Common sense

Kažkada rašiau, kad dalyvavau „Ryklio“ žaidime. Ir paskutinę dieną užpirkau įmonės, prekiaujančios tauriaisias metalais, akcijų. Retkarčiais iš sportinio intereso užmetu akį, koks rezultatas ilguoju laikotarpiu. Buvo pakilę plius 30%, buvo ir minusas, o dabar apie 12% pliuso. Kažkaip niekas nekalbėjo, kad auksas paskutinį pusmetį pigo. Beje, kažkodėl visi, kai kalbi apie tauriuosius metalus, prisimena tik auksą. Ir tyliai nurijo sidabro kritimą prieš kelis mėnesius. Keista, kad sidabras nenutempė aukso žemyn. O čia dar straipsniai apie aukso burbulą. Todėl pradėjau goooglinti.

Greitai atkreipiau dėmesį, kad prie kiekvieno normalaus aukso grafiko yra nurodyta „London Fix“. Gerai, kad yra tokia Wikipedia ir viską greitai paaiškina, kas yra Gold Fixing ir … čia jau įdomu. Pasirodo, kiekvieną dieną penki dėdulės nusprendžia, kokia bus aukso kaina. Ne rinka, ne mistinis paklausos-pasiūlos mechanizmas, o penki dėdulės telefonu paplepėję sako:

Šiandien, mūsų nuomone, burbulo nebus.

Jeigu norite jų paklausti, kada burbulas bus, galite pasižiūrėti kontaktus.

Beje, šie dėdulės atstovauja visiškai nesuinteresuotoms organizacijoms, tokioms kaip Barclays Capital ar Deutsche Bank.  Ir po to netikėk sąmokslo teorijomis, kurios tvirtina, kad pasaulį valdo masonai.

Turėdami tribūną tiesiog pakartojame tai, kas ir taip visiems žinoma: ateityje bus lengviau diskutuoti, kai aukso kaina kils arba kris.

Tiesa pasakius, nesvarbu, kils ar kris. Svarbu, kad žinom, ką dabar kaltinti. Ne krizę be adreso ir veido, o penkis dėdules.

Share/Bookmark

Besivažinėjant dviračiu žmona man pareiškė:

- Turiu tau pasakyti vieną dalyką. Tik negaliu apsispręsti, ar tai, ką pasakysiu, bus ultimatumas, pretenzija ar pastaba. Viskas priklausys nuo konteksto.

Apie bankus pastaruoju metu daug rašo ne tik commonsense.lt, bet ir žurnalistai. Tiesa, kartais jų parašymai būna tokie paviršutiniški, kad net neužkabina problemos. Aš bankininkystėje jaučiuosi totaliu profanu, todėl vis ieškau atsakymų į mane neramintančius klausimus. Ir tikiuosi rasti tokį atsakymą, kurį suprastų ir mano senelė. Taigi pradėkime nuo minčių, kurios priklauso nuo konteksto.

Transakcijos mokestis

Artėja transakcijos mokestis, tiesa, vadinamas finansinių sandorių mokesčiu (ateityje mokesčio sritį visada galima praplėsti). Biurokratai mano, kad tai sumažintų bankų krizių riziką. Kažkoks bullshit’as. Nejaugi biurokratai tokie naivūs ir nesupranta, kad mokestis bus permestas galutiniam vartotojui, o krizės vyksta ne dėl transakcijų. Nors, ką aš suprantu bankų ir biurokratų santykiuose.

Pridėtinė vertė

Bankas lyg ir PVM mokėtojas, bet didelė dalis jų paslaugų nėra PVM objektas.  Taip ir nesuprantu, ar jie kuria pridėtinę vertę, ar ne? Tiesa šiuo klausimu galvazmogupuosia žadėjo pasidomėti, taigi lauksime įrašo.

Palūkanos

Palūkanos – pats nuostabiausias skolintojų išradimas. Įsivaizduokite, kad sėdite saloje. Yra tik 100 akmenų, ir visus tuos akmenis turi vienas iš sėdinčių saloje. Kitam reikia akmenų verslui arba namui. Taigi akmenų savininkas sutinka paskolinti visus akmenis su sąlyga, kad reiks grąžinti su palūkanomis, t.y. 101 akmenį. Va man ir stojasi klausimas: iš kur galima gauti dar tą papildomą akmenį? Sukurti akmenį iš oro, ar tikėtis, kad „Авось пронесет“?

Kaip galima tokią sistemą naudoti ir šventai tikėti jos naudingumu, o ne žala? Vienas iš tokios sistemos efektų –  laikui bėgant mes visi tapsime bankų skolininkais ir viso aplink supančio turto nuomotojais. O nuomotojas galės nustatinėti tokias kainas, kokias norės. Jau rašiau, kad mes nesugebam sukaupti turto, o dabar dar tapsime monetarinės sistemos vergais, nes turto arba, tiksliau, pinigų turėsime tik egzistavimui.

Infliacija

Apie palūkanas jau paminėjau, o dar pridėkime infliacija. Vėl pradės kai kurie skaitytojai šaukti, kad CB čia nieko negali padaryti, bet pati sistema yra labai įdomi. Kadangi Lietuvoje galima pasiimti paskolas eurais, tai labai lengva padidinti pinigų kiekį, nes vis vien išleisi litus. Na, mums šiaip tai niekas pinigų neskolintų, bet atėjo ES fondai ir jie pradėjo dalinti pinigus už dyką. Dykai gauti pinigai neatrodo vertingi. Todėl automatiškai sukilo savikaina. Juk negi gaila mokėti daugiau, kai turi pinigų. Gavom infliaciją ir priežastį, kurios CB vaizduoja nematantis. Dėl didelės savikainos Lietuva prarado konkurencinį pranašumą, o bankai pasirūpino, kad mes viską sukištume į NT, t.y. pridėtinės vertės nekuriančius projektus. Va dabar ir turim suskilusią geldą, didelę savikainą visuose darbuose, ir darbus su maža pridėtine verte. Skambėtų kaip sąmokslo teorija, jeigu nebūtų mūsų realybė.

Bankų kortelės

Vieni bando žmones pasodinti ant SMS kreditų, kiti – ant kreditinių kortelių, treti – netgi mėgina riboti grynuosius. Mane stebina, kai žmonės nesupranta elementarios logikos. Tarkime, jūs turite pinigų ir norite ką nors pirkti. Taigi, jeigu turite grynuosius, tai tarp jūsų ir pardavėjo nieko nėra, o jeigu turite pinigus banke, tai jau tarp jūsų ir pardavėjo yra tarpininkas. Jeigu tiksliau panagrinėtume situaciją, tai jūs netgi neturite pinigų, juos turi tarpininkas. Beje, tasai tarpininkas prieš nieką neatsako ir gali keisti žaidimo taisykles, kaip jam patinka. Apkrauti jūsų pinigus mokesčiais, nuspręsti bankrutuoti (toli neieškant – banko Sekundė analogas Lehman Brothers) ar šiaip prisidengus kokia nors priežastim neišmokėti. Atvirai pasakius, man atsibodo keisti bankų užblokuotas korteles. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad grynieji valdo!

Multiplikatorius

Multiplikatoriaus naudojimas, tai tema kurios vengia bet koks bankininkas. Apie tai rašėme. Bet įraše mes minėjom tik pinigų multiplikatorių, o dar yra išvestiniai produktai, kurie pinigus kuria pagal formules, o kompiuteriai sugeneruoja pagal jas ataskaitas, o tada gauname, kad tik 3% visų pasaulyje judančių pinigų yra padengti grynaisiais. Visa kita yra kompiuterinis briedas.

Beturtis nuomotojas

Kad tai daroma su eiliniais piliečiais, tai net aklas pamatys. O kad taip padaroma su valstybe, niekas nenori šio klausimo pakasinėti giliau. Jau dabar dirbam pusę savo laiko valdžiai mokesčius sumokėti, greitai likusius pinigus dalinsime egzistencijai ir palūkanoms, kurias bankai nustatys pagal VILIBOR. Tik reikia suprasti, kad mokesčiai, kurie sumokami valstybei, tranzitu keliauja bankų palūkanoms apmokėti. Oi, Karla Marla buvo teisus: kas turi kapitalą, tas valdo pasaulį. Tik dabar kapitalas yra pinigai arba, tiksliau, kompiuteriniai skaičiukai. Ir visi mes dirbsime (o gal reikia sakyti vergausime?) bankams.

Patys skolinasi, iššvaisto ir tampa per dideli, kad bankrutuotu. Valstybės gali bankrutuoti, o bankai – ne? Tai kas valdo valstybę? Vyriausybė, CB ar bankai? Na, žiūrint, kiek valstybė turi įsipareigojimų bankams palyginti su įsipareigojimams piliečiams, manau, kad klausimas turi teisę gauti suprantamą atsakymą.

Bankai valdo pinigų kiekį ir krizes. Finansines krizes tai tikrai. Man patiko vieno ekonomisto komentarai apie Didžiąją Amerikos depresiją. Jis sakė, kad niekaip negali suprati, kaip gali būti vieną dieną klestinti ekonomika, o kitą dieną – krizė. Juk gamyklos visos stovi ir pasiruošusios dirbti, darbininkų yra ir jie pasiruošę viską padaryti ekonomikos augimo labui. Netgi vartotojai yra. Paklausa ir pasiūla niekur nedingo, kaip ir įrankiai jai patenkinti. O krizė yra, nes bankai nesusigaudo, kiek pinigų jie vis dėlto turi, ir kam ir kiek yra skolingi.

CB negali sutvarkyti bankų taikomų mokesčių dydžių, nes nėra įrankių tam atlikti. Tiesa, primiršta, kad tas kas ieško, tas randa. O gal geriau nematyti monopolijos?

Ateina indėnas į banką ir sako:

- Noriu gauti paskolą, nes pirksiu kailius už 1000 USD, juos apdirbsiu ir parduosiu už 5000 USD.

Bankininkas:

- Reikia užstato.

- Kas tas užstatas??? – klausia indėnas.

Bankininkas:

– Na, koks nors daiktas ar turtas, namas pagaliau, kad bankas būtų tikras, jog paskolą gražinsi.

Na, indėnas užstatė savo mašiną, gavo 1000 USD, po kiek laiko ateina į banką su 5000 USD, 1000 USD ir palūkanas sumoka bankui.

Bankininkas sako:

- Gal norite pas mus padėti indėlį, mes jums palūkanas mokėsime.

Indėnas:

– O kas tas indėlis?

- Na, paskolinate mums pinigų, mes jums po kiek laiko grąžiname su palūkanomis.

- O UŽSTATĄ BANKAS TURI? –  paklausė indėnas.

O rimtai: ką bankas be schemos su palūkanomis turi? Aišku, viskas priklauso nuo konteksto

Share/Bookmark

Mano ankstesnis įrašas apie bendrą bankų ir valdžios interesą priversti Lietuvos gyventojus mažinti ir galiausiai visai atsisakyti atsikaitymų grynaisiais pinigais sukėlė nemažą atgarsį.

Ne tik kad su Jumis, gerbiami skaitytojai, padiskutavome, bet netgi ir bankai sureagavo. To straipsnio proga buvau pakviestas į “SwedBank” vidinę diskusiją su darbuotojais dėl agresyvaus aktyvaus kortelių stūmimo į rinką. Pasirodo, netgi tarp banko darbuotojų pasitaikė abejojančių kortelių nauda vartotojams, verslui ar valstybei.

Noriu pagirti “Swedbank’o” vadovus, kad neužvirė savo sultyse, ir išklausyti nebankinę poziciją pakvietė tiek mane, tiek VŽ redaktoriaus pavaduotoją Darių Tarasevičių. Ir netgi suteikė visą diskusijos video įrašą patalpinti mūsų skaitytojams (Galvazmogupuosia vis kustomaizina tinkina tą video įrašą, ir (tikėkimės) greitai galėsite ir jūs pamatyti mano ir bankininkų diskusijas (viešai paskelbiau, kad pastimuliuočiau šio proceso vyksmą).

Prieš mūsų diskusiją banko darbuotojas (neišgirdau nei pavardės nei pareigų) pristatinėjo kortelių naudas. Vienas iš argumentų užmušė:

Gryni pinigai daro didelę ekologinę žalą, nes juk kiek degalų sunaudoja inkasatoriai pervežinėdami grynuuosius!

Vienas iš dažnai naudojamų (bankininkų ir valdžiažmogių) argumentų, kad grynieji pinigai esą skatina šešėlinę ekonomiką, todėl bankinių kortelių naudojimas pateikiamas vos ne kaip esminis mokesčių surinkimo gerinimo būdas. Tiesiog negaliu nepacituoti Dr.E.Goldratto:

REALLY?

Estija dažnai pateikiama kaip šalis, kuri ten daugiolika kartų labiau naudoja bankines korteles nei Lietuva. Ten net pensininkai korteliuoja. Taigi, jų šešėlinė ekonomika turėtų būti reikšmingai mažesnė nei Lietuvoje. Tačiau VZ.Lt paskelbti faktai byloja ką kitą – Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje (SSE Riga) tyrimas rodo, kad Lietuvoje šešėlinė ekonomika pernai sudarė 18,8% BVP, kai Estijoje ir Latvijoje – atitinkamai 19,4% ir 38,1% BVP. Taigi elementarus “piš” iš kortelių įtakos šešėliui.

O čia dar ir ekonomika.lt kaip visada nelaiku ir ne vietoje su savo topais. Štai įtakingiausių lobistų sąraše 7 toje vietoje puikuojasi Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

Panagrinėkime dar vieną šios idėjos aspektą. Ši tema man tikrai yra idomi, ir vis laiks nuo laiko renku ir skaitau informaciją šia tema. Neseniai užkliuvo įdomus straipsnis apie begrynę visuomenę – cashless society. Jame ne tik išnagrinėta, kas tai yra ta begrynė visuomenė, bet ir įžvelgtas dar vienas pavojus, apie kurį aš net nebuvau pagalvojęs:

Under the cashless society, with one click, you can be DE-listed from having a transaction.

Taigi, atsisakius grynųjų, kažkas (bankai ar/ir valdžios organai) bet kuriuo metu gali jums apriboti ar net uždrausti bet kokias operacijas. Tai daug blogiau nei pinigų konfiskavimas. Ir istorijoje tai jau buvo nutikę… Štai čia bankų ir valdžiažmogių interesai tikrai sutampa – tai tiesiog neribota galia valdyti žmonių gyvenimus ir likimus.

Ei, paranoja pasakys daugelis… Galbūt, tačiau kaip liaudyje sakoma, jei esi paranojikas, tai dar nereiškia kad niekas tavęs neseka. Pamatai tokiai gyvenimo ir atsikaitymų kontrolei jau dedami – jau norima apriboti galimybę kai kam atsikaityti grynaisiais.

O kas toliau ?

Share/Bookmark

Dilemų ar konfliktų debeseliai – tai vienas iš pagrindinių ir dažniausiai naudojamų Apribojimų teorijos Mąstymo procesų įrankių. Galvazmogupuosia juos panaudojo įrašuose apie kontrabandinius degalus, apie rinkodarininkus bei spręsdamas, kaip parašyti interviu su Goldrattu. Šis įrankis naudojamas tiek ir vienas, tiek ir su kitais Mąstymo proceso įrankiais (pvz., Esamos realybės medžiu).

Nors pats įrankis nėra sudėtingas, tačiau dažnai pradedantieji, o neretai ir įgudę naudotojai susiduria su sunkumais suformuojant teisingą debesėlį. Tačiau dar sunkiau yra atrasti ir teisingai suformuluoti prielaidas, sąlygojančias konfliktinio debesėlio egzistavimą.

Todėl labai džiugu, kad pagaliau atsirado knyga apie debesėlius bei jų sprendimą. Ilgametė Apribojimų Teorijos ekspertė bei lektorė Jelena Fedurko parašė knygą “Behind the Cloud – Enhancing logical thinking“, kurioje ne tik sistematizavo esamas žinias, tačiau jas papildė reikšmingais atradimais.

Todėl su džiaugsmu noriu visus pakviesti sudalyvauti webseminare su knygos autore.

Webseminaras įvyks rugpjūčio 2 d. 15 val (Lietuvos laiku). Seminaras vyks rusų kalba.

REGISTRACIJA

Share/Bookmark

Vaikštinėdamas po Niujorką prisiminiau seną juokelį. Buvęs Rusijos pilietis atvažiavo į JAV ir tenai sugalvojo gatvėje užkąsti, tad priėjo prie gatvės prekeivio. Paprašė ko nors valgomo. Prekeivis jam šast šunainį ir paaiškino, kad čia yra „karštas šuo“ (hot dog). Pažiurėjęs pilietis paklausė: “O kitos šuns dalies neturit?”

Taigi prie Times Square toks šunainis kainuoja 3 dolerius. Iki Brighton Beach laiko nubėgti neturėjom, bet ir vėl prisiminiau perestroijkos juokelį, kad tas pats pilietis grįžęs namo visiems pasakoja, kad, suprantant, mūsų baksai Amerikoje irgi naudojami. Tik kažkodėl juos vadina doleriais. Taigi kiek kainuoja šunainis kitose NYC vietose negaliu pasakyti. Bet aš ne dėl to pradėjau įrašą.

Esmė, kad Niujorke tokių pardavėjų kiekvienoje sankryžoje stovi po kelis. O dabar pabandykite savęs paklausti, ar tai įmanoma Lietuvoje? Visiškai ne. NA, pradėkime nuo to, kad užpultų beveik visos kontroliuojančios inspekcijos, pradedant nuo tabako iki priešgaisrinės. Visi su savo reikalavimais ir šventu įsitikinimu, kad padeda smulkiam verslui.

Tačiau įsivaizduokime, kad pavyko įveikti lietuviškas priešgaisrines maisto inspekcijas, ir mes papuolame į kitą etapą, kuris vadinasi “verslo projekto atsiperkamumas”. Skaičiuokime.

Niujorke tokio šunainio savikaina kaži ar siekia puse dolerio, todėl nuo parduoto šunainio bendrasis pelnas 2,5 dolerio. Pagal statistiką JAV vidutinis atlyginimas yra apie 40K dolerių per metus.  Taigi norint uždirbti tuos savo 40K reikia parduoti 16.000 šunainių per metus, arba po 62 mėsainius kasdien (260 d.d.). Na, dirbant 6 valandas kasdien reiktų parduoti po 10 šunainių per valandą. Neatrodo kažkas fantastinio, todėl ir smulkus verslas gali išsilaikyti. Beje, atrodo, kad galima uždirbti daugiau negu dirbant administracinį darbą.

O dabar pamėginkime paskaičiuoti lietuvišką variantą.

Taigi koks mūsų vidutinis atlyginimas? Kažkur apie 2,3 K? Tik čia truputį neaišku su mokesčiais, nes skaičiai pateikti bruto. Todėl darbo vietos kaina būtų apie 3K Lt. Lietuvoje degalinėse šunainis kainuoja apie 5 litus. Jeigu tikėti pateiktu receptu, tai tokio šunainio savikaina yra apie 50 centų. Gal aš ir klystu, ir kas nors tiksliai suskaičiuos? Taigi gryno pelno lieka 4,5 lito. Dabar, kad per mėnesį susirinktume 3K, reikia parduoti apie 670 šunainių, arba maždaug 34 šunainius kasdien. Beveik dvigubai mažiau negu NYC! O čia tai geras, ar ne? Atrodo biznis ir dar ne monkės.

Tai kodėl nematome lietuvaičių, ant kiekvieno kampo pardavinėjančių šunainius?

Gal lietuviai nemėgsta šunainių? Kad ne, „ORLEN Lietuva“ vien per pusmetį 100K vnt. pardavė. Tai gal dar yra kokie nors paslėpti mokesčiai?

Greit pagooglinęs suradau, kad norint prekiauti šunainiais JAV, reikalingas leidimas, kainuojantis apie 100 USD, priklausomai nuo vietos. O ko reikia Lietuvoje ir kiek tai kainuos? Beje, amerikiečiai dar turi local tax, kuris palyginti su PVM yra mažesnis. Sakot, nėra Lietuvoje šunainių vežimėlių gamintojų? Gal vežimėlis kainuoja milijonus, neatsirastų, kas sumeistrautų? Nemanau. Gal verslas labai sezoniškas, kaip ledai, parsiduoda tik vasarą? Kažkaip irgi nesitiki. Va, taip ir likau nesusipratęs, kodėl mūsų miestuose nėra gatvinių šunainių pardavėjų?

Tiesa, dar vienas klausimas, kuris neramina. Tai mėsainio indeksas, kurį būtų įdomu paskaičiuoti su šunainiu. Taigi amerikonas už savo vidutinį metinį atlyginimą gali nusipirkti 13.333 šunainių, o lietuvis tik 7.200. Lygiai dvigubai mažiau. Įdomu, koks būtų politikų komentaras šiuo klausimu? Dar viena sąmokslo teorija, ar paaiškinimas daug paprastesnis?

Panagrinėkime skaičius. Amerikono pajamos siekia 40K USD per metus, lietuvio – 36K Lt per metus. Toks įspūdis, jeigu uždengtume valiutos ženklus, mes kalbame apie tokias pačias pajamas. Ir savikaina mėsainių panaši. Tai kodėl kaina taip žymiai skiriasi? Gal savininkai labai godūs? O jūs matėte šunainių pardavėją milijonierių?

Skaitytojas perskaitęs iki šitos vietos pradės šaukti, kad valdžia yra bloga. Valdžia nėra bloga, tik ryškiai kažkas yra blogai su sistema, kuri leistų smulkiam verslui veikti ir išlaikyti save. O gal yra išvis atmuštas noras daryti tokius verslus. Neseniai VBS (viena bobutė sakė, nes nerandu internetinio šaltinio) pranešė, kad padarius absolventų apklausą paaiškėjo, kad 97% amerikiečių pareiškė ateityje kursiantys savo verslą, o štai 80% lietuvių norėtų gauti valstybinį darbą.

Šunainių verslą, ko gero, būtų galima laikyti etaloniniu lyginant smulkaus verslo galimybes skirtingose šalyse. Nes sudedamųjų yra mažai, tad galima aiškiai suskaičiuoti visas sudedamąsias dalis. Jei gatvėse šunainių daug, vadinasi, smulkų verslą toje šalyje daryti paprasta. Ir atvirkščiai.

Ir štai visi apsidairykime Lietuvos miestų sankryžose.

Manau, kiekvienas pasirinks sau tinkamą paaiškinimo variantą tam, ką pamatys ko nepamatys. Gaila tik, kad dėl kalbų sankryžose šunainių neatsiras.

Share/Bookmark

Prieš kurį laiką į mūsų tinklaraštį kreipėsi TEO LT atstovai, prašydami jų leidinukui parašyti straipsnį: ką nors apie internetą, technologijas ar tinklaraščius. Štai, sako, prieš tai į ankstesnį numerį parašė toks Džiugas Paršonis, o dabar galit jūs. Jei norite, žinoma…

Kai paklausėm ir sužinojom,  koks leidinuko tiražas, davėm teigiamą atsakymą. Parašysim!

Dėmesio, mielieji – tai yra pats didžiausias periodinis laikraštis ant Lietuvos, leidžiamas… 500.000 egz. tiražu!!!

Parašėm, išpublikavo, nuotrauką įdėjo. Dabar su manim sveikinasi kiekviena bobutė parduotuvėj ir kiekvienas studenčiokas degalinėj.

Ką parašiau telekomo klientams? Pagrindinė mintis buvo ši:

Internetas, kaip ir bet kuri kita komunalinė paslauga, neduos naudos tol, kol jos naudotojai nepakeis įpročių. Pati technologija savaime niekada nesuteikia vertės, jei ji neeliminuoja kokių nors apribojimų, nepatogumų. Tarkime, galime įrengti moderniausią tualetą su pažangiausiu unitazu, tačiau jei jis bus įrengtas lauke, gyvenimo kokybė išliks tokia pat prasta kaip ir su ankstesniu lauko tualetu. Arba galime turėti dušo kabiną, tačiau joje vis tiek praustis semdami iš kibiro: tik ankstesnių įpročių pakeitimas gali suteikti mums naudos iš naujos technologijos.

Bet čia dar ne viskas. Kai jau straipsnis buvo publikuotas, kartu su leidinuko egzemplioriais TEO atstovai mums perdavė ir TEO metinį pranešimą (žr. nuotraukas apačioj). Ar pakeisime ilgametį įprotį vartyti įmonių metines ataskaitas į klausymą-žiūrėjimą liečiamuose aparatuose? Gal toks originalus rezultatų pateikimo būdas irgi prisidėjo prie p.A. Šikštos paskelbimo Metų CEO - sukūrusiu daugiausiai vertės akcininkams, darbuotojams ir visuomenei. Nors aš balsavau už savo buvusį vadovą Tomą Milaknį.

Share/Bookmark

Turiu tokią kvailą madą – grįžęs po “out of office” klajonių skaityti senas naujienas. Paprastai tai būna šūsnis neperskaitytų “Verslo žinių” numerių, portalų verso rubrikos beigi politikų tinklaraščiai.

Ir šit skaitau, kad tuo metu, kol mes blaškėmės po užsienius, valdžia susitiko su galimais investuotojais į Visagino AE. Pirma susitiko su Japonijos-JAV* “Hitachi GE Nuclear Energy”. Po savaitės susitiko su JAV-Japonijos** “Westinghouse Electric Company”.

Pirmoji atsiuntė savo korporacijos pirmą žmogų – patį pačiausią prezidentą – Hiroaki Nakanishi. Štai jis spaudžia ranką mūsų Kubiliui:

Antroji atsiuntė savo ne pirmą žmogų – regiono prezidentą Anders Jackson. Štai jis nuotraukoj apačioj bespaudžiąs ranką tam pačiam Kubiliui:

Šis Anders Jackson ne tik paspaudė lietuvių valdžiai rankas (2011-06-23), betgi ir davė interviu laisvai spaudai (2011-06-01). Be kita ko ėmė ir pasakė:

Taip, pateikėme pasiūlymą, sekdami VAE pradėtą procesą. Žinoma, į pasiūlymą įeina mūsų technologija – AP1000. Tačiau negaliu detaliau nupasakoti, ką pasiūlėme VAE. Tai dar aptarsime. Be to, pasirašėme konfidencialumo susitarimą.

Štai tasai naujasis AP1000 visame gražume:

Bet delfi.lt žurnalistas Šarūnas Černiauskas domisi technologijomis, todėl paprašė patikslinti: “Skelbiate, kad AP1000 yra pirmasis III+ kartos reaktorius, kuris netrukus turėtų būti licencijuotas JAV ir Europos Sąjungos (ES) institucijų. Taigi technologija dar ne iki galo patvirtinta?”. Į ką minėtasis Anders Jackson atsakė:

JAV turime pilną licenciją. Europoje turime 4 reaktorius, kurie laukia visų statybinių licencijų. Tikimės, kad tai įvyks vėliau šiemet. O bendras licencijas jau turime. (…) Licencijavimo procese esame arti pabaigos.

(Tasai ženklas – (…) – reiškia, kad p. Jackson Šarūnui dar kažką pasakė, bet tos mintys į tekstą nepateko. Žurnalistai paprastai išmeta tai, kas nesvarbu.) Žinoma, galima patikėti tuo, ką sako garbūs užsienio firmų regionų prezidentai, bet galima ir papildomai pasigooglinti. Ir štai randame 2011-05-20 “Reuters” žinutę:

May 20 (Reuters) – The U.S. Nuclear Regulatory Commission on Friday said its ongoing review of Westinghouse’s amended AP 1000 nuclear reactor design has uncovered additional technical issues that Westinghouse must resolve before the agency certifies the design.

Two U.S. utilities, Southern Co (SO.N) and SCANA Corp (SCG.N) are awaiting approval of the Westinghouse design to move forward with plans to build the first advanced nuclear plants in the country.

Paskaitę suabejojame, jog žodžiai, kuriuos Šarūnui išsakė p. Jackson, esą AP1000 turi JAV licenciją, yra ne visai tikslūs. Susidomime ir googliname toliau. Randame 2011-06-16 “Reuters” žinutę:

Environmental groups, on Thursday, again asked the U.S. nuclear regulator to delay approval of Westinghouse Electric’s AP1000 reactor design. They claim, among other things, the company continues to change the design during the certification process.

(…)

The Nuclear Regulatory Commission had planned to approve the AP1000 design as early as this summer and to issue construction and operating licenses to Southern and Scana to build two 1,100-megawatt reactors each this year.

Westinghouse spokesman Scott Shaw told Reuters the company still expects the NRC to certify the AP1000 design later this year.

Iš perskaityto sprendžiame, kad super-duper reaktorius dar nesertifikuotas. Na, iki sertifikavimo nedaug trūksta, trukdo visokie environmentalistai, bet faktas, kad JAV sertifikato Lietuvai siūlomam reaktoriui (1100 MWt) dar nėr. Prielaidą užtvirtiname amerikoniškos įstaigos – Nuclear Regulatory Commission – duomenimis. Na, matyt p. Jackson, sakydamas apie sertifikatus, turėjo minty senesnės versijos AP1000 (galingesnius, 3400 MWt).

Atsižvegliant į tai, kas paskaitinėta ir pagooglinta, tinklaraštis commonsense.lt daro išvadą, kad Lietuva pirks reaktorių, gaminamą firmos “Hitachi GE Nuclear Energy” (tosios, kuri į Lietuvą atsiuntė patį prezidentą, beigi apie kurios reaktorių nesertifikavimą nepavyko nieko išgooglinti).

Nes jei A. Kubilius, A. Sekmokas ir visa dabartinė koalicija pasirinks nesertifikuotą reaktorių, tai kaži ar galėsim priekaištauti baltarusiams, kad jie stato eksperimentinį reaktorių, jei patys statytume eksperimentuodami.

O jei lauksime, kol firma “Westinghouse Electric Company” (toji antroji, kurie atsiuntė ne patį prezidentą) baigs sertifikavimo procedūras super-duper reaktoriui AP1000, tai, žiūrėk, ir nauji Seimo rinkimai nenumaldomai priartės. O valdžiažmogių ciklas, kaip žinia, yra nuo rinkimų iki rinkimų, tad laukti niekas nenorės.

Taigi, galime pasveikinti “Hitachi GE Nuclear Energy” su japoniška pergale lietuviškame atominiame konkurse. Beje, iš japonų yra ką pasimokyti visiems verslams. Tikimės, kad tuo pasinaudosime, su sąlyga, kad AE statybos truks keliolika metų.

*Japonijos-JAV – reiškia, kad firma yra labiau Japonijos, nei JAV. Pavyzdžiui, “Hitachi GE Nuclear Energy” yra labiau japonų, nes “Hitachi” stovi pirma “GE” (General Electric). Tačiau kita šių partnerių firma “GE Hitachi Nuclear Energy” yra labiau amerikonų, nes “GE” stovi pirma “Hitachi”. Kitaip tariant, GE ir “Hitachi” turi dvi dideles firmas, kurių pavadinimai skiriasi tiek, kad visiems būtų aišku, kas toj firmoj vierchas. Taigi į Lietuvą atvyko labiau japoniškasis Hitachi & GE darinys.
**JAV-Japonijos – reiškia, kaip jau išsiaiškinom aukščiau, kad pirmu smuiku groja amerikonai. Pagal protokolą tas pasireiškia, kai ateina laikas spausti ranką A. Kubiliui. Pirma spaudžia amerikietis, o tik po to – japonas.

Share/Bookmark