Common sense

„Aš sudariau automobilio nuomos sutartį tam, kad bet kokiu paros metu pasiekčiau rinkėją, kuris mane išrinko.“

Tarė Seimo narė Asta Baukutė.

Pavydėtinas SLA. Kaip jai tai pavyko pasiekti?

• Toyota Land Cruiser 100 turi integruotą HP Service Desk sistemą, leidžiančią apdoroti daugybę support request’ų vienu metu.
• Savanorių call centras padedant kolegai Linui Karaliui buvo perkeltas į Indiją.
• Kartu su Toyota Baukutė perėmė ir Lean know-how, kai didžioji dalis support request’ų yra išsprendžiami iš karto, nevykstant į vietą.
• Baukutės Toyota turi navigacinę kontrolės sistemą, kuri leidžia realiu laiku sudaryti tinkamiausią maršrutą pas rinkėjus, nauji rinkėjų adresai į maršrutus įtraukiami automatiškai, o taip nutikus atitinkamai pasikoreguoja tos dienos maršrutas.
• Didžioji dalis iškvietimų įvykdoma tamsiu paros metu, kai gatvėse didesnis pralaidumas.

Puoselėdama Lean, artimiausiu metu Baukutė susitelks į šiuos veiklos aspektus:

• problemos išsprendimo atvykus į vietą laiko sutrumpinimas nuo 15 min. iki 30 sek. Tam bus įgytas papildomas “Lietuvos įmonių katalogo 2010″ tiražas, katalogas bus paduodamas kiekvienam iškvietėjui per pravertą Toyotos langą. Paduodant bus ištariama: “Čia rasite savo problemos sprendimą, ačiū, kad kreipėtės!”
• navigacinė sistema bus susieta su el. parašu, taigi bus aptarnaujami tik tie iškvietėjai, kurie krauju el. parašu patvirtins, jog jis ar ji per paskutinius rinkimus balsavo už Baukutę. Tai turėtų sumažinti fake iškvietimų skaičių 40%.
• Baukutės help desk’o telefono numeris (8 5) 2396675 bus apmokestintas 2 Lt/min. tarifu. Už gautas pajamas bus perkamas papildomas “Lietuvos įmonių katalogo” tiražas.

Visos šalys turi mėgstamus kaimynus, apie kuriuos kuria anekdotus. Kiekviename anekdote yra dalis tiesos, todėl vienu pasidalinsiu. Jį papasakojo Pietų Afrikos pilietė, gyvenanti Naujojoje Zelandijoje.

Sako, jeigu Naujosios Zelandijos gyventojas nusprendžia emigruoti į Australiją, tai abiejų šalių IQ tik padidėja.

Lietuvai tokia situacija negresia, nes „pagrindiniai praradimai bus ateityje“

Nesitikėjau, kad mano straipsnis sulauks tiek komentarų. Be abejo, buvo įdomu sužinoti apie save naujo, bet tuo pačiu ir nustebti, kiek visiems parūpo autoriniai atlyginimai.

Čia padarysiu įžangą. Pirma, kas tai yra etika? Ir kaip teisingai pastebėta, kokie yra gėrio ir blogio kriterijai? Versle dažnai tenka susidurti su etikos dilemomis. Sprendimo aš neradau, kol kartą neperskaičiau, kad versle yra etiška, jeigu prieš tai jau kas nors tai padarė tūkstantį kartų. Po tiek kartų viskas tampa įprasta arba tiesiog normalu.

O antra, tai darbininkai mokesčių nemoka. Iš darbininkų, mokesčius atima valstybė. Ir šitą prievolę perkėlė darbdaviams. Todėl pirmiausia susimokame mokesčius, o tik po to gauname uždirbtą atlyginimą. Jeigu mes mokėtume mokesčius, tai tą darytume vieną kartą metuose ir tikrai susimąstytume už ką turime atiduoti pusę pajamų.

Autoriniai buvo ir vis dar leidžiami pagal įstatymus. Ir prieš mokesčių tarifų pakeitimą visiems buvo leidžiama laisvanoriškai apsidrausti “Sodroje”. Buvo laikas, kai aš siūliau darbuotojams pasirinkti, kaip jie nori pasiimti pinigus: per atlyginimus ar per autorinį. Nes man kaip darbdaviui yra vis vien, kiek darbuotojas sumokės mokesčių. Praktiškai visi pasirinko autorinius, geriau dabar daugiau pinigų kišenėje, negu tikėtis didesnės pensijos. Ar jie pasielgė etiškai – ne man spręsti. Beje, moteriškes aš stengdavausi atkalbėti. Dėl motinystės atostogų. Tiesa pasakius, tik viena paskaitė įstatymą ir atlyginimą ėmė iki „ribos“, o viskas kas virš – autoriniais. Ir normaliame pasaulyje tokie veiksmai vadinasi – mokesčių optimizavimas.

Beje, valstybės tarnautojai bando mane įtikinti, kad negalima mokėti visos pensijos dirbančiam pensininkui, nes, matai, tai socialiai neteisinga. Jis gali pasijausti labai turtingu. O teisinga jį nubausti dvigubai? Jis juk dirbdamas dalį savo pensijos pasidengia per mokesčius, mokamus “Sodrai”, nors turėtų jo pensiją uždirbti jaunimas. Tai pirmas baudimas, o antras, kad atima teisėtai priklausantį turtą, aš net nenoriu nagrinėti atvejo su pensijiniais fondais. Gerai kad Latvijos pensininkai paaiškino savo vyriausybei, kas yra etiška. Bet jeigu bendrai paėmus, tai visas šis triukšmas dėl kelių šimtų milijonų per metus yra choopchick.

Kodėl tai „smulkmė“? Nes niekas nebandė atkreipti dėmesį į tikrą bėdą. Nebuvo laiko visų skaičių tiksliai nustatyti, o be to, jau po mėnesio bus kiti skaičiai. Taigi paimkime, kad šiuo metu vidutinis atlyginimas siekia apie 2000 Lt. „ant popieriaus“. Pagal šią skaičiuoklę gaunasi, kad žmogus „į rankas“ gauna 1554, o visos darbo vietos kaina yra 2621. Taigi skirtumas yra 2621 – 1554 = 1067.

Dar reiktų neužmiršti ir PVM, kurį visi sumokėsime nuo 1554 pirkdami prekes, o tai yra papildomai apie 326 Lt mokesčių. Taigi viso bus sumokėta 1393 mokesčių. Arba truputi daugiau negu pusė darbo vietos kainos. O dabar prisimenam, kiek yra bedarbių? Apie 260 tūkstančių! Ir gaunasi, kad kiekvieną mėnesį valstybė nesurenka apie 362 milijonų Lt mokesčių. Visi taupymai ant mamų ar pensininkų pasidaro choopchick. Sakote, kad biudžeto deficitas bus 5 milijardai, atrodo daug. Bet jeigu prie bedarbių pridėtume 0.5 milijono emigravusių, tai jau gautume, kad kas mėnesį prarandame apie milijardą mokesčių. Čia ir yra pagrindinė bėda.

Tiesa pasakius, tik pusė bėdos, nes kita dar tik ateina. Kaip manote, kiek kainuoja naujos darbo vietos sukūrimas? Kažkada teko skaičiuoti programuotojo naujos darbo vietos kainą. Jį svyravo nuo 60 iki 100 tūkstančių litų. Bet Lietuvoje vidutiniškai svyruoja nuo 20 iki 40 tūkstančių litų. Tarkim, paimam vidurkį – 30 tūkstančių – ir visus dabartinius bedarbius įdarbiname. Prireiks tik 7.8 milijardo. Gal kas nors turi kiaulėje taupyklėje susitaupęs tokią sumą? Ši suma iš oro neatsiras. Gal turite variantų, kur tokios sumos ieškoti?

Žinau, kad bus norinčių paskaičiuoti, kas yra choopchick, tai pateiksiu kitą įdomų uždavinį. Tarkim, “Sodra” savo išlaidas (ne išmokas, o išlaidas pensijų išnešiojimui, pastatų išlaikymui ir t.t.) sumažina trečdaliu. Klausimas: kiek dienų kiekvienas pensininkas galėtų nusipirkti pietus, jeigu pietūs kainuoja 10 Lt?

Atėjo laikas, kai ir mūsų tinklaraštis pradėjo 1:1 kopijuoti ir publikuoti valdžiažmogių pranešimus:

Seimo narys klaipėdietis Evaldas Jurkevičius (nuotraukoje – pirmas iš dešinės – g.) kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl valstybės tarnautojų bei politikų pareigų pavadinimų.

„Labai dažnai žiniasklaidoje valstybės tarnautojai vadinami „valdininkais“, Lietuvos Respublikos Seimo nariai – „seimūnais“. Manau, kad tokie viešai skelbiami pavadinimai yra nekorektiški valstybės tarnautojų ir politikų atžvilgiu“, – sakė Evaldas Jurkevičius.

“Tenka daug bendrauti su valstybinių institucijų darbuotojais, kurie išreiškia nusivylimą žurnalistikoje vartojamais pavadinimais „valdininkai“. Valstybiniame sektoriuje dirbantys žmonės turi būti vadinami valstybės tarnautojais, nuo žodžio „tarnauti“, – įsitikinęs Seimo narys Evaldas Jurkevičius. Politikas tikisi, jog tada sumažėtų priešiškumas tarp žmonių, dirbančių valstybiniame sektoriuje, ir į juos besikreipiančiųjų.

Parlamentaras prašo komisijos išaiškinti, ar žiniasklaidos atstovai, vadindami valstybės tarnautojus „valdininkais“, o Seimo narius – „seimūnais“, nepažeidžia Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso.

Visiškai pritariame tokiam teisingam siūlymui. O kadangi pritariame, tai siūlome nevartotinais paskelbti ir daugiau nekorektiškių žodžių. Pridedame netgi ir sąrašą, kurį drauge komentaruose galime pratęsti:

• Žurnalistas – viešosios informacijos rengėjas
• Poliklinika – ambulatorinė asmens sveikatos priežiūros įstaiga
• Ligoninė – stacionarinė asmens sveikatos priežiūros įstaiga
• Mokykla – formaliojo arba neformaliojo ugdymo švietimo įstaiga
• Mobilusis ryšys – judriojo telefono ryšys
• Žmona – sutuoktinė
• Mašina – lengvoji transporto priemonė

Siūlome Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai užtikrinti, kad straipsniai spaudoje, kuriuose minimas Lietuvos Respublikos Seimo narys Evaldas Jurkevičius, skambėtų tokioje dvasioje:

Vieną gražią dieną Lietuvos Respublikos Seimo narys Evaldas Jurkevičius išsiruošė darban. Sėdant į lengvąją transporto priemonę, sučirškė viešojo judriojo telefono ryšio aparatas galinis įrenginys (pataisyta pagal red_apples siūlymą – g.) Atsiliepus skambutį paaiškėjo, kad skambino viešosios informacijos rengėjas iš vietinės visuomenės informavimo priemonės. Seimo narys, rimtai atsakęs į viešosios informacijos rengėjo klausimus, jau buvo beužvedąs savo lengvąją transporto priemonę, kai išgirdo ypatingą melodiją, sklindančią iš viešojo judriojo telefono ryšio aparato galinio įrenginio. Skambina sutuoktinė. Sako, žinai, buvau ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, tai nuramino, sakė viskas tvarkoj, į stacionarinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą gultis tikrai nereikės. Nusiramino Seimo narys. Jau buvo beužvedąs lengvąją transporto priemonę, kai viešojo judriojo telefono ryšio aparatas galinis įrenginys sučirškė dar kartą. Šįkart skambino nepilnametis vaikas. Teiravosi, ar tėvas galės, pasibaigus formaliajam ugdymui, pasiimti jį iš formaliojo ugdymo švietimo įstaigos. Žinoma, negalės, nes tuo metu  Lietuvos Respublikos Seime vyks svarbus pasitarimas dėl nekorektiškų žodžių vartojimo apribojimo. Išjungė viešojo judriojo telefono ryšio aparatą galinį įrenginį ir nuskubėjo darban.

Pirmoje dalyje (ir jos komentaruose) aiškinomės, kas lemia klientų pasirinkimą renkantis parduotuves. Nežinau, kas paskatino (ar tai problemos aktualumas, ar visgi pažadėtasis prizas) tokią argumentuotų komentarų gausą, bet dauguma jų pritarė tam faktui, kad prekių asortimentas ir jo buvimas lentynoje smarkiai lemia, ar klientai ateis į parduotuves.

Tačiau atėjęs klientas dar negarantuoja pelno. Taigi pasižiūrėkime į kitus svarbius pelno darymo elementus – kiek klientų perka ir ką klientai perka.

Dauguma pirkėjų, atėjusių į parduotuvę, yra nusiteikę pirkti. Net tie, kurie ir neturi konkretaus tikslo pirkti, dažnai užtikę tinkamą prekę pasiduos  silpnumo impolsui ir nusipirks. Tik labai nedidelė parduotuvių lankytojų dalis aiškiai apsisprendę nieko nepirkti ir į parduotuves eina “užmušti laiko”…

Taigi, kas lemia kliento sprendimą pirkti? Pirmiausiai – ar norimas daiktas yra parduotuvėje. Va čia ir prasideda įdomumas. Viena svarbiausių sąlygų, užtikrinanti sėkmingą mažmeninės prekybos įmonės veiklą, yra reikiamas produktas reikiamoje vietoje reikiamu metu. Šitą sąlygą galima skaidyti į dvi dalis: reikiamų prekių turėjimą (atsargų užtikrinimą) bei nereikalingų prekių neturėjimą (atsargų apyvartumą). Parduotuvė turi užtikrinti, kad nepraranda pardavimų, bet tuo pat metu neužšaldo atsargose per daug apyvartinių lėšų.

Žinome, reikia turėti, tai ką klientai perka, ir neturėti, ko neperka. Tačiau realybėje atsitinka kitaip – dažnai sutinkamos problemos, kurias minėjo ir pirmos dalies komentatoriai:

• paklausių prekių trūkumai;
• lentynose daug „lėtai“ judančių prekių (lietuviški elektros prekių tinklai palyginti su muziejais);
• ilgas reakcijos laikas į pasikeitusius vartotojų poreikius, daug išpardavimų (su didelėmis nuolaidomis);

Kaip tokios problemos lemia mažmenininko veiklos rezultatus?

Per daug lėtai parduodamų prekių

Jeigu parduotuvės susiduria su gerai parduodamų prekių (best-sellers) trūkumu, o lentynos nėra tuščios, tai galima daryti prielaidą, kad bent dalis prekių lentynose (ir sandėlyje) yra blogai parduodamos prekės. Mažmenininkai dažnai tokias prekes vadina dumblu, paminklais ir pan. Kodėl blogai turėti tokias prekes? Pirmiausia – tai užšaldytos piniginės lėšos, kurios kainuoja (bent jau palūkanas). Tačiau dažnai apyvartinės lėšos (o ypač šiuo metu) yra labai ribotos, todėl daugelis mažmenininkų susiduria su situacija, kai negali pasipildyti gerai parduodamų prekių atsargų, nes neturi apyvartinių lėšų (kurių nemaža dalis užsaldytos paminkluose). Todėl mažmenininkai daro išpardavimus, atiduodami dalį savo maržos /pelno pirkėjams. Ar tai pritraukia klientų? Vienareikšmiško atsakymo nėra, tačiau faktas – kad tikrai mažėja pelnas.

Tačiau ne tik apyvartinės lėšos yra ribotos. Ekspozicija, t.y. prekių išstatymo plotas, irgi yra ribotas, todėl neretai mažmenininkai užkiša lentynas ne bestseleriais, o dumblu. Jau anksčiau buvo rašyta – apsilankykite elektronikos, avalynės ar drabužių parduotuvėse. Pamatysite pilnas lentynas, tačiau nemaža dalis prekių – iš praėjusio sezono. Tačiau rinkoje didelės paklausos neturinčių prekių siūlymas neprisideda prie prekių turėjimo įspūdžio kūrimo. Taip parduotuvės praranda:

pirkėjus, nes jie nenori pirkti muziejuose;
pelną, kai dalina nuolaidas;
pardavimus, kuomet klientai neranda paklausių prekių;
pelną, kai moka palūkanas už dumble užšaldytas apyvartines lėšas.

Šviežių (naujausio modelio) prekių buvimas lentynose papildomai skatina pardavimus.

Prekių trūkumai

Neretai su mažmenininkais tenka diskutuoti apie tai, ar ištikrųjų pas juos blogai su prekių turėjimu. Prisimenu, kažkada, besimokant Edinburge magistrantūroje kolegos pristatinėjo įdomų atvejį apie TESCO. El. komercijos pradžioje grupė studentų viename Britanijos mieste sugalvojo verslą – susiderinę su to miesto TESCO parduotuvių tinklu, siūlė galimybę apsipirkti TESCO internetinėje parduotuvėje. Klientui užsisakius (iš tam tikro riboto kiekio prekių), vienas iš studentų nuvažiuodavo į artimiausią TESCO parduotuvę, nupirkdavo užsakytas prekes ir pristatydavo klientui. Idėja labai graži, bet… Užpirkėjai susidūrė su problema, nes tik kas ketvirtas užsakymas galėjo būti pilnai įvykdytas – parduotuvėje vis trūkdavoo kažkurios iš užsakytų prekių. Kaip taip galėjo atsitikti, juk TESCO teigė, kad jų prekių turėjimo rodiklis – 97% ?

Kai mes perkame parduotuvėje, neradę “Dvaro” grietinės, pasiimame “Mū”. Tačiau kai klientas užsakinėja pagal katalogą, jis nežino, kokios grietinės tuo metu nebus. Jis užsakinėja konkretų produktą. Jeigu kiekviena prekė turi 97% tikimybę būti lentynoje, tai užsakymo krepšelis iš 10 pavadinimų prekių turi tik (0,97 pakelta 10 laipsniu) 74% tikimybę būti pilnai įvykdytas.

Kokių prekių trūksta parduotuvėse? Labai sunku patikėti, kad nepaklausių prekių trūktų. Todėl ir trūksta kažkurios prekės, nes ji yra paklausi, todėl galima daryt išvadą, kad dažniausiai trūksta paklausiausių prekių, t.y. tokių, kurių realūs pardavimai smarkiai lenkia prognozes. Tarkime, kad parduotuvėje trūksta tik 5% prekių pozicijų. (Tipinėje ne maisto prekių parduotuvėje šis procentas žymiai didesnis). Ar 5% prekių pozicijų trūkumas reiškia 5% pardavimų praradimą? Ar 5% pardavimų praradimas sąlygoja 5% pelno praradimus?

Jau nustatėme, kad dažniausiai trūksta pačių paklausiausių prekių, todėl labai tikėtina, kad šios prekės parduotuvės apyvartoje sudaro daugiau nei 5%. Iš savo diegimų praktikos jau žinome, kad prekių turėjimo rodiklio (availability) pagerinimas nuo 95% iki 99% padidina pardavimus 15-20% . Tačiau būkime labai konservatyvūs ir tarkime, kad 5% prekių trūkumas sąlygoja “tik” 10% pardavimų praradimą.

O kaip tai veikia parduotuvės pelną ? Tarkime, kad:

• parduotuvės antkainis – 25% nuo pardavimo kainos. (Sutinku, kad ne daug mažmenininkų dirba su tokiomis „didelėmis“ maržomis, tačiau aš skaičius pasirinkau dėl skaičiavimo paprastumo.);
• mėnesiniai pardavimai – 100.000 Lt ;
• mėnesinės išlaidos (nuoma, elektra, atlyginimai, ir t.t.) – 20.000 Lt.

Tuomet:

• mėnesinis bendrasis pelnas – 25.000 Lt (100.000 Lt x 0,25);
• grynasis pelnas – 5.000 Lt (25.000Lt – 20.000Lt).

Jei pardavimai užtikrinus prekių turėjimą išaugs 10% (10.000 Lt), tuomet bendrasis pelnas padidės 2,500 Lt (10,000Lt x 0,25).
Kiek išaugs parduotuvės veiklos išlaidos? Ar reikės mokėti pardavėjams daugiau? Arba ar už parduotuvės nuomą reiks mokėti daugiau? Taigi veiklos išlaidos lieka nepakitusios. Tokiu atveju visas bendrojo pelno išaugimas nueis tiesiai į grynojo pelno eilutę. Mūsų atveju, pardavimams išaugus 10%, pelnas išaugs 50%.

Taigi, kaip matome, mažmeninkai praranda (neuždirba) nemažai pinigų dėl prasto prekių atsargų valdymo. Ar gali tiekėjas kažkuo padėti (ir kaip) mažmenininkui, parašysiu trečioje dalyje. O kaip manote Jūs?

Beje, noriu priminti, kad šio straipsnių ciklo aktyviausiam komentatoriui padovanosiu naujausią Dr. E. Goldratto knygą „Isn‘t it obvious?“. Taigi, gero komentavimo!

(Ačiū Zebra.lt už nuotrauką iš vizijų apdovanojimų ceremonijos filmavimo.)

Turbūt pastebėjote, kad tinklapio puslapio viršuje atsirado naujas mygtukas – “Padovanok Lietuvai viziją 2009“.

Jį numygus atsiranda sąrašiukas vizijų Lietuvai, kurias žmonės rašė, tačiau Lietuvos tos vizijos nepasiekė. Konkurso organizatoriai publikavo tik tas keliolika vizijų, kurias išrinko į finalą, o kitas pasiliko sau. Todėl prieš porą dienų parašiau el. laišką konkurso dalyviams pasiūlydamas vizijas publikuoti commonsense.lt . Konkurso dalyvių adresus paėmiau iš padėkos el. laiško, kurį visiems ar daliai dalyvių siuntė “Atgimimas”.

Mintis taip pasielgti kilo (Daivai ir Megejui) bediskutuojant su tinklaraščio komentatoriais.

Taigi vizijos po truputį plūsta į mano pašto dėžutę (ačiū ir finalistams!), atitinkamai pildosi ir vizijų skiltis mūsų tinklaraštyje. Vizijos taip pat teoriškai yra pasiekiamos visai Lietuvai per atskirą RSS srautą http://feeds.feedburner.com/vizijos2009 .

Jeigu viziją rašėte, tačiau iš manęs asmeninio el. laiško negavote, o viziją publikuoti norėtumėte, atsiųskite ją el. paštu vizijos@commonsense.lt .

Beje, pogrindinis vizijos išpublikavimas commonsense.lt tikrai negarantuoja, kad ją perskaitys daug Lietuvos žmonių. Neužgriebiame tokios auditorijos kaip LNK, niekaip. Tautai skirta konkurso dalis bus parodyta per LNK Kūčių vakarą. Apdovanojimų ceremonija jau nufilmuota, šampanas iššautas, žvaigždės ir nusipelnę veikėjai pasišildė. Sakė, buvo smagus vakaras.

Negi gaila

Gyvenime teko pamatyti daug renginių ir kino filmų, kur nagrinėjama, kodėl žmogus kažką daro, kaip susikuria svajonę ir vėliau save motyvuoja jos siekti. Bet tik viename mačiau taip atvirai pasakant, ko neturi daryti žmogus, norintis pasiekti svajonę, ir ką turi ignoruoti. Tenka apgailestauti, kad personalo vadovai nėra milijonieriai ir negali tokių kalbų rėžti darbuotojams.

Net keista, kiek diskusijų sukėlė Audriaus straipsnis. Ir nustebino ne vienas dalykas.

Šią mintį apie spaudos (ne)priklausomybę su Audrium išgirdome Japonijoje TOCICO konferencijos metu. Pranešėjas, Japonijos žinomas žurnalistas, pristatinėjo įvairių gyvenimo sferų priežasties pasekmės ryšių suvokimo svarbą. Ir vieną iš pavyzdžių paminėjo ekonominių svertų įtaką spaudos (ne)priklausomybei.  Po konferencijos su Audriumi detaliau diskutavome apie pranešėjo minčių aktualumą Lietuvos situacijai. Tačiau mes padarėme ESMINĘ KLAIDĄ – čia Lietuva, todėl mes kitokie (“pas mus specifika”) ir pasauliniai priežasties pasekmės ryšiai čia neveikia. Tai priminė pirmuosius metus po Nepriklausomybės atgavimo, kuomet buvo užsimota sukurti tautinę (lietuvišką) fiziką, matematiką ir pan.

Kitas  nustebinęs dalykas, tai džiaugsmas dėl staigiai pakeistų mokesčių spaudai. Va čia tai lietuviška – visada smagu, kai kaimyno tvartas dega. Buvo išsakytas kriterijus – juk kituose versluose kitokie mokesčiai. Imkime ir nuo kitu metų sausio 1 dienos visą LKL priverskime žaisti pagal futbolo taisykles (juk Europoje futbolas daug populiaresnis). Įdomu, kaip krepšininkai per tokį trumpą laiką persitvarkys ? Bet būtų smagu, kiek komentarų būtų ir pan.

Trečias labai nustebinęs dalykas – taip plačiai paplitusi ciklinė logika, dar kitaip vadinama tautologija (tautology). Spauda nieko gero (įdomaus, analitinio) nerašo, korumpuota. O korumpuota, nes nieko gero (įdomaus, analitinio) nerašo.  Dr. E. Goldratt‘as knygoje „Pasirinkimas“ rašė, kad tautologija – vienas iš pagrindinių kliuvinių aiškiam mąstymui. Tik aiškiai mąstydamas žmogus gali gyventi pilnavertį (meaningful) gyvenimą.  Kažkodėl  man atrodė, kad Dr. Goldratt‘as labai sutirštino spalvas dėl per dažno piktnaudžiavimo. Tačiau ši diskusija (ne tik commonsense.lt, bet ir balsas.lt ar lrytas.lt tinklapiuose) parodė, kokia tai dažna “yda”. Beje, ta yda dažna ir pačiai žiniasklaidai.

***

Ištrauka iš „Pasirinkimo“
Pagaliau sureagavo. Mažutė provokacija, ir diskusija prasidėjo. Tęsiu tvirtesniu tonu:
- Būtent tai yra mano problema. Sakai, jog norint mąstyti aiškiai, kaip tikram mokslininkui, reikia daug praktikos. Man atrodo, kad mąstau visą laiką, net jei to nesuvokiu. Bet kalbėdamas apie praktiką turbūt turi omenyje ką kita, tai gal galėtum paaiškinti, kaip mokytis aiškiai mąstyti?
Tebežiūrėdamas į saulės zuikučius nustebęs jis sako:
- Argi ne akivaizdus skirtumas, kai žmogus kalba protingai ir kai švaisto laiką tauškėdamas?
Neleisiu nustumti temos į šalį.
- Ar gali duoti aiškų šio skirtumo pavyzdį? – užsispyrusi klausiu.
Jis atsako gana abejingai:
- Blaivaus mąstymo raktas – ciklinės logikos vengimas, štai ir viskas.
- Tėti, – sakau tvirtu balsu, – ar galime tai aptarti? Man labai svarbu tai suvokti. – Pagaliau jis atsisuka ir pasižiūri tiesiai į mane. Po kurio laiko švelniai sako:
- Atleisk, dukra.
Jis prisidega pypkę, mąsto pūsdamas dūmus ir po kurio laiko pradeda:
- Kaip sakėme, viskas susiję priežasties ir pasekmės ryšiais, o visa ko pagrindą sudaro tik keli elementai. Taigi, aiškaus mąstymo raktas yra loginių žemėlapių kūrimas. Pradedi nuo pasekmės, bet kokios pasekmės, ir ieškai pamatinių priežasčių klausdama: „Kodėl pasekmė egzistuoja?“ Sunkumai prasideda, kai besigilindami anksčiau ar vėliau pasiekiame priežastis, o tuo pačiu ir kategorijas, kurių egzistavimo negalime tiesiogiai patikrinti savo pojūčiais – tai abstrakčios kategorijos.
- Patikslink, prašau, – mėginu sulėtinti jo tempą.
Jis nusišypso ir tęsia lėčiau:
- „Tiksliųjų mokslų“ srityje besigilindami ir klausinėdami, kodėl kažkas egzistuoja, po kelių iteracijų pasiekiame tokį gylį, kuriame nebegalime vadovautis savo pojūčiais, todėl tenka pradėti naudoti abstrakčias kategorijas.
- Abstrakčias kategorijas?
- Tokias kategorijas kaip, pavyzdžiui, atomai arba enzimai. Ar kas nors yra matęs atomą arba enzimą? Ar kas nors su jais kabėjosi arba lietė? Tikriausiai jie egzistuoja, bet žinome tai tik logikos pagalba, o ne tiesiogiai savo pojūčiais.
Niekada apie tai negalvojau šitaip, bet turbūt tai tiesa. Apsidžiaugusi sakau:
- Kaip gerai, kad pasirinkau socialinių mokslų sritį – nereikia turėti reikalų su tokiais neapčiuopiamais spėliojimais. Mokykloje nemėgau atomų, o mokytojas ėmė pasakoti apie dar abstraktesnius protonus ir neutronus. Dabar jie šneka apie elementariąsias daleles ir kvarkus. Man žymiai labiau patinka apčiuopiami dalykai, pavyzdžiui, žmonės.
Jis šypteli.
- Dukra, jei nemėgsti abstrakčių kategorijų, bijau, kad pasirinkai ne tą profesiją. Bendraudami su žmonėmis vos pradėję gilintis į priežastis susiduriame su tomis abstrakčiomis kategorijomis. – Nelaukdamas mano atsakymo jis aiškina: – Pavyzdžiui, paskutinis mūsų aptartas atvejis. Ar kada nors matei arba lietei „konservatyvumą“? Suvokiame, jog konservatyvumas egzistuoja, ne todėl, kad tai tiesiogiai patvirtina mūsų pojūčiai, bet todėl, kad nustatome jo buvimą pasitelkdami logiką.
Geriau pagalvojus, viskas, ką tiria psichologija – meilė arba neapykanta, motyvacija arba protas – yra suvokiama logikos pagalba. Tėvui tai veikiausiai taip pat apčiuopiama kaip atomai arba kvarkai.
- O kuo svarbios šios „abstrakčios kategorijos“ aiškiam mąstymui? – klausiu.
- Svarbu neužsimiršti, nes susidūrus su kategorijomis, kurių negalima patikrinti tiesiogiai jas stebint, nesunku prarasti tikrovės pojūtį. Labai lengva įkliūti į ciklinės logikos, tautologijų pinkles. O jau tada atsiveria kelias sudėtingoms nesąmonėms. Efrata, ar žinai, kas yra tautologijos?
- Galiu pacituoti tavo duotą pavyzdį apie planetų judėjimą, bet, atvirai kalbant, man reikia labiau pasigilinti, kad galėčiau jas susieti su kasdieniu gyvenimu.
- Mes esame apsupti tautologijų, – sako jis, – taip dažnai, kad jų nebepastebime. Jos pasitaiko beveik kiekviename pokalbyje arba laikraščio straipsnyje. Pavyzdžiui, sakinys „Jie pralaimėjo žaidimą, nes pritrūko motyvacijos nugalėti“. O likusioje straipsnio dalyje nerasi nė menkiausio tiesioginio įrodymo, kad komandai trūko motyvacijos. Dabar paklausk savęs: „Kodėl mes su tuo sutinkame? Iš kur žinome, kad komandai pritrūko motyvacijos?“ Atsakymas tikriausiai bus „Nes pralaimėjo žaidimą, ar ne?“ Tautologija.
Nusišypsau, bet paprieštarauju:
- Netikiu, kad dažnai vartoju tokius absurdiškus argumentus. Bent jau ne tada, kai jie svarbūs.
- Argi? – Šypsodamasis jis pažvelgia į medžių viršūnes ir sako: – Neseniai viena psichologė man teigė: „Nejauti nusivylimo, nes jį nuslopini“. Nepasivarginau klausti: „Iš kur žinai, kad nuslopinu savo nusivylimą?“ Nes jos atsakymas būtų buvęs: „Argi ne akivaizdu? Žinau, kad nuslopini, nes jo nejauti“. Cikliškas argumentas.
Po šios kandžios pastabėlės jis tęsia:
- Ciklinė logika yra aiškaus mąstymo aklavietė. Vieną kartą pritaikysi ir būsi atkirsta nuo pamatinės priežasties, statysi pilis ant lakaus smėlio. Didžiausia problema, kad ciklinė logika iš pažiūros skamba teisingai, o negalėdami jos tiesiogiai patikrinti esame linkę priimti, kaip tiesą. Efrata, tik pagalvok, kokia užtikrinta jauteisi kalbėdama apie mano nuslopintus jausmus, nors neturėjai jokio įrodymo.
Galvoju apie tai. Po kurio laiko klausiu:
- Tai kaip išvengti ciklinės logikos?
- Iš pradžių leisk išplėsti tavo pamatinį suvokimą.
- Puiki mintis, – paskatinu jį. Specializuojantis psichologijos srityje iš manęs nebuvo reikalaujama baigti nė vieno logikos kurso. Kodėl Tėvas tikisi, kad viską žinosiu? Gal todėl, kad logiką laiko pagrindiniu protingo žmogaus gebėjimu ir prilygina jį gebėjimui aiškiai save išreikšti. Šiuo aspektu jis gali būti teisus. Prisiverčiu apie tai nebegalvoti ir susitelkiu į jo žodžius.
O jis jau spėjo išsiplėtoti:
- Noriu pabrėžti, kad ciklinė logika nereiškia, jog pasekmei priskirta priežastis neteisinga – ji tiesiog parodo, kad, skirtingai nei susidarė pirmas įspūdis, priežastingumas nebuvo įrodytas. – Matydamas, kad nesuprantu, jis skuba pateikti pavyzdį: – Mūsų produktų pardavimas mažėja todėl, kad keičiasi rinkos skonis. Jei taip ir palikčiau, šis sakinys taptų dar vienu puikiu tautologijos pavyzdžiu.
- Tai tiesa. Dabar, kai imu pastebėti tautologijas, turiu pripažinti, jos neįtikina. Galėčiau sugalvoti daug kitokių „todėl, kad“ šalia „keičiasi rinkos skonis“. Galbūt pardavimas mažėja todėl, kad smuko ekonomika, todėl, kad atsirado naujų konkurentų, todėl, kad suprastėjo mūsų paslaugų kokybė, todėl, kad pakėlėme kainas. Yra labai daug tikėtinų priežasčių, o turint tik mums suteiktą informaciją nėra jokios priežasties rinktis vieną iš jų ir atmesti visas kitas.

***

Todėl norėčiau palinkėti neužsiblokuoti, nepasiduoti ciklinei logikai (tautologijai) ir visuomet ieškoti kertinių priežasčių.

Kiek kartų teko girdėti šį posakį? O kiek kartų patys norėjote tai pasakyti? Dažniausiai, toks noras iškildavo, kai matydavote, kad susidarė tokia situacija, kai nesvarbu, ką pasakysi, bet tai gali būti ir bus panaudota prieš jus. Aš pirmą kartą susimąsčiau, kada reikętų šiuo posakiu pasinaudoti.

Pabandžiau internete pasidomėti, ką šią tema rašo blogeriai. Tikrai, yra bandyta sukurti komentavimo taisykles, komentarus traktuoti, kaip socialinį tinklą, yra bandymas komentuotojus auklėti, žadėti blogiems komentarams pasaulio pabaigą. Galu gale komentatoriai buvo surūšiuoti (čia ir čia) ir net paskelbtas atviras prisipažinimas.

Tik man nuo šių patarimų geriau nepasidarė, todėl teks su visais pasitarus ir pačiam nusprendus suformuluoti principus, kada stabdysiu arklius. Taigi stabdysiu savo komentarus, kai prie straipsniuko prasidės tokio tipo komentarai:

1. „Visi sako … , o tu pirk dramblį!” – turbūt ne vienam teko papulti, kai diskusija užklydo į tupiką ir po truputį logiką keičia emocijos.

2. Tautologija – mano pavyzdys būtų: „Tai prastos kokybės, todėl aš neperku“. Į klausimą, kodėl laikai šį daiktą prastos kokybės, gausi atsakymą: „Aš neperku, todėl tai prastos kokybės“.

3. Atskiras atvejis susijęs su kritika, kai ji pereina į konstruktyvią kritiką. Na, į tokią, kai pasiūloma eiti pasigydyti.

4. Kai masiškai prasidės komentarai, neatitinkantys straipsnio temos.

Visi šie kriterijai yra labai subjektyvūs, kaip ir mano taisyklės naujiems darbuotojams:

1. Išsiaiškinsiu, kaip viskas buvo ir nubausiu kas pakliuvo.
2. Saugok savo bosą, nes kitas gali būti blogesnis.

Ką galiu pridurti prie šių taisyklių? Tik – “No comments”

Atsivertę laikraštį ar įsijungę TV, radijo žinias, tikimės sužinoti objektyvias naujienas. Tie, kas atsimena, kaip atrodė žiniasklaida (tuomet vadinta masinėmis informavimo priemonėmis) sovietmečiu, nenorėtų grįžti į anuos – vienos tiesos – laikus. Tačiau mes sėkmingai grįžtame. Nepastebėjote?

Apie tai parašiau komentarą, kurį šiandien publikavo lrytas.lt

Bet kuri valdžia norėtų, kad žiniasklaida nušviestų tik tai, kas valdžiai naudinga, ir nepastebėtų to, kas jai nenaudinga. Sveikinu, esame liudininkai ir dalyviai vienos nesudėtingos schemos, kuri leidžia dabartinei valdžiai įgyvendinti šią seną visų valdžių svajonę.

Atėjus sunkiems laikams ir trūkstant pinigų, spauda yra linkusi dvigubai švariau skalbti įvairaus plauko politikų ir valdininkų apatinius. Tai sudaro papildomų problemų valdantiesiems, todėl surandamas prevencinis sprendimas. Beje, toks, ant kurio nelieka pirštų antspaudų.

Taigi panaikinama PVM lengvata spaudai, padidinami autoriniai mokesčiai – žiniasklaidos verslas liaujasi būti pelningas. Išgyventi gali, bet sunkiai, juolab reklamos rinka nukrenta drąstiškai.

Taigi prasideda taupymas. Pirmiausia pradedama taupyti nuo žurnalistų. Neišsiplečiant, vardan taupymo maždaug pusė žurnalistų buvo priversti palikti redakcijas ir išėjo šunims šėko pjauti. Bet likusiems darbo nesumažėjo. Reklamos stygius paplonino laikraščius ir žurnalus, bet ne tiek, kad išretėjusi žurnalistų kariauna sugebėtų juos užpildyti kokybiškais tekstais. Ženkliai sumažėjo laiko, kurį žurnalistai skiria vienai temai. Dabar žurnalistas turi suktis labai greitai, labai.Apie tai užsiminė ir dansu.lt anonimas:

Reikia pabrėžti, kad ir žurnalistai nėra kalti – dėl sunkmečio jų skaičius mažėja, o reportažų kiekis, kurį reikia padaryti, išlieka toks pat.

Ką tai reiškia mums, žiniasklaidos vartotojams?

Tarkime, kokiam nors Balbieriškyje įvyko susišaudymas. Apie tai sužinojus iš policijos suvestinių, reikėtų parengti straipsnį, tačiau tam reikia vykti į įvykio vietą, rasti liudininkus ir padaryti interviu. Tai užims visą dieną, o tokios laiko prabangos negali leisti joks žurnalistas. Juk jis turi parengti dar 3-4 naujienas tą dieną, t.y. gali skirti daugiausia 2 valandas vientai temai. Belieka perpasakoti oficialią įvykio versiją. Arba ignoruoti įvykį.

Arba, tarkime, išleidžiamas naujas VMI potvarkis. Gauname finansų ministrės oficialų pasisakymą, dar turime valandą, kad gautume papildomai nuomonei. Žinome, kad SEB banko prezidento patarėjas į žurnalistų užklausas atsako per pusvalandį, taigi džiaugiamės jo tokiu operatyvumu. Dar pamėginam paskambinti keliems pažįstamiems šaltiniams, tačiau temai nagrinėti skirtas laikas baigiasi, užgriūva kita tema ir vartotojus pasiekia standartinė informacijos dozė – valdžios atstovė ir banko patarėjas.

O jei VMI desantas nuvyksta į Kaišiakus patikrinti visų įmonių, bet VMI apie tai nepateikia oficialios informacijos, vadinasi, tokio įvykio ir nebuvo. Nepastebėjote, kad nepriklausoma spauda dabar cituoja tik oficialią nuomonę iš oficialių pareigūnų? Ar nepasigendate įdomių teminių straipsnių, kuriems sukurti reikėtų žurnalistinių tyrimų, trunkančių ilgiau nei dieną?

Prie tokio darbo krūvio žurnalistams praktiškai nelieka nieko kito, kaip tik cituoti oficialią nuomonę, versti straipsnius iš užsienio spaudos arba ieškoti naujienų tinklaraščiuose. Pastarieji dar silpni, o vertimai – neatspindintys mūsų aktualijų. Turime puikią terpę plisti oficiozinei informacijai.

Valdžia galėtų didžiuotis savimi, kaip gudriai viskas sugalvota.

Anksčiau diagnozavęs spaudos mirtį, buvau neteisus dėl priežasties. Ne naujos technologijos ją pražudys. Televizija taip ir neįveikė spaudos, tačiau ją įveiks valstybės politika, (ne)sudarytos sąlygos. Lieka vienas neatsakytas klausimas: kada ir kokiu būdu apynasris bus uždėtas tinklaraščiams?