Medicina: kokie politikai, toks ir efektyvumas

Liaudies išmintis sako: šuns balsas į dangų neina, bet gi lašas po lašo ir akmenį pratašo, todėl nusprendžiau pratęsti “nemokamos medicinos” temą. Kai rašiau pirmąjį įrašą, buvau nusiteikęs sulaukti vos ne visuotinio pasmerkimo už nemokamos medicinos mirties paskelbimą. Ir nors straipsnis buvo perpublikuotas net keleto portalų (balsas.lt, alfa.lt, marketnews.lt), tačiau dauguma skaitytojų komentaruose (kaip bebūtų keista) labiau palaikė idėją, nei ją smerkė.

Nežinau, kiek aš prisidėjau, bet apie tai imta kalbėti plačiau nacionaliniu mastu. Netgi kažkas nusprendė prisiimti kaltę už tokią konstitucinę formuluotę ir pakankamai logiškai paaiškino, kodėl buvo pasakyta būtent taip. Galbūt ji visai teisinga buvo, tačiau aplinkybėms pasikeitus galbūt verta ją peržiūrėti.

Tačiau šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros įstaigų efektyvumą ir to efektyvumo didinimą. Juk labai dažnai girdimas argumentas prieš priemokas – sveikatos priežiūros įstaigos dirba neefektyviai, todėl pinigų daugiau nereikia, o reikia įstaigoms pasigerinti efektyvumą.

Apskritai apie valstybinio sektoriaus įmonių ir įstaigų efektyvumą ne kartą rašė ir “Verslo žinios“. Straipsniuose užsimenama, kad valstybinių įmonių vadovai nesunteresuoti didinti efektyvumą. Tačiau bent dalies sveikatos priežiūros įstaigų vadovai tikrai nori pagerinti efektyvumą. Viena iš priežasčių – rimtas organizacijų biudžetų sumažinimas: kai kurių organizacijų biudžetai (pajamos) buvo sumažinti 20% ir daugiau.

Taigi, kodėl sveikatos priežiūros įstaigos savo efektyvumą didina vėžlio tempu? Aš iškart noriu atmesti prielaidą, kad efektyvumas nedidėja dėl medikų nenoro. Turie jie to noro. Kadangi šiuo metu tenka nemažai bendrauti su sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais ir vadovais, todėl susidariau nuomonę, kad pagrindinė problema yra vadybinių įgūdžių stoka. O ypač valdyti ir tobulinti procesus. Jeigu norite savo kailiu patirti, kaip  neefektyviai veikia sveikatos priežiūros įstaigos, pamėginkite ten apsilankyti be “blatos” ir storos piniginės (taip, yra gerų išimčių, tai truputį džiugina).

Natūralu, kad atsakomybę už efektyvią organizacijos veiklą turi prisiimti organizacijos savininkai. Taip, savininkai, o tik po to vadovai. Nes bet kokios organizacijos savininkai nustato tikslus (pvz. suteikiamų paslaugų kiekis, kokybė) ir suteikia įgaliojimus ir priemones (biudžetą) tiems tikslams pasiekti. O kas yra sveikatos priežiūros įstaigų savininkas? Kadangi beveik visos įstaigos – valdiškos, tai savininkams (piliečiams) atstovauja atstovai. Daugeliu atvejų sveikatos priežiūros įstaigų steigėjai (savininkai) yra savivaldybės. Bet ar savivaldybės turi darbuotojų, kurie nusimano apie veiklos bei procesų efektyvinimą? Jei tokių žinote, parašykite pavardes komentaruose, prašau.

Taigi, vieną rimtą kliūtį sveikatos priežiūros įstaigų efektyvumo didinimui išsiaiškinom: įstaigų darbuotojai neturi reikiamų žinių.

Bet tokių žinių turi politikai? Štai visai neseniai seimūnai lankėsi keliose poliklinikose. Atrodytų, labai teisingas žingsnis. Juk dar savo straipsnyje apie baldininkus rašiau apie tai, kad labai svarbu bet kokį pagerinimą pradėti nuo vizito į gembą. Tačiau tai, ką padarė seimūnai, galima dėti į bet kokį vadovėlį ar kursą, kaip nereikia daryti procesų tobulinimo (beje, tai tikrai paklius į mano kursų medžiagą).

Man taip ir liko neaišku, kodėl vizitui buvo pasirinktos būtent tos, o ne kitos įstaigos.

Parlamentarai teigia apsilankę poliklinikose, apie kurias girdi daugiausiai pacientų nusiskundimų. Buvo pasirinktos Antakalnio, Vilniaus rajono bei Naujosios Vilnios poliklinikos. (DELFI.lt)

Jeigu tai yra tiesa, tuomet kur skaičiukai (t.y. kiek skundų gauta apie tų įstaigų darbą)? Nes perskaičius komentarus, susidarė įspūdis, kad labiau skundžiamasi kitomis įstaigomis. (Beje, mano žiniomis, oficialių skundų kiekis apie bet kurią įstaigą per metus tesiekia 15 vnt.).

Pirmiausia, bet koks proceso stebėjimas vykdomas tam, kad būtų nustatytos „mudos“, o ne tam, kad būtų kontroliuojami žmonės. Viena esminių proceso tobulinimo prielaidų – žmonės dirba neefektyviai ne todėl, kad taip nori, o todėl, kad juos verčia aplinkybės, nustatytos taisyklės ar įpročiai. Jokiu būdu po tokių ėjimų į gembą neįžeidinėjami darbuotojai ar vadovai. Kokio bendradarbiavimo galima tikėtis iš įstaigos, po tokių A.Matulo išvadų:

„Negeras estetinis įspūdis liko nuo vizito į vyriausiojo gydytojo kabinetą. Gal žmogus po ligos, tačiau jis labiau panašus į ūkvedį nei į įstaigos vadovą.” Pati poliklinika, jo teigimu, buvo švari.

Kadangi aš pats su kolegomis ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais irgi dariau ne vieną vizitą į gembą, tai galiu pasakyti, kad A. Matulo vedini seimūnai nepamatė nė 5% visų bėdų.

Reido metu jie fiksavo tik simptomus arba neigiamas pasekmes. Pavyzdžiui, kad daktaras daugiau rašo, o ne su pacientais bendrauja. Nesiginčysiu, faktas – apie 80% laiko daktaras rašo. Kodėl? Nes Ligonių kasos ir SAM reikalauja visokių formų, ataskaitų ir t. t. Daktarai juokauja, kad ligos istorija rašoma prokurorui (suprask, jei kas skaitys, tai tik jis). Konstatavo, kad daug pacientų ateina tik recepto pasiimti. Irgi faktas.

Ko aš pasigedau, tai kažkokių sisteminių pastebėjimų, priežasčių nustatymo ir ĮSIPAREIGOJIMO KAŽKĄ PAKEISTI. Juk to tikimasi iš tų, kurie sprendžia. Tačiau tam reikia žinių ir kiaušų prisiimti atsakomybę. Todėl vienareikšmiškai šį reidą pagal sukurtą vertę sveikatos priežiūros sistemai vertinu kaip mudą. O reklaminė priešrinkiminė nauda – tikrai ne nauda visuomenei.

Tai kaip įveikti tą procesų efektyvinimo žinių stokos kliūtį ?

Ta proga prisiminiau anekdotą:

Mokytoja:

– Petriuk, kodėl vakar nebuvai mokykloje?

Petriukas:

– Karvę pas jautį vedžiau.

Mokytoja:

– Negi tėvas negalėjo?

Petriukas:

– Gal ir galėjo, bet jautis vis tiek geriau.

Visos įmonės, kuriuos pasiekė įspūdingus efektyvumo didinimo rezultatus, negailėjo laiko ir pinigų žinių įgijimui (mokymams ir konsultavimui) bei nedarė reidų, o nuosekliai taikė tai, ką išmoko.

Tai, kad 100 darbuotojų turinti firma, pavyzdžiui, auginanti pievagrybius ar pjaustanti metalą, nuolat investuoja į procesų efektyvumo didinimą – tai čia normalu. Jie gi, mat, kitokie – verslininkai. O štai jei jei į šią sritį painvestuos rajono ligoninė (turinti 200 darbuotojų), pjaustanti gyvus žmones, tai jau bus lėšų švaistymas, galbūt net vertas STT ar FNTT dėmesio. Nes pinigus ligoninės, poliklinikos gali leisti tik paslaugoms teikti. Efektyvumas, kaip jau supratote, į šią sąvoką nepatenka.

Todėl geriau (saugiau) – nieko ligoninėje nekeisti, o sukandus dantis prakentėti ekspromtinį parodomąjį seimūnų vizitą, nei šį bei tą pakeisti ir sulaukti sisteminio audito ar kratų. Šneku ne savo žodžiais, bet įstaigų vadovų. Juk iškilus klausimų dėl išleistų pinigų, visada galima pačiupinėti rentgeno aparatą. O štai procesų patobulinimo niekaip nepačiupinėsi.

Mes, konsultantai, žinoma, taipogi turime interesą (milžininška neefektyvumo rinka). Tačiau didžiausią interesą turi kiekvienas gyventojas, kuriam per gimtadienį linkima sveikatos. O kas bus, jei linkėjimai neišsipildys?

O štai kokį interesą turi politikai, man paslaptis iki šiol. Kada jie supras, kad baldininkai, tekstilininkai, metalistai, mėsininkai (t.t.) efektyviau už ligonines ir poliklinikas dirba ne dėl to, kad jie yra kitokie, “firmos”? O dėl to, kad tose firmose dirbantys žmonės ne tik pjausto, gręžia ir siuva, bet ir daro sisteminius pokyčius. O pastariesiems atlikti, nepakanka mokėti pjaustyti. Tebūnie ir mokytasi to 12 metų.

komentarų yra lygiai 11

  1. Šaunus straipsnis. Smagu, kad dar yra kam rūpi opus Lietuvos klausimai, nors ir su interesu. 😉

    Bet galiu pastebėti, kad nepaminėta: gydytojai suinteresuoti, kad žmonės pirktų vaistus (tikėkimės, kad nesirgtų), kiekvienas vaistų tiekėjas turi tokius glaudžius ryšius su gydytojais, kad baisu pagalvoti.
    Iškarto pasakysiu, kad įrodančiu faktų neturiu, tad mielieji STT darbuotojai į mane nesikreipkite ir mano mamos (gyd.) nekratykite. Vadovaujuosi pastebėjimu, kaip lengva ranka gydytojai dėl mažiausio spuogelio išrašinėja receptus vaistams.

    Problemos sprendimas: sveiki žmonės.
    Ką gi reikia padaryti, kad žmonės būtų sveiki!? Mankšta, sveikas gyvenimo būdas ir kiti gyv. džiaugsmai. Ir po kartos (20metų) problema sumažės bent 40%.
    Šia linkme dirbama (investuojama) labai mažai.

    • Daktarai dirba su pasekmėmis (ligomis). Sveiakat turi rūpintis patys žmonės.
      Beje, nėra taip blogai su tais vaistų išrašymais. Jau vien todėl kad farmacininkams sunku nustatyti kuris daktaras išrašė vaistus.

    • gydytojo pirma pareiga turėtų būti žmogų atpratini gerti vaistus. deja to nelabai išeina padaryti, nes stiprūs farmacininkai to neleidžia. kad ir tais pačiais arbatos gėrimais ir dirbtinėmis konferencijomis.

  2. Rimas

    Suvedant į vieną du pirmuosius komentarus, gauname prieštaravimą: nelabai suprantamas tampa gydytojų suinteresuotumas, kai farmacininkai negali nustatyti, kuris daktaras išrašė vaistus. Ar jie šiaip, iš idėjos išrašinėja? Ar už tušinuką?
    Negaliu atsakyti už Vytenio mamą, gal ji ir yra labai suinteresuota, bet mano žmona, gydytoja su ne viena licencija, dirbanti savo darbą jau daugiau kaip 20 metų, jokio suinteresuotumo išrašyti vaistus nemato. Išskyrus vieną dalykinę konferenciją kažkurį rudenį Rygoje, kur ją nuvežė farmacijos kompanija, jokių anei dovanų, anei kyšių, anei kelionių nėra apturėjusi. Vienintelis dalykas, kurį galima laikyti nauda – paskaitos, kurių metu galima vaišintis kava, sumuštiniais, turtingesnė kompanija dar pasiūlo ir kokių delikatesų. Viskas. Ir tai tiesa.
    Todėl niekada nesupratau žurnalistų postringavimų apie kažkokius gydytojų papirkinėjimus. Bet žmogus žmogui nelygu. Gal man tiesiog tokia žmona pasitaikė :)
    O straipsnis geras. Ir teisingai pastebėta, kad matulai mato tiki pasekmes. Ne priežastis. Taip pat, kaip ir savo kovoje su alkoholiu ir alkoholinių gėrimų gamintojais, o ne su alkoholikais ir alkoholizmu.

    • Atsiprašau jei ne aiškiai išsireiškiau. Tiesiog norėjau pasakyti, kad tikrai ne daug daktarų yra ‘motyvuojami’ farmacininkų. Dėl to, kad matyt tam nepasiduoda, o ir farmacininkai nelabai gali tiesiogiai susieti pardavimų su konkrečiu daktaru todėl ir ‘nemotyvuoja’.
      Neobjektyvūs daktarai tikrai pasitaiko, ir gal dažniau nei norėtųsi, bet tai nėra TOKIA problema, kaip pateikia žurnalistai.

      Beje, artimų giminių tarpe medikų neturiu :)

    • tamsta pasisako, kad turi žmoną gydytoją ir priverčia ją iš karto raudonuoti savo nemokšiškumu.
      gydyti alkoholiką ir alkoholizmą nekovojant su alkoholio platintojais, tai tas pats, kas kovoti su krize Lietuvoje užmirštant, kad ją pridirbo nekontroliuojami Amerikos bankai

      • Nesutinku. Jeigu jūs negalite negerti matydamas butelį ant stalo (ar lentynoje), tai nereiškia, kad kiti irgi negali turėti pasirinkimo laisvės. Mano vartojamo c2h5oh kiekio neįtakoja nei parduotuvių darbo valandos, nei akcizai nei reklamos draudimas/leidimas.
        Bet straipsnis ne apie tai.

  3. Prie easmų tegų “Mes kitokie, Pastebėjimai” dar galėtumėte pridėti – “savireklama”.

    • Jei norėtume lindėti pasislėpę krūmuose, tai, matyt, nebūtų nė vieno įrašo ir nė vieno tago. O ir paciame tekste aiškiai įvardintas mūsų kaip konsultantų interesas. Remiantis jūsų logika, po kiekvienu Nausėdos, Rudzkio ar pan. pasisakymu irgi reikia rašyti savireklama ?

  4. Gal kiek ne į temą, bet apie valdiškos įstaigos efektyvumą. Veiksmas bibliotekoje, o ne ligoninėje, bet esmė nesikeičia. Pasakojo darbuotojas iš vieno miesto didelės bibliotekos.
    “Reikia modernizuotis ir skaitmenizuotis. Pagal kažkokį projektą galima gauti pinigų VIENAM skaneriui. Suma už kiek pirksi nesvarbi. Būna po 10 000 Lt, bet būna ir po 100 000 Lt. Žinoma, kad imam brangų ir dar krūva super kompiuterių jam aptarnauti.
    Tada reikia sukurti skaitmenizavimo departamentą ir paskirti direktorių. Rado, paskyrė. Bet direktorius gi neskanuos. Reikia skanuotojo, kadangi daug darbo nėra tai tik pusei etato. Jau pusė metų ieško, rado. Tuoj pradės skaitmenizuotis…”
    Vat taip ten visur viskas ir vyksta. Mano galva jiems reikia dar 20% rėžti biudžetus ir versti išgyventi. Kitaip nebus nieko. Ne vadybos žinių, o sveiko proto ten trūksta…

  5. sim

    rekomenduoju filma The Death Of Mr Lazarescu (2005). nors ir ne dokumentika, bet klaikiai primena lietuviskas sveikatos apsaugos sistemos realijas. net smulkmenos lyg butu autentiskos, is kokios lazdynu gmp ligonines kasdienybes. http://www.youtube.com/watch?v=OB5BktF00_Y

    p.s. torrentas yra linkomanijoje.

Jūsų komentaras