Sau 08 2010
Monopolija – kiekvieno kapitalisto svajonė
Finansais tenka visada pasidomėti, bet niekad neteko įgyti akademinio išsilavinimo. Gal todėl, kad visos knygos, kurios man papuolė į rankas apie finansus, kažkodėl nugrybaudavo iki kraštutinumų. Tai kokia nors nereali, kiekvieno pirstelėjimo apskaita – ABC, pasaulinės ekonomikos tendencijos aprašytos formulėmis, kurių elementų neįmanoma išmatuoti, ar iš vis nuvažiuojama į spalvotus vandenynus. Taigi nieko neliko, tik skaityti straipsnius ir rinkti mitus. Mitai – tai gerai surinkti faktai, sujungti įmanomais ryšiais, ir labai lengva patikėti, kad tai tiesa. Bet tai visiškai nereiškia, kad realiam gyvenime suveiks.
Nagrinėdamas kapitalizmą, aš visada ieškodavau parametrų, pagal kuriuos galima būtų pamatuoti, kiek mes esame kapitalistiniai. Kol kas vienintelis visur minimas yra konkurencija. Bet įdomu, kaip konkurencija įtakoją pelną? Kažkur buvo tyrimas, kuris sakė, kad tas, kas pirmas sugalvoja naują produktą, tas gali nusistatyti kokią nori maržą, t.y. kokį nori pelną. Bet kiekvienas ateinantis konkurentas konkuruos ne tik papildomomis produkto savybėmis, bet ir kaina. T.y. didėjant konkurencijai, mažėja gamintojo pelnas, ir tam tikru metu jis turėtų tapti nuliniu. Vartotojams gautųsi grynas rojus, viskas perkama už savikainą. Bet tada prie ko čia monopolija? Toliau ir pabandysiu sudėlioti visą mitą ir skaitytojams paliksiu patiems spręsti, kiek tuo tikėti.
- Taigi sukūriau produktą, galiu nustatyti kokią nori kainą. Pradžiai nustatau didelę kainą, kad pirmas pardavimas atsipirktų. Originalumas juk daug kainuoja, ar ne? Toliau kainą mažinu ir bandau pelną uždirbti jau iš kiekio.
- Konkurentai pamatė, kad man neblogai sekasi ir todėl daro „copy-paste“. Kadangi tokiose kopijose daug klaidų, tai galimi du variantai. Arba tokios blogos kopijos sugadina mano produkto įvaizdį ir jį nustoja pirkti, arba nežiūrint visko, nemažai pirkėjų po nesėkmingos kopijos naudojimo nusiperka originalą.
- Laikas eina, ir kopijos pradeda ne tik nenusileisti originalui, bet ir siūlyti kažką papildomai už tą pačią arba net mažesnę kainą. Tenka ir man mažinti kainą, pradedu matyti, kaip drastiškai tirpsta pelnai.
- Rinka įsisotina, ir uždirbti vien tik iš masto pasidaro labai sunku. Taigi lieka vienintelis kelias – kainos mažinimas.
- Pasiekiau ribą, kai mažiau savikainos mažinti negaliu. Yra trys pasirinkimai: naujas produktas, bankrotas arba žiemos miegas – gal pavyks išlaukti. Bankrotas – tai labai aišku. Naujas produktas, tai tiesiog grįžtame į pirmą žingsnį, o kaip dėl laukimo?
- Tarkim, aš nebuvau suvalgytas didesnės įmonės, ir sugebėjau išgyventi laikotarpį, kai konkurentai mirė kaip musės. Reikia pradėti galvoti, kaip padaryti, kad vėl neatsirastų naujų konkurentų. Nes išgyvenau vien tik mirštančių konkurentų dėka ir perimdamas jų klientus.
- Kadangi formaliai jau mūsų liko nedaug rinkoje (oligopolija), tai bendrai apjungus jėgas pavyksta prastumti įstatymus, taisykles arba technologinius reikalavimu,s kurie dirbtinai sukuria rinkos įėjimo barjerus.
- Formaliai tenka vis dar konkuruoti, nors konkurentų kainodoros sekimo sistema kuo puikiausiai žingsnis po žingsnio kelią produktų maržas ir pelną.
- Galu gale suradau būdą, kaip numarinti konkurentus ir tapti monopolistu. Valio, aš vėl turiu tokį patį pelningumą, kaip ir esant naujam produktui, tik dabar neskauda galvos dėl konkurentų.
Konkurencijos mitas kažkaip taip atrodytų. Jeigu tikime tokiu eiliškumu, belieka tik paimti industrijos nišą ir pažiūrėti, kas vyksta ir ko tikėtis. Tarkim, paimam vaistus ar elektronikos pardavėjus. Kažkaip atėjo išvada, kad kiekvieno kapitalisto svajonė yra monopolija, bet ne ta pirmoji, kai jis dar yra vienas, bet tą paskutinioji, kai jau jis liko vienintelis.
Įvertinkite šį įrašą:
(įvertinimas +8, balsavo 8 skaitytojai
Loading ...Šio įrašo peržiūrų internete skaičius: 1,048 (taip pat galite skaityti per RSS)
Gal ir būtų tiesa, jei gyventume vadovėliniame pasaulyje, kur egzistuoja tik grynos ir visas prielaidas atitinkančios organizacijų rūšys. Valstybiniai biurokratijos aparatai gal ir atitinka nevaržomų monopolijų apibrėžimą, bet verslui ilguoju laikotarpiu tai yra tabū – jei neatsiras pajėgių konkurentų, savo dalį nuo pelno atsirieks valdžia arba išvis lieps grąžinti žmonėms…
[Atsakyti]
Didėjant konkurencijai, pelnas mažės kol taps nuliniu ekonominiu pelnu, bet juk tai yra daugiau nei tik savikaina. Bankrutuot gal nebankrutuos, tik gaus mažiau nei galėtų gauti kitur.
Ar aš čia jau kažką nebegerai supratau (šiame įraše ar per mikroekonomikos paskaitas)?
[Atsakyti]
Audrius atsakymas:
Sausis 9th, 2010, 16:17
Pagal apibrezima, yra maziausias ir dydziausias dydis. Taigi, kazkas tures maziausia savikaina plius marza priklausomai nuo jo savanaudiskumo. Bet jeigu tas savinaudiskumas lygus nuliui, tai gaunasi, kad jau visi kiti su savo savikainoms turi nuostolius.
Todel realiai gyvenime isgyvena imones kurios yra labai arti maziausios savikainos, nors nebutinai gali tureti pacia maziausia. O marza dalinama i keturias dalis.
1. Mokesciai
2. Darbo uzmokestis
3. Investicijos arba amortizacija
4. Pelnas.
Kai marzos pritruksta pirmiems dviems dalykams gali jau skelbti bankrota, nes tik tada turi minusi pinigu srauta, nors buchalteriskai ekonomini nuostoli jau seniai turejai.
[Atsakyti]
Megejas atsakymas:
Sausis 9th, 2010, 18:57
Tai galėjot vietoj to ilgo ir man nesuprantamo įrašo parašyt štai šitą komentarą – ir trumpai ir aišku.
[Atsakyti]
Penktame punkte trūksta pasirinkimo “nauja rinka”, kuris apverčia viską aukštyn kojom. Su tuo pačiu produktu ir tarkim panašia kainodara galima eiti į naują rinką. Kito miesto, kitos šalies. Tokie tad atviros ekonomikos privalumai.
Dėl 7 punkto.. Tam kad dirbtum sėkmingai, turi turėti konkurencinį pranašumą. Monopolija tam nereikalinga. Tarkime IT srityje neretai toks privalumas yra inovacijos. Pavyzdys – nVidia vs ATI, Intel vs AMD. Į šių kompanijų mūšį nauji žaidėjai neateina, nes realiai nepajėgia vytis tokio tempo, kai naujos kartos technologijos ateina vos ne kas pusmetį.
[Atsakyti]
Audrius atsakymas:
Sausis 11th, 2010, 16:10
Karta matematikos destytojo paklausiau, kada didelis skaicius tampa begalybe? Jis man atsake, kad neziurinti kokia didele zeme, bet atomu skaicius yra baigtinis. O va tuo tarpu padalu skaicius tarp nulio ir vieneto yra begalinis. Taip ir su naujom rinkom, anksciau ar veliau jos baigsis ir mes pasieksime 4 zingsni. Tik tiek, kad vieniems anksciau, o kitiems veliau
“naujos kartos technologijos ateina vos ne kas pusmetį”, o gal tiesiog nesugeba nukopijuoti tokio verslo modelio kuris garantuotu inovacijas kas pusmeti? Nes kopijuojant svarbu ne tik nukopijuoti produkta, bet ir verslo modeli. Manau, kad kiekvienas galetu geresni hamburgeri padaryti, negu McDonaldas, bet ar galetume geriau parduoti? Tokiu gali butu antras punktas. Nors viskas priklauso nuo konkrecios situacijos.
[Atsakyti]
Tavo straipsnis Audriau daugiau tinka lietuviskai perpardavinejimo rinkai
Taigi turetum rasyti 1. Nusprendziau perparduoti toki ir toki produkta…
Jeigu jau sukurei nauja ir gera produkta, kurimo procese (ir procese kol isdirbai produkta iki gero) turesi sukaupes pakankamai patirties ir ziniu kad butum visa galva aukstesnis uz kopijuotojus.
Toliau, bet kokios rinkos kapitalizme pagrindine ideja yra jog abi puses gauna nauda (ne tik tu uzdirbi bet ir produkto vartotojas gauna nauda uz kuria moka tau pinigus). Kuomet nors vienai pusei nauda dingsta, reikalai naturaliai uzsilenkia. Be konkurencijos net ir geriausias produktas labai greitai suprasteja ziurint is vartotojo puses nes gamintojui nera i ka lygiuotis (neprimena tarybines ekonomikos?). Sveika konkurencine aplinka kelianti vartotoju susidomejima (bei siais laikais jau ir prisijungima prie gaminio kurimo) yra tai ko reikia kievienai naujus inovatoriskus produktus kurianciai kompanijai, beabejo gyvenanciai normalioje laisvoje rinkoje. Ar ne?
[Atsakyti]
Audrius atsakymas:
Sausis 11th, 2010, 16:13
Dekui, uz pastebejima. As niekada nesusimasciau, kas tai yra “inovatoriskas produktas”, nes kol kas susidurdavau, tik su bandymais kopijuoti
[Atsakyti]
Ekspertas atsakymas:
Sausis 12th, 2010, 02:02
Na galbut galime pavadinti inovatorisku produktu Apple iPhone? Kiek kopijuotoju atsirado, bet kolkas per 2 su trupucio metu niekas net arti nepriartejo pagal pardavimus / pajamas bei vartotoju palankuma.
[Atsakyti]
Audrius atsakymas:
Sausis 12th, 2010, 09:19
Mano nuomone Apple inovatoriskumas pasireiskia mokejimu, bet koki daigta auksu suzibinti. Ir tikrai niekas taip gerai nemoka, kaip jie. Nes jeigu kopijuoti iPhone, kaip telefona, tai tikrai tenai nera nieko ypatingo. Bet jeigu kopijuoti vartotoju palankuma? Tai tikrai dar niekam nepavyko ir gali buti, kad tik Google dabar yra rimciau i tai nusitaikiusi.
P.S. beje ne visose salyse iPhone sekmingai parsiduoda. O paaiskinimai, kodel taip atsitiko uzveda ant idomiu minciu
Ekspertas atsakymas:
Sausis 12th, 2010, 11:53
Beabejo, mano nuomone del Apple panasi, ne del technologinio pranasumo jie uzdirba milijonus o tikriausiai del to kaip pateikia savo produktus vartotojui. Nors tai taip pat patenka i produkto kurimo remus. Nebloga mintis del skirtingu iPhone pardavimu skirtingose salyse, tikriausiai pasigiline rastume jog Apple turi gana apibrezta tiksline auditorija siam telefonui, kuria po truputi plecia. Idomi tema.
Bet pradejome mes apie monopolija, ir pritaikant iPhone, Apple butu tiesiog nuostolinga jeigu “smart phone” rinkoje gyventu tik vienas produktas / viena kompanija. Dabar yra daug bandanciu sukurti savo panasu produkta, surmulys, ivairios diskusijos, pilnas internetas palyginimu ir panasiai. Potencialus vartotojas tiesiog negali atsispirti neisbandes siu naujoviu. Argi gamintojo tikslas gali buti sunaikinti visus konkurentus, tapti monopoliu bei kelti visa si surmuli (tikriausiai neimanoma misija) patiems?