Common sense

Buvo laikai, kai natūriniai mainai buvo natūralu. Vėliau buvo pasirinktas auksas, kaip patogesnis tarpininkas atlikti natūrinius mainus. Ir atrodė, kas turi daug aukso, gali nusipirkti viską, bet kilus karui svarbu buvo, kiek kas turi bronzos. Ir toli gražu ne visada šalis, turinti bronzos, ją keisdavo į auksą.

Tobulėjant pasauliui, bronzą pakeitė geležis. Kitas jėgos pasikeitimas įvyko industrializacijos laikotarpiu. Jau tada tapo aišku, kad svarbu ne geležis, o energija, kuri reikalinga staklėms varyti – kitaip sakant, anglis. Anglį žaibiškai pakeitė nafta. Dar dabar nafta vadinama juoduoju auksu.  Ir realiai dabar turtinga šalis yra ta, kuri turi naftos, o ne aukso. Nes nafta yra ekonomikos vitaminai ir energija.

Būtent dėl šitos priežasties mes matome dvigubą demokratiją. Viena skirta šalims, turtingoms naftos telkiniais, o kita demokratija skirta likučiams. Kadangi Lietuva nepasižymi naftos telkiniais, tai ir esame prie tų, kurie liko. Bet pabandykime pažiūrėti giliau. Ar tikrai nafta – tai tas, kas varo ekonomiką. Jau dabar aišku, kad kompiuterių daroma įtaka ekonomikai didesnė negu automobilio. T.y. jau dabar aišku, kad naftą pakeis elektra. Todėl šalis, turinti elektros išteklius, turi šansą tapti turtinga.

Tarkim, mano prielaida teisinga, ir tada paskutinių dešimties metų įvykiai susiję su elektros tvarkymu Lietuvoje tampa paaiškinami. Eurobiurokratai gerai supranta, kas atsitiktų jų sustyguotoje sistemoje, jeigu atsirastų stiprus žaidėjas elektros rinkoje. Jis galėtų nusikabinti pačius skaniausius investuotojus. Tereiktų reguliuoti elektros kainą.

Kol Lietuva turėjo pigios elektros, niekas ir jokių elektros tiltų netiesė. Nei į Lenkiją, nei į Švediją. Ir stojant į Europos sąjungą, privertė atsisakyti pagrindinio ekonominio pranašumo. Kadangi neturėjome patirties žaidžiant pasaulio valdymo žaidimus, tai už milijardą eurų parsidavėm. Nors dabar tampa aišku, kad parduodant elektrą Europai galima uždirbti gerokai daugiau ir kasmet. Dėl tų pačių priežasčių eurobiurokratai neleido pratęsti atominės elektrinės veiklos. Ir dabar supranti, kad VP10 elektros jėgą suprato gerokai anksčiau negu mūsų valstybės vadovai. Todėl irgi bandė įsėsti į traukinį. Tik nuvertino vieną faktą. Kad tai ilgas procesas, ir kai eurobiurokratai supras kuo tai kvepia, greitai suras būdų, kaip viską gražiai numarinti. Dar mes primokėsime, kad nieko nesigautų.

Dabar galime tik kurti sąmokslo teorijas, kodėl negalime turėti pigesnės elektros. Bet faktas, kaip blynas: importuota elektra bus brangesnė ir bus surenkama daugiau mokesčių. O tai reiškia, kad eilinis pilietis bus dar labiau nuskurdintas. Aišku, tai dar nepaskutinis paslėptas mokesčių kėlimas, nors sako, kad jau nėra ko atimti.

Klausimas, ką galimą nuimti nuo nuogos moters. Atsakymas – nuogą vyrą? Iš čia kyla du klausimai: vaikštome dar apsirengę, taigi ar dar galima kelti mokesčius ir ką galima nuimti nuo nuogo vyro?

Share/Bookmark

Anksčiau mūsų reklamuotas išskirtinis butas pirkėjo neranda jau pusmetį. Pasirodo, ažiotažas dar negarantuoja efektyvaus pardavimo…

Ir štai vakar Dansu.lt savo “Facebook” puslapyje paskelbė vaizdelius, kaip originaliai žmonės Vilniuje pardavinėja savo butą. Ar šį kartą ažiotažas padės parduoti? Nepažįstu tų žmonių, bet paprašiau atsiųsti mums nuotraukų, idant pagelbėtume surasti pirkėją. (Tiesą sakant, nežinom, nei kiek kambarių, nei kiek kvadratų… galbūt tai išaiškės komentaruose.)

Štai kaip tasai butas reklamuojamas:

Kažkur "Coffee Inn'e"

Ant "Daiktų viešbučio"

"La Boheme"

"Mens Factory"

"Omnitel" kiemelis, kur žmonės rūko

Prie reklamos agentūros LOVE

Prie reklamos agentūros MILK

Prie baro "Rene"

Vokiečių gatvėje

O štai kaip atrodo patsai butas:

Linkiu, kad šie kūrybiški žmonės greičiau rastų tą žmogų/šeimą, kuriems tai bus jų vieta.

Share/Bookmark

Ar trys plaukas yra daug? Jei ant galvos – tai labai mažai, bet jei sriuboje… Viskas yra reliatyvu.

Praėjusią savaitę teko lankytis Ukrainoje. Kolegos pakvietė susitikti su Černigovo verslininkais ir jiems pristatyti Apribojimų teorijos bei lanksčios gamybos (TOC-LEAN) principus bei šių metodikų panaudojimą įmonės pelningumo didinimui. Dalis vietos verslininkų reagavo kaip įprasta ir Lietuvoje – mes kitokie, pas mus specifika, tai nesuveiks Ukrainoje ir pan. Dalis ryžosi susipažinti detaliau ir paskirti laiko susitikimams, kurių metu konkrečiai aptarti, kaip tas metodikas galima būtų pritaikyti jų įmonėse. Tačiau šis įrašas ne apie tai.

Po tų susitikimų pajutau pasididžiavimą dalimi Lietuvos verslininkų. Kodėl? Kaip bebūtų keista, Lietuvos verslininkai turi mažiau provincijos sindromo. Kaip tai? Daugelis Černigovo verslininkų pabrėžė, koks užkampis yra Černigovas, kokia ten maža rinka, ir kad jie nieko negali padaryti, todėl tenka vegetuoti. Ar tikrai Černigovas kaimas ar užkampis? Pačiame Černigove gyvena apie 300 tūkst gyventojų (beveik kaip Kaune). Iki Kijevo, kuriame gyvena 5-7 mln. gyventojų, mažiau nei 200 km. Bet jie vistiek jaučiasi užkampiu ir nemato galimybės didinti pardavimus.

Tuo tarpu nemažai Lietuvos įmonių iš mažų miestelių (pvz. „Baldai Jums“ iš Jonavos, „Vičiūnai“ iš Plungės, „Nematekas“ iš Dovainonių ir daug-daug kitų) nesijaučia užkampiu ir kuo sėkmingiausiai eksportuoja tiek į Rytus, tiek į Vakarus. Nes jie neišlepinti vietinės rinkos dydžio.

Tikiuosi, kad mes galime dvasia užsikrės ir daugiau Lietuvos verslininkų

Share/Bookmark

Du straipsniai apie GM ir Toyotos požiūrį.

Apie milžinus ir jų molines kojas (I)

Apie milžinus ir jų molines kojas (II)

Share/Bookmark

Tęsiame internetinių seminarų ciklą apie atsargų valdymą. Daug rašėme apie atsargų valdymą ir jo gerinimą. Kadangi negalima pagerinti tai, ko nematuoji, todėl šį kartą web-seminarai – apie atsargų valdymo rodiklius.

2010 gegužės 28d.

10:30
Показатели эффективного управления запасами

Daugiau informacijos

14:00
Efektyvaus atsargų valdymo rodikliai

Daugiau informacijos

Iki susigirdėjimo

Share/Bookmark

Artėjant savaitgaliui viena kolegė visiems darbuotojams atsiuntė gražią istoriją (kalba netaisyta). Sakau, gal atspausdinti didelėmis radėmis ir iškabinti visame ofise ?

Pardavėjas, sekretorė ir jų bosas eidami pusryčiaut  rado senovinę aliejaus lempą. Jie ją patrynė ir lauk išlindo dvasia.  
Dvasia sako:
- Ačiū, kad mane išleidot.. Dabar aš išpildysiu po vieną jūsų norą.
- Mano pirmą, mano pirmą! – sako sekretorė. – Aš noriu į Bahamus, plaukiot su jachta ir negalvoti apie gyvenimo problemas.
 POFF!  Ir ji dingo.  
- Dabar mano! Dabar mano, - sako pardavėjas. – Aš noriu į Havajus – ilsėtis paplūdimy su asmeniu masažuotoju ir gerti begalę Pina Coladų, ir sutikti savo gyvenimo meilę. 
POFF!  Dingo  ir jis. 
- OK, dabar tavo eilė! – sako dvasia bosui.
- Aš tik noriu, kad tie abudu butu ofise po pusryčių,- pasakė bosas.
Moralas : Visada leisk bosui kalbėti pirmiausiai!

Gero savaitgalio !

Share/Bookmark

Nesu PRo specialistas, todėl vengiau veltis į šią diskusiją, bet žiūrint iš Apribojimų teorijos mąstymo procesų pusės reikia išskirti diskusijų objektus. Manau, čia jų yra net keletas:
1. Mobilijų telefonų ir kitų radio bangas spinduliuojančių aparatų žala žmogui.
2. Ekoinstituto ir jo steigėjų interesas istorijoje apie ‘bangas ir filmą’. Nes p. Silvinijos teigimas apie veiklą įvairiomis temomis yra tik žodžiai, o realūs darbai sukasi tik apie filmą.
3. TEO sąsajos ar jų nebuvimą su Ekinstitutu. Jei tos sąsajos visgi yra, tai kodėl jos neskaidrios.

Natūralu, kad antroji ir trečioji problemos kažkiek susijusios (ypač, jei TEO dalyvauja).

Kiek suprantu, galvazmogupuosia mėgino panagrinėti daugiausiai 3 problemą.Visi įrašai apie bangų žalą-nežalą yra tikrai nėra to įrašo ar šio įrašų klausimas. Aš ne galvazmogupuosia, todėl tokius komentarus trinsiu moderuosiu be jokių dvejonių. Jeigu norite pasisakyti apie žalą – tam yra įrašas apie tai.

O aš manau, kad kertinė problema visgi yra 2-oji. Nes atsakę į klausimą apie Ekoinstituto steigėjų interesus, finansavimo šaltinius, mes galėsime aiškiau suvokti ir TEO dalyvavymą šioje istorijoje.

Pagal informacijos ir nuorodų gausą, mano manymu, Ekoinstituto esminė tema – radio bangos. Net puslapyje apie vaikų nutukimą (ar kitas temas) idėta PowerWatch nuoroda.

O dėl TEO dalyvavymo šioje istorijoje – aš nesu įsitikinęs, ar jais paprasčiausiai nepasinaudota ? Juk logiškai mąstant, jiems tikrai naudos nedaug. Tačiau vakarykščiai asmeniniai išpuoliai prieš Giedrių bei perėjimas prie ad hominem argumentų sukėlė minčių. O pasiteisinimai per televizorių, kad aš nebuvau pasiruošęs atsakymams ir pan., kvepia neprofesionalumu. Juk jei gerai suprantu, apsauga yra tam kad apsaugotų BET KADA nuo netikėtų fizinių išpuolių, o korparatyvinių reikalų “apsauga” turi būti pasiruošusi apsaugoti organizaciją nuo tendencingų žurnalistinių tyrimų.

Tiesą pasakius, aš netgi nemanau, kad TEO remdamas kovą su bangomis darė kažką blogai. Blogai būtų tai, kad tą darė (jei darė) neskaidriai.

Aš tikiuosi, kad Ekoinstitutas atsakys į jiems pateiktus klausimus, ir liks mažiau neaiškumų bei vietos sąmokslo teorijoms.

Beje, primenu, kad įrašas ne apie bangų žalą, todėl komentarus ne į temą moderuosiu.

Share/Bookmark

Kartais norisi atsakyti į klausimus, kurių niekas nesugalvojo paklausti. Taip laidoje aiškina savo moto TopGear vedėjai.

Dažnai tenka susidurti su konsultantais personalo srityje, ir jie visi kaip vienas tvirtina, kad žmogus turi turėti gyvenimo tikslą. Nes žmogus, atidavęs gyvenimą už mažmožį arba didelį nieką, pragyveno bevertį gyvenimą. O kaip tą padaryti?

Na, atsidarai čakrą ir viską apie save sužinai, tada gali … Gerai, juokauju. Bet pagrindinis dalykas yra tai, kad žmonės pervertina, ką gali padaryti per savaitę, ir nusivertina, ką gali padaryti per metus. Jeigu žmogui nemalonu pragyventi bevertį gyvenimą, ar tai gali daryti valstybė? Žmogaus gyvenimo trukmė – apie 70 metų, o kadangi valstybė yra žmonių sambūris, tai ir planai turi siekti nors 70 metų. O dabar įsivaizduokite, kad vienos valstybės tokius planus turi, o kitos ne. Klausimas: kurios geriau gyvens po 100 metų?

Gerai, tai tada nukreipkime žvilgsnius į šalis, kurios gerai gyvena, ir kaip tenai su šimtamečiais planais? Tokios valstybės kaip US, UK turi vieną įdomų faktą. Jas valdo 2-3 partijos, kurių tikslai yra panašus, skiriasi tik taktikos. Ir nepriklausomai, kuri partija valdys, niekas šimtamečio tikslo nekeis. O kaip Lietuvoje? Kaip tik rinkimai, taip nauji planai arba tikslai. Tiksliau tai keičiasi dar dažniau, nes vyriausybės keičiamos dažniau. Kam keisti vyriausybę jeigu ji gerai dirba?

Na, taip, pavyzdžių toli ieškoti nereikia, pasižiūrėkime į Baltarusiją. Galim sakyti, kad rinkimai reikalingi vien tam, kad būtų konkurencija, bet ar tikrai demokratinę sistemą teisingai nukopijavome? O kur šimtamečiai planai, dar kitaip vadinamos strategijos? Taigi guli paminklu pakabinta internete. O kas per  8 metus yra padaryta? Kuri partija pasiruošusi prisiimti atsakomybę už rezultatus? Ir tada pradedi suprasti, kad kai yra dvi partijos, tai gali surasti, kas atsakingas už valstybės ateitį. O kai surandi seimūnus, kurie sugebėjo pabuvoti 3 partijose, atsiranda supratimas, kad nieko gero nesulauksi. Tai kam reikia tiek daug skirtingų partijų?

Kitas įdomus pastebėjimas. Kai renkamas geriausias chirurgas, jį renką kolegos chirurgai. Kai reikalingas geriausias fermeris, jį taip pat renka kolegos fermeriai. Ir mes visi sutinkam, kad valstybę turi valdyti geriausias vadovas ir jį turėtų išrinkti vadovai. Bet Lenino svajonė išsipildė ir valdžia renka virėjos. Todėl turėtume turėti skaniausią maistą pasaulyje. Deja, turime didelę skylę “Sodros” biudžete, galime sakyti, kad valdžią renka pensininkai. Pradeda atsirasti supratimas, kodėl Margareta Tečer reikalavo, kad ministrai turėtų nors du aukštuosius. Vienas vadybinis, o kitas – specialusis.

Žiūrėdamas į šiuos išvedžiojimus pradedi suprasti, kad kalbi apie sistemines klaidas, kurių sprendimui reikia didelės politinės valios. Aišku, kad dauguma dabartinių sistemos prielipų nukentėtų labai smarkiai. Ir supranti, kad uždavei klausimus, kurie niekam nereikalingi. Nors visi supranta, kad smulkmenose slepiasi velnias.

Share/Bookmark

Vienas žinomiausių Lietuvos blogerių -- Liutauras -- pasipasakojo, kad jį anądien pakalbino TV3 laida “Prieš srovę”. Ta proga pasipasakosiu ir aš, nes tos pačios srovės pakalbino ir mane. Apie TEO, Ekoinstitutą ir  filmą “Grėsmingas signalas”, kurio premjeroje teko būti ir mums su Nerium.

Nežinau, kaip filmavo Liutaurą, bet mane su kamera daugiausia tykojo iš už nugaros, kaip man sakė, žanro sumetimais. Prašė pakomentuoti keletą dokumentų (išrašų iš RC), kuriuose matyti tiesioginės sąsajos tarp žmonių iš Ekoinstituto, TEO aptarnaujančios PR agentūros “Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai” ir paties TEO. Be to, ką buvau prisirankiojęs apie Ekoinstitutą ir visas tas spinduliuotes, manęs paprašė pakomentuoti juodųjų viešųjų ryšių šešėlius su sąlyga kad:

1. Ekoinstituto vadovė S. Simonaitytė yra PR agentūros, kuri aptarnauja TEO, valdybos narė (įdėjau nuotrauką viršuj)

2. Tos agentūros valdybos nariai J. Andriuškevičiūtė ir D. Kuras kartu su V. Kaminsku (kuris vadovauja TEO PR’ui) dirba tokios Lapkričio 2-osios draugijos valdyboje (WTF??)

3. Toji PR agentūra ir jos žmonės vienu metu sėkmingai dirba ir su laidiniu TEO, ir su Ekoinstitutu, kuris iškasęs karo kirvį mobiliojo ryšio industrijai.

Atitinkamai ir pakomentavau…

Šioje istorijoje įdomu tai, kad eilinį kartą Lietuva yra tokia maža, kad čia visi vieni kitus pažįstame. Teko ne tik rankas spausti ar dalykinius reikalus spręsti, bet ir alų kartu gerti (iš paminėtųjų neteko susimušti bokalais tik su S. Simonaityte). Ir štai toje mažoje Lietuvoje, kur negali laisvai nusispjauti (nes pataikysi ant giminaičio/draugo/buvusio/esamo bendradarbio/kliento/konkurento/kliento konkurento/konkurento kliento, etc.), randasi tokie gudročiai, kurie sugalvoja genialų planą. Davai, mes gąsdinsim paprastus žmones dėl mob. ryšio kenkimo sveikatai, o jie užtat labiau mylės telekomo laidą. EPIC FAIL.

Man asmeniškai liūdna ne tiek dėl to, kad teko nusivilti keliais pažįstamais žmonėmis, kiek dėl to, kokią kiaulę jie pakiša mūsų verslui apskritai. Jei tokius murzinus konkuravimo principus puoselėja socialiai atsakingiausia Lietuvos įmonė TEO (valdoma švedų korporacijos), tai ko galima tikėtis iš bet kurios kitos tautinės firmelės? Atsistok dabar ant bačkos ir pakalbėk ką nors apie socialinę atsakomybę -- pirštais užbadys. Už tai galime padėkoti TEO, parodžiusiai mums visiems, kad socialinė atsakomybė yra tik tušti žodžiai. Tą dar ilgai simbolizuos tie visi apdovanojimai, kuriuos šį įmonė gavo iš prezidentų, ministrų ir kitų didelių rankų.

Panašiai pašnekėjau ir į Audrės Kudabienės mikrofoną, bet neaišku, ar tai papuls į televizorių.

Visiems, kurie tiki švietėjiška Ekoinstituto veikla, siūlyčiau pamėginti jų tinklapyje surasti:

• organizacijos steigėjus
• organizacijos rėmėjus
• nors vieną atliktą tyrimą (taigi institutas!)
• nors vieną kitą instituto žmogų be jo vadovės S. Simonaitytės
• kontaktinį telefoną/adresą

Tačiau pranešimų spaudai, video reportažų ir nuorodų į visokius šaltinius matome krūvą. Google taip pat pilnas ekoinstituto. Štai dėl ko televizijos žiūrovams pagyriau PR agentūrą. Šauniai padirbėta. Visa laisva spauda po jūsų kojomis. Ir atitinkamai visa Lietuva tirta iš baimės dėl vėžio, kurį sukelia mob. telefonai.

Žodžiu, visko, ką prikalbėjau, čia nenupasakosiu. Juolab visada, kai tenka šnekėti į televizorių, stengiuosi pasiruošti, pasidomėti, paanalizuoti. Kas iš to gavosi -- pamatysime šiandien, antradienį, 19:40 per TV3. Taip pat pamatysime, ar Audrė Kudabienė išgirdo mano prašymą pareklamuoti mūsų tinklaraštį

Beje, būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę tokiais štai klausimais:

• Kaip turėtų pasielgti TEO (primenu -- atsakingiausia Lietuvos įmonė), kai aikštėn iškyla faktas, kad jiems dirbanti PR agentūra užsiima vėžio, esą sukeliamo mob. telefonų, propaganda?
• Kaip turėtų reaguoti “TeliaSonera” korporacija, kad jos valdų provincijoje (tokioje Lietuvoje, kur visi vieni kitus pažįsta ir yra bent kartą sugėrę) viena dukterinė firma (TEO) iš pasalų sukioja rankas kitai dukterinei firmai (“Omnitel”)?
• Kas toji Lapkričio 2-osios draugija???

Pabaigai -- vienas iš Ekoinstituto propagaminių:

Share/Bookmark

Praėjusią savaitę lankydamasis Rumunijoje susidūriau su keliais idomiais faktais.

Štai rumuniškas “Kraft’as” teigia, kad krizę pardavimuose pradėjo jausti tik šiemet. O Rumunijos Vyriausybė nusprendė biudžeto deficito problemą spręsti tik (bent jau kolkas) mažindama išmokas (t.y. pensijas ir viešojo sektoriaus atlyginimus), tačiau nebausdama dirbančiųjų – nedidinamas nei PVM’as, nei GPM’as, nei įmonių pelno mokestis. Beje, pensijos mažinamos visiems vienodai…

Bet įdomiausią dalyką sužinojau su vienu klientu aptarinėdamas jo pardavimų rezultatus. Ta kompanija pardavinėja programinę įrangą. Prieš keletą mėnesių kartu pertvarkėme jų pardavimo procesą, pakeitėme klientų segmentavimą, paruošėme naujus pasiūlymus, kurie orientuoti į kliento naudą, o ne programinės įrangos funkcionalumą. Ir kompanijos bendrasavininkė ėmėsi aktyvių pardavimo veiksmų. Per nepilnus 2 mėnesius buvo nemažai pardaviminių susitikimų, todėl buvo ką aptarti ir dėl ko pakoreguoti procesą.

Be keleto taktinių proceso korekcijų reikalaujančių įžvalgų, didžiausią nuostabą man sukėlė kai kurių verslininkų požiūris į “outsourcing’ą” (paslaugų pirkimą iš išorės).

Kadangi dabar krizė-sunkmetis, tai kompanijos mažina išlaidas ir siekia (ar bent jau mano siekiančios) efektyvumo didėjimo. Atrodytų, kas čia blogo? Tačiau kai kurios kompanijos nusprendė imtis drastiškų taupymo priemonių – visą pardavimo funkciją “outsource’inti”. Atrodytų, kas čia blogo? Juk iš fiksuotų veiklos išlaidų (OE) pardavimo kaštai tampa kintamais (TVC). Argi tai ne puiku?

Bet verslo tikslas nėra taupyti. Verslo tikslas yra uždirbti pinigus, o pinigai uždirbami parduodant. Todėl pardavimų funkcija yra (mano manymu) viena svarbiausių. Todėl ir nusprendžiau parašyti šį įrašą: ar mes norime, kad kažkas už mus pardavinėtų ?

Prisimenu nelabai seną projektą su vienu klientų – tai stambus (beveik 55% šalies rinkos) gamintojas. Jo rinka – mažmena, tačiau pats gamintojas su mažmeniniais taškais neužsiiminėja – juk ne lygis .

Visą jų produkciją platino 3 distributoriai. Atlikę pirminę analizę, iškart identifikavome riziką – jei bent vienas distributorius nuspręs parodyti charakterį, tuomet gamintojui skaudės. Žinoma, kad pradžioje mumis nepatikėjo – juk gamintojas buvo (ir yra) labai žinomų prekinių ženklų turėtojas. Gamintojo vadovai manė, kad tai yra jų jėga. Visgi tam, kad plataus vartojimo prekių gamintojas klestėtų, reikia patenkinti 2 sąlygas – reikia kad prekės būtų ant lentynų, ir kad prekes iš lentynų pirktų. Stiprus prekinis ženklas (i.e. brand‘as) užtikrina, kad prekes ims iš lentynų… jei jos bus tose lentynose . Štai čia ir atsiranda distributoriaus vertė ir jėga. Tas gamintojas visiškai nevaldė paskirstymo. Nežinia, kaip tas projektas būtų rutuliojęsis, bet praėjus mėnesiui po analizės pristatymo, vienas iš distributorių nusprendė tapti konkurencinio produkto importuotoju. Rezutate gamintojo pardavimai krito 25%.

Pertvarkydami to gamintojo platinimo sistemą, mes susidūrėme su dilema/klausimu: ar norime, kad mūsų distributoriai pardavinėtų? Ir pakankamai greit buvo nuspresta – ne, mes nenorime, kad distributoriai pardavinėtų. Gamintojas per nepilną pusmetį suformavo savo pardavimų komandą bei sukūrė 18 distributorių tinklą. Tačiau distributoriai buvo TIK transportininkai. Jie vykdė gamintojo nurodymus – kam kiek nuvežti, bei rinkdavo pinigus už produkciją. Beje, sprendimas nebuvo sudėtingas ir todėl, kad prie gamintojo vadovų komandos prisijungė išeivis iš “Coca-Colos”, šiek tiek pasidalinęs savo patirtimi.

Galbūt toks vadovas, kuris “outsource‘ina” pardavimų funkciją irgi turėtų būti iš-out-source‘intas (pakeistas)  ?

Share/Bookmark