Kaip jau skaitėte, Tarptautinis valiutos fondas skelbia, kad pasaulio ekonomika įžengė į pavojingą etapą. Graikijos skola siekia 340 mlrd. eurų. Portugalijos valstybines ir privačias įmones pusvelčiui perima buvusios kolonijos. Trys iš 17 šalių, įsivedusių bendrąją ES valiutą, gavo finansinę pagalbą, kad galėtų išsikapstyti iš krizės. Naujausia domino efekto rinkose auka – Italija, kurios skolinimosi reitingas sumažintas.
Nuo vienos didžiausių ekonominių krizių dar neatsigavusią Europos (o ir Lietuvos) ekonomiką puolą nauji negalavimai. Valstybių skolų krizė grasina kirsti ne prasčiau nei nekilnojamojo turto burbulo sprogimas.
Nors Lietuvos Vyriausybė ir toliau regi optimistines prognozes, tačiau ne vienas vadovas užduoda sau klausimą: kaip apsisaugoti nuo nuo ekonominių audrų ir užtikrinti verslo stabilumą ir augimą?
Kaip sako šios dienos BBC herojus:
The biggest risk is not act
Su sąlyga, kad į Lietuvą VšĮ „Versli Lietuva“ kvietimu atvyksta vienas kiečiausių TOC ekspertų pasaulyje John L. Thompson, pasinaudodami proga surengėme dviejų dienų mokymus. Jų metu be jokių bla bla bla bus išdėstyta, kaip sėkmingai įsidiegti efektyvumo bei konkurencingumo didinimo metodikas (TOC ir LEAN) savo firmose ir pasidaryti įmonės konkurencingumo didinimo veiksmų planą. Tokį, kad ekonominės audros netrukdytų stabiliai auginti verslą.
Apie efektyvumus kažkiek parašinėjame šiame tinklaraštyje, tačiau ne tiek giliai ir detaliai, kad paskaitę atlaikytumėte krizes. Šie Johno L. Thompsono mokymai (kuriuos rekomenduojame gamybos bei paslaugų įmonių vadovams, gamybų vadovams ir aukščiausio lygio vadybininkams) užpildys spragas tiems mūsų skaitytojams, kurie nori staigiai ir konkrečiai sužinoti, kaip uždirbti krūvą pinigų išmokstant dirbti kelis kartus efektyviau nei konkurentai.
Šį kartą jokių kvietimų, nuolaidų ir blatų nebus: jeigu nemanote, kad jūsų firma turi efektyvumo problemų, arba neturite įgaliojimų toms problemoms spręsti, tai nešvaistykite pinigų ir laiko. Su Johnu L. Thompsonu norime surinkti tokią auditoriją, kuri pasiryžusi veikti (kai tuo metu kiti verks, kad rinkos krenta ir klientai neperka).
Aš Johną pažįstu labai seniai (žr. jo biografiją), esame bendravę įvairiuose pasaulio kampeliuose, praleidę daugybę valandų bediskutuodami apie tai, kaip galėtume pagerinti TOC diegimus, kad pasiektume dar geresnių rezultatų savo klientams. Kad susipažintumėte ir jūs, įrašiau mūsų pokalbį, kuriame Johnas pasakoja apie būsimą seminarą Vilniuje:
VšĮ „Versli Lietuva“ organizuoja konferenciją „Konkurencingas verslas – šalies gerovės garantas“, kuri vyks š.m. spalio 5 d. „Holiday Inn“ Vilnius viešbutyje, Šeimyniškių g. 1, Vilniuje.
Kviečiame išgirsti naujausias mūsų šalies ekonomikos tendencijas, susipažinti su objektyviais konkurencingumo projekto rezultatais bei pasisemti idėjų, siekiant didinti savo įmonės konkurencingumą, pritaikant pasauliniu mastu pripažintas bei pirmaujančių kompanijų taikomas TOC ir LEAN metodikas.
Pranešimą tema Konkurencingas verslas pasitelkiant TOC ir LEAN skaitys John L. Thompson, tarptautinės TOC sertifikavimo organizacijos (TOCICO) valdybos narys, Dr. Eliyahu M. Goldratt bendražygis bei sertifikuotas TOC praktikas.
Dalyvavimas konferencijoje yra nemokamas, pranešimai bus skaitomi anglų ir lietuvių kalbomis, dalyviai galės naudotis sinchroninio vertimo įranga.
Apie savo dalyvavimą konferencijoje prašome pranešti iki š. m. spalio 3 d. VšĮ „Versli Lietuva“ projektų vadovei Rasai Narušaitytei, el. p. r.narusaityte@enterpriselithuania.com , atsiunčiant įmonės pavadinimą bei dalyvio kontaktinius duomenis.
Pasibaigus krepšiniui (ir išlaikius tylos įžadus nieko nerašyti apie čempionatą), galima grįžti prie internetų. O internetuose -- kaip įprasta -- viskas sukasi apie internetus: internetai rašo apie internetus, žmonės diskutuoja apie internetus, firmos bandosi naujus internetus, internetus, internetus.
Praėjusią savaitę turėjau progą pravesti internacionalinę paskaitą-seminarą ISM studentams. Spėkite, apie ką? Ogi apie internetus!
Prieš kelias dienas marketingo gildija pasikvietė mane aukštam lygy pravesti konferenciją (vyks ryt), Apie ką? Žinoma, kad apie internetus!
Kad patvirtintų, jog bėda po vieną nevaikšto, anądien skambina TEO atstovas ir prašo parengti dar vieną straipsnį didžiausiam Lietuvos laikraščiui. Pageidaujama tema -- internetai!
Ta proga, supuolus aplinkybėms, nominuojam save internetų egzpertais, nepaisydami to, kad off-line (gamyklose, visokiuose susirinkimuose ir kelionėse) praleidžiame kur kas daugiau laiko, nei refreshindami.
Su ISM studentais buvo gan paprasta. Iš pradžių paklausiau, kiek iš jų ateity ketina imtis savo verslo. Rankas pakėlė pusė (Ilja Laurs pasakojo, kad kitų lietuviškų universitetų auditorijose šis rodiklis siekia vos kelis procentėlius).
Tuomet susitarėm, koks verslo tikslas. Tuomet susitarėm, kad būtina įvertinti, kur verslas turi esminę problemą: viduj ar išorėj? Tuomet priėjom išvados, kad nėra prasmės gaišti laiko kalboms apie internetus, jei firma neuždirba pinigų dėl to, kad nesusitvarko viduj, t.y. nesugeba patenkinti esančios paklausos. Ir atitinkamai nusprendėm, kad internetai verslui duos naudą tik tuomet, jei firmos pajėgumai (gamybiniai, aptarnavimo ar pažadų vykdymo apskritai) yra neišnaudojami, t.y. galima būtų padidinti pralaidumą, jei tik kas pirktų.
Tuomet, kai atmetėm firmas su vidinėmis problemomis (pvz., nespėja gaminti, nespėja aptarnauti, vėluoja statyti arenas ir pan.), susitarėme, kad visi likę verslai turi vieną bendrą problemą -- nepakankamus pardavimus.
Tuomet studentams įpiršau nuomonę, kad:
Technology can bring benefits if and only if it diminishes a limitation
Po kelių pavyzdžių niekas neprieštaravo, kad jei technologija kažką truputį pagerina, bet esmės nepakeičia, tai neverta dėl tokios technologijos aušinti burną. Tarkime, jei firmos direktoriaus telefono aparatas bus su viena kamera, ar su dviem, nuo to firma pelningesnė netaps (studentams pasakiau kažkokį kitą pavyzdį). Studentai sutiko.
Ir štai tik dabar priėjome prie visokių blogų, twitterių, facebookų ir kitų internetų, mąstydami, kokią gi naudą jie gali suteikti verslui. Aptarėm, kodėl savo “Facebook” puslapio neturi TEO (studentai sutiko, kad tikrai ne dėl to, kad TEO komunikatoriai nesupranta internetų, ir ne dėl to, kad TEO vadovybėj dirba kvailiai. Manau, abiem atvejais yra priešingai).
Mano įsitikinimu, kurį diegiau būsimiesiems darbdaviams, reikia analizuoti ne internetus, bet verslą. Tuomet suradus, kas trukdo daryti pinigus, paieškoti techninio sprendimo, kaip kliūtį pašalinti. Internetuose yra melejonai visokių įrankių įrankėlių, tarp jų daug nemokamų ar kapeikas tekainuojančių, kurių pagalba galima nesunkiai tas kliūtis pašalinti.
Dar ką pabrėžiau studentams: jokie internetai už jumis nepadarys biznio. Deja, labai daug teks dirbti off-line režimu (net ir online bizniuose). Ir galbūt labai faina yra tweetinti ir retweetinti, bet ne tai kuria vertę klientams. Jei kalbame apie pardavimą kaip procesą, tai internetai gali būti sėkmingai panaudojami sales promotion sumetimais, bet tik su sąlyga, kad yra daromi teisingi off-line žingsniai iki internetų komunikacijos ir po jos.
Po paskaitos griaudėjo audringi plojimai. Gal dėl to, kad niekas nieko nesuprato, gal dėl to, kad taip įprasta ISM’e, nežinau. Bet jei koks kitas universitetas ar būrelis norėtų pasinaudoti commonsense.lt gerumu ir padiskutuoti apie internetus, tai visada prašom kreiptis. Prezentaciją turim, datą pirmoj skaidrėj pakeičiam, ir galim šviesti jaunąją kartą!
Diskusija su studentais buvo, galima sakyti, lengvoji internetinio egzpertavimo dalis. Antroji, sunkioji, laukia trečiadienį (2011-09-21), kur buvau iškviestas moderuoti visą “Best Internet 2011″ konferenciją.
Viena iš mano užduočių (be anekdotų pasakojimo per pertraukėles) -- pateikti pranešėjams protingų klausimų tais atvejais, kai auditorija tylės žado netekusi.
Dėmesio! Skelbiu egzpertinį konkursą, kurio laimėtoją, pasinaudodamas suteiktu blatu, kooptuosiu į konferenciją žiūrovo teisėmis.
Jums tereikia komentaruose (iki 2011-09-20 21:00) parašyti, ko paklausti gerb. prelegentų ar vieną kurį (žr. programą). Laimėtoją atsirinksiu subjektyviai pagal man dar nežinomus kriterijus. Kas nenorite atsiduoti likimui, pats (pati) galite būti jo kalvis, t.y. įsigyti dalyvio bilietą už 570 Lt be PVM.
Jeigu klausimų nepasufleruosite, galiu netyčia sužlugdyti konferenciją, nes pradėsiu visų marketingistų-reklamistų klausti to paties:
1. Kiek pardavei?
2. Kur babkės?
Taigi kviečiu dalyvauti konkursėlyje.
Galiu atskleisti nedidelę paslaptį.
Konferencijos organizatoriai (“Verslo žinios” ir “Best marketing”), įtariu, nerimauja, ar nesuklydo konferencijos vadžias įbrukę į tinklaraštininko rankas. Juolab tokio, kuris nelabai gaudosi paskutiniuose reklamos trenduose, kūrybiškumuose ir dvasingumuose. Turiu visą dieną, kad paskaitinėčiau, ką pastaruoju metu rašė www.dansu.lt.
Mano manymu, dažniausios verslo konferencijų vedėjų klaidos būna šios:
1. narcizavimasis
2. savo nuomonės piršimas
Jei žinote daugiau, parašykite komentaruose -- pasidarysiu atmintinę.
Tačiau didžiausia verslo konferencijų problema, kiek teko lankytis Lietuvoje -- pernelyg mažai dėmesio skiriama… verslui. Klausaisi valandą, lyg ir protingai žmogus porina, tačiau kaip pasinaudoti tomis mintimis ir grįžus į darbą užkalti papildomą kapeiką -- neaišku. Nepamiršiu “Maximos” pranešimo paskutiniame “Login’e”: sugužėjo minios žmonių pasiklausyti, vietos tuščios salėje nerastum, o gerb. prelegentas įsijungią standartinę korporacinę skaidrę ir pasakoja, maždaug, buvo krizė, nu, įsteigėm el. parduotuvę, nu, visai pasiteisino, žiūrėsim, ateity turbūt vystysim.
Kitas trūkumas -- ypač būdingas marketingistų susibūrimams -- tai visokie bla bla bla pranešimai. Svarbiausia paryškinti kliento pavadinimą ir nepamiršti paminėti, kad jis liko labai patenkintas įvykdyta kampanija (gaila tik, kad tas klientas jau dirba su kita agentūra). Žmonės ne tam paklojo krūvą pinigų už dalyvavimą renginy, kad klausytųsi savireklaminių svaigalų. Verčiau papasakokite, su kokiomis problemomis klientas buvo susidūręs ir kaip jas išsprendėte, ir dalyviai plos atsistoję.
Ir trečias, sakyčiau, akibrokštas (kartą pasitaikęs vienoj VŽ konferencijoj), kai reklamistas-marketingistas atsistoja ir demonstratyviai didžiuodamasis pareiškia, kad jis nieko nesupranta apie verslą, tačiau apie reklamą žino daugmaž viską, ir tuoj su mumis pasidalins savo know-how. Ar nemanote, kad tiekėjas (kūrybinės, media planavimo, PR ir t.t. agentūros yra tiekėjai) turi išmanyti, kaip uždirba jo klientas? Kaip tiekėjas, to neišmanydamas, gali padėti klientui uždirbti daugiau?
Kol kas bežiūrinėjant “Best Internet 2011″ prelegentų prezentacijų juodraščius šviečiasi, kad trečiadienį šių paminėtų trūkumų pavyks išvengti.
Štai, pavyzdžiui, vienas pranešėjas, toks Jeremy Spiller, porina, kad investicijų į socialines medijas grąžą reikia skaičiuoti pardavimų pokyčiu. Sveikas požiūris, ar ne?
O jei pavyktų įnešti dar daugiau monotonijos ir pakreipti šnekas labiau link pinigų ir kaip juos uždirbti, gautųsi puikiai praleistas trečiadienis.
Nors 2009 metais GF dar nepriklausė Ūkio ministerijai, bet būtent tuometiniam ūkio ministrui labai patiko mūsų atlikto audito išvados ir siūlymai, kaip pagerinti GF darbą. Pažadėjom, kad pasieksime pagerėjimo įsispraudę į tokius rėmus:
nereikės investicijų,
dirbs tie patys darbuotojai su ta pačia kompetencija,
nekeisim jokių teisės aktų.
Kaip matote, laisvės nedaug. Toliau sekė GF perdavimo Ūkio ministerijai istorija. Prie šios istorijos vienpusiško aiškinimo prisijungė ir Seimo nariai. Nemėgstu politikos, todėl ilgokai tempiau gumą su šiuo įrašu. GF pavaldumui pareinant iš vienos ministerijos į kitą būta daug istorijų, ir jas paliksim istorijai (kažkoks kalambūras gavosi). O dabar čia pažersiu truputį faktų.
Taigi prieš perduodant GF, jame dirbo 17 vertintojų. Darbuotojų buvo daugiau, bet mūsų analizė parodė, kad būtent šie darbuotojai diktuoją darbo tempą. Tas tempas buvo nuo 5 iki 10 paraiškų, tenkančių vienam vertintojui per mėnesį. Dėl šitos priežasties buvo susikaupę daugiau nei 1.000 paraiškų, o dirbant tokiu tempu, žmonės gautų išmoką tik po kelių metų.
Aišku, buvo stengiamasi padidinti tempą, bet pastangos apsiribodavo tiesiog įdarbinant daugiau vertintojų.
GF perduotas 2010 rugsėjo mėnesį. Auditą mes darėme 2009 gruodžio mėnesį ir tada buvo tik 7 vertintojai. Taigi panagrinėję duomenis matome, kaip papildomi vertintojai didino našumą nuo sausio iki rugsėjo. Rugpjūtį buvo atiduota viskas, kas buvo įvertinta, ir dar susikaupęs likutis, taip ir gavosi rekordas. Perdavus GF buvo drastiškai sumažintas biudžetas, po ilgų derybų mes gavome 4,5 vertintojo. Vienas vertintojas turėjo suderinti vertintojo darbą ir skyriaus vadovo, todėl skaičiuojame tik pusę jo darbo laiko. Kaip matote, darbo laiko sumažėjo apie 4 kartus, ir mums nieko neliko, kaip tik ieškoti galimybių, kaip efektyviau išnaudoti vertintojo laiką.
Peržiūrėjome, kur yra daugiausia nesusipratimų, t.y. daugiau negu 95% paraiškų buvo grąžinama pataisyti. Jeigu mes sakom, kad vertintojas patikrino 10 paraiškų, tai yra neteisybė: jis patikrino daugiau negu 30 paraiškų, bet radus klaidą, ji siunčiama pataisyti bankroto administratoriui. O po pataisymo reikia patikrinti viską iš naujo. Jeigu nebūtų pertikrinimų, mes gautume trigubą našumo padidėjimą, bet prie esamo įstatymo tai tik asiliuko svajonės.
Pateiksiu tik kelias įstatymo įdomesnes vietas, kad suprastumėte, kad įstatymų taikymas Lietuvoje personalizuotas, t.y. priklauso nuo asmens supratimo, ką norėjo pasakyti įstatymo leidėjai. Pvz: 5.1.1) punkte “darbo užmokestis … sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma”. Ir čia prasideda marazmas: o jeigu mokėjo kas antrą mėnesį, o jeigu mokėjo dalį atlyginimo, o kurie yra paskutiniai mėnesiai, kuriuos galima laikyti iš eilės? Kas dar sugalvos variantų? Eikime toliau. 5.13, sakoma, kad pinigai neskiriami sugyventiniui! Kaip vertintojas gali patikrinti, ar akcininkas turi sugyventinių įmonėje. Ir kokiu laikotarpiu, ir kuriam nemokam, paskutiniam ar pirmam? Ir čia tik pavyzdžiai kuriuos galima suprasti.
Sprendimas atrodė paprastas: tiesiog sėsti ir parašyti metodiką, kaip viską paskaičiuoti. Bet greitai teko stabdyti arklius, nes vien vidutiniam atlyginimui paskaičiuoti reikalinga pusantro lapo instrukcija.
Bet vis vien padarėme standartinę ir išplėstą tikrinimo metodikas. Standartinėje nesikabinėdavome prie skaičių. Tai reiškia, kad jeigu dėl excelio suapvalinimo per 200 žmonių gavom vieno cento nesutapimą, tai dėl to nesiųsdavome atgal pataisyti. Tiesiog pridedamas prierašas, kad paraiškoje rasta aritmetinių klaidų, kurios nekeičia išmokų dydžio. O išplėstinė naudojama tuomet, kai yra įtarimas dėl tyčinio bankroto (sąlygų yra daugiau, bet ne apie tai įrašas). Beje, daug ką galima kompiuterizuoti ir tada vertintojams nereikėtų tikrinti eilučių ir stulpelių sumų su kalkuliatoriumi. Kaip suprantate, tai galėtų drastiškai pagreitinti paraiškų vertinimą, bet tai jau investicijos, ir išlipa iš rėmų (žr. viršuj). Taip pat dabar “Sodra” surenka tiek duomenų, kad galima kokią nori pašalpą suskaičiuoti, bet kažkodėl GF turi savo nepakartojamą metodiką. Papildomos išlaidos kompiuterizacijai ir didelis žmonių nusivylimas, kad taip lėtai vyksta išmokų mokėjimas.
Ką dar padarėme? Ogi sumažinom šokinėjimą tarp užduočių (multitasking). T.y. darbuotojai po mokymų pradėjo vienu metu dirbti tik su 5 paraiškom. Seniau dirbdavo su 20 ir daugiau. Tiksliau ir dabar turi 20 paraiškų, bet neima vertinti paraiškos tol, kol nėra surinkti visi dokumentai. Tokia taisyklė vadinasi Full Kit.
Toliau mažinom mudos kiekį darbe. Pats paprasčiausias variantas buvo sukomplektuoti darbo vietą reikiamais įrankiais. Ir čia susidūriau su viešaisiais pirkimais. Na, tai, ko mums reikėjo, būtume gavę maždaug po pusės metų. Aš neturiu tiek laiko sėdėti ir laukti, kol visa biurokratinė mašina apsisuks, todėl nuėjau į kanceliarinių prekių parduotuvę ir už kelis šimtus litų problemą išsprendžiau. Tikiuosi, tai niekas nepalaikė pakiša.
Dar vienas svarbus dalykas: įvedėm kasdieninę atliktų darbų apskaitą. Labai greitai dingo mėnesio pabaigos sindromas, o darbuotojai pradėjo dalintis patirtimi, kaip galima greičiau patikrinti paraišką. Be to, dar dingo pasakymas, kad aš nieko nepadariau, nes laukiau, kol bankroto administratorius atsiųs reikiamą dokumentą.
Galėčiau dar ne vieną linksmesnę (ir ne itin) istoriją papasakoti, bet ir taip gavosi ilgas įrašas. Todėl pereikime prie rezultatų. Įvertinus daugumą faktorių buvo paskaičiuota, kad su esamu darbuotojų kiekiu galima pasiekti iki 200 paraiškų per mėnesį. Bet realiai buvo aišku, kad jau pasiekę 150 paraiškų, turime labai nestabilų rezultatą. Nes per daug įvairių sąlygų turi būti išpildyta, kad pasiektume tokį našumą. Bet pirmas tikslas buvo psichologinis. Reikėjo įtikinti darbuotojus, kad jie gali vertinti kasdien po paraišką, t.y. 20 paraiškų per mėnesį. Tokių rodiklių GF nebuvo pasiekęs niekada per visą savo istoriją. Todėl nupirkau šampano (čia ne putojantis vynas) ir pasakiau, kad jį išgersime, kai bus 100 paraiškų per mėnesį. Pesimistų netrūko, bet po trijų mėnesių mes šampaną ištuštinom.
Pereikim prie išvadų. Dauguma atvejų gamybos darbo organizavimo principai veikia ir valstybinėse institucijose. Reikia tik nusispręsti, kas yra atsargos, ir priversti, kad jos judėtų. Viskas, kas trukdo judėjimui, turi būti pašalinta, o jeigu neįmanoma pašalinti, tai reikia trumpinti laiką, sugaištama trukdyje.
Ir nežiūrint nusistovėjusios nuomonės, kad esą valdininkai lengvą duoną valgo ir nieko nedaro, reiktų neskubėti su išvadomis. Gali būti, kad jie daro ir labai daug, tik vykdant įstatymo raidę, praktiškai neįmanoma to padaryti iš pirmo karto. Todėl tenka padaryti kokius 5 bandymus. Ir visus tuos bandymus tikrina valdininkas. Todėl realus našumas būna apverktinas.
Dabar nekantriai laukiu, kada GF rodiklis pasieks 200 paraiškų per mėnesį. Ir, atrodo, GF labai arti šio tikslo.
