Common sense

Tie, kas stebi lietuviškąją blogosferą, turbūt pastebėjo, kad mums, jos dalyviams, būdingas tam tikras uždarumas. Skaitom vieni kitus (patys save), cituojam, diskutuojam vieni pas kitus svečiuose, dedame vieni į kitus nuorodas taip ratu sukdamiesi ne tik patys, bet ir sukdami savo skaitytojus.

Kartais užburtas ratas pralaužiamas, kai vieną kitą straipsnį persipublikuoja koks nacionalinis naujienų portalas, taip pakeldamas blogerišką uodegą ir padidindamas mūsų skaitytojų rato skersmenį.

O štai dabar šį internetuose išdirbtą modelį po truputį perkeliame į laisvą spaudą. Tą, popierinę.

Anądien Rokiškis, ko gero, geidžiamiausias visų žurnalų autorius (rašantis retai, bet visad sensacingai), kreipėsi, ieškodamas, ką čia tokio sensacingo nenuvalkioto galima būtų parašyti apie Lietuvą pasauliniame kontekste “Veido” užsakymu. Prisiminėm, kad mūsų atstovui bedalyvaujant Davoso ekonomikos forumo atrankoje ir sekant su Davosu susijusius reikalus, į rankas buvo pakliuvus labai įdomi ataskaita, kurią pražiopsojo spauda.

Toji ataskaita vadinasi “The Global Competitiveness Report 2010–2011″ (Pasaulinė konkurencingumo ataskaita 2010-2011). Iš pradžių mąstėm ataskaitos analizei pašvęsti vieną įrašą, bet po to pasirinkom lengvesnį kelią: kam mums vargti, kai vargti “Veido” spec. užsakymu pasiryžęs Rokiškis?

Maža to, parengęs puikų tekstą apie Lietuvos spindesį ir skurdą ir nulėmęs žurnalo totalinį išpardavimą (tekstas liko tik internete, iš pradžių jį pardavinėjo, dabar paleido nemokamai), Rokiškis nepamiršo savo blogeriškų šaknų ir santarvės, ir paėmė iš manęs interviu. Mano pasisakymą surašė į sklandų tekstą, paprašė paso nuotraukos, ir viską įdėjo į popierinį žurnalą.

Kadangi bendravom kaip tinklaraštininkas su tinklaraštininku, tai žodžių nevyniojau į vatą. Išėmus keiksmažodžius, buvo išpublikuota štai taip:

Vergų parengimo sistema

Pasaulio ekonomikos forumas akcentuoja ne tik verslui, bet ir visuomenei svarbius rodiklius: verslas gali vystytis tik kartu su visuomene, kaip ir visuomenė – tik kartu su verslu. Juk pats žodis “konkurencingumas” kilęs iš lot. concurrere – bėgti kartu, susitarti. Išsami rodiklių sistema leidžia ne šiaip vertinti kiekvienos šalies gerovę ar investavimo galimybes, bet ir atrasti sritis, kurios labiausiai taisytinos. Vienaip ar kitaip išmatuoti, paversti skaičiais galima viską, todėl ši studija leidžia remtis faktais.

Pasaulinė konkurencingumo ataskaita aiškiai sako: Lietuva turi labai gerą technologinę infrastruktūrą, daug išsilavinusių žmonių. Pagal skaičius, rodančius potencialias augimo galimybes, mes galėtume būti daug aukščiau nei 47 vietoje. Tačiau balai, susiję su tų galimybių panaudojimu, tempia šalį į dugną.

Esame 11 vietoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalį ir 29 vietoje pagal tiksliųjų mokslų bei matematikos dėstymą, tačiau vos 70 vietoje pagal bendrą mokslo kokybę, 68-oje – pagal vadovų rengimo kokybę ir 64-oje – pagal darbuotojų mokymą. Tai reiškia, kad žmonės išmoksta skaičiuoti ir dirbti, tačiau neišmoksta galvoti savo galva, kurti ir plėtoti verslą. Tai vergų parengimo sistema. Pasekmės akivaizdžios – 110 vieta dėl protų nutekėjimo.

Valdžios pastangas kištis į ekonomiką rodo tragiški įvertinimai: įvairūs ribojimai žlugdo užsienio investicijas, mokesčių sudėtingumas ir krūvis – sunkiai suvokiamas, tačiau valdžia švaisto lėšas ir visiškai nesugeba planuoti savo išlaidų. Tuo pat metu bene vienintelė ekonomikos sritis, į kurią valdžia turėtų kištis ir reguliuoti be jokių skrupulų, visiškai apleista – monopolijos niekaip nevaržomos. Būtent todėl prastas ir politikų reitingas.

Prie to galėčiau pridėti, vėlgi nevyniodamas į vatą, kad mūsų mokymo įstaigos ruošia papūgėlių ir triušiukų hibridus. Triušiukai – kad bijotų (dėstytojų, valdžios, viršininkų), papūgėlės – kad atkartotų dėstytojų pasakytas “tiesas”. Dar Seneka yra pasakęs: ”Duok vaiką auklėti vergui, ir turėsi naują vergą”. O dabar, jei kalbame apie versluma, pamėginkime atsakyti į klausimą: ko studentų gali išmokyti tas, kuris gyvenime nebuvo prisiartinęs prie verslo darymo? Visi esate daugmaž baigę kažkokius aukštuosius mokslus: kiek verslumo jums įdiegė jūsų dėstytojai?

Ačiū Rokiškiui ir “Veidui” už smagų bendradarbiavimą, skaitytojų rato skersmens pailginimą. Bet, įtariu, šiedu tekstai tebus dar du žirniai į sieną.

Share/Bookmark

Apie tai, kad prie defliacijos vyriausybės nemoka gyventi, jau rašėme. O kaip su infliacija? Kodėl jį turi būti “gerai”?

Pabandykime sukurti idealią infliacijos gerumo priežasties-pasekmės seką. Tai, kad vyriausybė nemoka gyventi pagal pajamas, yra jau gyvenimo faktas. O, be to, kam taupyti, juk skolas reiks grąžinti kitiems. Taigi, tik laiko klausimas, kada bus įjungtas pinigų spausdinimo mechanizmas. Čia specialiai rašau mechanizmas, kad nekomentuotumėte, kad pinigų spausdinti Lietuva negali. Yra ir kitokie būdai, kaip padidinti pinigų masę. Nors kam įdomi statistika su tendencijomis arba žaidimas ekonomika su infliacija…

Taigi, tarkim, kad vis dėlto pinigus daugina tik vienas bankas – Lietuvos bankas. Ir kam jis tai daro? Ogi tam, kad paskolintų vyriausybei. Vyriausybė pinigų nesiruošia išdalinti. Cit, ir garsiai nesijuokti, o ruošiasi iš to gauti vertės. Bet kokiu atveju norint pasiimti tuos pinigus iš vyriausybės, teks truputį dirbti, o tam reikia arba samdyti naujus darbuotojus, arba didinti atlyginimus esamiems. Padidinę atlyginimus mes paskatinsime vartojimą. O jeigu yra padidėjusi paklausa, tai pats dievas liepia pakelti kainas ir tada gauname infliaciją. Sutrumpinta forma atrodo taip:

1. Atspausdiname pinigus ir perkame.
2. Tam, kad pasiimtume pinigus, turime samdyti darbuotojus (mažinam bedarbystę) arba didinam atlygimus esamiems darbuotojams (turtėja piliečiai, susidaro vidutinė klasė), kad intensyviau dirbtų.
3. Padidėjusi paklausa padidina kainas (su padidėjusiomis kainomis surenkame daugiau mokesčių ir gauname infliaciją).

Šioje sekoje tik infliacija yra neigiamas reiškinys, o, va, bedarbystės ir pajamų didėjimas yra vienas pliusas. Su infliacija didėja ir BVP, vėl tampame panašūs į tigrus. Tuo gali vyriausybė pasigirti, tačiau pamiršti paminėti padidėjusią infliaciją. Na, mes infliaciją turime. Tik, va, nedarbo lygis tai aukštokas ir atlyginimas nefantastinis. Panašu, kad kažkas nebeveikia. Pabandykime, dar kartą pamąstyti, tik nelogiškai naudodamiesi sveiku protu. Taigi papunkčiui.

1. Spausdinti pinigų negalime dėl valiutos modelio. Todėl skolinamės. Tiesa, palūkanų aptarnavimas iš karto suvalgys visas gautas papildomas lėšas. Taigi efektas bus gerokai mažesnis, negu prognozuoja vadovėliai.
2. Sakote, reikia samdyti darbuotojus. O kam, jei ir dabar dirbame tik viena pamaina, t.y. išnaudojame mažiau negu trečdalį našumo. Dabar dirbantys nėra pilnai apkrauti darbu. Tai nors atlyginimą pakelsim, ar ne? Koks čia atlyginimo kėlimas, kai tokių alkanų kaip aš yra ne vienas. O dar ir valstybė perka už mažiausią kainą: duodie, jeigu parduosime už žaliavos savikainą plius minimalus atlyginimas. O tai atsiras kamikadzė ir parduos tik už žaliavų savikainą.
3. Paklausa nepadidės, nes nei daugiau perkančių atsirado, nei daugiau pinigų turinčių.

Tai kur gi tie pinigai nusėdo?

Prieš 20 metų tie pinigai nusėsdavo į indėlius arba užsienio valiutos rezervus. O kur dabar? Žiūriu į žaliavų kainas ir kažkas kužda, kad tenai visi pinigai kaupiasi. O Lietuva savo žaliavų neturi, tai visi pinigai išplaukia, ir dar skolinamės iš užsienio. Tai kas pas mus lieka? Palūkanos. Va iš to ir gyvename.

Šis įrašas būtų apie nieką, jei ne tas likęs nemalonus jausmas, kad Lietuvos vyriausybei dar vienas įrankis krizei įveikti yra neprieinamas. Taigi dabar turėsime infliaciją, tik be jokios naudos.

Share/Bookmark

Ketvirtasis mano nedarbo savaitės renginys buvo iškilmingas tarptautinių vadybos sertifikatų įteikimas nusipelniusiems Lietuvos konsultantams.

Prasimokę 14 pastarųjų mėnesių (kaip supratau, rinkdavosi pas kažkurį kaimo sodyboj), įsisavinę 12 skirtingų mokymų modulių, parašę ir apsigynę diplominius sertifikatinius darbus prieš vadybos guru iš UK, Danijos ir Nyderlandų, 28 tautiečiai gavo teisę prie savo vardų pridėti unikalias raides – CMC.

CMC – Certified Management Consultant – reiškia, kad juo pasidabinęs konsultantas, tikrai:

• turi verslo konsultavimo profesiją atitinkantį išsilavinimą,
• turi pakankamą konsultavimo patirtį,
• laikosi konfidencialumo ir nešališkumo,
• teikia nešališkus, nepriklausomus patarimus,
• prisiima tik tuos kliento įpareigojimus, kuriuos gali atlikti kvalifikuotai,
• iš anksto susitaria su klientu dėl aiškios paslaugų kainodaros,
• rengia realius ir praktiškus kliento problemų sprendimus bei vengia galimų interesų konfliktų.

CMC sertifikatas suteikiamas penkeriems metams. Norint pratęsti sertifikato galiojimą tenka vėl įrodyti atitikimą standartams, o tai skatina nuolatinį konsultantų tobulėjimą ir žinių atnaujinimą.

Sertifikavimą inicijavo Lietuvos verslo konsultantų asociacija, kurios prezidentas Aleksandras Abišala per mikrofoną šnekėjo maždaug taip:

Imtis aukščiausio lygio mokymų paskatino LVKA noras stiprinti verslo konsultanto profesijos svarbą, gerinti paslaugų klientams kokybę, taikyti tarptautinius verslo etikos standartus Lietuvoje. Iki šiol nebuvo tokio masto ir tokio lygio mokymų, į kuriuos savo atstovus deleguotų beveik visos svarbiausios Lietuvos konsultantų bendrovės. O tai reiškia, kad mes mokėmės ne tik iš dėstytojų, bet ir iš savo kolegų. Nors esame konkurentai, įpratome dirbti kartu ir dalintis žiniomis, vienodai suvokti etiško verslo principus, jų laikytis bei reikalauti to iš savo kolegų, Asociacijos narių. Labai džiaugiuosi, kad dėl to jau pati narystė LVKA tampa tam tikru kokybės garantu mūsų klientams. O CMC sertifikatas įrodo, kad jį turinčių vadybos konsultantų kvalifikacija atitinka aukščiausią tarptautinį standartą.

Taigi, štai CMC tautiečių sąrašiukas, idant žinotumėt, su kuo turit reikalą:

	Aleksandras Abišala, PhD, CMC Abišala ir partneriai
	Paulius Avižinis, CMC OVC Consulting
	Mindaugas Danys, CMC Socialinės ir ekonominės plėtros centras
	Darius Dulskis, CMC Ekonominės konsultacijos ir tyrimai
	Justas Gavėnas, CMC Ekonominės konsultacijos ir tyrimai
	Kotryna Gotberg, CMC Primum Esse
	Valdas Grudė, CMC Primum Esse
	Solveiga Grudienė, CMC Primum Esse
	Andrius Gurklys, CMC Nacionalinių projektų rengimas
	Nerius Jasinavičius, CMC TOC sprendimai
	Kęstutis Jasiūnas, CMC Kvalitetas
	Kristina Kovaitė, CMC Projekona
	Dr. Virginijus Lepeška, CMC OVC Consulting
	Saulius Lukošius, CMC ANK paslaugos
	Rasa Mažrimienė, CMC Vilniaus finansiniai patarėjai
	Ritoldas Narmontas, CMC Sėkmės laboratorija
	Jolanta Nėjutė, CMC Vadybos sprendimų centras
	Edmundas Piesarskas, CMC Ekonominės konsultacijos ir tyrimai
	Diana Palivonienė, CMC OVC Consulting
	Dr. Alvydas Punis, CMC Ekonominės konsultacijos ir tyrimai
	Dr. Rita Rekašiūtė Balsienė, CMC OVC Consulting
	Vidmantas Skodžius, CMC Efektyvūs sprendimai
	Dr. Jonas Stravinskas, CMC Jostra
	Mykolas Truncė, CMC Nepriklausomas konsultantas
	Valdas Underis, CMC Naujų galimybių studija
	Audrius Vasiliauskas, CMC TOC sprendimai
	Evaldas Žibaitis, CMC Nacionalinių projektų rengimas
	Tadas Žibūda, CMC OVC Consulting

Štai čia CMC sertifikatą gauna mūsų Audrius:

O čia labai džiaugiasi jį gavęs Nerius:

Sertifikatus įteikinėjo, ko gero, šauniausias užsienio šalies diplomatas – Nyderlandų ambasadorius Joep Wijnands, išgarsėjęs tuo, kad po Olandijos futbolo rinktinės pralaimėjimo po Vilnių važinėjosi šiukšliavežiu. Kadangi visą renginį Vilniaus mažajame teatre prasėdėjome greta, spėjome pašnekėti ir apie minėtą šiukšliavežį, ir apie futbolą, ir apie Nyderlandų indėlį į Lietuvos konsultantų parengimą (būtent Nyderlandų vadybos konsultantų asociacija (OOA) vertino mūsų konsultantų, baigusių CMC kursus, pasirengimą).

O štai taip draugiškai (per kursus iš tiesų labai susidraugavę) pozavo CMC sertifikuotieji:

Įsiteikę sertifikatus, konsultantai surengė diskusiją, į kurią pakvietė didelių įmonių vadovus, verslo asociacijų atstovus ir porą politikų – teisingumo ministrą Remigijų Šimašių ir ūkio viceministrą Rimantą Žylių.

Išsakę vieni kitiems komplimentus (kaip konsultantai padėjo suklestėti įmonėms, ir kaip įmonės padėjo tobulėti konsultantams), po atitinkamo Neriaus klausimo iš salės, diskutuotojai kalbą nusuko apie viešuosius pirkimus. Tiksliau, buvo paklausta, ar dabar, lietuvių konsultantams įgavus tarptautinį CMC pripažinimą, lietuvaičiai įgaus daugiau galimybių būti pranašais savame krašte, ar valdžios įstaigos ir toliau valdymo gerinimui kviesis “ekspertus iš užsienio”.

R. Žylius, pasitikslinęs, kokio atsakymo publika norėtų – šventinio ar realaus (žinoma, realaus), diplomatiškai atsakė, kad per vieną dieną niekas nesikeičia, tačiau konsultacijų rinkos dalyviai, kaip ir bet kurių kitų rinkų dalyviai, turi galimybę siūlyti, ką ir kaip reikėtų keisti viešųjų pirkimų organizavimo tvarkoj, kad sistema taptų efektyvesnė. A. Abišala į tai pareiškė, kad CMC visų pirma yra potencialios vertės parodymas klientams, o ne būdas apsikasti apkasus viešuosiuse pirkimuose.

Taigi CMC sertifikatų neturintys konsultantai gali būti ramūs (bent jau dėl lygių galimybių viešuosiuose pirkimuose). Kita vertus, E&Y, PwC ir Delloite pamilusioms valdiškoms įstaigoms būtų pats laikas panagrinėti bent jau minėtąjį CMC sąrašiuką (žr. aukščiau). Dauguma sąrašiuko žmonių pranašais laikomi užsieniuose, tai kodėl negalėtų jais būti savame krašte?

Share/Bookmark

Taip jau susiklostė, kad praėjusią savaitę teko dalyvauti net 4 verslo renginiuose. Paspausta šimtas rankų, apsikeista šimtu vizitinių kortelių, bei makalošė galvoje, kai bandau prisiminti, kas kuriam renginy ką sakė. Laimė, kad kai kurių renginių organizatoriai pasidalino pranešėjų prezentacijomis, nepaisant to, kad renginiai buvo mokami (pigiausias kainavo 120 Lt, brangiausias – 1500 Lt). Žvelgiant siaurai, lyg nederėtų plačiau nemokamai skleisti to, ką išgirdo kapeiką susimokėję dalyviai. Kita vertus, jokia prezentacija neatstos to, ką gauni dalyvaudamas gyvai. Ypač per kavos pertraukėles ir furšetus

Priešingai nei dalyvaudamas pardavimų konferencijoje, šįkart nieko nekonspektavau, tad ir ataskaita bus žymiai subjektyvesnė. Kas liko galvoj, kokia makalošė, taip ir dalinuosi. Sekant Artūro Račo pavyzdžiu, tai, ką perskaitysite žemiau, laikykite subjektyvia interpretacija arba komentaru

2011-02-08, Socialinė žiniasklaida: iššūkiai organizacijos korporatyvinei reputacijai

Renginy šnekėjo:

• Artūras Jonkus, komunikacijos agentūros “Publicum” direktorius,
• Živilė Valeišienė, “Omnitel” Personalo skyriaus vadovė,
• Giedrė Rimkūnaitė, advokatų kontoros “Bernotas ir Dominas Glimstedt” advokatė,
• Dainius Blynas, skaitmeninės rinkodaros konsultantas.

Prezentacijų iš organizatorių negavome, nes jos bus naudojamos dar viename renginyje, į kurį dar pardavinėjami bilietukai. Todėl neturim ką parodyti.

Pagrindinė piršta mintis – socialiniai tinklai keičia įmonių komunikaciją. Kas jau kas, bet “Omnitel” ir “Publicum” tai žino tiksliai. Prie to žinojimo ir man asmeniškai teko prisidėti, kadaise bedus pirštu į jų melagystes ar vimčiojimus.

Man susidarė įspūdis, kad renginio šnekėtojai kaip vaistą nuo naujos ligos – darbuotojų nekontroliuojamo šnekėjimo internetuose – įžvelgia teisines ir (personalo) administracines priemones. Tarkime, ar leisti darbuotojams rašyti rekomendacijas savo buvusiam kolegai (kurį darbdavys atleido) Linkedin’e? O gal prieš tai reikėtų gauti personalo vadovo sutikimą? Arba kokių teisinių priemonių gali imtis garbus profesorius, kurio jaunystės draugai “Facebook’e” netyčia išduoda, kad tasai baigiamąjį darbą kadaise rašė ne pats? Ir ką daryti įmonei, kai kažkas iš darbuotojų į youtube.com įkelia nepageidaujamą įrašą iš corporate vakarėlio?

Mano manymu, ką ir išsakiau gavęs progą, socialinė žiniasklaida padaro pasaulį truputėlį geresnį. Pradėti dorai gyventi reikia ne tuomet, kai tampi profesoriumi, bet truputėlį anksčiau. Nemesti nuorūkos ne tik tuomet, kai kažkas mato, bet ir tuomet, kai rūkai vienas. Nerėk ant darbuotojų, ir nereikės baimintis internete skaitant jų nuomonę apie save.

Kitas variantas – nevaidinti šventųjų. Pasakyti, kad taip, mes nesam ideali firma, irgi turim problemų (o kas neturi), bet štai jas sprendžiam taip ir taip. Na, esu numetęs nuorūką, nebuvo šalia šiukšlinės, patingėjau. Artimieji dėl to manęs neišsižadės.

Bėda tik, kad tradicinis PR’as tiesos sakyti nepratęs (juolab nelenda į korporacinių pokyčių pelkę) ir mieliau ima pinigus už įvaizdžio kūrimą. Ir štai tu kuri, kuri, o yla ima ir išlenda per visokius feisbukus.

Todėl negalėdamas tiksliai pacituoti, ką ten “Omnitel” teisininkai ir personalistai porino, tepasakysiu, kad ne jų čia bėda tie soc. tinklai. Ponai, jei per corporate vakarėlį dabinatės kiškučio ausytėmis ir geriate vodkę, o po to baiminatės, kad išgertuvių vaizdo įrašas prasilenks su korporacijos deklaruojamomis vertybėmis, tai apie vertybes galvokite jau rinkdamiesi vakarėlio temą ir gėrimų meniu. Be to, jei esate kolektyvo gerbiamas direktorius (nerėkiate ant pavaldinių, nesiintriguojate ir t.t.), tai jūsų tikrai paklausys, jei sveikinimo kalbos pabaigoje paraginsite kolektyvą gerai pašėlti be kamerų ir fotoaparatų. Jokie vakarėlių šventimo taisyklių aprašai nereglamentuos to, ką gali nuoširdūs atviri santykiai.

Bet tokių firmose esama retai. Todėl “Publicum” ir panašios kontoros turės daug darbo mokydamos riebias firmas, kaip reikia teisingai komunikuoti atsiradus tokiam reiškiniui kaip soc. tinklai. Štai kokia didžiulė rinka (“O jūsų firmos darbuotojai ar naudojasi “Facebook”?”), o ir darbas nesudėtingas – visus gali mokyti pagal tą patį kurpalių. Net nesigilindamas į kertines priežastis, kas firmoje sukėlė tas problemas, apie kurias žmogelis parašė ant savo sienos “Facebook’e”, galimai pažeisdamas konfidencialumo susitarimą Nr. 2011/PZ-443 ir pareiginių nuostatų 24.13 papunktį.

2011-02-10, Lietuvos ekonomikos konferencija

Žurnalas VALSTYBĖ sukvietė tautos žiedą ir davė galimybę prasiplauti smegenis įvairiomis makro temomis. Įdedu kelias prezentacijas su komentarais.

Share/Bookmark

 Apie pastangų fokusavimą rašėme ne kartą. Tačiau (kaip visuomet) atsirado kitokių, pas kuriuos specifika. Tačiau visgi mano (ir mano kolegų nuomonė) išlieka ta pati -- tik ten kur yra sufokusuotos pastangos galima tikėtis progreso.

The sun’s rays do not burn until brought to a focus”  Alexander Graham Bell

Ta proga siūlau pasižiūrėti filmuką apie fokusavimo jėgą.

Share/Bookmark

Kaip jau pranešė Užkalnis, šį savaitgalį į politbiurą rinkosi kalbainiai, ir štai ką nutarė:

Diskusijoje apie būsimosios veiklos gaires buvo aptarti pastaruoju metu suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą, jos valstybinį statusą. Apie naujausią viešąją polemiką dėl lietuvių kalbos puoselėjimo, bendrinės kalbos išsaugojimo sistemos kalbėjo Draugijos narys doc. Aldonas Pupkis. Draugijos pirmininkas prof. B.Stundžia pakvietė Draugijos narius aktyviau dalyvauti viešosiose diskusijose ir kartu neskubėti smerkti visuomenės veikėjų (tarp jų ir lituanistų, tokių kaip Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėjos L.Vaicekauskienės), kurie kritikuoja dabar veikiančią lietuvių kalbos apsaugos ir norminimo tvarką, o geranoriškai su jais kalbėtis, profesionaliai nurodant jų klaidas ir netikslumus.

Su sąlyga, kad prieš tai paskelbtame įraše išpuolyje esmė paskendo komentarų gausoje, leiskite susifokusuoti.

Pone Aldonai Pupki,

prašau geranoriškai, kaip žadėjote, atsakyti į šį konkretų klausimą:

• jei pirkimas neįmanomas be pardavimo,
• jei pirkimas ir pardavimas yra antonimai,
• jei pirkimo ir pardavimo gramatinė sandara yra identiška,
• jei pirkimas ir pardavimas yra vienodai abstraktūs,
• jei pirkimo ir pardavimo gramatinės savybės yra identiškos,

kodėl leidžiate viešuosius pirkimus, tačiau draudžiate pardavimus?

Maloniai lauksime Jūsų, p. Pupki, atsakymo, kurį paskelbsime čia ir visur kitur.

Share/Bookmark

Kaip jūs jau girdėjote, prasideda rimčių rimčiausia revoliucija prieš kalbainių cenzūrą. Drausdami vartoti tam tikrus žodžius, kalbainiai nusausina mūsų kalbą išgarindami iš jos mąstymo šaltinius. Rokiškis tą puikiai pavaizdavo: jeigu, pasak kalbainių, nėra ryžos, felečytavos, bordinės ir pan. spalvų, tai tuomet p. Smetonienė, kalbainių lyderė, atrodo ne taip:

o taip:

Turbūt sutiksite, kad raskladuškė ir sudedamoji lovytė yra skirtingai daiktai? O univermagas ir universalinė parduotuvė? Sasyska ir dešrelė?

Sovietmečio terminai apibrėžia sovietmečio daiktus su visu jų tarybiniu krūviu. Lygiai kaip mano senelių terminai (pvz. prosas, daboklė, papirosas, vailokai, etc.) turi atitinkamą reikšmę, kuri iškastruojama VLKK pakaitalais. Nebėr proso, reiškia, visą laiką buvo tik lygintuvai – elektriniai su garinimo funkcija ir temperatūros automatiniu reguliavimu.

Jei ką, tai mes vaikystėje nežaidėme bromoje, nesimaudėme prūde, nesilaistėm su šlanga, neprisitrindavom mazolių nuo turniko, nesimerkėm bulkos į arbatos puodelį, ir negrauždavom baronkų.

Viso šito, pasak VLKK kalbainių, niekada nebuvo. O vietoj to buvo kažkas kita.

Tačiau kalbainiai nusausina ne tik mūsų praeitį, prisiminimus. Išimdami žodžius iš apyvartos, jie lygiai taip kastruoja mūsų dabartį.

Jie sako: “Šito žodžio vartoti negalima, nes jis yra netinkamas”. Kodėl? “Todėl, kad svetimybė / žargonas / skolinys“. Arba: “Šio žodžio vartoti negalima, nes jo sandara (tai, kaip jis sudarytas) prieštarauja tokioms ir tokioms gramatikos taisyklėms”. Rezultatas?

• Bendrinė kalba virsta biurokratine. Be niuansų, netikslumų ir dviprasmybių – visai kaip teisės aktai. Jei esate marketingo vadovas, tai laikraštis jus pavers rinkodaros vadovu. O jei esate vykdantysis direktorius, tai laikraštis, vėlgi, padarys jus vykdomuoju direktorium. Nes taip liepė VLKK, todėl kad… (žr. pastraipą aukščiau).
• Bendrinė kalba tampa neįgali. Jei kažko negali išreikšti žodžiais, vadinasi, to ir nėra. Nėra vokų (wokų), tačiau turim kiniškas keptuves. Nėra mocarelos, užtat turim itališką sūrį. Nėra barterių (prekių mainai), steiko (kepsnys), ir t.t.

Štai dėl ko mes prisidedam prie revoliucinio judėjimo, kuris kol kas juda belekaip, daugiausia blogosferoje (pasak kalbainių, tinklaraštijoje). Kalbos vartotojams ir kūrėjams įgrįso cenzūra.

Atsimenate Orvelo “1984-uosius”? Naujakalbės kūrimo principai:

Tai iš dalies buvo atliekama kuriant naujus žodžius, bet dažniausiai — naikinant nepageidautinus žodžius, šalinant visas nelojalias reikšmes, kiek įmanoma — ir visas antrines reikšmes. Imkim vieną pavyzdį. Žodis laisvas dar buvo naujakalbėje, bet jau įmanomas tik tokiuose pasakymuose kaip „Šis šuo laisvas nuo blusų“ arba „Šitas laukas laisvas nuo piktžolių“. To žodžio nebegalėjai pavartoti sąvokoms „politiškai laisvas“ arba „intelektualiai laisvas“, nes politinė ir intelektualinė laisvė, kaip idėjos, nebeegzistavo, tad nebebuvo reikalo jas ir įvardyti. Be eretiškų žodžių slopinimo, buvo dar ir kitas bendras tikslas — kaip galint sumažinti žodyną, nepaliekant nė vieno žodžio, be kurio įmanoma išsiversti. Naujakalbės paskirtis buvo ne plėsti minties erdvę, o mažinti ją, ir tam tikslui netiesiogiai tarnavo iki minimumo apribotas žodžių pasirinkimas.

Štai kas darosi, štai dėl ko į kokią kovą kyla kalbos vartotojai.

O kadangi mes jungiamės į šį revoliucinį judėjimą, kaip ir visi revoliucionieriai be idealistinių interesų turime ir vieną savanaudišką. Tikiuosi, grąžinę kalbą jos vartotojams, kartu grąžinsime ir kol kas cenzūruojamą žodį, kurio draudimas trukdo lietuviškiems verslams, o kartu – ir mūsų konsaltingo bizniams.

Pardavimai, po velnių!

Deja, bet pardavimai yra draudžiamas žodis. Lietuvoje turime tik pardavimą, vieną vienintelį. Štai kodėl:

Ar veiksmažodinį daiktavardį „pardavimas“ galima vartoti daugiskaita?

Daugiskaitinė forma pardavimai atsirado dėl anglų kalbos įtakos (angl. sales), o bendrinėje lietuvių kalboje abstraktieji daiktavardžiai paprastai vartojami vienaskaita, pvz.:aptarnavimas, balsavimas, finansavimas, registravimas ir pan.

Taigi asmenys, atsakingi už produktų, gaminių ir paslaugų pardavimą, naujų klientų paiešką, nuolatinių ryšių su jais išlaikymą ir plėtojimą, rinkos tyrimą bei analizę, ryšius su tiekėjais, vadinami pardavimo vadybininkais (angl. sales manager). Pvz.: Firma ieško pardavimų(taisoma pardavimo) ir reklamos vadybininkų.

Asmenys, vadovaujantys pardavimo vadybininkų veiklai, vadinami pardavimo vadovais,prekybos direktoriais. Pvz.: Siūlome darbą programinės įrangos pardavimų (taisomapardavimo) skyriaus vadovui, priimamas į darbą pardavimų (taisoma pardavimo, prekybos)direktorius (žr. Lietuvos rytas, 1998-05-29; Vadovai ir vadybininkai: dvikalbis aiškinamasis žodynėlis, Vilnius, 2003, p. 10, 66).

Na ir dar vienas cenzūrinis išaiškinimas ta pačia tema:

Ar taisyklingas seminaro pavadinimas „Sėkmės receptas pardavimuose“?

Ne, netaisyklingas. Pavadinime netinkamai vartojama daugiskaitos forma pardavimai (plg. angl. sales) – bendrinėje lietuvių kalboje turi būti vienaskaita, žr. banko įrašą pardavimai,pardavimų.

Taisytinas ir vietininkas ypatybės reiškimosi sričiai nusakyti, nes šiuo atveju turi būti reiškiamas požymis, žr. Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 97.

Taigi seminaro pavadinimas Sėkmės receptas pardavimuose taisytinas taip: Pardavimo sėkmės receptas.

Taigi, aišku, kodėl “Verslo žinios” ištaiso pardavimų vadovų pareigas į pardavimo vadovų. Taupymo sumetimais vengia baudelių.

Pasak kalbainių, pardavimų būti negali, nes pardavimas yra abstraktusis daiktavardis. Ką tai reiškia, gilinamės toliau:

Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir tik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės).

Miela p. Smetoniene, jei įrodysime, kad pardavimas yra konkretus, ir pardavimus galima skaičiuoti, ar pakeisite savo idiotišką sprendimą?

Mes reikalaujame, kad pardavimą traktuotumėte lygiai kaip pasiūlymą (šiandien gavau du darbo pasiūlymus; išsiunčiau tris komercinius pasiūlymus, tačiau du iš jų nepasiekė adresatų).

Štai, p. Smetoniene, pasižiūrėkite į šį, jūsų manymu, abstraktą.

Štai mes pardavinėjame prosus ir šlangas.

Turime keturis potencialius klientus:

Štai vienam iš jų, tarkime, Užkalniui, pardavinėjame prosą pagal tokį procesą:

‘Step length’ reiškia, kiek dienų yra skirta atlikti veiksmui, darant konkretų pardavimą.

Ir šit, be pardavimo minėtam Užkalniui, turime dar tris pardavimus. Viso keturis. Štai jų statusas šią sekundę:

VLKK atstovių bijome, todėl joms dar neišdrįsome paskambinti – tai matosi ‘current step’ laukelyje.

Taigi šis abstraktas – pardavimas – turi procesą (žingsnius ir jų terminus), savo produktą (prosą arba šlangą), savo potencialų pirkėją (Užkalnį, Smetonienę, etc.) ir savo pardavėją (šiuo atveju aš).

Tą abstraktą netgi galime pamatuoti įvairiais pjūviais arba pavaizduoti piltuvėlio principu, kad matytųsi, kaip juda pinigai:

Matome, kad pardavinėjant prosus, vienas pardavimas yra pirmame žingsnyje, o antras – antrame. Tas pats ir pardavinėjant šlangas (vienas pirmame, kitas antrame). Tik sumos skiriasi, nes produktai skirtingi. Ir pardavimų trukmė skiriasi, nes procesai skirtingi.

Taigi, p. Smetoniene, primygtinai reikalaujame panaikinti cenzūrą pardavimams, nes tai yra labai konkretus, valdomas ir išmatuojamas reiškinys. Jūsų cenzūra prisideda prie to, kad mūsų verslai nepakankamai efektyviai pardavinėja (nesugeba efektyviai parduoti tam, kam reikia, to, ko reikia), esant nepakankamiems pardavimams mažta produktyvumas ir verslo konkurencingumas, atitinkamai mažiau lėšų surenkama per mokesčius į biudžetą. Jūs, uždraudę mums galvoti apie daug pardavimų, padarėte viską (kas jūsų biurokratinėse galiose), kad jų, pardavimų, būtų kuo mažiau.

Štai dėl ko mes prisidedame prie revoliucinio judėjimo prieš VLKK talibaną, ir prašome grąžinti lietuvių kalbą žmonėms!

Share/Bookmark

Nesitikėjau, kad mano straipsnis, pasirodęs paskutinėje “Verslo klasėje”, sukels tokį didelį atgarsį vadovų ir įmonių finansininkų ratelyje. Aurelijus ilgai prievartavo, kad parašyčiau, ir kelis kart sulaužęs pažadus, paknopstom vėluodamas lyg studenčiokas, straipsnį atidaviau. Kad straipsnį išspausdino, sužinojau lygiai prieš savaitę, penktadienį, kai jau ryte pasipylė skambučiai. Skambinę pažįstami verslininkai priekaištavo, kad privėliau klaidų. Kokių? Atskleisiu, tik pirma pasicituosiu straipsnio pradžią:

Jau tuoj bus antri metai, kaip du žmonės, direktorius ir finansininkė, darbo dieną biure pradeda ne nuo laikraščio. Spoksoti į direktoriaus monitorių jiedu pradeda apie pusę devynių. Ir taip akių neatitraukia lygiai pusvalandį. Tuo metu į direktoriaus kabinetą geriau neiti. Tačiau apie devintą – jau galima. Strategai jau būna baigę savo rytinį ritualą. Patikrinę įmonės sąskaitą, jiedu ką tik nusprendė, kam sumokėti susidarusias skolas. O kam dar teks luktelti. Dėl pastarųjų bus sprendžiama rytoj. Rytą. Pusę devynių.

Mieli įmonių vadovai ir finansininkai! Jeigu atpažinote save, tai tik atsitiktinumas. Pro langus jūsų nestebėjau, šnipų jūsų bendrovėje neverbavau, jūsų sekretorės nepažįstu. Tiesiog apyvartinių lėšų trūkumas yra toks masinis šiandieninio pokrizinio verslo reiškinys, kad galiu jaustis ekstrasensas nė nepažinodamas jūsų sekretorės.

Taigi žmonės skambino ir badė mano klaidas. Pasirodo, pas vienus strielkė prasideda ne 8:30, o 8:00. O pas kitus tęsiasi ne pusvalandį, bet visą valandą.

Gyvenime esu parašęs keletą straipsnių į žurnalus, bet dar niekada nepavyko sukelti tokio ažiotažo. VK skelbia, kad jų tiražas yra 10.142 egz., ir panašu, kad šį kartą pataikėm į vieną skaudžiausių vietų tiems tūkstančiams kai kuriems šimtams skaitytojų. Nes visą savaitę neturėjau ramybės, nes skirtingiems žmonėms vis kartojau atsakymus į tuos pačius klausimus:

• Nuolaidų davimas už greitesnį apmokėjimą mažina pelną, tai kodėl tai gerina pinigų srautus?
• Kokias nuolaidas duoti?
• Ar brangios paskolos gali būti sprendimas?
• Turiu pelningą užsakymą, bet ilgas mokėjimo terminas, ar verta imtis?
• Kas geriau - pigesnis tiekėjas, bet neduodantis atidėjimo, ar brangesnis, bet su atidėjimu?

Ir pan.

Kadangi nuvargau kartoti tuos pačius atsakymus, o ir kai kurie aspektai reikalauja detalesnio aptarimo, nusprendžiau surengti nemokamą webseminarą - Kaip įveikti apyvartinių lėšų apribojimą (2011 m. vasario 15 d., 14:00-15:30).

Tiesa, webseminaras nebus visai nemokamas, nes jums prieš tai reikės perskaityti straipsnį “Verslo klasėje”. Jei nesate prenumeratorius, turite du variantus: arba įsigyti straipsnį už 1 Lt VŽ el. parduotuvėje, arba už 12 Lt kioske nusipirkti visą gražų popierinį žurnalą, kuris atrodo štai taip:

Tiesa, žurnalą galite pavogti iš prenumeratorių arba susirasti bibliotekoje. O gal jau ir torrentuose kas nors pasidalino

Taigi per artimiausią savo rytinę strielkę susiplanuokite laiką webseminarui (2011 m. vasario 15 d., 14:00-15:30). Ir būtinai sudalyvaukite kartu su visais strielkėse dalyvaujančiais kolegomis, ypač finansininkais.

Gero skaitymo!

Share/Bookmark

„Man asmeniškai labai malonu visuomenei pristatyti žmones, kurie, būdami bedarbiais pasiryžta kurti savo verslą, maža to – savo įmonėse įdarbina ir kitus bedarbius. Tokių verslo atvejų kasmet vis daugėja“

Taip šiandien ėmė ir pasakė darbo ministras D. Jankauskas. Šie žodžiai nuskambėjo darbo biržos pranešime spaudai, kurį laisvoji spauda draugiškai praignoravo. Gal spaudai iš principo negali būti malonu tai, kas malonu ministrui, tačiau mums, interesų suvaržytiems blogeriams, šį kartą vienodai malonu.

Todėl tenkinamės toliau:

Pavyzdžiui, už iniciatyvą pradėti ir plėtoti verslą šiemet nugalėtoja pripažinta ir apdovanota Kaune gyvenanti Brigita Bingelytė. 2009 m. moteris buvo užregistruota teritorinėje darbo biržoje, o jau po metų, 2010 m., pradėjo savo verslą kaip individualios įmonės, kurios pagrindinė veikla – prekyba plastikiniais langais, žaliuzėmis, vandens filtrais – savininkė. Šiuo metu sėkmingai veikianti įmonė jau sukūrė savo internetinę svetainę bei aktyviai vykdo elektroninę prekybą. Per praėjusius metus, vos tapusi verslo savininke, B. Bingelytė jau įdarbino 6 bedarbius (įdarbinta be valstybės finansinės paramos).

Žinoma, gaila, kad Darbo birža pagailėjo nurodyti ponios Brigitos firmos pavadinimą, tai negalim įdėti nuorodos ir pareklamuoti. Na, nemoka valdžia daryti didvyriųmoterų ir jiems/joms padėti (net nufotografuoti įžiūrimai nepavyko, žr. foto viršuj). Gal tie keli internetai, kurie perskelbė darbo biržos pranešimą, būtų perskelbę ir nuorodą, o didmoteris dėl padidėjusio lankytojų srauto beigi naujų užsakymų, būtų priėmusi dar vieną žmogų. Nepagalvojo, matyt.

Bet apskritai džiaugiasi širdis, kad valdiškos įstaigos (socmin.lt ir ldb.lt) tarė “ačiū” darbdaviams.

Ta proga pertransliuojam dar vieną valdiškomis lūpomis išsakytą tezę iš to paties oficiozinio pranešimo, po kuria galėtume drąsiai pasirašyti:

Ministro teigimu, (…) norint kažką nuveikti, būtina norėti, nestokoti entuziazmo ir tikėti tuo, ką darai. Ne tik šiandien pagerbtos įmonės, bet ir daugelis kitų yra pavyzdžiai mums visiems, kaip net ir sunkmečio sąlygomis nesustojant galima eiti pirmyn.

Taigi džiaugiamės kartu su visomis įmonėmis, kurios surašytos atskirame faile.

Pastaruoju metu man taipogi teko priimti kelis žmones iš darbo biržos. Dabar ten – žiauriai geras pasirinkimas. Stovi darbo alkani žmonės, kuriuos gali prisivilioti gan nedideliais atlyginimais (yra ir tinginių, žinoma). Tai ypač svarbu startup’ams (pradedančiosioms įmonėms – paaiškinu, bo jau sulaukiau pastabų iš savo tetos, kad ne visada eina suprast, ką rašau), kai savininkai neturi didelių investicijų arba investicijas daro tik iš kas mėnesį didėjančių apyvartinių. Po to, žinoma, gerini efektyvumą, atitinkamai laikui bėgant didini ir atlyginimus. Kai rinkoje yra tokia didelė bedarbystė, natūralu, kad darbo jėga yra atpigusi. O tai, pabrėžiu, labai geras metas startuoti. Kitaip tariant, startas šiuo metu yra pigesnis, nei būtų prie 5% bedarbystės.

Be to, yra europinė parama, kur maždaug pusmetį subsidijuoja 50% priimto bedarbio atlyginimą. Vėlgi, pagalba startui. Realiai gaunasi, kad valstybė pusę metų duoda 50% nuolaidą darbo užmokesčiui. Visi startup’ai, pasikvietę žmonių iš darbo biržos, turi pusmetį pasitvarkyti taip, kad vėliau žmogui galėtų mokėti visą algą. To laiko paprastai pakanka norimam našumui pasiekti.

Tačiau toji minėtoji parama yra savotiškai užknisantis dalykas, nes turi kas mėnesį kaip akmens amžiuj Darbo biržai vežti popierius (darbo laiko žiniaraščius, pavedimų popierines kopijas, darbo sutarčių ir direktoriaus įsakymų kopijas, dar kažką). Dar nė vieną mėnesį nebuvo taip, kad sugebėtume dokumentus darbo biržai sėkmingai pristatyti iš pirmo karto. Buvo ir tokių atvejų, kad kolegę pravarė, bo ne tokia eilės tvarka buvo sudėti atvežtieji popieriai. Kitą mėnesį, kai kolegė vėl atvežė popierius, darbo biržos babytė pasigedo įgaliojimo (kas tu tokia ir kokiu pagrindu čia kažką atvežei?). Žodžiu, arba įgaliojimas, arba dokumentus turi pristatyti direktorius. Kai kitą kartą pats nuvežiau dokumentus kaip direktorius ir gražiai paaiškinau, kad popierių priėmimo darbas galbūt ir svarbus, bet mes, darbdaviai, labiau linkę leisti laiką galvodami, kaip įdarbinti žmogų, o ne printerį. Tam kartui, atrodo, supratom vienas kitą. Tačiau po mėnesio, kai vėl nuvyko kolegė, paaiškėjo, kad žiniaraščio lentelė dešinėj neturi linijos (printeris neužgriebė) ir dėl to, reikės popierių pristatyti dar kartą.

Tuomet buvo kilusi mintis, kad gal dėjom skersą mes ant tos paramos, juk iš principo galim apsieiti ir be jos. Bet surūkėm po cigaretę, apsiraminom, ir mokesčių optimizavimo sumetimais oriai pristatėm babytei iš esmės pagerintą žiniaraštį (su linija dešinėj). Tiesa, kolegei teko pusvalandį palaukti, kol laisva tuo metu buvusi babytė teikėsi atlapoti duris ir ištiesti ranką paimti dokumentų. Mums laukti problemų nesudaro, nes visas kritines sistemas turime pasikūrę debesyse, taigi galime dirbti kad ir darbo biržos koridoriuj. Bėda tik, kad jis nešildomas, ir darbdavio-įgaliota-atstovė-popierių-nešėja per pusvalandį sustipo. Jei būtų įkalusi, kaip kad jos suolelio draugai, retokai besiprausiantys, gal nebūtų taip sustipus.

Žodžiu, nesmerkite žmonių, kurie ateina į darbo biržą su kvapeliu – bo nežinodami, kiek gali tekti laukti šaltam koridoriuj, griebiasi vidinio šildymo.

Šiaip jokių priekaištų mes neturim, žiūrim į visą šitą reikalą kaip į kasmėnesinį nuotykį.

Būkim biedni, bet teisingi: toji babytė ne šiaip sau kabinėjosi. Ir nuotaika jos ne šiaip sau subjurusi nuolat. Ir ji išvis ne babytė, o gal gera mama, išauginusi dorus vaikus – ką mes žinom. Tačiau jos vadovai sukūrė akmens amžiaus sistemą. Ir dabar toji tarnautoja, užuot oriai dirbusi, nekenčia visų, ką pamato. Man net į galvą neateitų, kad tą patį popierių (direktoriaus įsakymo kopiją) reikia pristatyti kiekvieną mėnesį. Todėl antrą kartą ir nepristatėm. Bet, pasirodo, reikėjo, nes gi kiekvieno mėnesio popieriai segami į atskirą segtuvą!

Čia pasakojimą norėtųsi praplėsti pastebėjimais apie IT sistemų naudą ir nenaudą, bet gal kitą kartą.

Taigi tarnautojos elgesys yra pasekmė, ir kai tai supranti, pyktis praeina. Su savo babyte (kaip mes ją švelniai vadiname) matomės kiekvieną mėnesį. Ir taip santykiausime tol, kol priiminėsime bedarbius su 50% nuolaida.

Grįžkim prie darbo vietų kūrimo, kaip mums visiems naudingo reiškinio. Apie tai šią savaitę diskutavau su vienu valdžioj dirbančiu pareigūnu. Pasakiau jam tai, ką dažnai pasakau tarnautojams, ką ne kartą esu rašęs ir commonsense.lt komentaruose: jeigu jūs tokie protingi, sumanūs ir išmintingi, kokio velnio sėdite toje ministerijoje, užuot išėję į rinką ir atsisėdę ant savo užpakalio. Eikite, kurkite vertę ir darbo vietas – Lietuvai reikia tokių protingų ir sumanių darbdavių! Kodėl tautos žiedas susispietęs valdiškame ratelyje?

Ir tasai pareigūnas man atsakė pasukęs klausimą 180 laipsnių: jeigu tu toks kietas, efektyvumo ir t.t. reikalų išmanytojas, tai, davai, ateik į valstybės tarnybą ir daryk tuos pokyčius. Kaip sakant, отвечай за базар. Atlyginimai ten, kaip žinia, maksimum į rankas 3-4k, jei nevogsi. Arba gali būti 5k, jei būsi viceministras ir nevogsi.

Kiek gauna teritorinės darbo biržos direktorius? Turbūt panašiai, kiek kokios firmos projektų vadovas. Tik pastarasis dar gali užsidirbti bonusus (premijas), o kaip prisidurti gali valdiškas direktorius, nesukeldamas skandalo arba kriminalinių įtarimų?

Taigi tuo mano kietumas ir baigėsi. Turim dilemą: viešajam sektoriui aiškiai trūksta kompetencijos, kad padarytų veiklą efektyvesnę. Toji kompetencija pluša versle, nes ten už ją atitinkamai sumokama. Iš verslo išėjęs į valstybės tarnybą, pradėtum gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo dozės iki dozės, ir apie finansinę laisvę galėtum pamiršti. Nebent ją jau esi susikūręs. Tiesa, pastoviai randasi mėginančių tai suderinti, tačiau matom, kas gaunasi.

Ir jeigu valstybės tarnybos aukštuose postuose gali dirbti tik idiotai arba patriotai, vadinasi, mes visi suinteresuoti, kad didėtų pastarųjų dalis.

Ko reikia, kad šie žmonės, pernai (kol dauguma verkė krizės ašaromis) sukūrę dešimtis darbo vietų, ateitų dirbti valdišką darbą vardan tos?

UAB „Mažeikių lyra“, Mažeikiai. Bendrovė specializuojasi skandinaviško stiliaus minkštų baldų gamyboje. 2010 metais be valstybės finansinės paramos sukūrė 136 naujas darbo vietas. Įmonės generalinis direktorius – Svajūnas Sipavičius.

AB „Umega“, Ukmergė. Tai perspektyvi metalo apdirbimo įmonė. Per 2010 m., be valstybės finansinės paramos, įmonė sukūrė 45 naujas darbo vietas. Įmonės generalinis direktorius Jurgis Nausėda.

UAB „V. Padagas ir Ko“, Plungė. Įmonė užsiima prikabinamo inventoriaus prie traktorių ir ratinių krautuvų gamyba. Šiuo metu įmonė yra rinkos lyderis tarp sniego valytuvų ir šlavimo mašinų gamintojų Pabaltijyje. Per 2010 m., be valstybės finansinės paramos, įmonė sukūrė 33 naujas darbo vietas. Įmonės direktorius Vytautas Padagas.

Ir t.t.

Galit nevargti spėliodami. Jei žmogus sąžiningas, jam valdžioj nėra ką veikti. Ypač po istorijos su ūkio ministro 170 milijonų. Verslininkas, t.y. pridėtinės vertės kūrėjas, nuėjęs į valdžią, jau užprogramuotas būsimam skandalui. “Ar susitinkate su savo buvusiais verslo partneriais, taip ar ne?”. “Ar susitikę šnekatės apie verslą, taip ar ne?”. “Ar baigęs karjerą ministro poste, grįšite į savo verslą, taip ar ne?”.

Klausimas Svajūnui Sipavičiui, Jurgiui Nausėdai ir Vytautui Padagui: ar sutiktumėte ateiti dirbti valstybei su sąlyga, kad nutrauksite asmeninius ryšius su savo partneriais ir darbuotojais (nesusitikinėsite ir nekalbėsite) bei baigę valdišką karjerą nebegrįšite į savo kurtą verslą?

Štai ir turime patriotizmo kainą. Čia net tuo atveju, jei žmogus pasiryžta dirbti už ~4k Lt, neimdamas otkatų.

Taigi problema yra ne tame, kad valdiškų direktorių atlyginimai maži. O tame, kad visos valdžios 20 metų dėjo sistemingas pastangas, kad sipavičiai ir padagai nekištų čion nosies net ir patriotizmo vedini.

Nes pagal dabar galiojančią viešų ir privačių interesų tvarką betvarkę, į valdžią iš verslo gali eiti tik tokie idiotai, kaip Kreivys. Nesakau, kad jis šventas, žvakės nelaikiau, bet užtat žinau, ką šiomis savaitėmis tarpusavy šnekasi verslininkai. Ypač tie, kurie uždirbinėja ne iš viešųjų papirkimų, bet eksporto.

O dabar grįžkime į pačią straipsnio pradžią. Įvyko tam tikras lūžis, nes valdžia suprato, kad reikia pagerbti tuos, kurie kuria vertę ir darbo vietas. Tų žmonių mes nesam matę žurnaluose (ten telpa tik toks verslininkas apsišaukėlis Grigaitis), gal ir nepamatysim. Bet valdžia apie juos parašė press relyzą (pranešimą spaudai – čia paaiškinu savo tetai), prieš tai kiekvienam paspaudė ranką.

Ta proga šiandien pradėjau laukti naujo lūžio. Dienos, kai tauta supras, kad reikia pagerbti ir tuos, kurie eina į valdžią daryti sisteminių pokyčių po to, kai jau sukūrė savo sistemas (verslus). Ne apie Kreivį čia, o apie dieną X.

Esame rašę, kad darbdaviai Lietuvoje sudaro 1 procentėlį populiacijos. Darb_g_aviai ir išlaikytiniai – atitinkamai 99 proc. Net jeigu sąžiningi darbdaviai (tokie, kur atėję į valdžią neimtų otkatų ir neproteguotų svainio firmos) sudaro vos 1 proc. visų Lietuvos darbdavių (kas visai tikėtina), turime beveik 300 žmonių potencialą. Pats laikas partijoms pradėti bendradarbiauti su headhunter’iais (galvų medžiotojais)

O kol laukiame dienos X, galime šį bei tą nuveikti ir patys. Pavyzdžiui, kurti vertę ir darbo vietas. Jeigu jie sugebėjo, gal ir jums pavyktų?

Brigitos Bingelytės individuali veikla, Kaunas. Brigita Bingelytė Kauno teritorinėje darbo biržoje buvo registruota 2009 metais. 2010 metais ji pradėjo savo verslą pagal individualios veiklos pažymėjimą. Pagrindinė veikla – prekyba plastikiniais langais, žaliuzėmis, vandens filtrais. Sukurta internetinė svetainė, sėkmingai vykdoma elektroninė prekyba. 2010 metais B. Bingelytė įdarbino 6 bedarbius, nenaudojant subsidijų. Įmonės savininkė – Brigita Bingelytė.

UAB „Amvista“, Vilnius. Įmonės veiklos sritis – įvairios valymo paslaugos. 2010 m. įmonę įkūrė buvęs bedarbis. Į jas, be valstybės finansinės paramos, buvo įdarbinti 4 bedarbiai, registruoti Vilniaus teritorinėje darbo biržoje. Įmonės direktorius – Marius Lukaševičius.

UAB „Oksvidos mėsa“, Panevėžio raj. Įmonę įregistravo buvęs bedarbis. Įmonės veikla – prekyba mėsos gaminiais. Įmonėje dirba 3 darbuotojai, priimti nenaudojant valstybės finansinės paramos. Įmonės direktorius – Vytautas Rapkevičius.

PAPILDYMAS:

Karolis komentare atskleidė p. Brigitos firmos tinklapį, tai su džiaugsmu reklamuojame: http://www.brigiteka.lt

Share/Bookmark