Robino Hudo mokesčiai #2

Kolega jau seniai spaudė parašyti apie progresinius mokesčius. Tačiau niekaip „neturėjau laiko“ tą padaryti. Kaip suprantate, reali problema – ne laike, o tame, kad nelabai žinojau, ką bepridurti visoje diskusijoje. Juk apie tai rašo ir spauda, ir blogeriai.

Štai ministras R.Šimašius savo bloge tinklaraštyje aptarė konservatorių pozicijos keistumą:

Progresinių mokesčių siūlytojus konservatorius tiesiog apsėdo pavydas. Net nesikuklinama argumentuoti, kad progresiniai mokesčiai skirti atimti ir padalinti, lyg nuo to visuomenėje padidėtų gerovės. Negi užmirštama, kad norint kurti gerovę reikia nebausti tų, kuriems pavyksta uždirbti daugiau, o atvirkščiai – daryti taip, kad daugiau uždirbti galėtų visi, kas to siekia?

Rokiškis pasisakė už progresinius mokesčius ir sudėliojo taškus, kodėl šis sambrūzdis tik dar vienas PRinis šou, ir niekas nesikeis:

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Žinoma, buvo galima veltis į diskusiją apie tai, ar tikrai tie mokesčiai skatins smulkųjį verslą, nes, mano įsitikinimu, mokesčius moka tik vidurinis ir vargingas sluoksniai. Patys turtingiausi vistiek randa būdų tuos mokesčius optimizuoti.

Audrius prisiminė senąją Angliją ir jos Tadą Blindą Robiną Hudą. Taip pat palygino, kada amerikiečiai švenčia laisvės nuo mokesčių dieną, o kada Lietuva. Ta proga pasirodė Audriaus teiginius skaičiais iliustruojantis zyzlos ir niurzgos įrašas. Ir ne tik apie mokesčius, bet ir apie tai, ko už tuos mokesčius (ne)gauname:

Ko gero pati įstabiausia iliuzija kol kas, tai tikėjimas, kad mūsų mokesčiai maži, nes va GPM (gyventojų pajamų mokestis) yra 15%, o kitur jis daug didesnis. Elementariai pamirštama, kad egzistuoja papildomi sveikatos bei socialinio draudimo mokesčiai, vieną kurių mes atiduodame nuo „savo algų“, tuo tarpu kitas lyg ir „ne mūsų problema“, nes sumoka darbdavys.

Čia verta priminti ir finansų ministrės repliką Artūro Račo tinklarašty:

…socialinio draudimo įmokos nėra tiesiog pajamų mokesčio “priekaba”, kaip kam tai juokingai beskambėtų, bet visgi tai – draudimo įmoka.

Hm, ar tikrai? Esu paskaičiavęs to “draudimo” efektyvumą.

“Verslo žinios” diskutavo apie tai, kas yra ta vidurinė klasė, kurią reikia ginti, mėgino skaičiuoti siūlomo projekto įtaką pajamoms, biudžetui ir tt.

Ir tai tik nedidelė dalis visų papaišinėjimų ir parašinėjimų apie tuos mokesčius. Ką aš galėčiau dar pridurti?

Tačiau mane įkvėpė Artūro Račo prisipažinimas:

Visi šie tarifai man niekada nebuvo paslaptis, matau juos kiekvieną mėnesį. Tačiau niekada nebuvau pats atsidūręs situacijoje, kai tuos mokesčius reikia sumokėti pačiam. Suprantu, kad nesu toks vienintelis, tačiau nuoširdžiai prisipažįstu, kad tik dabar supratau, kaip turėtų jaustis žmogus, didžiąją dalį savo pajamų gaunantis pagal autorines sutartis.

Juk tai kuo puikiausiai pakartoja mano įrašą apie grynųjų pinigų draudimą. Dėl finansinio išsilavinimo stokos žmonės nelabai susiskaičiuoja, kiek išleido su kortelėmis, taip pat daugeliui sunku suprasti, kiek jie tų mokesčių sumoka. Tiesiog negaliu nepakartoti:

Žmonės NEŽINO, kiek jie iš tikrųjų sumoka mokesčių!

Tiesą pasakius, net ne finansinis išprusimas čia bėda, nes tikrai gerb. A. Račo nepavadinsi finansiškai neišprususiu žmogumi. Štai kodėl tiek daug manančių, kad mokesčiai per maži. Kažkada vienas žmogus man aiškino, kad jei noriu, kad mano verslo partneris (kurio dalis atlyginimo buvo pervedama kaip įnašas už akcijas) pradėtų jaustis kaip bendrasavininkas, reikia jo dalį ne iš kart pervesti už akcijas, o duoti jam tuos pinigus palaikyti, bent valandai. Ir tuomet paimti. Tik taip jis supras ir įvertins savo įnašą.

Mano pasiūlymas paprastas: reikia pakeisti tvarką, kad mokesčius mokėtų PATS ŽMOGUS, o ne darbdavys ar dar kas nors… Ir tuomet pasiklauskime žmonių apie mokesčių dydį.

Pabaigai A.Užkalnio frazė:  “Aš jau seniai sakiau, kad patiems mokant mokesčius, labai greitai išsigydo socialdemokratinės pažiūros.”

Gal nuo to ir reikėtų pradėti?

komentarų yra lygiai 24

  1. Jei atsirastų tokia partija, kuri pasiūlytų tokią tvarką, kad pats žmogus moka visus mokesčius ir dar žmonės pamatytų realias sumas kiek reikės sumokėti, manau per artimiausius rinkimus tokios partijos laukia visiškas krachas.
    O su progresiniu mokesčių įdėja – labai patogu. Didžioji dalis šaukia už: pensininkai, profsąjungos ir kt.
    Taigi atimsim iš to ”buožės” kuris ir taip neturi kur pinigų dėti, o tada jau galėsime pasidalinti. Tik viena problema, kad toks modelis neveikia ir jokios gerovės nesukuria. Jau Gandis Indijoje bandė panašiai pasielgti, tačiau ką darė “varguoliai” gavę iš valdžios atitinkamą sumą pinigų – labai greitai pragėrė ar kitaip iššvaistė.

    • Bėda tame, kad nepaisant pyrago pjaustymo schemos, pyragas nedidėja. Kažkodėl vietoj to, kad galvoti kaip padaryti pyragą didesniu, politikai ieško teisingesnio (?) pyrago perskirstymo.

      • Šitoks būdas visada lengvesnis, o dar ir didelės žmonių dalies palankiai
        vertinamas. Kam kažką galvoti, galvą laužyti, jeigu yra būdas kaip
        greitai ir su dideliu atgarsiu “įvesti teisingumą”.

      • bach

        Manau bent jau kol kas akcenta reiktu deti ant to kad tas raikomas pyragas butu VISAS matomas ir visas raikomas o ne 70 proc jo. Kai seseline ekonomika sumazes iki 5 proc tada reikia ziureti ka turim ir ka galim daryti ir ko truskta ir is kur tai paiimti.
        Kai valstybe gales uztikrinti kad as gaunu auskciausio lygio paslaugas (sveikatos apsauga, svietimas, saugumas ir .t.t) manau tada bus galima kalbeti kad gal reiktu tiems 10k ir daugiau per menesi uzdirbantiems moketi bent 20 proc nuo pajamu ir tuo paciu minimlia alga gaunantiems gal tiesiog visai GPM nemoketi.
        Dabar jeigu ka, tiems kurie gauna minimalia alga mes jiems prieda prie algos mokame (per ivairias lengvatas ir soc ismokas) o ne darbdavys… t.y. mes finasnuojame darbdavi kuris moka mimnimuma is kurio net egzistuoti zmogus nesugeba…

      • ghoul

        Visiškai neteisingai. Ekonomika nėra zero-sum game. Perdalijimas (pajamų pasiskirstymas, mokesčių multiplikatorius) veikia bendrą ekonomikos lygį ir sukuriamą produktą. Kaip konkrečiai – atskiras klausimas, universalaus atsakymo į kurį nėra, bet įsivaizduoti, kad ekonomika yra neutrali mokesčių politikai – klaidinga.

        Galų gale jei jau „pyrago perdalijimas“ nelemia jo dydžio, kodėl LLRI taip garsiai rėkia (ir, kiek matau, jūs pritariate), jog progresiniai mokesčiai bus kenksmingi ekonomikai? Neįžiūrite prieštaravimo sau patiems?

        • gerb. ghoul, aš nesu LLRI, todėl jų teiginiams nebūtinai aš pritariu. Todėl jūsų teiginys, kad aš pats sau (LLRI) prieštarauju, nėra teisingas.
          Aš tikrai nesakiau, kad ekonomika yra ‘zero-sum game’. Būtent dėl to ‘non-zero-sum game’ ir manau, kad dėmesį reikia skirti pyrago didinimui. O pyragą gali padidinti TIK naujų darbo vietų kūrimas bei tų darbo vietų efektyvumo didinimas. Ir mes savo įrašuose stengiamės į tai atkreipti dėmesį, apie tai kalbame/rašome.

          O progresiniai mokesčiai (mano nuomone) nepadidins to pyrago. Nes neskatins darbo vietų efektyvumo. T.y. kuo efektyviau dirbu, tuo daugiau iš manęs atima. Čia taip pat, kaip negalima įmonėje pakėlus darbo našumą, atleisti dalies darbuotojų, nes kiti greitai supras, kuo pasibaigia našumo didinimai. Manau, kad tą turi omenyje LLRI, teigdami neigiamą progresinių mokesčių įtaką.

          Man tiesiog nepriimtina, kai tiek daug kalbama apie tai kaip atimt ir padalint, o ne apie tai kaip pridėt ir padaugint. Kažkaip dalinė matematika gaunasi.

          Kaip ir minėjau, didžioji dalis turtingųjų, ir toliau mokės kiek mokėję…

      • ghoul

        Kad jūs nesate LLRI suprantu, bet ankstesnis jūsų įrašas kaip tik baugino masine daugiau uždirbančių emigracija ir to poveikiu ekonomikai. Taigi, sau vis tik prieštaraujate.

        Dėl pyrago didinimo – ekonomikoje yra ir pasiūlos, ir paklausos pusė. Progresiniai mokesčiai paklausos pusę gali padidinti. Dėl pasiūlos pusės – labai sunku modeliuoti, nes darbuotojų noras parduoti savo darbo jėgą, atsižvelgiant į darbo užmokestį, kinta netiesiškai. Galbūt sumažėjus algoms iniciatyva dirbti sumažės (mažiau apsimoka), o galbt priešingai, padidės (valandinė alga sumažėjo, tai turiu daugiau dirbti, kad vėl gaučiau tokias pat pajamas, kaip anksčiau). Vienareikšmiškai įvertinti neįšeina.
        Be to, auganti paklausa gali tiek padidinti pajamas, kad kompensuos mokesčių padidėjimą. Gali ir nepadidinti.

        Darbo vietų kūrimas ir ypač efektyvumo didinimas yra kaip tik tos sritys, kur valstybė pasižymi itin prastais rezultatais. Taip, labai nemažai būtų galima nuveikti supaprastintant teisės aktus ar tobulinant infrastruktūra, bet apskritai darbo efektyvumas yra verslininkų know-how ir investicijų kiekio reikalas, ne valstybinės politikos.

        • Atleiskite mano dundukiškumą, bet kaip mokesčiai (o dar progresiniai) didiną paklausą ?

        • ghoul

          Mokesčiai nėra kraunami kažkur rūsyje po Seimu. Jie virsta įvairiausiais transferais ir išmokomis, valstybės išlaidomis ir t. t. Ir, kaip taisyklė, didžioji dalis šių pinigų keliauja į vidaus rinką (socialinius transferus gaunantys mažiau pasiturintys gyventojai daugiausia vartoja vietinės gamybos prekes ir paslaugas, valstybė taip pat perka paslaugas iš vietinių tiekėjų), kai tuo tarpu pasiturinčių gyventojų išlaidose paprastai kur kas žymesnę dalį sudaro išlaidos užsienio gamybos prekėms ir paslaugoms.
          Kitas niuansas – skurdžiau gyvenantys gyventojai mažiau gali sau leisti taupyti, taigi, keičiasi santykis tarp taupymo ir vartojimo į vartojimo pusę (kas taip pat stimuliuoja paklausą, nors ilgu laikotarpiu ir gali sumažinti pasiūlą).

        • Taip reikia suprasti, kad valstybė išleis geriau pinigus, nei tuos pinigus užsidirbę žmonės ?

          O dėl “vietinės gamybos” tai tikrai galėčiau ginčytis… Nes Lietuvoje daugelis vietnės gamybos produktų (pradedant nuo tekstilės, baldų ir iki maisto) yra brangesni, nei kiniški, lenkiski, vokiški…

          Beje, tranferai visuomet skatina gyvenimą iš jų, o ne iš darbo. Bet čia jau prasideda diskusijos apie ideologijas.

        • ghoul

          Vertinimas „geriau“ yra pakankamai subjektyvus. Kas geriau, palikti daugiau pinigų kvalifikuotam profesionalui, kad jis su šeima galėtų nuskristi ilsėtis į Egiptą, ar atiduoti juos bedarbiui, kuris už juos turės ką valgyti du mėnesius? Ko gero, mokesčius mokantis profesionalas ir transferus gaunantis juodadarbis pateiks labai skirtingus atsakymus apie tai, kas „geriau“. Taigi, šitas vertinimas yra absoliučiai beprasmis.
          Klausimas yra toks: kas užtikrins spartesnį ekonomikos augimą. (Aš asmeniškai atsakymo nežinau.)

          Dėl vietinės gamybos apskritai tai yra labai plačiai žinomas faktas, kad ir kiek ginčytumėtės. Augant pajamoms auga perkamų importuotų prekių ir paslaugų dalis išlaidų struktūroje. Duona, pienas ir dešrelės gaminami Lietuvoje. Automobiliai ar kompiuteriai – ne.

        • ghoul

          O dėl gyvenimo iš transferų – mokesčiai ne vien transferams eina. Jei bibliotekininkė, medicinos seselė, policininkas, mokytojas ar naują transporto mazgą statantis statybininkas gauna geresnę algą, tai neturi nieko bendro su gyvenimu iš transferų.

  2. Dar pridursiu (ir padėkosiu už citatą), kad dažnai sakoma – čia ne esmė, kad man atskaičiuoja darbdavys, aš vistiek žinau, kiek aš sumoku.

    Bet tai ne tas pats. Duok tam žmogui į rankas paturėti, nors savaitei, nors dienai, tuos jo uždirbtus pinigus, ir paskui tegu PATS juos paima ir atiduoda, tą mokesčių dalį, tegu pats valingu savo judesiu tepasidalina su valstybe, su visais taip mylėtais mažiau turinčiais, tai pasidarys Ronaldo Reagano gerbėju greičiau, nei liūdnos atminties “socialdemokratinių pažiūrų” oberdundkas- gauliaiteris paskelbė apie savo dėjimą ant mokesčių ir pratriūbino, kad nuo šiol jų vengs – vengs ir kitus skatins vengti. Labiau nei buvusi cypdavatkė, patyrusi kūniškos meilės palaimą ir nuo šiol žygiuojanti per miestą trumpu sijonu ir visiems pranešanti “kokia aš buvau durna, naivi ir neprotinga – dabar man atsivėrė akys!”.

    Didžiojoje Britanijoje tai labai būdinga socialistams-kolumnistams, kai jie pradeda uždirbinėti pajamas iš įvairių kontraktų (o ne vien iš samdomo darbo) ir metų gale sužino, kiek jie turės sumokėti valstybei. Ne atskaičiuos – PATYS turės sumokėti. Oi kaip sparčiai susiranda šustriausius buhalterius ir pradeda blaškytis po jurisdikcijas, ofšorus ir kitaip fantazuoti. Šis atsivertimas būna žaibiškas ir neregėtai šildo ciniškų senų kapitalistų širdis.

    Nes jei A.Račas galėjo išaugti iš vaikiškos ligos, tai reiškia, gali išaugti bet kas.

  3. bst

    Mokesčiai — mokestis už civilizaciją ir modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje apsuptyje, turi susimokėti.
    Kita kalba kad tie susimoketi pinigai yra isplaunami, issvaistomi ir isvagiami arba uz jas teikiamos neadekvacios paslaugos. Ne be tu paciu tam tikro plauko “viarslinyku” (parasyta butent taip specialiai) pagalbos.
    Bet nora gauti ir nenora duoti irgi galima suprast.

  4. Mauras

    perskaičius laisvosios rinkos ministro pamokymus liumpenproletariatui , tipo “Negi užmirštama, kad norint kurti gerovę reikia nebausti tų, kuriems pavyksta uždirbti daugiau, o atvirkščiai – daryti taip, kad daugiau uždirbti galėtų visi, kas to siekia?” taip ir peršasi keli pasiūlymai:

    1. Įsiveskime regresinę mokesčių sistemą – minimumą apmokestinkime 90%, o kuo toliau tuo daugiau palikime žmogui. Sumos virš 100 tūkst./metus galėtų būti visai neapmokestinamos. Žmonės juk elgiasi taip, kaip juos matuoji, ar ne, Neriau?

    2. Rinkime į seimą tik milijonierius. Kuo daugiau jų išrinksim, tuo turtingesni visi tapsime, juk jie tiesiog padarys mus visus turtingais. agurkichas, jagminas, bradauskas, matijošaitis, rutkelytė, ir visi kiti.

    Ane?

    pritarčiau bst, tačiau tik išsivysčiusių visuomenių piliečiai ir verslininkai noriai moka mokesčius, o jų vyriausybės apdairiai su jais elgiasi. Mūsų apibyrėjusioje ir piniginiais interesais iš naujo sulipdytoje visuomenėje iki šiol dalis verslinininkų ir grupių atstovų įsikūrę kišenines partijas, kiti teberungtyniauja, kas geriau atspės aktyviosios rinkėjų dalies konjunktūrą ir parems teisingą partiją mainais už būsimus kontraktus, o dalis partinių politverslininkų atrėjant tik ir laukia įnašų į baltas ir juodas partijų kasas savo rinkodarai eiliniuose rinkimuose pafinansuoti. iš kur tokioje aplinkoje gali atsirasti mintis apie solidarumą ir poreikį kažką grąžinti visuomenei, kuri tau padėjo uždirbti pinigus?
    Galima nemokėti mokesčių, jei bijai kad valdžia iššvaistys. Gali duoti pats. Ar daug žinote milijonierių, kurie nesavanaudiškai yra parėmę Lietuvos meną, kultūrą, pastatę kokį visuomeninės paskirties objektą? sporto ir gražuolių konkursų neskaičiuokime, nes tai savanaudiška reklama. Tik tokie keistai sentimentalūs verslininkai kaip V.Butkus sugeba sugalvoti idėją, kuri jį įamžins kaip fundatorių, o ne kaip sugebantį nusipirkt “stiliaus” viršelį nuvorišą.

    • bst

      Ir dar, negaliu nepapastinti kito blogo (Rokiskio) komentatores Ausros surasytu minciu, labai sistemisku mano nuomone.Taigi apie mokescius (niekas,apart 1 pastraipos, kuri ne apie tema,nekeista):

      visos įmanomos apmokestinimo (progresinio taip pat) sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi individai ar šalys, norėdamos nupešti žąsis taip, kad tos tyliau gagentų. Nors variantų gali būti begalės, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.
      Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, o beapeliaciškai tvirtinant, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos A. Smitho „Tautų turte“, o dabar tai gana populiari amerikietiškų liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Vis dėlto demagogijos elementas čia akivaizdus: na ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas “pajėgumas mokėti” neturi jokio realaus turinio. Juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos, tiesa, galima rimtai aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks verslininkas iš viešbučio, sporto klubas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti, nes nepajėgia, taigi, teikiame jam lengvatas…, o kažkas, ko nemėgsti (na koks kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona) pajėgia, tad jam mokesčius verta didinti. Panašia logika paremtas Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai nusipirksime po trečią jachtą? Būtent konkrečių gebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsiausius mokesčių sistemų tyrėjus, kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Loiusas Eisensteinas, ir privertė ironiškai apibendrinti: „nėra čia turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjančiai retorikai”.
      Kita, Lietuvoje matyt populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantys aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo iniciatyvas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pusiau oficialia pasiūlos skatinimo ekonomine religija, aiškinančia, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t.y. verslo) pusės. Lietuvoje šūkį puikiai retransliuoja E. Masiulis su „sveiko“ proto liberalais, LLRI „ekspertai“, o JAV — Respublikonų partijos šulai. Ironija ta, kad jokie faktai (išskyrus nuoširdų tikėjimą) nepatvirtina, kad esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV neįtikimai sparčiai augo šeštą dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pvz. 2007-2008 metais). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai šalį valdė M. Thatcher, ekonomikos produktyvumas Britanijos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginus su jos labai kritikuoto 1965-73 metų laikotarpiu, kai tas produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonėje augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas — 3,5-3,75 proc.). Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo, daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas taip pat tik gražios retorikos, o ne tikrovės vaizdinys. Išties, kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tols? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą ir turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausia prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai Rusijos revoliucijos pasikartojimu ir nuvarymui nuo žemės.
      Trečioji — vienodo apmokestinimo ideologija — remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami taip pat. Idėja taip pat iš esmės neturi vidinio turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkime, turime vadinamą plokščią apmokestinimą — vienodos pajamos, toks pat mokestis. Vis dėlto logika sugriūva, kai prisimeni, kad gal vienas esą analogiškų pajamų gavėjas turi įgimtą negalią, tad jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės, arba, tarkime, asmuo turi vaikų, tada pajamos pasidalina skirtingam žmonių skaičiui. Taigi, dar iki veiksmo tektų labai aiškiai identifikuoti, kas turi būti vertinamas lygiai, ir tik po to kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti argumentai pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.
      Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir „randama“ priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad jį apmokestinus, jis pabėgs ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai) jau skamba „rimtai“ (net jei ta investicija išties jachta, skirta privačiam vartojimui…). Taigi interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kurios palaipsniui transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi, ideologiją.
      Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai — mokestis už civilizaciją ir modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje apsuptyje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie „kosmines ekonomikos tiesas“, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.

  5. ProjekcinisKliedesys

    “Žmonės NEŽINO, kiek jie iš tikrųjų sumoka mokesčių!”

    Nežino ir nežinos, nes nenori/tingi/baisu žinoti.

    Pasiūlymas, kad žmonės susimokėtų patys mokesčius yra tiesiausias ir teisingiausias kelias pagydyti šią problemą, bet imho igyvendinimo perspektyvos yra nerealios, nors taip norėtųsi…

    • gvidas

      Aš turiu pasiūlymą kaip žmonėms sužinoti kiek iš tikrųjų jie mokesčių moka. Įmonės gali pervesdamos algą drąsiai surašyti visus mokesčius, kuriuos įmonė sumoka valstybei už algą, ne tik pajamų mokestį. Tai yra pats pigiausias būdas Lietuvos darbuotojams žinoti kiek jie iš tikrųjų kainuoja – ta informacija jau vis vien sėdi buhalterijoj, belieka tik atspausdinti ant algalapio.

  6. Domo Mituzo paskaičiavimai progresinių mokesčių tema
    http://blogas.dom.as/pinigai/apie-mokescius/

    • Straipsnyje irgi yra nuoroda. Negi manote, kad jei žmonės nemoka pasiskaičiuoti mokesčių, tai nemokės paspausti link’ų tekste ? :)

      • Nerijau, tiesiog perskaitęs “zyzlos ir niurzgos įrašas” nesuvedžiau, kad čia kalbame apie vieną ir ta patį 😉

        • Ir sorry už vardo iškraipymą.. turbūt nebūsiu pirmasis 😉

        • Oi tikrai ne pirmas… ir matyt ne paskutinis :(

  7. […] nuomonių įvairiais aspektais (žr. Rokiškį, R. Šimašių, A. Vasiliauską, D. Mituzą, N. Jasinavičių, A. Sysą, S. Burbienę, K. Leontjevą, […]

  8. www.clubman.lt

    Gal mokesciai ir dideli pas mus. Bet nereikia to daryti kaip pasiteisinimu

Jūsų komentaras