Common sense

Nuo senų laikų mes žinome, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, tačiau patys labai aktyviai reikalaujame visokių nemokamų dalykų iš valstybės. Ir tokiu būdų susidaro įspūdis, kad yra kai kurios sferos, kur mums kažkas PRIVALO kažką duoti NEMOKAMAI. O jeigu negauname nemokamai, tai jau priežastis piktintis.

Viena iš sferų, kur labai jau įprasta tikėtis nemokamų dalykų yra sveikatos priežiūros sistema. Nors visi juokaujame, kad nemokamai gydydamasis veltui gydaisi, bet visgi poliklinikoje paprašius už ką nors susimokėti, puolame piktintis, grasinti skundais ir skųstis. Ir mano manymu, visa tai dėl to, kad politikai palaiko NEMOKAMOS  sveikatos priežiūros mitą.

Pirmiausiai susitarkime, ką mes vadiname nemokama paslauga. Visai neseniai viena jaunimo grupė susiorganizavo stovyklą ir paprašė keleto verslininkų (manęs irgi) jiems paskaityti paskaitas. Tas paskaitas visi skaitėme (paslaugas teikėme) nemokamai. Arba pavasarį daug Lietuvos žmonių dalyvavo akcijoje “Darom”. Jei ir jūs ten dalyvavote, vadinasi, savo paslaugas suteikėte nemokamai.

Taigi tai yra nemokamos paslaugos. Tačiau ar sveikatos priežiūros paslaugos taip pat yra nemokamos? Nieko panašaus (tiesą pasakius, ir ačiū Dievui). Sveikatos priežiūros paslaugos kainuoja brangiai. Tai ir pastatai, tai ir įvairūs aparatai/įrengimai/prietaisai, tai ir medikamentai, instrumentai, reagentai bei dar visokiausi dalyk-entai. O kur dar šildymas, apšvietimas, ryšio paslaugos, kompiuteriai ir t. t?. Beje, reikėtų nepamiršti ir darbuotojų, juk jie negali būti gyvi vien šventa dvasia, jiems reikia valgyti, rengtis, kelti kvalifikaciją ir pan. Taigi, sveikatos priežiūra kainuoja labai daug. Tikiuosi dėl to nieks neprieštaraus.

Jeigu sveikatos priežiūros paslaugos kainuoja, vadinasi jos nėra nemokamos. Bet !.. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis skelbia :

Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Va čia ir kyla kazusas – juk net LR Konstitucijoje pavartotas terminas “nemokama medicinos pagalba”. Vadinasi, mus privalo gydyti nemokamai. Juk mes mokame mokesčius.

Dalis Lietuvos gyventojų iš tikrųjų moka mokesčius, ir todėl šis straipsnis taikomas būtent jiems: “Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.” Aš manau, kad žodis laiduoja yra kertinis. Mano supratimu, tai reiškia, kad valstybė KOMPENSUOS tam tikrą sveikatos priežiūros kainos dalį.  Todėl reikia vadinti KOMPENSUOJAMA sveikatos priežiūra.

Koks skirtumas, nemokama ar kompensuojama? Gal kažkam ir ne didelis, tačiau mano manymu – esminis.

Pirma, tai sveikatos priežiūros darbuotojų darbas bus pradėtas vertinti. Nes nemokamas dalykas (darbas) nieko vertas.

Antra, jei kažkas kažką kompensuoja, tai labai normalu ir tikėtina, kad kompensuoja tik tam tikrą dalį iš visų paslaugų. Tokiu atveju būtų paprasčiau nustatyti kompensavimo ribas ir žmonėms/pacientams jas išaiškinti. Pvz.: kai mane kviečiasi kokia nors organizacija paskaityti paskaitą/pranešimą, tai dažniausiai kompensuoja kelionės bei apgyvendinimo išlaidas. Tačiau į šią kompensaciją naudojimasis viešbučio baru (ar mini baru) neįtraukiamas.

Beje, su vaistais jau sistema veikia – yra vaistų kompensuojama dalis ir nekompensuojama. Nori brandinių vaistų – primokėk, o, va, generikas gali būti ir 100% kompensuojamas.

O dabar susidaro problema, kai pacientai įsitikinę, kad jiems VISKAS priklauso nemokamai. Idealiame pasaulyje, galbūt tai ir įmanoma, tačiau mes gyvename realiame pasaulyje, kur viskas yra ribota (finansiniai ištekliai irgi), todėl valstybė negali VISKO kompensuoti. Ji kompensuoja tik dalį, būtiną minimumą (tikėkimės, kad tas minimumas yra pakankamas), tačiau jei nori daugiau – susimokėk. Ir ne daktarui į kišenę, bet į ligoninės kasą. Juk sveikatos priežiūros paslaugos nėra nemokamos. Nes su požiūriu VISKAS NEMOKAMAI galima prisigalvoti, kad ir karštų medicinos seselių paslaugos turi būti nemokamos, kaip gydymo dalis.

Ir nereikia apgaudinėt nei savęs, nei kitų. Bet pirmiausia – neapgaudinėkime savęs. Sakykime tiesą.

Mano manymu, pirmiausiai atsakomybę už teisybės sakymą turėtų prisiimti politikai ir valdininkai. Juk jie turi tribūną (ne tik Seimo, bet televizija, radijas, spauda…). Tačiau dauguma politikų neturi atsakomybės jausmo nei už šalies, nei už gyventojų ateitį. Jie ir toliau stengiasi palaikyti nemokamos sveikatos priežiūros mitą, kabindami tautai makaronusapie VISKĄ NEMOKAMAI. Juk reikia rinktis rinkėjų balsus dar vienai kadencijai, o po to – kaip nors…

Ta pati Sveikatos Apsaugos ministerija ir VLK turėtų aiškiai apibrėžti, kokią kiekvienos sveikatos priežiūros paslaugos apimtį ji kompensuoja, o kas yra papildomi pribumbasai, už kuriuos reikia susimokėt. Tačiau jie ne tik nenustato tokių dalykų, bet aktyviai palaiko VISKAS NEMOKAMAI mitą.

Kuris politikas pirmasis išdrįs viešai pasakyti, kad “nemokama sveikatos priežiūra numirė, tegyvuoja KOMPENSUOJAMOJI sveikatos priežiūra!”?

Share/Bookmark

Mes, tinklaraštininkai, rašinėjantys į savo internetus, rizikuojame būti iškviesti pasiaiškinti kokiam nors TV ar radijui. Mums taip yra nutikę jau bent keletą kartų. Paskutinį kartą -- penktadienį -- išsikvietė BTV, tiksliau toks rimtas žurnalistas Aurimas Perednis. Jo ir simpatiškos prodiuserės, vardu Aušra, rengiama laida “Karštas vakaras” savo debiutui naujame sezone pasirinko krepšinio sirgališką temą. Ir čia, kaip sakant, sutapo interesai.

Be dviejų paprastų žalių sirgalių į televizorių buvo pakviestas ir Antanas Guoga, krepšinio rėmėjas. Taigi turėjom galimybę už gerus darbelius jam padėkoti gyvai. Tačiau, svarbiausia, sutarėme artimiausiu metu įduoti Antanui pasiūlymų sąrašą, kaip galima pagerinti rengiamą krepšinio čempionatą Lietuvoje. Stambule prie alaus sukurtas pasiūlymų sąrašas (nemokamas Wi-Fi arenose, restoranų darbo laikas, pauzės tarp varžybų, etc.) bus papildytas ir pateks į būtent tas rankas, kam reikia (tiesiai Antanui).

Štai laidos įrašas:

Ką dar siūlysim čempionato organizatoriams be to, ką jau rašėme?

Bilietai. Bilietai. Bilietai.

Dėl jų kitąmet skaudės galvą visiems, kas norėsite gyvai pamatyti, kaip lošia lietuviai. Skaudės galvą ir graikams, turkams, italams. Ir kuo mūsų mylimos komandos turnyre žengs toliau, tuo bilietai kels didesnį galvos skausmą.

Kodėl taip yra?

Pirma, bilietai į varžybas (ypač -- atkrintamąsias) išparduodami gerokai iš anksto. Padorūs sirgaliai paprastai įsigyja visą bilietų paketą -- visas savo grupės varžybas ir visas atkrintamąsias. Tik tuomet gali būti ramus, kad būsi su savo komanda iki galo.

Antra, vienas bilietas galioja ne vienerioms varžyboms, bet visoms tą dieną arenoje vykstančioms varžyboms. Taip yra dėl to, kad nėra kaip po pirmų varžybų išvaryti į lauką visų žiūrovų, ir paskelbti naują seansą. Taip daro kino teatruose, bet nedaro FIBA turnyruose. Ši tvarka nulemia tai, kad dėl bilietų į savo komandos varžybas konkuruoji ne tik su varžovų aistruoliais, bet ir visų tą dieną arenoje žaidžiančių komandų aistruoliais. Organizatoriai tuo tarpu per dieną į tris varžybas parduoda tik maks. 5.000 bilietų (5.000 vietų arenoje), užuot pardavę 15.000.

Trečia, egzistuoja kvotos šalims. Tam, kad vienos šalies aistruoliai neišpirktų visų bilietų (į visos dienos varžybas), nustatomos kažkokios kvotos šalims. Tiksliai nežinau, kaip ši sistema veikia, bet ji, SPĖJU, neleis lietuviams įsigyti daugiau kaip pusės (~3.500) bilietų CIDO arenoje, kur savo grupės varžybas žais Lietuvos rinktinė. Koks konkursas į vieną vietą, kas galit paskaičiuoti?..

Ketvirta, bilietų perpardavinėjimas yra griežtai draudžiamas. Turkijoje patyrėm savo kailiu. Vieną mūsiškį, beje, šio tinklaraščio skaitytoją, palaikė už grotų. Man asmeniškai teko pabendrauti su bilietų pirkliais apsimetusiais turkų policininkais. Tuo tarpu mano bendražygiams, su kuriais dalyvavau tame pačiame bilietų pardavimo procese, teko panaudoti sprintą (nuo policininkų). Kai mums nereikalingus bilietus (~30 vnt.) vis tik pardavėm, sužinojom, kad už bandymą parduoti vieną bilietą turkai yra numatę 500 lirų (900-1000 Lt) baudą. Visa tai dėl to, kad būtų užkirstas kelias perpardavinėtojams. Nupirkai visus bilietus, padarei sold-out’ą ir susikėlęs kainas ramiai prekiauji prie arenos. FIBA šito niekada neleis.

Ir štai turim situaciją, kai bilietų gauti beveik neįmanoma (keletas VIP’inių nuo 500 EUR, žinoma, visada rasis), o tribūnos pustuštės. Išskyrus, be abejonės, finalo dieną. Mes po bronzinės pergalės taipogi neišvykom ir stebėjom finalo rungtynes. Iki tol visąlaik maudavom lauk į savo barą.

Ką daryti?

Jei pažvelgtume procesiškai, pamatytume dilemą:

Ir matom konfliktą.

Norint išspręsti šią dilemą, turim nustatyti klaidingą prielaidą. Gal nereikia, kad tribūnos visada būtų užpildytos? Panašu, kad taip galvoja FIBA. O gal FIBA galėtų kontroliuoti bilietų perpardavinėjimą? Sakote, utopija?

Jei taip sakote, vadinasi, jums kol kas neteko pabūvoti “FC Barcelona” rungtynėse “Camp Nou” stadione Barselonoj. Šią žiemą ten apsilankęs (“Barca” žaidė su “Villa Real” eilines Ispanijos lygos rungtynes) netyčia išsiaiškinau, kaip jie sugeba į paprastas varžybas surinkti pilną stadioną (98.000 vietų), didžiausią visoje Europoje.

Bilietus pirkau rungtynių dieną Barselonoj, “Barca Shop’e” Katalonijos aikštėj. Atstovėjau didžiulę eilę ir paprašiau dviejų bilietų. Klausiu, kiek yra laisvų vietų. Sako, apie 50. Galvoju, šakės, dar dešimt minučių ir būtų tekę žmoną vesti į teatrą, o ne futbolą (jaučiu, nebūtų labai supykus). Ir paduodu mokėjimo kortelę. Sako, ne, priimam tik kreditinę. Pasirodo, “Barca Shop’as” daro tą pačią el. operaciją, kurią daryčiau pirkdamas pats internetu (grynais taip pat nepriima). Bet kadangi nuomojamame bute neturim spausdintuvo (el. bilietui atsispausdinti), grįžtu namo pasiimti kreditinės kortelės ir vėl tekinas bėgu į Katalonijos aikštę, pakeliui keikdamasis matam.

Nors bilietų gauti, jaučiu, nebėra šansų, vėl stoju į eilę. Ji jau ilgesnė, beje. Po valandos vėl prašau dviejų bilietų, duodu -- šįkart -- kreditinę kortelę ir klausiu, kiek liko laisvų vietų. Sako, 150. WTF?? Prieš valandą buvo mažiau nei dabar? Laimingas nusiperku du bilietus, tačiau lauke pasigaunu vieną ispaną su “Barcos” šalikėliu, paprašau prisidegti, ir su sąlyga, kad jis šneka angliškai, paprašau  man paaiškinti, kas čia per stebuklai.

Pasirodo, jokie čia ne stebuklai. Maždaug 80% visų bilietų į visas “Barcos” varžybas yra parduodami kaip abonementai sezono pradžioje. Įsigiję tampa klubo nariais. Kainuoja tie abonementai tūkstančius eurų, dabar nebepamenu kiek. Taigi turim aštuonių nulių zonos skaičius (eurais), kuriuos grynųjų pavidalu klubas surenka jau sezono pradžioje. Bepigu pirkti visokius L. Messi, ar ne?

Pasak to ispano su šalikėliu, kartu su abonementu į “Barcos” rungtynes pirkėjas gauna ir savo paskyrą (account’ą) prie el. bilietų sistemos. Jei žmogus nusprendžia, kad neis į rungtynes, jis pažymi tai sistemoje, ir jo bilietą nuo to momento gali įsigyti bet kas kitas. Jei (tiksliau būtų sakyti ‘kai’, nes “Barcos” bilietai turi neįtikėtiną paklausą) kas nors nuperka, žmogeliui į jo sąskaitą grįžta pinigai. Štai kodėl sezono pradžioje visi perka abonementus nesusimąstydami už belekiek. Juk rizikos tai praktiškai jokios. Ir juodosios bilietų rinkos nėra, nes puikiai veikia skaidri antrinė rinka, kontroliuojama paties klubo.

Ar iš to galėtų pasimokyti FIBA? Ar tai galėtų pritaikyti čempionato Lietuvoje organizatoriai?

Visi, kas nors kiek susidūrę su el. prekyba/sistemomis, įtariu, jau matote techninį sprendimą. Tiesa, jis -- šis “Barcos” modelis -- kol kas išsprendžia tik problemą su nereikalingais visos dienos bilietais. Tarkime, turime bilietus į visas keturias aštuntfinalio dienas, o trijų nereikia ir mielai parduotume, lai kiti nusiperka. O štai kaip skaidriai ir kontroliuojamai parduoti savo bilietą į varžybas, kurios vyksta po Lietuvos rungtynių?

Ir štai turim antrą dilemą, žvelgdami organizatorių akimis:

Kur klaidinga prielaida?

O gal žmonių nereikia varyti, gal jie patys norės išeiti, a? Ypač, jei jiems duosime už tą išėjimą ką nors naudingo. Pavyzdžiui, litų? Su sąlyga, kad žiūrovas paliks areną (jo bilietas išeinant bus nuskanuotas) likus ne mažiau kaip 45 min. iki kitų varžybų pradžios, ir kad jo bilietas bus parduotas. Jei ne -- sorry, nebuvo sold-out’o, taigi ir juodoje rinkoje nebūtumei pardavęs. Bilietų grąžinimo procedūrą dar reikia susieti su asmens identifikavimu, bet tai neturėtų būti didelė problema: vardan galimybės susigrąžinti 50 EUR dauguma žmonių nepatingėtų užsiregistruoti tam skirtoje sistemoje, jei tokio funkcionalumo neišstenėtų mūsiškiai “Tiketa” ar “Bilietai.lt”.

O štai parduoti krūvą bilietų likus 45-0 min. iki rungtynių pradžios neturėtų būti sudėtinga tam laikui praplėtus apribojimą -- kasas. Be to, paskutinės minutės bilietams organizatoriai galėtų drąsiai nustatyti didesnę kainą, taigi skubėjimas kuo greičiau palikti areną gali ne tik sumažinti nuostolius, bet netgi būti žiūrovui pelningas Dalis nuo pelno gali eiti ir organizatoriams, negi gaila?..

Taip, šiame siūlyme yra daugybė niuansų, trūkumų, etc., bet, manau, 4 val. intensyvaus mąstymo turėtų pakakti rasti sprendimą. Apskritai manome, kad Lietuva turi gerą progą pademonstruoti, kaip daromi win-win-win sprendimai. Ir arenos gali būti pilnos, ir bilietų deficitas gali būti mažesnis, ir išlaidos bilietams gali būti mažesnės, ir organizatoriai iš bilietų gali uždirbti daugiau. Oops, gaunasi win-win-win-win.

Share/Bookmark

Visai neseniai rašiau apie fokusavimosi reikšmę versle. Kilo nemenka diskusija, nes vienas mūsų skaitytojas negalėjo patikėti, kad kiekvienoje įmonėje egzistuoja tik viena ar vos kelios esminės problemos, į kurias vadovai turėtų sutelkti savo dėmesį ir nesiblaškyti. Kalbant ne diplomatiškai, tas blaškymasis yra ne kas kita kaip šūdeliavimas – čia truputį pagerinsime, dar čia truputį, čia dar procentu sumažinsim išlaidas, o čia dar dviem procentais padidinsim pardavimus. Ir t.t. Davai darom tą, ir davai dar darom štai šitą. O gal dar ir aną? Davai!

Visa tie “davai darom” yra OK, jei jūs (turiu minty įvairaus lygio vadovus) per tuos darymus ir jų gausą nenušokate nuo savo pagrindinio kelio. Nušokti ir pradėti šūdeliauti yra labai lengva. Kuo daugiau “davai darom”, tuo daugiau nušokimo nuo teisingų bėgių. Su tuo susiduriu savo versle, matau (ir sprendžiam) pas mūsų klientus Lietuvoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Ukrainoje, tai ryškiai matau savo draugų verslininkų kasdienybėje ir jų įmonėse. Net man labai artimi žmonės dėl nemokėjimo fokusuotis (t.y. nežinojimo, kaip suprasti, į ką fokusuotis, ir kaip tai daryti, nepriklausomai nuo įmonės specifikos ir niuansų) praranda didelius pinigus. Vartodamas kategorišką šūdeliavimo sąvoką nenoriu nieko įžeisti, o tik paskatinti pažiūrėti į save savikritiškai. Ar esame įsitikinę, kad darome tai, ką reikia, ir nedarome to, ko nereikėtų? Tikrai? Tikrai, tikrai?

Štai kaip galvoja mūsų Skaitytojas, kurio nuomonei aš absoliučiai nepritariu ir nebenoriu gaišti laiko diskutuodamas internetuose:

Jūs vėl manęs nesupratote: kiekvienoje didesnėje organizacijoje (jei teko susidurti) visada egzistuoja kelios didesnės ar mažesnės problemos. Savo pavyzdyje (jis hipotetinis) aš nesakiau, kad problemos nesusijusios. Aš tik sakau, kad dabartiniu metu yra neaišku, kuri problema yra svarbiausia. (…) O jeigu prielaidos klaidingos? (…) Jokia didesnė organizacija neturi tokios prabangos, kaip užsiiminėti problemų sprendimu po vieną. (…)  Jūsų šitos pasakos (arba, kitaip tariant, klaidinga iliuzija) kaip tik sukuria apribojimą (pasinaudoju vienu iš šiame interneto puslapyje pristatomų apibrėžimų) – pagal jūsų metodą, esant problemoms A, B, C ir D, jų planuojamas sprendimo laikas visada bus A+B+C+D ir niekada nespartesnis. Taip atsiranda „bottleneck“. Tai gal organizacijos problema yra šitas apribojimas? Gal reikia pašalinti šitą apribojimą – sukurti lygiagrečius procesus? O kalbant apie praktinius dalykus – joks vadovas, ypač didesnių organizacijų, neturi ir niekada neturės tokios prabangos, kaip ilgesnį laiką sutelkti visą savo dėmesį ir/ar organizaciją vienos problemos sprendimui (pakartosiu – dabartinė aplinka yra dinamiška, t.y. greitai kintanti).

Ilgoka citata, ir dar ilgesnė diskusija prie ankstesnio straipsnio. Bet taip, kaip Skaitytojas, mano daug vadovų. Ir būtent toks paplitęs įsitikinimas – “kuo daugiau darysiu, tuo geresnių rezultatų pasieksiu” – neleidžia mūsų valdomoms įmonėms suklestėti (netaikoma tiems, kurių įmonės klesti. Džiaugiamės už jus visi).

Todėl labai džiaugiuosi, kad kitą šeštadienį turėsiu galimybę surengti seminarą Vilniuje būtent šia tema. Skaitytojui nepavyko išgirsti, ką jam sakėme, tačiau verslininkai paprastai turi geresnę klausą. Tikiu, kad į seminarą prisijungs tie, kurie yra pakankamai savikritiški, dar nelaiko savęs idealiais vadovais, o savo kompanijų –  jau klestinčiomis.

Tad kviečiu pasinaudoti, kad commonsense.lt susibendradarbiavo su yonausko.lt ir ta proga rengia seminarą apie asmeninį (veiklos ir finansų) efektyvumą.

Aš pasakosiu apie tai, “Kaip padidinti savo veiklos efektyvumą ir susikurti konkurencinį pranašumą?”

Apie seminarą: Kiekvienas iš mūsų gyvename konkurencingoje aplinkoje, kurioje turime ir bendradarbiauti su aplinkiniais, ir tuo pat metu konkuruoti siekant savų tikslų (verslo augimo, karjeros, asmeninio tobulejimo ir pan). Kaip padaryti daugiau? Juk laikas toks ribotas, o reikia tiek nuveikt. Tačiau dirbti daugiau, kad padarytum daugiau, nėra labai gudru. Todėl efektyvesnė veikla gali tapti vienu iš svarbiausių jūsų kokurencinių pranašumų tiek darbinėje veikloje (versle ar karjeroje), tiek ir bet kurioje kitoje veikloje.

Seminaro temos: Tikslas ar tikslai? Fokusavimo svarba. Kas yra konkurencinis pranašumas? Efektyvumas ir jo matavimas. Efektyvumo didinimo priemonės.

Be to, jūs galėsite išgirsti dar du ne mažiau įdomius/vertingus pranešimus:

Rimvydas Jasinavičius – “Šiuolaikinių pinigų esmės metamorfozė”
Aleksandr Juvko – “NLP – unikalus instrumentas jūsų potencialui ugdyti”

Specialus pasiūlymas commonsense.lt skaitytojams:
Dabar bilietas kainuoja 195 Lt. Commonsense.lt facebook fanams ir skaitytojams bus pritaikyta 100 Lt nuolaida, taigi seminaras kainuos 95 Lt. Tik registruodamiesi nepamirškite paminėti, kad jūs – mūsų skaitytojas.

Registracija vyksta čia: http://yonausko.lt/seminars/sezono-atidarymas.html

Data, laikas:
2010 m. rugsėjo 25 d. 13:00-19:00

Vieta:
“Best Western”,  Konstitucijos pr. 14, Vilnius

Daugiau informacijos: www.yonausko.lt

Share/Bookmark

Vasaros pradžioje rašiau apie mūsų kaimynų iš Krašto apsaugos ministerijos (KAM) keistus parkavimo įpročius. Turiu pripažinti, kad anąkart minėto automobilio vairuotoja pasitaisė – nebeparkuoja kur papuolė ir nebededa pasenusio pažymėjimo ant lango.

Tačiau šįkart automobilių stovėjimo aikštelėje pamačiau vaizdelį, kuris įkvėpė minėtą temą pratęsti.

Tiesą pasakius, gal būčiau ir nekreipęs dėmesio, tačiau mačiau, kaip keletas mikro autobusiukų turėjo laviruoti aplink vidury aikštės numestą priparkuotą automobilį.

Pamatęs tokį parkavimą, buvau beveik garantuotas, kad tai KAM’o darbuotojo automobilis. Ir ką jūs manote? Už priekinio lango palikta KAM’o darbuotojo vizitinė kortelė. Šį kartą paskelbsiu tik vairuotojo vardą:

Kaip manote, kada ministerijos darbuotojai išmoks parkuodami pagalvoti apie aplinkinius?

Share/Bookmark

Prie visų padėkų, kurios skambėjo šiandien per bronzinės komandos sutiktuves Vilniuje, reikėtų pridėti dar vieną. Tiesą sakant, turiu netgi neoficialų įgaliojimą tai paskelbti šiame tinklaraštyje.

Tokio rėmėjo, kaip Antanas Guoga, Lietuvos krepšinis dar neturėjo. Visada buvo ir bus tokių, kurie rems savo ar savo atstovaujamų kompanijų pinigais, per varžybas sėdės arenų VIP ložėse, o pergalės atveju nepraleis progos pasišildyti šlovės spinduliuose. Tai yra standartinis paketas, kurį kartu su logotipais ant marškinėlių ar TV ekranuose gautumėte ir jūs, jei rastumėte kelis šimtus tūkstančių tokiam reikalui.

O štai Antanas Turkijoj elgėsi labai nestandartiškai. Užuot patogiai įsitaisęs prabangioj ložėj, kurią jam garantuoja spec. FIBA pakabukas (badge -- angl.), ir oriai laukęs varžybų su atitinkama inteligentiška kompanija, Antanas eidavo padėti sirgaliams. Tik jo dėka paskutines trejas čempionato varžybas Lietuvos sirgaliams Stambule pavyko susiburti į vieną vietą, o ne būti išsklaidytiems po visą areną.

Po aštuntfinalio varžybų su Kinija, kai lietuvaičiai tiesiog atėjome ir okupavome visą tribūną už krepšio, žinojome, kad kitą dieną taip neišdegs. Taip ir nutiko: aplink okupuotiną tribūną turkai pastatė metalines tvoras ir įtaisė tuziną apsauginių, kurie neturinčius tos tribūnos bilietų siųsdavo paėjėti į viršų. Būtume staugę iš padangių, jei ne Antanas. Ketvirtfinalio rungtynėms su Argentina jis nupirko 20 prabangių papildomų bilietų į tą geidžiamą tribūną. Tų 20 bilietėlių pakako (dar keletą iškaulijom iš amerikiečių, kurių varžybos baigėsi prieš mūsiškes), kad į tribūną per porą valandų sugūžėtų apie porą šimtų tautiečių. Štai kur pavyzdinis apyvartumas Kai kurie sirgaliai lyg kontrabandininkai ar prekiautojai žmonėmis (o gal knygnešiai?..) darė tiek reisų, kol visi žali ir geltoni atsidūrė okupuotoje teritorijoje.

Tačiau pusfinalio rungtynėse su JAV ši taktika jau negalėjo suveikti. Pirma, amerikiečiai dideliais užpakaliais teisėtai užsėdo visą geidžiamą tribūną. Antra, net jei kelis bilietėlius ir būtume stebuklo būdu gavę, šimtų žaliai geltonų vis tiek į tribūną nesuvarytume, nes amerikiečiai pultų skųstis apsauginiams, kad užėmėm jų teisėtas vietas. Todėl teko ieškoti trečio varianto.

Ir jis buvo štai toks: Antanas vėlgi nupirko kažkiek bilietų į tribūną už krepšio, bet antrajame aukšte. Pirmajame, kaip žinia, išsidrėbę amerikonai (gaila, neturiu nuotraukos). Ir mikliai sugūžėjo mūsų visi trys milijonai į tą antrą aukštą. Tačiau okupuotoje tribūnoje daug vietų turi įsigiję turkai, kurie stebės savo varžybas, kai baigsis mūsiškės.

Ir štai lipa turkas į savo vietą, kurią jau užėmęs kažkuris žalias. Antanas stabdo tą turką ir sako, maždaug, “gal tu, žinai, ten neik. Mūsų šalis maža, žinai, tik trys milijonai, čia jie visi atvažiavo ir nori pabūt vienoj krūvoj. Gal tu eik kur nors į kitą vietą, žiūrėk, dar yra laisvų.” Tiesą sakant, nežinau, ką tiksliai Antanas ten turkams aiškindavo, bet visą jų srautą sėkmingai nukreipė į visas puses. Jei taip bandyčiau elgtis aš ar kas kitas, žalias ir išsipaišęs, iškart kiltų konfliktas. O štai kai srautus valdo veikėjas su “badge” (pakabuku), tai negi čia konfliktuosi. Lygiai taip Antanas plovė smegenis ir apsauginiams bei jų viršininkei (žr. nuotrauką), kuriai mokamas atlyginimas už tai, kad visi žiūrovai sėdėtų savo ir tik savo vietose.

Šita taktika suveikė ir per rungtynes dėl trečiosios vietos. Kadangi lošėm su serbais, o ne su šeimininkais, arenoje buvo tuščių vietų, į kurias Antanas nukreipinėjo žmones, turinčius bilietus mūsų okupuotoje tribūnoje. Tiesa, prieš rungtynes su Argentina Antanas savo stebuklingą FIBA pakabuką panaudojo spręsdamas dar kito pobūdžio klausimą. Arenoje tvarką prižiūrintiems turkams užkliuvo, kad mūsų būgnai tapo per dideli. Antanas pradėjo mojuoti savo pakabuku, prašyt, kad turkai parodytų oficialų reglamentą, kur nustatyti leistinų būgnų dydžiai ir t.t. ir pan. Žodžiu papudrino smegenis, užhipnotizavo FIBA pakabuku ir tuo istorija pasibaigė: būgnus girdėjot

Padėdavo jis būgnininkams ir tuomet, jei kildavo problemų įsinešti būgnus į areną. Nepaisant šios teisės atsikovojimo Izmire, vėliau Stambule karts nuo karto turkiškos apsaugininkų rankos vis imdavo niežtėti, o Antano pakabukas veikė kaip puikus balzamas.

Ir dar -- detalė: Antanas visas varžybas Stambule stebėjo stovėdamas ir šokinėdamas prie būgnų ir paprastų prasigėrusių pižonų:

Nors gal su VIP’ais, kuriuos už savo klientų pinigus atgabeno “Omnitel” ir SEB, jam būtų buvę naudingiau:

O čia toji neoficiali padėka, kurią esu įpareigotas perduoti. Filmuota paskutinę čempionato dieną:

P.S. Ar žinote, iš kur krepšininkai apdovanojimų ceremonijai gavo 13 vėliavų? Ne, ne Antanas parūpino. Mes, sirgaliai, paskolinom! Maniškė trispalvė, kurią nusikabinau nuo stiebo išvykdamas iš namų, atiteko Martynui Pociui Pažįstu, nes labiausiai išblukusi, bo pergyveno ir šalčius, ir vėtras, ir kaitrą. Ir bronziniame Madride spėjo pabuvoti. Sorry, Martynai, kad nespėjau išskalbti -- negalvojau, kad taip toli eisit federacija nepasirūpins tokiu būtinu rekvizitu

Share/Bookmark

Ne taip jau seniai rašiau apie žmonių įprotį priešintis pokyčiams. Tiksliau ne rašiau, o įdėjau nuorodą į Dr.E.Goldratt’o filmuką apie pokyčius. Kažkam patiko ‘filmukų’ idėja ir jie pateikė savo interpretaciją apie pasipriešinimą pokyčiams. Man patiko, todėl nusprendžiau įdėti jį ir čia.

Share/Bookmark

Po Argentinos nužudymo, atrodytų, sustojo laikas. Jis vėl pradės eiti tik tuomet, kai Lietuvos-JAV rungtynių arbitras išmes ginčo kamuolį. Iki tol -- visi pokalbiai čia, Stambule, slampinėjimai ir stoviniavimai baigiasi ta pačia malda krepšinio dievams.

Tiesa, yra vienintelis dalykas, kuris šiek tiek atitraukia mus nuo pamaldų. Tai santykių su mūsų baru realybės šou. Istorija, verta verslo tinklaraščio puslapio.

Pradžioje -- įvadas į verslo tradicijas Stambule. Tokiam reiškiniui rusakalbiai turi gerą apibūdinimą: наяеби клиента своего.

Grįžtam vietiniu taksi į viešbutį, sirgalių grupei nupirkę bilietų į U2 koncertą anądien. Vienas mūsų, sėdėjusių priekinėje sėdynėje, lieka atsiskaityti su taksistu, kai mes išlipame. Sako, 18 lirų. Ok, duoda lietuvių keleivis turkui 50 lirų ir sekundę žvilgteli į savo piniginę, gal netyčia turės mažesnę kupiūrą. Pakelia akis, o turkas sako -- duok dar pinigų. Ir laiko taksistas rankoj 5 liras. Koperfieldas su išpūstom akim. Po keletą minučių trukusių aiškinimųsi keleivis išlipo nusileidęs taksistui, nes gal gi susipainiojo pats -- gi pasitaiko. Tačiau tuomet, kai taksi padangų vėžės jau buvo ataušusios, keleivis susiskaičiavo savo piniginės balansą ir visiems paskelbė -- tikrai apgavo. Nuostolį nurašėm į “turistinius mokesčius”.

Kitą dieną buvom atsargesni. Todėl važiuodami į areną pardavinėti nereikalingų bilietų su taksistu deramės iš anksto. 15 lirų iki vietos, aišku? Ir kad būtų aiškiau žmogui, nesuprantančiam angliškai, parodome dešimt pirštų ir po to dar penkis. Supratai? Turkas linkteli ir mes sėdam.

Pakeliui į areną taksistas sugeba pasiklysti. Žinoma, žemėlapiais ar navigacija jis nesinaudoja. Jo kolegos -- taip pat, kiek stebėjome. Miestas -- 4-5 kartus didesnis už Lietuvą (pagal gyventojų skaičių). Taigi mūsų taksistas tris kartus stoja pasiklausti kelio ir vis nesugeba atsiminti arenos pavadinimo (čia didžiausia arena Stambule, jei ką. Kaip mūsų “Siemens”). Todėl prašo, kad parodyčiau rungtynių bilietą, kur užrašytas tas pavadinimas (“Sinan Erdem”). Parodau, bet jis neatsimena. Nenorėdamas jam atiduoti bilieto net trumpam, lipu su juo iš taksi ir lydžiu mūsų trumpos atminties vairuotoją į pakelės restoranus, kur jis klausinėja . Paradoksalu, bet niekas nežino, kur ta arena. Tačiau vienas žmogus žinojo, ir mes pagaliau ratais pasiekiame kelionės tikslą.

Duodu taksistui 15 lirų ir dėkoju už pavėžėjimą. “Ne, ne, -- sako,  - duok 25 liras”. “Baik juokus, gi tarėmės už 15!” -- rėkiam taksistui jau trise. Rėkiame visokiom kalbom, vis tiek taksistas angliškai nesupranta. Taksistas demonstruoja mosikuodamas delnais, kaip mes sutarėme dėl 25 lirų: dukart po 10 ir dar 5. Siunčiam taksitą toli toli, palieku 15 lirų ant “bardačioko” ir lipam lauk iš taksi. Taksistas bando mane suturėti už rankovės. Nepavyksta. Trenkiam durelėmis. Taksistas rėkia ir berėkdamas demonstratyviai išmeta liras pro langą.

Vienas mūsiškių, tasai, kurį per televizorių matote su vilko kauke, grįžta ir pakelia nuo žemės 15 lirų. Pinigai juk nesimėto, ar ne taip? Taksistas tuo tarpu vos mūsų nepervažiuoja darydamas posūkį ir sustodamas aikštelėje šalia. Tuoj, galvojam, sulėks turkai ir turėsim problemų. Paimu iš vilko liras ir nešu taksistui. Sakau, imk tas liras, tu jas užsidirbai, nemėtyk čia pinigų ir nebandyk mūsų apgauti. Įkišu jam pinigus į ranką ir atsitraukiu per saugų atstumą.

Rėkiam mes ant turko, turkas ant mūsų. Po kurio laiko mes pradedam šaukti jam: “Call the police!”, bo esame įsitikinę savo teisumu. Aplinkui apspinta daugiau turkų. Vienas su FIBA pakabuku. Ačiū Dievui, šneka angliškai. Sakom, taip ir taip, jūsų tautietis bando apgauti. Kelionė nuo viešbučio iki arenos kainuoja šiaip 12-15 lirų, o tasai grybautojas nori 25. Turkų ratelis didėja. Mums kraujo temperatūra taip pat. Jaučiamės kovojantys ne dėl 10 lirų (18-20 Lt), o dėl žmogaus teisių būti neapgautam turkų. Ir staiga prisimenam, kad grybautojas važiavo išjungęs taksometrą. Sakom tam FIBA žmogeliui -- jūs patikrinkit! Kadangi greitai turkų rateliui paaiškėja, kad nėra ko tikrinti, tasai FIBA gelbėtojas leidžia mums eiti su žodžiais, maždaug: “You are clear”. Mums besidžiaugiant pergale grybų kare, pravažiuodamas taksistas dar spėja parodyti kai kuriuos pirštus.

Turistinių mokesčių jie susigalvoja labai įvairių. Dvigubos sąskaitos restorane (priskaičiuoja patiekalų, kurių neužsakinėjai), kai kurie meniu apskritai be nurodytų kainų -- pažiūri padavėjas į žalio turisto akis ir pasako skaičių. Mokėk. Ir t.t.

Ir štai mes atvykstame į viešbutį Stambule, kuriame gyvensime daugiau nei savaitę. Viešbutis turi restoraną, taigi niekam nėra abejonių, kur leisime didžiąją dalį savo laiko. Alus kainuoja 6 liras (Izmire už tą patį “Efes Pilsen’ą” mokėjom parduotuvėje 2,75, o baruose -- 3-4 liras), maistas taipogi brangokas, ta proga keletas delegatų sutaria dėl visuotinių nuolaidų žaliems klientams. Paskelbiamas susitarimas -- nuolaidos galios tik tuo atveju, jei viską pirksime bare, o parduotuvinio alaus į lauko restoraną nesinešime. Nors žinome tiksliai, kad yra kažkoks turkiškas įstatymas, kuris draudžia drausti vartoti atsineštinius gėrimus. Na, bet sutariame. Alus pradeda kaštuoti 3,5 liros.

Tačiau nuolaidos -- dar ne viskas. Aptarnavimas -- yra viskas. O aptarnavimas pasitaikė siaubingas. Taip, mūsų čia šimtas, betgi Gazis Izmire susitvarkė ir su dvigubai didesne gėrikų-valgytojų armija. Dar ir pašokdavo mums iš laimės, kad turi tokius nuostabius ir tiek daug klientų:

Kas yra siaubingas aptarnavimas? Kai priima užsakymą ir jį pamiršta. Kai atneša ne tai, ką užsakinėjai. Kai lauki pusantros valandos vištos sparnelių. Kai aiškini angliškai nemokančiam padavėjui, kuo skiriasi “chicken wings” nuo “chicken kebab”. Kai per viešbutinius pusryčius neleidžia atsisėsti lauke (paklausus kodėl, jie vis kartoja “problem”). Kai stalo įrankius tenka skolintis (nes jų neatneša, o valgyti tai norisi). Kai tenka mokyti padavėjus matematikos, nes jie neskiria sudėties nuo daugybos. Kai sąskaitą atneša anksčiau už patiekalus. Kai sumoki padavėjui, o jis dingsta su grąža (pradėjus aiškintis, kur su pinigais dingo toks mažas padavėjas, restorano savininkas porina, kad tasai mažas padavėjas šiandien nedirba). Ir t.t.

Mes iš tiesų stengėmės. Išsiaiškinome, kur laikomi įrankiai, ir patys juos atsinešdavome. Suradome tą vagiliaujantį padavėją ir parodėme savininkui. Nepykdavome, kai aštuoniems atnešdavo vieną meniu. Kartodavome užsakymus po kelis kartus, kol gaudavome tai, ko prašėme. Perskaičiuodavome kiekvieną sąskaitą ir paaiškindavome matematines klaidas. Ir t.t.

Ir štai po rungtynių su Argentina grįžtam autobusais į viešbutį, matome -- restoranas uždarytas. Stalai lauke sukrauti vienas ant kito, viduje tamsu. Kas nutiko?

Pasirodo, kažkas iš sirgalių lyg sulaužė susitarimą, t.y. atsinešė bonką alaus ar ko kito į lauko restoraną, dėl ko baras ėmėsi numatytų sankcijų. Panaikino mums visas nuolaidas ir apskritai užsidarė. Švęskit savo pergalę kur norit!

Jokių problemų. Už kokių 40 metrų yra sudaniečių naktinis taškas. Ten alus po 2,5 liros. Yra ir kitokių gėrybių. Greitai visos gėrybės atsidūrė prie įėjimo į viešbutį. Stalų, kėdžių neturim, tačiau jų mažiausiai reikia. Dainos, skanduotės, “Lietuva, Lietuva!”. Žinoma, originalūs pasirodymai:

Vienas viešbučio gyventojas, kuriam pasisekė turėti langą į mūsų pusę, jį atsidarė pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Ta proga padainavom jam kažką asmeniškai.

Policija atvažiavo tik po kokių trijų valandų. Maždaug apie trečią. Pasišnekėjo su restorano atstovu. Ir liepė… atidaryti restoraną O kadangi policija buvo mūsų pusėje, jau būdami restorano viduje paprašėme muzikos. Lietuviškų CD turėjome

Tačiau šiandien restorano sankcijos tęsiasi. Jokių nuolaidų. Ta proga valgom kaimyniniuose restoranuose, o gėrimus perkam pas sudaniečius. Netrukdomi vartojame savo lauko restorane, gi įstatymai -- mūsų pusėje.

Tik nesuvokiam -- koks biznis iš tokių sankcijų? Tik nesakykite, kad čia kultūriniai niuansai: kai viešėjome Izmire, mūsų Gazis (meiliai vadinome jį Kaziu arba Kaziuku), vietinio restorano bosas, nekėlė jokių vėjų dėl parduotuvinio alaus. Nes greitai paskaičiavo, kad kol lietuvis vartoja savo atsineštą alų, tol valgo kalmarus, žuvį, sparnelius ir kebabus iš Kazio virtuvės. Visą savaitę.

Kur švęsime po rungtynių su Amerika, kol kas neaišku.

Share/Bookmark

Šeštadienį pirmą kartą apsilankę “Sinan Erdem” arenoje Stambule, kur vyksta pasaulio krepšinio čempionato finalinis etapas, prisiminėm, kad panašų renginį kitąmet surengs ir Lietuva. Buvom pamiršę, nes Izmire apie būsimą renginį nebuvo absoliučiai jokios informacijos. Užtat Stambulo arenoje stovėjo visas televizorius (žr. nuotrauką), per kurį karts nuo karto sukdavosi klipas apie būsimą čempionatą Lietuvoje. Praeidamas tepastebėjau žaidžiantį A. Sabonį (su TSRS marškinėliais) ir šnekantį A. Kubilių. Ir užsklandą. Iš to sprendžiu, kad buvo rodomas štai šitas filmukas arba jo versija:

Kažkokių kitokių priemonių, kaip Lietuva būtų pardavinėjama Turkijoje, kol kas nepastebėjome. Bet finalinis etapas dar tik prasidėjo, tad yra tikimybė, kad maloniai nustebsim.

O pasiūlymų Lietuvos čempionato organizatoriams turime jau dabar. Kad būtų lengviau diskutuoti, pradžioje susitarkime dėl tikslo. Mes, bemaukdami alų vakar Lietuvos čempionato tikslą apibrėžėme taip:

Pasiekti, kad čempionato feedback’as iš svečių (jų atsiliepimai) būtų kuo platesnis ir gausesnis.

Ir vienintelis matavimas -- kuo daugiau teigiamų atsiliepimų apie Lietuvą. Kitų šalių aistruoliai lai pasakoja visiems, kaip gerai yra Lietuvoje, lai jiems kyla noras čia sugrįžti, lai jie sugrįžta čia vėl išleisti pinigų ir lai atsiveža savo draugus ateityje.

Žinoma, galima išsikelti ir kitą tikslą -- kaip  per čempionatą uždirbti kuo daugiau pinigų. Bet tuomet rizikuojam dėl pajamų ateityje. Vienaip elgiesi, kai orientuojies į kelerių metų laikotarpį, ir visaip kitaip -- kai orientuojies į dvi savaites. Galim išvilioti iš graiko daug pinigų ir jo niekada nebepamatyti. Arba paskatinti jį čia apsilankyti dar daug kartų.

Ir štai, kai sutarėme dėl tikslo, besėdint prie alaus pasipylė pasiūlymai:

Nemokamas Wi-Fi. Baruose, viešbučiuose ir -- svarbiausia -- visose 6 arenose, kur vyks varžybos. Tegu visi fotografuojasi, filmuojasi, įkėlinėja į internetus video ir nuotraukas ir tagina vieni kitus. Premjeras A. Kubilius yra sakęs, kad Lietuva turi ambicijų tapti aukštųjų technologijų lydere -- pats laikas tai paversti veiksmu. Kai turkas, italas, vokietis ir prancūzas galės prisijungti prie savo internetų iš bet kur ir bet kada -- jis sharinsis viskuo, ką mato. Ir niekam nekils abejonių, kad šitos Lietuvos ambicijos yra popierinės.

Taigi restoranai ir viešbučiai, pasididinkite interneto pralaidumus bent tai savaitei, kol pas jus svečiuosis sirgaliai. Nusipirkite Wi-Fi routerius, jei dar neturite. Ir, svarbiausia, nerakinkite slaptažodžiais ir šituo neprekiaukite.

Arenų valdytojai, paprašykite “Omnitel”, TEO, “Baltnetos komunikacijų”, LRTC, etc. ar kokių vietinių tiekėjų, kad užmaitintų internetu jūsų arenas tomis dienomis, kai vyksta varžybos. Mieli tiekėjai, parodykite gerą valią, paremkite arenas ir Lietuvos prestižą. Nedarykite taip, kaip padarė turkai: vakar nuvykę į areną mielai būtume pasifotografavę ir iškart pasimaivę internetuose, jei ne turkų gobšumas:

Anuo Media_Centre tinklu gali naudotis tik žurnalistai. Man prisijungė, bet neveikė.

Jei per Login2010 internetas “Siemens’e” kažkaip veikė, galgi jis gali veikti ir “Cide” per grupines varžybas?

Restoranų darbo laikas. Paprastai dirbate iki 24:00? Pailginkite šitą laiką iki 6:00. Leiskime europiečiams paošti. Jei reikia, savivaldybių tarybos turi marias laiko priimti atitinkamus laikinus sprendimus (jei jos, žinoma, nori, kad europiečiai atetyje grįžtų į jų miestą ar priemiesčio kaimo sodybas). Leiskite turkui uždėti Tarkano CD, o graikui -- Sertakį. Jei dėl to priekabiaus LATGA-A ar LATGA-B ar dar kokia nors latga, imsimės priemonių. Švelniausia jų -- papildysime skanduočių play list’ą dar viena: “Viens, du, trys, LATGA -- …ys!”.

Įspėkite bobutes. Mieli savivaldybių deputatai, paaiškinkite bobutėms ir diedukams, kurie kviečia policiją išgirdę triukšmelį 23:01, kad dėl tokio reikalo tas kelias dienas neskambinėtų. Paaiškinkite, kad tie garsiai besilinksminantys graikai irgi prisideda prie bobutės pensijos. Ir jei ji bus kelias dienas kantri, tai graikai (slovėnai, serbai, kt. -- priklausomai nuo pogrupio jūsų mieste) ateity grįš ir bobutės pensija padidės… Be to, visi, kurie negali pakęsti triukšmo, gali išvykti iš miesto tas kelias dienas. Kaip tik bus derliaus metas kolektyviniuose soduose ir sodybose (čempionatas Lietuvoje vyks 2011 m. rugsėjo 3-18 d.). Be to, puiki proga pasisvečiuoti pas pusbrolį kitame mieste, kurio nematėte jau daug metų.

Pasakykite bobutėms ir visiems silpnų nervų žmonėms, kad Lietuva yra krepšinio šalis, ir dėl to ji yra susifokusavusi į krepšinio svečių komfortą. Kad šalis (Vyriausybė ir verslas) sukišo daug pinigų, kuriuos reikia atgauti. Priminkite, kad graikai per olimpiadą Atėnuose 2004 metais masiškai dinginėjo iš savo miesto. Čekai, savo akim mačiau 2002 m., per NATO viršūnių susitikimą (kuriame Lietuvą oficialiai pakvietė į NATO) irgi dingo iš Prahos. Parduotuvės užkalė skydais vitrinas, kad langų neiškultų antiglobalistai. Kai jam kas nors nepatinka, žmogus visada turi pasirinkimą. Babyt, čia tas atvejis, kai visi geranoriškai suprasim, jei nuleisi žaliuzes, užtrauksi užuolaidas ir išvyksi pas savo giminaičius vos kelioms dienoms.

Pauzės arenose. Kai vakar pasibaigė varžybos tarp serbų ir kroatų, iki naujų varžybų (Ispanija-Graikija) pradžios buvo likusios 69 minutės. Krepšininkai ateina į aikštelę apšilinėti likus lygiai 30 minučių. Taigi turkijos arena, talpinanti ~15 tūkst. žmonių, turėjo 39 minutes scenos, kurią vienu metu, mano paskaičiavimais, stebėjo ~5 tūkst. neišsiskirsčiusių žmonių. Pogrupiuose vykdavo po keturias varžybas per dieną. Kiek tai sudaro scenos laiko per dvi savaites?

Kaip manote, kaip turkai jį išnaudoja? NIEKAIP. Kartais per aikštelę praeina toks katinas BasCat (čempionato simbolis), kurio darbas -- atrodyti truputį kvailu ir labai draugišku. VISKAS.

Lietuvoj nėra kolektyvų? Gal TV3 “Lietuvos talentai” norėtų gauti ekskluzyvą surengti savo atrinktų talentų pasirodymus? Kiek jų atsidurs Youtube.com jau po 10 minučių (žinoma, jei arenoje bus nemokamas Wi-Fi)? O gal bijom, kad mūsų talentai išgarsės Europoje, išvyks ten ir nustekens vargšę TV3, kuri turi kažkokias ten išskirtines teises į tuos talentus? Tuomet pasiūlykime “2 minutėms šlovės” Čia esmės nekeičia -- ironizuoju dėl TV. Esmė -- kad per varžybų organizatorių aplaidumą ar tingumą mūsų talentai -- belekokie iš belekur -- gali prarasti galimybę pasirodyti. Technines detales -- kad nesubraižytų parketo, neprilaistytų, etc. -- viską galima suderinti. Nebūtina į krepšinio aikštelę vesti liūto ir kišti jam galvą į nasrus, tačiau kodėl kolektyvui iš Pabradės nepašokus breiko?

Daugiau Amberių. Kaip žinia, Amberis -- bus Lietuvoje vyksiančio čempionato talismanas.

Kaip kad dabar Turkijoje -- jau minėtas BasCat. Kuris po areną blaškosi vienas. Nori su juo nusifotografuoti -- stok į eilę. Žodžiu, nusifotografuoti gali tik laimingieji. Nes tasai fotografinis apribojimas BasCat vaikšto po krepšinio aikštelę, o į ją turkai įleidžia pagal savo nuotaiką. Dažniausiai nusifotografuoti su juo nepavyksta.

Čia prisiminkime -- koks mūsų išsikeltas tikslas? Ar kas nors pasakė (FIBA su savo taisyklėm?), kad negali būti kelių talismanų šeimynėlės? Gal Amberis yra iš ketvertuko, a? Juk Lietuva ne tik aukštųjų technologijų šalis, bet ir ta, kurioje labai puoselėjamos šeimos, ar ne taip?

Šeimininkų palaikymas. Ne paslaptis, kad kitų šalių aistruoliai visada palaiko šeimininkų komandą, kai nežaidžia jų pačių rinktinė. Čia yra toks praktiškai default’as. Lietuvos rinktinė grupėje žais kažkuriame iš šių miestų -- Klaipėda, Panevėžys, Alytus, Šiauliai. Šių miestų arenos talpina daugiausia 5,5 tūkst. žmonių. Žinant, kad lietuviai turės ribotą kvotą, maždaug pusė vietų (čia dar reikėtų patikslinti) bus skirta NE žaliai geltoniems. Atitinkama proporcija bus ir finaliniuose etapuose Kaune ir Vilniuje. Ką padaryti, kad italai, slovėnai, prancūzai, latviai ir graikai (čia iš lubų), įsigiję čempionato bilietų nedalomus paketus, palaikytų Lietuvą, kai ji žais prieš serbus (irgi iš lubų)?

Tiesiog padalinkime visiems žalių pigių kepuraičių, vėliavėlių, balionų, etc. Sorry, “Omnitel”, esate mėlynos spalvos, ir netinkate. Nebent pagaminsite ir padalinsite ką nors žalio (vis tik tikslas yra prominti Lietuvą, o ne jūsų firmą). Kitų šalių aistruoliai mielai puošis lietuviška atributika, vėlgi fotografuosis ir taginsis. Ir arenos bus žalios nepaisant kvotų lietuviams, ir graikai bus nors trumpam tapę lietuvių šeimos dalimi.

Policijos supratingumas. Čia, manau, galima pasimokyti iš turkų, kaip jie elgiasi su mumis. Kol mes ošiam visą naktį, jie mus aplanko kelis kartus: pravažiuoja ekipažas lėtai lėtai per gatvelę, kur mūsų nusėstas baras. Mes jiems ta proga atsistoję pliaukšėdami į ritmą paskanduojam “Ačiū, ačiū!”. Policininkai išsišiepia iki ausų. Ir mums saugiau, ir jiems aiškiau. Izmire per 5 dienas/naktis per visus balius-festivalius nebuvo nė vieno incidento, kur būtų reikėję policijos įsikišimo.

Pasiūlymų sąrašą galima būtų pratęsti dar. Aišku, daugumai vyrų truks sekso, tačiau aistruoliai, keliaujantys paskui savo komandas, turi ir kitų paprastų poreikių, kuriuos galime patenkinti vardan naudos mūsų šaliai.

Share/Bookmark

Krepšininkų pergalės taip išvargino, kad po laimėjimo prieš prancūzus jau nebegalime palaikyti to aukšto šventimo tempo. Šypsenėlės (“Smile komanda” -- tokie keisti bachūriukai su trispalviais perukais, rašinėjantys į 15min.lt) atvykę į mūsų gatvę net nesuprato, kodėl visi jų šūkčiojimus lengvai praignoravo ir nuleido negirdom nieko neatsakę, nieko neatskandavę. Mes -- ne robotai. Nors kai kurie į robotus galėtų pretenduoti, mat po pergalės prieš ispanus taip ir nenuėjo miegoti.

Vieną tokį tautietį, gyvenantį kažkur prie jūros su kita sirgalių grupe, sutikau šiandien arenoj. Po tokios pergalės, kaip kad prieš ispanus, tiesiog negali miegoti. Todėl visą naktį šokinėji, dainuoji, bendrauji. Tuomet pavalgai pusryčius. Tuomet kažką susitinki, pakviečia alaus. Tuomet jau pietūs. Truputį panaršai internete, kas ką šneka, ką rašo apie krepšinį. Tuomet pradedi ruoštis varžyboms, išvykimui. Taip ir nelieka laiko numigti.

Taigi po pergalės prieš prancūzus visi sėdėjome tykiai, niekas net neužvedė “Kas nešokinės, tas…” skanduotės, skirtos išjudinti sirgalius. Kaži ar kas būtų šokinėjęs. Juolab skandavęs. Kai nėr jėgų, tai jų nėr.

Visiems internautams, kur internetuose rašo, kad sirgaliai (taigi mes) yra prasigėrę lochai, nieko neveikiantys, tik rėkiantys ir geriantys (ir t.t.), turiu pasakyti, kad šiuose pasakymuose yra nemažai tiesos. Iš tikrųjų -- rėkiam ir geriam. Na, dar valgom. Ai, dar būgnus mušam. Ir vėliavas mojuojam. Iš tiesų reikia būti lochu, kad rėktum valandą (per minutės pertraukėles, kai televizorius rodo reklamą, mes irgi staugiam kažką). Pamėginkite taip parėkti ir aplinkiniai pradės sukioti pirštą. Ir be interneto žinosite, ką apie jus galvoja.

Be to, 17-20 dienų iš eilės rėkti ir/arba gerti sau gali leisti tik visiški veltėdžiai. Nes normalūs žmonės taigi eina į darbą, ten bent naudą sukuria kažkokią. O mes, prasigėrę lochai, mėginam vaizduoti dirbančius nuotoliniu būdu -- dalinamės tai interneto kabeliu, tai Wi-Fi slaptažodžiais, išviliotais iš gretimų viešbučių. Keletas mūsiškių -- ryškiai, pižonų -- nesulaukę eilės prie “Skype” ima reikalus tvarkyti telefonais po 6 Lt/min. Čia taip alkoholis veikia.

Teisūs ir tie, kas sako, kad nieko mes nenusimanom apie krepšinį. Tik apie degtinę, alų, vyną ir naminę. Nes jei nusimanytume, tai aptarinėtume rungtynes, o ne šokinėtume antipederastiškus šokius. Dabar giliausia analizė, kurią pajėgiame tarpusavy išspausti, yra maždaug: “Jo, penktas juodas tai šiandien pavarė” arba “Simo tai neišleido šiandien”. Ir mes nežinom, nei kodėl Simo neišleido, nei kas tas “penktas juodas”, nei kokiuose klubuose priešininkai lošia, nei koks jų atkovotų kamuolių vidurkis. Mus kaip siauros specializacijos darbininkus surenka nustatytu laiku į autobusą, nuveža iki arenos, ten mes atidirbame, ir autobusas mus parveža atgal į stoties rajoną.

Beje, ten gyventi mums jau pradėjo patikti. Juk prie gero greitai priprantama.

Kur čia nepriprasi, kai gali leisti sau tokius lėbavimus.

Štai, nufilmavau, kaip tokiais lėbavimais ir nerealia apyvarta džiaugiasi vieno restorano Izmire savininkas:

Įsisiautėjus šiems lėbavimams, naktį pafilmuoti ir pafotografuoti girtuoklių atvyksta deleguoti žurnalistai. Ne tik lietuviai. Kai kurie sėda kartu pakelti bokalą, o kai kurie tik “dirba savo darbą”. Tačiau visi nori užfiksuoti mūsų homofobiškus šokius, kad padarytų tarpautinį skandalą.

Ir prie komentarų internetuose mes pripratome. Gavę galimybę pasinaudoti interneto kabeliu ilgesnį laiką, netgi juos paskaitom.

Su sąlyga, kad mūsų tekstus kartais paima kiti portalai (nė vienam neatsakėm), pasidalinu keliais komentarais, rastais prie savo rašliavų įvairiuose internetuose:

pahmielingo, alaus pripampusio sirgalio sapatkiones apie tai kaip jis tipo serga uz rinktine, o is tikruju nuo alkoholio apdujusiomis smegenimis plaukia su minia ir veikia pats nezino ka…

Tai važiuoja pagert ar palaikyti komandos? Tegu geria po rungtynių (ir nesigeria), o ne per rungtynes, kad nesugeba parėkt arba net sugeba iškrist iš balkono

Sitie pizonai vaziuoja tik pagert ir prastumt laika , o ne palaikyt komandos. Komanda palaiko serbai,graikai,slovenai. Lietuviai smauko bugnus ir geria alu. Jokio garso. PRISIMINKI JEI SKAITYSIT PER TELEVIZORIU ZAIDZIANT LIETUVAI GIRDISI BATU CEZEJIMAS IR MAN NESVARBU KURIOJ JUS ARENOS VIETOJ ISIKURE TOKIA MINIA PRIVALO GARSIAI REKT PO GALAIS.

Niekam neįdomūs šių alkoholikų pasakojimai. Toks vaizdas , kad krepšinis čia į antrą planą nueina , po alkoholio. Vis dar tikiuosi, jog krepšinis.net administracija pagaliau susiprotės ir prafiltruos tokius “rašytojus” su savo straipsniais. Vis gi čia apsilanko nemažai jaunimo, koks pavyzdys rodomas? Kaip gauja girtuoklių prisigeria, pritrūkusi alkoholio bėga iki artimiausio načnyko , pakeliui užsipuola pravažiuojantį automobilį.
Tai leiskit paklausti, kaip tai susiję su krepšiniu ?
Ar pasakojimas apie alkoholio padauginusio sirgaliaus griuvimą nuo laiptų tikrai vertas dėmėsio tarp Lietuvos skaitytojų?
Kaip ten bebūtų aš galiu ignoruoti tokius straipsnius, toleruoti gaują prisilakusių ir savo vietos nežinančių alkoholikų.

nu jo… ailiniai kauno kreposin-debil-faniai… intelekto ir pagarbos nulis… tik savo sudinom rankom sutersia LT veliava…

nieko cia saunaus, kai parodot savo intelekta suauge zmones, svetimoj salyje plius dar tai ikelia “didziuodamasi” lietuvos internetine spauda…

patys sokinejantis pide-rai

Pyderai esat tik jūs šokinėjantys. Geriau jau rinktinė žaistų be jokio palaikymo, nei su šitas asilais.

neatsibodo jums tokius protingus vaidint ?

Share/Bookmark

“The sun’s rays do not burn until brought to a focus”  Alexander Graham Bell

Būdami konsultantai, patys žinome daug gudrybių. Viena jų – parduoti klientui problemą. Kai tik supras, kokių bėdų jis turi, bus galima išsitraukti konsultavimo sutartį ir taukštelti antspaudus. Todėl leidžiamės gylyn į kliento užkaborius ieškoti tų problemų, kurias specializuojamės spręsti.

Natūralu, kad tie, kas specializuojasi, tarkime, darbuotojų motyvacijos reikaluose, netruks surasti problemų esant būtent čia. O štai komandinio darbo specialistai, tikėtina, aptiks, kad kliento žmonės dirba per daug individualiai. Konsultuojantieji biudžetavimo klausimais aptiks klaidų planavimo procese. Na, o finansiniai tarpininkai įžvelgs pigaus kredito poreikį.  Visi savaip teisūs, nes minėtos problemos įmonėje iš tiesų egzistuoja.

O ką daryti bendrovės vadovui, kai jo įmonėje problemų – nors vežimu vešk? Akcininkai atsakytų, direktorių tam ir pasamdę (už nemažus pinigus!), kad tasai tarsi mulas trauktų visas tas problemas, verslo kalboje vadinamas “iššūkiais”. Jei pažiūrėtume į bet kurios didesnės įmonės vadovo vežimą, ten rastume vienu metu vykstančius bent keliolika veiklos tobulinimo projektų: klientų aptarnavimo gerinimas, darbuotojų motyvacijos gerinimas, veiklos matavimo rodiklių keitimas, ISO diegimas, keleto IT sistemų diegimas, naujų produktų kūrimas, naujų eksporto rinkų paieška, pora jau vykstančių pilotinių projektų ir kt. Duokdie ištvermės ir sveikatos tokiam mului.

Ir štai į pagalbą ateina verslo konsultantai. Gražiai šnekam, ir, be to, teisingai. Kažką pagerinti tikrai padėsim. Įmonės problemų vežime tikrai rasime, kur pritaikyti savo kompetenciją. Svarbu tik kaip nors įrodyti, kad toji mūsų aptiktoji problema yra “viena svarbiausių”, “prioritetinė”, o tam reikalui turime pasirengę spalvotas prezentacijas beigi iki šiol laimingų klientų rekomendacijas.

Vadovų laikas – dideli pinigai

Daugiausia problemų spalvotųjų prezentacijų konsultantams sukelia tokie įmonių vadovai, kurie užduoda mums nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, kiek litų įmonė uždirbs su mūsų pagalba. Ypač erzina tokie direktoriai, kurie nepasitenkina išvedžiojimais ir prašo pasakyti skaičių. Litais. O nekenčiamiausi yra tie vadovai, kurie vaidina labai užimtus ir apsimeta teturį vos pusvalandį mūsų pasiūlymui išklausyti. Juk mes jam norim padėti, o jis neturi laiko net išklausyti?

Vadovai iš tiesų neturi laiko. Prieš 20 metų įmonėse didžiausias apribojimas slypėjo bendrovių viduje, ištekliuose. Ir tuometiniams vadovams pagrindinis uždavinys buvo kuo efektyviau išnaudoti turimus išteklius. Prieš dešimtmetį apribojimas persikėlė į bendrovių išorę, ir vadovams teko ieškoti sprendimų, kaip kuo greičiau pateikti rinkai savo gaminius ar paslaugas. O štai dabar didžiausias apribojimas yra vadovų laikas. Pamėginkite susitarti dėl susitikimo su bent vienu iš Lietuvos TOP100 kompanijų direktorių, ir įsitikinsite. Ar tokioje verslo aplinkoje konsultantai turi ką pasiūlyti?

Daug prioritetų ar vienas tikslas?

Taip. Fokusuotis. Sutelkti visą vadovybės dėmesį į esminį įmonės tikslą ir neleisti nuo jo nuklysti tol, kol jis nebus pasiektas. Kalba eina ne apie prioritetus, kuriuos nustatyti ir laikytis moko vadybos studijose. Turiu minty griežtą visos vadovybės susitarimą ne tik dėl to, ką būtina daryti, bet taip pat ir dėl to, ko daryti nereikia. Daugiau veiksmo – nereiškia geresnio rezultato. Tai tereiškia mažiau sutelkto dėmesio į esminę įmonės problemą, visų pastangų išskaidymą po blusinėjimąsi. Čia pagerinsim keliais procentais, čia dar keliais, dar čia truputį… Puiku. Klausimas, ar tie kelių procentų pagerininimai įvairiose srityse sukurs įmonės konkurencinį pranašumą?

Nuklysti nuo pagrindinio tikslo yra labai paprasta, kai turi bent kelis prioritetus. Užstrigus ties vienu, paprastai nušokama prie kito. Tačiau įmonėse labai dažnai didžiausią potencialią naudą turi būtent tie pagerinimo projektai, kurie sunkiausiai einasi. Štai drabužių siuvykla žino, kad užsieniečiams savo produkcijos neparduos tol, kol tose rinkose neturės realių kontaktų. Tačiau juos užmegzti sudėtinga, susitarti dėl bendradarbiavimo – dar sunkiau. O kadangi taip, įmonėje nusprendžiama išleisti naują kolekciją, kuri “gal sudomins užsieniečius”. Ar tikrai?

Tačiau jei vadovybė yra susifokusavusi, ji neleis nuklysti nuo kelio, palikti problemą neišspręstą. Nauja kolekcija neišspręs kontaktų nebuvimo problemos. Ji pridarys naujų rūpesčių, kurie savo ruožtu ir toliau reikalaus vadovybės dėmesio, atitraukdama vadovus nuo esminio kelio. O eksporto rinkos padidintų pardavimus dvigubai. Gal verta įveikti šią kliūtį nuo jos nepabėgant?

Vadovai žino, kad jei poveikis daromas ne apribojimui, tai pagerinimai atneša labai nežymų galutinį rezultatą. Tačiau juk įmonė išsilaikė šitiek metų, iki šiol akcininkams uždirbo tiek ir tiek milijonų! Kaip gi tai įvyko be fokusavimosi, kurį čia taip sureikšminu?

Atsakymas paprastas: kai kurie iš tų daugybės projektų, kuriems vadovybė skirdavo savo dėmesį, buvo kritiniai, davę didžiausią pelną kompanijai. Paprastai įmonėse suveikia Pareto dėsnis, kai 20 procentų vadovų pastangų duoda 80 proc. rezultato. Dabartinėje verslo aplinkoje konsultanto užduotis yra nustatyti kelią ir neleisti vadovybei jo pamesti dėl kitų prioritetų. Padaryti taip, kad maksimalų rezultatą duotų visos vadovų pastangos, o ne tik penktadalis jų.

Blusinėjimų nepakanka

Išmokęs teisingai planuoti biudžetą, konkurencinio pranašumo įmonei nesukursi. Nesukurs jo ir nauja IT sistema ar kolegų komanda, išbandyta pasivaikščiojimu žarijomis. Geriausias būdas atsijoti visas laiką vagiančias iniciatyvas – užsibrėžti du-tris kartus didesnį tikslą nei dabartinis. Tuomet taps savaime suprantama, kad blusinėjimų nepakaks. Jei vadovas svarsto, kurį kelią pasirinkti, vadinasi, jo įmonės tikslai – nepakankamai ambicingi.

Taigi surasti klientų problemas mes mokame. Kaip dažytojai, įžvelgiantys nelygumą sienoje, ar elektrikai, toje pačioje sienoje pastebintys rozetės trūkumą. Tačiau turime išmokti nustatyti esminę priežastį, ko trūksta namo šeimininkų laimei. Paprastai tarp šiuo metu įmonėje vykstančių keliolikos veiklos gerinimo projektų yra ir 1 ar 2 esminiai, į kuriuos reikėtų sutelkti visą dėmesį. Dažniausiai tai būna tie vidiniai projektai, kurie juda lėčiausiai arba jau kurį laiką stovi vietoje.

Verslo šeimininkas retai kada turės laisvą pusvalandį. Svarbiausia, kad mes, konsultantai, padėtume jam fokusuotis ir nemesti kelio dėl takelio.

Share/Bookmark