Archive for Birželis, 2011

Bir 29 2011

Ką daryti tiems, kurie dar neemigravo

Netrukus į suaugusiųjų pasaulį įžengs 1990-ųjų karta, kai lietuviai vaikų gimdymą buvo atidėję geresniems laikams. Todėl nenuostabu, kad per artimiausią dešimtmetį 20-24 metų gyventojų Lietuvoje sumažės net 32%, 25-29 metų žmonių bus dar 10% mažiau nei turėjome iki šiol. Ir visa tai darant prielaidą, kad ateinanti karta daugiau iš Lietuvos neemigruos! (ištrauka iš “Nordea” kvietimo”)

Kai “Nordea” pakvietė mus į žurnalistų ir ekspertų klubą padiskutuoti apie tai, kokias pasekmes Lietuvai atneš demografinė situacija po 20 metų, prisiminiau, kad apie šią problemą jau kažkur buvau skaitęs. O taip, kas jei ne Rokiškis Rabinovičius prieš pusmetį nevyniodamas žodžių į vatą buvo pareiškęs:

matome akivaizdų dalyką: maždaug po 10-12 metų ateis laikas, kai mus ištiks taip vadinamas “py**auskas”, kitaip tariant, senyvo amžiaus, nedarbingų arba pusiau darbingų žmonių pasidarys daugiau, nei tų, kas gali dirbti. Ir tada prasidės spartus ekonomikos ritimasis žemyn, su kuriuo pastarųjų metų krizė atrodys kaip ne krizė, o humoras kažkoks.

Taigi praėjus pusmečiui po Rokiškio atliktos saviveiklinės analizės, bankas “Nordea” padarė kur kas rimtesnę analizę, kuri iš esmės patvirtino mūsų laukiančią realybę, prasidedančią “py…”. Šioje vietoje reikėtų pagirti “Nordea”, kurie išdrįso pamąstyti giliau, pažvelgti toliau ir iš esmės pripažinti, kad ilgainiui NT Lietuvoje pigz (!!!). Nes pasiūla, net ir nestatant naujų namų, bus pakankama, kad patenkintų sumažėjusio gyventojų kiekio poreikius. Taip pat verta pagirti Žygimantą Mauricą, “Nordea” analitiką, kuris, jei toliau taip, savo srity gali pasivyti ir pralenkti net patį Gitaną Nausėdą.

Kaip vokiečiai sprendžia ištuštėjusių miestų problemą, matosi šiame video:

Su sąlyga, kad asmeniškai negalėjome sudalyvauti “Nordea” suburtame ekspertų klube, rekomenduojame minėtąjį Rokiškį, kuris klube sudalyvavo, ir surašė savo įspūdžius beigi pastebėjimus. Būtinai paskaitykite, jei esate nusprendę neemigruoti iš Lietuvos.

Taip pat pažiūrėkite Žygimanto prezentaciją, kurią nureketavom iš banko propagandistų.



Visa ko esmė yra tokia: norint sušvelninti dienos P pasekmes, reikia, kad visi (tiksliau, visos), kas šiuo metu gali fiziškai gimdyti, tai darytų tiek, kiek gali (jei norime į tautinę panašios valstybės). Kitaip tariant, lietuvės gymdytojos yra apribojimas, ir reikia nedelsiant imtis priemonių, kad tasai apribojimas būtų kuo labiau išnaudotas (exploitintas).

Klausimas stovi taip: kas turi būti padaryta, kad Lietuvoje gyvenančios šeimos (dabartinė 20-40 karta) pultų gimdyti vaikus?

Vieną, mano manymu, puikų siūlymą pateikia Paulius Rokiškio straipsnio komentaruose:

Mano pasiūlymas būtų labai paprastas – turinčius tris vaikus atleisti nuo absoliučiai visų mokesčių (būtent ne mokėti kažkokias pašalpas, o atleisti nuo mokesčių – ką užsidirbai tą ir turi, o prie valstybės prisidedi tuo kad augini vaikus). Skamba drąstiškai, bet tikrai suveiktų – juo labiau tie papildomi pinigai gi sugrįžtų į rinką tuoj pat, nes būtų išleisti visokiems pirkiniams/paslaugoms.

Pagal Pauliaus siūlymą, tarkime, mama/tėvas prižiūri 3 ar daugiau vaikų, o kitas sutuoktinis dirba ir gaudamas 5k ant popieriaus į rankas irgi gauna 5k. Yra keletas “bet” (pvz., iš ko kaupsis paties dirbančio sutuoktinio pensija, jei jis nemoka “Sodrai”), o bet tačiau paskaičiuokime, kokią (ir ar apskritai) gaus pensiją sutuoktinis, jei jis bus vienas iš padidėjusio kiekio pensininkų, kuriuos išlaikys sumažėjęs kiekis darbingo amžiaus žmonių. Ir čia dar neatsižvelgiant į darbingo amžiaus žmonių emigraciją (kuri yra save sustiprinantis procesas).

Kita priemonė, kuri šauna į galvą, tai asmens pensiją susieti su asmens vaikų mokamais mokesčiais. Tėvai, užauginę tokį Žygimantą Mauricą ar Joną Valančiūną, galėtų gauti didesnę pensiją, nes jų vaikai sumoka daugiau mokesčių. Atitinkamai pensija didėtų, jei užauginai kelis Žygimantus ar Jonus. Tuomet tėvai pradėtų daugiau investuoti į savo vaikus laiko ir pinigų, nes nuo to priklausytų jų senatvės kokybė. Žinoma, šis siūlymas turi ir neigiamų aspektų (pvz., indai mergaites verčia berniukais), į kuriuos reikėtų atsižvelgti kuriant sprendimą.

Kokių būtų dar variantų? Primenu klausimą: kas turi būti padaryta, kad Lietuvoje gyvenančios šeimos (dabartinė 30-40 karta) pultų gimdyti vaikus? Reikia lengvai įgyvendinamo greito sprendimo.

Tokių variantų, kaip kad organizuoti savanorių būrius, kurie badytų prezervatyvus prie parduotuvių kasų, nesiūlyti :)

Any ideas?

Kad lengviau galvotųsi, šekime dar Rūtos Gaudiešienės iš SIC prezentaciją, parengtą minėtam ekspertų klubui:



96 komentarų

Bir 26 2011

Gera grįžti į Vilnių

Prieš tai porą kartų grįžęs iš Amerikos girdavausi, kaip manęs neveikia aklimatizacija. Į priekį nuskridus neveikia, ir atgal grįžus neveikia: bendrakeleivių pavydui miegu pagal oficialų laikrodį! Trečias kartas, matyt, pramušė: dieną miegu, o naktį -- akys stulpu. Ta proga šekite ataskaitą iš vizito, bo vis tiek nėra kas veikti, kol paukščiai nepradėjo čiulbėti.

Beje, pirmojo vizito Amerikon ataskaitą rasite čia. Antrojo vizito ataskaitos neparengiau, nes kaip tik tom dienom savo bestselerį apie klajones buvo išleidęs Andrius Užkalnis, ir nesinorėjo jo permušti.

Taigi šįkart Niujorkas, Vašingtonas ir Atlantik Sitis (Atlantic City). Pirmasis dėl to, kad ten darbiniai reikalai. Antrasis dėl to, kad netoli nuo pirmojo. O trečiasis dėl to, kad netoli nuo pirmųjų dviejų, plius turi vandenyną ir paplūdimius beigi pagerintą vakarinę programą.

Stengdamasis nesikartoti, ką jau rašė Užkalnis beigi įvairūs jam neprilygstantys kelionblogiai, naudosiu originalų vizualinį kontentą, sugeneruotą pernelyg nenukrypstant nuo turistinių maršrutų, betgi išmetant “Aš čia prie Laisvės statulos” tipo vaizdelius.

***

Kadangi A. Zuokui sunkiai einasi atvežti iš Niujorko į Vilnių Gugenheimo muziejaus kopiją, gal būtų paprasčiau nukopijuoti parkingo sprendimą? (NYC)

Kadangi A. Zuokui sunkiai einasi atvežti iš Niujorko į Vilnių Gugenheimo muziejaus kopiją, gal būtų paprasčiau nukopijuoti parkingo sprendimą? (NYC)

***

Niujorko parkingai konkurencija nesiskundžia. Jei jūsiškis parkingas paskelbs kokią nors akciją ir duos klientams atitinkamus kuponus, tai šis duos tą patį (NYC)

Niujorko parkingai konkurencija nesiskundžia. Jei jūsiškis parkingas paskelbs kokią nors akciją ir duos klientams atitinkamus kuponus, tai šis duos tą patį. (NYC)

***

Šitas daiktas skraido virš Laisvės statulos ir tikisi, kad žmonės turi arba geras akis, arba gerus objektyvus (NYC)

Šitas daiktas skraido virš Laisvės statulos ir tikisi, kad žmonės turi arba geras akis, arba gerus objektyvus. (NYC)

***

O štai taip laisvė atrodo iš užpakalio (NYC)

O štai taip laisvė atrodo iš užpakalio. (NYC)

***

Bendras lietuvių-belgų vaflių brendas. Be šio Amerikoj užtikom dar tris lietuviškus: MACYS, BALLYS ir SLEEPYS. (NYC)

Bendras lietuvių-belgų vaflių brendas. Be šio Amerikoj užtikom dar tris lietuviškus: MACYS, BALLYS ir SLEEPYS. (NYC)

***

Jokia kita šalis neturi tiek daug atstovybių Niujorke, kiek mes (NYC)

Jokia kita šalis neturi tiek daug atstovybių Niujorke, kiek mes!!! (NYC)

***

Ko gero, labiausiai rusų fotografuojamas eksponatas aukščiausiame Niujorko dangoraižyje (NYC)

Ko gero, labiausiai rusų fotografuojamas eksponatas aukščiausiame Niujorko dangoraižyje. (NYC)

***

Prieš kildami į "Empire State Building" pasirūpinkite megapikseliais (NYC)

Prieš kildami į "Empire State Building" pasirūpinkite megapikseliais!!! (NYC)

***

Restoranas komunikuoja padidintas kainas (NYC)

Restoranas komunikuoja padidintas kainas. (NYC)

***

Latino rajonas, garsėjęs baisinga narkomanija, paskelbė tokį dalyką: kas pagaunamas su narkotikais, iškart sodinamas 10 metų bylą vedant supaprastina (pagreinta) tvarka. T.y. nuo pagavimo iki atsisėdimo yra vos kelios dienos. Sako, ir narkomanija beveik išnyko, ir kiti rajonai tokio sprendimo pavydi. Ir dėl suvaržytų žmogaus teisių nelabai kas skundžiasi (NYC)

Latino rajonas, garsėjęs baisinga narkomanija, prieš keletą metų paskelbė tokį dalyką: kas pagaunamas su narkotikais, iškart sodinamas 10 metų bylą vedant supaprastina (pagreitinta) tvarka. T.y. nuo pagavimo iki atsisėdimo yra vos kelios dienos. Sako, ir narkomanija beveik išnyko, ir kiti rajonai tokio sprendimo pavydi. Ir dėl suvaržytų žmogaus teisių nelabai kas skundžiasi. (NYC)

***

Harlemo rajonas kadaise buvo visaip kaip apipaišytas solomonais, dar blogiau nei dabar Vilnius. Ir tuomet tuometinis meras Rudy Giuliani išleido įsakymą, draudžiantį parduotuvėms parduoti dažų flakonėlius asmenims, neturintiems 21 metų. Perki dažus senukuose, rodai pasą. Sako, ilgainiui solomonai išnyko. Asmeniškai per patikrinimą nematėm nė vieno apipaišyto namo (NYC)

Harlemo rajonas kadaise buvo visaip kaip apipaišytas solomonais, dar blogiau nei dabar Vilnius. Ir tuomet tuometinis meras Rudy Giuliani išleido įsakymą, draudžiantį parduotuvėms parduoti dažų flakonėlius asmenims, neturintiems 21 metų. Perki dažus senukuose, rodai pasą. Sako, ilgainiui solomonai išnyko. Asmeniškai per patikrinimą nematėm nė vieno apipaišyto namo. (NYC)

***

Čia kaip tik toji vieta Hudzono upėj, kur prieš porą metų nusileido "US Airways" lėktuvas su 155 keleiviais. Lėktuvas į upę leidosi praėjus vos 4 min. nuo pakilimo LaGuardia oro uoste: tą akimirką lėktuvo pilotas nesitikėjo, kad taps selebričiu, o keleiviai - kad švęs antrą gimtadienį (NYC)

Čia kaip tik toji vieta Hudzono upėj, kur prieš porą metų nusileido "US Airways" lėktuvas su 155 keleiviais. Lėktuvas į upę leidosi praėjus vos 4 min. nuo pakilimo LaGuardia oro uoste: tą akimirką pilotas nesitikėjo, kad taps selebričiu, o keleiviai - kad švęs antrą gimtadienį. (NYC)

***

Čia tasai Gugenheimo muziejus, katrą A. Zuokas bando implementuoti Vilniuje (NYC)

Čia tasai Gugenheimo muziejus, katrą A. Zuokas bando implementuoti Vilniuje. (NYC)

***

Apie malonią smulkmeną Rokfelerio aikštėj jau rašėm. Nuo to momento, kai amerikiečiai klausdavo, iš kur esam, savo atsakymą, (kad iš Lietuvos) papildydavom paaiškindami, kad čia tokia šalis, kuri davė Amerikai vienam Rokfeleriui žmoną, o kitam mamą, ir dėl to klesti šios abi šalys, ir tatai atspindi jų vėliavų draugiškas plazdenimas vidury Niujorko, eikit ir pažiūrėkit, štai jums ir prašom!

***

Žinoma, kad nuėjom. Teisingų išmatavimų pusplikės panos staiposi kraiposi visaip kaip ritmingai plius dainuoja nuostabiais balsais. Mano kartos intelektualams pats tas! (NYC)

Žinoma, kad nuėjom. Teisingų išmatavimų pusplikės panos staiposi kraiposi visaip kaip ritmingai plius dainuoja nuostabiais balsais. Mano kartos intelektualams pats tas! (NYC)

***

Niujorke ne tik gastroliavom, betgi ir dirbom. Pora oficiozinių nuotraukų ta proga.

Audrius ir Nerius pozuoja spec. tinklaraščiui commonsense.lt!

Audrius ir Nerius pozuoja spec. tinklaraščiui commonsense.lt! (NYC)

Nerius sako kalbą E. Goldratto gyvenimo šventimo vakaro metu (renginys vadinosi Celebration of Life for Eli Goldratt). Tai buvo įspūdingas vakaras: žmonės 5 valandas lipo į sceną ir pasakojo juokingiausias istorijas atsimindami savo susidūrimus su E. Goldrattu, kaip jis pakeitė jų gyvenimus. Pats Goldrattas buvo ne tik nerealaus proto, bet ir gilaus humoro žmogus. Per metinius TOC benduomenės susitikimus jis išspardydavo užpakalius visažiniams TOC konsultantams, o kaip kompresus gydyti mėlynėms naudojo humorą. Dabar jo nebėra, tad TOC bendruomenės turės surasti būdų, kaip patiems sau spardyti į sėdynes, kad nesulėtėtų TOC, kaip vadybos mokslo, progreso tempas.

Nerius sako kalbą E. Goldratto gyvenimo šventimo vakaro metu (renginys vadinosi Celebration of Life for Eli Goldratt). Tai buvo įspūdingas vakaras: žmonės 5 valandas lipo į sceną ir pasakojo juokingiausias istorijas atsimindami savo susidūrimus su E. Goldrattu, kaip jis pakeitė jų gyvenimus. Pats Goldrattas buvo ne tik nerealaus proto, bet ir gilaus humoro žmogus. Per metinius TOC benduomenės susitikimus jis išspardydavo užpakalius visažiniams TOC konsultantams, o kaip kompresus gydyti mėlynėms naudojo humorą. Dabar jo nebėra, tad TOC bendruomenė turės surasti būdų, kaip patiems sau spardyti į sėdynes, kad nesulėtėtų TOC, kaip vadybos mokslo, progreso tempas. (NYC)

Nerius įteikia "VersloNerius įteikia "Verslo klasės" numerį Odedui Cohenui (http://bit.ly/jBSXD1), kad jis perduotų E. Goldratto šeimai. Mūsų straipsnio (http://bit.ly/jCQf8s), pasirodžiusio 2011/06 "Verslo klasėj", pats Elis jau nespėjo pavartyti. Rašydamas nė neįtariau apie jo ligą. (NYC)

Nerius įteikia "Verslo klasės" numerį Odedui Cohenui (http://bit.ly/jBSXD1), kad jis perduotų E. Goldratto šeimai. Mūsų straipsnio (http://bit.ly/jCQf8s), pasirodžiusio 2011/06 "Verslo klasėj", pats Elis jau nespėjo pavartyti. Rašydamas nė neįtariau apie jo ligą. (NYC)

***

Kai Obama būna geras, į šitą baseiną jam pripila vandens. Tuomet Amerikos propagandistai padaro fotografijų (http://bit.ly/kRUGuz), kuriomis maitina pasaulį. (Washington D.C.)

Kai Obama būna geras, į šitą baseiną jam pripila vandens. Tuomet Amerikos propagandistai padaro fotografijų (http://bit.ly/kRUGuz), kuriomis maitina pasaulį. (Washington D.C.)

***

Jei kada badausite prie Seimo ar Vyriausybės, darykite taip, kaip šis amerikoniškas piketuotojas: keli plakatai priešais, Kapitolijus už nugaros ir dvi vaizdo kameros (dvi tam, kad montuojant vaizdelius youtube'ui, galima būtų sumontuoti, neva kalbėtojas kalbėjo vienu ypu) (Washington D.C.)

Jei kada badausite prie Seimo ar Vyriausybės, darykite taip, kaip šis amerikoniškas piketuotojas: keli plakatai priešais, Kapitolijus už nugaros ir dvi vaizdo kameros (dvi tam, kad montuojant vaizdelius youtube'ui galima būtų suimituoti, neva kalbėtojas kalbėjo vienu ypu) (Washington D.C.)

***

Nufotografavom naujovišką įrenginį, kurio iki šiol "Hooters'uose" dar nematėm. Mergaitės priima užsakymą užsirašydamos patiekalą ant lapelio. Tuomet nueina prie savo kasos aparato, ir suveda užsakymą. Tuomet lapelį prikabina prie tarzankės (žr. nuotrauką, taip pat kitą nuotrauką) ir siunčia į virtuvę. Virtuvė ima virti/kepti, tuo tarpu mergaitėms mažiau vaikščiojimo. (AC)

Nufotografavom naujovišką įrenginį, kurio iki šiol "Hooters'uose" dar nematėm. Mergaitės priima užsakymą užsirašydamos patiekalą ant lapelio. Tuomet nueina prie savo kasos aparato, ir suveda užsakymą. Tuomet lapelį prikabina prie tarzankės (žr. nuotrauką, taip pat kitą nuotrauką) ir siunčia į virtuvę. Virtuvė ima virti/kepti, tuo tarpu mergaitėms mažiau vaikščiojimo. (AC)

Tarzankę pažymėjau, kad žiūrėtumėt ten, kur reikia. Beje, "Hooters" tuo ir išsiskiria, kad žino, kuo pritraukti lankytojų dėmesį. Jei lankytojų palydovėms tai nepatinka, jos gali čia pat, restorane, įsigyti atitinkamų "Hooters-girl" drabužėlių ir nebepavydėti. (AC)

Tarzankę pažymėjau, kad žiūrėtumėt ten, kur reikia. Beje, "Hooters" tuo ir išsiskiria, kad žino, kuo pritraukti lankytojų dėmesį. Jei lankytojų palydovėms tai nepatinka, jos gali čia pat, restorane, įsigyti atitinkamų "Hooters-girl" drabužėlių ir nebepavydėti. (AC)

***

O čia štai vaizdelis, kaip kitas Atlantik Sičio makdakas, toks “Johnny Rockets”, sprendžia virtuvės užsikišimo ir nebespėjimo problemą. Ką daryti, kai nebespėjama aptarnauti susidariusios eilės? Pamokėlė šiame video:

***

O čia Audrius sėdi "Hard Rock Cafe", tik ne prie logotipo (kaip kad mūsų pažiba Mia, paskaitykit http://bit.ly/kcrn7u), o šiaip sėdi ir viskas. Bo tinklaraštininkas yra nei koks selebritis, nei balso turi, nei kitų duomenų. (AC)

O čia Audrius sėdi "Hard Rock Cafe", tik ne prie logotipo (kaip kad mūsų pažiba Mia, paskaitykit http://bit.ly/kcrn7u), o šiaip sėdi ir viskas. Bo tinklaraštininkas yra nei koks selebritis, nei balso turi, nei kitų duomenų. (AC)

***

Pabaigai, žinoma, malonios akimirkos nusileidus Vilniaus oro uoste. Vien dėl šio paturbinto grįžimo momento verta trumpam kur nors išskristi:

7 komentarų

Bir 18 2011

Smulkmena, bet maloni

Tautiškai malonus niuansas Rokfelerio aikštėj Niujorke.

4 komentarų

Bir 16 2011

Šlakelis kontrabandinių degalų į liberolišką ugnį

Laisvosios rinkos institutas pragydo, kad konfiskuotų kontrabandinių degalų atidavimas policijai esą pažeidžia laisvos konkurencijos principus ir tokios praktikos turėtų būti atsisakyta.

Liberoliška giesmelė skamba štai taip:

Policija yra ūkio subjektas, degalus perkantis rinkoje iš degalų tiekėjų. Tiekėjai degalus perka iš gamintojų ir tikrai negali konkuruoti su degalais, gautais už dyką (t.y. atimtais). Net jei formaliai Konkurencijos įstatymo čia ir negalima būtų pritaikyti, akivaizdu, kad konkurencijos principai yra pažeidžiami.

Žilvinas Šilėnas, katro vardas priskirtas prie šios genialios minties, suraitė esą šmaikštų tekstą, esą pajuokė mūsų policiją ir valdžią:

Policininkai, pasieniečiai ir t.t. galėtų tiesiog patys važiuoti į kaimynines šalis ir ten prisipildyti tarnybinius automobilius degalų. Arba susitarti su nelegalių degalų įvežėjais: veži, pvz., 100 litrų per sieną – „paremk” policiją kanistru ir važiuok sau sveikas. Paprasta ir patogu.

O man rodos, kad liberolai šįkart apsijuokė patys.

Kas yra konkurencija – tikslas ar priemonė?

O kas tuomet yra ‘racionalus (taupus) biudžeto lėšų panaudojimas’? Vėlgi – tikslas ar priemonė?

Man atrodo, kad mūsų visų (mokesčių mokėtojų) tikslas yra siekti, kad valdžia leistų kuo mažiau mūsų pinigų ir siektų su mūsų pinigais padaryti kuo daugiau. Tuo tarpu institutas nori, kad valdžia leistų kuo daugiau pinigų vardan to, kad būtų užtikrinta sąžininga konkurencija.

Štai kaip atrodo konfliktas:

A yra bendras tikslas, kuris bendras ir mums, rinkėjams, ir ekspertui Ž. Šilėnui.

B yra mūsų poreikis, o D yra iš šio poreikio kylantis noras.

Tuo tarpu ekspertas Ž. Šilėnas turi kitokį poreikį C, ir atitinkamai iš to kylantį kitokį norą D’.

Kai konfliktą vizualizavom paprastuoju būdu, dabar jį galime spręsti.

Ar tikrai konkurencijos užtikrinimas tarp tiekėjų padaro policijos darbą efektyvesnį? Taip, konkurencija tarp tiekėjų iš tiesų yra reikalinga tam, kad būtų užtikrinta mažiausia kaina, šiuo atveju – mažiausia degalų kaina policijai. Bet gi konfiskuotų degalų kaina yra ženkliai mažesnė (policija turi padengti tik mokesčius) nei ta, kurią gali užtikrinti sąžininga konkurencija!

Taigi, gerb. Ž. Šilėnai, ar tikrai konkurencijos užtikrinimas tarp tiekėjų padaro policijos darbą efektyvesnį?

Pažiūrėkime, kaip ši situacija atrodo iš, tarkime, “Lukoil” varpinės degalinės.

Taigi, institutas nori neperduoti policijai konfiskuotų degalų (D’), kad patenktinų savo poreikį užtikrinti “Lukoil” pasiūlymo konkurencingumą viešajame sektoriuje (G) tam, kad pasiektų tikslą – užtikrintų pelningą “Lukoil” veiklą (E). Mes, mąstantys piliečiai, nors ir ne liberolai, taip pat turime tikslą, kad įmonės Lietuvoje dirbtų pelningai. Todėl siekiame, kad “Lukoil” susifokusuotų į pardavimus privačiajame sektoriuje (H) (gautų pajamas, mokėtų mokesčius, įdarbintų žmones), ir todėl norime, kad perduotų policijai konfiskuotus degalus (D).

O dabar, kad atskirtume pelus nuo grūdų: imkime ir agreguokime šiuos du konfliktus (paspauskite ant paveiksliuko, kad jį pasididintumėte):

Iš šio agreguoto konflikto diagramos matyti du tikslai – A ir E. Jie abu yra geri, tačiau skirtingi. A yra tas, kuriam atstovauja sveikas protas, o E – tas, kuriam atstovauja liberolai.

Visa tai galima buvo pasakyti ir nepaišant visų tų debesėlių, o tiesiog pareiškiant, kad LLRI pamina žmonių interesus vardan firmų interesų, o bet tačiau vėliau būtų tekę gaišti laiką komentaruose diskutuojant su liberoliškom jėgom.

Konfliktų vizualizavimas visuomet padeda surasti win-win sprendimą, apie ką buvom užsiminę paskutinėj “Verslo klasėj”. Su dviem sąlygom – (1) jei nesutariančios pusės turi bendrą tikslą, ir (2) jei nesutariančios pusės vadovaujasi logika, o ne emocijomis.

Nemanau, kad LLRI yra isterikai, tad norint su jais rasti bendrą sprendimą, tereikia išsiaiškinti, ar mes su jais turime bendrą tikslą.

26 komentarų

Bir 12 2011

In Memoriam: Dr. Eliyahu M. Goldratt (1947-2011)

Parašė nerius temai Pastebėjimai

From: Eli Goldratt’s friends [mailto:info@toc-goldratt.com]
Sent: Sunday, June 12, 2011 1:22 AM
To: Nerius Jasinavicius
Subject: Eliyahu M. Goldratt

Sixty-four years ago a giant was born.

Dr. Eliyahu M. Goldratt spent his entire adult life fighting to show that it is possible to make this world a better place. We must have the honesty to see reality as it is, we must have the courage to challenge assumptions, and above all, we must use the gift of thinking. Having applied these principles to various management fields, he created the Theory of Constraints. His concepts and teachings have expanded beyond management and are being used in healthcare, education, counseling, government, agriculture and personal growth – to name a few fields using TOC. His legacy is invaluable.

On June 11th, 2011 at noon, Eli Goldratt passed away at his home in Israel in company of his family and close friends.

The strength and passion of Eli allowed him to spend his last days sharing and delivering his latest insights and breakthroughs to a group of people who have committed to transfer this knowledge to the TOC Community during the upcoming Theory of Constraints International Certification Organization Conference in New York.

It was Eli’s last wish to take TOC to the next level – truly standing on the shoulders of the Giant he is.

I smile and start to count on my fingers: One, people are good. Two, every conflict can be removed. Three, every situation, no matter how complex it initially looks, is exceedingly simple. Four, every situation can be substantially improved; even the sky is not the limit. Five, every person can reach a full life. Six, there is always a win-win solution. Shall I continue to count?

Dr. Eliyahu M. Goldratt
1947- 2011

***
Dr. Eliyahu M. Goldrattas visą gyvenimą praleido siekdamas parodyti, kad įmanoma pasaulį padaryti geresnį. Privalome būti atviri, kad pamatytume realybę tokią, kokia ji yra, privalome turėti drąsos, kad nuginčytume prielaidas, ir galiausiai privalome naudotis mąstymo dovana. Įdiegęs šiuos principus įvairiose vadybos srityse, jis sukūrė Apribojimų teoriją. Jo koncepcijos ir mokymai peržengė vadybos ribas ir naudojami sveikatos apsaugoje, lavinime, konsultacijose, viešajame valdyme, žemės ūkyje ir asmeniniame tobulėjime – tai tik kelios sritys, kuriose naudojama TOC. Jo palikimas yra neįkainojamas.

2011-ųjų birželio 11-osios vidurdienį Elis Goldrattas užgeso savo namuose Izraelyje šeimos ir artimiausių draugų akivaizdoje.

Elio stiprybė ir aistra leido jam paskutines savo gyvenimo dienas praleisti dalinantis naujausiomis įžvalgomis ir atradimais grupei žmonių, kurie įsipareigojo perduoti šias žinias TOC bendruomenei per artimiausią TOCICO konferenciją Niujorke.

Paskutinis Elio noras – pakelti TOC į naują lygį, kad ji “stovėtų ant Milžino pečių”.

Šypsausi ir skaičiuoju lenkdamas pirštus: pirma, žmonės yra geri. Antra, bet kuris konfliktas gali būti išspręstas. Trečia, kiekviena situacija, nesvarbu, kokia sudėtinga ji atrodytų, yra be galo paprasta. Ketvirta, bet kuri situacija gali būti pagerinta iš esmės; netgi dangus nėra riba. Penkta, kiekvienas žmogus gali pasiekti pilnavertį gyvenimą. Šešta, visuomet egzistuoja win-win sprendimas. Ar man tęsti?

Dr. Eliyahu M. Goldratt

1947- 2011

6 komentarų

Bir 11 2011

Lietuvos žiniasklaidos korumpuotumas skauda amerikiečiams. O mums?

Čia wikileaks dokumento originalas, kurį iškasė 15min.lt, ir kurį pacitavęs ir pakomentavęs Dainius Radzevičius gavo iš “Respublikos” grasinimą arba paneigti (šitą dokumentą), arba ruoštis teismui:



Dokumente yra rašoma šis tas įdomaus, tačiau dar įdomiau yra tai, kas užtušuota.

Smalsumas nugali, tad nesunkiai susirandame originalą ir skaitome:

In another example of playing favorites, Vale Cepleviciute, a journalist who worked at the daily Respublika for 13 years, said at a recent conference on media corruption that for years Vitas Tomkus, Respublikas owner and de facto editor, told staff not to criticize the well-known businessman turned politician Viktor Uspaskich.

(…)

Kristina Kuncinskaite Grudiene, a journalist who worked for Respublika for 8 years and now works for TV3, told us that owners are the problem and journalists work under very bad conditions, including a low basic salary and a constant fear of firing. At Respublika, staff assume that management often eavesdrops on all phones. Grudiene told us that Tomkus, Respublikas owner, often comes to the office late at night to nix any story he does not like. Staff are constantly trying to write stories that will please and not offend him. Grudiene told us that Tomkus once fired 20 people for running a story he did not like.

Labai tikiuosi, kad šiems amerikonų šaltiniams (tiksliau, šaltinėms) Prezidentė artimiausiu metu įteiks po kokį nors ordiną. Juk pati prieš kelias dienas šnekėjo iš Seimo tribūnos:

Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius.

Taigi turim didvyres didmoteris, kurios demaskavo niekdarį. Detalizavo tai, ką “visi žino”, bet detaliai nepasako.

O ar žinote, kodėl “Respublika” bando patraukti vargšą D. Radzevičių, užuot bandžiusi patraukti originalius šaltinius?

Ogi todėl, kad šaltiniai turi stogą – spravkės rašytoją poną Damian Leader, katras šiuo metu vadovauja ginklų kontrolės skyriui JAV misijoje prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos. Tuo metu, kai rašė spravkę, p. Damian Leader turėjo DCA inicialus, kas reiškia, dirbo JAV ambasados Defense Cooperation in Armaments (kažkas apie gynybą ir ginkluotę) skyriuje.

Štai, p. Damian sėdi nuotraukoje antras iš kairės:

Taigi jei yra nepatenkintų wikileaks atskleistais teiginiais, tai prašom nekišti rankų prie Dainiaus Radzevičiaus, o kreiptis tiesiai į šį dėdę diplomatą. Tik, kai eisite aiškintis santykių, pasirūpinkite rimtesniais ginklais, nes minėtas spravkės rašytojas ragatkės gali ir neišsigąsti. Juolab purvo dozės JAV miestelio dydžio laikraštėlyje.

Linkime sėkmės “Respublikai” ir kitiems, susirūpinusiems savo reputacija.

PS. Tiems, kam gali pasirodyti, kad šis įrašas yra ne apie verslą, atkreipiu dėmesį į amerikonų spravkės antraštę: LITHUANIAS CORRUPT MEDIA HURTS EVERYONE, INCLUDING U.S. BUSINESSES.

Šia tema jau pasisakė žinomi Lietuvos blogeriai, kuriems ne dzin, kai vieną iš mūsų viens laikraštis bando paimti už kiaušinių:

Troy

Rokiškis

Dainius Urbanavičius

Maumaz

baltasis vaiduoklis

leolenox

10 komentarų

Bir 10 2011

Commonsense.lt blogimtadieninis pranešimas

Parašė nerius temai Pastebėjimai

Gerai, kad yra toks blogeris Artūras Račas, kurio blogimimo diena yra pora dienų anksčiau nei mūsiškė. Kasmet suveikia kaip žadintuvas-priminimas, kad nepamirštume savojo gimtadienio.

Taigi šiandien commonsense.lt stuktelėjo treji.

Pagal nerašytą blogosferos konstituciją, ta proga privaloma parengti metinį pranešimą. Kadangi nėra nustatyta metinio pranešimo forma, gaunasi, kad visi pranešinėja kaip papuola, o kai kas išvis ignoruoja šią prievolę.

Taigi, savo metinio pranešimo dalis nusikopinom iš Prezidentės, nes kai kas tinka ir mums:

Brangūs Lietuvos Žmonės (…),

Nuoširdžiai džiaugiuosi proga vėl susitikti su Jumis. Šį, man ypač svarbų įvykį vertinu ne tik kaip konstitucinę pareigą, bet pirmiausia kaip galimybę visiems kartu stabtelėti, atitrūkti nuo vienadienių problemų, konfliktų, skandalų ir pasikalbėti apie svarbius dalykus, kurie gali lemti mūsų šiandieną ir mūsų vaikų rytojų. Esu konstruktyvaus žodžio šalininkė. Ir kalbu, kad žodžius paverstume darbais, o darbus – rezultatais.

(…)

Kalbėsiu faktais.

Daugiau mažiau konstruktyvių įrašų per trejus metus išleidom lygiai 504, kartu su Lietuvos Žmonėmis parašėme 7602 komentarus. Informacijos, kokia dalis šių žodžių buvo paversta rezultatais, neturime.

(…) Gerbiamieji,

Neketinu pasitenkinti vien padėties vertinimu, apgailestavimu dėl menkos pažangos ir anoniminių kaltininkų pasmerkimu.

Nes situacija nėra tokia jau bloga. Be didelių ir mažų reklamų commonsense.lt “Facebook” puslapis jau turi daugiau nei 1.200 prijaučiančiųjų, kurių jau pakaktų partijai steigti kurių daugėja nepaisant to, kad mes nelabai žinom, ką su tuo “Facebook’u” reikia daryti ir ar reikia kažką labiau daryti. O ir diskusijos pačiame tinklaraštyje nenuvažiuoja į lankas, kaip tai dažnai pasitaiko ūgtelėjusiems tinklaraščiams.

Mieli Lietuvos žmonės,

Esu tikra, jog einame teisingu keliu, todėl neketinu iš jo trauktis. Matau permainų pradžią ir darysiu viską, kad jos sėkmingai vyktų ir toliau. (…) Sugrąžinkime pasitikėjimą, sukurkime tvirtą visuomenę. Atsparią korupcijai ir nepakančią melui.

Neturėdami ką slėpti vardan visuotinio skaidrumo rodome, kokį turtą turime:

Ir atskleidžiame, iš kur jį turime:



(..) Ačiū už dėmesį.
Ir už visus tuos turtus, kuriuos kraunamės dalindamiesi.

9 komentarų

Bir 09 2011

Mąstymo valandėlė pagal Elį Goldrattą

Lygiai prieš metus važiuodamas į 2010 TOCICO International Conference pasisiūliau Aurelijui, kad galiu apsimesti “Verslo klasės” speckoru, ir pakalbinti Elį Goldrattą ekskluzyvinėm sąlygom. Aurelijus tarė: “Noriu!”, ir štai norai tapo kūnu: nuo interviu paėmimo iki jo parengimo spaudai nė metai nepraėjo…

Tokį operatyvumą galiu paaiškinti tuo, kad interviu gavosi su dideliais nukrypimais į lankas (na, nesu profesionalus interviuotojas, kaip koks Rytas Staselis), beigi buvau pažadėjęs jį suderinti su Goldrattu. O derinti lankas ir pievas, reikštų, pastatyti Goldrattą į kvailą situaciją: nei jam taisyti tas mano pievas, nei uždrausti publikuoti.

Vienžo, susidūriau su konfliktu:

Metus pramarinavęs dilemą, galiausiai ją nusipiešiau, ir sprendimas atėjo savaime: jei rengsiu ne interviu, bet šiaip pasakojimą, nereikės derinti su Goldrattu, beigi galėsiu tiuninguoti tekstą kaip tinkamas, idant jis būtų tinkamas tokiam prestižiniam leidiniui, kaip VK. Katras pasauliniam TOC kongrese buvo netgi demonstruojamas šalia kitų biznio-vadybos leidinių:

Tiek pasiteisinimų.

Štai kaip aš vaidinu speckorą (Neriaus foto):

Šiuo metu E. Goldrattas labai sunkiai serga, verslininkai iš viso pasaulio rašo jam žinutes įvairiais kanalais, linkėdami stiprybės. Viliuosi, kad jis pasveiks, ir dar turėsime galimybę parengti su juo tikrą interviu.

Pubilkuoju tekstą tokį, kokį atidaviau VK. Jei norite paskaityti, kas gavosi po redakcijos cenzūros, spauskite čia arba ieškokite popierinio leidinio, o daugiausia išloštumėte, jei užsiprenumeruotumėte.

Mąstymo valandėlė pagal Elį Goldrattą

Su Dr. Eliyahu Goldrattu susipažinti knietėjo nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą perskaičiau jo “Tikslą”. Užvertęs paskutinį knygos puslapį pajutau, kad autorius persuko mano tuometines studentiškas smegenis. Praėjo dešimt metų, ir štai Las Vegase turiu valandą individualiam pokalbiui su, ko gero, įtakingiausiu pasaulio mąstytoju.

Žinoma, tokio titulo E. Goldrattui niekas nesuteikė – čia pats sugalvojau įvertinęs tai, kad jokia kita asmenybė nėra prieveržusi tiek varžtų mano smegeninėj, kiek šis dėdė su papsinčia pypke. Tiesą sakant, interviu nepavyko. Taip, aš turėjau diktofoną, ir mes valandą nuostabiai šnekėjomės. Tačiau tik perklausęs įrašą supratau, kad kas antrame pašnekovo sakinyje turėčiau segti išnašą ir paaiškinti kontekstą. Ko gero, reikėjo apsimesti, kad esu tūpas žurnalistas, iš medžio nukritęs tiesiai į pasaulinį TOC kongresą. Apsimesti, kad prieš tai dvi ilgas dienas nesiklausiau Elio non-stop dėstymo, neprirašiau storo aplanko pastebėjimų, dar anksčiau po kelis kartus neperskaičiau visų jo knygų, nedariau savo biznių ir kitų nekonsultavau pagal Elio mokymą.

Šis angažuotumas ir pakišo koją interviu, kurio, kaip jūs supratote, nebus. Ne veltui sakoma, what happens in Vegas, stays in Vegas (kas nutinka Vegase, lieka Vegase – angl.).

Beje, paklausite: o kas tas E. Goldrattas, kurį Vegase draugiškai vadiname tiesiog Eliu? Tai toks šiuolaikinės vadybos genijus, sukūręs ir tebepuoselėjantis Apribojimų teoriją (TOC – Theory of Constraints – angl.) – sveiku protu paremtą vadybos ir mąstymo metodiką. Visos jo išleistos knygos yra tapusios bestseleriais ir biblijomis: gamybininkams (“Tikslas”, 1984), distributoriams ir rinkodarininkams (“Tikslas II. Sėkmė priklauso ne nuo laimės”,  1994), ERP sistemų gamintojams (“Tikslas III. Būtina, bet nepakankama…”, 2000), projektų vadovams ir vykdytojams (“Kritinė grandinė”, 1997), prekybininkams (“Argi tai ne akivaizdu?”, 2009). Dar vienos knygos – “Pasirinkimas” (2008) – negaliu priskirti nė vienai verslo šakai, nes mąstymo procesai, kuriuos šioje knygoje atskleidžia autorius, naudingi bet kuriam galvą ant pečių nešiojančiam individui: tiek dirbančiam kasoj, tiek sėdinčiam dangoraižio viršutiniam aukšte odiniam krėsle.

TOC naudoja didelės ir mažos organizacijos visame pasaulyje. Nuo “Boeing” iki šeimos restoranėlio. TOC dėstoma daugelyje verslo mokyklų. O, štai, Malaizijos vyriausybė “Pasirinkime” aprašytus mąstymo įrankius įdiegė į mokyklinio ugdymo sistemą.

Verslo pasaulyje šis Izraelio fizikas pripažįstamas kaip efektyvumo, srauto ir sveiko proto ideologas. Iš E. Goldratto nesulauksite jokio makaronų kabinimo, jokių įkvėpimo šūksnių, jokios mistikos, šiaip jau būdingos vadybos guru-kalbėtojams. Pagal jį, pasaulis yra paprastas, žmonės yra geri, o sveiko proto pakanka tam, kad aplinkinius padarytum laimingus.

Pasak E. Goldratto, didžiausia atsakomybė už žmonių gerovę tenka darbdaviams. Todėl kurti klestinčias organizacijas, į ką orientuota TOC, yra trumpiausias kelias gerinti žmonių gyvenimą.

Biblija nesensta

Pirmasis E. Goldratto verslo romanas “Tikslas” gamybininkų biblija yra vadinamas dėl dviejų priežasčių. Pirma, nuo jo išleidimo 1984 m. pasaulyje buvo parduota 5 mln. egzempliorių. Antra, šią knygą, kaip ir Bibliją, visi gamybininkai skaitė, tačiau retas kasdien vadovaujasi jos mokymu…

Kartą diskutuojant vienas tautietis verslininkas pareiškė, esą E. Goldratto “Tiksle” aprašomi gamybos valdymo principai bei įrankiai yra pasenę, nes jiems jau apie trisdešimt metų. O verslui gi reikia inovacijų, ne kažkokių senienų! Tuomet tautiečio paklausiau, ar tai, kad Niutono dėsniams yra apie 400 metų, reiškia, kad jie paseno? Galbūt po 400 metų Žemė nebetraukia nuo obels krentančio obuolio?

Kiekvienas turime teisę bandyti paneigti tai, kas akivaizdu. Tačiau visi, kurie bandysime praignoruoti tikrovę, vis tiek rizikuojame su ja susidurti. Nes Niutonas judėjimo dėsnių nesugalvojo – jis atrado tai, kas egzistavo. Lygiai taip E. Goldrattas nesugalvojo butelio kakliuko – keli šiuo metu sėkmingai egzistuoja mano šaldytuve ir taip.

E. Goldrattas tikrovę vadina nuostabiai paprasta. Ir tuo suerzina tūlą gamybininką. Tasai linkęs įrodyti, kad jo ceche ir velnias koją nusilaužtų, kad joks genijus neperprastų veiklos specifikos ir milijono niuansų. “Tegu ateina į mano cechą, aš jam parodysiu, kaip viskas “paprasta”! Ir Elis ateina. Įmonė, kuri gamina 50.000 skirtingų detalių, turėtų būti nesuvokiamai sudėtinga. Bet Elis pritaiko priežasties-pasekmės analizę, paprastą sveiko proto logiką, prisikasa iki pamatinės priežasties ir didelėje gamykloje situacija – kas negerai, ir ką kaip reikia keisti – tampa labai akivaizdi. Tokia akivaizdi, kad tos gamyklos vadovai gūžčioja pečiais, kad to nesuprato anksčiau.

“Akivaizdūs sprendimai nereiškia, kad tai yra lengvi sprendimai”, – dėsto E. Goldratt. Ir klausia, ar suprantu, ką jis turi minty.

Linkteliu, kad suprantu. Tarkime, visi žinome, kad gamyboje pralaidumą apsprendžia siauriausia grandis. O maksimalus visų kitų grandžių išnaudojimas nepadidins pralaidumo, t.y. daugiau produktų nepagaminsite. Bet nepaisant šio akivaizdaus fakto, savo firmose žmones laikome apkrautus maksimaliai. Nesvarbu, ar gaminam taburetes, kepame bandeles, ar statome namus: žmonės negali prastovėti!

Ir dabar pamėgink tokį akivaizdų dalyką – kad maksimalus visų grandžių apkrovimas duoda daugiau žalos nei naudos – įrodyti kepyklos viršininkui ar statybų aikštelės vadovui. Išgirsite, kad pas jį niuansai, ir kad jūs nieko nesuprantate apie gamybą. Tuo metu vieni darbininkai slampinės po cechą, kiti gamins tarpinius gaminius, t.y. įmonės apyvartines lėšas vers į atsargas. Arba bus užkrauti pašaliniais darbais, dėl kurių negalės laiku atlikti kritinių užduočių ir taip sukels vėlavimus. Biuruose šie simptomai dažnai pasireiškia pasiteisinimais: “Nieko nespėju!”

“Nori įžvelgti akivaidžius dalykus? Naudok priežasties-pasekmės mąstymą, naudokis sveiku protu”, – ragina E. Goldrattas. Paprašytas patikslinti, pašnekovas sveiką protą apibūdina kaip tobulą logiką, pagrįstą realia tikrove. Priežasties-pasekmės mąstymas leidžia sistemiškai išanalizuoti bet kurią situaciją ir fokusuotis į esmines problemas.

O problemos gamyboje per 30 metų nepaseno, liko tos pačios: visi norėtų dirbti našiau, eikvoti mažiau, trumpinti gamybos terminus, plėsti asortimentą, daryti mažiau broko, parduoti daugiau už brangiau.

Dangus ne riba

“Tai kur tos įmonės, suklestėjusios TOC dėka?”, – klausiu pašnekovo. Las Vegaso konferencijoje pristatoma dešimtys sėkmės istorijų (beje, pagal TOC, sėkmė yra sistemingų pastangų, o ne laimės dalykas), bet kiurksodami Vilniuje retai išgirsime, kad štai tokia ir tokia firma įsidiegė TOC. Pasigyrimus apie Lean diegimosi projektų pabaigą girdime kur kas dažniau.

“Kai kompanija vieną kurį savo kampą susitvarko su Lean, ji jau linkusi girtis, kad štai, žiūrėk, aš dirbu pagal Lean. Bet kai įmonė pertvarko visą gamyklą pagal TOC, niekas tuo nesigiria, – pripažįsta Elis. – Nepakanka padaryti keletą pagerinimų, sulaukti pirmųjų lokalių rezultatų, kad įmonė sakytųsi dirbanti pagal TOC”. Jis leidžia suprasti, kad TOC nėra dar vienas įmonės projektas, o veikiau visaapimantis verslo modelio pakeitimas, ženkliai, labai ženkliai išpučiantis pelno eilutę.

Lean nereikalauja keisti bazinių įsitikinimų. Pamanyk, sumažinti nuostolius – šitą jums diegė dar vaikystėje, kai mama liepdavo iki galo suvalgyti viską, kas įdėta į lėkštę! Tuo tarpu TOC keičia daugybę bazinių įsitkinimų, todėl ir barjerai yra žymiai didesni”, – aiškina Elis.

Jis mano, kad tarp tarp “Fortune 500” sąrašo kompanijų vargiai rastume tokių, kurios tam tikrose operacijose nenaudoja TOC. “Tačiau mes jų nevadiname TOC kompanijomis, nes vienos ar kelių funkcijų pertvarkymas dar nėra TOC implementacija”.

Lietuvoje įmonės, naudojančios TOC, taip pat nėra linkusios apie tai garsiai kalbėti. Jos mano, kad konkurentas išgirs, nukopijuos veiklos modelį, ir įmonė praras konkurencinį pranašumą. Elis purto galvą: “Kuo labiau pagerinti situaciją, tuo geresnes sąlygas susikuri kitam šuoliui. Ir kitas šuolis visada bus didesnis, nei ankstesnis. Net dangus nėra riba, kai kalbame apie įmonės potencialą”. Įgytas konkurencinis pranašumas turi būti išnaudojamas didesniam šuoliui, o ne siekiui įtvirtinti dabartinę situaciją rinkoje.

Akivaizdu, bet sunkiai palaužiama

Kas yra tie baziniai įsitikinimai (Elis naudoja terminą “pattern”), kuriuos, pasitelkusi sveiką protą, laužo TOC? Galėčiau prikrauti pilną vežimą. Gamyboje, jau minėjau, manoma, kad nedirbantis išteklius yra pinigų švaistymas. Prekyboje visi įtikėję, kad klientui yra svarbiausia kaina ir nuolaida. Retas vadovas drįsta abejoti, kad bendras pagerėjimas yra lygus vietinių (lokalių) pagerėjimų sumai. Šias šventas karves “Verslo klasės” puslapiuose jau bandė pjauti Nerius Jasinavičius. Kaip manote, kiek karvių savo firmose papjovė jo skaitytojai?

Štai dar vienas bazinis įsitikinimas, apie kurį, tiesa, su Eliu nešnekėjom, bet nepaisant to jis tikrai egzistuoja jūsų kompanijoje: pardavėjams reikia mokėti procentą nuo pardavimų. Ar išdrįstumėte tuo suabejoti?

Visuotinai manoma, kad pardavėjams negalima mokėti fiksuoto atlyginimo, nes jie esą neturės motyvacijos pardavinėti. Tuomet leiskite paklausti, kas skatina jūsų sekretorę atsiliepinėti į skambučius, jei jos atlyginimas nėra pririštas prie skambučių? Kodėl ji atsiliepia, jei už tai negauna papildomai? Kas motyvuoja jūsų buhalterę apmokėti visas pateiktas sąskaitas jų nenudaigojant? Kodėl personalo vadybininkui nemokate procento nuo sudarytų darbo sutarčių skaičiaus? Galiausiai, paklauskite savęs, ar tikrai darote tik tuos darbus, už kuriuos gaunate komisinius?

Suprantu, pririšę pardavėją prie pardavimų, leidžiame jam užsidirbti nerizikuodami kaštais tuo atveju, jei pardavėjas parduos mažiau (tai ir išmokėsim mažiau). Tačiau bėgdami nuo vilko (bijodami nepadengti kaštų), užšokam ant meškos: pardavėjas įgunda valdyti ne pardavimus, bet savo atlyginimą. Ir tą sekundę, kai jis pasijunta užsidirbęs pakankamai, arba jam asmeniškai nesiseka, įmonė pradeda prarasti potencialius pardavimus.

Beje, ar abejojate tuo, kad darbo pasidalinimas didina darbo našumą, kad fabrikinė gamyba yra efektyvesnė už amatinę? Tuomet kodėl XXI amžiuje pardavimus vis dar daro amatininkai, atsakingi už viską nuo pirmo skambučio potencialiam klientui, iki sutarties pasirašymo (dažnai net iki aptarnavimo)? Kodėl negali vienas skambinti ir organizuoti susitikimų, kitas į juos važinėti ir detaliai aiškintis klientų porekių, trečias rengti nuostabių komercinių-techninių pasiūlymų, ketvirtas dėmesingai aptarnauti? Juk visoms šioms veikloms reikia skirtingų įgūdžių ir asmeninių savybių.

Dėl egzistuojančių stereotipų nūdien norint padidinti pardavimus įprasta ieškoti dar vieno nuostabaus pardavėjo… Kuriam mokėsime, žinoma, už rezultatus!

A. Enšteinas, kadaise pasakė, kad neįmanoma išspręsti jokios problemos naudojant mąstymo ir veiklos metodus, kurie ją pagimdė. Puiki frazė ir didelis iššūkis. Paskaitėte kelias pastraipas apie pardavėjus, ir jums jau sukilo noras ginčytis. Štai su kokiu pasipriešinimu susiduria TOC diegėjai: norėdami per keletą metų kliento dabartinę apyvartą paversti grynuoju pelnu, jie priversti arba persukti klientui smegenėles 180 laipsnių kampu, arba atsitraukti.

Fokusavimosi jėga

Kaip galima būtų apibūdinti TOC vienu žodžiu? Elis atsako: “Tai fokusavimasis”.

Sutelkti visą vadovybės dėmesį į esminį įmonės tikslą ir neleisti nuo jo nuklysti tol, kol jis nebus pasiektas. Turimas minty ne apie prioritetų sąrašas, kurį susidėlioti ir laikytis moko vadybos studijose, o griežtas visos vadovybės susitarimas ne tik dėl to, ką būtina daryti, bet taip pat ir dėl to, ko daryti nereikia.

“Fokusavimasis reiškia teisingų dalykų darymą ir, kas dar svarbiau, nedarymą bereikalingų dalykų”, – aiškina Elis. Nes daugiau veiksmo nereiškia geresnio rezultato. Tai tereiškia mažiau sutelkto dėmesio į esminę įmonės problemą, pastangų išskaidymą po blusinėjimąsi. Ir papildomų problemų prisidarymą. Čia pagerinsim keliais procentais, čia dar keliais, dar čia truputį… Puiku. Klausimas, ar tie kelių procentų pagerininimai įvairiose srityse sukurs įmonės konkurencinį pranašumą?

Elis sako, kad susifokusavus į vieną esminį dalyką, kiti išsispręs savaime. Tarkime, susifokusavęs į srautą, visuomet pagerinsi efektyvumą, reiškia, įgysi konkurencinį pranašumą, padidinsi pardavimus, gausi daugiau pajamų, galėsi padidinti atlyginimus, praplėsti asortimentą, praplėsti rinką. Tačiau tam, kad užtikrintum srautą, turi atlikti masę pakeitimų savo procesuose, santykiuose su tiekėjais ir klientais. Taigi, sakydamas “savaime”, Elis turi minty būtinus veiksmus, kuriuos teks neišvengiamai atlikti tuo atveju, jei bus susifokusavimas. Veiksmus, kurie dažnai pasimeta ar pakeičiami kitais, lengviau įgyvendinamais, jei susifokusavimo nėra.

“Jeigu svarstote, kurį kelią pasirinkti, vadinasi, jūsų tikslas ne pakankamai ambicingas”, – į paširdžius įmonių vadovams smeigia Elis. Iš Lietuvoje veikiančių kompanijų pirmas į galvą ateinantis fokusavimosi pavyzdys – TELE2. Jie 10 metų visą dėmesį sutelkę į mažiausią kainą. Į tai jie fokusavosi ir savo veiklos pradžioje, kai klientus autobusais vežiodavo į ryšio zoną, į tai jie fokusuojasi ir dabar, turėdami didžiausią EBITDA maržą iš visų operatorių Lietuvoje.

Taigi jei turite prioritetų sąrašą – išmeskite jį. O Valstybinė lietuvių kalbos komisija padarytų paslaugą uždrausdama “prioritetas” daugiskaitą. Nes prioritetai defokusuoja. Valdžia taipogi sukurtų daugiau gerovės, jei susitelktų į vieną vienintelį prioritetą – darbo vietų skaičiaus ir darbo vietose sukuriamos pridėtinės vertės didinimą. Padidintų pyragą, užuot dabar gaišę laiką diskusijoms, kaip čia gudriau jį padalinti, kad visiems prioritetams užtektų.

Ženklų pagerėjimą išduoda akys

Grįžkim į Las Vegasą. Palaukiu, kol Elis užsidegs pypkę ir išpūs dūmą. Tuomet pateikiu vienintelį iš anksto pasiruoštą klausimą.

“O koks jūsų asmeninis tikslas?”, – klausiu “Tikslo” autoriaus. “Išmokyti pasaulį mąstyti”, – atsako nemirktelėjęs, iš ko suprantu, kad klausdamas nesusipindėjau originalumu. Jis nenori, kad žmonės galvotų taip, kaip jis. Jis nesiekia, kad verslas juo tikėtų. Elis siekia, kad žmonės išmoktų mąstyti ir pamatytų, kad tikrovė pati savaime yra labai paprasta ir harmoninga. Tuomet bet kokie konfliktai gali būti išspręsti aš laimiu-tu laimi sprendimu, bet kuri situacija gali būti iš esmės patobulinta, o kiekvienas žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą.

“Eli, esate sakęs, kad norint pasiekti tikslą, yra būtina jį matuoti. Kaip matuojate savo tikslo progresą?”, – bandau apsimesti žurnalistu. “Matai, kai sieki padidinti, tarkime, mažmeninio tinklo pelną, darai tam tikrus žingsnius ir matuoji, kad štai tos prekės apyvartumas padidėjo 15 proc., o tos 20 proc. Bet kai pasieki esminį ženklų pagerinimą, tau skaičiai nebūtini. Jokie skaičiai neparodys darbuotojų stabilumo jausmo, kiek procentų asmeninės laimės jiems pridėjo atlikti pokyčiai. To negali išmatuoti, bet visada jauti”.

Prisimenu savo pokalbį su vienu Meksikos restorano savininku. TOC naudą jis išmatavo tokiais kriterijais: 2009 metais šv. Valentino dieną vidutinis pristatymo laikas siekė 60 minučių, virtuvė pirmąją pertraukėlę padarė 20 val., o personalas išgyveno įtampą ir stresą. Po metų, kai restoranas jau buvo įsidiegęs TOC, šv. Valentino dieną pristatymo laikas sutrumpėjo iki 15 minučių, virtuvė galėjo atsipūsti jau 15 val., o personalas šypsojosi ir šmaikštavo. Tikslo progresas buvo matyti tiesiog pažiūrėjus į akis virėjui, barmenui, padavėjui. Jų akys niekada neparodys 15,4 proc. ar 22,9 pagerėjimo.

Taigi patys pajusime atėjus tą dieną, kai išmoksim mąstyti. Tai bus diena, kai suprasime, kad problemas susikuriame patys ne dėl to, kad nežinome kažko sudėtingo, o dėl to, kad nesugebame įžvelgti akivaizdžių dalykų.

24 komentarų

Bir 07 2011

Kai lieka karstas

Parašė audrius temai Pastebėjimai

Reklamos siužetas: eina gatve vyriškis ir jį mirtinai nutrenkia automobilis. Tai didelė tragedija šeimai, nes žuvo vienintelis šeimos maitintojas, todėl visi nedirbtinai verkia prie karsto. Tuo metu ateina kreditoriai ir iškrausto visą šeimą iš namų. Palieka plikas sienas ir karstą, nes jis yra jau apmokėtas, o sienų išsinešti nepavyko dėl mažo reklamos biudžeto. Kaip jums tokia reklama? Apie tokios galimybės atsiradimą šnekėjome su bankais.

Tiesiog bankuose susimąstė, kodėl niekas Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, nekalba apie finansinę apsaugą? Pirmiausia, reikia suprasti, kas tai yra? Mano apibrėžimas – tai likvidus turtas. Pinigai yra priskiriami labiausiai likvidžiam turtui, kaip ir mažiausiai apsaugotam nuo infliacijos ir kitokių kataklizmų. Toliau eitų indėliai, obligacijos, akcijos. Šių likvidumas būtų apie mėnuo (su tam tikrom išlygom). Ir mažiausiai likvidus turtas yra brangakmeniai, NT ar meno dirbiniai. Nes šių turto kategorijų likvidumas priklauso nuo ekonomikos būsenos. Jeigu ekonomika kyla, tai ne ilgiau nei per metus ir parduosi, o jeigu krizė, tai šis turtas tada niekam nereikalingas.

Taigi finansinė apsauga yra sukauptas likvidus turtas, kuris leistų pragyventi. Kodėl pabrėžiu, kad sukauptas, o ne sutaupytas? Todėl, kad jau seniai Lietuvoje taupymas traktuojamas kaip neigiamas veiksmas. Kam taupyti, jeigu gali SMS kreditą paimti, arba vartojimo paskolą. O skolas gražina tik bailiai. O jeigu kalbame apie turtingus žmones, mes nesakom, kad jis sutaupė milijoną, o sakom “sukaupė”. Nors kartais atrodo, kad tai mandagus žodžio “pavogė” variantas.

Taigi kodėl žmonės nesirūpina savo ateitimi? O kam kalbėti apie tai, ko gal nebus? Ir dar apie pinigus, kai lengviausias būdas įžeisti žmogų, tai paklausti, koks jo atlyginimas? Problema yra daug platesnė, negu galima aprėpti viename įraše. Taigi kuo bankai gali būti naudingi?

Kol kas yra tik du pasiūlymai: tai gyvybės draudimo išmoka arba, arba, arba, arba. Kaip ir daugiau nieko įdomaus. Apie investicinius gyvybės draudimus nešnekėsime.  Nes tada negausi nei draudimo, nei investicijų. Bet grįžkime prie bankų, kurie panoro išgirsti nusiskundimus:

  • Nekompetencija padaliniuose. Teko aiškinti asmeninei vadybininkei, kas yra repo sandoris, ir kad man reikia pasiūlymų, kaip AŠ padidinčiau pajamas, o ne bankas.
  • Draudimas yra neaišku nuo ko. Kai paprašiau iš draudžiamų sąrašo išbraukti ligas, kurios nėra TOP 100 Lietuvoje, tai liko tik kaulų lūžis ir mirtis. Visa kita kažkoks marazmas. O ir išmokos mirties atveju juokingos. 10 metų moki kas mėnesį po 200 litų, kad sukauptum 5 tūkstančių išmoką mirties atveju. Beje, draudimo milijonui net nesiūlo, skaito, žmonėms, kurie paėmė milijoną paskolos namui pasistatyti, tai nereikalinga.
  • Tarpininkai, taip vadinami brokeriai, plėšia nežmoniškus įkainius. Man pačiam pasibaigė investicinis draudimas, niekaip negaliu gauti galutinės ataskaitos iš banko, kad suskaičiuočiau visų mokesčių dydį, bet jis tikrai buvo ne mažesnis negu 15% nuo galutinės sumos. Kitas pateiktas pavyzdys siekė apie 7%. Netgi prie fondų augimo apie 10% lieki minuse. Gobšumas auga akyse. Kas prisimena bankų mokesčius 2000 metais?
  • Draudimo sąlygos neaiškios net pačiam banko tarnautojui, todėl jis kaip prastame amerikietiškame filme kartoja magiškas frazes: “Patikėk manim, bus viskas gerai ir bus daug pelno”.
  • Bankai ir draudimo įmonės neatstovauja klientui. Kasko draudimo atveju priklauso pakaitinis automobilis, tačiau jeigu jų nurodytas autoservisas tavojo nesutaiso laiku, tai žmogus lieki be ratų. Arba papuolus į komą reikia apie įvykį informuoti per 24 valandas. Užsienyje užtenka pusmečio, ir draudimo įmonės pačios susiranda klientus ir jiems sumoka išmokas, bet ne Lietuvoje. Čia reikia atnešti biuletenį, išrašą iš poliklinikos, lygtai gyventume akmens amžiuje, ir pinigai mokami draudimo įmonei, kad mus vaikytų?

Dar daug kuo skundėmės bankams, kodėl nėra pasitikėjimo. Bet jeigu ieškome sprendimo, tai nieko nuostabaus nesugalvosim. Pirmiausia, turi valstybė suprasti, kokius jį nuostolius patiria (ne tik negauti mokesčiai, bet ir išmokos šeimos nariams), kai praranda darbingą žmogų, ir tada pradėti agituoti draustis ir kitaip kaupti likvidų turtą.

Galbūt tai ir paveiks nedidelį kiekį žmonių, o ką daryti su likusiais, kurie visada gali pasakyti, kad nelieka pinigų kaupimui? Paminėjau valstybę tam, kad suprastume, kad be prievartos mes nieko nepadarysime. Taip, kaip prievarta atimami mokesčiai iš darbuotojų iš jų atlyginimų, dar jų negavus, taip reikia ir prievarta kaupti jų pinigus. Toks mechanizmas seniai išrastas: tai visokio tipo darbuotojo pensijiniai ir draudimo fondai, kurie kaupiami įmonėse.

Tačiau Lietuvoje greitai tokius fondus VMI apskelbs pajamomis natūra ir apdės visokiais mokesčiais, ne veltui pas mus norint darbuotojui išmokėti papildomą litą, dar viena litą turi atiduoti valstybei. Jeigu valstybė supranta tokio draudimo naudą, tai galėtų tokių fondų išmokas nors “Sodra” neapmokestinti. O gavusieji tokias išmokas negalėtų pretenduoti į valstybės išmokas. Nors mokestinis paskatas būtų kaupti pinigus, nes kitokiais žmonių, „neturinčių pinigų kaupimui“, nesuagituosi.

Taigi atsitikus nelaimei (darbingumo praradimas, bankrotas, ar tiesiog atėjo laikas į pensiją) darbuotojas arba jo šeima gautų sukauptą pinigų sumą, kuri suteiktų laiko susitvarkyti gyvenimą atsižvelgiant į naujas sąlygas.

Dabar pagalvojau, ar šį lazda neturi kito galo? Tarkime, niekada nedirbau, todėl niekada negavau privačios išmokos, todėl visada gausiu valstybinę išmoką, todėl niekada nedirbsiu.

Ech, tas mūsų būdas kiekvienoje sistemoje ieškoti apėjimų.

8 komentarų