Common sense

Kiek anksčiau Audrius pasidalino savo įspūdžiais apie santykius su automobilių pardavėjais ir lizingo kompanijomis. Pastarojo straipsnio komentaruose skaitytojas Gytis pakomentavo:

sutarčių logika irgi pateisinama. Labiau ginama turi būti ta pusė, kuri į sandorį daugiau įdeda, pavyzdžiui, lizingo įmonė, kuri sumoka pinigėlius, turėdama tik vilties, bet ne garantiją, kad jums seksis taip pat gerai, kaip ir anksčiau.

Ar iš tikrųjų lizingo bendrovė į sandorį įdeda daugiau ir labiau rizikuoja už pirkėją? Ta proga prisiminiau vieno mano pažįstamo pasakojimą apie vieną įdomią schemą, kurią naudoja kai kurios lizingo kompanijos vienoje bananų respublikoje. Dėl skaičiavimo paprastumo viską vertininkime pinigų vienetais tugrikais.

Tarkime, lizingo kompanijos klientas perka ne visai naują automobilį. Klientas išsirinko automobilį už 100.000 tugrikų. Automobilis įsigijamas per lizingo bendrovę. Sąlygos pakankamai standartinės Pradinis įnašas – 20%, lizingavimo laikas – 3 metai, 7% metinės palūkanos. Lizingo investicija – 80.000 tugrikų.

Praėjus kažkuriam laikui (pvz. metams) klientas jau išmokėjęs dar 20% pradinės kainos (plius palūkanos). Taigi, klientas jau sumokėjęs už automobilį 40.000 tugrikų. Likusi skola lizingo kompanijai sudaro 60.000 tugrikų. Tačiau automobilio vertė tikrai nenukrito 40%. Ir staiga dėl kokių nors netikėtų aplinkybių klientas pavėluoja sumokėti mėnesinį įnašą.

Kas atsitinka toliau ?

Lizingo kompanija nutraukia sutartį, nes klietas ją pažeidė. Atima automobilį, ir jį parduoda savo dukterinei kompanijai už 40.000 tugrikų. O klientas lieka skolingas lizingui 20.000 tugrikų. Automobilis išvežamas į kitą šalį, kur parduodamas už… 60.000 tugrikų. Kodėl kitoje šalyje? Nes jei parduotų toje pačioje bananų šalyje, būtų pakankamai lengva atsekti, už kiek dukterinė kompanija pardavė tą automobilį.

Rezultatai

Lizingo bendrovei:

Iš pirminio kliento gauta 20.000 (įnašai) plius palūkanos (4.900 tugrikų), plius sutarties mokesčiai ir pan.

Pardavus (per dukterinę įmonę) atimtą automobilį gauta 60.000 tugrikų, bei iš kliento-skolininko dar bus išieškota 20.000 tugrikų.

Viso – įdėta 80.000 tugrikų. Gauta 20.000 (kliento įmokos) + 4.900 (palūkanos)+ 60.000 (pardavimas) + 20.000 (skola išieškojimui). Grynas pelnas 24.900 tugrikų. Sutarties sudarymo mokesčiai atrodo toks mizeris ir netgi neįtraukti.

Klientui:

Sumokėjo 20.000 (pradinis įnašas) + 4.900 (palūkanos) + 20.000 (skola) ir mašinos neturi.

Pasiskaitęs Audriui pateiktą lizingo sutartį bei prisiminęs kai kuriuos straipsnius apie atimtų automobilių pardavimą ne Lietuvoje sunerimau, kad Lietuvoje tokie dalykai irgi įmanomi. Todėl teiginys, kad lizingo bendrovė yra ta, kuri labiausiai rizikuoja, stipriai perdėtas.

Kadangi nesu detaliai išnagrinėjęs teisinių dokumentų bei teismų praktikos šiuo klausimu, tikrai negaliu teigti, kad panašus scenarijus juridiškai įmanomas Lietuvoje. Ir net jei įmanomas, neteigiu, kad bankai (kaip socialiai atsakingos bendrovės) taip eilgiasi. Tačiau tikrai būtų įdomu komentaruose perskaityti skaitytojų (lizingo bendrovių klientų) patirtį ir lizingo bendrovių poziciją.

Share/Bookmark

Vakar akis užkliuvo už Monikos Poškaitytės straipsnio Delfi.lt portale, kur ji paskelbė, kad mūsų valdžia dar turi teorinį šansą pakliūti į Davoso forumą.

Gruodžio mėnesį Pasaulio ekonomikos forumas pradėjo Davoso diskusijų 2011 (Davos debate 2011) projektą, kuris leis vienam laimingajam užimti garbingą vietą tarp pasaulio lyderių ir dalyvauti forumo diskusijose. Tereikia nufilmuoti vienos minutės trukmės pasisakymą ekonominio augimo tema „Kaip Jūs įveiktumėte ekonominę atskirtį?“ ir patalpinti jį svetainėje youtube.com.

Deja, lietuvių tarp konkurso dalyvių kol kas nėra, tačiau Davoso diskusijos 2011 truks iki sausio 14 dienos, o laimėtojai bus skelbiami sausio 17-ąją, taigi laiko dar turi ne tik eiliniai Lietuvos piliečiai, bet ir premjeras A. Kubilius.

Tiesą sakant nežinau, ar premjeras bandys pasinaudoti šituo šansu, bet gi mes pamėginsim

Praėjo metai nuo paskutinio (vienintelio) mano apsilankymo Šveicarijoje, ir jau 9 metai nuo to momento, kai pasaulio lyderius teko matyti vienoje vietoje. Tąkart, 2002 m. sausį, stebėjau NATO Summit’ą Prahoje, kai Lietuvą pakvietė į NATO.

Ir tuomet, ir visas kitas keliones gyvenime teko apsimokėti pačiam. Gal dėl to Prahoje teko lankytis ne mažiau nei 6 kartus, o štai Šveicarijoje -- tik kartą

Tačiau viskas gali pasikeisti (t.y. išvykti į kurortą svetima sąskaita) -- jei tik, žinoma, sulauksime kvietimo. Nes privalomą sąlygą išpildžiau -- nusifilmavau minutės trukmės filmuke. Jei ten kažką Alpėse įtikinsim, gausim kelialapį. Maždaug po savaitės bus aišku.

Taigi ką pasiūliau pasaulio galingiesiems? Nieko naujo, tiesą sakant. Fokusuotis į tris sritis, kurias prieš metus išgryninom su Nerium prie viskio butelio. Visus metus ieškojau klaidingos prielaidos, ir neradau. Vadinasi, tą vakarą išgromuliuota idėja yra teisinga. Ji tinka ir siekiant išeiti iš krizės, ir sumažinti socialinę atskirtį, ir kurti gerovės valstybę, ir t.t. Ir konservatoriams, ir socialistams, ir liberalams. Ir Amerikai, ir Lietuvai, ir Somaliui.

Štai, kokia ji paprasta:

1. Susitarti ir paskelbti valstybės tikslą: Lietuva (Amerika, Somalis, kt.) yra šalis, kur žmonės gyvena laimingai

2. Nustatyti “laimės vienetų” matavimus valstybės tikslui matuoti:

Švietimas:
- Pridėtinės vertės kūrimo augimas
- Atlyginimų augimas (investicijų į švietimą grąža)

Sveikata:
- Gyvenimo trukmė
- Darbingo amžiaus trukmė

Ekonomika:
- Darbo vietų skaičius
- Dirbančiųjų sukuriama pridėtinė vertė

3. Valstybės institucijas subordinuoti (nukreipti) šiems tikslams, t.y. nustatant kiekvienai atitinkamus rodiklius, kurie būtų išmatuojami, viešai skelbiami ir, svarbiausia, artintų prie iškeltų tikslų – “laimės vienetų”.

Plačiau idėja išrutuliota metų senumo vizijoje.

Šią idėją, tik neminėdamas Lietuvos, susakiau, kaip mokėjau, į video. Pasistačiau darbo kambary kamerą ir įšnekėjau. Laikantis reikalavimų, teko bandyti sutilpti į vieną minutę (man gavosi 67 s). Jei nepateksim į Davosą, sakysim, kad dėl to, jog video buvo per ilgas O jei pateksim, pažadu karštus reportažus. Panašiai, kaip kepiau iš krepšinio čempionato.

Beje, jei kam dar neaišku, tai politinėj veikloj ar kokiuose rinkimuose nedalyvauju, tautos paskui save vesti ambicijų neturim. Tiesiog labai knietėjo priminti išgvildentą viziją su viltim, kad galbūt ją paskaitys ir mūsų šalies politikai.

Žiūrim, ką turim:

Papildyta:

Blogeriai pateikia detalias instrukcijas tuo atveju, jei sumanytumėte įvertinti mūsų idėją, peršamą pasaulio lyderiams.
Instrukcija, kaip balsuoti: http://rokiskis.popo.lt/2011/01/07/kaip-pabalsuoti-uz-musu-kandidata-i-davos/

Share/Bookmark

Įrašas gausis iš trijų dalių: teisus, neteisus ir nelygus.

Turbūt visi girdėjote, kad klientas visada teisus. Kaip aš neplanuotai su tuo susiduriau, aprašiau viename iš įrašų. Tiesa, komentatoriai bandė mane įtikinti, kad aš neteisus. Ir jie buvo teisūs, aš neteisus.

Viename holivudiniame filme bare mačiau užrašą: “Client is always wrong”. Tai, va, su tuo irgi galima susidurti, ir ne kažkur Meksikoje, bet Lietuvoje. Kas perskaitė mano ankstesnį įrašą, jau žino, kad ieškojome automobilio. Kitas žingsnis buvo kreiptis į lizingo įmonę. Aišku, pirmiausia buvo pasidairyta po internetinius puslapius, kad suprastume, kokius dokumentus pateikti. Kadangi mes kalbam apie juridinį asmenį, tai sąrašas dokumentų, kuriuos reikėjo pateikti, yra gerokai ilgesnis negu tektų pildyti fiziniam asmeniui. Bet neatrodo, kad jis sudėtingas. O neaiškumai prasideda toliau. Kai tik pateiki prašomus dokumentus, iš karto paprašo atsakyti į klausimus. Tipo paraiška, o šalia paraiškos yra dar papildomi klausimai. Neįdomius praleisiu ir paliksiu šitą:

Reiktų pateikti komentarus dėl šių metų sėkmingos įmonės veiklos rezultatų. Kaip matome, pardavimai ženkliai išaugo lyginant su 2009 m.

Bankui būtų įdomi tokia informacija kaip: Kas įtakojo ženklų pardavimų augimą? Kaip pvz. Ar buvo pasirašytos ilgalaikės sutartys? Ar stambūs užsakymai ir pan. bei kt. informacija susijusi su ženkliu rezultatų gerėjimu.

Ir tai klausia bankas, kuris pats praeitais metais apturėjo nuostolių, o šiais metais skelbia pelnus. Perskaitykite bet kurį VŽ bankų paskelbtą straipsnį ir tenai rasite kompetentingą atsakymą.

Na, bet jei nori babkių, turi šokti pagal dūdelę, nors ir nesupranti, kokiu pagrindu? Na, gerai, popieriaus negaila, prikursime. Toliau yra dar įdomiau. Lizinge gali keisti du parametrus: tai pradinį įnašą, ir kuriam laikotarpiui norime lizinguoti. Taigi nors šioks toks pasirinkimas, bet greitai sužinai, kad finansavimo sąlygas tau pasiūlys, ir gali arba sutikti, arba eiti kitur. Aišku, kitur galėsi pasirinkti, tik, va, 0.3% didesnės palūkanos nešildo. Va ir susidaro įspūdis, kad lizingo įmonės elgiasi kaip monopolistės. Žino, kad niekur nedingsi, konkurencijos tai nėra (sako, kad konkurencija yra, tik eilinis pirkėjas jos nepajus, konkurencijos tarnyba tą jaučia), todėl ir gali diktuoti sąlygas klientams, kokias nori. Ir jeigu nesutinki, lieki be nieko, todėl ir požiūris į klientą, kad jis visada neteisus. Kaip sakoma, kur dėsies žiemą be batų.

Manęs kažkada paklausė, kaip aš vertinu sutartis. Na, pirmiausia, jeigu sutartis ilgesnė negu du puslapiai, tai ją ruošia nutraukimui, todėl skaityk, kokiomis sąlygomis gali nutraukti sutartį. Tada mane juokais paklausė, ar yra lygiateisių sutarčių. Atvirai pasakius, man pasitaiko labai retai.

Taigi galime paimti lizingo sutartį ir pažiurėti, kiek įsipareigojimų turi lizingo įmonė ir kiek – klientas. Na, santykis 13 prie 36. Labai, sakyčiau, lygūs įsipareigojimai. Bet gal bent baudos vienodos? Pradedam nuo to, kad delspinigiai yra 0.2% už kiekvieną dieną. Solidu, toliau eina „pareikalavimas“ už 400 litų. Kitas pareikalavimas – jau solidesnis, ir siekia 1500 litų. Ir toliau jau seka baudos, kurios gali būti 10% ir 20%. Maksimaliai gali apturėti 30% plius dar pareikalavimus.

O klientas ką gali pareikalauti? Dabar neskubėkite skaityti – cielus 400 litų baudos. Jėga, santykis net nesigauna, nes net nežinau, kaip procentus su absoliučia suma sulyginti. Iš čia tik dvi mintys kyla. Pirma, kad banke teisininkai neturi ką veikti. Tiesa pasakius esu susidūręs su situacija, kai mūsų įmonė susimokėjo teisininkams, kad paruoštų sutarties šabloną. Vėliau nusprendėme pasirašyti sutartį su šia teisininkų kontora. Ir pateikėm jų padarytą sutarties šabloną. Tai perrašė kas antrą žodį. Kai paklausėm, tai kokį šlamštą mums pardavė, atsakė, kad mūsų nupirkta sutartis gina mūsų teises. O po pataisymo jau gina teisininkų kontoros?

Taigi kieno sutartis, to ir didesnės teisės. O jeigu norite sužlugdyti sutartį – pajunkite teisininkus. Norėdami parodyti savo naudą, suras prie ko prisikabinti. Nes jeigu teisininkas sutarties nepataisė, tai už ką jis pinigus gauna? O antras niuansas, tai kur žiūri lygių teisių gynėjai? Arba ką daro Vartotojų teisių gynimo centras? Jų portale parašyta, kad dalinasi patirtimi. Labai man naudinga, jeigu sutarties neleidžia keisti. Ai, jie negali imtis veiksmų, kol kas nors nepasiskųs. Bet kai skundžiasi, tai jau kvepia teismais. Teismų praktika tokia: ką pasirašei, tą vykdyk. Gal vartotojų teisių gynėjams ir pavyks įrodyti, kad sutartis yra nelygiateisė, bet tiems žmogeliams, kurie pasirašė, tai jau nepagelbės.

Taigi apie ką aš čia? Goldratt‘as mėgsta užduoti klausimą: kur sėdi 200 kg gorila? Teisingas atsakymas: kur nori, ten ir sėdi. Kai būsi 200 kg gorila, irgi galėsi sėdėti, kur užsimanysi.

Moralas toks: kai tiekėjas jau yra 200 kg sverianti gorila, tai pirkėjas visada yra neteisus. Ir tai pastebima visur, kur tik neprisiliesi. Pradedant nuo arogancijos, baigiant sutartiniais dalykais.

Share/Bookmark

Neseniai personalo atrankos ir konsultavimo kompanija “Search Group” savo tinklapyje paskelbė straipsnį apie darbuotojų pervargimą. Straipsnio esmė, o ypač ta dalis, kur dėstoma apie darbuotojų nuovargį, neturėtų nieko stebinti. Kad nuvarytus arklius reikia nušauti (nes jie niekam daugiau netinka), žinojo dar gilioje senovėje. Kad darboholizmas – tokia pati liga kaip alkoholizmas arba priklausomybė nuo cheminių medžiagų, senovėje gal ir nežinojo, bet šiuolaikiniam žmogui tai tikrai ne naujiena.

Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad (skirtingai nuo Lietuvai įprasto požiūrio) labiausiai pervargti rizikuoja smulkūs verslininkai, o ne “kapitalistų išnaudojami” darbininkai.

„Smulkūs verslininkai įmonėje dirba ir buhalteriais, ir krovėjais, ir vadybininkais. Jie visus darbus atlieka patys. Iš pradžių viskas gali būti labai gerai, tačiau jei žmogus neatostogaus, pirmieji simptomai vis tiek pasireikš po 2 ar 3 metų. Iš pradžių viskas idealu, bet po tam tikro laiko pradeda nesisekti – ar su tiekėju, ar su užsakovu. Taip nutinka, nes verslininkas iš nuovargio ką nors praleidžia“, – sako Ąžuolyno“ psichiatrijos klinikos gydytojas psichiatras Dainius Stasiūnas.

Anot specialisto, visi turi suprasti, kad nepakeičiamų nėra. „Todėl verslininko sėkmę parodo, ar po tiek sunkaus darbo atsirado nauja pamaina. Na, kad nors ragelį už jį pakeltų. Žmonės turi išmokti nedirbti savaitgaliais ir poilsio valandomis. Būna, kad tokie pacientai prašo pagalbos. Tačiau kada jiems skirti gydymą: ryte ar vakare? Jei jie patys nežino, kiek dirbs. Idealu, jei žmogus eina miegoti tuo pačiu metu“, – pasakoja D. Stasiūnas.

Tačiau kaip palikti (be priežiūros, nors trumpam) verslą, kuriame viskas laikosi ant smulkaus verslininko pečių? Bet ar tai verslas, ar visgi labiau amatas?

Senųjų ir Naujųjų metų sandūroje įprasta duoti sau daug pažadų apie tai, ką pakeisti savo gyvenime (mesti rūkyti, numesti svorio ar pan.). Tai kodėl pažadas negalėtų būti apie tai, kaip atsikratyti kitos priklausomybės – priklausomybės nuo darbo. Gal 2011 metai gali tapti tais metais, kuomet pertvarkysite savo amatą į verslą ir užtikrinsite jo klestėjimą bei atrasite daugiau laiko poilsiui, šeimai, draugams ir sau?

Aš žinau, ką reiškia turėti savo verslą, ir žinau, ką reiškia būti to verslo tarnu. Aš žinau tą jausmą, kai norėtum skirti laiką šeimai, draugams, hobiui ar paprasčiausiai nieko neveikimui, tačiau negali, nes… verslas nelaukia. Aš pats esu patyręs tą bejėgiškumo jausmą. Pats buvau pakliuvęs į tą užburtą ratą.

Išlipau, bet daugybė žmonių juose toliau sukasi: advokatai, dizaineriai, autoservisų, restoranų savininkai, parduotuvių savininkai, stomatologai, kirpėjai, smulkaus remonto-statybų specialistai, kepyklos, vežėjai, buhalterinių paslaugų įmonės, prekybos atstovai, smulkūs prekeiviai, įvairūs konsultantai, baldininkai, draudimo brokeriai, kelionių agentūros, apželdintojai, kompiuterininkai, programuotojai, tinklapių kūrėjai, vertėjai, siuvėjai, suvenyrų gamintojai ir prekeiviai, interneto parduotuvių savininkai, veterinarijos klinikos, kaimo turizmo sodybų savininkai, architektai, santechnikai, dailidės, tinkuotojai, šaltkalviai ir t.t.

Turbūt pusė Lietuvos gaunasi.

Šiais metais daugiau dėmesio skirsiu būtent darbui su tokiais smulkiais verslininkais-amatininkais. Ko gero, apie amato pavertimą verslu dažniau rašysime ir commonsense.lt .

Tačiau ne tik rašysime. Pernai išmėginome kelis webseminarus, pasiteisino, sulaukėme gerų atsiliepimų, tad bendravimui naudosime ir šį žanrą.

Pirmąjį metų webseminarą būtent ir noriu surengti tema: “Kaip amatą paversti verslu”. NEMOKAMAS webseminaras įvyks 2011 m. sausio 11 d. 19 val. per webseminarai.lt.

Dažnai labai užsiėmę smulkūs verslininkai neturi laiko skaityti tinklaraščius (laiko švaistymas!), todėl beveik neabejoju, kad ir apie šį webseminarą jie nesužinos. Nebent jūs apie tai pranešite. Jei tarp jūsų artimųjų yra tokių žmonių, kurie savo nedideliame versle dirba nepakeldami galvos, nusiųskite jiems šį mano pakvietimą:

Galbūt bendromis pastangomis mums pavyks padaryti tam tikrus pokyčius jų versle, kad ilgainiui jiems nebebus problematiška atrasti laiko su jumis išgerti alaus, ar nueiti į kiną, ar išvažiuoti atostogų ilgesniam nei savaitės laikotarpiui.

Share/Bookmark

Lietuviškos blogosferos metras, tasai Rokiškis, 2011 metus pradėjo paskelbdamas naujų dėmesio vertų tinklaraščių sąrašą.

Ne paslaptis, kad dalindamiesi nuorodomis, tinklaraščiai didina savo įtaką. Šioji, palyginti su portalais ar TV, kol kas yra mikroskopiška. Tačiau, kuo mažesnis esi, tuo paprasčiau sparčiau augti. Kaip versle: padidinti pajamas nuo 1 miljono iki 3 milijonų yra paprasčiau nei nuo 100M iki 300M. Internetuose, tarkime, Delfi.lt per 2011 m. paaugti iki 2 milijonų lankytojų reikia stebuklo, o štai commonsense.lt norint pasiekti 2.000 RSS skaitytojų – tereikia pasistengti

Rokiškio iniciatyva krypsta link to, kad 2011 m. pirmoji savaitė galėtų būti paskelbta Tinklaraščių savireklamos savaite. Ar ji tokia taps – priklauso nuo mūsų pačių.

Tikslas – pasidalinti nuorodomis į kitus tinklaraščius. Taisyklės paprastos – nėra jokių taisyklių. Tai gali būti naujai atrasti tinklaraščiai, seniai pamiršti, dažniausiai skaitomi ar niekada neskaitomi, bendraminčiai ar kitaminčiai, berniukai ar mergaitės, vilniečiai ar kazlųrūdiečiai, wordpress ar livejournal, etc.

Sąrašams paskelbti turime šią savaitę. Dedlainas (2011.01.09) reikalingas savireklamos efektyvumo sumetimais.

Mes, commonsense.lt, ta proga skelbiame savo pastarųjų dviejų mėnesių komentatorių internetus. Tarp jų – dauguma tinklaraščių, tačiau pasitaikė ir vienas kitas šiaip kokios firmos saitas (kad jau taip, tikrai nediskriminuosime, tik ne tinklaraščius pažymėsime žvaigždute*).

Taigi tinklaraščių savireklamos sumetimais, o ir asmeniniais, dėkojame savo komentatoriams iš:

Tinklaraščių savireklamos savaitė tik prasidėjo!

Share/Bookmark