Nors nesu reguliarus p. Artūro Račo tinklaraščio skaitytojas, tačiau laiks nuo laiko paskaitinėju. Iki vakar dienos nebuvau parašęs nė vieno komentaro, tačiau vakar neišlaikiau. O paskaitinėjęs komentarus nusprendžiau, kad tema visgi verta atskiro įrašo.
Artūras savo išskirtinių citatų rubrikoje pacitavo šią Dano Arlausko, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos gen. direktoriaus, frazę:
Reikėtų paskaičiuoti, kiek apskritai kainuoja darbo vieta. Su visais mokesčiais ir darbo vietos įrengimu minimalų atlyginimą gaunantis darbuotojas kainuoja per 3 tūkst. Lt. Ar jis tiek uždirba pinigų? Žinoma, kad ne. Normaliai darbuotojas turėtų bent kokius 20 tūkst. įmonei sugeneruoti. Jeigu taip nėra, tai neįmanoma jam mokėti tokių pinigų.
Pirmiausiai norėjau rašyti piktą kritiką p.Račui, nes nustebau, kad jis, būdamas įmonės vadovu, nesupranta apie tai, kad darbuotojas turi sukurti ne tik sau atlyginimą bet ir kitoms veiklai būtinoms išlaidoms. Tačiau supratau, kad per greit padariau išvadas, nors Audrius ir perspėjo apie greitų išvadų darymą. Juk p. Artūras tik įdėjo citatą, bet niekur nepareiškė savo priešiškos ar palaikančios nuomonės. Taigi, kritikos nebus.
Lietuvoje pakankamai stipriai išreikšta priešprieša tarp darbdavių ir darbuotojų. Vieni mano, kad darbuotojai tinginiai, vagys ir t. t. Kiti – kad juos išnaudoja, laiko vergais ir pan. Na, gal kiek ir sutirštinau spalvas, tačiau atspindėjau esmę.
Dažniausiai darbuotojų vartojamas argumentas – atlyginimų skirtumas tarp „Vakarų“ ir Lietuvos.
Kas sąlygoja tokią priešpriešą? Darbuotojų požiūrį galima nurašyti socialistiniam smegenų plovimui, kai aiškino, kad kapitalistai yra blogis – išnaudotojai ir pan. O verslininkų požiūrį galima būtų paaiškinti „buvusio alkoholiko, dabar abstinento“ neapykanta geriantiems. Bet žmonės nėra tokie kvaili, todėl pamėginkime surasti gilumines priežastis.
Patikrinkime pirmą prielaidą, kurią dažnai išsako darbuotojai ir politikai. Lietuvoje maži atlyginimai, nes „viarslinykai“ nusiima labai didelius pelnus. Ar tai tiesa ?
Kas yra pelnas? Tai skirtumas tarp pajamų ir išlaidų.
Pajamos – tai už kiek pardavei.
O kokios išlaidos ?
Žaliava, darbo užmokestis (su visais mokesčiais), darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, energetika, infrastruktūra, darbo priemonės (įrankiai, darbo drabužiai, darbų sauga, priešgaisrinė sauga ir t. t), marketingas, pastatų ir įrengimų amortizacija (juk įrengimai kainuoja), priežiūra, remontas, palūkanos bankams (už ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas).
Dabar pasižiūrėkime, kurios pajamų / išlaidų eilutės skiriasi Lietuvoje ir Vakaruose ?
Įrengimų amortizacija ir priežiūra irgi nesiskiria, nes teigiama, kad įrengimai tokie patys. Vadinasi detalės, nusidėvėjimas ir kita neturėtų smarkiai skirtis. Pastatų kaina irgi nelabai skiriasi, nes naują pastatą pastatyti (ar seną pritaikyti) irgi kainos panašios.
Palūkanos bankams – Vakaruose pinigai šiektiek pigesni, nes bankų maržos mažesnės, tačiau galbūt pastatai/sklypai ten brangesni, todėl skirtumas nėra reikšmingas.
O kaip su pajamomis? Pajamas nulemia 2 dalykai: vieneto kaina ir parduotų vienetų skaičius. Lietuvos gamintojas negali parduot brangiau nei kiti (juk rinkos dėsnis), neretai turi parduoti dar pigiau, kad paskatintų perpardavinėtoją (distributorių ar prekybos tinklą) pakeisti savo įprastą tiekėją.
Išlaidos žaliavos ir komplektuojančių detalių pirkimui irgi priklauso nuo vieneto kainos ir perkamo kiekio. Kainos iš principo tokios pačios. Juk gyvename atviroje rinkoje, ir metalą, medieną bei kitokias žaliavas perkame pasaulinėmis kainomis. Todėl jos įtakos neturi.
Taigi, paprastindami mūsų skaičiavimus, naudokime vieneto naudingumo (pralaidumo) rodiklį – skirtumas tarp pardavimo kainos ir visų tiesioginių sąnaudų. Vieneto pralaidumas lietuviškoje įmonėje nėra didesnis nei vakarietiškoje.
O vat kiekis tikrai skiriasi. Ir skiriasi smarkiai. Teko dirbti su daug baldininkų ir mačiau, kaip lietuviški gamybininkai pagamina 1,5-2,5 karto mažiau vienetų nei jų švediški ar suomiški konkurentai. Žinoma, priežastis ne tik darbuotojuose. Jei kam įdomu, galite pasiskaityti plačiau.
Taigi, sukuriama 2 kartus mažiau dalinamų pinigų. Iš to (mažesnio) dalinamo pyrago bankai ir įranga, energetika (kuri Lietuvoje net brangesnė už daugelį ES šalių) pasiima tiek pat pinigų (ne procentiškai, o absoliučiai). Vadinasi darbuotojams (darbo užmokesčiui, kvalifikacijos kėlimui ir tt) bei savininkui lieka daug mažesnė suma pasidalinimui.
Kokia išeitis? Tiktai didinti dalinamą pyragą – t.y. sukuriamą pridėtinę vertę. Gaminti ir parduoti daugiau ir (bent jau) ne pigiau. Didėjant sukurtam pinigų kiekiui tikrai darbdaviai pasidalins su darbuotojais.
Keletas baigiamųjų pastebėjimų:
Dėl citatos: deja, tai verslo aritmetika, o ne tik Lietuvos…
Tiems, kurie mano, kad Lietuvos verslininkai nusiima fantastinius pelnus ir labai skriaudžia darbuotojus – steikite savo įmones ir pasiimkite patys tuos fantastinius pelnus, važinėkitės BWM X6 ir t. t., arba mokėkite vakarietiškus atlyginimus darbuotojams. (Netikėkite pasakomis, kad teks investuoti savo santaupas, įkeisti bankams savo gyvenimus, pastoviai sulaukti nemalonių siurprizų iš valdžios, bendrauti su tikrintojais, klausytis darbuotojų pasiteisinimų/skundų, kartais negauti atlyginimo).
Tiems, kurie nori kažką pakeisti šalies mąstu – Ekonomikoje valdžios tikslas turėtų būti – kokybiškų darbo vietų kūrimas. O tikslo pasiekimas matuojamas 2 rodikliais: darbo vietų skaičiaus augimas bei darbo vietoje sukuriamos pridėtinės vertės augimas. O mažo pyrago perskirstymas (mokesčių didinimas) tik didins įtampą ir neišspręs problemos.
P.S. by galvazmogupuosia:
Beje, ar apskritai 20.000 Lt, kuriuos per mėnesį įmonei “sugeneruoja” darbuotojas, yra daug, ar mažai?
Žiūrim, ką turim:
“Rokišio sūris”, 2009 Q1-Q3, pardavimo pajamos (apyvarta) 428.831.000 Lt, darbuotojų skaičius 1.607, dalinam, gaunam – 29.650 Lt “sugeneruotų” pajamų per darbuotoją per mėnesį.
“Mineraliniai vandenys” – gaunam 243.266 Lt.
“City Service” – gaunam 8.043 Lt.
“Ragutis” - 30.205 Lt.
Ir t.t.
Įmones parinkau atsitiktinai belekokias. Bet, akivaizdu, vieno darbuotojo “sugeneruoti” 20.000 Lt/mėn. neturėtų gąsdinti ir demonstruoti buržuazinio išnaudojimo grimasų. Beje, p. Arlauskas mums telefonu patvirtino, kad “generuojamas” rodiklis, kurį jis konkrečiu atveju turėjo minty, tikrai buvo bendrovių mėnesinė apyvarta, tenkanti vienam darbuotojui.
