Archive for Kovas, 2010

Kov 30 2010

Be balanso lieka tik kraštutinumai

Parašė audrius temai Distribucija

Japonai gyvenime ieško WA – harmonijos. Kas tai yra, aš nelabai suprantu ir galbūt nesuprasiu, bet turbūt vienas iš elementų yra balansas. Ir dabar žiūrint į mažmeną atrodo visiškai prarastas balansas. Jeigu prieš dvejus metus trūko lentynų prekėms suversti, tai dabar lentynos tuščios. Ir, beje, dėl to ne visada kaltas pardavėjas. Dažnai prie to prisideda ir gamintojas.

Pasikartosiu jau šimtąjį kartą, kad mažmenos verslas yra labai paprastas. Reikia, kad prekė gulėtų ant lentynos ir iš tenai judėtų. Na, reklamos nemažai matome, ir pardavėjas kartais stengiasi parduoti. Bet dažniausiai prekės trūksta. Ir priežastys – labai trivialios.

Kadangi ekonominis sunkmetis, tai gamintojas pradėjo taupyti. Taupyti pradžiai darbuotojų sąskaita, toliau asortimento, ir galiausiai tiek susitaupė, kad nepajėgia pagaminti visko, ką galėtuų parduoti.

Taigi pavyzdys yra pateikiamas iš „Concern Hlebprom“ gyvenimo. Tiekia šį įmonė duoną. Pirma problema – tai, kad įmonė ir pirkėjai supranta skirtingai, kas yra šviežia duona. Įmonė manė, kad nešviežia yra tokia duona, kuri pragulėjo parduotuvėje 24-48 valandas. Bandelės greičiau praranda šviežumą. Deja, pirkėjai manė, kad šviežios duonos gyvenimo trukmė nuo 4 iki 8 valandų, kai duona buvo ištraukta iš krosnies. Teko keisti automobilių pakrovimą ir atvežimo maršrutus, kad duona būtų šviežia parduotuvėje.

Bet 4 valandų neužtenka parduotuvei, kuri dirba po 12 valandų. Taigi buvo aišku, kad teks du kartus vežti. Kas visai nenauja, nes ir taip vežama du kartus. Tik ryte vienos rūšies duoną, o vakare – kitos. Taip lengviau gaminti duoną. Teko keisti gamybos grafiką, vietoje vieno karto per parą dabar tą pačią duoną kepą iki trijų kartų.

Ilgai aiškino technologai, kad neįmanoma, kol savininkas nepasakė: arba kepsite, arba surasiu, kas keps. Pasirodo, nieko sudėtingo, tik truputį daugiau darbo. Dabar vienu metu vežą visą asortimentą.

Buvo ir dar viena problema: ne visas asortimentas buvo parduotuvėse. Padarius analizę buvo paskelbta prognozė, kad pardavimai augs nuo 10% iki 20% vien tik todėl, kad bus duonos lentynose. Beje, įmonė aiškino, kad pardavimai nepadidės, nes jei pirkėjas neranda vienos prekės, pirks kitą. Neliks gi alkanas. Taigi buvo parinktos 5 parduotuvės, kuriose bus garantuota šviežia duona ir pilnas asortimentas. Kadangi įmonė nenorėjo rizikuoti, tai parinko tokias parduotuves, kur buvo tik jų asortimentas. Po 2 mėnesių pardavimai išaugo vidutiniškai 12%. Trijų rūšių duonos pardavimai išaugo daugiau negu 100%. Klausimas: o tai kodėl pardavimai išaugo tik 12%? Nes pačios pigiausios duonos pardavimai sumažėjo 5% ir nebuvo galimybės augti konkurentų sąskaita.

Taip, yra pirkėjų, kurie gal ir kitą produktą paims, bet vis dėlto daugiau tokių, kurie tiesiog nepirks. Juk nuo vienos parduotuvės iki kitos tėra kokių 10 minučių kelio.

Šitą pristatymą žiūrint, vaistinių tinklo direktorius sušuko: aš matuoju tik vakare, ar prekių neturiu, o nežiūriu, ar neturiu prekių vidury dienos. Kitą dieną pareiškė, kad nemato problemų pakelti savo pardavimus dar 10%. Nes vidury dienos dažnai trūksta vaistų. Beje, šio direktoriaus vadovaujamo tinklo vidutinis vaistinių apyvartumas yra apie 17 dienų, kai tokio pačio formato konkurentų parduotuvės prekes “apsuka” per 45 dienas. Taigi nuo trūkumų, mes perėjom prie kito kraštutinumo – pertekliaus.

Tikriausiai kiekvienas matė pilnas parduotuves batų, bet pradėjus matuotis paaiškėja, kad reikiamo dydžio batų nėra. Turime vienu metu ir trūkumą, ir perteklių. Tai kiek gi reikia, kad nebūtų pertekliaus, o būtų kaip tik, kiek reikia, t.y. surastas balansas. Principas paprastas: reikia turėti tiek, kiek maksimaliai parduodi per papildymo laiką.

Tarkim, prekes veži kas savaitę, taigi paimi paskutinį pusmetį ir susirandi savaitę, kai daugiausiai pardavei. Tik reikia išbraukti akcijų ar Kalėdų savaites, nes jos nėra labai standartinės. Mes turime kiekį, kurį reikia laikyti parduotuvėje. Kaip ir su tokia metodika mažmeninkai sutinka, tik sako, geriau prarasti pardavimus, negu likti su nelikvidu. Galima likti, o galima – nelikti. Tiesiog čia jau mažmeninkas turi kartu dirbti su didmeninku ir gamintoju.

Bet dabar kai pinigų pyragas yra mažas, visi bando jį sau pasilikti. Gerai, kad tai duoda darbo spaustuvėms.

Dar nėra komentarų

Kov 30 2010

Ar “Sodra” užtikrina ateitį, ar tai duoklė praeičiai?

Apie mamą “Sodrą“ laiks nuo laiko mes vis ką nors parašome.  Ir ne tik mes. Vis netyla kalbos apie mamos “Sodros” ateitį  – kai kas net prognozuoja jos galą. Ta proga iš mokyklos prisiminiau lietuvių klasiko kūrinio interpretaciją:

Prie kluono, būdoje ant spalių gulėjo liūdnas Brisiaus galas…

Tačiau galbūt pirmiausiai pakalbėkime apie efektyvumą, nes spaudoje pasirodė minčių, kad Lietuvos pensijų fondai blogiau nei mama “Sodra”.

Tenka pagirti “Sodros” darbuotojus, kad pagaliau dalį informacijos iškėlė į viešumą – t.y. padarė kiekvienam piliečiui prienamą informaciją apie sumokėtas lėšas, gautas išmokas bei prognozuojamą pensiją. Tegyvuoja EGAS (Elektroninė Gyventojų Aptarnavimo Sistema). Neseniai aš prisėdau ir šiek tiek pasižaidžiau su šia sistema. Todėl norėčiau pasidalinti kaikuriais pastebėjimais.

Žinoma, informacijos rinkimą pradėjau nuo

‘INFORMACIJA APIE PROGNOZUOJAMĄ VALSTYBINĖS SOCIALINIO DRAUDIMO SENATVĖS PENSIJOS DYDĮ’

Ir ką pamačiau ?

Senatvės pensijos amžius: 62 m. 6 mėn.

Senatvės pensijos amžiaus sukakties data: 2036-01

Įdomu ir tai, kad Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994-01-01: 0,0000. Pasirodo, tai ką sumokėjau iki tada, yra paprasčiausiai nusavinta.

Bet štai ta įdomiausia dalis:

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos pagrindinė dalis:396.00 Lt.

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos papildoma dalis:942,83 Lt.

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos priedas už stažo metus:108.00 Lt.

2010-03-01 – prognozuojamos pensijos dydis:1446,83 Lt.

Bet yra papildomų sąlygų (o kur jų nėra):

Prognozuojamos senatvės pensijos pagrindinės dalies skaičiavimo formulė pagal 2010-03-01 duomenis, laikant, kad po 2010-03-01 dirbsite iki senatvės pensijos amžiaus sukakties, turėdamas draudžiamųjų pajamų, ne mažesnių nei iki 2010-03-01.

Ir ten dar krūva visokių papildomų formulių.

Bet iš principo, visai nebloga pensija, tikrai daugiau nei skurdo lygis DABAR.

Taip pat sužinojau, kad esu gavęs apie 500 Lt išmokų (nedarbingumas).

Po keleto bandymų ir klaidų pavyko pasidaryti ataskaitą: INFORMACIJA APIE VALSTYBINĮ SOCIALINĮ  DRAUDIMĄ už visą darbinį gyvenimą. Tai yra ataskaita, kiek sumokėjau. Pastaba sistemos administratoriams – įdėkite kur nors trumpus ataskaitų aprašymus, nes iš pavadinimų sunku suprasti, kur kas yra.

Pirmiausiai pamačiau, kad viskas, kas mokėta iki 1994 metų, kažkodėl nusavinta. O darbdavys (Lietuvos Bankas) tikrai mokėjo, bet tiek to. Kiek ten kaip studentas uždirbdavau?

Taigi, per savo trumpą (18 metų) darbinę istoriją mamai “Sodrai“ sumokėjau beveik 190.000 Lt. Bet pinigai vakar buvo vertesni nei pinigai šiandien, todėl nusprendžiau paskaičiuoti, kiek gi būtų dabar pinigų, jei “Sodra” mano pinigus būtų padėjusi kur nors į banką/fondą su 5% metinių palūkanų. Rezultatas – 270.000 Lt. Jeigu tuos pinigus man mokėti kaip pensiją (1446,83 Lt), tai jų užtektų 187 mėnesiams arba 15,5 metų.

Jeigu šiuos pinigus ir toliau laikyti investavus už 5% metinių, tai sulaukus mano pensijinio amžiaus būtų 917.000 Lt. Ir tai man nepapildant nė litu. Tuomet pinigų užtektų 644,7 mėnesiui arba 52,8 metų. O jei gyventi tik iš 5% palūkanų? Tai susidarytų 3820 Lt per mėnesį.

Žinoma, mes galime diskutuoti, ar 5% metinių yra realu? Tačiau prisiminkime už kiek Lietuva skolinasi tarptautinėse rinkose. Viską, kas virš 5%, “Sodra” gali pasiimti kaip valdymo mokestį. Žinoma, investicinių pensijų fondų pelningumas svyruoja, tačiau retas kuris neužtikrina 5% metinių (ir jie dar sugeba užsidirbti sau).

Kodėl aš paliečiau šią temą? O gi todėl, kad ir toliau žmonės apgaudinėjami. Apgavystė ne tame, kiek pinigų iš mūsų paima. O tame, kad vis dar stengiamasi įteigti, kad “Sodra” užtikrins normalią senatvę. Pradėkime vadinti daiktus savais vardais, kad “Sodra” – tai duoklė mūsų (ir ne tik mūsų) tėvams ir seneliams. Ir kad mūsų kartai teko laimė gyventi nebe soclageryje (panašu į konclagerį), tačiau užtai mums teks sumokėti praėjusiai kartai, o ateinanti karta NEPRIVALO mūsų išlaikyti. Ir kad savo ateitimi mes patys privalome pasirūpinti. O ir demografinės tendencijos tokios, kad ateities kartos net ir negalės mūsų išlaikyti.

Kai man aiškina kaip manim mama „Sodra“ pasirūpins, tai aš (ir ne tik aš) imu skaičiuoti rūpinimosi efektyvumą. Nepaisant netgi šios pasaulinės ekonomikos krizės, skaičiavimai ne “Sodros” naudai. Tuomet natūraliai kyla noras investuoti savo pensijos pinigus kitaip, t.y. efektyviau. Ir natūralu, kad stengiamasi mokesčius optimizuoti (anot valdininkų – slėpti). Beje, mokesčius tvarkingiausiai susimoka vargingiausieji. Juk iš jų lengva atimti.

Bet juk daugelio politikų devizas: “Po manęs nors ir tvanas”. Todėl iš jų tikėtis kažkokių esminių pokyčių beprasmiška.

Labai norėčiau išgirsti jūsų mintis, ką mes galime padaryti, kad sustabdytume šį užburtą ratą ?

P.S. Revoliucijų, teroro aktų ir panašių dalykų nesiūlyti.

24 komentarų

Kov 29 2010

Full signal – full of fail (“Grėsmingą signalą” pažiūrėjus)

Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai pirmieji Europoje išvys dokumentinį filmą „Grėsmingas signalas“ („Full Signal“), kurį kino kritikai jau spėjo pakrikštyti mobiliųjų telefonų žalos detektyvu.

Detektyvai man patinka, todėl vakar buvau tarp tų, kurie sugužėjo į kino salę. Deja – tai, kas buvo anonsuota kaip detektyvas, pasirodė viso labo esanti nevykusi komedija. Ir nors seanso metu niekas garsiai nesijuokė, išėję iš kino salės vargiai sulaikėme šypsenas. Tame tarpe ir mano mama daktarė, kurią pakviečiau pasižmonėti sekmadienio vakarą. Trumpai reziumuočiau taip: gerbiamas režisieriau, jeigu važinėjate po pasaulį ieškodamas kvailių, tai Lietuvoje jų nėra tiek daug.

Trumpai tariant, filme įvairūs šnekėtojai – mokslininkai, savanoriai, nukentėjusieji – pasakoja, koks blogis yra elektromagnetinė spinduliuotė, kurią skleidžia mob. ryšio aparatai ir mob. ryšio antenos (arba bazinės stotys, angl. cell towers). Taigi, pagal filmo pagrindinę mintį, toji elektromagnetinė spinduliuotė visur mus persekioja 24/7, ir kadangi pastoviai spinduliuoja, tai tampa visokių ligų (dažniausiai – vėžinių susirgimų) priežastimi. Todėl, mums bando įpiršti, reikia naikinti bazines stotis.

Pasibaigus filmui, įvyko Q&A pusvalandis, į kurį filmo režisierius Talal Jabari buvo atgabentas tiesiai iš Amerikos. Truputėlį keista, kad tokio globalinio sąmokslo demaskacijos europinei premjerai buvo pasirinkta tokia ašarų pakalnė. Matyt, ieškota vietos, kur žmonės po filmo išeitų į gatves, ropštųsi ant daugiaauškščių pastatų stogų ir naikintų bazines stotis. Arba bent jau darytų spaudimą politikams, kurie tas bazines stotis nubrauktų vienu sakiniu įstatymo pataisoj.

(Beje, įsitaisę dviem eilėm žemiau manęs filmą žiūrėjo ir Seimo nariai D. Mikutienė ir J. Veselka: daug šansų, kad režisieriaus noras šiuo filmu pastūmėti žmones imtis veiksmo (“take action”) realizuosis per minėtus politikus. Manau, netruksime sulaukti susirūpinimo politinių pareiškimų.)

Taigi Lietuvoje po “Full signal” premjeros nieko tokio kaip Santa Fe ir Portlande neįvyko (ten žmonės organizavosi į būrius). Galbūt dėl to, kad į rimtesnius žiūrovų klausimus dėl filme paminėtų faktų pagrįstumo režisierius atsakė, kad, maždaug, tai nėra mokslinė dokumentika, todėl, maždaug, nereikėtų tikėtis detalaus faktų išaiškinimo. Mums, žiūrovams, turėtų pakakti to, kad režisierius esą “turi krūvas dokumentų, tyrimų”, kurie pagrindžia filmo prielaidas. O jos yra štai tokios:

1. Mob. ryšio infrastruktūros spinduliavimas esą sukelia vėžį, daugiausia – smegenų.

2. Spinduliavimas yra kaip tarša (“air pollution”).

3. Spinduliavimas esą suardo ląstelių DNR, taigi skatina mutaciją

4. Mob. ryšio industrija esą laiko savo kišenėje politikus, ypač Amerikoje, kad leistų jiems nevaržomai statyti bazines antenas

5. Dėl spinduliavimo esą randasi vis daugiau hyper-jautrių (“hyper-sensitive”) žmonių, kurie yra alergiški elektromagnetiniams spinduliams

6. Esą gyventi šalia/po bazinėmis stotimis yra pavojinga gyvybei (neva būta mirties atvejų)

Visus šiuos momentus čia truputėlį palukštensiu. Juolab po filmo teko šnektelti su režisieriumi akis į akį. Tačiau visų pirma norėčiau tarti “Gėda!” lietuvaičių chebrytei, kuri organizavo šio filmo pristatymą. Štai kaip herojiškai nupasakota apie filmo premjerą Full Signal puslapyje “Facebook’e”:

Full Signal Director, Talal Jabari, was escorted to the sold-out screening at the 15th Annual Vilnius Film Festival by security guards amidst concerns the cellular industry would try to block his arrival at the theater.

Aš suprantu, kad baimė parduoda, bet gal nereikėtų vardan to mūsų ašarų pakalnės versti aborigenų užkampiu, kur koks nors aštriadantis mobiliojo ryšio firmos direktorius, tipo Zabulis, apsiginklavęs beisbolo lazda nori padaryti pyst per makaulę režisieriui tarptautiniame festivalyje. Juokingai atrodot.

Bet grįžkim prie filmo. Mobiliojo ryšio antenos spinduliuoja kažką tokio baisaus, kas neištirta, neaiškus poveikis ir t.t. Kadangi jos taip baisiai spinduliuoja, siūlau visiems paskaityti štai šį puslapį. Kas tingite skaityti, pasakysiu, kad Saulė, radijo ir TV antenos skleidžia didesnę elektromagnetinę spinduliuotę, nei mob. ryšio antenos. Todėl visi, kas gyvenate Vilniuje netoli TV bokšto (Karoliniškėse, Lazdynuose), JAU esate lavonai.

Bet, pasak filmo autorių, kenkia ne tik antenos, kenkia ir patys telefono aparatai, kuriuos laikome prie ausų ar kitų organų. Profesorė L. Griciūtė (mano mamos kolegė), kurią turėjau garbės parvežti namo pasibaigus filmui, taipogi perspėja, kad reikėtų riboti telefonų naudojimą vaikams, nes jie gali būti pažeidžiami. Tačiau, profesorės manymu, bazinių stočių žmonės neturėtų baimintis.

Čia reikėtų paminėti, kad filmo režisierius, agituojantis prieš bazines antenas, į vieną mano klausimą sunkiai rado atsakymą: “Ar aš teisus, kad kuo mažiau tam tikroje teritorijoje yra bazinių stočių, tuo labiau telefono aparatai gaudo silpnesnį signalą? Ir ar tai nereiškia, kad gaudydami silpnesnį signalą telefono aparatai spinduliuoja kur kas labiau?”.

Kitaip tariant, sveikas protas sako, kad kuo daugiau įrengta bazinių stočių, tuo mažiau spinduliuoja mobilusis telefonas. Režisierius po išvedžiojimų atsakė, kad apskritai reikėtų, kad būtų kuo mažiau ir telefonų, ir bazinių stočių ;)

Kitas mitas – spinduliavimas kaip tarša. Atseit silpnos bangos, sklandydamos ore ilgą laiką, vieną dieną ims ir mus nudaigos. Čia tas pats, kas ilgą laiką stumiant sieną, tegu ir nestipriai, tikėtis vieną dieną ją nugriauti. Ta pati logika. Deja, norint nugriauti sieną, tenka atsigabenti traktorių.

Dar dėl taršos: elektromagnetiniai spinduliai, priešingai nei kokios nors automobilių išmetamosios dujos ar tabokos dūmas, organizme neužsilieka. Ėjo ir praėjo. Tiesa, rentgeno ir ultravioletiniai spinduliai yra jonizuojantys, t.y. ardantys molekulių cheminius ryšius. Tačiau visos kitos ilgesnės bangos (šviesa, radijo ryšys, mobilusis ryšys) cheminių ryšių neardo. Ir apskritai:

Saulės spinduliuotės galingumas giedrą dieną viršija mobiliojo ryšio bazinės stoties spinduliuotę (kai apspinduliuojamasis objektas yra 10 m. atstume nuo bazinės stoties) dešimtis tūkstančių kartų.

Tačiau jūs, žinoma, Lietuvos mokslininku – Vilniaus universiteto Radiofizikos katedros dr. doc. Algimantu Kežioniu - galite netikėti, tačiau galite tikėti tuo, ką filme šneka žurnalistė B. Blake Levitt, porinanti, kaip elektromagnetinė spinduliuotė gadina DNR struktūrą ir iššaukia mutacijas. Beje, filme taip meistriškai parodytos tos benutrūkstančios DNR pynės, kad pamiršti, jog anksčiau mutacijoms reikėjo keliolikos kartų. Atsiradus telefonams, mutuojame čia ir dabar.

Tačiau viskas nėra taip blogai. Šiuo metu Lietuvoje nustatyta elektromagnetinės spinduliuotės norma yra 10 µW/cm2 (10 mikrovatų į kv. centimetrą). Tyrimų metu Lietuvoje tenustatoma 0,1 µW/cm2. O štai JAV, kur buvo nufilmuota didžioji dalis filmo scenų, leidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės norma siekia 500 µW/cm2, tai yra net 50 kartų daugiau nei Lietuvoje. Europoje leidžiama 1000 µW/cm2, taigi net 100 kartų daugiau nei Lietuvoje. Taigi pasaulyje mutuosime paskutiniai.

Kitas filmo “faktas”, kad mobilieji operatoriai Amerikoje papirko politikus. Žinote, kiek jie davė? Ogi kelis mijonus dolerių rinkimų kampanijoms finansuoti. O Bilo Klintono kampanijai visa JAV mob. industrija davė… tuoj nukrisit nuo kėdės… ogi cielus 80.000 USD! Turbūt kelios kompanijos, tokios kaip “T-Mobile“, susimetė ir nunešė Klintonui 10 SIM kortelių su neribotais pokalbių limitais. O tas davė savo rinkimų kampanijos padėjėjams, kurie be pokalbių Amerikos viduje keliolika kartų paskambino į Izraelį. Ir to pakako, kad dabar Amerikoje antenas galėtų statyti bet kas, bet kur ir bet kada.

Toliau filme rodoma moteris Sue Scott, kuri su vyru nusipirko butą kažkurtais, kur daug antenų, ir ten jai pradėjo sopėti galvą. Ta proga išsikvietė kažkokį inžinierių, kuris parekomendavo miegoti apsidengus super-duper užuolaidomis. Įtariu, kad pasig00glinę rastumėte, kur tokių įsigyti. Laikas būtų pigu.lt praplėsti savo prekių asortimentą.

Bet tai dar ne visa dramaturgija. Rodoma švedė, buvusi mokytoja Rigmor Grandlund-Lind, kenčianti nuo alergijos visokiausioms bangoms, tame tarpe ir nuo mob. ryšio. Į jos namus svečiai gali ateiti tik išsijungę mob. aparatus, nes kitaip jai po kažkiek laiko pradeda skaudėti galvą. Tai, tiesą sakant, nejuokinga, nes moteris serga daugybe ligų (ekrane parodomas sąrašas). Tuomet (o gal prieš tai) parodoma, kad Švedijoje kaip niekur kitur daug žmonių kenčia nuo hyper-jautrumo elektromagnetinei spinduliuotei. Pasigooglinus paaiškėja to priežastis – Švedija yra vienintelė šalis pasaulyje, kur hyper-jautrumas pripažįstamas kaip neįgalumas. Su visomis iš to plaukiančiomis paramomis ir kompensacijomis. Kaži kiek Lietuvoje rastųsi hyper-jautrių spinduliavimui žmonių, jei valdžia pasišautų juos remti. Manau, mūsų tokių būtų koks 80 proc. ;)

Čia besigoolindamas apie švedus aptikau, kad vienas filmo šaltinių – profesorius Olle Johansson – Švedijoje 2004 m. gavo ironišką “Metų klaidintojo” apdovanojimą. Taip šitą poną įvertino jo kolegos mokslininkai už gandų skleidimą apie elektromagnetinio spinduliavimo žalą:

Olle Johansson uses vague, deceptive and suggestive language. This includes unclear use of concepts – one of his more confusing types of phrasings is the one which demands “proof of lack of danger”. Such proof never is possible.

Common sense sako: negali paneigti egzistuojant tai, kas neegzistuoja. Visada trūks įrodymų. Todėl dabar ir ateityje sąmokslo teorijų rėmėjai bet kokį fizikų, medikų teiginį galės atmesti, nes galbūt kada nors kas nors ras naujų aspektų ir niuansų, kurie įrodys spinduliuotės žalą. Pasaka be galo. Tačiau meniniam filmui toks pseudo-mokslininkas puikiai tinka. Tiks ir politikams įvairiose šalyse, kurie lips ant bačkos, kad pasiektų bazines antenas. O nuo pastarųjų atsispyręs, žiūrėk, jau ir į kitą kadenciją gali įšokti.

Grįžkim prie filmo. Pabaigoje arabiškai pasakojama, kaip viename Izraelio miestelyje, Isfyia, gūdžiais 1999 metais per vieną mėnesį nuo vėžio numirė 15 arabų. Vietos žyniuoniai sulygino mirčių žemėlapį su bazinių antenų žemėlapiu ir pamatė, kad žmonės mirė kaip tyčia po antenomis. Kilo panika, žmonės išėjo į gatves ir degino bazines antenas.

Filme apdainuotas incidentas yra aprašytas ir čia, tačiau, čia, priešingai, nieko neminima apie mirtis. Šis atvejis nėra paminėtas nei Izraelio vėžio registre (gal jį administruoja žydai, slepiantys statistiką apie arabus??), nei jokioj medicininėj mokslinėj literatūroj. Prizas (kvietimas į rengiamą alaus degustaciją) tam, kuris ras šį Isfyia vėžinių mirčių protrūkį aprašytą medikų analuose.

O dabar pažiūrėkime į šį atvejį blaiviai. 1999 m. Izraelyje buvo uzfiksuota 9.034 vėžinių atvejų, arba 296,74 susirgimų 100.000 žmonių (statistika pateikiama atskirai pagal žydus ar arabus) labiausiai sergančioje grupėje. Palyginimui, 1999 m. Lietuvoje buvo 375,4 susirgimų 100.000 žmonių. Kadangi Isfyijoj gyvena ~25.000 gyventojų, teoriškai, šiame mieste vėžį galėtų nešioti 74 statistiniai izraeliečiai (296*100.000/25.000=74). Kad per vieną mėnesį numirtų 11,1 proc. visų sergančių (net jei tai tiesa) – nėra kažkas neįmanomo. Tai vadinama vėžio klasteriais (statistinė atvejų sankaupa), tokių būta ir Lietuvoje.

Per Q&A sesiją vakar kažkas iš salės paklausė režisieriaus, kodėl žmonės Isfiyjoje kovojo tik prieš mob. ryšio antenas, tačiau nekovojo prieš TV ar radijo bokštus. Režisierius atsakė: todėl, kad jos kėlė gyventojams didžiausią susirūpinimą. Tačiau jis taip pat užsiminė, kad tame miestelyje būta ir maritime (laivybos) stočių. Tą patį faktą radau ir viename režisieriaus interviu. Taip kad filmo vinis – baisusis atvejis – yra labai abejotinas. Jei miestelyje spinduliuoja laivybos antenos, kodėl žmonės degino tik bazines stotis? Jei žmonės mirė po antenomis Isfyijoje, kodėl nemirė kaimyniniuose miesteliuose? Vėlgi, kodėl žmonės vis dar gyvena Karoliniškėse?

Pabaigai dar viena detalė. Filmo seanso metu buvo dalinami tokie partizaniniai lapeliai. Reklamuoja jie tokias korteles, kurios, kabėdamos ant kaklo ar kur kišenėje, neva apsaugo nuo elektromagnetinių spindulių. Štai pirmoji tos brošiūros pastraipa:

Mediciniškai įrodyta, kad elektromagnetinė spinduliuotė yra viena pagrindinių žmogaus ligų priežasčių. (…) Elektromagnetinė spinduliuotė gali sukelti įvairias nepagydomas ligas, tokias kaip: katarakta, smegenų auglys, leukemija, persileidimas, savižudybė, demensija, galvos skausmas ir t.t.

Komentarų turbūt nereikia.

Disclaimer: už šitą įrašą man mob. ryšio industrija sumokėjo krūvą pinigų. Taip pat sumokėjo visiems, kurie komentaruose pasisakys už telefonus. Tačiau daugiausia industrijai kainavo papirkti google. Mat jis sugeba nurodyti net tokius šaltinius, manančius, kad šnekėjimas telefonu už vairo kelia rimtesnę grėsmę sveikatai nei telefonų elektromagnetinis spinduliavimas.

79 komentarų

Kov 29 2010

Tęsiame internetinių seminarų ciklą

Nors pirmas internetinių paskaitų (webinar’ų) blynas  ir buvo šiek tiek apsvilęs, tačiau norėdami tobulėti ir turimas teorines žinias apie internetinį marketingą paversti rezultatu arba entelechija, darome seminarus dar kartą. Šį kartą ir temų daugiau, ir kalbų.

Taigi, balandžio 7 dieną planuojami šie vebinarai:

10.00 – 11.30
ПРОДАЖИ: процесс или искусство…  
Registruotis

 

12.00 – 13.30
Throughput accounting: How to improve the profit performance of an organization?
Registruotis

 

14.00 – 15.30
Pardavimo proceso valdymas
Daugiau informacijos
Registruotis

 

16.00 – 17.30 
Išlaisvink savo pinigus – efektyvus atsargų valdymas
Daugiau informacijos
Registruotis

6 komentarų

Kov 29 2010

Pabuskime ir kelkimės

Parašė audrius temai Projektų valdymas

Nežinau, kaip su pirmu teiginiu, bet antras pavyko ne iš karto. Ir ne iš antro. Kaip jaučiatės šiandien atsikėlę visa valanda anksčiau? Turbūt darbingi ir pasiruošę kavos litrą išgerti. Kiekvienais metais aš du kartus susimąstau, ir kam mes tą laiką sukaliojam? Atvirai pasakius, atsakymo niekas nežino. Tiksliau tie, kurie tai sugalvojo, išžygiavo anapilin nusinešdami pagrindinę priežastį. Todėl mums liko tik mitai.

Vienu tokiu mitu pasidalinsiu. Tai buvo sugalvota tada, kai prasidėjo elektrifikacija ir, be abejo, visiems elektros trūko. Ir tada pramonininkų lobistai sugalvojo neblogą variantą. Reikia, kad gamyklos veiktų tik dienos metu. Ir tegul darbininkai vakare kankinasi su elektros trūkumu. Kaip tarė, taip ir padarė. Tik nuo to laiko daug vandens nubėgo. Bet įprotis išliko. Neveltui tyrimai ekonominės naudos nerado. Net kontrolieriai randa krūvomis neigiamų aspektų žmonėms. Iš visų neigiamybių man labiausiai patiko prašymas vyriausybės paaiškinti darbo laiko pasikeitimą karvėms. Nes jos nesupratingos, ir nesugebėjo persiderinti pieno gamybą visa valanda anksčiau.

Ką mes galime išmokti iš šio reiškinio? Tai, kad įprotis stipresnis už sveiką protą. Ir kad turime daug atgyvenusių įpročių, kurie perkelti į įstatymus. Na, bet įstatymų nekeisime, o apsidairysime savo kontoroje. Turbūt ne viena įmonė kompiuterizavosi, bet popierių neatsisakė. Kaip tai gali būti? Ogi įprotis, juk dar mano senelis bėgiojo su popieriais, kad penkiolika parašų surinktų, tai kodėl ir jo anūkams to paties nedaryti? Ir viskas daroma du kartus. Vienas kartas yra popierinis, antras yra kompiuterinis. Matyta?

Sunkiai dėliojasi mintys, todėl pakelkime kavos puoduką už istorinius įpročius, kurie jau trukdo visiems, bet nėra valios juos pakeisti.

8 komentarų

Kov 26 2010

O gal gerai?

Parašė audrius temai Pastebėjimai

Jau kelias dienas spaudoje pagrindinė tema - kokius turime sudėtingus mokesčius, ir kad vargšams dirbantiems teks papildomai susimokėti. O seniau…

Bet ar iš tikro yra taip blogai, kad žmogus pats susimoka savo mokesčius? Tik nepulkite šaukti, kad jūs mokate mokesčius. Mokesčius iš jūsų atima, ir daro tai kiekvieną mėnesį. Beje, atėmimo prievolė permesta ant darbdavio pečių. Taigi kokie galimi pliusai, jeigu kiekvienas dirbantysis pats mokėtų visus mokesčius:

  • Nebeliktų vokelių, tiesiog tai būtų normali apmokėjimo forma. O patikrinti, ar kas nors neslepia, galima labai paprastai: kai nupirktų vokų kiekis sutaps su paštu siunčiamų vokų kiekiu, žinosime, kad vokeliais jau niekas nemoka.
  • Pradėsime domėtis, kodėl taip lengvai manipuliuojama mokesčių pavadinimas ir procentais. Tiksliau, kodėl tai daroma tik į vienus vartus, ir tada gal atsiras masė žmonių, kurie įdės pakankamai pastangų, kad nepasikartotų „mokesčių naktis“.
  • Nebeliktų „runkelių“, „šunaujos“ ir t.t. Kodėl „runkelis“ turi mokėti kažkokiam politikui? Kai nebus už ką susimokėti atlyginimo, gal atsiras mintys apie pagarbą Lietuvos piliečiams?
  • Mokėtume tik kartą metuose. Valdžiai būtų lengviau planuoti savo biudžetą ir būtų aišku, kad pagrindines pajamas turi sunešti ne dirbantieji, o pelningi verslai. Todėl ir aiškūs prioritetai atsirastų. O tai dabar vyriausybė vienu metu ir graži, ir protinga nori būti?

Galime tęsti sąrašą privalumų, kaip, beje, ir trūkumų. Bet tik vienas aišku: kol neaišku, kas vyksta su mokesčių sistema, kaip galima kalbėti apie kokį nors valstybės valdymo skaidrumą? Nors geriau užbaikime teigiamu niuansu. Kuo daugiau politikai prisidirbs, tuo daugiau klausimų iškils. Kuo daugiau klausimų iškils, tuo daugiau atsiras priežasčių versti valdžią arba emigruoti. Bet kokiu atveju sąmoningėjame.

10 komentarų

Kov 21 2010

Savaitgalio pastebėjimai – Gyvenimo tikslas

Parašė nerius temai Projektų valdymas

Šaltinis: Internetas

5 komentarų

Kov 19 2010

LOGIN 2010: kažkas nufilmavo commonsense.lt pranešimą

Aptikau, kad vienas geras žmogus nufilmavo vakarykštį mūsų pranešimą “Login 2010″ konferencijoje, “Ignite” sesijoje.

Vaizdo įrašo aprašyme youtubėj paminėtas Darius Bagdžiūnas, nors iš tiesų scenoje prezentavomės su Dariumi Gyliu. Paskutinėje skaidrėje, kuri nebetilpo į gero žmogaus video, pranešimą reziumavome taip:

Mielas dienorašti,
Rašyk į Tave nerašęs, reikalai pajudės tik pradėjus juos judinti ;)

O čia, žemiau, pranešimo metu rodytas klipas, kurį kai kurie tinklaraščio skaitytojai jau matė:

17 komentarų

Kov 14 2010

Nes čia “Švyturys”

Jei paskaičiuočiau, kokios rūšies alaus gyvenime esu išgėręs daugiausiai, neabejotinai nugalėtų “Švyturiui-Utenos alui” priklausantys prekių ženklai. O jei būtų užaugęs mano pilvas, dėl to kalčiausi būtų “Utenos”, “Švyturio ekstra” ir “Carslberg”. Tik pastaruoju metu buvau pradėjęs vengti šių rūšių, jas sėkmingai pakeitęs tai, žiūrėk, “Rinkuškių” bambaliu, tai kuo nors importiniu iš “Vynotekos”. Pernai su draugais padarėme išvadą (kažkas iš draugų neatsakingai pareiškė), kad “Švyrutys” labai suprastėjo, todėl, matyt, ir buvo pereita prie alternatyvų.

Dar daugiau alyvos į “Švyturio” alų šliūkštelėjo mano bičiulis tinklaraštininkas ir šiaip ITIL bei ISO reikalų išmanytojas Ričardas Savukynas, prieš mėnesį jau minėtas mano įraše apie tikro maisto paieškas. Taigi Ričardas ėmė ir pažėrė abejonių apie “Švytury” galimai naudojamas šamarliakines alaus virimo technologijas, vadinamąsias “high gravity” (HG).

Į Ričardo straipsnį bendrovė “Švyturys-Utenos alus”, kurios metinė apyvarta siekia ~500 mln. Lt,  sureagavo štaip kaip: paskelbė “Švyturio Ekstra” kokybės deklaraciją ir pakvietė straipsnio autorių apsilankyti alaus gamykloje Klaipėdoje. Į ekskursiją, kuri įvyko prieš ilgąjį savaitgalį, buvau kooptuotas kaip vairuotojas ir taipogi tinklaraštininkas. O kadangi jau sudalyvavau, tai ir ataskaitą skaitytojams turiu parašyti. Juolab ne taip dažnai, ko gero, blogeriai sulaukiam kvietimų pagert alaus pažiūrėt, kaip gaminamas produktas, su kuriuo linksmai leidžiam laisvalaikį.

Tingintiems skaityti ataskaitą užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad “Švyturio” žmonės, kurie su mumis bendravo, mane įtikino, kad iš principo su “Švyturiu” viskas yra gerai. Savo akimis matėme, kaip bačkų praplovimo skystis nubėga į kanalizaciją, bet ne į butelius. Taigi gerkite drąsiai pernelyg nekvaršindami galvos apie šamarliakus. Jei jie ir gaminami, tai tikrai ne Klaipėdoje ir tikrai ne prižiūrint Džuljetai Armonienei, “Švyturio” gamybos vadovei, šauniai moteriai. Ši ilgametė Klaipėdos gamyklos darbuotoja su misionierišu kantrumu ir atlaidumu (labai Jums ačiū!) atvėrė turbūt visas Klaipėdos gamyklos duris ir paaiškino turbūt kiekvieno vamzdžio paskirtį. Aš tikrai neturiu kompetencijos kiaurai tų vamzdžių įžvelgti chemikalus miltelių pavidalu, todėl esu linkęs tikėti tomis geromis emocijomis, kuriomis spinduliavo p. Džuljeta. Ar galėjo mus apgauti/”užparinti”?

Kitas žmogus, uostamiestyje padėjęs Džuljetai dorotis su dviem blogeriais, buvo Dainius Smailys, “Švyturio-Utenos alaus” korporatyvinių reikalų direktorius. Dėl tokio korporatyvinio reikalo Dainius nepatingėjo baladotis iš Vilniaus, ir mes tai įvertinome. Supratę šios kompanijos reputacijos gynymo pastangas, savo ruožtu įsijungėm diktofoną – nesinorėtų diskusijos iš tinklaraščio perkelti į teismą dėl ne ten padėto kablelio. Su diktofonu (aš) ir fotoaparatu (Ričardas) tapome dar labiau panašūs į tikrus žurnalistus – na tuos, paprastai tūpus, kurie rašo neišmanydami, ir kiša nosis kur nereikia.

Taigi mums dar nespėjus įkišti tų savo nosių, turėjome pasiaiškinti “dėl nesąmonių apie “high gravity”, kurių prirašė žurnalistai”. Gindami laisvo žodžio kalvius, tegu ir turinčius tūpų žurnalistų įvaizdį, atsakėme daugmaž tokiais žodžiais, kaip kadaise rašė “Verslo žinios”.

HG technologija – tai aukštos koncentracijos alaus gamyba ir jo skiedimas specialiu vandeniu”, – pasakoja Algirdas Gumauskas, AB “Gubernija” gamybos direktorius. Pasak jo, ši technologija sukurta JAV maždaug prieš 35 m. ekonominiais sumetimais – pagaminti didesniam kiekiui alaus reikia mažiau įrengimų, sutaupoma energijos, mat nereikia virti ir šaldyti misos – nuopylų nuo salyklo. ”Tos pačios rūšies alaus, gaminto klasikiniu ir HG būdu, skonis skirtingas, nes pasitelkiant pastarąją technologiją susidaro daugiau eterių. Šios medžiagos suteikia vaisių ar gėlių kvapą. Paprastai toks alus yra švelnesnis, jo skonis – visą laiką, po kiekvienos gamybos partijos – toks pat. O klasikinis alus yra tarsi gyvas organizmas, todėl jo skonis gali nežymiai skirtis, – lygina p. Gumauskas ir priduria, kad iš HG įrengimų plaukęs alus, jo požiūriu, yra netoleruotinas. – Daugumai žmonių yra priimtinesnis natūralus karvės pienas nei pieno milteliai, skiesti vandeniu.”

Ir čia mes iš “Švyturio” atstovų sužinome, kad HG technologijos “Švyturio” gamykloje nėra, kad ji yra tik kitoje kompanijos gamykloje – Utenoje (HG turi bei naudoja ir kai kurie kiti didieji lietuviško alaus gamintojai). Ir dar sužinome beigi esame patikinami, kad tai jokia ne sensacija, jog “Švyturio Ekstra” rūšis yra gaminama ne tik Klaipėdos, bet ir Utenos gamykloje. Tik Klaipėdoje yra gaminami alūs, priklausantys “Švyturio tradicinei kolekcijai” (“Ekstra Draught”, “Baltas kvietinis alus”, “Baltijos tamsusis alus”, “Raw”). Pasak Džuljetos, HG technologija nėra pigesnė ar paprastesnė nei įprastinė, juolab nereiškia, kad ji gamina prastesnį alų. Puiku, sakom, jei taip, tai kodėl taip baiminatės, kad žmonės nepagalvotų, jog “Švyturio Ekstra” – populiariausias kompanijos alus – gaminamas su HG? Gaunam atsakymą, kad esą “Švyturiui” labai svarbu, jog žmonės įvertintų “Ekstros” tradiciją.

O tai kokie tuomet prekiniai ženklai Utenoje gaminami su HG? Dainius atsako, kad tik “Euro” ir “Tornado” bambaliai. Ar visi kiti – “Utenos” (mėlynas ir žalias), “Stirpusis”, “Ice”, “Auksinis”, “Porteris“, etc.  - ne su HG? “Tikrai ne”. Ne, vadinasi ne. Geriam ir tikim.

“O ar “Švyturys-Utenos alus” gamina alų vadinamiesiems “private labels” užsakovams, tipo “Norfai” ar “Maximai”, – klausiu stabtelėjus prie vienos bačkos. Klausiu, nes visokios piguvos optima-linijos, manoma, yra visiškas nelygis. “Tikrai ne”, – atsako Dainius. Tądien patikėjau, tačiau šiandien prisiminiau, kad žurnalistus moko tikrinti šaltinius. Į parduotuvę keliauti tingiu, todėl pasigooglinu ir aptinku štai ką:

Beje, o gal šitas optima-linijinis alus nėra jau toks blogas? Juk virtas toj pačioj gamykloj, kur ir “Švyturio Ekstra”? Į šį klausimą galėtų atsakyti vartotojai, jei jiems kas nors užrištų akis ir duotų paragauti įvairaus alaus. Juk kaip kitaip “pasimatuoti”, jei ne lyginantis su kitais?

Šiuo klausimu Džuljeta ir Dainius turi kitokį požiūrį: jų manymu, apie alaus kokybę gali spręsti tik ekspertai, o kadangi tokių nepriklausomų Lietuvoje nėra, tai ir ekspertinių degustacijų neorganizuojama. Vartotojai, “Švyturio” atstovų manymu, balsuoja piniginėmis – jei “Švyturys-Utenos alus” turi bene pusę alaus rinkos, tai štai jums ir atsakymas, kuris alus, vartotojų manymu, yra geriausias. Taip išeina, bandom replikuoti, alaus “kokybę” galima gerinti investuojant ne tik į gamybos procesą, bet ir į reklamą… Dainius neatskleidė, koks yra metinis kompanijos reklamos biudžetas, o man rasti internete irgi nepavyko (mestelkit, kas žinot). Bet kokiu atveju man atrodo, kad jei turėčiau geriausią, skaniausią produktą, kurį mėgsta pusė Lietuvos, neekspertinių degustacijų nebijočiau. Ar reikia baimintis savo konkurencinio pranašumo?

Klausiame, kodėl ant alaus butelio etiketės nerašoma gaminio sudėtis. Tiksliau, ji rašoma, bet tik labai rezervuotai. Pavyzdžiui, sudėtis, kurią dažniausiai perskaitysite ant lietuviško alaus butelių: “sudėtyje yra miežių salyklo”. Išgirstame, kad taip yra dėl to, kad nelabai ką čia ir pribursi. Sudėtis yra tokia aiški ir paprasta, kad jos nė detalizuoti neverta. Matyt, rusams nėra taip aišku, todėl jie reikalauja nurodyti sudėtį (taip, beje, sužinome ir ‘original wort gravity’, kurį praskiedus gavosi, pavyzdžiui, “Baltika Classic”, stiprumą).

Tęsiame etikečių apžiūrą ir klausiame, kodėl rašoma tik alaus galiojimo pabaigos data, o nerašoma, kada alus buvo išpilstytas. Juk, sutikime, kelis mėnesius išlaikyti alų “tinkamomis” sąlygomis yra sunkiau, nei savaitę, todėl vartotojams būtų įdomu sužinoti, kiek laiko šnekutis laukė savo šnekoriaus. Juolab pagaminimo datą žinome pirkdami dešras, sūrį, grietinę.

Iš pradžių Džuljeta pažeria abejonę, kodėl vartotojams apskritai turėtų rūpėti išpilstymo data, nes juk “gamintojas garantuoja, kad identiškos skonio savybės per šitą periodą bus išlaikytos”. Vėliau Dainius pasakoja, kad etiketėje maža vietos, kad daug vietos užima barkodas… Bet suskambus nelabai įtikinamai, buvo pasakyta, kad “Švyturiui-Utenos alui” išpilstymo datos privalomas žymėjimas netgi “būtų naudingas, nes mūsų galiojimo laikas yra trumpiausias”. Pripažinęs, kad tos informacijos, kurios nereikalauja įstatymas, stengiamasi nedėti, nes “taip gali prisigalvoti ir paišyti mikimauzus”, Dainius, mano akimis, pasako dalyką, kuris būtų vertas ir kokio rimto laikraščio puslapių: “Švyturio-Utenos alaus” atstovas teigė palaikytų reglamentavimą, kuriuo aludariai būtų įpareigoti etiketėse atskleisti alaus išpilstymo į butelius datą”.

Bet tam, pasak Džiuljetos, priešintųsi prekybininkai, kuriems “vartotojai sukeltų jovalą lentynose”, ieškodami šviežesnio produkto (taip išeina, poreikis šviežesniam alui egzistuoja?).

Mieli Seimo nariai, blaivininkai ir sugėrovai, jūs turite unikalią galimybę pateikti įstatymo pataisėlę, kurią paremtų ne tik pilvočiai ūsočiai (pusė Lietuvos), bet ir didžiausias alaus gamintojas.

Taigi keturi mėnesiai – tiek laiko galioja bet kuris ŠUA alus, kai ant butelio yra uždedamas kamštelis. Pasak Dainiaus, kiti lietuviški alūs išlaikomi dar ilgiau, jau nešnekant apie importinį (berods, standartiškai 9 mėn.). Taigi galimas daiktas, kad kovo 11-ąją, keldami bokalus už Lietuvos jubiliejų, gėrėte pernai pagamintą alų. Ar galėtų šis laikas būti trumpesnis? Jei teisingai supratau, kai šnekėjomės triukšmingame misos virimo ceche (diktofonas įrašė originalų triukšmą), alus nuo-iki yra išverdamas per 3 savaites. Į parduotuves buteliai paskirstomi daugiausia per savaitę. Taigi užtenka ~30 dienų, kad miežio grūdas virstų preke parduotuvėje. Kam reikalingas dar 90 dienų buferis?

Džuljeta ir Dainius sako, kad to reikalauja prekybininkai. Betgi pas juos ŠUA butelių apyvartumas, kaip mums buvo pasakyta, yra ~7 dienos (sorry, neišsiaiškinom, kaip jį skaičiuoja, nes buvo apskritai suabejota, ar mes žinom, kas yra apyvartumas). Prekių grąžinimo, sako, apskritai praktiškai nebūna. Tai kam toks buferis? Deja, mums nepavyko išsiaiškinti.

Mieli alaus mėgėjai, argi nenorėtumėte lentynose rasti šviežio, o ne pernykščio alaus?

Tikiuosi, šį pavyzdį paims domėn ir Nerius, kai baiginės įrašų seriją apie distribuciją. Aš kol kas galiu tik daryti prielaidą, kad kuo ilgesnis alaus galiojimo periodas, tuo lengviau amortizuoti trūkumus, kurie (galimai) susidaro dėl staigaus paklausos padidėjimo sezono metu. Prisigaminom “į priekį” ir laukiam saulėtos vasaros. Na, nepašvietė saulutė – nieko baisaus, realizuosime po truputį rudenį.

Dar vienas įdomus dalykas – minėtoji “Švyturio Ekstra” kokybės deklaracija. Leiskite pacituoti:

„Mums svarbu, kad vartotojas, kurių pasitikėjimą labai vertiname, aiškiai žinotų, kokį produktą perka ir būtų tikras, kad mūsų alus pagamintas natūraliai, be jokių cheminių priedų, nenaudojant pagreitinimo technologijų (…)“, – teigia R. Viršilas.

„Švyturio Ekstra“  Kokybės deklaracija skelbia, kad šis alus fermentuojamas tik natūraliai, be jokių  pagreitinimo būdų ar medžiagų, dirbtinai skatinančių fermentaciją. (…)

Jau degustuodami klausiame, ar tai, kas aukščiau parašyta, reiškia, kad tik “Švyturio Ekstroje” nėra cheminių priedų ir pagreitinimo technologijų, o kitose “Švyturio” ar “Utenos” rūšyse – galimai yra? Džuljeta ir Dainius krato galvas ir sako, kad taip nereikėtų suprasti. Tuomet klausiame, kodėl nepadarėte tiesiog “Švyturio-Utenos alaus” deklaracijos, jei jau nė vienoje iš rūšių nėra naudojami cheminiai priedai ir medžiagos, kurios greitina gamybos ciklą? Juk jei nori užkirsti gandams kelią, tai ir reikia kirsti be išvedžiojimų ir nutylėjimų (teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad kiti gamintojai apskritai nesivargina ką nors deklaruoti).

Jei čia tikitės sensacijos, tai jos nebus. Nes žodžiu buvo pasakyta, kad chemijos ir “greitintuvų” nėra nė vienoje ŠUA rūšyje. Sensacija būtų, jei gyvenimas parodytų, kad aludariai melavo.

Kaip tyčia, “Švyturio” prekės ženklas mums sako:

P.S. Kai išgersiu dabar šaldytuve gulinčius “Rinkuškių” bambalius, vėl nusipirksiu “Švyturio” (ne “Utenos”) butelių. Iš dalies dėl to, kad geriau gert tai, ką matei gaminant (užuomina apie mielai laukiamą kvietimą iš Rinkuškių), iš dalies ir dėl to, kad noriu išmėginti dovaną (toks ant šaldytuvo prilipdomas alaus kamščių atidarytuvas).

122 komentarų

Kov 12 2010

[Think] Gyvenimo išminties perliukai

Parašė audrius temai Mokymai

Rimvydas JASINAVIČIUS, MRU profesorius, Dr., Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų-darbdavių konfederacijos prezidentas

Sėkmingo gyvenimo dėsniai. 1 dalis

Sėkmingo gyvenimo dėsniai. 2 dalis

Sėkmingo gyvenimo dėsniai. 3 dalis

Kol kas yra tik 1 komentaras

Next »