Common sense

Tokiai diskusijai kviečia visus LPVA. Bet jeigu manęs naktį paklaustų, kokios tos naudos, tai nieko nemastęs atsakyčiau: apsiginti nuo konkurentų konkursuose, arba tai tik ženklas, kad žmogus supras panašiai tuos pačius terminus.

Jeigu visur sertifikavimas reiškia tam tikrą kompetenciją ir žmogaus galimybes atlikti kvalifikuotai darbą, tai, deja, projektų valdyme aš nepastebėjau ryšio tarp sertifikavimo ir žmogaus gebėjimo užbaigti projektą sėkmingai.

Kažkada mane labai aktyviai tardė, koks turėtų būti projektų vadovas, ir aš leptelėjau, kad sumanus plepys paranojikas. Ir tik tada pagalvojau, ką pasakiau. Oi, vieną kartą kentės mano kakta dėl ilgo liežuvio. Bet apie viską iš lėto.

Projekto vadovui reikia visada žiūrėti į priekį. T.y. planuoti, nes planas – vienintelis įrodymas, kad mes kažkaip pasieksime tikslą. Ir reikia sumanumo, kad jame būtų visi reikalingi daiktai. Jeigu ką nors pražiopsosi, vis vien tai neišnyks, o atsiras projekto pabaigoje. Kada nėra laiko nei papildomiems darbams, nei taisymams.

Gerai, sumanumą kaip nors galima ir ištestuoti, t.y. duoti kažkokią hipotetinę situaciją ir pažiūrėti, kas iš to gausis. Jeigu bus panašu į tiesą, galim uždėti pliusą. Bet jau kažkaip akademiškai gaunasi, nes realybėje mes žinome, kad planas – tai ateities spėjimas. Mes dabar gerai matome, kaip mūsų mylimi politikai bando spėti, kas gausis. O vėliau paaiškina, kodėl nesigavo. Gal todėl jie ir politikai, nes už tokius rezultatus projekto vadovas jau senai būtų susipažinęs su darbo biržos sistema.

O kam reikalinga paranoja? Iš principo: viską planuok optimistiškai, o vertink pesimistiškai. Neveltui pirmos trys projekto vadovo taisyklės skamba taip: būk paranojiškas, būk paranojiškas, bet nebūk isteriškas. Pirmas dėsnis sako, kad kas nors blogo gali atsitikti. Antras – tikrai kas nors blogo atsitiks. O trečias – ne viskas, ką blogo prigalvojai, atsitiks vienu metu, todėl nekelk isterijos. Realiai šis dėsniai sako, kad projekto vadovas turi valdyti rizikas ir visada turėti planą B. O dabar pasakykite, kaip šią savybę sertifikuoti? Tiksliau pasakius, kaip ją išmatuoti?

O kaip apie plepumą? Pats projektas nepasidarys, todėl jam ir reikalingas vadovas, kuris koordinuotų visus veiksmus. Tiksliau koordinuotų žmonių pastangas, o tam reikia gerų komunikacijos įgūdžių. Nes projekte visokių situacijų atsitinka: kartais reikia ir žmones paguosti, įkvėpti, nuraminti, išsiderėti, ar tiesiog aprėkti (atlikti mativaciją, nemaišykite su motyvacija). O kaip sertifikuoti tokius įgūdžius?

Bet šitoje situacijoje baisiausia yra tai, kad reikia visų įgūdžių viename žmoguje. Ir mes gauname prieštaravimą. Nes tam, kad gerai planą sudėliotum, reikia inžinierinio mąstymo. O kaip jūs įsivaizduojate inžinierių? Tai žmogus, kuris bendrauja su knygomis arba kompiuteriu. Gal ir nieko blogo, kad laviną protą, bet kaip su socialiniais įgūdžiais? Tas pats gaunasi ir su tais, kurie tik lavina savo sugebėjimą bendrauti. Ir gaunasi, kad PV sertifikatas patvirtina, kad žmogus gali sukurti planą pagal procedūras, bet ar sugebės projekto komandą priversti dirbti pagal planą, lieka didelis klaustukas. Tai tada kokia dar gali būti nauda iš PV sertifikato?

Share/Bookmark

Šįryt paskaitęs dar vieną finansų ministrės leptelėjimą, pamaniau vakarop jį aprašyti. Bet Dainiaus, besidžiaugiančio tėvystės atostogomis, reakcija buvo greitesnė. “Seniai nebestebina politinės valdžios keistenybės – jie prognozuoja vienaip, gyvenimas viską koreguoja, o tie patys politikai vėliau kritikuoja ne savo prognozes, o realų gyvenimą. Šį kartą buvo lygiai taip pat”, – parašė Dainius. Taip jis įvertino I. Šimonytės frazę apie šiai valdžiai netikėtas sunkmečio pasekmes:

“Tikėjome, kad verslas stengsis išlaikyti darbo vietas mažindamas to paties darbo užmokestį (nes buvo būtina mažinti sąnaudas). Raginome taip elgtis, bet rezultatas, deja, liūdnesnis”.

Beskaitydamas Dainiaus išaiškinimą, kodėl taip nutiko, mąstau: negi I. Šimonytei neužteko proto išsilavinimo, patirties, kad numatytų pasekmes, kurios yra visiškas common sense? Jei neina numatyti, tai imkite ir paklauskite pačių verslininkų, kaip jie reaguos į valdžios veiksmus ir rinkų smukimą.

Bet pati I. Šimonytė interviu paaiškina, kokiu principu yra valdomi valstybės pinigai:

Ir čia norėtųsi paminėti, kad mes labai dažnai pamirštame, jog valstybės finansai niekuo nesiskiria nuo šeimos finansų: jeigu šeimoje dėl įvairių priežasčių sumažėja pajamos, lieka dvi išeitys – prisidurti iš santaupų arba skolintis. Bet kai skolintojai pradeda įtarinėti, kad galbūt negalėsi skolų grąžinti, ir skolinti nustoja, belieka arba ieškoti antro darbo, arba labai radikaliai karpyti išlaidas. Viskas gana paprasta ir todėl stebina, kai žmonės valstybės kišenę įsivaizduoja kitaip, nei savą.

Suprantu, kad norint žmonėms išaiškinti valstybės politiką tenka griebtis paprastų pavyzdžių. Ačiū, dabar supratom. Pastarasis I. Šimonytės pavyzdys išryškino, kad Finansų ministerijoje vyrauja samdinių ir išlaikytinių mąstymas.

Keletas valstybės skirtumų nuo šeimos:

1. Šeima einamosioms išlaidoms nesiskolina. Taip, daugelis turi būsto kreditus, bet nėra taip, kad kiekvieną mėnesį skolintųsi ir skolintųsi… Tačiau, yra šeimų, kurios yra nuolatiniai visokių SMS123 ir panašių “kredito įstaigų” klientai.

2. Šeima neturi tiek neefektyvių išlaidų…. Tačiau  yra šeimų, kurios perka buitinę techniką tik dėl to, “nes yra nuolaida“. Yra ir tokių, kurios pinigus prageria, o priduotus butelius – irgi prabaliavoja. Kitos išgyvena tragediją dėl sėdinčiųjų ant adatos.

3. Šeima iš savęs nevagia… Tačiau yra ir tokių, kur vaikai pakrausto tėvelių kišenes, gal net seifukus.

4. Šeimoje negrėbia kieme lapų, jei juos kitas šeimos narys ką tik sugrėbė. Dukart nesiurbliuoja to paties kambario tą pačią dieną. Ir antrąkart nedažo ką tik perdažytos sienos… Tačiau yra ir tokių šeimų, kuriose remontas (dulkės, balaganas) yra amžina būsena.

5. Šeimoje suprantama, kad jei viename darbe mažai moka, galima jį pakeisti geresniu. Nebūtina dirbti antrą darbą (kaip siūlo I. Šimonytė), galima dirbti kitą samdomą darbą. Arba įkurti savo verslą… Tačiau yra daug šeimų, kuriose žmonės visą gyvenimą pradirbo toje pačioje valdiškoje įstaigoje ir net nebandė patys keisti savo padėtį.

6. Šeima gali investuoti į save. Skirti pinigų laiko ir pastangų savo tobulėjimui… Tačiau yra ir tokių, kurie nėra perskaitę knygos, buvę užsieny ar kitame mieste, domėjęsi galimybėmis.

7. Šeima, sukaupusi pinigų, apmąsto, kur juos investuoti, kad būtų maksimali grąža… Tačiau kai kurios šeimos griūva, nes jų nariai nejaučia saiko ir savo bei artimųjų turtą pralošia prie ruletės ar lošimo automato. Dauguma šeimų, žinoma, apskritai nieko nesukaupia ir nežino, kas yra investavimas.

8. Šeima gali sėkmingai gyventi Lietuvoje ir neduoti jokio fako (© Algis Greitai) apie valdžią ir jos nesąmones… Tačiau tūkstančiai tautiečių emigruoja ir, būsimam dideliam finansų ministrės nustebimui, emigruos dar labiau, kai Lietuvos ekonomika dar kris kitoms šalims jau kylant.

Kaži kokią šeimą I. Šimonytė turėjo minty, prilygindama jos kišenę valstybės kišenei?

Share/Bookmark

DELFI.lt ir Finansų ministerija kviečia tautą įsijungti į diskusiją dėl valstybės biudžeto ir netgi sukūrė webinę formą pagal Šemetos excelinę lentelę, kad kiekvienas tautietis galėtų numygti savo siūlomus pakeitimus.

Jei Finansų ministerija turi laiko žaidimams, tai OK, galima maigyti. Bet paskaičius tai, ką žaidimo aprašyme nurodo Finansų ministerija, norisi pasukioti pirštą jiems prie smilkinio.

Girdėta arba-arba dainelė:

Užduoties tikslas – ne tik pamėginti sudaryti savo valstybės kitų metų biudžeto išlaidų planą, bet ir siekti, kad biudžeto deficitas (tai yra skirtumas tarp pajamų ir išlaidų) – o tuo pačiu ir valstybės skolinimosi poreikis – būtų kuo mažesnis. Tam galima mažinti biudžeto išlaidas arba didinti pajamas iš mokesčių.

O štai čia Finansų ministerijos pravalas atsiskleidžia visu savo gražumu:

Siekdami sumažinti biudžeto deficitą ir surinkti daugiau pajamų į biudžetą, kuriuos mokesčius didintumėte? (galima rinktis kelis atsakymus)

Siūlau Finansų ministerijai pažaisti kitą žaidimą.

Įmonės “Kanopos ir ragai” tikslas – gauti kuo mažesnį nuostolį. Bo tuomet akcininkams reikės mažiau mestis, kad padengtų. Kaip žinia, įmonė gamina du produktus: kanopas ir ragus, kurių, kaip žinia, niekas neperka. Ir nepirks, nes niekada nepirko. Tačiau daryti kažką reikia.

Variantai:

• tęsti gamybą išlaikant dabartinį lygį, nes yra tikimybė, kad kanopos ir ragai taps paklausūs,
• atleisti pusę darbuotojų ir tęsti gamybą mažesne apimtimi, nes yra tikimybė, kad kanopos ir ragai taps paklausūs.

Atsakymus rašykite DELFI komentaruose, atsirinksim.

Kol sprendžiate šį rebusą, grįšiu prie ano DELFI biudžetinio žaidimėlio. Aš jį pavadinčiau “Susikiršinkite, tautiečiai”. Rėžkite vieni nuo kitų pagal tai, kokioje srityje dirba jūsų artimieji, draugai, jūs pats ir jūsų nedraugai. Vis tiek nežinote, kas slepiasi už tų ‘programų’. Tai nėra būtina. Juk jūs turite unikalią galimybę pasinaudoti tais dviem matematiniais veiksmais, kuriais grindžiama Šemetos finansų politika – sudėtimi ir atimtimi.

Taigi Finansų ministerija daro prielaidą yra garantuota, kad didesnes pajamas į biudžetą lemia tik didesni mokesčiai. Nesivelsiu į internetuose neslopstančią ekonomistų, politikų diskusiją dėl mokesčių tarifų dydžio ir pajamų surinkimo, nes priežasties-pasekmės argumentai neveikia, kol viskas gali būti nurašyta krizei (prajusią ir šią savaitę lankiausi Šveicarijoje. Apie krizę jie girdėjo, bet nelabai ką gali apie ją pasakyti. Šveicarai, žinoma, kitokie, nes turi bankus, gamina laikrodžius ir peiliukus).

Tačiau ir tūpam turėtų būti aišku, kad kalbant apie galutinę eilutę (pelnas-nuostolis / biudžeto perviršis-deficitas) tavo turima marža (tarifas) nieko nereiškia, kol nežinai, koks bus vienetų skaičius per laikotarpį. Ką labiau apsimoka pardavinėti – automobilį su 15 proc. marža ar degtukus su 5 proc. marža?

Taigi jei padidinsime mokesčius, tačiau turėsime mažiau mokesčių mokėtojų, tai biudžeto pajamos, deja deja, nepadidės.

Subalansavimas negali būti biudžeto tikslas. Biudžeto tikslas – jau rašėm - darbo vietų skaičius ir darbo vietose sukuriama pridėtinė vertė. Visos ekonominės programos, mokesčiai turi būti subordinuoti į šiuos abu rodiklius. Kai bus maža bedarbystė, o dirbantieji užsiims ne muda, bet realiai uždirbinės pinigą, tuomet ir valstybė surinks oi kiek daug mokesčių.

Bet juk ūkio (verslo) reikalai nėra Finansų ministerijos reikalas, čia, matyt, asmeninis D. Kreivio komandos daržas. Na ir dar keliolikos ekonomistų, opozicionierių, blogerių, kurie kišasi, kur nereikia. Davai, duokim jiems visiems delfyje prabalsuot.

Kai pagalvoji, tai metai nuėjo velniop.

Share/Bookmark