Labą dieną, gerbiamasai Andriau, ašum čia su tokia diela – Anglijon greitu laiku, berods gal rytoj kelioms dienoms išvyksta mano didžiai gerbiamas žinovas iš commonsense.lt, katrasai legendų apie jumeis prisiklausęs, nori atvykti pas tamistą ir pagarbint jūsų abrozdėlį viešai ir tikrovėje, idantinai parašytų straipsnį apie jumeis gyvai, o ne tik pagal nuotraukas pasižiūrėjęs 
Jei rimtai, labai rimtas žmogus, ne dalbajobas, ir su gerai išvystytu humoro jausmu. Jei galėtum jam paskirti Anglijoje pusvalandį, būčiau labai nuolankiai dėkingas, o ir straipsnis atsirastų išsyk tūkstantinėms auditorijoms (tas blogas – vienas iš skaitomiausių LT, plius dar laiks nuo laiko iš ten perpublikavimui straipsnius ima Balsas.lt – čia irgi šansas).
Jei gautųsi jumeis susitikt – būtų puiku. Anas atskirst turėtų ryt ir išskrist trečiadienį, kažkokias ten dielas darys. Tai jei kokį vakarą jumeis patogiu laiku, ar galėtumėtai? Pasiūliau Mindaugą į friendus jumeis Feisbuke.
Su tokiu vieno draugo facebookiniu rekomendaciniu laišku prieš mėnesį beldžiuosi į Paddingtono stotį Londone, kur Andrius Užkalnis (rašytojas, publicistas, monitoringo specialistas, radijo bendradarbis-reporteris, ir, kaip vėliau paaiškėjo, futbolo komentatorius) paskyrė man pasimatymą prie Paddingtono meškiuko. Turbūt simboliška, kad nepaisant gražaus sumanymo susitikti žymioje vietoje, likimas man lėmė sutikti Užkalnį stoties tualete. Tai pakankamai reikšminga aplinkybė žinant, kiek gandų sklando apie šį žmogų (nenustebsiu, jei dabar internetuose perskaitysime, kad Užkalnis su commonsense.lt susitikinėja Londono tūlikuose).
Taigi nusiplaunam rankas ir pėdinam link artimiausio pub’o, kur išlenksim kas kiek galim (Užkalnis daug negali, bo turi važiuot namo su mašina). Užkalnis stato, o aš įsijungiu pokalbio įrašymo funkciją, idant vėliau, atėjus progai, parašyčiau į blog’ą, ką sušnekom. Užkalnio naujos, antrosios, knygos pristatymas, manau, yra gera proga ištraukti iš mėnesio senumo archyvų mūsų pokalbį alubaryje ir pasidalinti keliomis jo nuotrupomis.
Aš nekaltinu žmonių, kurie taip galvoja (kad Užkalnis reiškiasi vedamas politinių ambicijų – red.). Juk kai kuriems žmonėms atrodo, kad darbas Seime ar ministru yra pakankamai patrauklus dalykas. Man pati jaunystė jau praėjo, šiemet man bus 40 metų. Jaučiuosi organizacijoje atidirbęs: atsėdėjęs meetinguose, atvažinėjęs komandiruotėse, prisivaikščiojęs su kaklaraiščiu ir kostiumu. Neslėpsiu, kol buvau jaunas, tie dalykai atrodė faini, o dabar man kuo toliau, tuo labiau vertingi atrodo tie dalykai, kuriuos gali daryti pats.
***
Knygų rašymas Lietuvoje niekada nebus per daug pelningas dalykas vien dėl to, kad yra nepaprastai maža lietuviškai skaitančiųjų auditorija. Vienintelis sėkmingas leidėjas – Marius Jovaiša su “Neregėta Lietuva” – tai sugebėjo padaryti vien todėl, kad tai buvo iš esmės eksportinė prekė. Net tokie perkami rašytojai kaip Juozas Erlickas iš to negali praturėti, nebent kažkiek užsidirbti pragyvenimui.
***
Nepasakyčiau, kad mano blogas būtų labai populiarus. Blogą dieną ateina iki 70, gerą – iki 200. O jei Beata Nicholson padeda nuorodą savo Facebook’e, tai tada ateina 800. Pas Beatą publika yra žymiai aukštesnio lygio nei supermamose, kur šmaikštašiknės atsikelia, nusiprausia ir sėda prie kompo. Pas Beatą jos turi tikslą, šneka apie maistą. Supermamos yra gryna tuštuma. Susidaro įspūdis, kad tai yra erdvė, kur nesant jokio turinio, jo vietą užima grynai emocinis plepalas.
***
Manęs klausia, ar aš sąmoningai statau Andrių Užkalnį kaip brand’ą. Tokio vat sumanymo, apibrėžto nuo A iki Z, kad aš darysiu tokius ir tokius žingsnius, žinok, nebuvo. Bet man atrodo, daugelis dalykų pavyko intuityviai. Ir vienas pagrindinių, kad aš nespjaunu į nė vieną skaitytoją, nė vieną komentatorių. Stengiuosi rašyti visiems, kurie skaitys. Kas nori pasivanoti apie mano snukį, kad bebras išsišiepęs ar dar kažką, dėl Dievo meilės, tegu jie rašo Lietuvos ryte, jiems dar yra conten’tas Pipedijoje, kur galima gerai prasieiti. Paskui, retkarčiais aš pats numetu kokią nesąmonę, kad užsikabintų.
***
Manęs klausia, ar man yra savas tikslas žmones suerzinti, sunervuoti. Žinok, ne. Jei norėčiau, galėčiau parašyti taip, kad komentarų prie mano straipsnių būtų trigubai daugiau. Straipsnis turi būti pakankamai užkabinamas ir kontroversiškas, kad jį skaitytų. Bet kai tu jau gavai skaitytoją, man atrodo, kad vien tuo džiaugtis, kad va kaip aš visus sunervavau, koks šaršalynas sukilo, tai nereikėtų. Jei tikslas tik toks – tai pavadinčiau skaitytojo dėmesio švaistymu. Todėl kad šokas reikalingas tik tam, kad gautum dėmesį. O kai jį gavai, turi kažką su dėmesiu padaryti, kažką pasakyti, skaitytojui duoti minčių, kurios liks. O ne vien tiktai pyktis. Prisimink įsimintiniausias knygas? Juk daugiausia peno mintims, medžiagos apgalvojimams duoda po lygiai ir tie, kurie labai patiko, ir tie, kurie labai nepatiko.
***
Rašytojai yra linkę save mistifikuoti. Apie save kalbėti kaip kažką, kas gamina retą, stebuklingą produktą. Todėl jie mėgsta kalbėti sakydami: “gimė knyga”, “gimė spektaklis”, “gimė paveikslas”. Jeigu save mistifikuoji kaip labai retos ir paslaptingos profesijos šeimininką, tai tuomet tau darosi labai sunku pripažinti, ko tu nemoki. Iš esmės stataisi tokį modelį sau ir tuomet viskas turi į tą modelį pakliūti. Tenka labai daug galvoti. Kaip aš čia maždaug pasakysiu tą, o čia – štai tą. Ir tikriausiai nuoširdžiai daryti taip, kaip atrodo pačiam – tai lengviausias pasirinkimas. Todėl, kad nereikia per daug pergyventi, kad susigadinsiu tą savo produktinį įvaizdį. Antruoju atveju svarbu, kad ir pati asmenybė būtų savaime parduodama, nes ne kiekvieną asmenybę gali žmonės priimti.
***
Aš daug susitikinėju su skaitytojais, važinėju po rajonus. Man tai yra labai lengva ir faina. Bendraudamas su auditorija jaučiuosi normaliai, man nėra kompleksų, kojos nedreba. O yra daug žmonių, kuriems tai nesiseka. Kodėl daug rašytojų sėdi rašytnamy Liauksmino gatvėje ir geria vieni kitų kompanijoje, užuot važinėtų ir pardavinėtų savo knygas? Ne todėl, kad jie nenori, gal ir norėtų. Bet jiems tai labai nekomfortabili aplinka ir jie tokio pardavimo vengia. (…) Galbūt kitiems nusibosta šnekėti, nes jie kartojasi. Visada stengiesi vis kitaip pasakoti, nes ir pačiam nemalonu kartoti vis tą patį skriptą. Gal kitiems iškyla intelektualinė arogancija, kai atrodo, kad klausimai primityvūs. (…) Mane nustebino, kad ateidavo ne tik moterys, bet ir daug vyrų. Nes juk Lietuvoje skaitytojų daugumą sudaro moterys. Ateidavo ir jaunimo, kuriems tai, atrodytų, neįdomu ir neaktualu.
***
Mėgdavau padaryti bendro popūdžio pastabas apie tuos žmones, kurie jaučiasi kultūros žmonėmis, ir apie tai, kaip jie iš aukšto žiūri į bet kokią absoliučiai komerciją. Jeigu filmas ar knyga yra susiję su bet kokiom pajamom, jei apsimoka – tai jau blogai. Ir man visada sakydavo: “Nu ką tu, čia ne visi tokie, tirštini spalvas”. Ir man buvo savotiškai malonus jausmas stebėti, kaip visi mano išankstiniai nusistatymai pasitvirtino lyg iš vadovėlio. Pavyzdžiui, visos recenzijos apie mano pirmąją knygą, o taip pat ir Kristinos Sabaliauskaitės, kuri irgi užsiėmė marketingu su savo “Silva Rerum”… Visi recenzentai turi atsižegnoti ir pasakyti, kad ši knyga, aišku, yra komercinė – popsas. Paskui jie turi palinguoti galva, kaip ji buvo reklamuota. Ir tik tada pereinama truputį prie to, kas knygoje parašyta. Recenzentas dabar prisilietinės prie kažko nešvaraus, ir jis turi atlikti sakralinį ritualą, ir gal tada jau nebesusiteps.
***
Tie žmonės jaučia pareigą užimti moralinę poziciją, kai tik užeina kalba apie ką nors komercinio, atsiperkančio, susijusio su pajamomis. Atsimenu, bernardinuose buvo toks nuostabus straipsnis: žurnalistė pasakė, vat štai kaip atrodė perkamiausių knygų dešimtukas prieš dešimt metų, ir štai kaip atrodo dabar. Suprask, ar bereikia komentarų? Suprask, kad prieš 10 metų buvo vertingesnės knygos, o dabar dominuoja Užkalnis ir Nicholson, taigi reikia kolektyviai palinguoti galvom.
***
Man buvo pačiam įdomu, kaip tie žmonės save laiko maištininkais, meninės natūros, jie pratę gyventi tuo, kad jie protestuoja. Bet iš tikrųjų jie elgiasi pagal taisykles visiškai tiksliai ir nuspėjamai. Ir man buvo įdomu kažkur sužinoti, kad, pavyzdžiui, įrašų kompanijos maištaujantį jaunimėlį laiko visiškai nuspėjama target grupe. Jei tam su auskarais nosyje ir susivėlusiais plaukais kas nors pasakytų, kad jis yra lygiai toks pat nuspėjamas rinkos segmentas, kaip tos bobutės, kurioms pardavinėja Cliff Richard’ą ir važioja autobusais į koncertų sales, tai tasai jaunuolis labai supyktų. Taigi ir tie mūsų neva maištaujantys menininkai yra aiški ir nuspėjama kategorija.
***
Man Račas yra didelė paslaptis. Todėl, kad jis yra žmogus labai protingas. Ir žurnalistas žymiai geresnis, nei moralistas. Man atrodo, kad jis galėtų daug daugiau gero kitiems ir sau daryti dirbdamas paprastą žurnalistinį publicisto darbą, t.y. stebėdamas, kas vyksta aplinkui ir pasakodamas kitiems. Man keista, kaip jo blogas, turintis absoliučiai fantastiškus skaitytojus, yra nusivažiavęs iki smulkmeniško tarpusavio santykių aiškinimosi, kas ką apie ką kažkada buvo pasakę ir kaip giliai tai tiesa ar netiesa. Tačiau kas aš esu, kad galėčiau spręsti, kas jiems yra vertesnė veikla. Jei jie tuo užsiima, tai tikriausiai jiems dėl to gerai. Šio reiškinio moraliniu vertintoju aš negaliu būti, bet pasišaipyti man niekas neuždraus.
***
Daugelis galvoja, kad bet ką rašydamas aš kažko siekiu. Nebūtinai, man tiesiog faina pažiūrėti reakcijas. Pažiūrėkite į Pipediją – ko siekia tie žmonės, kurie ją rašo? Jiems tiesiog faina, jie linksminasi ir kitus linksmina.
***
Aš noriu, kad būtų maksimalūs (mano knygų – red.) pardavimai, kad kuo daugiau žmonių jas nusipirktų, kad man pinigų liktų alui ir picai. Bet tuo pačiu metu aš sugebu daryti daug dalykų, kurie neduoda jokio pelno, ir darau grynai dėl įdomumo, nes man tai patinka daryti. Kitiems tą lygegriatų sugyvenimą labai sunku suprasti.
***
Lietuvoje dar kartais vis galvojama, kad gera prekė pati save giria, tai atseit nereikia jos reklamuoti. Italijoj motinai užtenka pasigirti, kad ji turi sūnų, kuris turi restoraną, o jame labai skaniai maitina. O Anglijoj motinai neateitų į galvą tuo pasigirti, ji girtųsi nebent tuo atveju, jei restoranas gerai uždirba. Kiti kriterijai. Lietuvoje motina turbūt girtųsi, jei sūnus dirba Seime, arba banke, ministru.
***
Man keista, kad Lietuvoje žmonės, esantys sėkmingai aludariai ar mėsos rūkytojai, ar kaimo turizmo turėtojai, jie absoliučiai beviltiški, kai jiems reikia papasakoti, kuo jie užsiima. Pas mus labiau įprasta apie procesus nekalbėti, o tik apie rezultatą.
***
Man labai keistas “Rynair” modelis. Kur kliento žeminimas išverstas beveik į dorybę. Nes jie pabrėžtinai tyčiodamiesi iš kliento lyg pabrėžia, kad yra pigiausi. Jums gali nepatikti, pas mus daug visokio šūdo, bet mes vis tiek pigiausi. Jei nori pigiai skraidyti, tai skraidai su mumis, o jei kas nors zyzia ar kam nepatinka, tai gali eiti lauk. Vis tiek bus milijonai žmonių, kurie skraidys. Jų prevencinis pranešimas: “Mes negerinsime savo produkto, nes norime pasilikti pigiausi”. Nepatinka, negyvenkit su mumis.
***
Anglai yra krautuvininkų tauta ir jie geriau moka pardavinėti už mus. Reikia koncentruotis ties tuo, ką mes galime iš savęs išspausti - gamyba laiku, ir susirasti partnerius, kurie pardavinėtų čionai. Anglas pirkėjas, nors jam nėra atgrasu pirkti užsienietišką daiktą, tačiau jis bevelytų pirkti iš anglo.
***
Anglijoje dabar populiarėja prekyba internetu iš supermarketų. Anksčiau jie priimdavo užsakymus, tuomet diedas su kaliaska važiuoja ir krauna iš lentynų, ką reikia. Tuomet sukrauna į van’ą ir kitas diedas išvežioja. Dabar jie patobulėjo, nes užsakymus formuoja ne supermarketuose, bet sandėliuose. Pakaitalai sudėti atskiroj dėžėj, tu juos gali priimti arba ne. Sistemos pastatytos, pasiūlymas be galo patrauklus, nes į namus atneša už 3-4 svarus. Anksčiau turėjo 6 valandų langą, kada tau pristatys, vėliau padarė 2 valandų langą, plius gali pirkti brangesnį arba pigesnį langą.
***
Anglijoje lietuviai padarė vieną sėkmingą biznį – prekybą lietuviškais maisto produktais. Jiems pradėjo sektis, kai jie apsisprendė, kuo jie užsiima. Iš pradžių galvojo, kad darys ir didmeninį atvežimą, ir patys kontroliuos mažmeninį pardavimą. Vėliau persigalvojo.
Pas mane Readinge, Londono priemiestyje, yra tokia parduotuvė. Pusė parduovės lietuviška, pusė lenkiška. Savininkas afganas. Apie Lietuvą nieko nežino, ten nebuvęs. Jis žino, kad jam šeštadienį lietuvių firma atveža pilną sunkvežimį prekių. Afgano parduotuvės belekoks brendas, kažkoks “Street Village Store”. Jis visada turi geriausią asortimentą, jis žino prekių pavadinimus, moka pasakyti “sūrelis”, “Švyturys”. Ir jis klientus lenkus, lietuvius pažįsta. Todėl gali siūlyti netgi kontrabandines prekes. Tos cigaretės nepadėtos į lentyną, jis jas parduoda tik paprašytas ir tik tam, kurį 100 proc. pažįsta, žino, kur jis gyvena, kas jo žmona. Matei kiek cigaretės čia kainuoja (~6 svarai = ~24 Lt – red.)?. Taip kad pelno marža didelė. Laiko nedidelį kiekį. Jei ką – čia sau pačiam. Vargu ar jį nuteistų dėl 3-4 blokų, jeigu rastų. (…)
Savininkai suprato, kad jiems nereikia atidarinėti savo lietuviškų parduotuvių, išpuošti trispalvėm, pastatyti lietuves geltonkases mėlynakes pardavėjas. Šito nereikia. Suorganizuok logistinį networką, kad pas tave atvažiuotų sunkvežimis tiksliai tuo laiku. Bendruomenė žino, kad naujos prekės pas afganą atvažiuoja šeštadienį po pietų.
Ko gero, sėkmingiausi lietuviški bizniai yra tie, kur net nežinai, kad jie lietuviški.
Commonsense.lt dedikuotas autografas ant naujausios Andriaus Užkalnio knygos "Kelionių istorijos".
Užkalnio VIP skaitytojai, gerbėjai ir kritikai buvo sukviesti ant "Victoria" dangoraižio stogo Vilniuje į oficialų knygos "Kelionių istorijos" pristatymą.
Užkalnio draugelis Algis Greitai iš padilbų žiūri, ką tasai paisto į mikrofoną.
