Mes ir patys rašėme nemažai ir apie efektyvumus, našumus, pridėtinę vertę bei mudą. Kažkada mano kolega parašė savo įspūdžius apie olandų kavinę, pasirodo ne tik pas mus prastos kavinės.
Ta proga kviečiu pažiūrėti linksmą vaizdelį, kur dirbama daug, tik padaroma nelabai daug.
Į Davoso forumą, kuris darbą pradėjo šiandien, nepatekom (vos vos), užtat parodėm šiokius tokius tautinius nagučius, ir pasiekėm du gerus tikslus.
Pirmas pasiekimas
Pirma, išmėginome savo tautines galimybes pasaulinėse socialinių tinklų pinklėse. Pagal internautų balsavimą ir susidomėjimą buvome 2 vietoj iš 100. Nusileidom kanadiečiui, kuriam prognozavau pralaimėjimą 4 kartą iš eilės. Klydau. Jie daug meldėsi, ir jų maldos buvo išklausytos.
Buvo įdomi savaitė, už kurią norėčiau padėkoti visiems, kas stūmė, traukė ar kaip kitaip grūdo mane į tą Davosą. Štai blogosferos propagandistas Rokiškis grūdimo sumetimais parašė keturis straipsnius (1, 2, 3, 4), iš kurių vieną – labiausiai propagandinį – kurį laiką kaip svarbiausią dienos naujieną laikė portalas balsas.lt. Kai tą straipsnį balse.lt palaikino daugiau nei šimtas žmonių (daugiausia mano giminės ir artimieji, matyt), redakcija galiausiai suprato Rokiškio protkrušizmą ir negrįžtamai išėmė tą agitką iš savo eterio. Kopija liko tik pas Rabinovičių. Dar Rabinovičius parašė desperacinį atsišaukimą į Delfi.lt Piliečių rubriką, katra praleido jo straipsnį, ir dabar Rabinovičius turi svarių argumentų siekdamas Lietuvos pilietybės.
Kitas tinklaraštininkas, toksai Skirtumas, irgi temai pašventė 4 straipsnius (1, 2, 3, 4), maža to, aktyviai ginčijosi su Davoso laureatu Shawn jo paties teritorijoje. Kaži, ar nuginčijo (laureatas liko prie nuomonės, kad padalinęs vargšams mobiliakus, išspręs skurdo problemą), bet neabejoju, kad privertė kokį melejoną Shawn’o skaitytojų pasigooglinti, kur ta Lietuva, kur gyvena toks įkyruolis Skirtumas.
O štai Powiukę, vieną labiausiai cituojamų tinklaraštijos moterų, pamačiusią, kiek nedaug mums trūksta, ištiko lengvas isterijos priepuolis, ir toji tiesiai šviesiai liepė prabalsuoti už blogerį visiems savo skaitytojams. Panašiai pasielgė minska.lt, Andrius Šunauskas, gal dar kas, jau nebesuseku galų, ypač tų, kur Twitteryje. O durnoji Pipedija agituoja iki šiol. Užkalnis, kaipo Pipedijos vyr. redagtorius, galėtų susizgribti susimildamas.
Taigi štai tokiomis primityviomis pastangomis, padedami po “Krepšinio širdimi” susibūrusių krepšinio sirgalių bendruomenės, vos nepaėmėm Davoso
Beje, gavosi vienas nenumatytas, bet smagus partizaninis efektas. Minėtasis laureatas kanadietis jau Davose (forumas prasidėjo šiandien), o tuo tarpu jo tinklaraštyje jau 10 dienų pirmame puslapyje kabo mūsų šalies reklama:
Patarimas ateičiai: jei planuojate laimėti pasaulinį konkursą, pasiruoškite FAQ, nes pergalės atveju – per interviu dalybas visokiems milijoninio tiražo laikraščiams – neturėsite laiko ką nors protingo suregzti savo tinklaraštyje.
Tai tiek apie propagandizmus.
O dabar prie esmės.
Antras pasiekimas
Mums pavyko pasėti matavimų sėklą. Tai tiesiogiai siejasi su sveiku protu. Bo negali pasiekti tikslo, kuris neišmatuojamas. O gyventi geriau juk norime, tiesa?
Todėl visi tie propagandizmai, savęs išstatymas į keistoką poziciją (nei viešas asmuo, nei politikas, nei apžvalgininkas koks, nei Zvonkę gyvą matęs), tikrai turėjo prasmės. Agitka už sveiką protą išėjo už mūsų tinklaraščio ribų, dalis žmonių susimąstė, dalis jų įsitikino. Pašnekino radijas, pasaulinė naujienų agentūra, keli spalvoti žurnalai, pora laikraščių.
Didžiausią žvaigždę iš blogerio darė Balsas.lt, paėmęs ilgą interviu ir dalimis dozavęs savo skaitytojams (1, 2, 3) internetuose ir print’uose. Buvom sutarę, kad kai praeis žvaigždžių valanda, galėsiu išpublikuoti visą interviu non-stop mūsų tinklaraštyje.
Neįsivaizduoju, kas galėtų klausyti mano paistalų 40 minučių, bet visokių žmonių pasitaiko. Pastariesiems (ką domina efektyvumas tiek, kad galite tam skirti porą valandų) surinkome daugiau filmuotų medžiagų. Nerius buvo reketuotas surankioti lygiai savaitę. Užtat dabar vienoj krūvoj turime ne tik mano (Davoso neįtikinusius) paistalus apie žmonių laimę, bet ir Neriaus konkrečius receptus, kaip siekti efektyvumo ir kurti vertę.
Ačiū už palaikymą!
Interviu apie idėją, siūlytą Davoso forumui
O čia Neriaus firminiai pasiūlymai, kaip kiekvienas iš mūsų, ypač verslininkų, galime prisidėti plėsdami, efektyvindami savo verslą, o kartu ir gerindami bendrą Lietuvos konkurencingumą:
Vakar atnaujinome įžadus Sąžiningos politikos paktui. Jį dar kartą patvirtinome. Pirmą kartą jį sau ėmėme taikyti berods 2004 metais.Padorios politikos principai ir moralinės vertybės nesensta.
Atnaujintu Sąžiningos politikos paktu dar kartą įsipareigojome paprastiems dalykams: viešai pripažinti savo politines klaidas ir sąžiningos bei atviros politikos principų pažeidimus, politinėje veikloje vadovautis viešaisiais interesais ir rinkimuose piliečių suteiktu mandatu, o ne asmenine ar grupine nauda, sakyti tiesą, nepataikauti ir nedalinti piliečiams neįvykdomų pažadų. Lygiai taip pat įsipareigojome savo tarpe netoleruoti nusižengimų šiems principams.
Jei premjeras netyčia sugalvotų atnaujinti savo tinklaraštį, labai knietėtų paskaityti, kaip jam sekėsi valdyti savo chebrą nesiekti “asmeninės ar grupinės naudos”. Ir kaip sekėsi netoleruoti otkatinių nusižengimų, jei per dvejus metus nors vienas konservatorius buvo sučiuptas už rankos.
O gal per dvejus metus nė vienas konservatorius (beigi koalicijos partneris) nesusigundė, bo užstrigęs www.kubilius.lt jiems kasdien primindavo apie sąžiningos politikos įsipareigojimus?
Štai per 2010 m. biudžetinės įstaigos išleido 10 mlrd. mūsų suneštų pinigų. Kadangi neturime žinių apie nė vieno p. Kubiliaus partijos bičiulio nusižengimus minėtam paktui, belieka patikėti, kad visi 10 mlrd. buvo išleisti efektyviausiu būdu. Nes jei įtariate nors 5% neefektyvumą, vadinasi, žinote, kur paslėpta pusė milijardo.
Best practice būsimiems premjerams: ateini į premjero postą, tuomet parašai straipsnį apie tai, kad kolegos partijos bičiuliai nevogtų, ir straipsnį įšaldai keleriems metams. Ir visi ramūs, nes gi po tokios prevencijos niekas vogti nebedrįsta. Ir gaudyti saviškių nebereikia.
Iš dvejus metus trunkančios tylos galime daryti tam tikras išvadas. Pavyzdžiui, kad p. Kubilius, kaip vadovas ir lyderis, yra beginner’is. Kas reiškia, kad ne finisher’is. Ir, kiek pastebime iš vizijų ir strategijų gausos, ne tik tinklaraštijos srityje.
O gaila. Mokėti tęsti nesiblaškant ir sugebėti užbaigti – taip pat reikalingos lyderio savybės. Nes kai paleidi vadeles, didėja tikimybė pasukti į šoną. O kur nuklysi, jei vadelių nelaikysi dvejus metus?
Informacijos apie brangstantį centralizuotą šildymą yra apstu. Ir vieša paslaptis, kad tai skausminga daugumai gyventojų. Ir tas skausmas perkeliamas ant visų piliečių pečių. Bet ne apie perkėlimą norėjau parašyti.
Kai taip greitai brangsta šildymas, iš pradžių norisi ieškoti kaltų, o vėliau – išeities. Kaltų paiešką paliksime politikams, kad galėtų per rinkimus pasipuikuoti. O kokia galėtų būti išeitis?
Visu pirma, kas yra sunku eiliniam žmogui – tai atiduoti didelę pajamų dalį. Va, žodis DIDELĘ čia yra esminis, gal todėl Lenkijoje yra pastovus mėnesinis mokestis. Kad žiemą nešokiruotų žmonių ir vasarą sukauptų rezervus. Tik toks pasiūlytas būdas visiškai nesumažina išlaidų. Nors tam tikrą stabilumą butų gyventojams suteikia. Štai turime pavyzdį ir Lietuvoje:
Vilniaus energijos“ komercijos direktorius Rimantas Germanas, komentuodamas šurmulį, esą sostinėje šilumos kainos „nepadoriai“ didelės, tikino, kad būdas išvengti „šilumos smūgio“ yra tik vienas.
„Sąskaita už šildymą vidutiniame statistiniame daugiabutyje gali neviršyti 280 Lt/mėn. su sąlyga, kad buto savininkas sudarys nuolatinio mokėjimo sutartį visiems metams ir kas mėnesį mokės vienodą sumą. Tada žiemą, net spaudžiant arktiniam šalčiui, jo sąskaitos nešokiruos. Aš pats darau būtent taip. Taip daro gana didelis vartotojų skaičius ir nė vienas jų nesiskundžia“, – tikino R. Germanas.
O dabar pasvarstykime, koks mūsų – vartotojų – tikslas. Ar sumažinti suvartojamos šilumos kiekį, ar susimažinti mėnesinio mokėjimo dydį? Kitaip paklausiu: kam man siekti mažinti suvartojamos šilumos KIEKĮ, jei aš vis tiek moku tiek pat? Neprimena “Omnitel” asmeninių planų ir visos chrestomatinės komunikacijos: mokėsite tiek pat, o gausite dvigubai daugiau?.. Jei bus per karšta, atsidarysite langą.
Žinoma, visuomet turime galimybę persikraustyti į ekologiškus namus ir pradėti šildytis biokuru.
O ar turime ką nors realistiškesnio? O taip – yra „Daugiabučių renovacijos“ programa. Renovaciją vyriausybė žada remti, nors pagal pasisakymus spaudoje, panašu, kad tik morališkai. Na, tarkim, aš su viskuo sutikau ir nusprendžiau paskaičiuoti, kiek man kainuos renovacija. Supratau, kad apie 350 Lt kiekvienam kvadratiniam metrui. Beje, jeigu mano butas apie 60 m2, tai visa renovacija kainuotų apie 21.000 Lt.
Puiku, o dabar klausimas – kiek man mažiau kainuos šildymas? Žada, kad kokius 15%, gal daugiau. Gerai, o gal kur nors yra statistika, palyginimas, kiek kainuoja renovuoto ir nerenovuoto buto šildymas? Sprendžiant iš pateiktos statistikos, po renovacijos kiekvieną šildomą mėnesį turėtume sutaupyti apie 250 Lt. Tarkime, šildymo sezonas yra 6 mėnesiai, tai gautųsi, kad per metus sutaupom po 1.200 Lt, ir per kokius 17,5 metų man viskas atsipirks. Tai beveik pusė darbingo žmogaus gyvenimo! Jeigu nepasiėmiau paskolos, nenumirsiu, nepersikelsiu į kitą butą ir dar visas milijonas jeigu.
Nelinksma. Kaip sako lietuviška patarlė, geriau žvirblis rankoje, negu briedis lankose. Gal todėl ir išgirdome: “Jeigu nenorite, tai priversime“. Atidėkime šias pesimistines mintis į šoną ir pasvajokime, kaip šiluma kaulų nelaužo. Nee, nagi tikrai tas visas kainų kilimas sugalvotas siekiant prastumti renovaciją, ar ne?
Jeigu su renovacija viskas taip gerai, tai kodėl nematau reklamos, kur pensininkai džiaugiasi sumažėjusiomis sąskaitomis, kaip TELE2 turtuoliai arba laimingi kosmodiskų pirkėjai? Nusprendžiau pasiklausinėti pažįstamų ir pasinaudoti “viena bobutė sakė” principu. Tai kur jūsų sutaupyti pinigai? Ir tada prasidėjo:
Padidino šildymo kainas
Padidino laiptinės šildymo kainą
Pagaliau bute turime higienos normas atitinkančią temperatūra – 18 laipsnių, už tai irgi reikia daugiau mokėti
Todėl susumavus sąskaitos nesumažėjo. Pokalbio metu priėjome prie lango. Gražus vaizdas pro langą, visur prisnigta, o pagal žalios vejos lopus galima studijuoti šildymo trasų ypatumus. Ei, o trasos ar renovuotos? O kas už šituos šilumos nuostolius sumoka? Kodėl nuosavų namų savininkai už šildymą moka mažiau, juk masto ekonomika (centralizuota) turi būti pigesnė?
Šilumos tiekimo grandinė vyksta stūmimo principu. Dabar mums beliko susitarti, kur mes perkame šilumą – elektrinėje ar namo šilumos mazge. Štai individualaus namo gyventojas šilumą (dujas) perka savo namo mazge. O kaip daugiabutis?
Jei daugiabutis perka šilumą kaip individualus namas – savo šilumos mazge – tuomet visiems gyventojams turėtų būti dzin tos žaliuojančios pievos. Jei, tarkime, “Vilniaus energija” nori susimažinti savo šilumos trasų nuostolius, tegu virš trasų stato šiltnamius, augina pomidorus ir eksportuoja juos į Rusiją. Nuostoliai sumažės.
Tačiau jei šiais nuostoliais toji pati “Vilniaus energija” nori pasidalinti su savo klientais, klausimas, kodėl pastarieji turėtų mažinti suvartojamos šilumos kiekį renovuodami savo namus? Juk renovuok namą nerenovavęs, žolė sausio vidury ir toliau žaliuos, o žaliuodama sąskaitėles pūs.
Taigi tiesa eilinį kartą slypi matavimuose. Arba, kitaip tariant, skaitliuke. Štai vandens skaitliukas rodo suvartotus kubus. O ką rodo šilumos skaitliukas mazge? Kažką, kas po to konvertuojama, perskaičiuojama ir dalinama. Gal net šaknis traukiama – patikslinkite, kas domėjotės.
Taigi daugiau klausimų negu atsakymų. Tai, kad butų renovacija jau patyrė fiasko, beveik visiems aišku, bet yra dar vienas aspektas. Ar tikrai tiems laimingiesiems, renovuotiesiems gyventojams, sumažėjo SĄSKAITOS 50%? Ir jeigu taip, tai kodėl nėra reklamos?
Ar net gerais darbais vyriausybė nemoka pasigirti? O gal žolytė akis bado?
Ar pastebėjote, kad vis dažniau girdime kalbas apie apie darbuotojų trūkumą? Netgi vakar, ketvirtadienio, “Verslo žiniose” galima rasti skundų šia tema:
„Liūdnai juokauju, kad personalo paieškos ir atrankos bendroves reikia pervadinti tik į užsiimančias paieška, nes atsirinkti nėra iš ko. Kur tai matyta: šalyje 14% nedarbo lygis, o dirbti nėra kam“, – stebisi Andrius Francas, tarptautinėms kompanijoms personalo paieškos paslaugas teikiančios bendrovės „Strategic Staffing Solutions“ direktorius.
Ir čia turime paradoksą: lietuviški darbdaviai skundžiasi prastais darbuotojais, kai tuo tarpu užsienio investuotojai, priešingai, lietuvius giria:
Dažnai patys niurzgame, kad mūsų specialistai neva blogi, be kompetencijos, bet, pavyzdžiui, „Barclays” ar „Western Union” vadovai yra sakę, jog į Lietuvą atėjo dėl darbuotojų žinių ir gebėjimų.
Tai kaip čia gaunasi, negi personalo atrankos firmos ir galvų medžiotojai užsieniečiams sumedžioja šaunuolius, o lietuvių verslininkams tyčia atrenka vėplas ir kerėplas?..
Kalbant Rašant rimtai, didžiosios įmonės ir korporacijos su brangstančių darbuotojų reiškiniu susitvarkys, tačiau smulkiam ir vidutiniam verslui (SVV) tai gali reikšti bankrotą.
Ką daryti SVV, kad jis ne tik išliktų brangstant energetikai, žaliavoms, bet ir darbuotojams, o dar sugebėtų pasinaudoti ekonominiu atsigavimu ir pasididintų pardavimus bei pelną? Atsakymo kryptį rasime, jei sugebėsime suprasti, kodėl daugeliui užsienio korporacijų mūsų darbuotojai geresni nei lietuviškiems darbdaviams. O gi todėl, kad užsieniečiai sugeba geriau panaudoti darbuotojus (nepainioti su išnaudoti). Kaip jiems tai pavyksta?
Apie procesizavimą ir geresnį darbuotojų panaudojimą/efektyvumą jau rašėme ne kartą. Didelės užsienio kompanijos yra susitvarkiusios savo procesus, ir jų darbuotojai daro mažiau mudos. Tačiau smulkus verslas irgi gali pasinaudoti tais pačiais principais.
Neseniai startavome tinklaraštį) rusų kalba, skirtą plačiau pažinti Rytų rinkas, kuriose dirbame, todėl turėjau progos peržiūrėti senus commonsense.lt įrašus. Netikėtai atradau, kad prieš daugiau kaip dvejus metus rašyti straipsniai vis dar aktualūs, lyg būtų parašyti vakar. Niekas nepasikeitė: smulkaus ir vidutinio verslo vadovai/savininkai vis dar suinvestuoja į įrengimus, pastatus, interjerą, o pataupo (ar pamiršta) padaryti paprasčiausius mokymus (išaiškinimus, kaip dirbti) darbuotojams.
Natūralu, kad darbuotojų įtaka verslui labai didelė. Tačiau SVV savininkai/vadovai gerų darbuotojų trūkumo problemą sprendžia ne visai teisingai. Jie yra savo srities (kuriai vadovauja) specialistai. Daugelis smulkiųjų verslininkų verslus pradėjo paskatinti “verslumo priepuolio” (apie verslumo priepuolį ir smulkaus verslo probolemas nemažai parašyta M. Gerber knygoje “Verslumo mitas“). Jiems patinka ir jie moka dirbti procese, t.y. daryti tą darbą. Tuo tarpu proceso statymas jiem atrodo neįdomus, sunkus bei tuščias laiko švaistymas. Bandymas sistemingai (t.y. ne mažiau nei 2 val. atsidėjus) pamąstyti apie savo verslą paprastai baigiasi tuo, kad po kelių minučių suskamba telefonas (nenumesi, juk skambina KLIENTAS), ir vadovas imasi spręsti kliento problemą ar pasiūlymą. Apie savo verslą pagalvos vėliau. Kitą kartą.
Rašėm, kad idealių procesų nebūna ir tobulėjimui ribų nėra. Bet labai svarbu, kad SVV vadovas/savininkas standartizuotų ir procesizuotų savo verslą, pasakytų “ne” laiko ėdikams, ir susifokusuotų į tai, kas svarbiausia – verslo statymą. Tik tokiu būdų gali suburti mąstančių robotukų armiją, kurie nustatytus procesus vykdys kaip robotukai, tačiau bus mąstantys ir dalyvaus procesų tobulinime.
Jeigu nuspręsite imtis esminių verslo pokyčių ir sistematizuoti savo smulkųjį verslą, tuomet kviečiu į programą “Nuo AMATO prie VERSLO“.
Seminarai mokami, todėl laukiu juose tų, kurie iš tiesų susiduria su minėtomis problemomis ir iš tiesų nori pagaliau jas išspręsti.
Beje, turbūt pastebėjote, kad SVV savininkai nuo TOP100 Lietuvos verslininkų šiek tiek skiriasi. Ne tik tuo, kad smulkieji nieko neprivatizavo, neprichvatizavo ir neturi ryšių valdžioje. Jie taip pat neturi pakankamos vadybinės (procesų organizavimo) patirties. Žmogus dažniausia daro tai, kas jam patinka, o ne tai, ką reiktų daryt. Todėl dauguma vadovų dirba procese dažniau kaip ištekliai, o ne virš proceso kaip proceso valdytojai. Mano kolega Heiti Pakk tai aprašė savo straipsnyje (rusų k.).
Žinoma, yra ir kitas būdas (bent jau Lietuvoj gan efektyvus) pastatyti verslą – eiti į politiką ar politikus. Tačiau šioj vietoj sveikas protas (win-win) baigiasi, ir aš apie tokio verslo statymą neturiu ką pasakyti
Neseniai gavome laišką iš skaitytojo, kuris norėjo sužinoti pagrindinius skirtumus tarp LEAN ir TOC.
Jeigu bučiau gavęs laišką prieš 10 metų, tai būčiau galėjęs ta tema parašyti knygą, o dabar? Kuo labiau giliniesi į metodikas, tuo labiau supranti, kad viskas buvo sugalvota kelis tūkstančius metų iki manęs. Tiesiog kiekvienas žmogus skirtingai interpretuoja žodžius, todėl tą patį bandoma papasakot įvairias terminais ar skirtingais pavyzdžiais. O jau žmogui pasirinkti, kuris variantas labiau jam tinka. Todėl galima rinktis pagal skonį, kas jums labiau patinka - LEAN, TOC ar Six Sigma. Skirtumai yra, ir jie niuansuose, nors bendras tikslas yra gerinti procesus.
Paimkime tokia sritį kaip medicina. Jos tikslas gydyti. Dar prieš kokius 300 metus vienas daktaras darė viską, o dabar skirtingų daktarų yra nesuskaičiuojamas kiekis. Kodėl taip atsitiko? Greičiausiai dėl specializacijos, nes ten, kur fokusas (t.y. specializacija), atsiranda puikūs rezultatai. Ir turbūt negalime pasakyti, kuri specializacija geresnė. Viskas priklauso nuo to, kuo ligonis serga. Bet jeigu kreipiamės į medicinos įstaigą, tai grubiai galime sakyti, kad jūs praeisite šiuos etapus: diagnostika, gydymas, reabilitacija ir turėsite laikytis tam tikro gyvenimo būdo taisyklių. Kiekvienam etapui reikalingi daktarai – skirtingi. Kaip ir skirtingos metodikos su savo unikaliais įrankiais.
Taigi TOC (Theory Of Constraints) – tai metodika, kuri reikalauja analizuoti visą sistemą, ieškant kertinių sistemos taškų. Kertiniai taškai nulemia visos sistemos našumą. Jeigu medicinos terminais, tai labiausiai atitiktų diagnostiką. Reikia surasti, kur sistemoje kažkas veikia neteisingai.
LEAN metodika koncentruojasi į pridėtinės vertės nenešančių veiklų šalinimą. Medicinoje tai atitiktų gydymo etapui, nes šaliname priežastis, kas neleidžia konkrečiam organui normaliai funkcionuoti.
Six Sigma, tai kokybė. Bet kaip mes ją suprantame? Aš stengiuosi vadovautis kuo paprastesniu supratimu. Yra sukurtas šablonas. Ir jeigu jį kopijuojame, tai kopija neturi nukrypti nuo originalo. Jeigu bus nukrypusi daugiau negu numatyta, gauname broką. Medicinoje reabilitacijos etape jūsų organizmą stengiasi privesti prie sveiko žmogaus normų. Ir ten, kur yra nukrypimas (neva brokas), imamasi veiksmų. Beje, kai išleidžia iš gydymo įstaigos, jums įduoda visą pluošta rekomendacijų. Čia jūs turėtumėte imtis Six Sigma metodikos ir nenukrypti nuo rekomendacijų, nes kitaip gausite broką t.y. atsinaujinančią ligą.
Taigi kiekviena metodika koncentruojasi į tam tikrą klausimą. TOC labiau į klausimą „kur blogai?“, LEAN – „kaip greitai viską pakeisti, kad būtų gerai?“, o Six Sigma – „kaip garantuoti, kad pakeitimai išliktų?“.
Aišku, šie klausimai yra sąlyginiai, nes metodikos nestovi vietoje ir vystosi. Tiksliau – susilieja. Tarkim, LEAN deklaruoja, kad nėra prasmės jos naudoti visur ir viskam, reikia pirmiausia nustatyti, kur apsimoka. Ir tada gali rasti nuorodas į TOC, o kam TOC terminai gali pasirodyti nesuprantami, tai galima surasti sutrumpintą vertimo variantą LEAN metodikos VSM skyrelyje. Six Sigma irgi nestovi vietoje, todėl dalį LEAN metodikos idėjų pasiskolino ir įvardijo savo terminais.
Mano paminėtos metodikos tiesiog papildo viena kitą, ir jas naudojant reikia neužmiršti, kad kiekvienai ligai yra savo vaistas, o konsultantas, kaip geras daktaras, turi parinkti tinkamą metodiką problemai spręsti. Ir bėkite nuo tokių konsultantų, kurie sako, kad TOC ar LEAN yra pati geriausia metodika, nes tai skamba, kaip aš turiu vaistą nuo visų ligų. Tokiais vaistais jau senai niekas netiki.
Nuo 2005 nemažai konsultantų dirba, siekdami apjungti visas šias tris metodikas po pavadinimu TLS arba dar kitokiais sutrumpinimais. Mes dabar galime stebėti, kaip įvairios metodikos apjungiamos į visumą, į kažką tokio panašaus, kaip sveikatos apsauga. Šiuo atveju turiu minty sistemą, bet ne eiles mūsų poliklinikoje
Bet grįžkime prie viešų pasipiktinimų. Aš noriu į visą šią istoriją pasižiūrėti per procesų tobulinimo prizmę.
Japoniškoje vadybos filosofijoje, arba jos vakarietiškoje kopijoje LEAN, yra toks įrankis, kuris vadinamas vizualiniu valdymu. Jo esmė – darbo vietoje sudaryti tokias sąlygas, kad bet kas (net ir pašalietis) galėtų greit suprasti, ar viskas vyksta taip, kaip reikia. Ir jei yra nukrypimai nuo nustatytos tvarkos, turi būti imamasi korekcinių veiksmų. Ir kiekvieno darbuotojo pareiga yra signalizuoti, kad kažkas negerai. “Toyotos” gamykloje kiekvienas darbininkas turi TEISĘ ir PAREIGĄ sustabdyti surinkimo liniją, jei yra nukrypimas nuo nustatyto proceso. Suprantu, kad tai labai kvaila taisyklė, kuri skatina būti stukačiais. Matyt todėl Japonija taip atsilieka technologiškai ir ekonomiškai nuo likusio pasaulio. Jau nekalbant apie jų gamybos efektyvumą.
O dabar pritaikykime tuos pačius principus įmonėje, kuri vadinasi UAB “Lietuvos Respublika”. Kam nepatinka UAB, galite pervadinti į VšĮ. Jeigu kuris nors pilietis mato, kad kažkas yra daroma negerai, jis turėtų iš karto į tai reaguoti. Atsimenu, kai dar jaunas (prieš 12 metų) buvau Vokietijoje. Mes su draugu vaikštinėjome po naktinį Berlyną. Viskas vyko apie pirmą valandą nakties. Visiškai tusčias miestas. Kuomet priėjome sankryžą, mums degė raudona šviesa, bet automobilių nebuvo. Prie perėjos stovėjo senutė su žiurkės dydžio šuniu. Mes gi būdami ‘turisto stupido’ žengėme per gatvę, bet iškart sulaukėme senutės pasipiktinimo, iš kurio aš tik supratau kelis kart pakartotą žodį ‘rot’. Taigi, grįžome atgal ant šaligatvio ir tik sulaukę žalios šviesos perėjome gatvę. Pilietiškumas tai ne tik pastovėti už laisvę prieš tankus (kas tikrai labai svarbu), bet ir po to užtikrinti elementarių taisyklių laikymąsi. Ir už tai turime būti atsakingi visi.
Dar viena daugeliui žinoma istorija apie neblaivią Ingridą Sabonienę už vairo. Atsimenu, kaip piktinosi lietuvaičiai, kokie tie amerikonai skundikai (nes įskundė kažkas iš kaimynų). Tačiau pasižiūrėkime statistiką, kiek JAV įvyksta avarijų dėl neblaivių vairuotojų kaltės arba dėl kelių gaidžių kaltės? Nes visa visuomenė nepakanti tokiems dalykams ir imasi priemonių, o ne vadovaujasi principu “Ne mano kiaulės…”
Netgi mūsų įrašai apie įdomiai automobilius parkuojančius KAModarbuotojus sulaukė pastabų, kad neturime kuo užsiimti. Bet kas, jei ne mes visi ir pakeisime mus netenkinančią situaciją. Tačiau Lietuvoje gi įprasta laukti, kad kas nors ką nors už tave padarytų. Net J.E. Prezidentė pakomentavo bendromis frazėmis apie kažkokius mistinius oligarchus ir banditus, bet nė vieno konkretaus pavyzdžio neįvardino.
Taigi dėl to, kad atkreipsime dėmesį į tuos dalykus, kurie, mūsų manymu, yra neteisingi, bus tik geriau. Net jei tai tik čekiukų nedavimas.
Pagal minėtą “Toyotos” pavyzdį, jei nutiko nukrypimas nuo proceso (mikriukas neišdavė talonėlio), bet kas turi pareigą sustabdyti liniją (tarkime, A. Račas pranešė savo tinklaraštyje). O tuomet – sustabdžius liniją – būtina išspręsti nukrypimą sukėlusią problemą. Mikriuko vairuotojas ne šiaip sau neišdavė talonėlio, jis turi svarčių priežasčių tokiam elgesiui. Ir kol tos priežastys nebus išspręstos, mes vis gaišime laiką stabdydami ir stabdydami. Ir diskutuosime, ar tai žigsnis link efektyvumo, ar tai eilinis tuk, tuk, tuk.
Ir nesmerkime žmonių už tai, kad jie aktyviai gina/atstovauja savo įsitikinimus, o diskutuokime su jais, ar jų įsitikinimai pagrįsti ir teisingi.
I write this post in English as the Davos one-minute-video competition issue is far beyond the borders of my country. I submitted my video last week and had many discussions since then about the idea I suggested. But when I got questions from the Reuters I somehow understood the Davos video competition has a bit major importance I thought before they called.
The discussions regarding my idea (I wouldn’t describe it as an idea as there’s nothing new in it -- will explain later) mainly held in Facebook and Skype as well as in almost any private conversation with the people I met last week. The questions addressed to me are repeating so I decided to create and update FAQ in order to make my communication more effective. I don’t want to waste one more week behaving like fireman when things can be systematized so I could focus on the other things.
Feel free to quote any of my statement bellow or in the comments.
How was the voting?
Well, it was really fun. Davos Forum organizers made a great viral marketing collecting all videos in one place at http://www.youtube.com/davos and allowing people to vote for or against. It attracted many people as participants tried to consolidate their supporters or find new ones.
My country, I mean politicians, didn’t receive official invitation to attend the Davos Forum this year. As far as I was the only Lithuanian in that video competition it meant in case of victory we (Lithuania) would jump into the leaving train. This opportunity consolidated Lithuanians who started call to vote their friends from the moment I uploaded the video and announced this in the blog.
And so we took a lead. And kept the leading position by Wednesday (Jan 12) night. Then Shawn, a volunteer from Canada, submitted his video (his idea was to decrease digital divide with free distribution of cell phones to people in poor countries) and started the race. Very fun race.
When Lithuanians saw Shawn coming after, they accelerated but soon failed as it was night time in my country, some 01:00. (Jan 13). It was daytime in Canada.
When I woke up Thursday morning, the result was some -100 votes. And then Lithuanians came to their offices and opened Facebook… You should have seen this: the score changed like in the basketball game. -50, -30, -14, -7. In some two hours time we cought up and outran. While Canada sleeps…
But night never lasts forever. Canadians take a bath, open their notebooks or cell phones, and read (took from Shawn’s twitter page):
Another @Davos vote update: I’m currently 50 votes behind, less than 12 hours to go. Working on something to help explain how you can vote.Thu Jan 13 2011 14:18:42 (EET) via Echofon
Shawn has 270.000 Twitter followers and it worked. Tweets, retweets and retweets. Well, I also received support from one of the most followed Lithuanian Twitter user Karolis Pocius, who has 766 followers. But that was different weight category. Note, only registered Youtube users were allowed to vote. It was really nice to see how Lithuanians in one Facebook group which unites basketball fans cought virus of the race. Guess, everyone enjoyed. Some discovered a hero in me, some said we were as strong as 20 years ago (Jan 13, 1991, exactly 20 years ago, Soviet tanks failed to pull down Lithuanian government as unarmed people died to show the world we better die then refuse the Independency).
We lost with the final score some 750:1500. I slept when Davos stopped the voting and there’s no data left on their site.
But should we care about the votes?
Do we really think something really important can be decided in such marketing shows? Can internet democracy make the world better?
Let me explain, why I think it should not.
I’m a democrat, of course. But democracy never makes people happy if we apply a majority power principle only. If the desicion is taken in support of 51:49, how many people be unhappy? Half. How much is worth the decision which leaves half of the people in trouble?
But it’s not a problem of democracy. It’s a problem of compromise. Compromise always leaves someone unhappy. And very often -- all parties. Because none of them is fully satisfied with the solution.
So if the idea has many active supporters it does not mean that idea is the one which needs to be focused at. Of course, if you’re politician and elections are coming next week so you better tell those activists something they want to hear. They want higher salaries, so promise them. That will be a compromise because you have to take money from someone else to keep your promise given to the crowd.
If we -- country, where basketball is the second religion - can take the second place in the global voting, can you imagine what happened if a guy from FC Barcelona fan club applied to Davos?
So when crowd requests something, the leader should always check what will be the impact for the main goal. Real leaders usually have them.
Now Shawn and all his community keep fingers crossed their votes to be noted by Davos commission. In Lithuania nobody does. Because internet voting is a game, but serious decisions (like how make people happy in short period of time) are based on analysis, not a computer-social-game. So fingers, crossed or clench, won’t help.
I don’t trust the race. I trust the process.
How did I like Shawn’s video?
It’s great. The work that Shawn does in Bangladesh is absolutely amazing. Red Cross, Save the Children are the brands of people humanity and it’s fantastic there’re such persons who devote their life to help other people.
Shawn suggested to distribute cell phones as wide as possible in poor countries like Bangladesh and so decrease digital divide:
One of the things I’ve learned is that it’s extremely easy to demonstrate the power of social media to connect people. Once they get it, rich or poor, things take-off themselves.
Well, I disagree. Ability to communicate ‘everyone-to-everyone’ is not the solution for the poor people because it does not fight the root problem -- very low economic competitiveness. Furthermore, technology can bring benefits if and only if it diminishes a limitation. What limitation is diminished if we distribute cell phones? The answer -- people to people communication. How did countries in Western World (big and small countries) succeed to build strong economies many years before cell phones, twitters and all this social-media stuff appeared? If the rules are not changed, any technology is just a nice-to-have-tool.
My country -- Lithuania -- has the highest fiber optic penetration in Europe. People living here have ~1,4 cell phones each in average. So what??!! Thanks to Romania and Bulgaria, who joined EU recently, we’re now not the last in terms of competitiveness.
Next, I agree it’s very important to give ability to people to communicate and educate via internet. But none of kids who take my iPhone launches Wikipedia, instead they all search for game apps to enjoy the touch-tool. Do we think that when we give opportunity for the poor to tell their stories we would get more chances to help them? In businesses this issue is called ‘we need more data’. Do we? If the root problem is clear, the overdata is just an element of defocusing. By the way Twitter, Facebook as well. So if we spread cell phones for the poor and if they start communicate their daily life and struggles, we will get more data but nothing else what could get us closer to the solution.
Note, that only actions can make changes, not talks or conversations.
When I consult businesses I always search and fight the root causes, not consequences. Doing other things is waste of time as no or very low impact will be gained. Waste of time means waste of limited resources. The world leaders are very expensive resources. And if they start wasting their time fighting consequences, the damage for the global economy will be catastrophic. The help can be two types: blow out the fire or implement systematic changes that would reduce the fire risks. Charities mostly focus on the first type, which is absolutely necessary when fire flames. But world leaders if they really want better world should focus on systematic changes. That is exactly what I talk in my representing idea.
And, to close this topic, I’m sure Shawn won’t be invited to Davos this year as he failed last 3 or 4 years. Because it’s impossible to achieve different (better) result if doing the same. If you want different result, the action (or idea, in particular) should be different if compared to previous attempts.
Why did I take these measurements, not others?
Let me remind You the description of the idea:
Before heading to the solution, let’s agree on the root problem that is faced by any country in the world.
It’s a fact that institutions, even governments, as well as people behave in the way they are measured. What means the right measurements are the necessary condition to rapid growth and people happiness.
There’re three main areas that countries should focus on.
In the Education:
- The growth of the creation of added value
- The increase of salaries (what means return on investment into education)
In the Healthcare:
- The Lenght of life
- The Working age (what means how longer we live and how longer we’re able to work)
In the Economy:
- The amount of jobs
- Added value per employee (how many people got employeed and how much increased the value we created)
Using those measurements any country should set specific targets (in numbers) due to their current situation and ambitions. All the outgoing strategies of the governmental institutions should be subordinated to the country targets set. The targets should be publicly announced and publicly evaluated.
The leaders should focus on them, track the performance on the regular basis.
The measurements above are not taken from the dream. Me and my great friend and co-blogger Nerius have worked on this the whole day. A year ago. In the beginning we decided that the goal of ANY COUNTRY should be ‘people happiness’. If so, in order to reach the goal, it must be evaluated. Thus we started to check possible measurements.
It is widely accepted that GDP is not a right measurement to determine the status of people happiness. To make the search easier we went through the process. We put down all possible measurements from all spheres of governmental regulation: international affairs, culture, education, justice, healthcare, economy, environment, etc. And then connected all those measurements with cause and effect arrows. We, processists, trust that any system is a connection of cause and effect relations. Some problem impacts other, and is impact by another. Some problem is a consequence of some other problem.
Again, there’s no point to impact the consequence as it gives no result and does not solves the root cause of the system.
And so we came to the root measurements that now are described in the idea.
I always use this method when start new consulting project in the environment that I’m unfamiliar with. It helped me many times and there were no doubts why this method of thinking should fail when analyzing so much sophisticated system like government.
How did the idea come to my mind?
In 2009 there was a competition provided in my country, called “Present your vision to Lithuania”. In our blog we aften criticize our politicians and our visitors insisted we to suggest something, not only criticize. And that was a push. We met with Nerius and discussed all this. Then I spent the next day verbalizing the analysis we did a day before. Nerius is much more experienced TOC consultant, but I have a bit better writing skills so far, thus it so happend I took the flag.
When I found out about the Davos video competition, I just needed to film the resume of the vision we made a year ago. By the way, our vision didn’t win that 2009 competition.
Is my idea new?
Absolutely not! We just systematized things that make headaches for many people in the world.
I think, the problem is when we seek for something new thinking, that only new -- never heard -- ideas can change the world (actually, new ideas really change the world but can we say that those changes somehow help decrease social divide?). Can we agree that sophisticated systems are difficult to change? If so, can we agree that there’s a huge rate of fail in some stage of implementation? And what then? -- New vision! HA aha ha.
We do not cross the difficult stage and instead create something new. Loose the direction. It was not wrong, it was just difficult. But we changed the direction.
There’s a joke illustrating this. John is looking for the keys that he lost. Marry joins to help him search. In twenty minutes of unsuccessful search Marry asks: “Do You really lost the key here?”. John replies: “No, I lost them there”, and points to the furthest corner of the hall. “So then why we’re searching here?”. “Because there’s more light”.
Is my English ’sucks’?
There was such statement in youtube comments. I answered that if English was the main criteria, we should invite all American or British people to participate in the discussion despite their ideas. Should we? I can also speak fluent Russian, that is my second foreign language. And, of course, Lithuanian, which is one of the oldest languages in the world.
Still we don’t have articles (a, the) in Lithuanian language, so most of us don’t know when to put them and when avoid. It should be visible from this text as well.
By the way, my poor vocabulary turns me to simplify the presentation and it becomes easier understandable to non-English speaking nations. In the communication process the person with bad skills is the constraint. What means if another, for example, English native speaker says something very complex, the result will be limited by the abilities of the not so cool audience. So the simpler one speaks, the bigger is possible global audience.
Kol kas tai – geriausia metų idėja ir žinote kuo kvepia? Optimizmu ir nenoru atsiklausti masinės, kolektyvinės nuomonės, ir pasiryžimu kažką daryti savo protu.
Kartais tenka aplankyti klientus kartu su praktiką atliekančiais studentais. Ir dažnai tenka susidurti su jų nuostaba: kokiais brangiais automobiliais važinėja savininkas, arba koks turi būti savininko atlyginimas, kad segi “Rolex”? Tuomet mes pereiname į skaičiavimus.
Taigi siurbėlė savininkas iš darbuotojų atima visus pinigus ir jiems moka minimalų atlyginimą. Aš visada paklausiu, ar darbuotojas mano, kad yra teisinga, jeigu jis su įmone uždirbtus pinigus pasidalins per pusę. Praktiškai visi sutinka, kad tai yra teisinga. Toliau: reikia mokėti mokesčius valstybei už gydymo paslaugas, pensijas ir t.t. Tai irgi kaip ir nieko naujo.
O dabar topinis klausimas: tai kiek norėtumėte uždirbti? Tarkim, 2500 Lt. Pagal skaičiuoklę gaunasi, kad reikia uždirbti 4311 Lt. Ei, mes užmiršom įmonę. Jai irgi reikia 4311 Lt palikti. Juk taip susitarėm, kad dalinsimės po lygiai. Įmonė šiuo pinigus leis darbo vietų išlaikymui, investavimui į naujas darbo vietas ir galų gale mokesčiams. Taigi darbuotojas turi uždirbti 8622 Lt, jei nori gauti 2500 Lt “į rankas”.
Kitas klausimas: tai kiek gali sau išsimokėti įmonės savininkas nuo 8622 Lt atlyginimo pavidalu? Na, statistika sako, kad iki 5% gamybinėse įmonėse. Neretai esu susidūręs, kad tas skaičius siekia vos 2%. Taigi jeigu darbuotojas nuo 8622 Lt pasiima 2500 Lt, o tai sudaro apie 29%, tai savininko 2% sudarys apie 173 Lt. Savininkas gauna 15 kartų mažiau.
Laikas pradėti džiaugtis, kad kažkam yra blogiau. Taip skaičiuojant visai neatrodo, kad savininkas yra siurbėlė. Tačiau, jeigu įmonėje dirbs 16 darbuotojų, tai įmonės savininkas jau gaus daugiau negu darbuotojas. O jeigu paimam gamybines įmones, kur dirba 200 darbuotojų, tai gausis, kad savininko atlyginimas gali siekti 30-35 tūkstančius litų. Aišku, galima sakyti, kad gamybinėje įmonėje darbuotojas uždirba apie 1.000 Lt, t.y. 2,5 karto mažiau negu mūsų nagrinėtame pavyzdyje. Bet vis vien gautųsi, kad savininko alga gali siekti 10-15 tūkstančių litų ir tai yra socialiai neteisinga. Nors pinigų dalinimos principas yra socialiai teisingas. Tiesiog logikos paradoksas.
Po tokio pasiaiškinimo lieka tik vienas argumentas: o kaip yra kitose šalyse? Kiek man teko ieškoti informacijos, tai Japonijoje vidutinio atlyginimo santykis su brangiausiai apmokamo vadovo yra apie 5 kartus, o JAV – neretai viršija ir 30 kartų. Pagal lietuvišką socialistinį mentalitetą, jeigu direktoriaus atlyginimas santykinai neperlipa dešimtuko, mes dar galime pakęsti.
O dėl automobilių viskas dar paprasčiau. Kaip tik su studentu vaikščiojom po gamyklą. Gamykla skundėsi, kad nespėja atlikti užsakymų. Todėl aš galėjau ramia sąžine efektyvinti darbuotojų darbą, nes buvau tikras, kad darbuotojų neatleidinės. Taigi prie vienų staklių studentui pademonstravau, kaip darbuotojas užsiima MUDA. Vietoje 800 detalių gamino 360. Aišku, už toki našumą gaudavo atitinkamą atlyginimą. Todėl ir nedirbo našiai. Žodžiu, tautologija. Pakėlėm našumą, ir našumo padidėjimą užtvirtinom didesniu atlyginimo.
Kitoje vietoje po 10 minučių pokalbio su staklių operatoriumi sužinojome, kad staklės veikia lėčiausiu greičiu. Jau kitą valandą gavome 15% našumo padidėjimą. Paklausiau: “O kodėl anksčiau greičio nepadidinote?”. O kam, atlyginimą ir taip moka, kuo ilgiau darysiu, tuo daugiau atlyginimo gausiu. Nesupranta, kad su tokiu našumu jam atlyginimą mažina prie kiekvienos progos ir jis praranda daugiau negu gauna dirbdamas lėtai.
Dar kitoje vietoje pakeitėme darbo vietos išdėstymą ir darbuotojai dviejų dienų darbą padarė per dieną. Realiai įmonė panaikino vėlavimą užsakymuose ir tą mėnesį gavo papildomai 60 tūkstančių pelno. Po to, kai viską suskaičiavome, aš paklausiau studento, kiek, jo manymu, kainuoja savininko mašina. Sako, apie 200 tūkstančius. Gaunasi, kad jeigu taip gerinsime įmonės veiklą, kaip mes padarėme per pastąjį mėnesį, tai per kokius 3-4 mėnesius ir užsidirbtų sau naują automobilį. Bet taip nebus, nes tie pinigai reikalingi įmonės vystymuisi, darbo užmokesčio fondui didinti ir dar visokiems reikalams. Todėl bus paimta tik tiek, kiek reikia lizingui apmokėti. Ir šiuo atveju neatrodo, kad daug sau savininkas susigriebė.
Ir tada lieka paskutinis ir geležinis argumentas: savininkas visada savo turtus susikrauna išnaudodamas darbuotojus. Ar tikrai? Pradėkime nuo to, kad niekas jūsų į darbą su botagais nevaro. Yra du maži stimulai, kurie mus stumia: tai noras valgyti ir nesėsti į kaliūzę už mokesčių nemokėjimą. Aišku, yra atskira kategorija žmonių kurie bombžauja. Neseniai teko žiūrėti dokumentinį filmą, kaip rusai atominę bombą kūrė. Kiek tenai yra tiesos, aš negaliu spręsti, bet patiko žurnalisto požiūris. Taigi visame atominės bombos kūrimo projekte dalyvavo daugiau negu 50 tūkstančių žmonių. Bet rusai suprato, kad jie atsilieka nuo amerikonų, todėl nusprendė nusisamdyti vokiečius. Ir dar suprato, kad vergų darbas neefektyvus, todėl vokiečiams pasiūlė labai geras sąlygas. Netgi pagal vokiškus standartus sąlygos buvo kelis kartus geresnės negu Vokietijoje. Į tokias geras sąlygas papuolė apie 500 vokiečių. Galim greitai paskaičiuoti, kad tai sudarė apie 1% visų darbuotojų. O gal taip yra ir Lietuvoje?
Tarkim, Šarkinas yra samdomas darbuotojas, nesiginčysite, taigi jo atlyginimas po sumažinimo siekia apie 13 tūkstančių. Galite pasiieškoti bankų ar kitų didelių įmonių samdomų vadovų atlyginimų ir sulyginkite su vidutiniu tos įmonės atlyginimu. Dabar galite šaukti, kad jūs išnaudoja toks pats samdinys, kaip ir jūs. Beje, 90% Lietuvos verslo savininkams tokie pinigai tik sapnuojasi. Ne savininkai ar darbdaviai užsiima išnaudojimu. Šiam momentui tai vienintelė įstatymais įteisinta sistema, kuri kažkiek bando subalansuoti visų šalių interesus. Ir kiekviena šalis mano, kad ji labiausiai yra nukentėjusi.
Ir visiškai pabaigai. Jei nenorite savo verslo turėti, bet gerai gyventi, turite būti tarp 1% geriausių. Čia tas pats, kaip sporte: arba esi čempionas ir viską turi, arba esi tarp tų kurie sugalvoja šimtus priežasčių, kodėl nelaimėjo. Todėl nesiskųskite, kad išnaudoja, kol nesate čempionai.
P.S. “Volvo” įmonę nusipirko kinai. “Volvo” darbuotojus, atvykusius dirbti į Kiniją, ištiko šokas, kad reikia dirbti šešias arba septynias dienas per savaitę.
