Common sense

Tinklaraštyje ne kartą rašėme ir diskutavome krizės tematika. Tam net atskirą rubriką turim: pražiltumėte, kol visus straipsnius perskaitytumėte – tiek daug kritikavome mūsų valdžią beigi siūlėme, ką daryti.

Straipsniuose ir komentaruose daugiausia pylos teko naktinei mokesčių reformai, kai proto bokštai per naktį sujaukė ne tik mokesčius, bet ir protus. Tačiau diskusijose vis atsirasdavo A. Kubiliaus politikos rėmėjų, kurie tvirtindavo, kad mokesčių reformos reikėjo, nes be jos būtų buvę dar blogiau.

O diskusijos, kas būtų, jeigu būtų, yra tik laiko gaišinimas.

O bet tačiau šiandien susidūriau su Vyteniu Andriukaičiu, nešinu puntu popierių. Persimetam, kaip sekasi verslui, kas geresnio ir t.t. Na, ir rodo jis man kelis popierius – prezentaciją, pagal kurią šiandien opozicija bandė skalbti valdančiuosius. Žiū, viena skaidrė kaip kartas iš serijos “kas būtų, jeigų būtų”, tiksliau, jeigu būtų nebuvę tos mokesčių reformos, t.y. nebūtų didinti mokesčiai.

Mėlyna linija rodo realų Lietuvos BVP pokytį, o raudonoji – tą perspektyvą, katrą, pasak Vytenio, būtume išgyvenę, jei konservatoriai nebūtų mokesčių keitę.

Lietuvos BVP dinamika. 2007 metų 2 ketvirčio BVP prilygintas 100 procentų.

Sakau, Vyteni, įdomu, įdėsim, duosim skaitytojams pasitaškyt. Pasitikslinau dėl skaičiavimo metodikos: sako, ėmė domėn daugybę rodiklių, viską kelis kart patikrino, ir še jums ir prašom. Pažadėjo esant galimybei apsilankyti mūsų tinklaraštyje ir asmeniškai paaiškinti.

Vėliau atsiuntė prezentaciją (2008-2010 vyriausybes vertinimas.ppt) ir išsamų dokumentą (2008-2010 Vyriausybes veiklos vertinimas.doc), kur opozicija dirba savo darbą ir skaičiuoja valdžios klaidas, beigi matuojasi su 2007 m. savaisiais ikikriziniais pasiekimais. Simptomai identifikuoti puikiai, įvardinti neatitikimai tarp konservatorių rinkiminių pažadų ir realių veiksmų. Tiesa, nėra priežasčių-pasekmių analizės, todėl prielaidai dėl “BVP pokyčio be reformos” trūksta pagrindimo. O būtų labai stipru.

Tingintiems skaityti dedame V. Andriukaičio&Co parengtus grafikus. Kadangi šią savaitę buvo paskelbta, kad krizė Lietuvoj baigėsi, štai ką, opozicijos duomenimis, turim jos pabaigoj.

BVP dinamika

Eurostat duomenys apie BVP dinamiką ketvirčiais Lietuvoje (raudona juosta) ir ES (mėlyna juosta)

Emigracija

Neto migracija tūkstančiais gyventojų

Skola

Valstybės skola

Tarptautiniai rezervai

Grynieji Lietuvos viešojo sektoriaus tarptautiniai rezervai (mln. Lt)

Nedarbas

Nedarbo dinamika 2005-2010 metais

Darbo našumas

Darbo našumo dinamika Lietuvos ūkyje 2005-2009 metais

Tiesioginės užsienio investicijos

Tiesioginės užsienio investicijos

Belieka pridurti, kad commonsense.lt autoriai duomenų netikrino, o mūsų nuomonė nebūtinai sutampa su V. Andriukaičio analize ir pasvarstymais (apie socdemų pasiūlytus progresinius mokesčius bus atskiras įrašas). Kaip daugybę kartų rašėme, ekonomikai gerinti matome tik dvi priemones – naujos darbo vietos ir jų efektyvumo didinimas. Visa kita – kova su pasekmėmis. Kaip pyragą beskirstytum, jis nuo to didesnis netaps.

Ir vis tik, jei Vytenio pirmasis grafikas (BVP realus pokytis vs. BVP pokytis be reformos) yra arti tiesos, vadinasi, net atmetę visus opozicijos propagandinius sutirštinimus, išties būtume turėję kur kas tiesesnius grafikėlius nei pateiktieji išgyventieji.

Pabaigai, dar pora vaizdelių iš V. Andriukaičio apskaitos. Nieko naujo, tiesiog viskas vienoj vietoj.

Biudžeto surinkimas

2008-2009 m. progresas

2009-2010 m. progresas

Galimas daiktas, kad kitos (sekančios) lentelės ir grafikai su 2011 m. statistika bus kur kas optimistiškesni. Gal tuomet juos atsiųs kažkas iš valdžios atstovų. Adresą žinote: info@commonsense.lt

Na, o tiems, kurių nedomina makroekonominiai reikalai, galų galui šekite dar vieną grafikėlį apie vidutinio lietuvio asmeninę piniginę ir jos perspektyvą.

2011 metų kovą atnaujinta Finansų ministerijos prognozė

Papildyta 2011-04-01 18:30:

Štai alternatyvios, ką tik paskelbtos, Vyriausybės ataskaitos už 2010 m. grafikai ir lentelės.

Share/Bookmark

Teko sudalyvauti didelės įmonės susirinkime. Vyko diskusija tarp HR (personalo) skyriaus ir darbuotojų, kokias perk (pašalines pajamas – taip pasiūlė išversti google) darbuotojai norėtų gauti. Nes HR skyrius jaučiasi nieko neveikiantis ir iš įmonės akcininkų išmaldavo pinigų, kuriuos skirs motyvacijai. O argumentas gauti papildomų pinigų buvo geležinis. Yra toks tyrimas, kad žmogus dovana džiaugiasi dvigubai labiau, negu gavęs tokią pačią pinigų sumą. Taigi akcininkai nusprendė sutaupyti, o HR -- parodyti, kad dirba. Va, liko tik darbuotojus įtikinti, kad jie turi džiaugtis ir būti motyvuoti. Taigi tam ir buvo skirtas šis susirinkimas.

Darbuotojai greitai pasidalino į tris grupes. Jauniausioji grupė dar nežino, kas tai yra pakiša, ir kaip ja naudotis. Todėl susirinkime sėdi tik todėl, kad liepta, ir savo nuomonės nereiškia. Aišku, jie labai užsiėmę ir kankina savo išmaniakus.

Vidurinė (pagal amžių) grupė bando klausyti, nors iš patirties žino, kad šiame šou jie tik statistai ir todėl su viskuo sutinka. Nors supratimo, kas čia vyksta, nelabai turi.

Ir lieka vyresnioji grupė, kuri jau visus tokius eksperimentus mačiusi ir neturinti ko prarasti. Todėl aktyviai reiškianti savo nuomonę. Kadangi susitikimas vyko dvi valandas, tai visų peripetijų neaprašinėsiu, o paimsiu tik vieno darbuotojo labai subjektyvią nuomonę.

Beveik į visus pasiūlimus jis siūlė geriau sumokėti per atlyginimą, negu švaistyti pinigus. O pasiūlymai buvo įvairūs.
Pradėkime nuo sporto klubo. Juk tai tiesioginis rūpinimasis sveikata. Atsakymas buvo toks pats paprastas: “Man jau 60 metų, ir tai man neaktualu. Aktualu, nebent aš eičiau su anūkais, bet anūkų tai jūs neapmokėsite, ir, be to, nerasite kur aš galėčiau nueiti. Todėl aš tuo nepasinaudosiu ir mane ims pavydas, kad kiti naudojasi. Vietoje motyvacijos gausite demotyvatorių”.

Kitas pasiūlymas – pasiskiepyti nuo gripo. Buvo atmestas vos ne vienbalsiai. Kiek gi galima engti žmones, leiskite jiems turėti ir gripines atostogas.

Naujametinis vakarėlis irgi nebuvo labai jau džiaugsmingai priimtas. Priežastys paprastos: nors ir visai nieko už svetimus pinigus pagerti, bet toli gražu ne visi geria. O būti latino styliaus klounu arba piratu, niekam neatrodė linksma. Ir jau girdėtas komentaras: “Aš geriau su draugais ar šeima kartu vakarą praleisiu, ir jūs geriau 13 atlyginimą išmokėkite”.

Taip diskusija tesėsi, kol kažkas nepasiūlė, kad reiktų sutarti kriterijus, pagal kuriuos motyvacijai bus išleisti pinigai. Sutarti kriterijai buvo tokie:

• Turi tikti visiems darbuotojams. Vadams taip pat. Jokios diskriminacijos.
• Turi visi darbuotojai gauti po lygiai. Jeigu kas nors nesinaudoja, reiškia, negauna, taigi toks pasiūlymas netinka. Visuotina socialinė teisybė ir lygybė.

Jau galite spėti, kuo surinkimas pasibaigė. Pasirodo, šiuos kriterijus atitinka tik premijos. Kas ir buvo nuspręsta padaryti. Čia net jaunesnioji grupė darbuotojų sukruto ir nuo savo išmaniakų atsitraukė, kad aptartų naujus skambinimo planus.

Po susirinkimo susitikau su vienu iš aktyvistų, ir prie kavos pašnekėjome. O pradėjome nuo to, iš kur pas juos atlyginimas atsiranda.

Na, iš pardavimų atimam žaliavas, o kas liko, dalinam tarp mokesčių, darbo užmokesčio, investicijų (amortizacijos) ir akcininkų pelno. Taigi yra tik du būdai pasididinti atlyginimą – padidinti pardavimus arba atimti iš kitų. Šiuo atveju akcininkai pasidalino savo pelnu ir taip padidėjo darbo užmokesčio fondas. Beje, klausiu, kodėl taip stipriai priešinotes visokioms motyvacinėms formoms? “O tu kriterijus prisimeni?”, – gavau tiesmukišką atsakymą.

Toliau diskusija nuvažiavo į tai, kokios yra neigiamos pasekmės, kai kažkas yra dalinama, ir nevisi tai gauna. Ir dar jeigu gauna, tai ne po lygiai. Tas „ne po lygiai“ greitai perėjo į progresinius mokesčius. Ir tada aš sugalvojau suktą klausimą: jeigu visiems reikia duoti po lygiai, tai kodėl iš kiekvieno reikia atimti ne po lygiai, juk tai kvepia socializmu? Po tam tikros diskusijos buvo prieita išvados, kad tai nėra labai gerai, nes toks socializmas yra totali visuomenės diskriminacija. O, va, diskriminuojamas niekas nenori būti.

Nuo diskriminacijos perėjome prie to, kad valstybė, surinkusi mokesčius, juos dalina visiems. Pradėkime kad ir nuo pašalpų ar kitokių piniginių išmokų. Aš suprantu, kai yra nutiesiamas kelias. Juo kiekvienas, nors teoriškai, gali pasinaudoti. O, štai, kažkam išmokėta išmoka nepasinaudosi. Kaip ir aptarti kriterijai yra pažeidžiami. Keletas argumentų buvo, kad pašalpos mokamos tik nelaimės atveju, bet realiai greitai sutiko, kad tai yra jų pačių sukaupti pinigai, o, be to, yra kaimynai, kuriems geriau veidą nupaišytų, negu išmokas finansuotų.

Galiausiai paklausiau, ar tos firmos darbuotojai norėtų, kad jų atlyginimai pakiltų apie 20%. Neatsirado prieštaraujančių. Juokais siūlau: taigi uždarykime “Sodrą”, anuliuokime visas pinigines išmokas (reprezentacines taip pat) ir tiek mažiau jums reiktų mokėti mokesčių. Nes tą, ką šiandien su jumis pabandė prasukti HR, siūlydamas visokias socialines programas, tą pati suka ir Seimas. Duodamas vieną saldainį iš jūsų paima kaip už du. Po pauzės buvo tik vienas komentaras: tu (čia apie mane) visada suvedi taip, kad pasijauti lyg kuinas su prieš nosimi pakabinta morka, o dabar dar ir žinai, kad jos negausi.

Taip ir išsiskirstėme, kiekvienas su savo mintimis.

Bet jeigu atidžiau pažiūrėjus į visą šią istoriją, aišku, kodėl darbuotojai pasipriešino įmonės socialinei programai: tai mažino kiekvieno pajamas, o nauda buvo abejotina. Klausimas, kodėl tas pats nevyksta (pasipriešinimas), kai Seimas atlieka lygiai tokį patį triuką?

Ir dar vienas klausimas: o kiek būtų galima sumažinti mokesčius, t.y. padidinti atlyginimus, jeigu valstybė liautųsi mokėti pinigines išmokas? Na, išimtis galėtų būti tik tarnautojų atlyginimas. Kokia jūsų nuomonė?

Share/Bookmark

Projektų valdymas yra tokia kančia, kad net buriamės į asociacijas, kur galėtume išsipasakoti savo problemas. Viena iš problemų vadinasi “kaip viską suvaldyti?”. O dar geriau, kaip padaryti,kad viskas būtų vizualiai skaidriai pateikta. Taigi į akis papuolė straipsnis, kur projektų vadovai bando šią įdėją realizuoti. Stipriai nudžiugino, kad yra sprendimo elementai, o nuliūdino, kad vėl nebandyta įvardinti problemas, kurios yra sprendžiamos.

Yra trys skirtingo suinteresuotumo žmonių grupės, kurie turi didelį poreikį vizualinei informacijai.

Tai projekto savininkas, užsakovas, kuriam idomi tik bendrinė projekto informacija. Todėl labai gudrios vizualizacijos lyg ir nereikalauja. O koks šių suinteresuotų žmonių tikslas? Užbaigti projektą laiku. Taigi projekto vykdymo metu juos domina, kiek projekto yra jau užbaigta, ir kokia tikimybė, kad pavėluosime, ir kiek pavėluosime. Į šiuos klausimus atsako CCPM, kaip ir duoda pasiūlymus vizualizacijai. Bet čia galime priskirti ir projektų portfelio vadovą, kuriam be bendrinės projektų informacijos reikia dar ir detalios išteklių apkrautumo ataskaitos.  Lyg ir ne problema susirasti variantą, kuris labiau patiks.

Toliau yra projektų vadovai. Deja, kol kas jiems nieko geresnio už GANTT nėra sugalvota. Programinės įrangos vizualiniam valdymui yra prikurta tuntai. Tiek mokamos, nemokamos, ar Excel pagrindu. Kaip ir nieko naujo.

Ir lieka darbuotojai, kuriems visi tie GANTT yra neįdomūs, jiems labiausiai patinka Scrum. Kaip sako projektų komandos narių patirtis, ”vaikščioti vandens paviršiumi ir kurti IT produktą pagal specifikaciją – abu dalykai įmandomi, jei objektas užšaldytas“. O Scrum tokią galimybę suteikia. Scrum duoda įdėjų, kaip geriau pateikti projekto informaciją projekto komandos nariams. Tiesaa visa informacija, kuri reikalinga projekto nariams, yra užduotys.

Atrodo aš pakartojau viską, kas buvo paminėta „Visual Project Management“ straipsnyje. O kas liko nepaminėta? Visų pirma, tai tik skirtingos įdėjos, nesujungtos į vieną visumą. Juk projekto vadovui reikia bendrauti tiek su užsakovu, tiek su komandos nariais, ir kiekvienas turįs savo tikslus, ir kiekvienam informacija vis pateik skirtingai, po to surink informaciją, neretai ją reikia dar ir išversti, kad galėtum pasinaudoti. Šiam momentui man neteko išvysti programinės įrangos, kuri padėtų projekto vadovui sistemingai dirbti, yra tik skirtingi šios sistemos komponentai. Beje, kartais visai neblogai realizuoti.

Ir štai ateiname prie pagrindinio klausimo: net jeigu viską sujugtume į vieną sistemą, ar tai veiktų? Prieš atsakydami, prisiminkime, kad užsakovui neįdomu, kaip jūs projektą vykdote, jam įdomu tik – kada ir už kiek. Projekto vadovui įdomu, kaip vykdome projektą, ir kad visi komandos nariai turėtų darbo, o komandos nariams, neįdomu, kaip sekasi projektas, svarbiausia kaip nors atlikti savo darbus. Kaip matote, nėra bendro tikslo, ir todėl kiekvienas rūpinasi tik savim. Dėl šios priežasties yra tik sistemos komponentai. Tada projekto vadovui nieko kito nebelieka, tik pasiguosti savo ratelyje.

Norėtųsi surasti programinę įrangą, kuri apjungtų projektų portfelio valdymą, projektų valdymą su CCPM ir užduočių valdymą, ir kuri realiai veiktų. O gal aš tiesiog nerandu, ir skaitytojai gali pasidalinti savo atradimais?

Share/Bookmark

Po kurio laiko atsiverčiu VLKK puslapį, ir kad mane pypkės galas, savom akim netikiu:

Ankstesnės išaiškinimo versijos screen-shot’o neturiu, užtat turim tekstinę kopiją. Joje prieš pusantro mėnesio nebuvo matyti jokių rekomendacinio pobūdžio GERIAU VADINTI, o buvo liepama pakasyti sliekui pažastis ir TAISYTI:

Ar veiksmažodinį daiktavardį „pardavimas“ galima vartoti daugiskaita?

Daugiskaitinė forma pardavimai atsirado dėl anglų kalbos įtakos (angl. sales), o bendrinėje lietuvių kalboje abstraktieji daiktavardžiai paprastai vartojami vienaskaita, pvz.:aptarnavimas, balsavimas, finansavimas, registravimas ir pan.

Taigi asmenys, atsakingi už produktų, gaminių ir paslaugų pardavimą, naujų klientų paiešką, nuolatinių ryšių su jais išlaikymą ir plėtojimą, rinkos tyrimą bei analizę, ryšius su tiekėjais, vadinami pardavimo vadybininkais (angl. sales manager). Pvz.: Firma ieško pardavimų (taisoma pardavimo) ir reklamos vadybininkų.

Asmenys, vadovaujantys pardavimo vadybininkų veiklai, vadinami pardavimo vadovais,prekybos direktoriais. Pvz.: Siūlome darbą programinės įrangos pardavimų (taisoma pardavimo) skyriaus vadovui, priimamas į darbą pardavimų (taisoma pardavimo, prekybos) direktorius (žr. Lietuvos rytas, 1998-05-29; Vadovai ir vadybininkai: dvikalbis aiškinamasis žodynėlis, Vilnius, 2003, p. 10, 66).

Kalbainių adminai neapsižiūrėjo, gal darbo laikas baigėsi, vienžo jų saite dar valkiojasi 2008 m. sukurtas puslapiukas, priskirtas mažiau prižiūrimai rubrikai “Ar tiesą kad…?”. Tebūnie tai kaip įrodymas, kad LVKK pakeitė savo poziciją pardavimų atžvilgiu.

Taigi mūšis laimėtas, teisingumas atstatytas. Sveikas protas nugalėjo.

Dėmesio, commonsense.lt pareiškimas!

Gerb. verslo žurnalistai ir redaktoriai, mieli stilistai ir korektoriai, jūs galite nebesigėdyti pardavimų vadinti pardavimais, tai nelaikoma klaida, ir LVKK tai raštiškai pripažįsta.

Ponai verslininkai, pardavėjai, pardavimų vadovai! Kai, tarkime, “Verslo žinios” ar koks kitas garbus laikraštis bandys iškraipyti jūsų pareigas, nurodomas vizitinėje kortelėje, ir jus, pardavimų vadovą, padaryti pardavimo vadovu, beskite kompiuteriniu žymekliu į šį įrašą susimildami.

Ačiū VLKK, kad skaitote tinklaraščius, kad reaguojate. Gaila, kad tai darote (reaguojate) paslapčiomis klastodami savo duomenų bazę, bet, kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia. Nes šį kartą nugalėjome mes visi – įskaitant ir VLKK.

Su pergale, lietuviai!

Share/Bookmark

Viena iš pačių švenčiausių karvių, su kuria man tenka susidurti konsultuojant savo klientus, tai apskaitos ir rodiklių sistemos. Kodėl jos yra svarbios? Todėl, kad apskaitos ir rodiklių sistemos lemia žmonių ir organizacijų veiksmus. Daugelis turbūt girdėjo šią frazę: „Pasakyk man, kaip mane matuosi ir aš pasakysiu kaip elgsiuos“. Taip pat, daugelis turbūt yra girdėję žinomą Dr. E. Goldrato (verslo romano „Tikslas“ bei „Pasirinkimas“ autoriaus) frazę: „Išlaidų apskaita – didžiausias produktyvumo priešas!“.

Turbūt daugelis vadovų yra susidūrę su situacija, kuomet vidinis balsas skatino nepasikliauti finansiniais rodikliais. Ir ne todėl, kad kažkas juos falsifikavo, o todėl, kad tų rodiklių esmė neteisinga.

O finansininkai yra susidūrę su situacija, kuomet jiems nepavyko įrodyti vadovams, kad verta imtis „nuostolingo“ užsakymo, nors prekė ar paslauga atrodo nepelninga.

Kiekviena metodika yra paremta tam tikromis esminėmis prielaidomis, ir, nesuvokus metodikos šerdies, galima priskaldyti daug malkų. Apribojimų teorija seniai apibrėžė, ką reikia keisti valdymo apskaitoje ir rodiklių sistemoje. Kviečiu jus į websebinarą, kurio metu apie tai ir kalbėsime. O jei norite įsigilinti, kviečiu dalyvauti nuotoliniuose (internetiniuose) kursuose „Kaip priimti ir vertinti verslo sprendimus“.

Webseminaras „Kaip vertinti verslo sprendimus, arba kodėl klasikinė išlaidų sistema paseno?“

Kada: kovo 29 d. 14:00 val.

Apie ką:

Kiekybiniais matavimais paremti vertinimai formuoja įmonės elgseną. „Pasakykite, kaip mane matuosite, ir aš pasakysiu, kaip aš elgsiuos”. Finansinių tarnybų pateikiami vertinimai lemia įmonės veiklos rezultatus. Bet ar mes susimąstome, kaip mes formuojame vertinimus ir rodiklius šiandien? Neleiskite inercijai ir toliau griauti Jūsų verslo. Kaštų apskaita paremti matavimai yra žlugdantys. Atėjo laikas permąstyti nusistovėjusias „tiesas”, užkertančias daugeliui įmonių kelią link geresnių veiklos rezultatų. Šių kursų metu apžvelgsime klaidingus įmonės veiklos vertinimus, pateikiamus finansinių tarnybų bei iškraipytos informacijos sukeliamus padarinius.

REGISTRACIJA

Share/Bookmark

Sudalyvavus interneto atlaiduose (Login2011) ir permetus akimis raštingų parapijiečių įspūdžius, taip ir knieti išpažinti nutylėtus apeigų momentus, bet nugirstus iš mano klausyklos. Šiemet ant altoriaus nelipom, užtat jungiamės į giesmininkų būrį.

Išpažintį pradėsiu nuo pasaulietiškiausios atlaidų dalies – tos, kur vyko Lofte. Nepaisant klubinės prietemos, galima buvo pastebėti, kad čia žmonės buvo daugiau mažiau grįžę į save. Rankose laikė ne iPad’us ar kokius kitokius iRenginius, kurių nepaleido iš rankų Litexpo, o taures su Bacardi kokteiliais. Tie parapijonys, kurie Litexpo valgykloje pietavo prie atvertų notebook’ų, Lofte nepasirodė. Pats pabuvau gal porą valandų, o per tą laiką buvo užfiksuoti trys commonsensiniai įvykiai.

Rūbininkė

Sutikęs Nerių, jau įkaušusį, iškart klausiu:

- Matei rūbininkę?

- Nu, mudakė.

- Kaip manai, kiek reisų reikia padaryti, kad suprastum?

- Žmonės, būna, visą gyvenimą dirba, ir vis tiek nesupranta.

Kažkas iš pašalies pasiteirauja, apie ką mes čia. Atsakom, kad apie efektyvumą. Na, taip, ligoniai mes. Vieni serga priklausomybe nuo internetų ir feisbukų, mes gi sergam nepakantumu mudakams. Mergaitė paima jūsų paltą, nuneša jį pakabinti, grįžta, įteikia jums numeriuką. Tuomet paima antro žmogaus paltą, nunešą jį pakabinti, grįžta, įteikia jam numeriuką. Ta proga susidaro nemaža parapijiečių eilutė. Ne didelė bėda. Būtų dar mažesnė (eilė judėtų dvigubai greičiau), jei mergaitė neštų po du paltus, o numeriukus įteiktų juos paimdama. Žinoma, atsiranda rizika supainioti… Nešiojant po vieną ir numeriukus įteikiant po pakabinimo, rizika suklysti eliminuojama. Eilė palauks.

Cuba Libre

Užsimanom Cuba Libre. Ir še tau, boba, devintinės, ką tik baigėsi Cuba Libre (Bacardi + Cola) akcijos valanda. Dabar su nuolaida baras prekiauja tik Bacardi + apelsinų sultys.

Nerius barmenui:

- Mums keturias taures Bacardi, sultis atskirai, Coca-cola skardinę atskirai.

- Mes taip negalim.

- Kodėl?

- [Mykt mykt mykt]

- Mes, žinok, į blogą parašysim, – piktnaudžiauja piktnaudžiautojas.

- ??????

- Žiūrėk, tau gi dar geriau. Tu pagalvok.

- ??????

- Papildomas Coca-Colos pardavimas.

- Nu gerai.

Kiek ten nuo keturių kokteilių sutaupėm, ar ne 20 litų?

Beata Nicholson ir Pixelmator

Ir štai tuoj skelbs geriausią metų tinklaraštį/asmeninį tinklapį. Keleto avansinių sveikinimų (commonsense.lt irgi buvo nominuotas) sulaukiau dar stovėdamas rūbininkės eilėje. Vėliau blogerių ratelis klausinėjo, katras iš mūsų – Nerius ar aš – lipsim ant scenos pasiimti apdovanojimo. Buvo vos vienas kitas, katras išdrįso suabejoti mūsų sėkme, berods, Užkalnio naudai.

Ir še, tau, boba, dukartdevintinės, prieštaringoji Login komisija prizą paskiria ne kam kitai, o Beatai Užkalnytei Nicholson! Moteriai, panašiai į Beatą, bet ne Beatai (kaip vėliau paaiškėjo, Beatos seseriai, irgi, matyt, Užkalnytei), lipant į sceną, už mus statęs ir prapylęs kolektyvas graužia nagus ir jau pradeda svarstyti apie apeliacijas. Čia dar prieina Buržujus, ir pareiškia užuojautą, tipo: “Na, gal kitais metais pasiseks…”. Akivaizdu, kad pats balsavo už Beatą.

Kaip ir dauguma internautų, įtariu. Mano manymu, tokie tinklaraštininkai kaip Beata (kol kas tokių turim labai nedaug) daro milžininšką darbą visai pilietinės žiniasklaidos bendruomenei. Nes savo tekstais pasiekia tokius skaitytojus, kurie, jei ne Beata, dar ilgai nežinotų, kas yra tinklaraščiai, ir toliau skaitytų tik delfi.lt, supermamų forumus ir savo Facebook profilį. Beata pritraukia milžiniškus lankytojų srautus, ji žavi ir paprasta, miela ir įtakinga. Kai kurios mūsų žiniasklaidos priemonės neturi tokios įtakos, kokią turi Beata, ir niekada neįgaus. Nuoširdumo, charizmos nenusipirksi ir neišsiugdysi.

Taigi džiugu, kad mes tokią Beatą turim, ir viliuosi, kad dar ilgai mes turėsime ją, o ji turės mus.

O prie ko čia Pixelmator? Ši tautinė firma, su savo vaizdų redagavimo programa nušluosčiusi nosį “Photoshop” kūrėjams, Lofte sulaukė tokio pat skambaus palaikymo, kaip ir Beata. Rėkėm, šaukėm, kulnais trypėm. “Metų eksportas”, pasirodo, gali būti ne tik vyriausybes griaunanti naftos gamykla, bet ir politikų nepastebėta talentingų programerių firma.

Grįžkim į Litexpo.

Apie užsieniečių pranešimus nemaža rašė laikraštis beigi blogeriai, ta proga apsiribosiu keliais lietuvaičiais.

Buvo juokinga?

Linas Šiautkulis, “Adnet”, šnekėjo apie tai, prie ko privedė internetas. Tiesą sakant, visi žinome, prie ko tai privedė (kompus nešamės į lovą, tenkinamės ne tikrove, bet pasigyrimais Facebook’e, refreshiname ir refreshiname draugų statusus, googliname save, etc.), tačiau Linas viską pateikė taip nuostabiai, kad publika linksėjo sulig kiekvienu pranešėjo žodžiu ir kikeno iš kiekvieno pokšto. Buvo juokinga, bet iš tiesų tai buvo pats rimčiausias Login pranešimas. Ne veltui grūstis buvo kaip bažnyčioj per Šv. Velykas.

Dabar mąstau: o kokią vertę man suteikia Facebook? Taip, žinau, prekių ženklams tai puikus kanalas, visi tie vartotojų įsitraukimai, santykiavimai su prekių ženklais ir t.t. ir panašiai. Sakote, galimybė palaikyti arba atnaujinti ryšį su senais pažįstamais? Tai dėl to aš turiu narkomaniškai refreshinti savo profilį kelias valandas per dieną (berods, tokia statistika)?

Laiko vagys ir tiek. Defokusavimo spąstai. Ne, savo profilio aš netrinsiu, kad (kaip minėjo Linas) pademonstruočiau, jog esu “kitoks”. Juk kartais smagu peblevyzgoti su pažįstamais, aptarti kokį straipsnį ar mintį. Bet tai, kas smagu, nereiškia, kad naudinga. Juk analogiškai galima visą dieną pražaisti kompiuteriniais burbuliukais ar kokį kitą tūpą žaidimą, bus smagu, bet ar naudinga?

Štai mano tėvas, pensininkas, tremtinys, neseniai užsiregistravo Facebook’e. Šiandien paprašė, kad ištrinčiau vieną besidubliuojantį profilį, nes kažką bemaigydamas primaigė. Tai štai jis gali sau leisti valandas prie kompo, bendraudamas su giminėm, kurso draugais. Pasakojo, jie šiemet per Kovo 11-ąją per Skype susijungę į videokonferenciją kėlė tostus gėrė bonką, nes ne kiekviena proga šiais laikais pensininkai gali suvažiuot krūvon.

Tai čia pensininkai. O mes, darbingieji, ar jau viską padarėm, kalnus nuvertėm, kad galėtume leisti sau valandų valandas (buvo skelbta statistika) blevyzgoti apie viską ir apie nieką? Santykiauti su sultimis, auginti kažkokius virtualius paukščiukus ir statyti virtualias fermas?

Debilėjame, ponai. Refreshindami nieko nesukursime. Panašu, kad tai Linas mums ir norėjo pasakyti. O mes smagiai pasijuokėm.

Saldus kerštas afrikiečiams

Povilas Skrebutėnas, Eskimi produkto vadovas, atskleidė, kaip galima daryti biznį iš vargšo žmogaus poreikių. Štai: jei afrikietis ar azijietis (neišgalintis įsigyti kompiuterio, užtat sukrapštantis 40$ NOKLA išmaniajai poddelkai) nori susirasti draugų ir su jais leisti laiką bendraudamas telefonu, jiems padės lietuvaičių kuriamas Eskimi.

Atsimenate sceną iš filmo “Socialinis tinklas”, kai Facebook perkopė 1.000.000 vartotojų ribą? Tai prieš kelias dienas šią ribą peržengė ir Eskimi. Galbūt ir apie juos kada nors kas nors sukurs filmą “Socialinis mob. tinklas”, aš tuo norėčiau tikėti.

Povilas pasakojo apie niuansus dirbant tokiose rinkose kaip Nigerija, Indonezija, Gana, Kenija. Palyginti su Eskimi užmojais, Nerius ir Audrius su savo konsaltingo projektais Rumunijoje ar Moldavijoje atrodo kaip savo kiemo užkariautojai. Šypsojomės įsivaizduodami Povilo klientą – juodą ar kitaip tamsaus gymio pusplikį vazono-ant-galvos-nešėją su mobiliaku rankoj. Būdamas lietuvis didžiuojuosi tokiais projektais, kai tautiečiai iš Žirmūnų verslo centro (ten pat, beje, įkurta ir mūsų viena gitaros studija, kaimynai besam), būdami gudresni už afrikiečius, pavagia iš jų laiką ir išspaudžia dolerius. Tą pasididžiavimo sekundę stengiuosi negalvoti, kad kažkas, gudresnis, lygiai tą patį padaro mums.

Grįžimas ant žemės

Dar vienas įspūdį palikęs pranešimas – Mindaugo Rutkausko, “Antigravity Ventures” rizikos kapitalo projektų direktoriaus, kvietimas veikti.

Salė užkimšta trim aukštais, o gali girdėti kaip musė zvimbia. Mat nuo burbulinių pranešimų (iš serijos “The world has changed, we are the power now”) pareita prie konkrečių pasiūlymų konkretiems žmonėms, turintiems galvą ir ambicijų. Jei tokius pranešimus skaitytų universitetuose, Pixelmatorių turėtume gerokai daugiau.

Paprašytas atsiųsti pranešimą commonsense.lt skaitytojams, Mindaugas brūkštelėjo dar štai ką:

Tiesa sakant biski nusigandau, kai pamaciau, kad salej zmones netelpa. Ir tokio “sou” kokio norejau biski nesigavo, bet is esmes – manau, kad viskas buvo ok. Kaip tu galvoji? (tik objektyviai, prasau, nes nieks nekritikuoja – o kas gerai as ir pats zinau, tik kas blogai nieks nepasako i akis, tai prasau pastabu pasakyti )

Ta proga (prisiprašei) pastabėlės:

• nereikėjo atskleisti, kad startup’o pradžioj savininkui tenka daryti visus darbus: ir buhalteriją, ir marketingą, ir IT, ir kt. nemėgstamus darbus. Pusei klausytojų atėmei viltį;
• nereikėjo atskleisti, kad startup’ininkams dažnai tenka dirbti iki pusės dviejų nakties. Žmonės pripratę iki tokios vėlumos refreshinti Facebook’ą ir santykiauti su sultimis, bet darbui juk turi būti protingos ribos!
• nepasakei, iš kur galima atsisiųsti verslo plano šablonų ar juodraščių;
• nereikėjo sakyti, kad verslas yra nuoseklaus vystymo rezultatas. Multitaskingo karta norėtų tikėti, kad užtenka idėjos ir jos paskelbimo Facebook’e.

Daugeliui buvo mielesnė ta dvi dienas Logine puoselėta iliuzija, kad visi mes esame labai stiprūs, apsiginklavę twitteriais ir facebookais galime sugriauti diktatorių režimus. O kurti, pasirodo, teks vienumoj, siauram bendraminčių rately. Investuotojas duos litų, bet kartu padarys viską, kad nesiblaškytum po revoliucijas.

Share/Bookmark

Penktadienį ryte, prieš išvažiuodamas į Ukmergę (turėjau dėstyti ten), prie rytinės arbatos perskaičiau įdomią VŽ redakcijos nuomonę apie tai, kaip vyriausybė nori uždrausti grynuosius:

Taigi, kokius pasiūlymus svarsto Vyriausybė? Fiziniams asmenims skolintis grynaisiais – uždrausti. Sandoriai, viršijantys maksimalią sumą (dydis dar nenustatytas), – neteisėti. Juridiniams asmenims teisę turėti kasą – riboti. Darbo vietoje turėti daugiau nei protingą sumą savų grynųjų pinigų pardavėjams, valstybės tarnautojams – uždrausti. Kasos aparatai visai mažmeninei prekybai, išskyrus namudines prekes, – privalomi. Algas mokėti tik per banką. Grynųjų tvarkymo įkainius, ypač didelėms sumoms, – didinti. Grynųjų priėmimo ir išdavimo sumas per dieną – riboti. Užduotis valstybei: bankomatų įrengimą nutolusiose vietovėse – dotuoti.

Komentaruose, kaip ir reikėjo tikėtis, didžioji dalis pasisakė prieš grynųjų draudimą, tačiau buvo ir kitokių komentarų. Štai skaitytojas redakcijos nuomonei pareiškė (kalba netaisyta):

Man tas jusu tylus agitavimas pries grynuju apribojima labai primena turgininku, tiksliau kontrabandistu, kova pries kasos aparatus. Ar ir cia pilna parsidavusiu zurnaliugu, kurie bijo “apsviesti” savo juodas pajamas?

Šiame draudime aš įžvelgiu pakankamai didelį pavojų, todėl norėjau šiek tiek detaliau apie tai pasvarstyti.

Bet prieš gilindamasis, noriu pareikšti, kad nepriklausomai nuo to, ką mano kai kurie nepatenkinti skaitytojai, aš tikrai neskatinu nemokėti mokesčių. Žinoma, mes ne kart esame pasisakę apie tai, kad mokesčių našta neturi būti per didelė ir neturi žlugdyti verslo. Tačiau kontrabanda ir nelegali prekyba yra blogai, nes iškreipia konkurenciją, nes sudaro ne vienodas sąlygas ir t.t. Tikiuosi, kad skaitytojai atkreipė dėmesį, kad kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams atveju aš nepasisakiau prieš. Nes tikrai nemanau, kad (dotuojami) kasos labai didina verslui mokesčius. Žinoma, kasos aparatai nepalengvins administracinės naštos verslui, kuri anot Pasaulio ekonomikos forumo, viena didžiausių pasaulyje (esame 115 vietoje iš 139). O štai noras suvaryti visus į безнала (безналичный рассчет) yra viena didžiausių klaidų.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Mūsų įmonėje dėl veiklos specifikos (visi klientai – įmonės ir organizacijos) nėra kasos ir mes neturime pajamų grynais, todėl atlyginimų vokeliuose nemokame. Nenoriu teigti, kad esu šventesnis už Popiežių, ir nežinau, ar nepasinaudočiau galimybe, jei tokia būtų.  Tačiau dabar galimybės nėra, ir netenka spręsti šios dilemos. Bet aš labai mėgstu grynuosius. Ir visiškai suprantu tuos, kurie vos gavę algą į kortelę iškart ją išsigrynina. Prisipažinsiu, kad neturiu asmeninės kreditinės kortelės. Nors ne vienas bankas aktyviai man siūlė, tačiau atsisakiau. Turiu tik Visa Electron‘us. Kodėl esu toks kortelių nemylėtojas? Atsakymas labai paprastas: gryni pinigai man leidžia kontroliuoti savo išlaidas. Tikriausiai esate pastebėję keletą nuorodų šio blogo straipsniuose į Finansinio intelekto paskaitas. Kadangi dažnai tenka bendrauti su tų paskaitų autoriumi, tai keletą jo įdėjų taikau ir aš.

Aš džiaugiuosi, kad man pasisekė gauti Finansinio intelekto pamokas seniai. Tai padėjo man išsiveržti iš finansinių narkomanų (žmonės, kuriems būtina reguliari finansinė injekcija – atlyginimas) tarpo. Tą gali padaryti kiekvienas. Tiesiog reikia laikytis elementarių taisyklių. Pirma taisyklė – išmokti išleisti šiek tiek mažiau, nei gauni. O tam reikia planuoti ir kontroliuoti savo išlaidas. O dabar prisipažinkite sau, kas vedate savo pajamų-išlaidų suvestines? Ne verslo, o asmeninių pajamų. Aš prisipažinsiu, kad nevedu. Tačiau išlaidas kontroliuoju šiek tiek kitaip – nustatydamas išlaidų kiekį savaitei ir turėdamas nustatytą grynųjų pinigų kiekį savaitei. Labai sunku yra išleisti daugiau (grynų) pinigų nei turi. Tuo tarpu, mokant mokėjimo (ypač kreditine) kortele, labai lengvai galima pamesti ribą ir pakliūti į bankų spąstus (kreditinių kortelių skolas).

Skaitydamas įvairias verstines asmeninių finansų valdymo knygas (B.Schafer, R.Kiyosaki ar kitas) visuomet stebėjausi, kodėl vienas pirmųjų tose knygose pateikiamų patarimų – atsisakyk savo kreditinių kortelių. Kam jų atsisakyti? Bet per vieną vakarėlį teko bendrauti su vieno lietuviško švediško banko darbuotoju, kuris pakomentavo, kad jiems niekaip nepavyksta pasodinti lietuvių ant greitųjų kreditų kreditinių kortelių adatos. Nors kai kuriems bankams visai neblogai pavyko (pvz., EGO kortelė). Ir pagrindinė problema tame, kad lietuviai (vis dar) – grynųjų mylėtojai. Todėl labai svarbu žmones pripratinti atsiskaityti kortelėmis, o po to jau pakeisti debetines korteles į kreditines nebus taip sunku.

Kodėl kreditinė kortelė blogai?

Kodėl blogai yra skolintis vartojimui, galite pasiklausyti čia. Apie greitųjų kreditų pavojų rašyta ne kartą. O kredito kortelės – tie patys greitieji kreditai, tik gal su šiek tiek mažesnėmis palūkanomis. Pasirodo, nėra taip lengva atkasti tas palūkanas, tačiau pasigūglinęs su bingu radau, kad už kreditinį likutį palūkanos svyruoja nuo 12% iki 17%. Tačiau už pradelstą ar viršytą kreditą gali būti skaičiuojamos iki 30% palūkanos (SNORAS, SEB, NORDEA, DanskeBank). Nepamirškime, kad bankai skolinasi lėšas už EURIBOR’ą (1,48%) ar VILIBOR’ą (1,7%). Tikiuosi, maržą pasiskaičiuosite patys. Aš jau nekalbu apie visokius mokesčius (aptarnavimo, sąskaitos siuntimo, kortelės išdavimo, ir t.t.). Beje, norint paimti greitąjį kreditą, reikia imtis papildomų veiksmų (bent jau SMSą išsiųsti). O štai pasiimti kreditinės kortelės kreditą (padidinti skolą), nieko nereikia daryti, tik… sumokėti kredito kortele. Taigi, kreditinių kortelių (skolų) turėtojai, yra žąsinai žąsys, dedančios aukso kiaušinius bankams. Tik kad tų žąsinų ne pakankamai daug.

Beje, jūs galite paprieštarauti, kad mokėjimo kortelės neįtakoja išleidžiamų pinigų kiekio. REALLY?, kaip pasakytų Dr. E.Goldratt. Jei tai būtų tiesa, tuomet kam AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYME yra straipsnis 10.5, kuriame aiškiai pasakyta, kad draudžiama atsiskaityti banko (debeto, kredito) kortelėmis bei statyti bankomatus patalpose, kuriose organizuojami lošimai.

Tenka sutikti, kad šis anti-grynųjų vajus labai naudingas bankams. Ir ne tik dėl operacijų mokesčių, kurie pastaruoju metu tik augo.

Taigi, viskas labai paprasta: reikia uždrausti ar atpratinti naudoti grynuosius, tuomet bus paprasčiau įkalbėti vartotojus įsigyti „kredito limitą“ ir… paskatinti vartoti. O kad bankai moka žmones skatinti vartoti kreditan, tai, neabejoju, daugelis prisimenate iš 2006-2008 metų.

Žinoma, tikrai negaliu teigti, kad kas nors taip toli suplanavo. Netgi galima sakyti, kad mūsų (?) bankai ne tokie, jie socialiai atsakingi ir taip nesielgs. Tačiau tą patį penktadienį VŽ paskelbė informaciją apie brolių latvių konkurencijos tarnybos baudas bankams už neteisėtą susitarimą apmokestinant operacijas mokamosiomis kortelėmis ir naudojimąsi bankomatais. SURPRIZE!!!

Taip pat http://banku-naujienos.lt/ pateikia įdomios informacijos apie bankų sutartis (kurias ne kiekvienas pasirašantis skaito), taip pat ne vieną horror story apie apie bankų elgesį ekonominės krizės metu. Apie patarėjus naktiniam mokesčių supainiojimui reformai, kad tik nebūtų devalvuotas litas, irgi nekalbėsime.

Dabar pakalbėkime apie tai, kokią naudą duos grynųjų uždraudimas kovoje su šešėliu? Juk rimtos struktūros tikrai neoperuoja didelėmis grynųjų sumomis, o vienaip ar kitaip turi suderinę pinigų legalizavimo schemą. Gal tik kokie kelių policininkai, renkantys duoklę pakelėse, operuoja grynais. Tokie suvaržymai, kaip cigarečių leidžiamo atsivežti iš Baltarusijos ar Kaliningrado kiekio sumažinimas – kenčia eiliniai žmogeliai, o vagonai ir furos kaip važiavo taip važiuoja. O gal paprasčiausiai reiktų įvesti ne tik pajamų, bet ir išlaidų deklaravimą?

Kai pasižiūri, kad žmonės aktyviai stumiami į finansinės narkomanijos priklausomybės liūną, o iš mokyklų norima išstumti elementarių elgsenos su pinigais tiesų mokymą,  pradedi susimąstyti, kodėl taip daroma. Suprantu, kad valdžiai gerai, kuomet tauta yra finansiniai narkomanai, nes juos lengva papirkti – kokia nors papildoma išmoka, ar (minimalaus) atlyginimo padidinimu. Bet negi jie tą daro specialiai?

Kai tokiomis savo nuotaikomis pasidalinau su ukmergiškiais klausytojais, vienas jų pakomentavo štai taip:

Žinot, kas blogiausia visoje šioje situacijoje? O gi tai, kad visa tai daroma ne specialiai… Jie paprasčiausiai – TŪPI.

O aš vis galvoju, negi jie natūraliai tokie TŪPI ? Ar juos kažkur to moko?

Share/Bookmark

Apie matavimų galią jau rašėm ne kartą. Tokią pačią neįtikėtiną galią turi ir fokusavimasis. O dabar prie to pridėkime posakį, kad “kvailys laisvėje – baisiau už dinamitą teroristo rankose”. Tokį pareiškimą jau reiktų įrodyti, tik pavasaris šaukia ir galva sunkiai veikia. Todėl pasinaudosiu transatlantiniais ryšiais:

Pastaruoju metu vis tenka susidurti su tuo, kaip reikia sujungti du nesujungiamus dalykus. Tiksliau, ryšys yra, bet labai jau transatlantinis. Tarkim, sukuriama įmonės strategija, ir vėliau reikia parodyti, kaip kažkoks konkretus veiksmas padeda strategijai. Dauguma strategų juokauja, kad tarp konkrečių veiksmų ir strategijos yra jungiamoji dalis, vadinamu magijos miražu.

Kas yra transatlantinis ryšys? Pats geriausiais pavyzdys, kurį man teko sutikti, tai atsakymas į klausimą: “Kaip surasti geriausią gydytoją?”. Gydytojo gerumas matuojamas jo kapinių dydžiu. Kuo didesnės, tuo geresnis gydytojas. O koks ryšys tarp klausimo ir atsakymo, skaitytojai patys pasiūlys: va taip ir pagrįsime tikro priežasties-pasekmės ryšio buvimą. Bet malonumą sudaryti priežasties-pasekmės ryšius paliksiu skaitytojams. Taigi pradedu sarašą transatlantinių ryšių:

1. „Esame 11 vietoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalį … tačiau vos 70 vietoje pagal bendrą mokslo kokybę”, ir dabar transatlantinis ryšys su šiais teiginiais: universitetai kovoja dėl studento krepšelių, dėstytojai skundžiasi, kad negali išmesti studentų, mokslas mokamas, dėstytojų atlyginimai nefantastiniai, dekanai save laiko universitetų sistemos savininkais. Kas nori, gali paskirti atskirą straipsnį, norėdamas surišti visus šiuos teiginius priežasties-pasekmės ryšiais.

2. Lietuva užima pirmą vietą Europoje pagal šviesolaidinį internetą. Komentaras per konferenciją: “Tai kad pas juos net normalaus porno saito nėra, kad tokį interneto pralaidumą išnaudotų”. Kažkas iš salės bandė www.pazintysxxx.lt prisiminti. O tikrai, ar turim kuo (be torrentų siuntimosi) užpildyti tokias galimybes?

3. 2003 metais vyksta seminaras, kur valdžios atstovai aiškina ES pinigų skirstymo prioritetus ir taisykles. Klausimas iš salės: “O jeigu žvejai neįsisavins visų pinigų, ar mes juos grąžinsime?”. Atsakymas: “Geriau į kelius nukreipsime pinigus, negu grąžinsime”. Tylus komentaras: “Taip greitai ant asilų keturių eilių autostradomis važinėsimės”.

4. Lietuva užima 6 vietą pasaulyje pagal aktyvių SIM kortelių skaičių vienam gyventojui. Mobilaus operatoriaus krūtumas išreiškiamas abonentų skaičiumi. Kartais net patys nesupranta, kiek jų turi. Aš asmeniškai turiu vieną. Ne, meluoju, dvi. Antra kompiuteryje. Bet visvien nežinau, ką naudingo su jomis veikti.

5. Lietuvos sveikatos sistema užima 26-tąją vietą Europoje. Ir medicina vis labiau brangsta, vis prastėja gydymo kokybė, ir vis daugiau užsieniečių atvažiuoja pas mus gydytis.

6. Lietuvoje kas septintas žmogus – bedarbis, tačiau darbo jėgos trūksta. Šia tema net sąmokslo teoriją galima sukurti, bet pridėkime dar evakuacijos faktą į schemą. Beje, yra migracijos departamentas. Kaip manote, kuo jis užsiima?

7. Žemės ūkio finansinės paramos skirstymo skaidrumo lentelėje Lietuva dabar užima aukštą 7-tą vietą. Nes paramą gali gauti tik fiziniams daiktams, kaip toje reklamoje, dar vienam traktoriui. Skaidru ir aišku.

Sarašą galima būtų testi. Tik ar verta?

Užtat verta užduoti vieną klausimą. Kaip manote, jeigu jūs duotumėte 10 milijardų eurų vyriausybei, kur jį išleistų? Pirma, ką jūs atsakytumėte, tai būtų infrastruktūra. Nes tai skaidru ir apčiuopiama. Bet infrastruktūra kuriama tam, kad ja naudotųsi. Galime spėti, kad verslas šia struktūra naudojasi, nepaisant to, pagal reitingus mūsų verslas velkasi uodegoje. Tiesa, šia pirmaujančia infrastuktūra naudojamės mes visi.

Bet ar tikrai mokame naudotis? T.y. šiuo metu mes atrodome, kaip prieš penkiolika metų: visos įstaigos gavo kompiuterių, bet nebuvo programų, ir niekas nemokėjo kompiuteriais naudotis. Bet mokėjimas naudotis yra kažkas neapčiuopiamo. O valstybė negali leisti pinigų neapčiuopiamiems daiktams. Valstybės kontrolė užgriauš negyvai arba pripaišys išvaistymą. Negalima sakyti, kad vyriausybėje to nesupranta. Ne veltui pradėta kalbėti apie inovacijas. Čia kitoks žodis, kuris reiškia, kad laikas išmokti naudotis tuo, ką turim, ir geriau negu supantis mus pasaulis. Nes kitaip liksime aborigenai.

Beje, dėl aborigenų. Prieš kokius 20 metų tarp kariškių buvo pasakojama linksma istorija. Tuo metu Rusija savo techniką pardavinėjo visiems, kurie turėjo nors truputį pinigų. Taigi netikėtai pas juos iš Amazonės džiunglių atvažiavo delegacija ir nusipirko 6 naikintuvus, o po kelių savaičių panašių aborigenų delegacija nusipirko 7 naikintuvus. Praėjus 3 menesiams grįžo pirma delegacija ir už paskutinius nusipirko dar vieną naikintuvą, bei paklausė, ar galėtų suremontuoti pirmus įsigytus 6 naikintuvus. Tik tada rusai suprato, kad šie aborigenai net neturi supratimo, kas yra pilotas. Taigi nuvažiavo pas aborigenus ir greitai išsiaiškino situaciją. Pasirodo, gentys gyvena ant dviejų kalvų. Kalvos pilnos išteklių, todėl gyvena neskurdžiai. Bet tarp kalvų yra slėnis, dėl kurio savaitgaliais vyksta mūšiai. Taigi mūšiams yra iškirstas kelias. Ir tuo keliu nuo kalno paleidžiamas riedėti naikintuvas. Kurių naikintuvas nuriedės toliausiai, tie mūšį laimės.

Tai vis tik, kur vyriausybės vietoje išleistumėte iš dangaus nukritusius 10 mlrd. EUR?

Share/Bookmark

Apie parkavimo ypatumus prie mūsų biuro rašiau čia ir čia. Turiu pripažinti, kad kažkurį laiką situacija buvo pagerėjusi. Tai patvirtina mano nuomonę apie tai, kad kiekvienas galime ir turim prisidėti prie mūsų visų gyvenimo gerinimo.

Bet pastaruoju metu situacija vėl ėmė prastėti. Vis kaupiausi trečiąjam įrašui, bet vis neatsirasdavo laiko. Bet pirmadienį ryte atėjęs į biurą pamačiau nikokį vaizdzialį. Pažadėjau sau, kad pirmas darbas, kurį padarysiu įvykdęs pažadą “Verslo klasei” (čia taip tyzinu ką tik iškeptą straipsnį, kurio dar net redaktorius nematė), bus trijų keturių dalių fotoreportažas, kuriame trečioji dalis bus moralas be nuotraukų.

Pirma, blogas valdininkų pavyzdys užkrečia

Jokių nuorodų į savininką neradau. Jis ramiai užrėmė įėjimą į (mūsų) biurą ir išėjo. Tiesa, Volvo gilumoje matėsi Medicus Denta vizitinė kortelė, įstatyta į mob. telefono laikiklį (žiūr. iliustraciją). Tačiau negaliu teigti, kad ta įmonė kaip nors susijusi su šiuo automobiliu ar jo savininku.

Antra, visi parkuotojai lygūs, bet KAMkaikurie lygesni už kitus arba KAM’e mažėja chamų, bet dar yra

Visgi, KAMo darbuotojai ir toliau mėgsta piktnaudžiauti savo spec. pažymėjimais ir parkuoti automobilius prie pat įvažiavimo į Prezidentūrą, kur sustoti draudžiama (įtariu, kad saugumo sumetimais). Štai pora pastarųjų keleto dienų fotografijų.

2011 kovo 8 diena. Matyt, skubėjo kolegėms įteikti tulpių.

2011 kovo 14. Matyt, skubama ne tik Kovo 8-osios proga.

Nesu didelis spec. leidimų specialistas, tačiau iš teksto ant šio leidimo suprantu, kad jis suteikia teisę statyti automobilį KAMui rezervuotose vietose, tačiau nesuteikia teisės statyti automobilį po ženklu Sustoti draudžiama. Juolab, mob. telefono numeris nesuteikia teisės pažeidinėti KET. Ir keista matyti, kaip Prezidentūros apsauga reguliariai tikrindama perimetrą, visiškai nekreipia dėmesio į tuos KAMinius automobilius. Nors pats mačiau, kaip aktyviai ta pati Prezidentūros apsauga vijo iš toje vietoje mėginusį prisiparkuoti dieduką. Anas matyt neturėjo žalio popierėlio (leidimo).

Galbūt daugeliui pasirodys, kad užsiiminėju niekais, tačiau visgi tai mano kiaulės ir mano pupos.

Trečia, ką daryti? arba Kas kaltas ?

Man fotografuojant įėjimą užrėmusį automobilį, sulaukiau komentarų iš pro šalį ėjusios moters. Pasišnekėjome maždaug taip:

Ji: Tai ką, vėl chamas iš KAMo? (visgi skaito šį tinklaraštį)
Aš: Chamas, bet ne iš KAMo.
Ji: Aš pati iš KAMo, bet sutinku, kad taip parkuoti negalima. Beje, aš turiu specialiai man paskirtą parkavimo vietą, tačiau ją visuomet kas nors užima, todėl tenka parkuoti kur papuolė.

Tai kaip čia dabar gaunasi? KAMas nesugeba susitvarkyti (tiesiogine ta žodžio prasme) savo kieme? Ta proga prisminiau seną (tarybinį) anekdotą, kodėl negalima vyrams dirbti buities darbų. Juk vyrai – tėvynės gynėjai, ir turi būti visada pasiruošę ginti. Kas bus, je priešas užpuls, o vyrai pavargę nuo dulkių valymo namie ar skalbimo. Tai negi KAMo vadovybė aktyviai ruošiasi karui ir neturi laiko pasižiūrėti, ar kiemas iššluotas?

Ketvirta, šuo loja, o karavanas eina arba Dėjau aš skersą ant tinklaraščių, nes aš iš KAMo.

2011 kovo 16. Be komentarų.

Share/Bookmark

Tauta turi žinoti savo herojus

Asmeniškai prašome jus nebepublikuoti blogoramooje commonsense.lt tekstų.

Tokį prašymą išsakėme prieš keletų mėnesių savo tinklaraštyje, kai kalba užėjo apie mūsų turinio vagystes. Blogoramos tinklapio autorius, tuomet dar buvęs užsimaskavęs anonimas, parodė mums didįjį pirštą ir toliau ėmė blogerių tekstus ir dėjo į savo saitą.

Per visą tą laiką blogeriai – paprasti žmonės, turintys keistą polinkį dalintis savo patyrimais su kitais paprastais žmonėmis – tą didįjį blogoramos pirštą matė daugybę kartų. Daugybę kartų blogeriai prašė nepublikuoti jų tekstų be autorių sutikimo. Geriausiu atveju susilaukdavom ignoravimo, blogiausiu – necenzūrinių epitetų. Todėl, natūralu, visiems pabodo.

Ta proga pasisamdėme patį kiečiausią Lietuvoje intelektinės nuosavybės ir IT reikalų advokatą – Andrių Iškauską iš “AAA Baltic Service Company”. Ir dabar eisime iki galo – pradėjome nuo pretenzijos, toliau seks ieškinys teismui, byla ir, žinoma, nuosprendis.

Atsakovas – liūdnai pagarsėjęs interneto veikėjas, kaip paaiškėjo, vardu Laurynas Ragelskis. Mums su juo aiškintis atsibodo. Dabar tuo užsiima Andrius Iškauskas.

Advokatas Andrius turi planą, kaip apginti blogerių ir jų skaitytojų interesus

Žodžiu, esame liudininkai istorinio įvykio, kai įvairaus plauko blogeriai organizuojasi į gynybinį būrį. Artimiausiu metu blogosfera mirgės žiniomis iš fronto. Čia dėsiu nuorodas, ką rašo kiti būrio nariai.

Visa ko pagrindas, žinoma, yra Buržujaus rašinėlis. Jis užvirė šią savigynos košę:

Daugiau naujienų iš fronto:

http://www.kleckas.lt/blog/mano-pirmoji-teisine-patirtis-arba-kaip-lietuvos-blogeriai-i-teisma-ejo

http://www.commonsense.lt/2011/03/02/blogoramos-galas/

http://karolis.pocius.lt/tinklarasciu-autoriai-vs-laurynas-ragelskis-pradzia/

http://uagadugu.lt/2011/03/normalejame-vieni-autorystes-sventenybe-kliedesiais-vadina-kiti-sodina/

http://www.martynas-zilionis.lt/?p=1343

http://lolz.lt/2011/03/02/hipster-kitty-sneka-apie-vagystes/

http://www.dansu.lt/2011/03/02/kova-pries-lietuvisku-blogu-pirate-bay-lauryna-ragelski/

http://rokiskis.popo.lt/2011/03/02/pulinys-blogosferoje-pratruko-blogorama/

http://www.gnomas.lt/internetas/kaip-blogeriai-lauryna-ragelski-muse/

http://www.kleckas.lt/blog/piratavimas-yra-blogai

http://karolis.pocius.lt/cc-by-sa-3-0-licencijos-subtilybes/

http://www.pinkcity.lt/apie-lauryna-ragelski-ir-jo-darbus

http://rokiskis.popo.lt/2011/03/03/pratesiant-apie-blogorama-lt-ir-surmuli-blogosferoje/

http://www.kaspinuotis.lt/riteriu-kovos-kaip-blogeriai-ragelskiui-kara-skelbe/

http://skoniublogas.lt/?page_id=12732

http://karolis.pocius.lt/ar-as-sventesnis-uz-ragelski-ne-bet/

http://www.gasiulis.com/blog/?p=1408

http://komjaunimas.lt/apie-l-ragelski-bendruomenes-ir-lyderius/

http://www.kleckas.lt/blog/mykolas-pleskas-megsta-megztukus

http://www.nepo.lt/lt/nuomone/kratinys/blogeriu-morales-deklaracija/

http://blog.lrytas.lt/liutauras/2011/03/04/byla-tinklarastininkai-vs-blogorama-lt/

http://www.kaspinuotis.lt/didysis-blogoramos-karas/

http://entelektas.posterous.com/44870669

http://www.pipedija.com/index.php/Blogoramos_karas

http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/nuomone-autoriu-teises-kaip-ant-zemes-taip-ir-internete-51-140554

http://www.nezinau.lt/meile-ir-karas-tinklarasciuose

http://virtualus.me/2011/03/11/visi-geriausi-lietuvos-blogeriai-vienikytes

http://churchill.lt/visa-tiesa-kas-atsitiko-ir-kas-buvo-teisus-vaiku-darzelyje-paskutinis-blogo-irasas-yhbt/

http://racas.lt/bloggeriai-pries-blogorama-lt-nesimaudykime-srutose/

(atnaujinama real time)

P.S. Praėjusią savaitę vėl gavom dovanų iš “Kalnapilio” propagandistų. Atvežė visą dėžę alaus, šiaip paprasto, užtat pagerintose skardinėse. Apie tai, kuo jos ypatingos, skaitykite pas tuos, kas irgi gavo tokią dovaną. Mes gi esam nerašytai sutarę, kad jei gaunam kokią dovaną, tai visada pareklamuojam dovanotoją. Taigi reklamuojam su viltim, kad kai išlošim ginčą prieš Lauryną Ragelskį, “Kalnapilis” neapsiribos dėže, o įteiks mums visą konteinerį alaus. Kad jį išmauktume su visais, kurie laukė pirmosios grupinės blogerių pergalės šioje teisinėje valstybėje.

Share/Bookmark