Tikro maisto beieškant

Viskas prasidėjo praėjusią savaitę, kai mano vienas bičiulis (laisvalaikiu (kaip ir mes) parašinėjantis ne tik į savo tinklaraštį, bet ir į populiariąją spaudą) ėmė ir parašė baisų straipsnį. Neparašė nieko naujo, o baisu, vienok:

Parduotuvėje pažvelgiu į ekologiškų prekių lentyną. Normalaus maisto ten nėra. (…)

Kai skaitai etiketes, nežinai net ką galvoti, ypač kai prisimeni, kad sudedamosios dalys visada rašomos mažėjimo tvarka.

Štai „Nemateko“ gaminto „Virto viščiukų broilerių kepeninio pašteto“ sudėtis:

1.Kiaulienos lašiniai 2.Sultinys 3.Viščiukų broilerių kepenys 14% 4.Kiaulių odos 5.Viščiukų broilerių odos 6.Manų kruopos 7.Sojos baltymų koncentratas 8.Druska 9.Cukrus 10.Bulvių krakmolas 11.Pieno baltymai 12.Aromato ir skonio stipriklis E621 13.Antioksidatorius E301 14.Konservantas E250

Ar tikrai galime vadinti tokį produktą viščiukų kepenų paštetu? Žinoma, kad taip, nes ten juk yra tų kepenėlių. Net 14 procentų! Ar pasikeistų skonis, jei kepenėlių išvis nebūtų? Manau, kad nelabai. E621 – garsus aromato ir skonio stipriklis mononatrio gliutamatas – net nevalgomas pjuvenas gali paversti gardžiu maistu.

Kartą viename prekybos centre su žmona tyčia ieškojome dešros, kurioje nebūtų mononatrio gliutamato. Perskaitėme visas etiketes. Iš kokio pusšimčio rūšių atradome tik dvi. Abi – ispaniškas. O lietuviškos be E621 tąkart nebuvo nė vienos.

Nuo to laiko, kai paskaičiau Ričardo tekstą, savo “Norfoje” lankiausi du kartus. Abu kartus vienas, t.y. teko ne tik asistuoti nešiojant krepšelį, bet ir savarankiškai parinkinėti prekes. Tiksliau, ieškoti TIKRO MAISTO. Ne maisto skonio gaminių, su E ir visokiais ingredientais, kurių pavadinimų niekada neišmoksiu, bet tikro maisto. Rezultatas – panašiai kaip Audriui su vaistais: arba perki, kas yra pasiūlyta, arba lieki be nieko.

Bet namo tuščiom grįžti negaliu, todėl nuperku kiaušinių, pieno, grietinės. Žinoma, alaus (bet, jaučiu, tuoj pribręsiu pirkti iš www.savasalus.lt) ir vyno. Namie turim bulvių iš kažkokio ūkininko – kaip nors išgyvensim.

Ir štai šiandien Rūta Grinevičiūtė Janutienė savo TV laidelėje porina, kad situacija su maisto pasiūla yra daugiau nei katastrofiška. Kalba eina ne apie tai, kad kažkur kažkas į kažkokį produktą pridėjo kažkokių nesamonių, o apie tai, kad nemaisto pateikimas kaip maisto yra absoliučiai masinis reiškinys.

Kas nežiūrėjote laidelės, galite pasiskaityti reziume. Verta paskaityti ir verta pacituoti:

Norėdama pagaminti 100 kilogramų virtų dešrelių, viena dabar veikianti ir pirkti mums dabar siūlanti įmonė sunaudodavo: 52 kg sojų želės (vadinamosios sojų varškės), 3 kg antros rūšies jautienos, 6 kg kiaulienos, 4-5 kg manų kruopų, 2-3 kg miltų, tiek pat druskos, 7-8 kg vandens, 20-25 kg plėvių, kremzlių, kiaulės odų emulsijos, sausgyslių, pažiaunių, kitokių subproduktų ir apie 1 kg įvairių priedų – dažiklių, skonio stipriklių.

Ir taikliai pastebėjo laidoje dalyvavusi gydytoja, patarusi, kad etiketėse skaitant apie tirpiklius, saldiklius, dažiklius ir minkštiklius, mintyse visada pridėkime “kepenų, smegenų (tirpiklis, minkštiklis, etc.)”.

Taigi kokį sprendimą mes galime sugalvoti savo suminkštėjusiomis aptirpusiomis smegenėlėmis?  Auginti ne tik agurkus ir pomidorus (žr. praėjusio sezono šiltnamio derlių paveikslėlyje), bet užsiveisti ir tikrų vištų?

O gal pirkti turguje? Variantas, bet kad grįžtant iš darbo nė vienas jau nebedirba. Susirasti padorius ūkininkus ir pirkti iš jų reguliariai po kiaulę ir grūsti gabalais į šaldymo kameras? Tai reiškia, reikia keisti įpročius, o tai, žinome, didžiausias apribojimas.

O dabar pamėginkime rasti atsakymą, kodėl – esant potencialiai tikro maisto vartotojų rinkai – neatsiranda gudruolių, kurie sumotų iš to užkalti pinigą? Kažkas patikėjo, kad visiems rūpi tik dešros kaina, ir dabar esame priversti valgyti dažiklius, įdarytus nagais ir ragais. Bet juk po parduotuvę aš valandą vaikštau ne ieškodamas pigesnės prekės, bet tikro maisto! Ir jei nemaisto gamintojai (įtariu) turi pasiteisinimą, kad brangūs gaminiai esą neturi paklausos, tai tegu mąsto iš naujo.

Nemaisto gamintojus galima suprasti: turėdami asortimente 10 “mėsos” gaminių iš skūrų ir tirpiklių, jie negali paleisti tikro mėsos gaminio ir jį atitinkamai “brand’inti”, nes taip pakirstų visam savo skūrotam asortimentui. Vadinasi, jei neklystam įvardydami poreikį, atsiveria puikios galimybės naujiems gamintojams. Na, tarkime tiems atsivertėliams, kurie, pasak Rūtos, 15 metų pradirbo nemėsos fabrike ir nė už ką nesuvalgytų nė gabalėlio savo gamintos “dešrelės”.

Beje, maisto pramonėje paklausą gali nulemti ne tik gaminio kaina/kokybė, bet ir apyvartumas. Taip, taip, dukart per dieną pristatomos duonos žmonės ims pirkti daugiau nei tokios pačios, pristatomos į parduotuvę trečiadieniais ir penktadieniais. Vakar savo “Norfoje” vos nenusipirkau “Rokiškio” sūrio, supakuoto 2010-01-18 dieną (prieš dvi savaites). Taigi tikras maistas su puikia logistika yra tai, apie ką pats laikas pamąstyti verslininkams, esantiems už nemaisto pramonės senbuvių borto.

O mano namuose tuo tarpu toliau tykiai audžiama mintis kada nors iš miesto išsikelti į padorų užmiestį. Bo dabartinio mėgėjiško 15 kv. m. šeimos šiltnamio pragyvenimui nebeužtenka.

komentarų yra lygiai 31

  1. Dalia

    Iš ūkininko kiaulės taip paprastai neusipirksi. Giminės mano gyvena kaime, tai kol senoji karta buvo gyva, mėsos visiems pakako. Dabar – viskas, net vištų jaunesnieji nebeaugina anei jokių bulvių. Siūlėmės kiaulę pirkti iš kaimynų, bet pasirodo kaimynai patys paieškom užsiėmę, nes gyvulių taip pat nebelaiko. Neapsimoka, darbo daug, reik technikos ar kokį arklį turėti, kad ėdėsio tiems gyvuliams užaugintų. Ir kai pasižvalgėm plačiau — tai ne išimtis, o jau taisyklė.

  2. krstn

    Delfyje buvo kažkoks straipsnis apie dešrų kokybę LT, nuo to laiko kažkaip žuvis, šprotai, soja… Reiks užeit tų ispaniškų 😀

  3. Pirkdamas turguje… turi labai gera šansa nusipirkti tą patį “antibiotinį” gaminį kaip ir parduotuvėje. Ūkininkų didžioji dauguma tap pat augina “konvejeriu”. Nebent pavyktų rasti tikrą, ekologinį ūkininką.

    Kad pavyktų rasti tradiciniame prekybos centre ką nors visiškai švaraus (iš greitai geindančių produktų kategorijos) nemanau kad realu. Vienintelė išeitis – specelizuotos parduotuvės.

    Ta proga prisiminiau vieną juoką iš vaikystes: lakstingalų liežuvėlio ir arklienos pašteto sudėtis: 1:1 – vienas lakštingalų lėžuvėlis vienam arkliui. Geri buvo laikai.. tokio dalyko kaip sojos ar gliukomatai žmonės dar nežinojo

  4. Well, dešrų jau nevalgėm metus. Vištiena, Jautiena, Kengūriena. Matai mėsą ir ją valgai, kam ten su tom dešrom draugauti? Net buvau pamiršęs kad toks dalykas išvis egzistuoja. Gyvenimas nuo to labai nepablogėjo.

    • Ale iš naftos subproduktų gaminamu premeksu prifarširuotos kiaulytės mėsos irgi nieko gero. Don’t you think so?

      • Jo. Dešrų ir visokių dešrelių ir aš nebevalgau jau seniai, o mėsai pasakiau ne jau kokie trys mėnesiai :). Jaučiuosi žvaliai ir neužsiteršęs.

    • Nesąmonių pilna ne tik “mėsos” gaminiuose, bet ir duonoje, jogurtuose, sūriuose, toje pačioje silkėje. Na, ir žinoma, apie pusfabrikačius išvis nėra ką kalbėti.
      Dėl “matai mėsą ir valgai”, tai Rūtos pašnekovas pasakė tokį dalyką, kad net į skerdieną nesibodi pripurkšti nesąmonių (konvejeriniu būdu) idant ji geriau atrodytų.

  5. yra dar variantas w w w taskas tikrasmaistas taskas l t

    pats perku is ten, ir kai jie giriasi, kad produktai ekologiski, tai as linkes tiketi. Juolab kad skonio receptoriai (ne mano, zmonos:) pareiskia, kad valgydama ekologiska kalakuta ji jaucia dideli skirtuma nuo to, ka isaugina Arvi firma

    • Kotais http://www.tikrasmaistas.lt/ užkrauna tik didelį logotipą. Kaip ten nusipirkti ką nors?

      • Ir dar meila. Parasyk jiem laiska ir paprasyk atsiusti produktu sarasa.

        Tada du kartu per savaite gauni produktus i namus. Kas visai patogu, nereik bulviu pvz tist namo. Atnesa.

        Aisku, kainos – didesnes; kita vertus, jie islosia neturedami parduotuviu.

        siaip kiek zinau- nemazai kas naudojasi tokiu ir panasiu paslaugomis. Cia kaip atsakymas, kad nemaisto gamintojai – durniai, bo nemato pinigu

        • Idėja puiki, tik man visada įtartinai atrodo mažmenos pardavėjai, kuriems reikia rašyti laišką ir prašyti kainų…

        • turėjau omeny – verslo idėja puiki, bet priėjimas prie kliento galėtų būti tiesesnis, imho…

    • Galbūt tamstos žmona turi stiprius saviitaigos sugebėjimus.

  6. DD

    As tai perku mesa http://www.ciukas.lt parduotuvese. Ju parduodamuose mesos produktuose labai mazai E visokiu ir skonis labai geras (primena kaime gamintus). Dauguma gaminiu auksciausios rusies, o t.y. pagaminti is tikros mesos.
    Tiems kas iesko kokybes rekomenduoju, o be to ten irpigiau nei PC (turbut antkaini mazesni pasiima).

    O tai ka pardavineja PC dazniausiai net i mesa nelabai panasu.

    • A.Z.

      Pagal Čiuką E621– baisusis mononatrio glutamatas visiškai nekenkia sveikatai, reiškia anie žino, ką sako. :)

      • Diu

        Gali būti.

        Man apskritai ta E fobija atrodo ispustas burbulas, nes kai kuriuos E naudojo ir sovietiniais laikas (tik jie ne E vadinosi) ir visi valgė ir niekas nemirė.

        Taip dabar daugiau jų atsirado kenksmingų gal, bet vistiek manau ju deda turbut labai mazai.

        Tam kad desros butu raudonos, mano mociute dedavo 10 kg mesos arbatini sauksteli to E (vadinamos salietros).

        • A.Z.

          Tai salietrą dėdavo, bet ne manų kruopas ir dar velniai žino ką, kas pas Čiuką sudėty surašyta.
          Visąlaik kažkodėl įsivaizdavau, kad dešros ir dšrelės turėtų būt iš mėsos daromos. :)
          Sovietiniais laikais maistas buvo toks nekokybiškas, kad greit nesunaudotas kaipmat sugesdavo. 😆

  7. A.Z.

    Tiesa, dėl to “deda labai mažai”. Pas uošvę kaime pastebėjau daug baltų kibirų, klausiu, iš kur čia tiek, sako, duktė atvežė. Žiūriu, ant visų užrašai “Natrio gliukomatas”, ana dirba Joniškio “Delikatese”, kažkada garsėjusiame natūraliais mėsos produktais. Tai kur tas “labai mažai deda”, kad kibirus dalina visiems, kas tik ima? :)

    • Diu

      Cia gera pastaba.

  8. azartas

    Kažkodėl susikoncentravote į mėsą, maistas nėra tik mėsa. Bet ir su daržovėmis ir vaisiais blogai, kas savaitę vis galima nugirsti apie uždraustas platinti (nespėtas uždrausti) vaisių siuntas, užterštas pesticidais. Dar vienas dalykas, kad į parduotuves patenkantį maistą bent kažkiek tikrina, o pirkdamas turguje iš ūkininko išvis nežinau ką perku, gal ten pesticidų yra dar daugiau, nei parduotuvės asortimente. Žodžiu, lieka nedaug pasirinkimų: arba susirasti patikimus ir sąžiningus tiekėjus arba pačiam augintis ko reikia arba užsimerkti.

    • Ir į batoną deda tą E.. teko pora naktų dirbti kepyklėlėj, kur batonus kepėm, tai teko mesti tą darbą, nes po kontakto su visokia neaiškia chemija, kurią dėjom į tuos batonus, rankos alerginiais šašais nuėjo…

  9. asta

    Maisto produktų gamybos “optimizavimas” – gana paplitusi problema visoje Europoje. Jau prieš gerus 2 metus teko kalbėtis su vokiečiais bei austrais. Tai ir jie pasipiktinę, kad parduotuvėse (tiksliau, dideliuose tinkluose) vis daugėja sūrio, mėsos, pomidorų ir tt skonio produktų (apie olandiškų daržovių valgymą apskritai niekas nebekalba). Jie, taip pat kaip ir mes, piktinosi, kad tenka valandas praleisti parduotuvėje bestudijuojant etiketes (ir tikrai ne kalorijas skaičiuojant, o sudėtį skaitinėjant ;)).

  10. filosoffas

    http://www.youtube.com/watch?v=jqxENMKaeCU&feature=channel

    Pažiūrėkit nuo 27 minutes iki 31 minutės, ten apie maistą…
    čia filmas “The Home”. Bet ir visas filmas vertas sugaišto laiko…
    Apibendrinant mėsos problema yra tokia: pašarai užteršti herbicidais pesticidais(dalis lieka galviju organizme) , galvijai greitai augančios veislės, bet neatsparios ligom todėl prisideda užterštumas antibiotikais be to ,mėsa “perdirbama” pridedant papildomu chemikalu (visokie E). To pasėkoje turim trigubai užteršta mėsą .. O kas mūsų laukia? Manau atsakymas yra čia:
    http://www.chrismartenson.com/
    Mums sako kad permainos ateis, bet mes jau gyvename permainų laikotarpyje.. Commonsence puikus blogas, ir ekonominiai straipsniai jėga, bet pažvelkite į pasauli platesniu žvilgsniu.

  11. vyr

    nu ką, reikės vėl pradėti triušiukus auginti

    • Man irgi tokia mintis buvo kilusi :)

  12. Man baisoka, kad kalbant apie sveiką maistą, svarbu tik sudėtis (tai labai svarbu), bet dar svarbus ir maistingumas. Koks skirtumas kiek obuolyje pesticidų, jeigu jis bananų skonio? Kam tokį obuolį valgyti, jei galima suvalgyti bananą?
    O svarbiausias klausimas – ką išvis valgyti?..

  13. Medikas

    Pacioje sio amziaus pradzioje, teko klausytis Rakvere savininko paskaitos, kaip jis pasidare mesos gaminiu rinkos lyderiu Estijoje. Neuzmirstama ispudi paliko gana issamus gamybos proceso nupasakojimas. Atkreipkite demesi, kad tai viesa paskaita! Taigi, visos desros buvo gaminamos is vistienos, neziurint to, kad desra galejo vadintis rukytas servelatas. Vistiena desrai pirkdavo is USA. O ta vistiena buvo tai, kas likdavo suprocesinus vista valstijose: krutineles – zmoniu maistui, kitos dalys – gyvuneliu maistui. Lieka vistos griauciai. Tada tuos griaucius apdoroja vakuumu, t.y. nusiurbia dar likusias mesos skaidulas. Sia nuvakuumuota mase ir naudojo (nezinau, ar naudoja dabar) Rakvere. Tada i ja imaisydavo rukytos mesos esencijos (specialus priedas), nes rukymo procesas per ilgas, o ir siaip neapsimoka, nes daug terliotis reikia. Tada pavirdavo, sukisdavo i plastikini apvalkala ir – vualia! Payzdinis agrarines Pribaltikos mesos gaminys.
    Beveik esu tikras, kad per pastaruosius beveik 10 metu gamybos procesa dar labiau suefektyvino ir optimizavo, kas dave konkurentabilu ir dar pelningesni gamini.
    Vadovaujantis stereotipu, kad estai vis tik pazangesni nei likusi Pribaltika, telieka spelioti, kokios daktaro Frankensteino laboratorijos veikia Lietuvos mesos perdirbimo imonese ir kokius homunkulus tenjos tveria.
    Skanaus!

  14. Negalėčiau pakomentuoti daug dėl ekologiškos mėsos. Mes patys ( http://www.sveikiproduktai.lt ) prekiaujam ne-mėsos produktais, bet ir šiuo klausimu situacija Lietuvoje labai prasta – ūkių maža, pasiūla labiau siaura ir nestabili. Tad absoliuti dauguma produktų mūsų parduotuvėse – iš užsienio. Tikiuosi, kad lietuviška pasiūla didės.

    Kas mane labai džiugina, kad geri ekologiški produktai labai skanūs – tikrai negalioja taisyklė, kad kas naudinga, tas neskanu. Kaip pavyzdžiui paimkit gerų ekologiškų basmati ryžių – neįtikėtina patirtis – jie turi puikų stiprų skonį ir kvapą. Be stipriklių.

    O dėl verslo – iš to, kad atsiranda vis naujų ekologiškų produktų parduotuvių, matau, kad paklausa auga, o kartu su ja ir verslininkai pamato šią nišą. Manau su laiku matysime tokių parduotuvių daugiau.

  15. min

    O saldytuviukas tai kazkur matytas :)

Jūsų komentaras