Common sense

Prieš savaitę garsi žurnalistė Aurelija Simutis pasikvietė į “Laisvąją bangą” paplepėti apie Lietuvos įvaizdį tiesiai į radijo mikrofoną. Ryto laidoje, kurios prigludę prie kolonėlių klauso visi Lietuvos verslininkai, sprendėme, katruo keliu turėtų sukti mūsų šalis su nacionaliniu įvaizdžiu.

Į laidą buvo pakviesti dar du labai garbūs ir ne mažiau malonūs žmonės – Margarita Narvydaitė, Londone leidžiamos “Tiesos” vyr. redaktorė, ir Valdemaras Vaičekauskas, investicinės bankinkystės kompanijos “Hortus Investment Banking” vadovas.

Taigi problema lyg ir aiški: laisvos Lietuvos turime jau visą dvidešimtmetį, įvaizdžio strategijoms ir taktikoms per tą laiką išleista septynženklės sumos (apie vieną tokią strategiją pernai rašėme ir mes), o investuotojai beigi turistai į mūsų kraštą vis tiek nesiveržia.

Užbėgdamas už akių ir ausų pasakysiu, kad mums, laidoje dalyvavusiems įvaizdžio reikalų vartotojams, per eterio pusvalandį nepavyko ženkliai pastūmėti šios temos iš akligatvio. Nors minčių išsakyta teisingų. Cituoju tezes ir fragmentiškai komentuoju, ko nespėjau susakyti į eterį.

Valdemaras:

*Jei sąlygos verslui šalyje geros, tuomet ir šalies įvaizdis bus geras.

*Svarbi vidinė kokybė, kuri neišvengiamai per ilgą laiką virsta išorine kokybe.

*Visų pirma mums reikia susitvarkyti šalies viduje, o tik po to skirti pastangas įvaizdžiui.

*Jei norime gyventi laimingai ir pasiturinčiai, tai sekime pavyzdžiu tų valstybių, kurios jau gyvena laimingai ir pasiturinčiai.

*Prieš 10 metų mūsų ambasadoriai manė, kad atstovauti verslui yra žema, ir nenusileisdavo iš politinio olimpo. O dabar jie susirinkę, žiūrėk, jau šnekasi, pasididžiuodami giriasi, kad štai vienas tokiai firmai padėjo, kitas štai tokiai.

Iš tiesų džiugu, kad mūsų diplomatai tapo lankstesni ir nūdien jau nebenustemba, kai sulaukia skambučio iš UAB “Noname” vadovo su prašymu rasti laiko priimti ambasadoje pokalbiui. Nebereikia būti Lubiu ar Mockum, kad tave pavaišintų kava: negalės priimti ambasadorius, priims pirmasis sekretorius. Negalės jis – priims antrasis sekretorius. Be to, yra patarėjai, atašė ir kt. personalas. Jie visi dirba Lietuvai, ir tą suprasite, kai artimiausiu metu vykdami į kitos šalies sostinę paprašysite susitikti. Už jus Lietuvos diplomatai biznio nepadarys, bet naudingos informacijos (ypač, jei toje šalyje tik pradedate apsiuostinėti) tikrai suteiks.

Tačiau be šios pagalbos, be visokių politinių, žvalgybinių ir būtinųjų atstovavimo dalykėlių, ambasados turi dar vieną galimybę, kurią retai išnaudoja. Šitai labai gerai pademonstravo Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje. Kitą dieną po to, kai Kubilius prisipažino per futbolo čempionato finalą sirgsiąs už Olandijos rinktinę, Nyderlandų ambasadorius nukulniavo į Gedimino pr. 11 nešinas glėbių visokių oranžinių dalykėlių. Visa tai tyčia-netyčia nufilmavo televizorius, dargi net titrus uždėjo, kad visiems būtų aišku, ką Kubilius angliškai prisižada (atvykti sirgti už olandus į barą).

Kitą dieną mūsų premjerui kažkas vėlgi tyčia-netyčia įbruko į rankas oranžinę vuvuzelą, o tasai ėmė ir papūtė. Fotografijos ir vaizdo medžiaga nukeliavo į Olandiją ir tenykščiai turėjo progą internetuose padiskutuoti, ką gi rūko Lietuvos premjeras, kad jo žandai tokie dideli.

Lyg to būtų maža, Nyderlandų ambasada užsakė oranžinius banerius Delfi.lt, kur širdingai dėkojo Lietuvos sirgaliams už palaikymą. Net ir tiems, kurie palaikė ispanus

Vilniuje iki šiol važinėja oranžiniai šiukšliavežiai, prisipažįstantys meilę Olandų rinktinei, o po internetus plaukioja atitinkamos parodijos. Viso šito šurumburum nebūtų buvę, jei Nyderlandų ambasadorius būtų stebėjęs varžybas iš po šluotos arba verkęs, kad ambasada neturi lėšų benzinui, ką jau kalbėti apie banerius delfyje.

Čia derėtų prisiminti, kad po mėnesio prasideda pasaulio krepšinio čempionatas. Pats laikas atkreipti dėmesį į p. Valdemaro žodžius, kur jis siūlo pasekti gerais kitų valstybių pavyzdžiais. Manau, pasistengus galima išprovokuoti kelis užsienio politikus, kad jie numyktų, kad lygtais labiau serga už lietuvius nei neserga. O tuomet…

*Kubilius susitikinėja su didelėmis užsienio kompanijomis asmeniškai – tai labai pozityvu.

Taip, tai labai pozityvu. Tik būtų dar pozityviau, jei didesnius (GEROKAI DIDESNIUS) apsisukimus demonstruotų savivaldybės. Ausys linksta pasiklausius istorijų, kaip mėnesių mėnesiais investuotojui neduodamas atsakymas dėl sklypo kainos ir sąlygų, o po tų mėnesių-mėnesių stebimasi, kad “investuotojas pasiplovė”. Ar gali Lietuva (t.y. visos savivaldybės, nesvarbu, kokios partijos kunigaikštystė) viešai duoti pažadą visiems investuotojams, kad motyvuotus atsakymus jiems pateiks per 30 dienų? O gal 20?

*Mumyse dar gajus sovietinis mentalitetas, kai eidamas gatve pilietis ramia sąžine numeta nuorūką manydamas, kad čia ne jo miestas, o kažkokios savivaldybės, kuri čia tegu ir tvarkosi.

Be kita ko, šitą problemą galima išspręsti ir padidinus šiukšliadėžių kiekį. Gal kas atkreipėte dėmesį Barselonoje – nuorūk-dėžės prie kiekvienos pėsčiųjų perėjos. Milijonai rūkančių gatvėse ir vos viena kita besivoliojanti nuorūka.

Margarita:

*Svarbiausias dalykas – mes patys, mūsų kultūra, elgesys. Viešųjų ryšių strategijos, įvaizdžio kūrimas nepadės. Tai, ką žmonės išsiveža už Lietuvos ribų, tai ir yra mūsų įvaizdžio dalis.

*Emigrantai yra veidrodis. Amerikoje apie mus galvoja pozityviai: jei pasakysi esąs lietuvis, tai amerikietis prisimins, kad pažįsta lietuvį profesorių. O jei savo tautybę prisipažinsi Anglijoje, tai sulauksi klausimo, ar šoki bare. Užsieniečiai nenori tuo įžeisti, tiesiog tokie streotipai apie mus.

*Emigrantų nereikėtų keikti, nes tai žmonės, kurie daro, ieško išeities, nori dirbti. Ne tinginiai.

*Taikliausiai Lietuvą apibūdintų pasakymas, kad tai yra gražių moterų šalis. Užsieniečiai čia važiuoja ne miškų ir ežerų pasižiūrėti. Juokais (o kodėl juokais?) galima būtų sukurti verslo strategiją Lietuvai: investuoti į moteris, jas išpuoselėti, išleisti į užsienius ir lai jos grįžta su milijonieriais, kurie iš paskos atsivežtų ir savo verslus

Commonsense.lt:

*Geros verslo salygos yra būtina sąlyga tam, kad atsirastų realus įvaizdis, kurį vėliau galima skleisti. Kol nėra susitvarkyta viduje, yra didelė rizika nepateisinti lūkesčių.

*Svarbu nei kuo daugiau gero apie Lietuvą pasakyti, bet išanalizuoti ir užčiuopus kertinį sprendimą į jį fokusuotis.

*Valstybės įvaizdžio tikslai: 1) pritraukti investuotojus, 2) pritraukti turistus. Kalbant apie verslą, investuotojus – esmė, kokią problemą mes, kaip šalis, jiems išsprendžiame? Ar galime pažadėti, kad per 30 dienų duosime motyvuotą atsakymą dėl investicijų, kad nevaikysime iš kabineto į kabinetą?

Čia galėčiau pridurti, kad dabartinės įvaizdžio visokios strategijos, kiek teko matyti, iš esmės atsakydavo į klausimą, kokia yra toji Lietuva ar galėtų būti. Duoda užduotį “sukurtį įvaizdį”, tai konsultantai ir kuria. O jei tikslas būtų iškeltas ne “sukurti įvaizdį”, o “pritraukti turistų srautą”? O jei dar skaičius nustatytume? Man rodos, kur kas svarbiau (turistui ir investuotojui) yra, kokią problemą Lietuva išsprendžia. Ir Margaritos pavyzdys apie Lietuvą – gražių moterų kraštą – yra sprendimo pavyzdys. Namie užsieniuose lieka paniurusios žmonos su kočėlais, o štai Lietuvoje būriuojasi olialiapupytės geltonkasės. Tokio Lietuvos įvaizdžio turizmo valdininkai nepraleistų. O jei jų alga priklausytų nuo atvykusių turistų kiekio?

*Politikai yra visuomenės lyderiai, todėl būtent jie turėtų sutelkti ir įrodyti žmonėms, kad būtent štai šita žinutė yra teisingiausia. Dabar gi nuleidžiama iš viršaus, o kai taip daroma, mes imame vertinti siūlomą pokytį iš savo prieš-pozicijų.

Gal ne visai tiksliai pavyko išsakyti šią mintį per radiją, todėl patikslinsiu. Manau, politikams būtų paprasčiau, jei jie su tauta bendrautų štai taip: štai mes turime tikslą (daugiau turistų, daugiau investuotojų), nauda jums visiems ir kiekvienam iš jūsų bus tokia ir tokia (didesnis vidaus vartojimas, daugiau darbo vietų, didesnė sukuriame pridėtinė vertė) ir mūsų žinutė yra tokia ir tokia. Mes tą sakysime taip ir taip. Ir viduje darysime tą ir aną, kad tesėtume duodamus įsipareigojimus. Matuosime taip ir taip, progresą skelbsime viešai čia ir čia.

Dabar gi mūsuose diskusijose apie Lietuvos įvaizdį sprendžiama, ar geriau būtų klevo lapas, ar ąžuolo, o gal geriau gintaro gabalėlis.

Share/Bookmark

Iki šiol neturėjau Twitter account’o, bet atsirado puiki proga susikurti. Galėsiu stebėti, kaip internetuose čiulba naujasis Vilniaus savivaldybės rinkodarininkas su spec. socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimu.

Skelbimo originalas – čia.

***

Skelbimo nr.: 18982

Skelbimo data: 2010-07-28

Konkursą organizuojanti įstaiga: Vilniaus miesto savivaldybės administracija

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas (karjeros valstybės tarnautojas)

Pareigybės aprašymas:

PATVIRTINTA
Vilniaus miesto savivaldybės mero
2010 m.liepos 12 d.
potvarkiu Nr. 22-152

TARYBOS SEKRETORIATO
RINKODAROS IR VIEŠŲJŲ RYŠIŲ SKYRIAUS VYRIAUSIOJO SPECIALISTO PAREIGYBĖS APRAŠYMAS

I. PAREIGYBĖS CHARAKTERISTIKA

1. Tarybos sekretoriato Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas yra karjeros valstybės tarnautojas.
2. Pareigybės lygis – A.
3. Pareigybės kategorija – 12.

II. PASKIRTIS

3. Tarybos sekretoriato Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus (toliau – skyrius) viešųjų ryšių vyriausiojo specialisto pareigybė reikalinga plėtoti ir įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų ryšių strategiją.

III. VEIKLOS SRITIS

5. Šias pareigas einančio valstybės tarnautojo bendroji veiklos sritis – rinkodara ir viešieji ryšiai.

IV. SPECIALIEJI REIKALAVIMAI ŠIAS PAREIGAS EINANČIAM VALSTYBĖS TARNAUTOJUI

6. Valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi atitikti šiuos specialiuosius reikalavimus:
6.1. turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą;
6.2. turėti ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį komunikacijos ir informacijos srityse ir ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį projektų koordinavimo srityje;
6.3. būti susipažinusiam su Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais, nustatančiais skyriui priskirtą veiklą;
6.4. išmanyti raštvedybos, teisės aktų ir dokumentų rengimo taisyklių reikalavimus;
6.5. mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis šiomis programomis: MS Word, MS Excel, MS Outlook, Internet Explorer;
6.6. mokėti įgudusio vartotojo lygmens C1 lygiu anglų kalbą.

V. ŠIAS PAREIGAS EINANČIO VALSTYBĖS TARNAUTOJO FUNKCIJOS

7. Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, siekdamas įgyvendinti skyriui keliamus tikslu, vykdo šias funkcijas:
6.1. stebi, nagrinėja ir analizuoja žiniasklaidos priemonių, reklamos bendrovių reitingų kriterijus, apibendrina, daro išvadas, teikia pasiūlymus;
6.2. dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose, rengia viešųjų pirkimų dokumentus, sudaro sutartis su dienraščiais, naujienų agentūromis, televizijos bei radijo stotimis;
6.3. užtikrina jau esamų sutarčių su žiniasklaidos priemonėmis tęstinumą;
6.4. rengia ir derina mainų (barterines) sutartis su žiniasklaidos atstovais;
6.5. numato ir parengia Savivaldybės planuojamų akcijų, iniciatyvų, programų informacinius plakatus, atsako už jų reklamavimą;
6.6. organizuoja lankstinukų, programų, skrajučių, kitos vaizdinės informacijos rengimo, leidybos, spausdinimo, platinimo darbus;
6.7. organizuoja mieste proginius renginius, akcijas, susijusias su Savivaldybės įgyvendinamomis programomis bei iniciatyvomis ir užtikrina jų kokybę;
6.8. tvarko gautus ir siunčiamus finansinius dokumentus, atitinkamiems padaliniams teikia ataskaitas, teisiškai įformina atliktų paslaugų aktų, sąskaitų-faktūrų dokumentus;
6.9. nuolat teikia aktualią informaciją interneto socialiniuose tinkluose (Facebook, Twitter);
6.10. ieško socialinių partnerių Savivaldybės rengiamoms socialinėms programoms, iniciatyvoms, akcijoms, koordinuoja jų veiklą, rengia veiklos ir rezultatų pristatymus;
6.11. dalyvauja rengdamas Savivaldybės aukšto rango svečių priėmimus, sutikimus;
6.12. vykdo kitus skyriaus vedėjo žodinius ir rašytinius pavedimus.

VI. ŠIAS PAREIGAS EINANČIO VALSTYBĖS TARNAUTOJO PAVALDUMAS

8. Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus skyriaus vedėjui
________________________________

Susipažinau

___________________________
(parašas)

__________________________
(vardas ir pavardė)

___________________________
(data)

Dokumentai priimami: Bendrųjų reikalų departamento Interesantų aptarnavimo skyriaus, 13 langelyje kab., Konstitucijos pr. 3, Vilniuje.

Išsamesnė informacija apie konkursą: (8 5) 211 2032, aiste.paradnikaite@vilnius.lt, http://www.vilnius.lt

Share/Bookmark

Pamenate, praėjusį ketvirtį buvome nuvykę į “Švyturį” savo akimis padaboti, kaip ten klaipėdiečiai verda alų? Mus priėmę aludariai kantriai atsakinėjo į visokiausius klausimus – apie šamarliakus, gamybos procesą, logistiką, papildymą į lentynas, vartotojų informavimą ir t.t. Gavosi ilgokas tekstas, o jei skaičiuotume su komentarais – ištisa lietuviško alaus duomenų bazė gautųsi.

Panašu, kad anąkart stengėmės ne veltui. Prieš savaitę nusipirkau “Ragučio” gamybos “Forto” alaus vien dėl to, kad ant etiketės pastebėjau pažymėtą išpilstymo datą. Taip, tą pačią, kuriai “Švyturys” tuomet sakė nerandąs vietos.

Pažiūriu “Ragučio” internetą, o ten jau savaitę atitinkamas presrelyzas bekabąs. Ta proga padarysiu kompiliaciją zebro principu, lai pasišneka bloge šiedu aludariai su commonsense.lt pagalba:

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Tęsiame etikečių apžiūrą ir klausiame, kodėl rašoma tik alaus galiojimo pabaigos data, o nerašoma, kada alus buvo išpilstytas. Juk, sutikime, kelis mėnesius išlaikyti alų “tinkamomis” sąlygomis yra sunkiau, nei savaitę, todėl vartotojams būtų įdomu sužinoti, kiek laiko šnekutis laukė savo šnekoriaus. Juolab pagaminimo datą žinome pirkdami dešras, sūrį, grietinę.

“Ragutis” 2010-07-21:

Ant šia proga išleisto naujo dizaino „Forto“ butelio esančios etiketės „Ragutis“ taip pat pradeda spausdinti ne tik alaus galiojimo datą, bet ir pagaminimo datą – to nedaro kol kas nė viena alaus darykla Lietuvoje. Spausdinant alaus pagaminimo datą, ketinama pasiekti, kad vartotojai atkreiptų dėmesį į tai, kokio šviežumo alų geria ir rinktųsi šviežesnį produktą.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Iš pradžių Džuljeta pažeria abejonę, kodėl vartotojams apskritai turėtų rūpėti išpilstymo data, nes juk “gamintojas garantuoja, kad identiškos skonio savybės per šitą periodą bus išlaikytos”.

“Ragutis” 2010-07-21:

„Esame aludariai, mylime alų ir puikiai žinome, kad jis yra skaniausias, kai šviežias“, – savo sprendimą pritaikyti sau griežtesnius apribojimus, nei reikalauja Lietuvos teisiniai aktai, aiškino AB „Ragutis“ (…). „Alus, laikomas butelyje, santykiauja su jame esančiu kad ir nedideliu deguonies kiekiu. Deguonis verčia skystį oksiduotis ir šiek tiek keičia skonį. Manoma, kad geriausias, po išpilstymo į butelius beveik nepakitęs, alaus skonis išlieka apie du mėnesius nuo jo pagaminimo“.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Vėliau Dainius pasakoja, kad etiketėje maža vietos, kad daug vietos užima barkodas… Bet suskambus nelabai įtikinamai, buvo pasakyta, kad “Švyturiui-Utenos alui” išpilstymo datos privalomas žymėjimas netgi “būtų naudingas, nes mūsų galiojimo laikas yra trumpiausias”.

“Ragutis” 2010-07-21:

Gamintojai įsipareigoja, tikėdamiesi geranoriško prekybininkų požiūrio į pakeistas alaus pardavimo taisykles, kad „Forto“ alus parduotuvių lentynose nebus laikomas daugiau nei du mėnesius, tuo tarpu kai dažniausiai pasitaikanti alaus „išlaikymo“ riba Lietuvoje – net šeši mėnesiai. „Forto“ aludariai tikisi, kad Lietuvos pardavėjai priims šį iššūkį ir taip pat bus suinteresuoti, kad vartotoją pasiektų tik šviežias alus.

Commonsense.lt apie “Švyturį” 2010-03-14:

Pripažinęs, kad tos informacijos, kurios nereikalauja įstatymas, stengiamasi nedėti, nes “taip gali prisigalvoti ir paišyti mikimauzus”, Dainius, mano akimis, pasako dalyką, kuris būtų vertas ir kokio rimto laikraščio puslapių: “Švyturio-Utenos alaus” atstovas teigė palaikytų reglamentavimą, kuriuo aludariai būtų įpareigoti etiketėse atskleisti alaus išpilstymo į butelius datą”. Bet tam, pasak Džiuljetos, priešintųsi prekybininkai, kuriems “vartotojai sukeltų jovalą lentynose”, ieškodami šviežesnio produkto (taip išeina, poreikis šviežesniam alui egzistuoja?).

“Ragutis” 2010-07-21:

„Planuojame alų virti dažniau, taip pat dažniau ir mažesnėmis partijomis vežioti jį į parduotuves. Taigi, alaus gaminimas bei logistika pareikalaus iš bendrovės daugiau sąnaudų. Taip pat turėsime prižiūrėti, kad parduotuvėse „Forto“ alus nebūtų laikomas ilgiau nei du mėnesius – gal net rengsime alaus išpardavimus“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Ką gi, ačiū, kad skaitote, komentuojate ir reaguojate. Dabar žinosime, kad lietuviško alaus rinkoje SLA į blogerių paburbuliavimus yra ~4 mėnesiai

RESPECT.

Viskas logiška. Kol vienas rinkos žaidėjas (“Švyturys”) siūlo vartotojams juo tikėti, kitas (“Ragutis”) tiesiog pateikia įrodymus.

RESPECT.

Kiek laiko reikės sureaguoti “Švyturiui”?

Share/Bookmark

Kaip žinia, šį savaitgalį vyko BLOGOUT 2010. Tai toks didelio susireikšminimo didelės reikšmės renginys, į kurį paknopstom kasmet sulekia siauruose internetuose plačiai žinomi rašytojai. Priešingai nei Login’uose, čia blogeriams sudaromos sąlygos tykiai ramiai pasibūti be prožektorių šviesos į akis, išvengti marketingistų apgulties ir viso to skubėjimo iš pranešimo į pranešimą. Totaliai kitoks formatas.

Tokiam sąskrydžiui yra parengtas spec. kurortas – Palanga su visais privalumais.

Tasai sąskrydis paprastai būna gausiai reklamuojamas, pritraukia krūvą rėmėjų (tokių kaip sultys, mob. ir fix ryšio operatoriai ir netgi Užkalnis), būna linksniuojamas iki jam prasidedant ir dar ilgai minimas jam pasibaigus. Kol rėmėjai skaičiuoja investicinę grąžą, renginio dalyviai tagina vieni kitus savo iPhonais darytuose paveiksluose ir masiškai prenumeruojasi vieni kitų feed’us.

Nepaisant BLOGOUT nacionalinės svarbos, Palanga renginio dalyviams šiemet parodė užpakalį. Tiesą sakant, čia nieko labai ypatingo nėra, nes šią kūno vietą pamato, drįstu spėti, kone kiekvienas Palangos svečias. Žinoma, jei valgo ne savo paties sutepliotus sumuštinius, bet ragauja gėrybes kokiame nors bilekokiame Palangos restorane.

Ir štai sėdi grandų grandai, blogosferos metrai ir patriarchai, užu stalo “Vila Gražinoje” ir sprendžia atatinkamus visos sferos reikalus. Vos prisijungęs prie kompanijos netrunku pastebėti, kad užstalę aptarnaujanti padavėja šiandien itin raukaus veido. Kaip, beje, ir jų viršininkė, matomai, vyr. padavėja, spėjusi suraukti nosį mums įžengiant.

Kolektyvas čia vakaroja jau kurį laiką, todėl jau turi ką papasakoti. Užsakė 4 barščius ir 4 kugelius, o atnešė 4 barščius ir 2 kugelius. “O kur dar du kugeliai?” “O jūs neužsakinėjot. Norit dabar užsakyti?” Na, ir t.t. ir pan. Kam nepasitaiko. O nepasitaikė Džiugui, kuris savo kiaulienos šonkaulių laukė lyg pavasario. Padavėja sukasi, kaip gali. Atneša sriubą, tačiau pamiršta šaukštą. Tik atneša šaukštą, pasirodo, dar mums trūksta ir šakutės!!!

Be to, kad sadistiškai vaikėme padavėją, buvo tokių (Šilas), katras išdrįso šio bei to paklausti.

- Gal ką galėtumėte pasiūlyti ypatingo?

- Karbonadą.

- O ką greičiausiai pagamintumėte?

- Karbonadą.

- O kas ten per spec. pasiūlymai su kreida išvardinti prie įėjimo?

- Ten karbonadas.

- O gal galėtumėte kažką kito?

- O kuom jums nepatinka karbonadas?

Žodžiu, Šilas karbonado nevalgė.

Tačiau pernelyg retai matomės, kad imtume į galvą tokius visokius nesklandumus. Kikenam į žilą ūsą ir maukiam toliau alų.

Ir štai po kelinto bokalo netikėtai visiems pasidaro labai karšta. Apsidairom – ogi sėdim mes grynų gryniausiam šiltnamy. Tu – pomidoras, o aš – paprika. Restoranas virto šiltnamiu dėl to, kad per atviras tvoreles mirtingieji praeiviai nespoksotų į radžius nesusimokėję. O per plastikines matines sienas nepaspoksosi. Nori pamatyti gyvą superžvaigždę, prašom, užeik į šiltnamio vidų.

Kadangi daržovėms uždaras šiltnamis yra pražūtingas, mes – paprikos ir pomidorai – sumojame paprašyti šeimininkės padaryti skersvėjuką. Tokį, kokie tokiu metų laiku švilpauja visuose kolektyviniuose soduose. Taigi Šilas vienas suprakaitavęs paprikas paprašo vyr. padavėjos praverti šiltnamio duris. Pasirodo, praverti negalima, nes už durų stovi automobilis, katras, kaip tyčia, pasak, padavėjos, laiko užrėmęs duris. Žinom, kad tai ne juokas, todėl Šilas pėdina įsitikinti asmeniškai.

Praveria duris – tosios atsilapatoja iki galo. Net už metro stovinti mašina tam nesutrukdo. Dvelkteli vėjelis. Tiesa, labai trumpam, nes durys tuoj pat užsilapatoja. Vyr. padavėja triumfuoja: “Na štai, nesilaiko durys, nieko nebus”. Paprikoms ir pomidorams pasidaro nejuokinga ir stresas greit priverčia surasti work-around’inį sprendimą – davai, duris užremkim kėde, a?

Šilas, daržovių delegatas, greit išsako šį solution’ą vyr. padavėjai. Tačiau toji tėškia: “Kėde paremti negalima, nes nebus kur atsisėsti klientui”. Apsidairom aplinkui – šimto vietų restorane užimti vos du-trys stalai. Gal jau laikas išeiti ir mums? Tačiau dar išlenkiam po kelis alaus ir maunam lauk tik tuomet, kai tarp lysvių išdygsta Mino su mikrofonu. Ant meniu nugarėlės buvo nedviprasmiškai užrašyta, kad už gyvą muziką klientams teks susimokėti papildomai.

Kitoj kavinėj, prie pat Palangos tilto, personalas buvo pasišovęs dirbti tiek, kiek mes turėsim sveikatos. O mes jos turėjom daugiau, nei baras šalto alaus. “Šaltas baigėsi, šiltą gersit?”. Sakom, jei jau šiltą, tai gal degtinę? (Pastarąją idėją nusprendėm pasilikti rytojaus rytui, jei tik rastume muilinę.) Tiesą sakant, šiltas alus – ne taip jau blogai, kai kompanija išskirtinė. Suėjo.

Rokiškis turėjo problemų su gira, surašė atskirą istoriją.

Ant rytojaus ateina laikas gaudyti vieniems kitus. Pradėjo lynoti, todėl dairomės vietos po stogeliais. Prieinam kavinę su “Švyturio” skėčiais. Keletas staliukų laisvų, o vienas netgi taip supozicionuotas, kad aplink jį sėdintiems gali būti visai sausa. Deja, stalas apvemtas ar šiaip gausus sriubos likučių, todėl neskubame sėsti.

- Atsiprašau, – stabdau padavėją, – ar galėtumėte, jei nesunku, mums nuvalyti?

- O jūs negalėtumėte susirasti kito? – raukus žvilgsnis man kelia įtarimą, kad “Vila Gražinoj” vakar mus aptarnavo šios jaunos moters dvynė.

- Tai kad kitur šlapia.

Padavėja dingsta netarus nė žodžio. Visi galvojam tą patį – šio skrandžio turinio patys nevalysim. Dingstam ir mes.

Prieinam “Vasaros terasą”. Jie turi laisvų vietų lauke ir, kas svarbiausia, virš galvų kažkokie lyg skėčiai, lyg tentai. Žodžiu, stogas yr. Susiskambinam ir, kas gyvi, susirenkam užu sekmadieninio stalelio.

Ir čia, nepatikėsit, mums pradeda sektis. Visų nuostabai, priėjusi padavėja nusišypso! Palangoje! Neįtikėtina! Priima užsakymą (“Kavos!!!!!”). Kavą atneša vaikinas. Irgi šypsosi! Duokit blynelių su špinatais ir dar to ir ano. Pradeda lyti. Lyja į nešamus blynelius, lyja į salotas. Padavėjas skuodžia, tačiau šypsenos nepameta. Kažką dar užsakom. Vėl gaunam su lietum, tačiau padavėjo nuoširdumas lietaus papildus verčia niekais.

Liūčiai įsismarkavus, nutariam perpozicionuoti savo stalą. Padavėjas prišoka pagelbėti. O po kelių minučių priėjęs paklausia: “Gal jums atnešti pledus?”. Čia galvojau, kad nukrisiu nuo kėdės. Susižvalgom, lyg visiems būtų pasigirdę, atsigavę linktelim galvomis ir po kelių akimirkų sėdim apsikiautę gėlėtais pledais. Dabar žinosiu, kad geriau būti gėlėmis nei daržovėmis.

Tačiau tuo mūsų kulinariniai išbandymai nesibaigia. Pakeliui į Vilnių sustojame vienoje žavioje kavinukėje prie “Orlen” Kryžkalnio degalinės. Mergaitė šypsosi, ir paprašom greitai kavos. Su kava atneša ir sąskaitą, “nes jūs gi sakėt, kad skubat”. Apžavėti tokio sumanumo, visas ekipažas nusprendžiam, kad kuo toliau nuo Palangos, tuo geresnis darosi aptarnavimas. Štai minėtoje ~8 stalų kavinukėje suskaičiuojam besisukant 5 padavėjas. Pikas, grįžinėja išbadėję poilsiautojai iš Palangos, kodėl nepasikvietus pagalbos?

O štai tam žmogui, kuris sugalvojo tokį kavos puodelį, nusprendžiame kada nors gyvenime išspardyti tą vietą, su kuria jis tą puodelį sugalvojo. O gal reikėtų spardyti ne dizainerį, o kavinės direktorių? Ir dėl visų apvimčiotų-nenuvalytų stalų, neatsidarančių šiltnamio durų ir t.t. ir pan. – vėlgi direktorių?

Apie tai pratęsim kituose įrašuose. Šiame nesinori užgožti tos šiltos BLOGOUT dvasios.

P.S. Džiaugiuosi, kad teko gyvai susipažinti su šiais grandais. Galite susipažinti ir jūs, o kad pažintis nenutrūktų, tam yra toks daiktas kaip RSS feed’ai:

Andrius, kleiva.lt, http://feeds.feedburner.com/kleiva
Džiugas, nežinau.lt, http://www.nezinau.lt/rss-2
Vaidas, pdfontour.com/blog, http://www.pdfontour.com/blog/feed/
Tomas ir Benas, neblogas.net, http://feeds.feedburner.com/neblogasnet
Pow, powiuke.wordpress.com, http://powiuke.wordpress.com/feed/
Dovilė, pragarovirtuve.lt, http://feeds.feedburner.com/pragarovirtuve/
Tadas, lizi.lt, http://feeds2.feedburner.com/Blogas
Saulius, benamis.info, http://feeds.feedburner.com/BenamisBevardisBlogas
Tomas, altajus.net, http://feeds.feedburner.com/altajus/KOOM
Tomas, tomasviluckas.blogas.lt, http://feeds2.feedburner.com/http/feeds7feedburnercom
Tomas, ismanija.lt, http://feeds.feedburner.com/ismanija
Simonas, kiela.lt, http://kiela.lt/feed
Arnoldas, žmogus legenda be jokių linkų ir feed’ų
Ričardas, Rokiškis, jam-ir-be-feed’ų-gerai
Darius, shortenyournails.wordpress.com, http://feeds.feedburner.com/ShortenyournailsWordpress
Gediminas, gedzis.net, http://feeds.feedburner.com/GedzisBlogas

Share/Bookmark

Dažnai iš įvairaus lygio vadovų (tiek versle, tiek viešajame sektoriuje, tiek ir politikoje) tenka išgirsti tvirtinimą, kad dauguma žmonių (darbuotojų, piliečių) yra “stabdžiai”, t.y. visuomet priešinsis pokyčiams. Bet ar tai tiesa ?

Pasižiūrėkite filmuką. Beje, visi norintys kviečiami sudalyvauti konkurse, kurio prizas 1000 USD

Share/Bookmark

Černobylio ar Challenger avarija parodė, kad dažniausiai sudėtingos sistemos nesugriūna dėl kažkokios smulkmenos. Nes didelių sistemų komponentai dubliuoti, tripliuoti, ar dar daugybę kartų apsaugoti. Dažniausiai sistemos sugriūna dėl keleto (arba eilės, lai atleidžia man kalbainiai) mažų gedimų visoje sistemoje. Ir todėl prieinu prie išvados, kad mažo gedimo vienoje vietoje negalima vertinti kaip bereikšmio, kol neįvertinome likusios sistemos sugedimo laipsnio. Čia gerai susukau, beveik moksliškai, bet pabandysiu perpasakoti nugirstą ginčą apie alergiją.

Šiaip tai alergiją laiko XX amžiaus liga. Tiksliau ji ir seniau egzistavo, tik gal ne tokiu mastu. Dabar vertinama, kad apie 80% alergijos atvejų yra dėl nusilpusio organizmo, kuris nesugeba įveikti alergenų. Ir tik 20% atvejų žmogaus organizmas nesugeba apsiginti nuo alergenų. O dabar kitas įdomus klausimas: o kas gi mūsų organizmą taip susilpnina? Juk mes gyvename pagal nustatytas nekenksmingas normas. Gal truputį pažiūrėkime detaliau?

Automobiliai – mūsų pagalbininkai, bet kartu ir didžiausi teršėjai. Dažniausiai mes prisimenam išmetamas dujas. Žinome, kad jos ir nulemia pasaulinį atšilimą, bet tuo pat metu užmirštame išmetamas kietąsias daleles. Jas ūkiškai galime pavadinti suodžiais.

Tikiuosi, visiems teko matyti suodžiais užkimštą kaminą, jeigu ne - tai galima bandyti įsivaizduoti užkimštą vamzdį. Lygiai taip pat automobilių suodžiai užkemša mums plaučius. Dyzelinių variklių suodingumas yra kelis kartus didesnis negu benzininių. Ir tik visai neseniai į tai atkreiptas dėmesys. Beje, ar yra atsimenančių sovietmetį, kai tėvai drausdavo valgyti vaisius, kurie augo šalia kelio, nes jie pilni švino?

Automobiliai dar turi ir kitą gerą teršimo židinį – padangas. Padangos dyla, o tai reiškia, kad kiekvieną diena išmetama į orą šimtai kilogramų plastiko. Labai smulkiai sutrinto plastiko. O dygliuotos padangos susmulkina į dulkes tonas asfalto, kurias mes vienai ar kitaip įsisavinam.

Vanduo - atrodytų, kad nėra prie ko prikibti. Bet jam dezinfiktuoti naudojama chemija. Koks jos poveikis, nėra iki galo aišku, bet žinoma tiek, kad toji chemija yra antibakterinė. O antibakterinėmis savybėmis pasižymi antibiotikai. Nesinori daryti išvados, kad mes kiekvieną dieną esami užpildomi antibiotikais. Bet šios minties bus sunku nusikratyti. O antibiotikai organizmo nestiprina. Beje, dar naudojami visokie priedai, kad vamzdžiai nerudytų.

Kad triukšmas organizmo nestiprina, turbūt visi suprantame. Ir pirmoji mintis, kad vėl kalti automobiliai. Bet paimkime triukšmą poilsio metu. Tai, pirmiausia, radijas, televizija ir ne paskutinėje vietoje – šaldytuvas. Realiai namuose visada kas nors burzgia.

Maistas – oi, kiek iečių sulaužyta šiuo klausimu. Bet kokiu atveju, tiek E vitaminų prieš 20 metų aš nesu valgęs. Ir tikrai nemanau, kad nuo E vitaminų tik geriau darosi. Jeigu norite labiau prasiplėsti, prisiminkime GMO.

Net jeigu ir renkatės ne sintetinius drabužius, tai nereiškia, kad jie nėra pilni chemijos. Bet drabužiai – dar pusė velnio, o kita velnio pusė yra naudojama kosmetika. T.y. šampūnai, dantų pasta ar skalbimo milteliai. Turbūt mažai kas ginčysis, kad tai gryna chemija. O koks jos poveikis organizmui? Gal ir nieko blogo nedaro, bet kas gali paneigti, kad nesilpnina organizmo. Beje, muilas „Safeguard“, skirtas naikinti mikrobus, ir todėl labai tinka senyviems žmonėms, nes sumažina riziką susirgti. Bet taip pat šis muilas nėra labai tinkamas vaikams, nes jie neįgauna reikiamo imuniteto. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

Apie elektromagnetines bangas jau net ir mes rašėme (primename, mob. ryšio antenų bijoti nereikia). Bet kokiu atveju, radiacija yra irgi elektromagnetinės bangos. Ir per didelis jų kiekis sveikatos neprideda.

Vos neužmiršau gero išradimo - kondicionieriaus – ir jų įtakos kvėpavimo takų uždegimams arba akių sausėjimui.

Sąrašą mes galėtume tęsti iki begalybės, nors kokia iš to nauda? Jeigu niekas nežiūri, kas bus, kai viską sudėsime į vieną vietą? Aš sutinku, kad kiekvienu atveju viskas yra nustatytose normose, bet kokia viso to įtaką per ilgą laiką ir derinyje su kitais faktoriais?

Galime apsimesti, kad viskas gerai, tik organizmas mums signalizuos vis naujomis alergijomis. O mes jį šersime naujais antibiotikais, kurie greitai nustos veikti, nes alergija prie jų prisitaikė? Ar gal organizmas dar labiau nusilpo? Kažkoks absurdas gaunasi, jeigu nežinotum, kokius pelnus iš to absurdo uždirba farmacinės įmonės.

Share/Bookmark

Dažnai tenka girdėti, kad norint išspręsti vieną ar kitą idėją būtinai reikalingas lyderis. Ir pagrindinis balsas eina iš Amerikos. Kažkaip europiečiai tik palinksi galvom, ir toliau užsiima savo darbais. Kažkoks disbalansas yra tarp Amerikos ir Europos supratimo, kas yra lyderis.

Be abejo, lyderis gali pasireikšti tik esant šioms sąlygoms:

• lyderis turi įgūdžių,
• aplinka pasiruošusi priimti naują lyderį,
• yra idėja, kuri patinka pasekėjams.

Dauguma atvejų mes turime vieną iš trijų. Gal todėl lyderiai nieko nepasiekia. Bet tie, kurie pasiekia, tikrai sužiba. Galim pripažinti, kad marketingas Amerikoje dirba geriau negu Europoje. Bet yra dar vienas aspektas, kuris neminimas, kai lyginami Europos ir Amerikos lyderiai. Amerikoje tiek daug taisyklių, kad praktiškai bet ką darydamas vis tiek pažeisi kurią nors taisyklę. Ir iš karto atsidursi teisme. Todėl pagal amerikietišką supratim lyderis yra tas, kuris sugeba surasti sprendimą, kaip „išlįsti per adatos skylutę“.

Europoje tokios pačios problemos sprendžiamos daug paprasčiau. Tiesiog kreipiamasi pagalbos į vietinius politikus ir jie pramuša skylę, pro kurią pralįs tie, kam reikia. Todėl Europoje visas lyderiavimas susiveda į lobizmą, arba tiksliau – reikalingų žmonių pažinojimą. Toli nevaikštant galima pasiskaityti  „reikalingo žmogaus“ CV.

Bet nežiūrint visu niuansų, vis vien įdomu, o kokiais gi principais remiasi lyderiai. Ir kaip nekeista, jie mėgsta užduoti klausimus, nes klausimuose yra ateitis, o atsakymuose yra praeitis.

4. Ar aš esu patenkintas pasiektais rezultatais? Jeigu atsakymas neigiamas, pereinam prie trečio klausimo.
3. Ar aš vis dar augu? Aišku, kad jaunystėje augi į viršų, o vėliau – į plotį. Bet turbūt ne tokius atsakymus reiktų sau pateikti.
2. Ar mano santykiai su aplinkiniais vystosi? Dažniausiai santykiai numiršta savaimine mirtimi. Tai pats sunkiausias klausimas šeimos nariams.
1. Ar aš imuosi iniciatyvos veikti? Komentaras prie šio klausimo nėra malonus. Pralaimėtojai turi pasiaiškinimus, o laimėtojai – veiksmų planą.

Kuo mane patraukė šie klausimai? Jie pakankamai universalūs visiems gyvenimo atvejams, ir pakankamai aiškiai nurodantys, kaip elgtis. Tai labai primena „5 kodėl?“ metodiką, tik išverstą į žmonių kalbą. Iš tikro ir šie klausimai nieko nepadėtų, jeigu prie jų nepateiktų rekomendacijų atsakymams:

1. Visada turėkite svajones, dėl kurių būtų verta gyventi. Didelės svajonės – maži žingsniai.
2. Suraskite harmoniją (ne balansą) tarp darbo, šeimos ir draugų.
3. Jauskite malonumą kiekviename atliktame darbe.

Natūralus klausimas yra, o kada mes jaučiame malonumą? Na, kai truputį chemiškai pastimuliuojam savo smegenis. Nors taip ilgai netempsi, todėl reikia pažiūrėti į kitus nurodymus:

1. Atlieki darbus profesionaliai ir visada pateiki gerus rezultatus laiku.
2. Darai darbus, kurie patinka, ir kuriuos gali gerai atlikti.
3. Viskas, ką darai, neprieštarauja tavo vertybėms ir kultūrai. Tik čia reikia neužmiršti, kad pasaulis keičiasi ir dogmų laikymasis yra tiesus kelias į istorijos kapines. Todėl viena iš vertybių turi būti pastovus tobulėjimas. Ir tai jau panašu į 3 lyderystės klausimą.

Viskas šiame pasaulyje sukasi ratu, visi su viskuo turi ryšį, tik tą ryšį skirtingai verbalizuojame, nors greičiausiai vienodai suprantame. Kas yra lyderis, jau galime apibrėžti: tai žmogus, kuris daro veiksmus su malonumu, ir pasekėjai prisijungia prie šio malonumo. Bet kas yra toji lyderystė, aš vis dar neradau atsakymo.

Share/Bookmark

Kai balandžio mėnesį paskaičiau, kad kriziniais metais Lietuvoje darbo našumas sumažėjo 7,3 proc., pradėjom galvoti, ką čia padarius, kad valdžia atkreiptų dėmesį į šį skaičių. Kiek stebėjom spaudoje, žymūs analitikai ir ekspertai lyg susitarę pratylėjo.

Maža to, visi – ir valdžia, ir opozicija, ir ekspertai – ir toliau lyg susitarę knaipiojasi po pustuštį biudžetą, nepavargdami ieškoti, kaip čia kuo labiau sutaupyti ar kuo teisingiau perdalyti bedžiūvantį ir bepelyjantį pyragą.

Ta proga parašiau straipsnį-laišką “Verslo žinių” redakcijai, vėliau paskambino už temos užsikabinęs “Veidas”.

Mieli valdžiažmogiai, galgi užteks šūdeliauti? Norite didesnio ir gardesnio pyrago (daugiau pinigų socialinėms programoms, sveikatos priežiūrai, švietimui, kultūrai, policijai, keliams, armijai ir t.t.?)  tai ir susifokusuokite į vienintelį dalyką:

- kuo daugiau darbo vietų ir kuo didesnė darbo vietose sukuriama pridėtinė vertė!

Viskas. Visa kita – tėra šūdeliavimas, jūsų saviveikla ir savęs pateisinimas.

***

Paskelbus, kad pernai Lietuvoje darbo našumas sumažėjo 7,3 procento, reakcijos į šią žinią nebūta jokios. Tylėjo politikai, neprabilo nei profsąjungos, nei darbdaviai. Žinia paskendo liūdnos statistikos triukšme.

Taigi, pasak Statistikos departamento, pernai mes visi, turėję darbus, per vieną dirbtą valandą sukūrėme 7,3 proc. mažiau pridėtinės vertės. O kiekvienas iš mūsų, dirbusių, sukūrėme 8,5 proc. mažiau pridėtinės vertės per metus. Ką sako šie skaičiai, kai žinome, kad pernai smarkiai išaugo bedarbystė ir padidėjo emigracija?

Pirma, krizė pati savaime neišmokė verslo dirbti efektyviau. Atleisti žmones, sumažinti išlaidas, sustabdyti investicijas – tai nereiškia didesnio efektyvumo. Jei to būtų pakakę, likę neatleisti žmonės būtų kūrę vidutiniškai daugiau pridėtinės vertės, tačiau nutiko priešingai.

Matyt, nesuveikė ir daugelio verslininkų puoselėta prielaida, kad likę neatleisti darbuotojai susiims ir stengdamiesi išsaugoti darbo vietą plušės už tris. Galbūt taip ir nutiko, galbūt dalis žmonių iš baimės prarasti darbą dirbo daugiau nei iki tol. Tačiau Statistikos departamentas fiksuoja ne pastangas, bet rezultatą. O jo nebuvo.

Antra, klaidinga būtų manyti, kad žmonės pasidarė tinginiai. Jei būtų tinginiai, neieškotų darbo užsienyje. O likusiems čia netrūksta motyvacijos dirbti net ir už sumažintą atlyginimą. Eilė neemigravusių bedarbių, laukiančių už durų, savotiškai įkvepia.

Tad jei reikėtų surasti kaltuosius, kurie sumažino darbo našumą, strėlės lėktų tik į darbdavius ar aukščiausio lygio vadovus. Juk jie atsako už procesus ir gaminamų produktų, paslaugų galutinį rezultatą. Kaip gali samdinys, dirbantis procese kartu su dešimtimis ar šimtais likimo draugų, pagerinti savo darbo našumą? Na, jis pakraus į sunkvežimį krovinius dvigubai greičiau, bet ar turės ką krauti po valandos?

Trečia, įmonių vadovai buvo pernelyg įsivėlę į valdžios mokestines intrigas. Jos visus metus jaukė vadovų darbotvarkę ir neleido susitelkti į pagrindinę vadovo funkciją: užtikrinti efektyvų organizacijos darbą. Čia valdžia pasiintrigavo dar kartą: užstabdė ES priemonės “ProcesasLT” finansavimą. Taip mažos ir vidutinės mūsų įmonės prarado galimybę gauti paramą diegiant šiuolaikiškus vadybos metodus ir valdymo sistemas. Tokias kaip LEAN, Apribojimų teorija ir kt.

Šios priemonės finansavimas yra sustabdytas nepaisant to, kad šiuolaikinius procesų valdymo metodus įsidiegusios įmonės Lietuvoje sugeba padidinti pajamas nuo 20 iki 40 proc., darbo našumą – nuo 15 iki 30 proc., o pelningumą nuo 50 iki 200 proc! Įdiegiami skaidrūs valdomi, išmatuojami procesai ir užtikrinamas ilgalaikis įmonės konkurencingumas.

Žinoma, visa tai įmonės gali diegtis ir be ES kofinansavimo, tą dalis ir daro. Tačiau norint, kad atsigautų ir suklestėtų ekonomika (o ne tik viena kita įmonė), reikia kuo daugiau darbo vietų, kurios kurtų kuo didesnę pridėtinę vertę. Valdžia, palikusi kapstytis verslą su savo procesais savarankiškai, ir nekreipdama dėmesio į mažėjantį darbo našumą, vėliau galės stebėtis, kodėl taip lėtai auga surenkamų mokesčių pyragas.

Jei darbdaviai žinotų, kaip pagerinti savo įmonių efektyvumą, jie jau būtų tai padarę, ir tai atsispindėtų statistinėse lentelėse. Ir ne tik tose, kurios skaičiuoja darbo našumą, bet ir tose, kurios rodo surenkamus mokesčius.

Share/Bookmark

Įsigali graži tradicija, kad lietuviškų bestselerių autoriai nuolankiai dovanoja mums, šio tinklaraščio autoriams, savo bestselerines knygas.

Šiandien super maloniai nustebino išskirtinis žurnalistas-rašytojas Dailius Dargis (žr. nuotrauką). Pasirodo, jis yra ne tik rašytojas, bet ir ištikimas commonsense.lt skaitytojas. Pasikvietęs kavos, atitinkamai užrašė ir mums padovanotą knygą, kurią jau pasičiupo Nerius ir, matomai, perskaitys per ilgąjį savaitgalį.

Kiek sužinojau iš Dailiaus prie kavos – per pusantro mėnesio tautiečiai iššlavė pirmąjį 5.000 egz. tiražą, ir ta proga knygynai buvo papildyti antruoju tiražu. Pagal kažkokius-tai-ten pardavimų top’us, Dailius netgi lenkia Andrių Užkalnį, katras pakvietė į savo knygos pristatymą praeitą mėnesį (ir mes jam atsidėkojome pareklamuodami).

Žodžiu, smagu stebėt, kaip verkšlenantiems rašytojų sąjunginiams rateliams nepriklausantys jaunuoliai (Dailiui ~30, Andriui ~40) padaro gerus produktus, kurie būna perskaitomi per artimiausią savaitgalį. Važiuodami pagulinėti prie jūros šiomis dienomis, užsukite į akropolius-knygynus pagriebti “Tikrosios Daktarų istorijos”, nes suprantu, kad ne visiems sekasi gauti bestselerius už dyką

Gero savaitgalio su daktarais

Share/Bookmark

Mirdama Islandijos ekonomika pageidavo pelenus išbarstyti po Europą. Tiesa, pelenai buvo ne ekonomikos, o ugnikalnio, ir dėl šios priežasties mums teko atkelti keletą skrydžių. Beje turbūt jau dauguma pamiršo apie tokį įvykį. Taigi ir mes nusprendėme pasidomėti, o kur gi mūsų pinigai, sumokėti už neįvykdytas paslaugas. Į elektroninį paklausimą operatyviai gavome atsakymą:

„Grąžinimus už bilietus skrydžiams, kurie buvo anuliuoti dėl išsiveržusio ugnikalnio planuojama baigti iki liepos pabaigos, jei iki to laiko Jums dar nebus grąžinti pinigai, prašome į mus kreiptis pakartotinai, kad galėtume patikrinti grąžinimo statusą.

Dar kartą atsiprašome už sukeltus nepatogumus.”

Aišku, geriau būtų pinigus operatyviai gražinę, bet mes, žmonės, suprantame, kad buvo ugnikalnis, kad dabar XXI amžius ir pinigai nuskaitomi per sekundę vieno mygtuko nuspaudimu. Bet kokiu atveju, visada yra programuotojai, kurie gali padėti automatizuoti procesą. Na, tiek jau to. Nedaug liko laukti.

Bet tiesą pasakius, lėktuvai taip pat sėkmingai genda, kaip ir bet kokie mechaniniai prietaisai. Būtent dėl tokio gedimo, aš Jonines praleidau namuose, o ne komandiruotėje. Taigi pasidomėjau: o kada man bus gražinti pinigai? Telefonu maloniai paaiškino, kad iki naujų metų! Gerai, kad perklausiau, ar šių naujų metų, nes turėjau įtarimą, kad iki kitų.

Laikyti kliento pinigus pusę metų? Kažkaip nesinori būti kreditoriumi. Ypač, kai tikrai teks pasinaudoti jų paslaugomis iki naujų metų. Gal bent kokius nors kuponus duotų? Tiesa, gali duoti, jeigu pirkdamas bilietą dar susimokėsi papildomai. Tipo loterija, kas laimės – “airBaltic”, ar klientas. Jeigu “airBaltic” lėktuvai nesugedo, tai “airBaltic” laimėjo lažybas, o jeigu sugedo, tai lauk kuponų pusę metų. Gal praeis noras kur nors keliauti.

Nors bendrai didelių nusiskundimų “airBaltic” teikiamoms paslaugoms neturiu. Nors iš tikro meluoju, jau kartą skundžiausi lėtu Vilniaus aerouosto darbo greičiu. Tai va, tą kartą gavau žinute iš “airBaltic”. Keleivių bagažu užsiima kita įmonė, tipo šią funkciją outsourcino. Įtariu, kad apskaita taip pat yra outsourcinta ir todėl niekur neskuba.

Verslo logika sako, kad reikia outsourcinti ne pagrindines verslo funkcijas, bet net ir tos funkcijos gali reikšmingai nulemti klientų aptarnavimo kokybę. Todėl outsourcinant ne vien pinigus skaičiuoti reikia, bet dar ir laiką, per kurį jūsų naujas verslo partneris sugebės pateikti visas paslaugas. Ir mes taip po truputį pereinam į Service Level Agreement (SLA) temą. O tai jau visai kita istorija.

Share/Bookmark