Archive for Birželis, 2010

Bir 25 2010

Kai kalbėti efektyviau nei rašyti: webseminaras apie atsargų valdymą liepos 1 d.

Parašė nerius temai Distribucija, Mokymai

Tie, kas skaitote mūsų tinklaraštį, žinote, kiek daug dėmesio skiriame atsargų valdymo temai. Apie tai kadaise rašėme:

Šventos karvės valdo

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #1

Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai? #2

Kodėl tam skiriame tiek daug dėmesio? Ne paslaptis, kad atsargų valdymas daugeliui kompanijų (tiek prekybinių, tiek ir gamybinių) yra viena svarbiausių užduočių – juk neturint to, ko nori klientas, prarandami pardavimai, tuo pat metu per didelės atsargos – tai ne tik užšaldyti pinigai, bet ir papildomi kaštai, prarastas lankstumas ir pan.

Kadangi man kalbėti yra truputėlį lengviau nei rašyti, ir toliau naudojuosi tiesioginio bendravimo su jumis galimybe, užuot rašęs ilgiausius straipsnius ir mėginęs atsakyti į visus galimus klausimus raštu. Kas išmėginote šią bendravimo formą, matėte jos privalumus. Taigi kviečiu prekyboje besidarbuojančius ar šia sritimi besidominčius skaitytojus prisijungti prie nemokabo webseminaro “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje” liepos 1 d. 14 val. (Vilniaus laiku). Planuojama trukmė – 1 val. 15 min.

Taip pat pakvieskite savo draugus/pažįstamus, kuriems tai gali būti įdomu (o įdomu bus visiems, kurie nors truputį susiję su prekyba). Man nėra skirtumo, ar per internetą bendrauti su 20 žmonių, ar su 200. Juolab visas veiksmas – nemokamas, vykdomas iš geros valios, visi galime ramiai pasibendrauti iš savo darbo vietų.

Kuo šis webseminaras skirsis nuo kitų, jau surengtų panašia tema? Truputį nuodugniau panagrinėsiu, kuo kai kurie mažmeninės prekybos tinklų atsargų valdymo aspektai skiriasi nuo distributoriaus atsargų valdymo. Ir, žinoma, atsakymai į jūsų specifinius klausimus.

Taigi, pasimatykime webseminare:

Laikas: 2010-07-01 14:00

Tema: “Efektyvus atsargų valdymas mažmenoje”

Pranešėjas: Nerius Jasinavičius

Registracija

Dar nėra komentarų

Bir 16 2010

Geriausia vieta nusižudyti

Pagaliau oficialiai paskelbta, kad karalius nuogas. Jeigu kas pagalvojo apie prezidentę, tai suklydo. Mes kalbame apie Lietuvos valstybę. Norėjosi, kelis kartus, ką nors protingo parašyti, bet niekaip nesisekdavo suregzti daugiau negu vienos frazės:  „Ar nesakiau?“. Nu sakiau, ir kas? Galiu dabar tik skustis, kad prikarksėjau. Jeigu Rusijoje tik dvi problemos: keliai ir idiotai. Tai Lietuvoje irgi tik dvi problemos:  mažai dirbančiųjų ir KVV (kunkuliuojančios Veiklos Vaizdavimas). Todėl ir aš nusprendžiau prisijungti prie KVV, ir laukiau, kol kas nors sukreguos į faktą, kad 28% dirbančiųjų išlaiko 72% gyventojų. Atvirai pasakius reakcija labai vangi, nu niekam neįdomu iš kur pinigai atsiranda, todėl pakalbėkime apie ką nors kitą.

Tarkim, kuo dar galėtų Lietuvos valstybė pritraukti investuotojus? Pagal ‚Information is Beautiful‘, mūsų šalis geriausiai tinka ne IT kompanijoms, bet savižudybėms. Labai keista, kad tokio privalumo, mes dar nepastebėjom. Įdomu koks tada turėtų būti Lietuvos ženklas, ir kaip skambėtų Lietuvą charakterizuojantis šūkis?

P.S. Verslo idėja – virtuali savižudybė. Ir IT kompanijas priviliosime ir sutaps su pasaulio įsivaizdavimu, kam tinkama Lietuva.

7 komentarų

Bir 15 2010

Parkuoji kaip chamas iš KAMo

Parašė nerius temai Pastebėjimai

Neseniai Verslo žiniose  buvo trumpa žinutė apie specialų tinklapį skirtą asilams, kurie parkuoja automobilius kaip papuola.

Kadangi mūsų ofisas yra netoli KAMo (Krašto apsaugos ministerija), tai tenka matyti kaip ministerijos darbuotojai parkuoja automobilius. Nesu bambeklis, todėl dažniausiai atlaidžiai pasižiūriu į kreivai parkuojančius, bet žiūrėdamas į visišką aplinkinių ignoravimą ir betvarkę,  audžiau mintį pafotografuoti ir įdėti į commonsense.lt. Juk jei KAMas nesugeba palaikyti tvarkos savo kieme, tai kokia tuomet tvarka armijoje ? Bet gi tai ne mokesčių kėlimas ar kita aktuali tema, todėl nerašiau iki šiandien…

Bet kai šiandien vienas chamas KAMo darbuotojas pastatė automobilį vos ne ofise, užstatydamas įėjimą, kantrybė išseko…

Kas įdomiausia, ant lango padėtas leidimas išduotas visai kitam automobiliui ir galioja iki… 2004 metų pabaigos.

Suprantu, kad jie turi leidimus (nors ir negaliojančius), ir jiems daug kas leidžiama (juk valdininkai), bet viskam yra ribos. Negi reikia startuoti puslapį ‘Parkuoji kaip chamas iš KAMo’ ?

21 komentarų

Bir 14 2010

Andrius Užkalnis stato

Labą dieną, gerbiamasai Andriau, ašum čia su tokia diela – Anglijon greitu laiku, berods gal rytoj kelioms dienoms išvyksta mano didžiai gerbiamas žinovas iš commonsense.lt, katrasai legendų apie jumeis prisiklausęs, nori atvykti pas tamistą ir pagarbint jūsų abrozdėlį viešai ir tikrovėje, idantinai parašytų straipsnį apie jumeis gyvai, o ne tik pagal nuotraukas pasižiūrėjęs :)

Jei rimtai, labai rimtas žmogus, ne dalbajobas, ir su gerai išvystytu humoro jausmu. Jei galėtum jam paskirti Anglijoje pusvalandį, būčiau labai nuolankiai dėkingas, o ir straipsnis atsirastų išsyk tūkstantinėms auditorijoms (tas blogas – vienas iš skaitomiausių LT, plius dar laiks nuo laiko iš ten perpublikavimui straipsnius ima Balsas.lt – čia irgi šansas).

Jei gautųsi jumeis susitikt – būtų puiku. Anas atskirst turėtų ryt ir išskrist trečiadienį, kažkokias ten dielas darys. Tai jei kokį vakarą jumeis patogiu laiku, ar galėtumėtai? Pasiūliau Mindaugą į friendus jumeis Feisbuke.

Su tokiu vieno draugo facebookiniu rekomendaciniu laišku prieš mėnesį beldžiuosi į Paddingtono stotį Londone, kur Andrius Užkalnis (rašytojas, publicistas, monitoringo specialistas, radijo bendradarbis-reporteris, ir, kaip vėliau paaiškėjo, futbolo komentatorius) paskyrė man pasimatymą prie Paddingtono meškiuko. Turbūt simboliška, kad nepaisant gražaus sumanymo susitikti žymioje vietoje, likimas man lėmė sutikti Užkalnį stoties tualete. Tai pakankamai reikšminga aplinkybė žinant, kiek gandų sklando apie šį žmogų (nenustebsiu, jei dabar internetuose perskaitysime, kad Užkalnis su commonsense.lt susitikinėja Londono tūlikuose).

Taigi nusiplaunam rankas ir pėdinam link artimiausio pub’o, kur išlenksim kas kiek galim (Užkalnis daug negali, bo turi važiuot namo su mašina). Užkalnis stato, o aš įsijungiu pokalbio įrašymo funkciją, idant vėliau, atėjus progai, parašyčiau į blog’ą, ką sušnekom. Užkalnio naujos, antrosios, knygos pristatymas, manau, yra gera proga ištraukti iš mėnesio senumo archyvų mūsų pokalbį alubaryje ir pasidalinti keliomis jo nuotrupomis.

Aš nekaltinu žmonių, kurie taip galvoja (kad Užkalnis reiškiasi vedamas politinių ambicijų – red.). Juk kai kuriems žmonėms atrodo, kad darbas Seime ar ministru yra pakankamai patrauklus dalykas. Man pati jaunystė jau praėjo, šiemet man bus 40 metų. Jaučiuosi organizacijoje atidirbęs: atsėdėjęs meetinguose, atvažinėjęs komandiruotėse, prisivaikščiojęs su kaklaraiščiu ir kostiumu. Neslėpsiu, kol buvau jaunas, tie dalykai atrodė faini, o dabar man kuo toliau, tuo labiau vertingi atrodo tie dalykai, kuriuos gali daryti pats.

***

Knygų rašymas Lietuvoje niekada nebus per daug pelningas dalykas vien dėl to, kad yra nepaprastai maža lietuviškai skaitančiųjų auditorija. Vienintelis sėkmingas leidėjas – Marius Jovaiša su “Neregėta Lietuva” – tai sugebėjo padaryti vien todėl, kad tai buvo iš esmės eksportinė prekė. Net tokie perkami rašytojai kaip Juozas Erlickas iš to negali praturėti, nebent kažkiek užsidirbti pragyvenimui.

***

Nepasakyčiau, kad mano blogas būtų labai populiarus. Blogą dieną ateina iki 70, gerą – iki 200. O jei Beata Nicholson padeda nuorodą savo Facebook’e, tai tada ateina 800. Pas Beatą publika yra žymiai aukštesnio lygio nei supermamose, kur šmaikštašiknės atsikelia, nusiprausia ir sėda prie kompo. Pas Beatą jos turi tikslą, šneka apie maistą. Supermamos yra gryna tuštuma. Susidaro įspūdis, kad tai yra erdvė, kur nesant jokio turinio, jo vietą užima grynai emocinis plepalas.

***

Manęs klausia, ar aš sąmoningai statau Andrių Užkalnį kaip brand’ą. Tokio vat sumanymo, apibrėžto nuo A iki Z, kad aš darysiu tokius ir tokius žingsnius, žinok, nebuvo. Bet man atrodo, daugelis dalykų pavyko intuityviai. Ir vienas pagrindinių, kad aš nespjaunu į nė vieną skaitytoją, nė vieną komentatorių. Stengiuosi rašyti visiems, kurie skaitys. Kas nori pasivanoti apie mano snukį, kad bebras išsišiepęs ar dar kažką, dėl Dievo meilės, tegu jie rašo Lietuvos ryte, jiems dar yra conten’tas Pipedijoje, kur galima gerai prasieiti. Paskui, retkarčiais aš pats numetu kokią nesąmonę, kad užsikabintų.

***

Manęs klausia, ar man yra savas tikslas žmones suerzinti, sunervuoti. Žinok, ne. Jei norėčiau, galėčiau parašyti taip, kad komentarų prie mano straipsnių būtų trigubai daugiau. Straipsnis turi būti pakankamai užkabinamas ir kontroversiškas, kad jį skaitytų. Bet kai tu jau gavai skaitytoją, man atrodo, kad vien tuo džiaugtis, kad va kaip aš visus sunervavau, koks šaršalynas sukilo, tai nereikėtų. Jei tikslas tik toks – tai pavadinčiau skaitytojo dėmesio švaistymu. Todėl kad šokas reikalingas tik tam, kad gautum dėmesį. O kai jį gavai, turi kažką su dėmesiu padaryti, kažką pasakyti, skaitytojui duoti minčių, kurios liks. O ne vien tiktai pyktis. Prisimink įsimintiniausias knygas? Juk daugiausia peno mintims, medžiagos apgalvojimams duoda po lygiai ir tie, kurie labai patiko, ir tie, kurie labai nepatiko.

***

Rašytojai yra linkę save mistifikuoti. Apie save kalbėti kaip kažką, kas gamina retą, stebuklingą produktą. Todėl jie mėgsta kalbėti sakydami: “gimė knyga”, “gimė spektaklis”, “gimė paveikslas”. Jeigu save mistifikuoji kaip labai retos ir paslaptingos profesijos šeimininką, tai tuomet tau darosi labai sunku pripažinti, ko tu nemoki. Iš esmės stataisi tokį modelį sau ir tuomet viskas turi į tą modelį pakliūti. Tenka labai daug galvoti. Kaip aš čia maždaug pasakysiu tą, o čia – štai tą. Ir tikriausiai nuoširdžiai daryti taip, kaip atrodo pačiam – tai lengviausias pasirinkimas. Todėl, kad nereikia per daug pergyventi, kad susigadinsiu tą savo produktinį įvaizdį. Antruoju atveju svarbu, kad ir pati asmenybė būtų savaime parduodama, nes ne kiekvieną asmenybę gali žmonės priimti.

***

Aš daug susitikinėju su skaitytojais, važinėju po rajonus. Man tai yra labai lengva ir faina. Bendraudamas su auditorija jaučiuosi normaliai, man nėra kompleksų, kojos nedreba. O yra daug žmonių, kuriems tai nesiseka. Kodėl daug rašytojų sėdi rašytnamy Liauksmino gatvėje ir geria vieni kitų kompanijoje, užuot važinėtų ir pardavinėtų savo knygas? Ne todėl, kad jie nenori, gal ir norėtų. Bet jiems tai labai nekomfortabili aplinka ir jie tokio pardavimo vengia. (…) Galbūt kitiems nusibosta šnekėti, nes jie kartojasi. Visada stengiesi vis kitaip pasakoti, nes ir pačiam nemalonu kartoti vis tą patį skriptą. Gal kitiems iškyla intelektualinė arogancija, kai atrodo, kad klausimai primityvūs. (…) Mane nustebino, kad ateidavo ne tik moterys, bet ir daug vyrų. Nes juk Lietuvoje skaitytojų daugumą sudaro moterys. Ateidavo ir jaunimo, kuriems tai, atrodytų, neįdomu ir neaktualu.

***

Mėgdavau padaryti bendro popūdžio pastabas apie tuos žmones, kurie jaučiasi kultūros žmonėmis, ir apie tai, kaip jie iš aukšto žiūri į bet kokią absoliučiai komerciją. Jeigu filmas ar knyga yra susiję su bet kokiom pajamom, jei apsimoka – tai jau blogai. Ir man visada sakydavo: “Nu ką tu, čia ne visi tokie, tirštini spalvas”. Ir man buvo savotiškai malonus jausmas stebėti, kaip visi mano išankstiniai nusistatymai pasitvirtino lyg iš vadovėlio. Pavyzdžiui, visos recenzijos apie mano pirmąją knygą, o taip pat ir Kristinos Sabaliauskaitės, kuri irgi užsiėmė marketingu su savo “Silva Rerum”… Visi recenzentai turi atsižegnoti ir pasakyti, kad ši knyga, aišku, yra komercinė – popsas. Paskui jie turi palinguoti galva, kaip ji buvo reklamuota. Ir tik tada pereinama truputį prie to, kas knygoje parašyta. Recenzentas dabar prisilietinės prie kažko nešvaraus, ir jis turi atlikti sakralinį ritualą, ir gal tada jau nebesusiteps.

***

Tie žmonės jaučia pareigą užimti moralinę poziciją, kai tik užeina kalba apie ką nors komercinio, atsiperkančio, susijusio su pajamomis. Atsimenu, bernardinuose buvo toks nuostabus straipsnis: žurnalistė pasakė, vat štai kaip atrodė perkamiausių knygų dešimtukas prieš dešimt metų, ir štai kaip atrodo dabar. Suprask, ar bereikia komentarų? Suprask, kad prieš 10 metų buvo vertingesnės knygos, o dabar dominuoja Užkalnis ir Nicholson, taigi reikia kolektyviai palinguoti galvom.

***

Man buvo pačiam įdomu, kaip tie žmonės save laiko maištininkais, meninės natūros, jie pratę gyventi tuo, kad jie protestuoja. Bet iš tikrųjų jie elgiasi pagal taisykles visiškai tiksliai ir nuspėjamai. Ir man buvo įdomu kažkur sužinoti, kad, pavyzdžiui, įrašų kompanijos maištaujantį jaunimėlį laiko visiškai nuspėjama target grupe. Jei tam su auskarais nosyje ir susivėlusiais plaukais kas nors pasakytų, kad jis yra lygiai toks pat nuspėjamas rinkos segmentas, kaip tos bobutės, kurioms pardavinėja Cliff Richard’ą ir važioja autobusais į koncertų sales,  tai tasai jaunuolis labai supyktų. Taigi ir tie mūsų neva maištaujantys menininkai yra aiški ir nuspėjama kategorija.

***

Man Račas yra didelė paslaptis. Todėl, kad jis yra žmogus labai protingas. Ir žurnalistas žymiai geresnis, nei moralistas. Man atrodo, kad jis galėtų daug daugiau gero kitiems ir sau daryti dirbdamas paprastą žurnalistinį publicisto darbą, t.y. stebėdamas, kas vyksta aplinkui ir pasakodamas kitiems. Man keista, kaip jo blogas, turintis absoliučiai fantastiškus skaitytojus, yra nusivažiavęs iki smulkmeniško tarpusavio santykių aiškinimosi, kas ką apie ką kažkada buvo pasakę ir kaip giliai tai tiesa ar netiesa. Tačiau kas aš esu, kad galėčiau spręsti, kas jiems yra vertesnė veikla. Jei jie tuo užsiima, tai tikriausiai jiems dėl to gerai. Šio reiškinio moraliniu vertintoju aš negaliu būti, bet pasišaipyti man niekas neuždraus.

***

Daugelis galvoja, kad bet ką rašydamas aš kažko siekiu. Nebūtinai, man tiesiog faina pažiūrėti reakcijas. Pažiūrėkite į Pipediją – ko siekia tie žmonės, kurie ją rašo? Jiems tiesiog faina, jie linksminasi ir kitus linksmina.

***

Aš noriu, kad būtų maksimalūs (mano knygų – red.) pardavimai, kad kuo daugiau žmonių jas nusipirktų, kad man pinigų liktų alui ir picai. Bet tuo pačiu metu aš sugebu daryti daug dalykų, kurie neduoda jokio pelno, ir darau grynai dėl įdomumo, nes man tai patinka daryti. Kitiems tą lygegriatų sugyvenimą labai sunku suprasti.

***

Lietuvoje dar kartais vis galvojama, kad gera prekė pati save giria, tai atseit nereikia jos reklamuoti. Italijoj motinai užtenka pasigirti, kad ji turi sūnų, kuris turi restoraną, o jame labai skaniai maitina. O Anglijoj motinai neateitų į galvą tuo pasigirti, ji girtųsi nebent tuo atveju, jei restoranas gerai uždirba. Kiti kriterijai. Lietuvoje motina turbūt girtųsi, jei sūnus dirba Seime, arba banke, ministru.

***

Man keista, kad Lietuvoje žmonės, esantys sėkmingai aludariai ar mėsos rūkytojai, ar kaimo turizmo turėtojai, jie absoliučiai beviltiški, kai jiems reikia papasakoti, kuo jie užsiima. Pas mus labiau įprasta apie procesus nekalbėti, o tik apie rezultatą.

***

Man labai keistas “Rynair” modelis. Kur kliento žeminimas išverstas beveik į dorybę. Nes jie  pabrėžtinai tyčiodamiesi iš kliento lyg pabrėžia, kad yra pigiausi. Jums gali nepatikti, pas mus daug visokio šūdo, bet mes vis tiek pigiausi. Jei nori pigiai skraidyti, tai skraidai su mumis, o jei kas nors zyzia ar kam nepatinka, tai gali eiti lauk. Vis tiek bus milijonai žmonių, kurie skraidys. Jų prevencinis pranešimas: “Mes negerinsime savo produkto, nes norime pasilikti pigiausi”. Nepatinka, negyvenkit su mumis.

***

Anglai yra krautuvininkų tauta ir jie geriau moka pardavinėti už mus. Reikia koncentruotis ties tuo, ką mes galime iš savęs išspausti  - gamyba laiku, ir susirasti partnerius, kurie pardavinėtų čionai. Anglas pirkėjas, nors jam nėra atgrasu pirkti užsienietišką daiktą, tačiau jis bevelytų pirkti iš anglo.

***

Anglijoje dabar populiarėja prekyba internetu iš supermarketų. Anksčiau jie priimdavo užsakymus, tuomet diedas su kaliaska važiuoja ir krauna iš lentynų, ką reikia. Tuomet sukrauna į van’ą ir kitas diedas išvežioja. Dabar jie patobulėjo, nes užsakymus formuoja ne supermarketuose, bet sandėliuose. Pakaitalai sudėti atskiroj dėžėj, tu juos gali priimti arba ne. Sistemos pastatytos, pasiūlymas be galo patrauklus, nes į namus atneša už 3-4 svarus. Anksčiau turėjo 6 valandų langą, kada tau pristatys, vėliau padarė 2 valandų langą, plius gali pirkti brangesnį arba pigesnį langą.

***

Anglijoje lietuviai padarė vieną sėkmingą biznį – prekybą lietuviškais maisto produktais. Jiems pradėjo sektis, kai jie apsisprendė, kuo jie užsiima. Iš pradžių galvojo, kad darys ir didmeninį atvežimą, ir patys kontroliuos mažmeninį pardavimą. Vėliau persigalvojo.
Pas mane Readinge, Londono priemiestyje, yra tokia parduotuvė. Pusė parduovės lietuviška, pusė lenkiška. Savininkas afganas. Apie Lietuvą nieko nežino, ten nebuvęs. Jis žino, kad jam šeštadienį lietuvių firma atveža pilną sunkvežimį prekių. Afgano parduotuvės belekoks brendas, kažkoks “Street Village Store”. Jis visada turi geriausią asortimentą, jis žino prekių pavadinimus, moka pasakyti “sūrelis”, “Švyturys”. Ir jis klientus lenkus, lietuvius pažįsta. Todėl gali siūlyti netgi kontrabandines prekes. Tos cigaretės nepadėtos į lentyną, jis jas parduoda tik paprašytas ir tik tam, kurį 100 proc. pažįsta, žino, kur jis gyvena, kas jo žmona. Matei kiek cigaretės čia kainuoja (~6 svarai = ~24 Lt – red.)?. Taip kad pelno marža didelė. Laiko nedidelį kiekį. Jei ką – čia sau pačiam. Vargu ar jį nuteistų dėl 3-4 blokų, jeigu rastų. (…)
Savininkai suprato, kad jiems nereikia atidarinėti savo lietuviškų parduotuvių, išpuošti trispalvėm, pastatyti lietuves geltonkases mėlynakes pardavėjas. Šito nereikia. Suorganizuok logistinį networką, kad pas tave atvažiuotų sunkvežimis tiksliai tuo laiku. Bendruomenė žino, kad naujos prekės pas afganą atvažiuoja šeštadienį po pietų.
Ko gero, sėkmingiausi lietuviški bizniai yra tie, kur net nežinai, kad jie lietuviški.

Commonsense.lt dedikuotas autografas ant naujausios Andriaus Užkalnio knygos "Kelionių istorijos".

Užkalnio VIP skaitytojai, gerbėjai ir kritikai buvo sukviesti ant "Victoria" dangoraižio stogo Vilniuje į oficialų knygos "Kelionių istorijos" pristatymą.

Užkalnio draugelis Algis Greitai iš padilbų žiūri, ką tasai paisto į mikrofoną.

14 komentarų

Bir 11 2010

Beprotystė daryti vis tą patį ir tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų

Penktadienio rytas buvo pakankamai geras, švietė saulė, šilta. Ir netgi neskaudėjo galvos, nors vakar su pavėlavimu atšventėme vieno draugo gimtadienį. Net iki darbo nusprendžiau nueiti pėsčiomis (nes automobilis nakvojo prie ofiso). Vienžo – VASARA…

Žalios arbatos puodelis, ir e-spauda… Ir ką gi aš ten pamačiau ?

Žiniasklaida: svarstoma didinti PVM, GPM, o būstus apmokestinti 0,1% mokesčiu

Vienas žymiausių XX amžiaus protų A. Einšteinas yra pasakęs: “Insanity: doing the same thing over and over again and expecting different results.” Beprotystė: daryti vis tą patį ir tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų.

Kodėl mokesčių pakėlimas nepadidins pajamų į biudžetą? Ta proga prisiminiau prieš savaitę Facebook’e idėtą istoriją-statusą (kalba netaisyta).

Esame du broliai: Adomas ir Petras. Prieš kelerius metus aš, Adomas, pradėjau savo nedidelį verslą. Petro nepriėmiau, nes geria ir pritingi.

Nors realiai dirbau vienas, jau pirmą mėnesį įsitikinau, kad iš tikro turiu antrąjį verslo dalininką – valstybę, atstovaujamą per VMI.

Antrasis partneris (valstybė-VMI) į mano verslą neinvestavo nė cento, tačiau nuo pirmos verslo dienos nuolat reikalauja savo dalies pačių įvairiausių mokesčių pavidalu. Sudėjus visus mokesčius antrojo dalininko (Valstybės-VMI) pajamos viršija 50% visų gaunamų mano įmonės įplaukų. Negana to, antrasis dalininkas dalies mokesčių reikalauja avansu, man dar nė negavus pajamų.

Ir tai dar ne viskas – antrasis dalininkas (valstybė-VMI) nuolat žlugdo verslą įvairiais įstatymų kaitaliojimais, suvaržymais, sunkiai suvokiamais reikalavimais, taip pat trukdo darbą nuolat atsiųsdama armiją pačių įvairiausius tikrintojų, inspektorių bei kontrolierių, lupančių dar vieną mokestį baudų pavidalu.

Krizės metu sumenkus apyvartoms, kantrybę perpildė antrojo dalininko (valstybės-VMI) vienašališkas ultimatyvus reikalavimas padidinti jo pajamų dalį (mokesčius).

Matydamas, kad mano verslas žlunga, oficialiai pareiškiu, jog neturiu kitos išeities, o tik ATLEISTI ANTRĄJĮ DALININKĄ (valstybę-VMI) iš savo verslo.

Todėl nuo šio pareiškimo dienos prašau VMI iš manęs mokesčių nebereikalauti, manęs nebeieškoti, laikyti lyg dingusiu be žinios. Dėl išeitinės kompensacijos antrajam dalininkui siūlau kreiptis į Garantinį fondą, kuriam irgi mokėjau privalomą mokestį.

Atleidęs valstybę (VMI) iš savo verslo, netektį biudžetui siūlau kompensuoti Valstybės-VMI verslo santykiais su mano broliu Petru, kurį jau atvežiau registruotis į Darbo biržą.

Iki šios dienos Petras vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, neprašė jokių pašalpų, tačiau 2010 m. pavasarį valstybė-VMI pareikalavo ir Petrą užmokėti 864Lt (72 Lt/mėn.) PSD mokestį nuo pat 2009.01.01, nors jokio verslo su Petru nevykdė ir jokių paslaugų jam neteikė, negydė, kompensuojamų vaistų neskyrė.

Kiek žinau, Petras pinigų mokesčiams neturi, tačiau džiaugsmingai priėmė pasiūlymą nuo šiol būti oficialiai registruotu Valstybės-VMI partneriu, būti socialiai apdraustas valstybės lėšomis ir naudotis nemokamomis medicinos paslaugomis, pretenduoti į visas priklausančias bedarbio, socialines lengvatas bei pašalpas.

A. P.,
buvęs legalus verslininkas

Manau, kad tokių ‘buvusių legalių’ atsiras ir daugiau. Dalis mokesčių mokėtojų emigruos. Vėl nebesurinks mokesčių, SODROS ir t. t. Vėl kels mokesčius ? Juk jau vieną kėlė… Nesurinko… Kėlė dar kartą (PVM)… Vėl nesurenka… Tai kur gi ta pabaiga ?

Oskaras Vaildas yra pasakęs: “Whenever a man does a thoroughly stupid thing, it is always from the noblest motives”. Reiktų manyti, kad mokesčių kėlimas daromas ‘vardan tos Lietuvos’, bet ar mums nuo to lengviau?

Beje, tenka pastebėti, kad ir mes po truputį mąstome apie savo verslo emigraciją – juk emigruojant klientams, tenks ir mums emigruoti paskui juos…

Bet vistiek, kol dar mokesčiai nepakelti ir oras geras – džiaukimės, juk VASARA.

P.S. Dar vienas pavyzdys iš šiandienos puslapių: http://vz.lt/2/straipsnis/2010/06/11/Legali_alkoholio_ir_tabako_prekyba_smuko

16 komentarų

Bir 10 2010

Nuolaidos baimė

Amerikos vyriausybė nusamdė konsultantus, kad šie sugalvotų, kaip iš mėšlo padaryti sviestą. Praėjo pusmetis, ir klausia, kokie pasiekti rezultatai. Atsakymas buvo trumpas: jau kvepia kaip sviestas, bet su skoniu dar ne viskas gerai.

Mus užvaldęs siekis viską gauti kuo pigiau. Ir net reklamos bruką mintį, kad viską perkate labai pigiai. Tipo pigiau nebus. Bet ar galime nors kartą sustoti ir truputį pasukti smegenis?

Tarkime, yra įmonė, kuri gamina marškinėlius. Jos pardavimo kaina distributoriui yra 10 litų, o pelnas yra 2 litai. Turbūt ne paslaptis, kad lietuviški distributoriai vidutiniškai užsimeta apie 70-100% kainos. Dar pridėkime mokesčius ir gausime, kad lentynoje patys paprasčiausi marškinėliai kainuoja 30 litų. Bet jie kokybiški.

Na, drabužių kokybę man kažkada nusakė tokiu kriterijumi. Jeigu drabužis po vieno plovimo prarado formą ar spalvą, tai yra popierinis šlamštas. Jeigu po 10 kartų – tai tiesiog vienkartinis drabužis, tiesiog pagerintas šlamštas. Jeigu po 100 kartų, tai jūs nusipirkote kokybišką drabužį. Dar yra toks supratimas kaip amžinas ir jam taikomas reikalavimas atlaikyti kelis šimtus skalbimų. Dažniausiai tokie drabužiai-kostiumai naudojami pasilinksminimo parkuose.

Taigi nusipirkome marškinėlius už 30 litų, bet kokybiškus. O dabar atsiranda gamintojas, kuris gali pagaminti marškinėlius už 2 litus, bet tai jau bus vienkartinis drabužis ir pelnas tik 1 litas. Distributorius, gavęs tokias kainas, gali parduoti marškinėlius už 6 litus. Bet pirkėjas džiaugsis nusipirkdęs marškinėlius ir už 15 litų. Juk dvigubai pigiau. Taigi gamintojas parduoda distributoriui už 4 litus ir gauna net 3 litus pelno. Distributorius irgi neparduos už 12 litų, jeigu pirkėjas pasiruošęs mokėti daugiau. Taigi tiek gamintojas, tiek distributorius gauna milžiniškus pelnus, parduodami šlamštą.

O kas dar atsitiko? Gamintojas, kuris gamino kokybišką produkciją, bankrutavo, nes vertybės neleido gaminti šlamštą. O kiek atpigo pirkėjui prekė? Pirmu atveju 100 plovimų atlaikė vieni marškinėliai, t.y. sumokėta 30 litų, o va antru atveju jums prireiktų net 10 marškinėlių, ir tai jums kainuotų tik 150 Lt. Tikrai, pigiau šiukšlių nebus! Kaip tenai apie skūpus, kurie moka du kartus. Reiks sugalvoti terminą tam, kuris moka dešimt kartų ir vis vien nepasimoko. Beje, prisiminkime, kad vienkartiniams marškinėliams reikia specialių skalbimo miltelių. Kam tų miltelių reikia? Kad spalvos marškinėliai neprarastų, ar kad šlamštas dar daugiau kainuotų?

Gerai, galime padaryti eksperimentą. Žinom, kad kainą reikia dalinti iš trijų, ir gausime gamintojo kainą. Dažnai gamintojas skelbia, už kiek superką žaliavas. Taigi paėmiau saulėgrąžas, ir po greito skaičiavimo supratau, kad gamintojas turi du kartus pigiau supirkinėti žaliavą, jeigu nori įtilpti į distributorių diktuojamą kainą. Greičiausiai tenai ne saulėgrąžos, o tai, kas liko nuo saulėgrąžų. Tas pats atsitiko ir su medumi, atpigo tik kažkodėl natūralus medus, kuris nenori cukruotis. Gal afrikietiškos bitės kitokį medų renka, ar tiesiog vertimo klaida ir čia visai ne medus? O kaip paaiškinti ramunėlių arbatą su skonio ir kvapo stiprikliais? Jau ir saldainiai yra ne šokoladiniai, o šokoladinio skonio. Ir kaip manote, kiek visas šitas grožis atpigo. Tik tiek, kad tie, kurie dar bandė gaminti kokybiškus produktus, bankrutuotų.

Kažkaip su kiekvienu vitaminu E pradedu jausti, kad nebenoriu daugiau nuolaidos. Pradedu jausti, kad pradedu baidytis nuolaidų. Nesusikalbu su žmonėmis, kurie siūlo pigiau. Gal tai alergija, o gal tai nuolaidos baimė, nes intuicija sako, kad jau viskas, ką aplinkui siūlo nusipirkti, yra šlamštas, net jeigu aiškina, kad mažesnė kaina yra dėl sumažėjusio antkainio. Kiek gali mažėti kaina, juk yra riba. Mažiau nulio vis vien nebus. Ir kas nustatys, kada ta riba yra pasiekta? Bent jau pagal E vitaminų kiekį maiste galime sakyti, kad ta riba jau senai peržengta.

Tiesa pasakius, bandžiau ieškoti kokybiškų daiktų, kurie turėtų kokius nors kokybės vertinimus. „Sveikas maistas“ bando padėti susigaudyti maisto srityje. Yra kelios specializuotos elektronikos parduotuvės. O su drabužiais tai tragedija. Jeigu nori kostiumo, tai labiau apsimoka nuskristi į Milaną ir nusipirkti šių metų sezono kostiumą, negu pirkti kelių sezonų senumo kostiumą Lietuvoje.

Bendras vaizdelis, kad konsultantams pavyko išspręsti problemas, susijusias su mėšlo skoniu, nes mes net nepajutom, kad jau valgome ne sviestą.

15 komentarų

Bir 09 2010

Kai nedirba galva, dirba kojos (sportininkams netaikoma)

Šiandien visai atsitiktinai sudalyvavau vienoj avantiūroj. Internetuose mačiau, kad bus organizuojamos tokių spec. miesto dviračių – STRIDA – lenktynės. Ir su sąlyga, kad ten užsiregistravo dalyvauti vienas mano bičiulis, nuvykau į Europos aikštę (veiksmas vyko Vilniuje) paspoksoti ir už jį pasirgti.

Taigi dešimt vyrukų, visi kostiumuoti ir daugmaž su kaklaraiščiais, pareiškė norą išmėginti šituos STRIDUS, ir ta proga pasirašė, kad jei bus ČP, jie neturės organizatoriams jokių priekaištų. Lenktynėse buvo atstovaujamos tokios garsios firmos kaip SEB, “Nordea”, TEO, “Alna Business Solutions”, ERP ir kitos, kurių neįsidėmėjau.

Tie STRIDAI atrodo daugmaž štai taip:

Ir štai organizatorius – Mindaugas iš ERP (būtent šios firmos investicijų padalinys pristatinėjo šitą naujovę) – paskelbia lenktynių taisykles: reikės su STRIDAIS pajudėti iš “Europos” verslo centro ir atsižymėti (gauti lipdukus) dviejose “Coffee Inn” kavinėse – Vilniaus ir Pilies gatvėse. Ir grįžti atgalios. Ir priduria, kad lenktynėse į pagalbą galima pasitelkti draugus.

Ir čia mano bičiuliui Mantui (TEO) šauna geneali mintis: davai, sako man, tu privažiuok su mašina, įmesim STRIDĄ į bagažinę ir pirmi sulakstysim. Taip ir padarau: sėdu į automobilį ir laukiu sutartoj vietoj, aikštelėj prie “Naujojo Vilniaus” viešbučio. Ir nuo šios vietos jau turime lenktynių fotoreportažą.

Mantas atmina nuo "Europos" iki "Naujojo Vilniaus", kur aš jau laukiu su atidaryta bagažine. STRIDA įgrūdama į mano "Prius", ir, o hell, mano "Prius" dalyvauja dviračių lenktynėse!

***

Spaudžiu gazą, lekiam ir pakeliui pradedame džiaugtis būsima saldžia pergale.

***

Ir čia, Kalvarijų gatvės pradžioj mus pasitinka pirmasis nedraugiškas šviesoforas.

***

Už kelių šimtų metrų - dar vienas, irgi nedraugiškas.

***

Prie raudonos stabtelėjome dar kelis kartus (tilto gale ir prie apsisukimo Goštauto gatvėje). Visa laimė, kad posūkis iš Goštauto į Vilniaus gatvę turi žalią rodyklę, tad neužsilaikydami spaudžiam prie "Vaikų pasaulio". Ten raudonšalmį Mantą išmetu, jis grieba iš bagažinės STRIDĄ ir pamojavęs nurūksta atsižymėti į Vilniaus gatvės "Coffee Inn'ą". Aš tuo tarpu pjaunu prie Pilies gatvės vazonų, kur palauksiu Manto. Nusprendžiam, kad jam iš Vilniaus g. į Pilies g. bus greičiau su dviračiu, nei maltis po senamiestį su mašina.

***

Atvažiuoju prie Pilies gatvės vazonų ir, kad juos devynios, nelabai turiu kur pasistatyt, nes visur išsirikiavę analogiškai gudrūs lenktyninkai. Nuotraukoje matote, kaip STRIDOS vairuotojas dalinasi galine "Renault" sėdyne su savo dviračiu. Už jų laukia dar vieni atatinkami.

***

Kol laukiu savo raudonšalmio, pro vazonus pralekia svetimas baltašalmis. Nesėda į jokią mašiną, o nurūksta per Katedros aikštę grynai asmeninėmis pastangomis.

***

O štai ir mano raudonšalmis geltonstridis, įmeta priemonę į bagažinę ir rėkia: "Spausk, spausk!". Mintyse ir taipogi kažkokiais rankų mostais atsiprašau visų vairuotojų, pažeidžiu matomai kažkurią kelių eismo taisyklę apsisukinėdamas pėsčiųjų perėjoje, bet su sąlyga, kad mėšlo negavom, lekiam namo į finišą.

***

Savaime suprantama, stabtelim kiekvienoj sankryžoj. Šitoje, prie prokuratūros, garsiai pasikartojame lietuviškų ir rusiškų keiksmažodžių žodyną.

***

Kadangi prie šviesoforo turime laiko, galima ramiai nufotkinti, kaip pagarbiai bagažinėj guli geltonstridis.

***

Pakeliui sutariam, kad jei Lvovo ir Kalvarijų gatvių sankryžoje užsirausim ant raudonos, tai Mantas (nuotraukos centre ieškokit raudono šalmo) griebs dviratį ir mins savarankiškai. Taip ir padarėm. Tik vat baisiai įdomu, ką pagalvojo už manęs sankryžoje stovėjusios audinės keleiviai, stebėdami, kaip du vaikinai, iš kurių vienas - su šalmu, iššoka iš mašinos, atlapoja bagažinę, išsitraukia daiktą, panašų į dviratį, ir tasai su šalmu net netaręs "sudie" nulapatuoja pernelyg nekreipdamas dėmesio į pėstiesiems irgi degantį raudoną signalą.

***

Spėkit, kurią vietą pajamėm? Ogi 6/10 :D

Pasirodo, buvo ne tik gudresnių, bet ir greitesnių.

O laimėjo vaikinas-nežinau-vardo-sorry iš “Alna Business Solutions”. Žemiau matosi, kaip Mindaugas iš ERP jam spaudžia ranką ir įteikia lenktynių prizą – STRIDĄ.

Kokia buvo nugalėtojo pergalės paslaptis? Pasirodo, jis paėmė sulankstytą dviratuką, sėdo ant savo motorolerio ir ramiai atsižymėjo “Coffee Inn’uose”. Kaip mėgsta sakyti mano žmona: “Kai nedirba galva, vargsta kojos”.

Patikslinta 2010-06-10 9:11:

Pasirodo, informacija apie motorolerį buvo klaidinga: nugalėtojas – Giedrius Adomonis – pasak komentatoriaus Algirdo, visą laiką mynė asmeniškai. Su kuom ir sveikinam! Kadangi mano žmonos moralas nebetinka, lai post’as lieka be moralo :D

Su pergale!

33 komentarų

Bir 07 2010

Iššūkis suvokti

“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti valdžiai suvokti, kad jeigu jie toleruoja mažus atlyginimus mokytojams, mažas pensijas, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia susitaikyti su didėjančia tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams, nes valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.

Taip sakau aš. O štai taip sako Andrius Kubilius:

“Aš manau, kad čia kaip tik turime matyti iššūkį – padėti žmonėms suvokti, kad jeigu jie toleruoja kontrabandą, tai jie taip pat turėtų labai draugiškai visi sutarti, kad reikia mažinti atlyginimus mokytojams, pensijas, nes tolerancija kontrabandai, mokesčių nemokėjimui, šešėliniams atlyginimams reiškia, kad valstybės biudžete yra sutinkama turėti mažiau pinigų”.

Tarp pasakymų skirtumas nedidelis. Klausimas: kur priežastis, o kur pasekmė?

54 komentarų

Bir 07 2010

DimDim.com ar webseminarai.lt?

Parašė nerius temai Mokymai

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad kartas nuo karto surengiame web seminarą, į kurį pakviečiame ir commonsense.lt skaitytojus. Beje, turėjote pastebėti, kad publikuojame tik kvietimus į nemokamus web-seminarus – laikomės nuomonės, kad nederėtų naudotis “tarnybine padėtimi” reklamuojant mokamus seminarus. Man apskritai lengviau kalbėti nei rašyti, o šie nemokami web seminarai tėra dar viena forma bendrauti su jumis, verslininkais ir prijaučiančiais, ir propaguoti Apribojimų teorijos, LEAN taikymo versle principus.

Iki šiol web seminarus rengdavome per “Dim Dim” portalą. Ir štai neseniai į mus kreipėse tautiečiai iš webseminarai.lt, siūlydami išmėginti jų įrankį. Ką gi, bandome:

“Veiklos efektyvumo didinimas” anonsas from WEBseminarai.lt on Vimeo.

Laikas: 2010-06-10 19:00 (ketvirtadienis)

Vieta: http://webseminarai.lt

Tema: “Veiklos efektyvumo didinimas. Apribojimų teorijos (TOC) ir Lieknos gamybos (LEAN) principų taikymas”

Dalyvavimas: nemokamas

Taigi noriu pakviesti ketvirtadienį prisijungti ir tuos, kurie jau esate dalyvavę, kai bendravome per “Dim Dim”. Vėliau būtų labai vertinga sužinoti jūsų nuomonę apie šių web-seminarų rengimo įrankių pliusus ir minusus, žvelgiant dalyvio akimis.

Na ir, žinoma, kviečiu į virtualų pasimatymą visus, kas mąsto, kaip gi čia pagerinus efektyvumą savo įmonėse ;)

11 komentarų

Bir 01 2010

Laukiame ex su “Verslo klase”

Parašė nerius temai Distribucija, Gamyba

“Verslo klasė”, nors ir suplonėjusi, tačiau mano straipsnį priglaudė (tai jau antrasis blynas, pirmasis buvo prieš metus). Maža to, straipsnis anonsuojamas tiesiai virš Obamos galvos. Žvelgia tasai Obama susirūpinusiu žvilgsniu į pirkėjus degalinėse, spaudos kioskuose, ir kviečia pirkti šių metų vasarinę “Verslo klasę” tuos, kurie žurnalo negauna į savo pašto dėžutes :)

Ką gi ten parašiau? Nieko tokio, ko jūs nežinojote, ir nieko tokio, ko jūs negalėtumėte padaryti savo įmonėse.

Dabar VŽ internete skelbia ne visą straipsnio tekstą, tad ir aš kol kas jo neskelbsiu (juolab, jūs viską žinote). Be to, tas tekstas dabar pardavinėjamas po litą, tai kol žmonės perka, nesinorėtų gadinti biznio :D

Tačiau žemiau nukopijuosiu vieną straipsnio ištrauką, kurią, matyt, Aurelijus ir pavadino nemokamais patarimais. Jei jau taip, pataupykime litą kitą:

Broliai kurmiai, paskaičiuokim

Tarkime, Europos prekiautojas sandėliuose ir ekspozicijoje turi kokių nors kiniškų prekių, kurias gamina ir mūsų tautinė įmonė, už 100.000 EUR. Parduodamas užsimeta 30% maržą, jei pasiseka, tai sudaro 30.000 EUR. Atvyksta pas šį prekybininką lietuvių ir pasiūlo sumažinti pristatymo laiką nuo 8 iki 2 savaičių ir šitaip, pagerinus prekių turėjimą (VK ištaisė – išvengus tiekimo pertrūkio), padidinti kokių nors prekių pardavimą 10 procentų.

Išgirstame lauktą klausimą: “O kodėl mes turėtume pirkti iš lietuvių?”, ir pateikiame parengtą atsakymą. Ogi todėl, kad keturis kartus sutrumpėjęs kokių nors prekių pristatymo laikas keturis kartus sumažins jūsų, pone Mueleri, įšaldytas apyvartines lėšas. Užuot įmerkęs 100.00 EUR už kinų prekes, dabar įmerksite tik 25.000 EUR už lietuviškas, ir uždirbsite 3.000 EUR daugiau. O kapitalo atsiperkamumo rodiklis kokių nors prekių grupėje pagerės nuo 0,3 (uždirbti 30.000 EUR/ investuotų 100.000 EUR) iki 1,32 (33.000/25.000). Gal mes galėtume pasiūlyti jums tiekti ir kitų prekių?

Pavyzdžiui, baldų? Ne paslaptis, kad tipiškas europinis baldų distributorius prie gamintojo kainos užsimeta 200% antkainį. Tokiu atveju, jei prekybininkas per mėnesį parduoda kiniškų baldų už 100.000 EUR, jam lieka 65.000 EUR uždarbis. Baldai iš Kinijos keliauja tradicinius 2 mėnesius, o į partiją, skaičiuokime, investuojama 70.000 EUR.

Ir štai mes pasiūlome tiekti lietuviškų baldų kas dvi savaites. Beje, 20% brangiau nei kinai. Įtikiname prekiautoją nedidinti kainos, t.y. susimažinti savo maržą tais 20%. Pardavimai dėl sumažėjusių praleistų pardavimų išauga 10 proc. Taigi per mėnesį prekybininkas parduoda už 110.000 EUR, o uždarbis lieka labai panašus, kaip ir bendradarbiaujant su kinais – 64.000 EUR. Ar vertėjo su lietuviais prasidėti? Dar ir kaip! Juk atsargos sumažėjo nuo 70.000 EUR iki 17.800 EUR, taigi kapitalo atsiperkamumas atitinkamai išauga nuo 0,93 (65.000/70.000) iki 3,6 (64.000/17.800)!

(…)
Taigi kol kinai bus per kelias savaites toliau nuo Europos, tol mes turėsime lemtingą konkurencinį pranašumą. Žinoma, tik su sąlyga, jei gaminsime greitai.

O kaip Jums atrodo?

14 komentarų