Common sense

Besistumdant eilėje pas gydytoją gali išgirsti įdomių samprotavimų. Kalbasi dvi pensininkės:

• Ką tie daktarai apie sveikatą supranta. Jie juk tik ligas moka gydyti. Jeigu ką nors suprastų, patys nesirgtų.
• Jo, čia kaip Petras mechanikas, tik mašinas moka taisyti, o naujos pagaminti nemoka.
• Bet, žinai, tada Sveikatos ministeriją reiktų pervadinti į Ligų ministeriją.
• Ir tikrai, ji tokia ligota, kad net kapitalinio remonto reiktų.
• Ir “Sodrą”, kaip didžiausią ligonį reiktų prijungti.
• Tai, kad jau “Sodra” reanimacijoje, negi šį sujungimą pavadintum “Kapitaline Ligų Sodra”.

Čia jau nesusilaikiau, nusišypsojau ir išgirdus kitus žodžius, teko labai nustebti.

• Tu, sūneli, eik be eilės, o po to bėk mums pensijos uždirbti.

Va, kartais ir taip pasitaiko, o Sveikatos ligonių ministerijai tikrai reiktų ką nors su įvaizdžiu daryti.

Keli daugiau už vieną. Dėl šio matematinio fakto bedarbystė mūsų šalyje mažinama kuriant ne darbo vietas, bet darbo grupes. Kol čia po darbo vietą priknaipysi, žiū, ir rinkimai ateis – geriau kurkime iškart grupes. Viena tokių jau sukurtų grupių, kuriomis netiki Audrius, šiandien ėmė ir paskelbė savo sumąstytą siūlymą:

Siūloma nustatyti mokestines lengvatas darbdaviams vieneriems metams priimantiems į darbą jauną asmenį, kuriam ši darbovietė – pirmoji. Tai būtų taikoma ir įmonėms, įdarbinančioms studentus. (…) Šia lengvata darbdavys galėtų pasinaudoti, jei įdarbintas jaunuolis darbovietėje išdirba metus. Per šį laikotarpį jis turėtų galimybę įgyti praktinių darbinių žinių, kurios net jį atleidus, sudarytų jaunam žmogui galimybių geriau konkuruoti atviroje darbo rinkoje su kitais darbo patirtį turinčiais asmenimis. (…) Tikimasi, kad tai prisidėtų sprendžiant jaunimo nedarbo problemas, skatintų jaunų, ką tik studijas baigusių ir reikiamos darbo patirties neturinčių žmonių užimtumą, padėtų jiems įsilieti į šalies darbo rinką.

Tikrai padėtų. Bet nepadės, nes šios idėjos netaps įstatymo raide. Galime lažintis (komentaruose). Ir štai kodėl:

Ministro D. Jankausko vadovaujamos darbo grupės siūlymai bus svarstomi Darbo forume kartu su kitų darbo grupių atstovais. Jei šiems siūlymams bus pritarta, jie bus teikiami svarstyti Ministrų kabinetui. (Pranešimo pabaiga)

Po to siūlymai bus pateikti Seimui. O ten – karaliauja baukutės ir baukatauja karaliai. Na, ir šiaip yra daug verslu susirūpinusių deputatų. Būtent pastariesiems surašau kontrargumentus, kuriuos jie galės panaudoti diskutuojant dėl pataisų ir jas atmetant.

• Išimtys iškraipys darbo rinką. Būtent – atsiranda nelygios sąlygos konkuruoti dėl darbo vietos. Įsivaizduojate darbo skelbimą laikraštyje: “Priimsime į darbą iki šiol niekur nedirbusį studentą”. Kodėl diskriminuojami jau turintys patirties?! Pataisa padidins priešpensinio amžiaus žmonių nedarbą.
• Išimtys paskantins bankrotų bangą. Įmonės masiškai atleis senus darbuotojus ir juos pakeis studentais, kuriems “pirmas kartas”. Kadangi darbdaviai įsipareigos pirmakarčius išlaikyti mažiausiai metus, to laiko pakaks užlenkti įmonę. Ir taip turime apie 30.000 įmonių, kurios užsilenkinėja.
• Išimtys iškraipys lygią konkurenciją. Juk kuo blogesnė įmonė, priėmusi pirmakarčius prieš 2 mėn. palyginti su konkurentu, kuris lengvatinius pirmakarčius priims jau įsigaliojus įstatymo pataisai?
• Pataisos padidins jaunuolių depresiją ir savižudybių skaičių. Jaunuoliai bijos būti atleisti nepasibaigus pirmiesiems darbo metams, o darbdaviai tuo naudosis ir visaip kaip pirmakarčius išnaudos: lieps dirbti naktimis už dyką, ir t.t. Tai prives prie baisių socialinių pasekmių.
• Išimtys paskatins pinigų plovimą. Pigiausias būdas išsigryninti pinigus – įdarbinti keliolika pirmakarčių. Jiems – lengvatinė “Sodra” ir fiktyvi patirtis, darbdaviui – cash.

Kadangi mėšlu pasivadinęs Seimas yra šiaip jau baisiai protingas, visus šiuos argumentus deputatai per svarstymą ištrauks net ir nepaskaitę šio įrašo. Ir dar naujų sugalvos.

Na, bet nesijaudinkime ir, mieli studentai, neskubėkime džiaugtis: jei ne darbo vietų, tai bent darbo grupių būsime prikūrę.

PS. Pasiūlymas dėl lažybų galioja.

„Nubaustųjų nebus“ – toki verdiktą paviešino ministrė Sodros istorijoje. Galima piktintis, galima kurti naujus anektodus ar net sąmokslo teorijas, bet mane sudomino kita šitos istorijos pusė. Kaip taip gali būti, kad biurokratinėje sistemoje, kur visas bendravimas vyksta raštu, nesurasta, kas vis dėlto viršijo savo įsipareigojimus, o gal tiesiog įvyko klaida ar nesusipratimas. Kodėl negalima paviešinti visos šios istorijos popierinę dalį. Kas ką siuntė, kaip ir kas buvo padaryta?

Ir čia mes susiduriam su biurokratinės sistemos ypatybėmis. Beje, aš kalbu ne vien apie valstybinį sektorių, bet ir dideles korporacijas, kurios turi biurokratines sistemas. Deja, tik pavyzdžių iš verslo, kuriuos galėtum cituoti, nėra daug. Todėl remsiuos viešuoju sektoriumi.

Taigi pagrindinė biurokratinės sistemos savybė yra galimybė atsekti, kas suklydo. Kaip sakoma, kas turėtų prisiimti visą atsakomybę ir kaip vėliau būti nubaustas. Taigi reikia kaip nors išvengti atsakomybės. Pats geriausias būdas pakeisti personalinę atsakomybę į kolektyvinę. Beje, mes irgi savo klientus mokiname, kaip greičiau praeiti biurokratinį barjerą. Tiesiog suorganizuok komitetą. Ir ne mes vieni tokiu sistemos silpnumu naudojamės.

Taigi mes jau minėjome, kad bedarbystė bus didelis Vyriausybės galvos skausmas. Apie tai greitai išsakė savo nuomonę prezidentė. Ir iš karto tai tapo prioritetais Vyriausybei. Jėga, dabar žinosime, kas asmeniškai prisiims atsakomybę už programos vykdymą. Bet greitai asmeninė atsakomybė buvo perleista trims darbo grupėms. O kodėl ne penkioms, gal greičiau rezultatai atsirastų!

Bet rezultatas bus tik sugadintas popierius ir dar keletas šūkių apie naujas strategijas. Gal reiktų ne grupes kurti, o stabdyti bedarbystės augimą. Dar tokie patys metai kaip praėjusieji, ir liks tik pusė pridėtinę vertę kuriančių dirbančiųjų. O kad Vyriausybė moka dirbti greitai, įsitikinome per „mokesčių naktį“. Beje, ar žinote, kaip tokios darbo grupės dirba? Na, susirenka kartą per mėnesį, ir visi išsako savo nuomones, nes jas visi turi, kaip ir skylutes užpakalyje.

Kaip ir teisingas tikslas biurokratinės sistemos – sekti atsakomybę, tik kad jau su labai didele skylute. Kadangi ilgai neradau pavyzdžių versle, nesinorėjo vėl pirštu baksnoti, bet išjudino turgaus prekeivis. „Tegul visi turi darbo, nes tada ateis ir nusipirks iš manęs. O kai žmogus neturi darbo, ateis ir atims iš manęs“. Tikiuosi nepapulti į antrą variantą.

Prasukus naujienų gaublį nuo tolimojo Tailando/Kambodžos (kur buvo/nebuvo vienas ŽASeimūnas) ir Afganistano (kur nūdien buriasi Lietuvos elitas), žvilgsnis nukrypsta į artimąją Graikiją. Ten vietiniai valdžiažmogiai prieš 9 metus su jau bankrutavusio banko pagalba nuslėpė vieną milijardinę paskolėlę, ko pasekoj vis tik įsivedė eurą.

Laižantis aferos pasekmes graikų valdžia priversta rėžti atlyginimus, mažinti pensijas ir kelti mokesčius. Dar nieko nesumažino, tik pagąsdino, tačiau graikai jau kurį laiką gatvėse:

Graikijos viešojo sektoriaus darbuotojai, nepatenkinti vyriausybės priemonėmis taisyti prastą ekonominę padėtį, pradėjo nacionalinius streikus. Visoje šalyje atšaukti lėktuvų skrydžiai, dauguma mokyklų uždaryta, ligoninėse atliekamos tik būtiniausios operacijos, praneša BBC. Šalyje taip pat jau tris savaites protestuoja ūkininkai, reikalaujantys didesnių vyriausybės subsidijų.

Pas mus, tiesa, irgi buvo nepatenkintųjų, kurie pradėję rimčiau reikštis pernai sausio vidury gavo guminių kulkų. Mokyklos nebuvo uždarytos (tiesa, buvo, bet tik vėliau ir tik dėl gripo), ligoninėse ir toliau sėkmingai operavo, jei duodavai kyšį, o skrydžiai nebuvo atšaukti, nes nebuvo ką atšaukti.

Tačiau graikų originalumas tuo nesibaigė:

Dėl Graikijos muitininkų streiko beveik visose Atėnų degalinėse baigėsi benzinas. Muitininkai protestuoja prieš ministrų kabineto ketinimus įšaldyti jų algas ir sumažinti premijas. Pasak streikininkų, dėl šių vyriausybės priemonių, kuriomis siekiama mažinti valstybės biudžeto deficitą, kiekvienas iš jų per metus praras vidutiniškai 2,2 tūkstančio eurų.

Na, ir dar vienas graikiško nesitaikstymo pasireiškimas:

Maždaug 200 protestuotojų, daugiausiai profesinių sąjungų atstovai, įėjimą į biržos pastatą užtvėrė ankstyvą antradienio rytą ir neleido į jį patekti darbuotojams. Jie rankose laikė plakatus su užrašais „Tegul plutokratija (turtuolių valdžia – red.past.) sumoka už krizę“. Tačiau birža prekybą sėkmingai paleido iš, kaip teigiama, kitos vietos.

Neabejoju, kad artimiausios dienos pažers dar naujų vietų, kur graikai sustos, užtvers, apguls. Ir visa tai skaitydami galėsime kraipyti galvas: kodėl mūsuose ne tik negulė, netvėrė ir nestojo (tiesa, profsąjungiečiai vasarą buvo pasistatę palapinę kelioms dienoms, kur pasikeisdami nuo pusryčių iki vakarienės badavo), bet, žiūrėk, dar ir valdančiųjų konservatorių reitingus pakėlė.

Kadangi negalėjau sau paaiškinti tokio lietuviško susitaikymo, džiaugiuosi, kad man tai paaiškino REUTERS:

How the poor can get poorer, and be OK about that

Be kita ko, REUTERS rašo:

…It is hard to envision many people in countries like Greece putting up as stoically with such austerity.

Pasirodo, lietuviai turime daugiau stoicizmo, nei graikai, kurių šalyje stoicizmas radosi. Apatija – naujas tarptautiniu mastu pripažintas mūsų tautinis bruožas, kuriuo galime didžiuotis.

Ar vertėjo mums masiškai streikuoti, galime padiskutuoti komentaruose.

Kadangi gyvenimas nenumaldomai žengia į priekį, o internetas braunasi visur, tai mes nusprendėme išmėginti naują internetinį įrankį – internetinius seminarus (webinars).

Pirmoji mūsų paskaita – apie atsargų valdymą. Apie tai daug rašėme ir rašysime ateityje, tačiau dabar turime galimybę panagrinėti šią temą gyvai, taip pat gyvai atsakyti į jūsų klausimus. Būtų šaunu, jei padėtumėte mums išmėginti šią bendravimo formą ir vėliau, po seminaro, parašytumėte savo nuomonę komentaruose. Taigi naudojuosi tinklaraštininko “tarnybine padėtimi” ir kviečiu prisijungti mūsų tinklaraščio skaitytojus, dirbančius prekyboje.

Efektyvus atsargų valdymas

Ar verta skirti savo laiką šiam internetiniam seminarui?

Rekomenduoju, jei jūsų kompanija susiduria su tokiomis problemomis:
- praleisti pardavimai dėl paklausių prekių trūkumų,
- apyvartinių lėšų stygius dėl per didelių atsargų ir prasto apyvartumo,
- nuostoliai dėl fizinio ir moralinio prekių pasenimo.

Rekomenduoju ir tiems, kas norite sužinoti, kaip jūsų kompanija galėtų:
- ženkliai sumažinti reikiamų prekių trūkumą, tuo pat metu sumažinti atsargas ir padidinti apyvartumą,
- sumažinti nuostolius nuo morališkai ir fiziškai pasenusio prekių asortimento,
- išvengti išpardavimų nuostolių ir išlaisvinti apyvartines lėšas.

Seminaras nemokamas, registracija per auksčiau pateiktą įrankį.

Pranešėjas – Nerius Jasinavičius

Prieš kokį pusmetį į akis papuolė “Sodros” palyginimas su Ponzi schema. Ieškojau kur nors detalesnio palyginimo. Bet radau nemažai informacijos apie pasekėjus, pamąstymus, krizės logiką, Top10 ir net bandymus įrodyti, kad soc. draudimo sistemos nėra Ponzi schema. Galų gale radau trumpą ir, tikiuosi, teisingą schemos aprašymą.

„Ponzi schema – negudrus metodas, kai grąža investuotojams mokama iš kitų investuotojų pritrauktų pinigų. Todėl grąža turi būti itin didelė, kad nuolat pritrauktų naujų investuotojų. O investuotojai turi nuolat plūsti, kad jų pinigais būtų galima mokėti pirmtakams. Vargas vėliausiai prisijungusiems naivuoliams!“

Man kaip naivuoliui ėmė ir nusviro rankos toliau ką nors toliau rašyti. Nors ir planavau parašyti apie valstybines pensijas. Juk šitie pensininkai nieko nesumokėjo, o gauna ypač didelę grąžą. Be to, kiek istorijoje teko rasti pavyzdžių, visos Ponzi schemos žlugo, net ir valstybei ne pagal kišenę tokią schemą išlaikyti.

Atrodytų, tereikia pradėti kurti kokią nors stebuklingą gelbėjimo programą, kuri tiktų Lietuvos aktualijoms, bet kaip visada, viską jau išrado iki mūsų. Tai kodėl visi niurzga ant “Sodros”. Ar todėl, kad negauna pensijų? Ar todėl, kad reikia mokėti daug? Ar todėl, kad sumokėti pinigai neatitinka žadamų gėrybių? Ar gal todėl, kad “Sodra” buvo ilgą laiką valstybė valstybėje, ir nesiteikė nieko apie save pasakoti? Kol viskas buvo gerai, kam ką nors keisti? O dabar, kai užgriuvo problemos, buvo bandymas taisyti savo įvaizdį. Būtų pagirtina, jeigu mūsų protas neprisimintų senų rusiškų reklamų, kur mama blogai nepatars.

Po viso praleisto laiko nagrinėjantis fraud schemas ir soc. draudimo schemų panašumus, kilo tik dvi mintys. Arba “Sodrą” reikia skubiai naikinti ir susitaikyti su nuostoliais. Beje, nuostoliai – ne tik prarasti indėliai, bet ir dar reiks išlaikyti žmones, kurie jau neturi jokių pajamų šaltinių pragyvenimui. Arba skubiai taisyti “Sodros” įvaizdį ir tikėti, kad pragyvensiu trumpiau, negu “Sodra” užsilenks.

Taksi bendrovė “Martonas” pakliuvo į nemalonią situaciją. Vairuotojas pabandė apgauti keleivę, o šioji ėmė ir surašė viską į žiniasklaidos priemonę. Įmonės vadovas iškart į tai reagavo ir parašė atsišaukimą į keleivės viešą skundą. Žodžiu, pasišnekėjo per laikraščius:

Keleivė:

Išėję pro oro uosto duris dairėmės taksi automobilio. (…) Įsėdome į „Martono“ automobilį. (…) Važiuojant pastebėjau, kad skaičiai labai greitai kinta. (…) Pasiekus Jeruzalę skaitiklis rodė daugiau negu 60 litų. Tada nusistebėjau, kodėl tiek daug. (…) Mes sumokėjome 50 litų už kelionę, bet esu tikra, kad kaina turėjo būti menkesnė. Bet kaip gali žinoti, jeigu taksometras rodo daugiau? Kur yra visos kontroliuojančios ir tikrinančios institucijos, išlaikomos už mokesčių mokėtojų pinigus?

“Martono” direktorius:

Norime detaliau išsiaiškinti aplinkybes bei atsiprašyti keleivės. (…) Keista, kad į mūsų administraciją niekas nesikreipia, nes visi nusiskundimai būdavo išsiaiškinami ir kompensuota viršyta suma. Taip pat norėtume patikslinti, kad ne bendrovė apgaudinėja savo keleivius, o kai kurie vairuotojai, su kuriais mes kovojame. Per 2009 metus už panašius nusižengimus „Martonas“ atsisveikino su 12 tokių vairuotojų.

Prisipažinsiu, taksi važinėju retai ir tik naktimis, tačiau jei jau prisieina tai daryti, kviečiu “Martoną”. Kaip ir dauguma naktinių keleivių, ne visada atsimenu kelionę namolio liau liau, ir ginkdie neteko pakeliui analizuoti mirgančių skaičių, kai ir taip margumynai. Nepagautas – ne vagis. O namo grąžintas klientas – laimingas klientas

Ir štai būdamas toks laimingas ir nieko nepagavęs mąstau: ar tikrai ne bendrovė apgaudinėja savo klientus, jei vairuotojas užsiprašo daugiau nei priklausytų? Nes jei bendrovė čia niekuo dėta, siūlyčiau keleiviams, pasijutusiems apgautiems, kreiptis ne į taksi bendrovę, kaip siūlo “Martono” direktorius, bet tiesiai į policiją. Juk bendrovė čia niekuo dėta, tai ir spręsti šį klausimą turėtų rimtesni organai.

O taip pat norėtųsi paklausti policijos, ar “Martono” direktorius pernai parašė jai 12 pareiškimų po to, kai pričiupo vairuotojus “už panašius nusižengimus”? Jei ne, ar tai reiškia, kad direktorius iki šiol slepia nusikaltimus? Teisininkai, padėkite parinkti straipsnį.

Taigi panašu, kad bendrovė vistik “yra prie ko”, jei su “Martono” plafonu ant stogo važinėjantis dėdė leidžia sau lupikauti. Vat uždarytų kelis lupikautojus į cypę, žiūrėk ir taksometrai pasidarytų tikslesni. O jei toleruoja, lai ir pasekmėmis dalinasi.

Taigi bausmės dydis yra pirmasis dalykas, padedantis “kovoje” su nesąžiningais darbuotojais. Jei “Mažeikių naftoje” būsi pagautas su sklidinu kanistriuku, būsi ne tik atleistas, bet ir perduotas policijai. Jei nupypypinsi skalbyklę iš sandėlio, kurį saugai, irgi gausi teistumo įrašą savo sargo CV. Ilgainiui pasekmių žinojimas išvysto unikalius gebėjimus žmogui ramiai žiūrėti į cisternas benzino ir pilnas lentynas buitinės technikos.

Antras dalykas – prevencija. Tarkime, orientacinių kainų lentelė: oro uostas –> Jaruzalė, oro uostas –> Fabijoniškės, etc. Užteks matuoti vieną dieną visus reisus, ir jau turėsim reprezentacinius vidurkius į bet kurį Vilniaus rajoną. Užsieny  oro uoste įsėdęs į taksi visada paklausiu, kiek man kainuos kelionė į viešbutį. Tautinio vairuotojo, žinoma, tai nesustabdytų, nes jis nemirktelėjęs nurodytų 60 Lt, tačiau, jei jau “kovojama su nesąžiningais vairuotojais”, juk galima ant stiklo užrašyti dispečerės trumpąjį numerį, kuriuo keleivis visada galėtų pasiteirauti apytikrės būsimos kainos.

Na, ir, žinoma, kontrolė, arba – bausmės neišvengiamumas. O ne, nenorėčiau, kad man ir taip sunkią kelionę namolio liau liau sugadintų kontrolierinė moteris, dieną gaudanti zuikius, o naktimis – galimai nesąžiningus “Martono” taksistus. Jei kontrolierė bus jauna – rizika šeimyniniam konfliktui. Jei bus vyras – nors ir ne šeimyninis, bet konfliktas garantuotas. Gal tiek to, tegu už mūsų pinigus išlaikomos institucijos į šį daržą nelenda

Bet ar tikrai kontroliuoti taksistus gali tik zuikių gaudytojai? Vienas atliekų vežėjas, žinau tiksliai, į visus šiukšliavežius įmontavo navigacinę sistemą, kuri rodo kiekvieną mašinos judesį. Kur važiavo, kada sustojo, kada pajudėjo. Degalų nebenupilsi, nes kelio tiek, brangusis, gi nenuvažiavai. Ir su klientu nebepasiginčysi (beje, klientas taip pat nebepasiginčys), kad paėmei/nepaėmei konteinerį, nes gi kompo ekrane viskas matyti.

Ir jei tokį dalyką sumontuoja šiukšliavežiai, galgi gali ir “Martonas”? Tik pataisykime procedūrą, kad sąžiningas vairuotojas vežimo kainą lai pasako ne tik klientui, bet ir centriukui, kuris savo navigacijoj iškart patikrina, ar kaina adekvati.

Bet, žinoma, čia prasideda niuansai, t.y. investicijoms į tokias modernias technologijas ne visi turi pinigų. Ne bėda – bet kuris elementarus navigacijos prietaisas, kainuojantis ~500 Lt (10 reisų “oro uostas –> Jeruzalė”), įvedus adresą, parodo atstumą šimto metrų paklaida. Dauginam iš tarifo – turime apytikrę sumą, kurią galime pranešti įsėdusiam klientui.

Bet tam, žinoma, reikia tų navigacijos prietaisų ir naujos procedūros. Na, ir dar lipdukų and pritaisų skydelio (sėdintiems priekyje) ir sėdynės atlošų (sėdintiems gale): “Kelionės kainos klausk drąsiai. Jūsų “Martonas”.

Man neretai tenka padėti įmonėms persitvarkyti pardavimo procesą. Viena iš dažnai sutinkamų bėdų pardavimo procese – per mažas potencialių klientų skaičius. (Potencialūs klientai – tai ne tie, kam galima parduoti, o tie,  kurie išreiškė bent kažkokį susidomėjimą įmonės pasiūlymu.) Ši bėda tapo itin aktuali prasidėjus krizei sunkmečiui. Nes, anot daugelio pardavėjų, labai mažai klientų skambina ir domisi įmonės prekėmis ir paslaugomis. Kaip spręsti šią bėdą ? Ogi imti patiems skambinti klientams.

Tačiau čia slypi iššūkis ir pavojus  – ką klientui pasakyti, kad jis susidomėtų, ir kaip jo „neužknisti“. Jeigu klientas pasakė, kad jam neįdomu, tuomet reikia kažkiek laiko jį palikti ramybėje.

Tačiau kaikurios įmonės (matyt) nusprendė pasirinkti „išlepinto vaiko“ strategiją – zirsti tol, kol mama neišsikentusi nupirks žaislą.

Šį įrašą parašyti paskatino “Tele2″. Per pastaruosius keletą mėnesių sulaukiau keleto (tiksliai nepasakysiu kiek, bet vienu tikrai per daug) skambučių iš “Tele2″ pardavimų vadybininkų. Kuomet skambino pirmą kartą, tikrai detaliai išklausiau, ką siūlo, nes domino ne pats pasiūlymas, bet naudojamos pardavimo technikos. Man atsisakius pasiūlymo, pokalbis pasibaigė. Tačiau jie ir toliau man skambinėja, nors pastaruosius 2 kartus nebuvau itin mandagus su skambinančiaisiais. Tai negi taip sunku į CRM sistemą įsivesti mano telefono numerį ir neskambinėt dažniau nei kartą į pusmetį?

Beje, “Tele2″ vardu skambinantieji yra ne vieninteliai, kurie daro tokias klaidas. Esu girdėjęs atvejų, kai prisistatydami esą iš tos pačios įmonės per dieną paskambina keletas pardavėjų siūlydami tą patį, arba siūlo pirkti produktą, kurį esi nusipirkęs.

Pernelyg energingas lindimas „į akis“ tik erzina klientą ir mažina tikimybę jam parduoti.

Iš vasario 2 d. “Sodros” pranešimo spaudai:

Informuojame, kad nuo šių metų vasario 3 d. „Sodros“ informacinis telefono numeris 8 700 70080 laikinai neveiks.

Nuo 2010 metų pradžios, dėl pagrindinių valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų, kelis kartus išaugo skambučių srautas bendruoju „Sodros“ informaciniu telefono numeriu, ir visos konsultavimo sutarties lėšos buvo panaudotos anksčiau numatyto termino.

Atėjo laikai, kai pranešimus spaudai siuntinėja ne tik organizacijos žurnalistams, bet ir draugai draugams. Su prierašais, pavyzdžiui: “O jei mano įmonei baigėsi popierius, nes neplanavau teikti “Sodrai” ataskaitų kas mėnesį, nes iki 2010 metų reikėjo tai daryti tik kas ketvirtį? Gal parasyti pranešimą spaudai, kad laikinai neteiksiu deklaracijų ir nemokėsiu mokesčių, nes nežinau, kiek mokėti?”.

Nepaisant to, „Sodros“ specialistai pasirengę konsultuoti visais socialinio draudimo klausimais. „Sodros“ klientų prašome skambinti į Fondo valdybos teritorinius skyrius telefonų numeriais, kuriuos galima sužinoti interneto svetainėje http://www.sodra.lt/ bei informacinėje tarnyboje 118.

Taigi vaikams skirta pasaka apie “Sodrą” yra tęsiama ir suaugusiesiems. Vaikų, pensininkų ir neįgaliųjų globėja, mūsų Mama “Sodra” (žr. pasakos iliustraciją), susidūrė su mokesčių slibinu, kuris nudaigojo bendrąjį informacinį telefoną. Bet nepaisant to Mamos vaikai pasklido, išsibarstė po visą karalystę ir dabar tyko slibino pasikovoję gūdžių girių medžių drevėse. Eikite ir ieškokite.

Jei vyktų tūpiausios valdiškos įstaigos konkursas, “Sodra” būtų tarp lyderių. Juk negi surasi 700-ajai linijai pinigų kitose biudžeto eilutėse. Geriau pataupysime, trenksime tūkstančiams klientų durimi per nosis, o vėliau išleisime dar vieną iliustruotą pasakėlę įvaizdžiui gerinti.

Štai jie, “Sodros” gudročiai (tas dėdė rudu švarku pirmoje eilėje, tiesa, jau nebedirba, ir ruošiasi teismui):