Mokintis dirbti teks iki mirties

Ar pastebėjote, kad vienintelis stabilus dalykas yra tai, kad viskas kinta? Tai tikrovė, kurią visi pažinom, tik dabar nežinom, ką su ja daryti. O gal iš viso nieko nereikia daryti?

Pradėsiu nuo labai toli. Seniai seniai žmonės gyveno bendruomenėmis, dar kitaip – kaimais. Ir tas kaimas save visiškai išlaikydavo. Na, atsirado žmonių, kuriems tiesiog reikėjo daugiau, ir taip atsirado karalystės, imperijos, kas vėliau labai sėkmingai žlugdavo. O, štai, kaimai išlikdavo. Taigi paimkime vieną kraštutinumą – kaimą, ir kitą – imperiją, ir pažiūrėkime į jį per ekonomikos prizmę.

Taigi kokiomis charakteristikomis pasižymi kaimas? Nedidelė žmonių bendruomenė, t.y. iki 1000 žmonių (skaičių paėmiau iš lempos). Kadangi kaimas turi save išlaikyti, tai kiekvienas kaimietis turi išmanyti labai daug dalykų. Tai reiškia plačias, bet negilias žinias. Tarkime, tas pats gydytojas gydo nuo visko.

Jeigu ištinka nelaimė, tai ji yra lokali, nelabai paliečia aplinkinius kaimus. Tiesa, maras siausdavo visame žemyne. Bet net ir tokiu atveju galima rasti izoliuotų kaimų, kurie net nežinojo, kad buvo maro epidemija.

Kas dar? Ak, visų kaimiečių pragyvenimo lygis buvo panašus: gal ir buvo kelių kartų skirtumas tarp pono ir kaimiečio, bet ne dešimties ar juolab šimtų kartų. Juk bernai ir ponai gyveno po vienu stogu. Tarp skirtingų kaimų gyvenimo lygis taip pat buvo nežymus. Ypač tarp gretimų kaimų. Nes kaimyniniai kaimai dirbo panašios kokybės žemę. Todėl ir rezultatus gaudavo panašius, ir pragyvenimo lygis buvo panašus. Taigi ideali socialistinė sistema.

O kas kitaip karalystėse arba globalioje ekonomikoje? Visu pirma, yra šalys su savo sienomis, ir čia kaimyninių kaimų pragyvenimo lygio skirtumas gali būti labai didelis, nes tuos kaimus skiria valstybinės sienos. Antra, žmonių kiekis skaičiuojamas milijonais (jei pamiršime Monaką).

Kadangi ekonomika yra globali ir norima pasiekti ekonominį efektyvumą, žmogui tenka specializuotis:  neturėti daug ir įvairių žinių ar įgūdžių. Dėl specializacijos kyla našumas, o iš paskos auga gyvenimo lygis. Gaunasi suprantamas ryšys, kad kuo geriau darbuotojas žinos savo darbą, tuo geriau jį atliks, tuo geriau gyvens. Bet ar tikrai toks ryšys yra teisingas?

Tarkime, yra įmonė, kurioje dirba 100K darbuotojų. Ir taip gali atsitikti, kad dėl specializacijos visoje gamybos linijoje reikia paspausti mygtuką. Kadangi yra mastas, tai apsimoka, kad tą mygtuką spaudytų žmogus. Išaugus gamybos apimtims, po kiek laiko prireikia, kad tokių žmonių būtų 1000. Taigi mes turime labai specializuotus vieno mygtuko specialistus, kurie labai efektyviai spaudžia mygtuką.

Šitie mygtuko spaudinėtojai jį spaudinėja jau 30 metų ir todėl šventai įsitikinę, kad ir toliau taip bus. Turime gyvą įrodymą, kad specializavusis galima pasiekti gerą pragyvenimo lygį.

Ir štai netikėtai pasikeitė aplinka, situacija įmonėje, ar šiaip buvo nupirkta nauja įranga, ir jau nebereikia 1000 mygtukų spaudytojų. Ką daro šie specialistai? Ogi viską, kad tik jų pragyvenimo lygis nesumažėtų. Ir pirmiausia pagal sąrašą: darbo birža, naujo darbo paieška. Kaip manote, ar yra galimybė rasti kitoje įmonėje mygtuko spaudytojo vietą? Jeigu tokia ir buvo, tai dėl konkurencijos jį seniai dingo.

Prisiminkime statybininkus. Kol augo NT burbulas, jų trūko. Juk visi metėsi į statybas. Kai statybos sustojo, kiek atsirado bedarbių?

Kaime bedarbis gaus košės ir bus išvarytas jos atidirbti. Kadangi kaimietis yra plataus profilio bedarbis, tai moka daryti viską. Globalioje ekonomikoje bedarbis gaus pašalpą, bet kadangi nieko nemoka daugiau daryti, tai ir sėdės kitiems ant kupros. Aišku, galima būtų viešųjų darbų skirti, jei orumas neleidžia savo išmestas ne vietoje šiukšles susirinkti pačiam.

Su sąlyga, kad bedarbiai turi laiko ir gali pagalvoti, tai greitai jiems pradeda atrodyti, kad jeigu paėmus truputį iš kitų ir atidavus jiems, nieko blogo neatsitiks. Taip gali mąstyti tik globalios ekonomikos augintinis, nes kaimo augintinis supranta, kad vienam duoti galima tik iš kito atimant. Ir tokios dalybos gali padaryti daug didesnę žalą. Tarkim, jeigu paimsi košei grūdų iš sėjai skirtų, tai koks bus derlius?

Bet geriau grįžkime prie įsitikinimo, kad specializacija yra kelias į aukštą gyvenimo kokybę.

Kas išugdo specialistus? Valstybinis išsilavinimas, kuriam svarbu greitai išauginti mokesčių mokėtoją. Geriausia, kad vėliau nereikėtų dar kartą jo mokinti (nes tai didelės išlaidos). Todėl mokymo metu įkalama į galvą, kad gauta specialybė – amžiams. Deja, kaimo pavyzdys parodo, kad skirtingų metų laiku reikia skirtingų specializacijų, ir žmogus, turintis daugiau įgūdžių, yra reikalingesnis. Bet išauginti su daug įgūdžių žmogų yra brangu, todėl yra taupoma.

Aišku, valstybė – ne akla, ir vis vien pamato rinkoje daug vienos specialybės nereikalingų žmonių. Ir tada ji bando stabilizuoti, kad tik tokių atvejų neatsitiktų, užuot įkalusi žmonėms, kad jeigu nėra darbo, kurį moki dirbti, reikia mokintis darbo, kurį siūlo. Kartais reikia net ir tokios specialybės, kaip nuosavo verslo savininko. Deja, tokios specialybės nė vienoje valstybinėje mokymo įstaigoje nerasite.

Taigi apibendrinkim.

Kaime bedarbis iš karto įtraukiamas į darbus arba išvejamas iš bendruomenės. Bendruomenė negali sau leisti turėti potencialiai darbingų išlaikytinių. Tai ir yra bendruomenės stabilumo taisyklė.

O globalioje ekonomikoje „bedarbių įtraukimo į darbus“ funkcijos imasi valstybė. Ir jeigu bedarbis atsisako dirbti, neturėdama galimybės jo ištremti iš karalystės, valdžia pradeda kaupti bedarbius. Dėl nuolatinės kaitos specialistai iš darbo rinkos bus išspjaunami nuolatos. Taigi žmonės, įsitikinę, kad “man turite duoti tokį darbą, kurį aš moku dirbti, ir kad atitiktų mano manomą pragyvenimo lygį”, bus nuolatinėje bedarbio vietoje. Laikui bėgant tokių susikaups tiek, kad valstybė užluš.

Tik nepagalvokite, kad siūlau bedarbius naikinti. Tiesiog siūlau auginant specialistus įkalti į galvą, kad tai tik pirma jūsų profesiją. Bus dar ir antra, o jeigu reiks – ir trečia, ketvirta. Mokintis dirbti teks iki mirties.

Beje, dar viena išvada peršasi: išliks tik kaimai? Nors ir dabar visas pasaulis vienas didelis kaimas.

komentarų yra lygiai 13

  1. kiras

    Rašai taip lyg nebuvęs bedarbiu.

    Realybė kiek įdomesnė. Bedarbiai (tie kurie iš tikro nori dirbti) sutiktu imtis kitokio darbo ir pasimokyti ne prieš, bet:

    – darbdaviai nenori tokių kuriuos reikės mokyti. Kokia prasmė ?, juk už durų dešimt stovi su reikiamais įgūdžiais;
    – profesijų, kurių bedarbis gali mokytis labai nedaug. O turinčiam du aukštuosius iš viso nėra iš ko rinktis;
    – įdarbinimo agentūrose dirba tie mygtukų spaudinėtojai apie kuriuos rašote. Jie aptarnauja duombazes. Ir jeigu jūsų profesinė veikla nesutaps bent vienu paukščiuku su duombaze, CV iki potencialaus darbdavio nenukeliaus.

    Paskutinis punktas gadina nuotaiką daugumai bedarbių. Užtektu kelių dienų ar poros savaičių, kad užpildyti spragą, bet negali prasimušti (pro agentūrą, sekretorę, personalo skyrių) iki darbdavio kad papasakoti apie savo galimybes.

    Lietuvoj dauguma darbus gauna per pažįstamus (80%, nepamenu iš kur skaičius), bet pažįstamų ratas per siauras kad aprėpti visus potencialius darbdavius :(

    • Mindaugas

      “Aplinka kalta…”

  2. candon recruitment

    Esu programuotojas ir iš patirties sakau – venkite HR ir įdarbinimo agentūrų kaip maro. Jų darbas yra kolekcionuoti CV duomenis ir vėliuos juos pardavinėti. Jei nesutaps “paukščiukai” – tikrai nepraeisite toliau… o kam, juk pati HR agentūros darbuotojas nesupranta ką tie paaukščiukai reiškia: java, javascript, actionscript? visi atrodo vienodi. Kas praeis, o kas nepraeis nupres šimpanzė užrištomis akimis traukianti kamuoliuką su pavardėmis :)

    UK gavau darbą vos tik kai buvau pakviestas pasikalbėti tiesiogiai su managementu (konkursą skelbė pats darbdavys). HR agentūros tuo tarpu skambinėjo, toliau tikslino duomenis, daug žadėjo, o kartais tiesiog sakė, kad neturiu šansų UK, nes nesu čia dirbęs.

  3. bst

    Bet ka ne diletanto lygyje daryt (cia ne apie mygtuko spaudziojima) uztrunka > 10 000 valandu. (Ismokt gerai kita kalba,dantis taisyt,fotografuot,ivaldyt muzikos instumenta, bet ka).Kad mokytis reik – taip. _Aiskiai suvokiant_,kad geras busi maksimum 2-3 srityse. Kitose – tik Jurgelis-meistrelis.Taip giriamas visu galu meistriskumas yra mazu/skurdziu imoniu/valstybiu bruozas.(Pats pasistatai nama, susiremontuoji masina,televizoriu,siurbli ir inkila).

    • Teisingai, truputi uztrunka, kol tampi specialistu. Bet ir gyvenimas yra ne 10 000 valandu, o kelis kartus ilgesnis. Todel ir zmogus turi galimybe igyti kelias specialybes. Nereikia visko suabsoliutinti, o be to specialistais kuriu paruosimas trunka 10 000 valandu irgi nesimetoma. Jie bus paskutiniai kandidatai i bedarbius.

    • neivardintas jonas

      Visu tu turtingu valstybiu isiskolinimas yra nesulyginamas su neturitingu valstybiu, taigi ta gerove kaip ir iliuzija tampa.

  4. Ugnius

    Švelniai tariant, nemažai rašybos klaidų. Bent jau man tai ženkliai sumažina tokio su protu parašyto teksto skaitymo malonumą.

    • Šiame saviveiklininkų būrelyje už klaidų taisymą esmi atsakingas aš. Ir Jūsų paprotytas dar kartą perskaičiau Audriaus tekstą ir išlaižiau kokią desėtką paliktų klaidų.

      Atsiprašom.

  5. Andrius

    Nebloga apžvalga:) šiaip istoriškai valdiškas išsilavinimas atsirado neseniai – prieš šimtą metų ar panašiai. Iki tol mokė privatūs mokintojai, o dauguma profesiją įgydavo dirbdami pameistriais ir darydami taip, kai Jurgelis daro.

    Aišku, kad lėktuvo skraidinti, smegenų operuoti ar elektros instaliacijos diegti taip neišeina, reikia daugiau žinių.

    Valstybinis išsilavinimas tą ir duoda, be to, istoriškai jis ištraukė daugumą žmonių iš skurdo. Pavyzdžių galima matyti ir šiandien; tarkim, vienas iš Brazilijos augimo šaltinių – jų politika, kad kiekvienas vaikas turi gauti maisto mokykloje. Rezultate tėvai siunčia vaikus į mokyklą, tautos raštingumas auga, ir galiausiai dalis jų taps inžinieriais, programuotojis ir pan.

    Problema yra ne pats išsilavinimas, o žmonių įsitikinimas, kad jiems kažkas kažką turi duoti. Taip, tai liko nuo sovietmečio, bet ir kitose šalyse profsąjungų ir kitokių reikalautojų pakanka. Iki tam tikro lygo jie naudingi, bet tai, ką matom dabar, yra lazdos perlenkimo rezultatas.

    • bst

      Del valdisko issilavinimo – gramatikos ir aritmetikos pradmenu – kai stakles ir irenginiai buvo pakankamai buki ir imlus tiek zmogiskiesiems istekliams tiek del savo primityvumo pakankamai sudetingi operuot – tai neisvengiamai nuvarytus nuo zemes zmones (savanoriskai ar per jega – nuo salies priklauso) teko mokyti per “privalomas mokyklas” paklusnumo (del mokymo metodu ankstyvosiose mokyklose nesiplesiu), aritmetikos ir gramatikos.
      Bridimas is skurdo (darbininkai dirbo iki 16 valandu per diena) gavosi kaip salutine pasekme (potvynis kelia visas valtis).
      Beje del issilavinimo. Visur iki siol de facto vyksta meistro-pameistrio santykiai i kur naujokas benueitu (ar tai butu architektu kontora ar kokiu nors kompu tinklu priziuretoju kontora ar kokia nors finansine kontora).Tai yra vienintele efektyvi mokymo forma.Teoriskai galima ismokti ka ir kaip reik daryti. Per praktika (ar su asistavimo ar be jo) ismoksti ir ko nereik daryt :)
      Duoti gal niekas ir neprivalo, bet pas mus dar megstama ir atimti.
      Atimti, atitolinti tai, ka uzdirbai per visa gyvenima. Ir reketuoti prisikurus kruva tupu niekam nereikalingu proceduru ir popierius suntinejanciu pseudo-istaigu.

  6. […] Originalus įrašas tinklaraštyje commonsense.lt […]

  7. tai ką šiandiena ir rytoj reikia mokytis? :)

  8. Labai jau supaprastinai visą problemą priimdamas eilę prielaidų jų nei paminėdamas nei analizuodamas. Pasirašiau trumpą atsakymą savo bloge, reiks kada rimčiau mintis dėl bedarbystės išdėstyt.

  9. Tomas

    Yra vienas dalykas, kurį reikia įtraukti į diskusiją. Tai VARTOJIMAS. palyginkit kaimą su didmiesčiais šiuo aspektu. Tuomet viskas stoja į savo vietas. Specializacija yra vartojimo variklis. Be jos vartojimo nulis. O kam nauda iš vartojimo čia jau globalus klausimas…

Jūsų komentaras