Viskas prasidėjo praėjusią savaitę, kai mano vienas bičiulis (laisvalaikiu (kaip ir mes) parašinėjantis ne tik į savo tinklaraštį, bet ir į populiariąją spaudą) ėmė ir parašė baisų straipsnį. Neparašė nieko naujo, o baisu, vienok:
Parduotuvėje pažvelgiu į ekologiškų prekių lentyną. Normalaus maisto ten nėra. (…)
Kai skaitai etiketes, nežinai net ką galvoti, ypač kai prisimeni, kad sudedamosios dalys visada rašomos mažėjimo tvarka.
Štai „Nemateko“ gaminto „Virto viščiukų broilerių kepeninio pašteto“ sudėtis:
1.Kiaulienos lašiniai 2.Sultinys 3.Viščiukų broilerių kepenys 14% 4.Kiaulių odos 5.Viščiukų broilerių odos 6.Manų kruopos 7.Sojos baltymų koncentratas 8.Druska 9.Cukrus 10.Bulvių krakmolas 11.Pieno baltymai 12.Aromato ir skonio stipriklis E621 13.Antioksidatorius E301 14.Konservantas E250
Ar tikrai galime vadinti tokį produktą viščiukų kepenų paštetu? Žinoma, kad taip, nes ten juk yra tų kepenėlių. Net 14 procentų! Ar pasikeistų skonis, jei kepenėlių išvis nebūtų? Manau, kad nelabai. E621 – garsus aromato ir skonio stipriklis mononatrio gliutamatas – net nevalgomas pjuvenas gali paversti gardžiu maistu.
Kartą viename prekybos centre su žmona tyčia ieškojome dešros, kurioje nebūtų mononatrio gliutamato. Perskaitėme visas etiketes. Iš kokio pusšimčio rūšių atradome tik dvi. Abi – ispaniškas. O lietuviškos be E621 tąkart nebuvo nė vienos.
Nuo to laiko, kai paskaičiau Ričardo tekstą, savo “Norfoje” lankiausi du kartus. Abu kartus vienas, t.y. teko ne tik asistuoti nešiojant krepšelį, bet ir savarankiškai parinkinėti prekes. Tiksliau, ieškoti TIKRO MAISTO. Ne maisto skonio gaminių, su E ir visokiais ingredientais, kurių pavadinimų niekada neišmoksiu, bet tikro maisto. Rezultatas – panašiai kaip Audriui su vaistais: arba perki, kas yra pasiūlyta, arba lieki be nieko.
Bet namo tuščiom grįžti negaliu, todėl nuperku kiaušinių, pieno, grietinės. Žinoma, alaus (bet, jaučiu, tuoj pribręsiu pirkti iš www.savasalus.lt) ir vyno. Namie turim bulvių iš kažkokio ūkininko – kaip nors išgyvensim.
Ir štai šiandien Rūta Grinevičiūtė Janutienė savo TV laidelėje porina, kad situacija su maisto pasiūla yra daugiau nei katastrofiška. Kalba eina ne apie tai, kad kažkur kažkas į kažkokį produktą pridėjo kažkokių nesamonių, o apie tai, kad nemaisto pateikimas kaip maisto yra absoliučiai masinis reiškinys.
Kas nežiūrėjote laidelės, galite pasiskaityti reziume. Verta paskaityti ir verta pacituoti:
Norėdama pagaminti 100 kilogramų virtų dešrelių, viena dabar veikianti ir pirkti mums dabar siūlanti įmonė sunaudodavo: 52 kg sojų želės (vadinamosios sojų varškės), 3 kg antros rūšies jautienos, 6 kg kiaulienos, 4-5 kg manų kruopų, 2-3 kg miltų, tiek pat druskos, 7-8 kg vandens, 20-25 kg plėvių, kremzlių, kiaulės odų emulsijos, sausgyslių, pažiaunių, kitokių subproduktų ir apie 1 kg įvairių priedų – dažiklių, skonio stipriklių.
Ir taikliai pastebėjo laidoje dalyvavusi gydytoja, patarusi, kad etiketėse skaitant apie tirpiklius, saldiklius, dažiklius ir minkštiklius, mintyse visada pridėkime “kepenų, smegenų (tirpiklis, minkštiklis, etc.)”.
Taigi kokį sprendimą mes galime sugalvoti savo suminkštėjusiomis aptirpusiomis smegenėlėmis? Auginti ne tik agurkus ir pomidorus (žr. praėjusio sezono šiltnamio derlių paveikslėlyje), bet užsiveisti ir tikrų vištų?
O gal pirkti turguje? Variantas, bet kad grįžtant iš darbo nė vienas jau nebedirba. Susirasti padorius ūkininkus ir pirkti iš jų reguliariai po kiaulę ir grūsti gabalais į šaldymo kameras? Tai reiškia, reikia keisti įpročius, o tai, žinome, didžiausias apribojimas.
O dabar pamėginkime rasti atsakymą, kodėl – esant potencialiai tikro maisto vartotojų rinkai – neatsiranda gudruolių, kurie sumotų iš to užkalti pinigą? Kažkas patikėjo, kad visiems rūpi tik dešros kaina, ir dabar esame priversti valgyti dažiklius, įdarytus nagais ir ragais. Bet juk po parduotuvę aš valandą vaikštau ne ieškodamas pigesnės prekės, bet tikro maisto! Ir jei nemaisto gamintojai (įtariu) turi pasiteisinimą, kad brangūs gaminiai esą neturi paklausos, tai tegu mąsto iš naujo.
Nemaisto gamintojus galima suprasti: turėdami asortimente 10 “mėsos” gaminių iš skūrų ir tirpiklių, jie negali paleisti tikro mėsos gaminio ir jį atitinkamai “brand’inti”, nes taip pakirstų visam savo skūrotam asortimentui. Vadinasi, jei neklystam įvardydami poreikį, atsiveria puikios galimybės naujiems gamintojams. Na, tarkime tiems atsivertėliams, kurie, pasak Rūtos, 15 metų pradirbo nemėsos fabrike ir nė už ką nesuvalgytų nė gabalėlio savo gamintos “dešrelės”.
Beje, maisto pramonėje paklausą gali nulemti ne tik gaminio kaina/kokybė, bet ir apyvartumas. Taip, taip, dukart per dieną pristatomos duonos žmonės ims pirkti daugiau nei tokios pačios, pristatomos į parduotuvę trečiadieniais ir penktadieniais. Vakar savo “Norfoje” vos nenusipirkau “Rokiškio” sūrio, supakuoto 2010-01-18 dieną (prieš dvi savaites). Taigi tikras maistas su puikia logistika yra tai, apie ką pats laikas pamąstyti verslininkams, esantiems už nemaisto pramonės senbuvių borto.
O mano namuose tuo tarpu toliau tykiai audžiama mintis kada nors iš miesto išsikelti į padorų užmiestį. Bo dabartinio mėgėjiško 15 kv. m. šeimos šiltnamio pragyvenimui nebeužtenka.
