Geg 04 2010
A. Kubiliaus klausk drąsiai
Skaitinėju internetus ir užkliūnu už Andriaus Tapino tinklaraščio “Pinigų kartoje”, kur jis dalinasi įspūdžiais apie interviu su premjeru A. Kubiliumi (pastarąjį tinklaraštyje minėjome senokai, nes pabodo burną aušinti ir baitus švaistyti). Taigi Andrius rašo, kad premjerui į paprastus buitinius klausimus sekėsi atsakinėti kur kas sunkiau, nei politinius/ekonominius. Interviu nepavyko pažiūrėti (kažkaip neužsikrovė video), bet bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodė – Andrius nupasakojo gan vaizdžiai.
Paskutinis didesnis pirkinys?
Kas atsakingas už kurą namuose?
Kiek kainavo jūsų kostiumas?
Kiek šiuo metu turite grynųjų?
Šie klausimai, pasak A. Tapino, mūsų premjerui sukėlė diskomfortą. Bet ne dėl to, kad jis nežinojo atsakymų, o todėl, kad nežinojo TEISINGŲ atsakymų. O teisingas atsakymas, manoma, yra toks, na, kompromisinis – atseit visiems tinkamas. Nes jei pasakysi, kad paskutinis didesnis pirkinys buvo kailiniai žmonai už 10k Lt, tai aukštuomenė gal ir įvertins už meilę moteriai, o štai tauta gali ir nesuprasti. Todėl sakyti tiesą griežtai draudžiama, nes sakyti reikia tik tai, ką tauta nori girdėti. O ką ji nori girdėti?
Štai keletas kompromisinių atsakymų tautai:
Kokias mėgstate gėles? Žydinčias.
Kokią kavą geriate? Karštą.
Jums su cukrumi, ar be? Kaip jums patinka.
Kas jums yra Dievas? Tikėjimas.
Ar jums patinka M.K.Čiurlionis? Žaviuosi visais, kurie gali kurti.
Ką galvojate apie R. Paksą? Mano nuomonė pakankamai susiformavusi.
Ką galvojate apie gėjus? Turiu apie ką galvoti ir be jų.
Ar pritariate gėjų santuokoms? Dar nė vieni neprašė manęs leidimo tuoktis.
Ir t.t. Kompromisinį atsakymų konstravimo kelią daugmaž nupiešiau, čia galima tęsti be galo.
Tačiau grįžkime prie klausimų premjerui. Ir pameginkime kartu jam padėti.
Paskutinis didesnis pirkinys? Pastaruoju metu stengiuosi taupyti ir nieko be reikalo nepirkinėti.
Kas atsakingas už kurą namuose? Jei apie šildymą, tai valdiškoje rezidencijoje (kurioje tenka laikinai gyventi, kol einu šias pareigas) visas išlaidas apmoka Vyriausybė, toks įstatymas. Jei turite minty degalus, tai šeimoje visi suaugę važinėjasi savo automobiliais ir važiuoja tiek, kiek leidžia kiekvieno iš jų piniginės.
Kiek kainavo jūsų kostiumas? Trečdalį algos. Kokias pareigas gyvenime tektų eiti, koks atlyginimas bebūtų, nemanau, kad kostiumui drįsčiau skirti daugiau nei trečdalį tuometinio atlyginimo.
Kiek šiuo metu turite grynųjų? Algą perveda į banko sąskaitą, turiu kortelę, mieste daug bankomatų. Taip pat naudojuos el. bankininkyste, tai labai patogu.
Taip atsakyti, ko gero, patartų bet kuris savo šefą tautai įsiteikti norintis PR specialistas. O gal netgi A. Kubilius panašiai ir atsakė – nemačiau, negirdėjau. Beje, minėti atsakymai tinka bet kuriam politikui. Todėl juos ir vadinu kompromisiniais. Tinka ir su žuvim, ir su mėsa.
O dabar parašysiu klausimą, kurį, jei ne aš, užduos kas nors iš komentatorių: o tai kur čia common sense?
Čia atkreipsiu dėmesį, kad vienas toks politikas, mėgstantis kartoti, kad nesivaiko asmeninių reitingų, staiga “susiparina” išgirdęs klausimą apie kostiumo kainą. Negi A. Kubilius mano, kad jo ar jo partijos reitingams “prabangus kostiumas” pakenks labiau negu išauginti mokesčiai, priauginta bedarbystė ar visos PSD nesąmonės?
Bingo, būtent taip ir yra. Mes čia kažką skaitydami analizuojam, dėliojam, svarstom – didžioji dalis rinkėjų taip nesielgia. Pasižiūrėkit “Klausimėlį” (dažniausiai rodo per krepšinio varžybų pertrauką), būtent tokiems iš principo yra komunikuojama per televizorių. Akivaizdu, kad visos ekonominių sprendimų peripetijos ir niuansai tokiam rinkėjui yra vargiai suvokiamos, o štai juodą ir baltą jie (vadinasi, mes) skiria. Kostiumo kaina, grynieji piniginėje yra tos kategorijos, kurias suvokia absoliuti rinkėjų dauguma, todėl ir klaidos kaina čia milžiniška.
Tas nuolatinis kompromisų ieškojimas kilęs iš politikos, kaip “kompromisų meno” įsikalimo. Kompromisiniai atsakymai “Pinigų kartoje”, kompromisai begalinėse darbo grupėse, nesibaigiančiose reformose – nesvarbu kuri partija, turim tą patį veiksmų imitavimą. Įdomiausia, kad jei versle kompromisų nauda dar išdrįstama suabejoti, tai politikoje šitai yra šventa karvė. Ar laimėję balsavimą 51:49 išsprendėme konfliktą? Taip, taip, girdėjau, kad demokratija yra bloga, bet nieko geresnio už ją nesugalvota. Žinom.
Tad belieka susitaikyti, kad tokiems žmonėms, kaip mes (?), aukščiausiu lygiu kol kas nėra atstovaujama. Tokiems, kurie nepavydi kostiumo už kelis tūkstančius, ar rimtesnio pirkinio. Kuriuos iškerpa montuodami “Klausimėlį”. Kurie į rinkimus eina patys, o ne vėžinasi partiniais autobusais. Kurie toleruoja ir netgi balsuoja už politiką, kuris geria kitokią kavą ir mėgsta kitokias gėles.
P.S. Beje, kas matėt interviu, tai kiek gi A. Kubilius turėjo grynųjų?..
