Infliacija, defliacija ir sąmokslo teorija

Nemėgstu skaičiuoti svetimus pinigus, bet tenka. Ir visai neseniai teko skaičiuoti svetimus pinigus, ir spėti, kas bus ateityje. Aišku, tie spėjimai – tai tiesiog laiko švaistymas, bet vien dėl gero tikslo užkabinome klausimą, susijusį su defliacijos ir infliacijos vertinimu.

Taigi šie veiksmai lemia verslą, fizinį asmenį ir valstybės biudžetą. Pradėkime nuo defliacijos.

Pirmiausia reikia susitarti, kad defliacija jau yra pasekmė. Priežasčių gali būti daug, bet sakykime, kad paklausa sumažėjo arba atsirado konkurentas, kuris tą patį daiktą parduoda pigiau. Kodėl žmonės nori viską pirkti pigiau? Todėl, kad yra prielaida, kad kuo pigiau nupirksiu, tuo daugiau sutaupysiu. Iš tikro nė vienas „sutaupytojas“ man neparodė sutaupytos sumos. Pinigus išleido kažkur kitur.

Bet ką reiškia verslui pardavimo kainos mažėjimas? Tai, kad uždirbama mažiau pajamų ir todėl gali mažiau mokėti darbuotojams. Kadangi darbuotojai dirba už minimalius atlyginimus, jie dar labiau spaudžia, kad galutinės produkto kainos mažėtų. Tam tikru metu pasidaro nerentabilu gaminti, ir gamintojas bankrutuoja. Bedarbiai eina į darbo biržą. Valstybei blogai nes prarandami mokesčiai ir dar problemos su bedarbiais. Todėl valstybės vadovai vengia visais būdais defliacijos.

Yra dar vienas aspektas, kad į bankrutavusios įmonės vietą nauja neateina. Niekas nenori dirbti už kapeikas. Todėl po tam tikro laiko rinkoje lieka tik keli gamintojai ir turime oligopoliją. Kainos momentaliai pradeda kilti nepriklausomai nuo pirkėjų norų. Valstybė džiūgauja surinkdama papildomus mokesčius ir pro pirštus žiūri į konkurencijos nebuvimą. Ir tampa aišku, kad nemokamas sūris yra tik pelėkautuose. Trumpalaikis noras sutaupyti visada išsiverčia į didelius praradimus.

Tai gal geriau tada infliacija? Valstybės vadovų tikslas surinkti kuo daugiau mokesčių, o juos lemia du parametrai – kiek yra rinkoje pinigų ir kaip greitai jie apsiverčia.

Šis terminas, atrodo, iš verslo, bet pinigų uždirbimo principai yra visur vienodi. Pinigų apyvartumą sunku nulemti, todėl pasirenkamas lengvesnis kelias. Didinamas pinigų kiekis rinkoje. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad visi pinigai yra apmokestinti pagalvės mokesčiu. T.y. jeigu jūs turėjote 100 Lt, tai jūs galėjote nusipirkti prekių už 100 Lt. Valstybė išleido 10 Lt. Dabar kainos pakilo, nes visi gali mokėti daugiau, taigi už senus 100 Lt galite nusipirkti prekių kaip už 90 Lt. O kur dingo jūsų 10 Lt?

Juos pasiėmė valstybė. Valstybė iš jūsų paėmė pinigus, net prie jų neprisilietusi! Už tai mums iš visų tribūnų sako, kad infliacija yra gerai.

Tiesa pasakius, yra ir kitas šitos istorijos aspektas. Jeigu pinigų vėl valstybei pritrūko, ji gali vėl prispausdinti. Ir jeigu persistengs, tada papulsime, turėsim hiperinfliaciją. O tai jau blogai pačiai valstybei, nes hiperinfliacijos metu prasideda socialiniai neramumai.

Taigi koks infliacijos lygis yra gerai? Na, kadangi infliacija – tai eilinių piliečių skurdinimas, tai reikia tiesiog palaikyti turtingųjų ir skurdžių balansą. O kaip tą padaryti? Ir čia aš atrandu atsakymą į klausimą, kuris mane ilgai kankino. Jeigu mano seneliai ką nors sukaupė, mano tėvai ką nors sukaupė, tai jau aš tikrai turėčiau gyventi gerai. Bet kažkaip visą tą laiką mano protėviai gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo, ir nesvarbu, kaip stengėsi bei pinigų uždirbo. Gerai, gal maniškiai nebuvo gabūs, bet vidutiniškai tai turėjome mes visi sukaupti turtus, kurių aš nematau.

O dabar prisiminkime infliaciją. Tai geras būdas kontroliuoti sukauptus turtus. Taigi paimam informaciją, kiek indėlių atsirado bankuose. Padarome prielaidą, kad tai sukaupti turtai, ir tiek pat prispausdiname pinigų. Ir prikaupti pinigai tampa beverčiais. Jėga, dabar jau turiu rodiklį, pagal kurį galiu nustatyti infliacijos lygį, kuris yra „geras“. Ir tas lygis leis išlaikyti turto pasiskirstymą pakankamai efektyviai. Čia jau beveik sąmokslo teorija gaunasi.

Ir dabar įdomiausias faktas. Lietuva susiejusi eurą su litu, ir todėl oficialiai teigia, kad pinigų negali spausdinti. Reiškia, nei infliacijos, nei defliacijos negali būti. Taip pat negali ir atlyginimai augti dvigubai. Na, nebent pinigų apyvartumas rinkoje padidėtų dvigubai. O kaip tada su pinigų masės padidėjimu? Ir čia akys krypsta į bankus.

komentarų yra lygiai 31

  1. jurkis

    “Lietuva susijusi Eurą su Litu ir todėl oficialiai teigia, kad pinigų negali spausdinti. Reiškia nei infliacijos, nei defliacijos negali būti.”. Atseit, defliaciją/infliaciją sukelia valstybe??? Ar aš kreivai supratau?

    • Valstybei tik tam tikrais atvejais apsimoka sukelti infliacija ar defliacija. Ji tik sudedamoji dalis, bet visiems yra matoma dalis siu procesu. O Lietuvos atveju infliacija arba defliacija turetu buti tik del valiutu kurso ant importo/eksporto prekiu. Bet cia tik teorijoje. Praktikoje viskas dar labiau yra supainiota. Bankai turi labai didelia itaka siems procesams. Todel ir juos reiktu vertinti. Bet informacijos apie jus yra minimaliai. Beto iki galo nera aiski itaka ir EU pinigu.

  2. “Yra dar vienas aspektas, kad į bankrutavusios įmonės vietą nauja neateina. Niekas nenori dirbti už kapeikas. Todėl po tam tikro laiko rinkoje lieka tik keli gamintojai ir turime oligopolija. Kainos momentaliai pradeda kilti nepriklausomai nuo pirkėjų noru.”

    Jei kainos pradeda kilti nepriklausomai nuo pirkėjų norų ir tame rinkos sektoriuje veikiančių dalyvių pelningumas pasidaro didesnis nei kituose sektoriuose, iškart į tą sektorių ateina konkurentai ir kainos pradeda kristi.

    “Ir dabar įdomiausias faktas. Lietuva susijusi Eurą su Litu ir todėl oficialiai teigia, kad pinigų negali spausdinti. Reiškia nei infliacijos, nei defliacijos negali būti.”

    Tai nieko panašaus nereiškia kaip minimum dėl 3 priežasčių (neskaitant paminėtos priežasties dėl pinigų apyvartumo):

    1) ECB gali spausdinti ir spausdina eurus.
    2) Bankai Lietuvoje veikia pagal dalinių rezervų modelį, t.y. skolinant pinigus pinigų kiekis didėja, o skolas grąžinant – mažėja.
    3) Ekonomikoje sukuriamų prekių ir paslaugų kiekis nuolat keičiasi, taigi net ir esant tam pačiam pinigų kiekiui bei jų apyvartumui bendras kainų lygis gali kilti arba kristi pasikeitus bendram prekių ir paslaugų kiekiui.

    • Oligopolijos pries pakeldamos kainas sukuria iejimo i rinka barjera. Dabar vienas toks spaudoje diskutuojamas – naftos rezervas. Kazkuriame irase truputi detaliau apie tai rasiau.

      Jusu paminetos priezastis turi itakos. Tik tiesa pasakius niekur neradau kokio dydzio. Gal galetumete pasidalinti informacija, tarkim LB sumazino rezerva X dydziu, infliacija pasikeite Y dydziu?

      • Įėjimo į rinką barjerus sukuria ne patys rinkos dalyviai, o valdžia. Bet gi Audriaus argumentas, į kurį aš atsakinėjau, buvo ne apie tai.

        Kadangi kainos priklauso nuo begalės faktorių, vienas iš kurių yra žmonių subjektyvus situacijos vertinimas bei lūkesčiai, neįmanoma pasakyti kiek % jos padidės padidinus pinigų kiekį X. Tačiau galima užtikrintai pasakyti, kad padidinus pinigų kiekį kainos kažkiek padidės jei tik visi kiti faktoriai liks nepakitę.

        • Beje nežinau ar Audrius iš toc.lt yra tas pats Audrius iš commonsense.lt :)

        • ghoul

          Tai sugalvojus įeiti į automobilių gamybos rinką valdžia nustato būtinybę investuoti į gamyklų statybą, įrengimus, darbininkų mokymą, modelių kūrimą? Jei ne valdžia to nereikėtų ir be jokių barjerų aš galėčiau šiandien įeiti į tą rinką, o rytoj, jei nepatiks, išeiti, nepatirdamas jokių nuostolių?
          Ech, ir kada mūsų lietuviški libertarai pagaliau sužinos, kad ekonomikos mokslas šiek tiek pažengė per paskutinius 200 metų nuo A. Smitho laikų ir tobulos konkurencijos modelio su daugybe naivių prielaidų, kurių nebuvo, nėra ir nebus realioje ekonomikoje?

        • Adomas

          Ačiū gloul, tą patį norėjau parašyti. Įėjimo į rinką barjerai gali būti ne tik dėl valdžios įsikišimo. Dideli kapitalo reikalavimai ar žinių ir įgūdžių trūkumas (yra sričių, kuriose tikrų specialistų yra labai nedaug, čia kalbant ne tik apie Lietuvą) yra lygiai tokie pat barjerai.

  3. Pirkėjų noras sutaupyti ir pirkti pigiau čia nelabai prie ko, nes švaistūnų nėra daug tiek Japonijoje (kur defliacija), tiek Zimbabvėje (kur hiperinfliacija).

    Lietuvoje pinigų valdžia negali spausdinti, bet žmonės(paprastai bankai) gali jų privežti iš užsienio. Arba išvežti. Tada ir keičiasi kainos.

  4. ghoul

    Uj, silpnai su ekonomikos pagrindais…

    Lito surišimas su eurų niekaip nerodo, kad Lietuvoje negali būti nei infliacijos, nei defliacijos. MV=PQ, čia tokia pati pati paprasčiausia pinigų teorijos lygtis. Ir kaip matome, M, t. y. pinigų kiekis, yra vos vienas iš keturių parametrų. Taigi, net ir jį užfiksavę nebūtinai turėsime fiksuotą P, t. y. kainų lygį. Jau nekalbant apie tai, kad surišimas su euru nereiškia, kad pinigų pasiūla nekinta, tai reiškia, kad ji kinta ne daugiau nei CB rezervai eurais. O jei dar atsižvelgsime, kad gyvename ne labai supaprastintame uždaros ekonomikos modelyje, o mažoje atviroje ekonomikoje, į kurią iš užsienio atkeliauja ir prekės, ir pinigai, ir kuriai iš dalies primetama palūkanų norma… O jei dar atsižvelgsime, kad pinigų pasiūlą reguliuoja ne tik Lietuvos CB (t. y. CB regulioja tik M0, o aukštesnio lygio pinigų agregatai jau smarkiai priklauso nuo to, kas darosi finansų rinkose)…
    Ir aš čia net neprieinu iki paklausos šokų, pvz., sukeltų besikeičiančių lūkesčių, poveikio :)

    Žodžiu, geriau rašykite apie tai, ką išmanote, paprastai jums tai sekasi visai neblogai.

    • Bijau, jeigu pradetume rasyti formules musu bloge, tai butu dar blogiau.
      Bet mane visada domino vienas klausimas. Jeigu Lietuva pasikolino 1 milijarda litu ir juos pervede i banko saskaita. Tai kiek pinigu galejo sugeneruoti is oro bankas, jeigu privalomos atsargos yra 4% (jeigu atmintis nemeluoja)?

      • Nelabai aišku ką reiškia “pasiskolino Lietuva”, nepaisant to, jei į banką padėtas indėlis ir privalomų rezervų norma yra 4%, tai bankas gali paskolinti 96% indėlio, kuris greičiausia vėl atsidurs viename iš bankų ir vėl gali būti paskolinta 96% nuo jo, ir t.t., taigi iš viso gali būti paskolinta (indėlis X 25).

  5. Mauras

    visų valdžių svajonė – nedidelė infliacija, maždaug Mastrichto kriterijaus dydžio. Būsena, gavusi pavadinimą “goldilocks economy”.

    Dėl galimybių sukelti ar valdyti infliaciją – pritarčiau ghoul, ne viskas taip paprasta su visais M, kaip tik todėl valdžia ir CB turi elgtis apdairiai ir daryti bent tai, kas nuo jų priklauso. Tiek LB abejingai stebėtas kredito burbulas, tiek fokusai su elektros tarifų (po VST prichvatizavimo) ir kitų valdžios reguliuojamų paslaugų kainų padidinimu 2005-2006 m., tiek atsainus socdemų požiūris ir lūkesčių numušimas gąsdinant krize atėjus koalicijai išsiverčia gan rimtom pasekmėm – NT kainų burbulais ir socialinėm problemom, euro neįvedimu ar stipriu vartojimo kritimu/ taupymo didėjimu, mokesčių surinkimo mažėjimu.

    Šiomis sąlygomis defliacija, sąlygota kredito burbulo traukimosi, net ir susilpninta beprecedentinių FED intervencijų ir biržų spekuliacijomis užaugintų vartotojų lūkesčių, toliau karaliauja. Su valiutų valdyba greitų burbulų ir infliacijos nėra ko tikėtis.

  6. Eziukas

    Infliacija priklauso nuo pinigu pasiulos. Todel negalima sakyti, kad LT susijus su EUR negali buti infliacijos/deflecijos. Pinigu pasiulai didinti/mazinti yra ir kitu, ne tokiu paprastu budu kaip pinigu spausdinimas (arba isemimas is rinkos). Kaip pvz, prisiminkit kas nutiko su pinigu pasiula, kai bankai papyle i LT rinkadaug ir pigiu busto paskolu? Beja, vyriausybes samoningai arba nesamoningai nekontroliuojamu. Arba kas buvo su pinigu pasiula, kai buvo isleista vyriausybes obligacijos ir staiga padidejo litu pasiula?

    Faktas, kad priemones yra sudetingesnes ir kaip su jom samoningai/nesamoningai dirba LT vyriausybe cia kitas klausimas.

    Faktas nr2. LT ir EUR pririsimas sumazino galimybe vykdyti nepriklausoma monetarine politika.

    Faktas nr3. infliacija tikrai yra paprastas budas valstybei urmu paimti zmoniu turto :) ir taip kad visi butu patenkinti (kol nepasiekiama hiperinfliacija), juk visi dziaugiasi padidejusiais atlyginimais, taip? Ypac kai dauguma zmoniu tik ji ir moka pasiskaiciuoti (sunkiai).

  7. Susirašinėjimą būtų galima vadinti diskusija jei oponentai pirmiausia perskaitytų tai, kam oponuoja, ypač jei oponuoja arogantiškai.

    Trumpa diskusijos reziume:

    1) Audrius teigė, kad sumažėjus kainoms naujų konkurentų neateitų, nes niekas nenorėtų dirbti už kapeikas. Tada padarė nepagrįstą minties šuolį, kad kadangi konkurentai neateitų, likę gamintojai galėtų kelti kainas kiek patinka, į ką aš atsakiau, kad negalėtų, nes jiems pakėlus kainas tiek, kad toje šakoje pelningumas pasidarytų didesnis nei kitose šakose, į ją ateitų konkurentai ir kainos sumažėtų.
    2) Į mano argumentą Audrius pateikė atsakymą, niekaip nesusijusį su jo pirmu argumentu – kad gamintojai sukurtų(!) įėjimo į rinką barjerus ir pavyzdį davė valdžios nustatytus privalomus naftos rezervus. Į tai aš atsakiau, kad valdžia, o ne gamintojai kuria(!) įėjimo į rinką barjerus ir pastebėjau, kad tai nesusiję su pirmu Audriaus teiginiu.
    3) Ghoul pavardino kelis natūralius faktorius, nuo kurių priklauso įėjimo į rinką kaštai, manydamas, kad tai paneigia mano įvardintą faktą, kad įėjimo į rinką barjerus kuria(!) valdžia, o ne rinkos dalyviai bei arogantišku stiliumi parašė keletą straw man teiginių, kurių oponentai ir šaltiniai, kuriais remiasi oponentai, niekada neteigė.

    Įvertinus tai, ką surašiau, nelabai ką turiu daugiau ir komentuoti.

    • ghoul

      „Įėjimo į rinką kaštai“ ir yra vienas iš įėjimo į rinką barjerų. Dažniausiai vienas svarbiausių. Dėl kurio valdžia daugeliu atvejų yra visiškai nekalta.

      • So? Kaip tai įrodo, kad a) barjerus kuria gamintojai; b) gamintojai gali kelti kainas kiek nori?

        • ghoul

          Barjerus kuria objektyvios priežastys, ne valdžia. Ką ir teigiau, nei daugiau, nei mažiau. Pats minėjote „straw man“, taigi, nekiškite man to, ko aš nesakiau :)
          O gamintojas kai kuriais atvejais gali kelti kainas gerokai aukščiau nei tai numato tobulos konkurencijos modelis. Na pasidomėkite gi oligopoliniais modeliais su technologijų skirtumu, su įėjimo į rinką barjerais (ar, kaip tai vadinate, „įėjimo į rinką kaštais“. kurie mikroekonomikoje tvirtai priskiriami prie tų pačių barjerų). Pakartosiu, ekonomikos mokslas toli pažengė nuo neoklasikų laikų.

          Kadangi nuklydome nuo temos (į visiškai beprasmę diskusiją, pakankamai skaičiau tamstos blogą, kad neturėčiau iliuzijų, jog kažką pavyks įrodyti fundamentaliam libertarui), tai labiau į temą paminėsiu tokį Lucas netikėtos paklausos modelį. Ir jo skirtumus nagrinėjant idealistinį pilnos informacijos variantą ir realistinį asimetrinės informacijos variantą bei gaunamus rezultatus, kurie aiškai rodo, kad priešingai, nei teigė neoklasikai, pinigų pasiūla GALI padidinti realios gamybos apimtis esant asimetriniam informuotumui (kaip iš tiesų visuomet ir yra rinkoje).

        • Ghoul,
          tamsta per daug suprimityvintai suprantate Lucas’o modelį. Pats Lucas’as šios krizės metu aktyviai agitavo už pinigų pasiūlos didinimą tam kad padidinti realias ekonomikos apimtis:
          http://online.wsj.com/article/SB122999959052129273.html#printMode
          Dabartinę krizę pagal Lucas’ą reikėtų suprasti kaip netikėtą monetarinį šoką, kilusį kai Fed dėl bankų žlugimo nesugebėjo užtikrinti buvusių lūkesčių tęstinumo.

          Ir dar nesupratau kodėl austrui Giedriui turi būti įdomus Lucas’as – tai gi visai kita opera.

  8. Giedriau, dėl 2 punkto esi teisus: įėjimo į rinką barjerus kuria valdžia. Tačiau tam ir yra finansuojamos partijos, samdomi lobistai ar veikiama per “asociacijas”, kad valdžiai būtų lengviau priimti sprendimus. Prieš porą metų, berods, buvo nedidukas skandalas, kai http://www.lrs.lt įstatymų duomenų bazėje galima buvo pasižiūrėit keliolika įstatymų, .doc failų, kurių ‘properties’ švietė firmų pavadinimai. Dabar veikiama atsargiau (išvalomi ‘properties’), tačiau tai bene vienintelis pokytis sėkmingame kai kurių įmonių bendradarbiavime su kai kuriais politikais/partijomis.

    • Prisiminiau paprastą pavyzduką (čia nešnekant apie naftą ar komunalinį sektorių): statybų bendrovei norint gauti atestaciją vykdyti apdailos darbus, reikia pateikti duomenis, kad įmonė yra vykdžiusi tam tikros nemažos apimties darbus kaip rangovas (subranga netinga). Tačiau rangovu negali tapti be to atestato. Užburtas ratas. Taip, tokias taisykles priėmė valdžia, tačiau nepatikėsiu, kad ji ir sugalvojo.

      • Nėra jokių abejonių, kad daugumą valdžios sukurtų įėjimo į rinką barjerų yra užsakę tuo suinteresuotos įmonės (iš dalies taip bandydamos kompensuoti kitų interesų grupių įtakotos valdžios apiplėšinėjimą mokesčiais). Bėda yra ta, kad dėl tokios neteisybės įvairių pakraipų socialistai kaltina rinkos dalyvius bei pačią rinką – savanoriškus mainus -, o ne pačią sistemą, kurioje vieniems žmonėms (valdžiai) yra legalu teisėtai atimti pinigų iš kitų žmonių ir / arba grasinant fiziniu susidorojimu reguliuoti kitų žmonių savanoriškus santykius.

        Kol dalis žmonių (valdžia) galės teisėtai plėšti ir terorizuoti kitus žmones, be jokių abejonių geriausiai susiorganizavusios žmonių grupės tuo naudosis, nes jei nesinaudos, kitos grupės susitarę su valdžia apiplėš juos.

      • ghoul

        Kitas pavyzdukas pamąstymui: viena tokia firmelė, „Japan Steel Works“ yra pasaulinis monopolistas kalbant apie branduolinių reaktorių korpusų gamybą. Pelną jie iš to gauna labai nemažą, klientų eilė didžiulė daugeliui metų į priekį, branduolinių jėgainių gamintojai vienas per kitą skuba užsakyti tuos korpusus. Bet kažkodėl konkurentų neatsiranda, monopolis neišnyksta, pelnas iki nulinio ekonominio pelno lygio nekrenta, nors visa tai turėtų vykti pagal mano jau minėtus primityvius laisvosios rinkos modelius.
        Ar tikrai čia valdžia kalta? Ar tiesiog faktas, kad labai sunku konkuruoti su įmone, kuri įsitvirtinusi rinkoje, turi milžinišką įdirbį, technologijas, know-how, ir yra investavusi į tai milžiniškas sumas?

        • Jei niekas nesugeba pagaminti gaminio X geriau ir pigiau nei gamintojas Y nepaisant to, kad to padaryti niekas nedraudžia, kame problema?

        • Adomas

          Ne visai tinkamas pavyzdys. Rusai visą laiką reaktorių korpusus gaminosi patys. Taip pat, berods, jau yra atsiradę konkurentų Kinijoje ir Pietų Korėjoje, būtent dėl to, kad paklausa ženkliai išaugo ir tai tapo branduolinės energijos bottlenecku.

        • ghoul

          Pavyzdys kaip tik tinkamas, jis rodo, kad monopolija puikai gali gyvuoti ir nešti gamintojui ekonominį pelną (kas iš karto reiškia, jog resursų pasiskirstymas neoptimalus, gamyba mažesnė nei optimali, vartotojo perviršis taip pat mažesnis, gamintojo perviršis didesnis). Čia visur problema yra su ekvilibriumo modeliais. Pusiausvyra nusistovi (turėtų nusistovėti) ilgame laikotarpyje. Realybėje technologijų pasikeitimai, įėjimo į rinką sukeliami uždelsimai, pasiūlos ir paklausos šokai yra per daug dažni, kad ta pusiausvyra spėtų nusistovėti anksčiau, nei naujas išorinis poveikis ją suardo. Galų gale, kaip rašė vienas toks Keynes, „on the long run we are all dead“ :)

  9. ghoul

    Kadangi diskusija išsiplėtė ir nusivažiavo įvairiomis kryptimis, apibendrinsiu, ką norėjau pasakyti:
    1. Euro ir lito susiejimas NEREIŠKIA, kad infliacijos ar defliacijos negali būti.
    2. Sąmokslo teorijos čia nėra ir valstybė visai nesiekia infliacijos pagalba sunaikinti tamstos turtus, valstybė infliaciją paprastai naudoja kaip įrankį tamstos algos realiai vertei sumažinti (nes tiesiogiai sumažinti nominalią algos vertę yra kur kas labiau komplikuota). Tokiu būdu užtikrinamas didesnis realaus darbo užmokesčio lankstumas, kas, beje, ypač aktualu ekonominio nuosmukio metu.
    3. Apskritai saikinga infliacija nėra blogai, nes skatina tiek pasiūlą, tiek paklausą (priešingai nei defliacija, kuri slopina tiek vieną, tiek kitą).

    • 1. – Taip.
      2. – Netikėta infliacija dažnai reiškia, kad valstybė iš tiesų nori atimti jai paskolinusių žmonių pinigus. Kadangi per didelės infliacijos laikotarpiu Lietuvoje valstybės skola nebuvo didelė, Kirkilo infliacijos toleravimo motyvai matyt buvo kitokie.
      3. – Tik netikėta defliacija slopina ekonomiką. Saikinga pastovi defliacija ir saikinga pastovi infliacija puikiai tinka makroekonominiam stabilumui. Saikingos nedidelės infliacijos (~2proc.) pliusas yra didesnis darbo rinkos lankstumas.

  10. vilius

    Šioje diskusijoje kelis kartus užtikau teiginius, kad nedidelė infliacija ekonomikai yra gerai. deja aš niekaip nesuprantu kodėl. kodėl ne nulinė infliacija? lėtas visa ko brangimas yra tik saves apgaudinėjimas, kad atseit yra augimas

    • Atsakymai yra du ir abu yra labai skysti, bet vieninteliai kuriais galima tiketi:
      1. Visa ekonomikos teorija paremta infliacija. Todel visi ja naudojasi, ir todel valstybei apsimoka kurti infliacija, nes pagal teorija zino, kas bus. Beto maza infliacija tai tas pats kaip papildomas mokestis pilieciams. As sutinku, kad infliacija tai tas pats kaip devalvacija. Bet tokie ekonomijos desniai nustatyti todel ju laikomasi, o kadangi ju laikomasi tai ir desniai veikia. Beveik tautologija.
      2. Antras svarbus dalykas, tai maza infliacija visada privercia judeti darbo jega. Tarkim padidejus infliacijai gaunamas atlyginimas nebetenkina ir ieskoma naujo darbo. Taip sudaromas ekonomikoje darbo jegos judejimas. Ir is kitos puses uz toki maza atlyginima jus nedirbtumete, bet del infliacijos jis pakyla ir sutinkate uz ji dirbti, nors realybeje jo perkamoji galia nepasikeite. Taigi save apgaule, bet nedidele ir visi ja toleruoja.

      Bet jeigu paimsime defliacija, tai nera sugalvota ekonomikos desniu kaip elgtis tuo atveju, todel daugiau pridaroma zalos negu naudos. Va is dvieju blogybiu pasirinkus, infliacija gaunasi mazesne blogybe.
      Del nulines infliacijos su jumis nesutiks dauguma, nes kai yra “sum zero” taisykle, tai tas kas skolins su procentais, anksciau ar veliau surinks visus pinigus. O va sitas desnis netenkina visu kurie liks be pinigu :)

Jūsų komentaras