Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai?

parduotuve

Mano kolega neseniai parašė komentarą apie “Norfos” darbo stilių. Aš taip pat esu rašęs apie prasidedančią “deficito” erą. Tęsdamas prekybos tinklų temą, norėčiau šiek tiek pasigilinti į jų veiklą. O taip pat sulaukti jūsų komentarų.

Neseniai teko skaityti pranešimą “ECR Baltic” forume. Pranešimo prezentaciją galima rasti čia.

Ruošdamas pranešimą, pirmas klausimas, kurį sau uždaviau, buvo: „Ar prekybos tinklų tiekėjai ir prekybos tinklai – partneriai ar konkurentai?“. Natūralu, kad kiekviena įmonė siekia maksimizuoti savo pelną.

Kadangi tiekėjai parduoda prekybos tinklams, ir…

  • …kuo pigiau prekybos tinklas nupirks, tuo daugiau uždirbs,
  • …kuo brangiau tiekėjas parduos, tuo daugiau uždirbs, tai…

…Atrodytų, kad konfliktas užprogramuotas. Ir nieko nepadarysi. Bet ar tikrai?

Niutonas yra pasakęs: “Natura valde simplex est et sibi consona” (“Gamta yra paprasta ir harmoninga”). Taigi, jei gamta (ir realybė) yra tikrai paprasta ir haroninga, tai gal visgi konflikto tarp mažmenininkų ir tiekėjų turėtų būti ryškiai mažiau?

Pasižiūrėkime, kas lemia mažmeninko pelną? Tą nulemia 3 kertiniai dalykai:

  • kiek klientų ateina,
  • kiek atėjusių klientų perka,
  • ką klientai perka.

Jeigu kompanija nori pritraukti klientus, ji būtinai turi turėti ESMINĮ konkurencinį pranašumą. O kas yra konkurencinis pranašumas? Norint sukurti ryškų konkurencinį pranašumą, reikia patenkinti kliento reikšmingus poreikius taip, kaip negali nė vienas konkurentas. Ar kaina gali būti konkurencinis pranašumas? Kiek laiko reikia konkurentui, kad nukopijuotų kainą?

Kokie gi mažmenos klientų reikšmingi poreikiai?

Protinga kaina yra vienas iš pirkėjų poreikių (ypač dabar, krizės sunkmečio metu). Tačiau mes, kaip pirkėjai, jau įpratome prie mažmeninių tinklų nuolaidų žaidimų, kuomet iš esmės kaina nesikeičia. Todėl retas kuris tinklas iš tikrųjų gali pasiūlyti mažas kainas ir būti pelningu. Taigi turėtų būti kiti sprendimai.

Geras prekių asortimentas ir tų prekių buvimas lentynose (availability) yra kitas reikšmingas pirkėjų poreikis. Jei klientas neranda norimos prekės (SKU – stock keeping unit), jis nusivilia ir susidaro blogą įspūdį apie prekybininko siūlomą prekių asortimentą bei turėjimą. O lentynų plotas yra įprastas parduotuvės apribojimas užtikrinant geresnį prekių turėjimą. Labai dažnai didelė dalis lentynų, ekspozicijos (t.y. apribojimo) yra panaudota toms prekėms, kurios buvo užsakytos remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Jeigu netikite, apsilankykite elektronikos, avalynės ar drabužių parduotuvėse. Pamatysite pilnas lentynas, tačiau nemaža dalis prekių – iš praėjusio sezono. Tačiau rinkoje didelės paklausos neturinčių prekių siūlymas neprisideda prie prekių turėjimo įspūdžio kūrimo.

Be to, daugelis tikriausiai pritars (nes tai yra faktas), kad skirtingose parduotuvės vietose esančios prekės pardavimai skiriasi. Todėl logiška būtų geriausiose vietose eksponuoti pelningiausias prekes. Tačiau dažniausiai tose vietose mes matome „išpardavimo“ prekes. O prekės, parduodamos su didele nuolaida, nėra pelningiausios (gerai, jei išvis jos parduodamos su kokiu nors pelnu…).

Daugelio produktų trumpas gyvavimo terminas (pvz., sezonas) bei lėta tiekimo grandinės reakcija sąlygoja, kad pasiūla remiasi veikiau gudriu spėjimu (prognozėmis) nei realiomis rinkos preferencijomis. Apie ekonominių, pardavimo prognozių tikslumą, matyt, neverta atskirai rašyti, nes daugelis per pastarąjį laikotarpį matėte mūsų garsiųjų prognozuotojų (Nausėdos ir kt.) darbus. Sąlyginai trumpo gyvavimo produktai su kiekviena papildoma diena, kuomet prekė “sėdi” lentynoje, naikina gero asortimento įspūdį.

Jeigu klientas visgi nusprendė išleisti savo pinigus (o dabar jis priima daug atsargesnius sprendimus), tuomet atėjęs į parduotuvę jis nori nusipirkti tai, ką nusprendė. Tačiau neradęs pirkti to, ką nusprendė, jis ne tik (dažnai) nepirks siūlomos alternatyvos, bet ir nusivils pačia parduotuve ir kitą kartą eis kitur. Taigi prarastas ne tik dabartinis pardavimas, bet ir klientas (ateities pardavimai).

Prieš tęsdamas toliau, norėčiau sužinoti jūsų nuomonę ir komentarus, ar mano nupieštas vaizdelis atitinka jūsų realybę. Ar tokios problemos (simptomai) mažmenoje egzistuoja? Tik nesakykite, kad jūs kitokie, nes kiekvienas vaikštote į vienokias ar kitokias parduotuves ir susiduriate su prekių trūkumais, išpardavimais ir pan.

Kad lengviau komentuotųsi, šio straipsnių ciklo aktyviausiam komentatoriui padovanosiu naujausią Dr. E. Goldratto knygą „Isn‘t it obvious?“. Taigi, mieli pirkėjai, pasidalinkite savo patirtimi!

komentarų yra lygiai 54

  1. Dėl kainų tai vienoj parduotuvėj, viena prekė šiek tiek pigiau, kita šiek tiek brangiau. Bendroje sumoje, ko gero, visos parduotuvės laiko panašias kainas. Apie maistą čia kalbu. Todėl man yra šie kriterijai:

    1. Atstumas nuo namų arba „ar yra pakeliui“. Nevažiuosiu į Maxima bazę, net jei ten kainos mažesnės tik todėl, kad ji man visiškai ne pakeliui ir žiauriai toli nuo namų.
    2. Prekių pasirinkimas ir kokybė. Kai aš ateinu į parduotuvę ir matau mišraines nuo šilumos išsipūtusias ar sūrius iš rato formos tapusiais kamuoliais, ten nenoriu daugiau eiti.
    3. Įvaizdis. Ko gero dabar geriausią įvaizdį turi iki.
    4. Ko man reikia. Kiekviena parduotuvė gali išsiskirti tam tikros rūšies prekėmis arba tam tikromis savybėmis, kurios man tam tikru metu yra priimtinos. Labai čia susukau. Pvz. man reikia bandelių ar pyrago. Tokiu atveju aš visada einu į iki, nes ten visada randu šviežių ir skanių. Jei man reikia visko daug, dažniausiai važiuoju į Prisma ar didelę Maximą. Maximoje pasirinkimas geras būna, o Prismoje labai gerai, kad daug vietos praėjimuose, erdvu, geras pasirinkimas.
    5. Mano patirtis. Ji užsimiršta su laiku, bet kurį laiką duoda efektą. Prieš savaitę ar dvi pamačiau, kad vaikų sauskelnėms Rimi yra akcija. O dar ir alui skaniam akcija. Nuvažiuojam su šeima į Rimi (Šiarės miestelyje). Pirma akcijos diena, apie pietus. Ten alaus nėra visiškai tokios rūšies, o sauskelnėms nuolaida tik mažoms pakuotėms ir tik vieno dydžio. Visur praėjimuose pristatyti konteineriai su tos firmos sauskelnėmis, bet tik ne akciinėmis. Reklaminiame jų laikraštėlyje paveikslėlyje yra parodytos visų dydžių, ir tik tamsiam fone juodai prirašyta, kad mažiausioms. Na gal ir pats kaltas būčiau, bet čia žmonių apgaudinėjimas ir nuo to laiko Rimi aplenkiu. Artimiausiu metu ten tikrai neplanuoju važiuoti.

    Žinoma, kad vienas iš šių punktų nelemia mano pasirinkimo, bet tam tikru momentu vienas ar kitas yra svarbesni.

  2. R

    Man šiuo metu prekybos centro pasirinkimą lemia du aspektai:
    1. kaip toli nuo namų. Beveik visada einu į krautive kuri yra arčiau.
    2. Prekių pasirinkimas, ar galiu rasti viską ko man reikia

    Jei reikia kokių nors specialių dalykų visada pirma apmastysiu parduotuves kur jų tikrai galėsiu rasti, tada apsvarstysiu kuri išjų arčiau ir pagal tai padarysiu savo pasirinkimą.

    Į mažas maximas exsaulutes niekada neinu, nes jos paliko purvinumo įspudį kuris neišnyksta.
    Panašų bet šiektiek geresnį įspudį paliko ir iki.

    Prizma paliko gan malonų gaivų įspudį kaip išsireiškė komentare prieš mano, ten daug erdvės ir viskas ganėtinai sterilų.

    Taip pat atsirado imunitetas visiems pricetagams ir wobbleriams parduotuvių lentysnose, nes kiekvieną karta palyginus spec pasiūlymo kaina ir šale esančių produktų kainas, kažkaip nesimato naudos.

  3. S

    Kai nusprendziu isleisti pinigus kazkokiems pirkiniams ( ne maisto prekems) pagr. kriterijai , kurie padeda priimti sprendima yra:
    1.Kokie buvo tinklo nuolaidu zaidimai – jei kainos su nuolaidom nesikeisdavo arba keisdavosi nezymiai ( nes pries akcijas -atrakcijas kainos stebuklingai padideja) ant tokio prekybos tinklo dedamas kryzius ir tiesiog ignoruojamas pakartotiniams pirkimams.
    2.prekiu katalogas su techn charakteristikom internete (elektronikos prekems) ir KAINOM. Paskutiniu metu pastebejau, kad didieji elektronikos tinklai nebenurodo kainu ir nebesiteikia normaliai aprasyt techn charakteristiku arba apraso belekaip.
    Su maisto prekem parasciau , kuris didesnis centras arciau i ta ir vaziuoji:)Nors rimi aplenkiu beveik visad:)Kvailas ten kazkoks prekiu isdestymas:)

    • Tokiu būdu kryžiukus tektų uždėti ant visų prekybcentrių, juk “mes, kaip pirkėjai, jau įpratome prie mažmeninių tinklų nuolaidų žaidimų, kuomet iš esmės kaina nesikeičia”.
      Susidaro toks įspūdis, kad visi didieji remiasi “neapgavęs neparduosi” principu. Tokiu būdu tenka rinktis ne patį sąžiningiausią, o mažiausiai nesąžiningą (panašiai kaip politikoje, stengiesi pasirinkti mažiausią blogį). Visa tai plaukia iš to, kad žmonės (aš taip pat) neatsimena kainų ir perka didžiausią nuolaidą (stengiasi “taupyti”). Prekybininkų apyvaratoms, tai be abejo gerai, nes už “sutaupytus” pinigus perkama dar kas nors.

      • S

        Beveik ant visu ir uzdetas kryziukas:) todel dazniausiai perku internetu arba jei yra galimybe uzsienyje. Jei jau nepavyksta internetu nusipirkti, tada renkuosi maziausiai “bloga”
        Tik as , ne taip kaip daugelis, kainas atsimenu plius minus:) ir stengiuos pamates 40 proc nuolaida aklai nepirkti , na nebent ten menkiavertis daiktas:)

  4. Pirma atskirsiu maisto ir pan.(būtiniausi pirkiniai) ir prabangos prekių pirkimą.
    Būtiniausių prekių pirkimui:
    1) Parduotuvės vieta ir malonumas joje pirkti – svarbu, kad parduotuvė būtų per “protingą atstumą”; malonumas, tai pvz. norfos naujas dizainas, pakalbinančios kasininkės(su nedidelėmis eilėmis) ar kitas aptarnaujantis personalas; mašinos pasistymo vieta ir pan. dalykai.
    2) Kainos/kokybės santykis – svarbu, kad bent jau teoriškai nepermokėsiu už prekę (čia į kaulus gauna iki(ne visose prekių grupėse)…)
    3) Asortimentas – paprastai perkama iš esmės tokios pat prekės. Svarbu, kad jų rasčiau, o ne kaip su kokia akcija.. tai yra tai nėra.. Deficito laikai praėję, tad tokio noro neturiu.. Prie asortimento norėčiau priskirti ir tai, kad ypač nepatinka visų grupių perkėlinėjimas karts nuo karto… Tai sudaro deficito įspūdį, nors gal paprasčiausiai prekė padėta kažkur kitur..
    Realus apsipirkimas vyksta maždaug taip: susidaromas sąrašiukas ko noriu įsigyti. Jis +/- kartais pakoreguojamas akcijomis(t.y. pirkimas iš esmės vyksta apgalvotai o ne spontaniškai), tada apgalvojama kur tai geriausia įsigyti(nes kaip “nuolaida” sako, kiekvienas prekybcentris pasižymi tam tikrų prekių grupių specifika); ir tada važiuojama pirkti. Esmė čia, jei sąrašiukas trumpas ir nespecifinis, tai važiuojama į arčiausiai ersantį ir patogiausią prekybcentrį, jei ilgesnis, galimi netgi prekybcentrių kombinavimai ir pan. Paprastai šeimoje tokie apsipirkimai kassavaitiniai…
    Prabangos prekės:
    1) Kaina/garantinis serviso rizika – iš esmės nesvarbu, kur prekė yra, svarbu kaip bus su garantija(jei tai pvz. technika).
    2) Pardavėjo patikimumas – nesinori už prekę mokėti kiek daugiau, nors pas kiniečius jos rasime su kaupu… T.y. jei pvz. perku kvepalus žmonai, tai noriu gerų kvepalų, o ne vandens esencijos.
    3) Pirkimo greitis. T.y. jei noriu prekės, tai jos noriu nuo pirkimo pradžios gan greitai. Šiuo atveju vertinasi internetinės prekybos vietos ir parduotuvės, kuriuos teikia užsakytas prekes(pvz. langų pirkimas).
    Šiai dienai toks pirkimas retesnis ir dėl to ilgiau planuojamas, yra galimybę kainų apžvalgai ir t.t., tad paprastai kartais net po kelis kartus apvažiuojamos pačiupinėti leidžiančios vietos ir pan. Ir tik po to įsigyjama prekė. Šiuo atveju suvokiama, kad pateikiamas didelis asortimentas lems ir didesnes prekės kainas. Paprastai tokie pardavėjai čia pralaimi(nes pirkėjas ateina pačiupinėja ir išeina, nes kažkur yra pigiau bet be pačiupinėjimo) :)

    • Jau buvo issakyta, kad parduotuves gali tapti show rooms. Pagrindine priezastis pakankamai patogus ir pigus apsipirkimas internete. Dabar reikia sulaukti tik masto siam reiskiniui

  5. betkoks

    ” Tačiau dažniausiai tose vietose mes matome „išpardavimo“ prekes. O prekės, parduodamos su didele nuolaida, nėra pelningiausios (gerai, jei išvis jos parduodamos su kokiu nors pelnu…). ”

    Pirma , tos “akcijinės” prekės pritraukia žmogų pirkti jam galbūt tuo metu nereikalingus daiktus. Nes juk akcija (pigiau) – daiktas +-dar negendantis – anksčiau ar vėliau prireiks – ir suvartosiu, o iki to laiko galės ir pas mane šaldytuve, sandėliuke pasivoliot. Bet esmė tame, kad dėl tų akcijų visai neretai apsiperku ne viename, o kitame tinkle (čia galbūt mano specifika, nes net 3 tinklai labai patogiai pasiekiami). Netgi esu pastebėjęs, jog vyksta “akcijų” karas – visuose tinkluose +- tos pačios prekės eina su akcijomis tik kai kur vieni siūlo kokybiškiau kiti visai pigiai ar pan.

  6. giedrius

    1. kas arti namų, ten ir einu

    2. kai reikia daug ir nežinia ko, važiuoju į Akropolį (pakeliui į namus)

    Ozas su Prisma – NE po keturių bandymų

    kainos nedaro jokio įspūdžio, nes tiesiog jų neįsimenu :)

  7. muchio

    Dauguma komentarų verti atskirų įrašų apie pirkimo įpročius. :)
    Pamėginsiu parašyti apie maisto pirkimą trumpai ir pagal savo supratimą.

    Šeima maistu paprastai apsirūpina savaitei. Pirkimo diena šeštadienis. Apsipirkti važiuojame mašina su iš anksto susidarytu sąrašu. Perkame jau išbandytus, kokybiškesnius maisto produktus, todėl visokios akcijos pirkinių asortimentą įtakoja nežymiai.

    IKI
    Iš patirties žinome, kad IKI visad geras kepinių, retesnių sūrių ir užkandžių asortimentas. Arčiausiai esančių IKI pasiekiamumas geras, mašinos parkavimo problemų nebuvo kilę. Aptarnavimas kasose normalus, jų drąsa pirmiesiems diegti savitarnos kasas irgi patiko. Mielai naudojuosi. Prekių išdėstymas pakankamai paprastas, dėl “akcijų” neatitikimo realybei problemų nebuvo kilę. Jų “IKI Gurmanų” linija verta atskiro aprašymo. Su lojalumo (lipdukų) akcijų organizavimu truputį šlubuoja. Nes nematau prasmės per 3 pirkimus surinktą lipdukų komplektą keisti į pipirinę su 60 Lt priemoka. Galėčiau, bet … Bet “overall” patirtis su IKI teigiama.

    RIMI
    Kontraversiškiausia. Su parkavimu gerai, su aptarnavimu beveik norma. Kartais mistiškai mažai kasininkių būna, bet kentėti galima. Prekių išdėstymas tai pusėtinas. Ypač nervina kalnai praejimuose. RIMI brando prekės pasitikėjimo nekelia. T.y. panašu į pigius produktus, sufasuotus ir parduodamus truputį pigiau. Originalumo nulis, efektyvu tik ant “labai skaičiuojančių “akcijų medžiotojų”. Patiko jų lipdukų akcija. Bendrai – ir patinka, ir nekenčiu.

    MAXIMA
    Aptarnavimas atžagariausias. Su parkavimu pastoviai keblumai tiek didelėje, tiek mažoje Maximoje.. Kaip seniausiai rinkoje veikiantis tokio tipo prekybos centrų tinklas turėtų geriausiai suprasti, ko reikia pirkėjams, bet užmigo ant laurų ir tiki, kad visi lėks į Maximas, nesvarbu kaip bus aptarnaujami, nesvarbu, kad akcijinių prekių jau po kelių valandų mistiškai nebelieka (pasirašau tik ant akcijinės Lavaza), nesvarbu, kad pusgaminių, mėsos ir žuvies skyrius yra didžiausios rizikos zona tarp visų prekybcentrių. Kiekvieną kartą pirkdamas Maximoje jaučiu nepaaiškinamą stresą – gal dėl joje dirbančių žmonių skausmo iškreiptų veidų, gal dėl baimės nusipirkti “keistos” mėsos, gal dėl to, kad joje nerasiu nieko “asmeniškai subalansuoto man, nestatistiniam pigaus maisto pirkėjui”… Perku joje tik, kai neišvengiama.

    NORFA
    Man žinoma Norfa kažkada buvo didelė kaimo parduotuvė, su kaimiškais pardavėjais, atitinkamo lygio aplinka, prekėmis ir kvapais. GAl dar kiek keistomis kainomis. Aplinka pasikeitė. Prekių asortimentas taip pat pagerėjo. Dėl kainų, tai nežinau. Nes Norfoje perku tik savo kaime, kai iki kitos parduotuvės reikia gerokai pėdinti. o kaime Norfa liko po senovei… Gal pamiršo atnaujinti? Sunku kažką daugiau pasakyti, nes nerandu priežasčių specialiai joje lankytis.

    PRISMA
    Atradimas. Teigiamos emocijos, erdvė, švara, logika. Geras asortimentas. Normalios kainos. Daug papildomos informacijos. Kol kas testuoju. Jei ne vieta (vietą Oze laikau Prizmos minusu), būtų viena iš mėgstamų apsipirkimo vietų.

    Apibendrinus – dideliems pirkimams pirmenybę teikiu IKI ir RIMI dėl asortimento, aptarnavimo ir pirkimo malonumo. PRISMA dar nespėjo įsitvirtinti mano galvoje kaip vieta, kur galima pirkimą sudersinti su maloniu laiko praleridimu. Bet aš ja tikiu, nes pirkti turi būti malonu, o ne stresas.

    Visiems tinklams žaisti su nuolaidomis ir akcijomis reikia atsakingai, nes ne visi pirkėjai pasiduoda bandos jausmui ir tiki nuolaidos nauda. O atskleistos manipuliacijos ar “nesusipratimai su kainomis” skamba žyyyymiai garsiau ir toliau už tokių akcijų garsą.

  8. Karvė

    Man svarbiausia:

    1. Asortimentas. Kadangi mėgstu pasisukioti virtuvėje, tai nuolat prireikia kokios nors egzotikos ar tiesiog šiaip pasaulio virtuvei įprasto, bet lietuviškai nežinomo produkto. Pvz ilgus metus problema buvo su cinamono lazdelėmis. Tik šiemet jų atsirado didžiuosiuose centruose. Svarbus ir sūrių pasirinkimas, žuvies. Pvz niekur nerasite šviežio tuno. Galime grįžti prie elementariausių braškių – ruošiau vakarėlį ir jame svarbus vaidmuo buvo numatytas braškėms, tačiau jų niekur neradau (Rimi, Maxima, Prizma – visos didžiausios parduotuvės) – labai nusivyliau. Bet štai vakar Rimi radau – kitą kartą pirmiausia ieškosiu ten. Šia tema galima tęsti be galo. Vilniuje dar nėra parduotuvės, kurios asortimentas 100% tenkintų mano poreikius ir tikrai nemanau, kad jie labai dideli. Šiuo atžvilgiu laimi Rimi, po to stoja Maxima. Prizma labai įdomi vieta dėl prekių, kurių nerasi kitur, tačiau ten buvau tik kartą. Jei tik būtų kur pakeliui…
    2. Aplinka. Nors atstumas svarbu, bet gyvenu tarp didelės Maximos ir Rimi, todėl tendencingą pasirinkimą gi kažkas lemia. Man labiau patinka Rimi, nes ten aplinka švaresnė, jaukesnė, net ir muzika dažnai būna geresnė. Pirmą kartą lankiausi Prizmoje, tai jų pardavėjos tikrai nustebino – tokio mandagumo ir mielo bendravimo neteko matyti niekur. Bet aplinka per sterili. Dar aplinkos atžvilgiu labai gerai pasitempusi yra ir Norfa, tačiau asortimentas pas ją labai alternatyvus ir dažnai nerandu, ko man reikia (bet +5 karmos taškai už 0,5l 12% grietinės indelius – kitur nėra). Prasčiausia su aplinka ko gero yra Maximoje, ypač tose mažose ir dažnai asocialiose…
    3. Atstumas. Tikrai jokiu būdų nevažiuojam apsipirkinėti toliau nei 1km. Nebent pakeliui…
    4. Kaina. Įvertinus parduotuves, man priimtinas pagal ankstesnius kriterijus, lieka kaina, tačiau tiek Maximoje, tiek Rimi, mano nuomone, jos yra praktiškai vienodos, o jei Maximoje ir susitaupo koks litas, tai Rimi jį mielai išleidžiu už mielesnę aplinką ir geresnį asortimentą. Deja yra šeimoje žmonių, kuriems žiniasklaida turi akivaizdžiai per didelę įtaką, tad apsilankymų Maximoje padaugėjo…

    Ko Vilniuje trūksta? Truputį išrankesnės, kad ir 20% brangesnės parduotuvės netoli centro, kur visada būtų galima rasti braškių, daugiau nei vieną rūšį rudojo cukraus, elementarių šviežių prieskoninių žolelių, rennet fermento ar paprasčiausio mėtų padažo. Trūksta vietos, kur reikiamų produktų galėtų rasti ir mėgstantys paeksperimentuoti virtuvėje. Nejau tokių tik vienetai? Nemanau, o jei ir trūksta, tai labai lengvai galima sužaisti motinų jausmais ir sukurti naują trend’ą…

    • kur radai cinamono lazdelių?? ačiū :)

      p.s. sorry už komentarą ne visai į temą bet nesusivaldžiau.

      • Karvė

        Rimi yra “Kotani” firmos. Šiaip šitos firmos prieskoniai yra tragiški, bet cinamono lazdelių juk nesugadinsi :) Manau ir Maximoje turėtų būti. Jei rasti nepavyksta, tai siūlau prieskonių parduotuves (pvz Vienuolio gatvėj) arba stendus (beveik visuose didžiuosiuose prekybcentriuose) – ten ne tik cinamono lazdelių bet ir kitokių saldainių virtuvei galima rasti :)

        • dėkui, pamėginsiu pasinaudoti patarimais :)

  9. Kadangi viena is mano maniju… pirkimas, tai ir as pasireiksiu.

    Maisto prekes (ir kita smulkme). Perku “akcijas”. Zinai kuria diena koks prekybos centras isleidzia savo reklamini leidini su akcijomis ir ji perskaitau. nuo virselio iki virselio.
    Greitai gendancius produktus perku savaitei. Cia akcija turi maziausiai itakos. Jei kuris nors centras siulo akcija tam, ka paprastai vartoju – perku is jo. arba jei yra akcija kokiai egzotikai.. ko niekada nepirkciau (nes brangu), bet su 40%-60% nuolaida (jei dar galiojimo normaliai like) paimu. paragauti. Labai retai toks produktas patenka i mano “pagrindini” krepselis, bet visko pasitaiko (butent del akcijos persimedciau nuo ryto joguto prie jogis :)

    Beje, tiek rimi, tiek iki tiek norfa man yra pakeliui arba beveik pakeliui. Kadangi as “zinau” akcijas, tai beveik visada gaunu tai ko noriu. (daznai galima atspeti.. kad populiari akcijine preke… dings is lentynu pirma-antra akcijos diena).

    Negendacias prekes, tokias kaip suns edalas, cukrus, kruopos, kava, skalbimo milteliai ir panashiai perku TIK per akcijas. (namie kartais susikaupia “rezervas” 3-12 menesiu.)

    Galima dar pamineti, kad daugelis prekybos centru sukciauja. pvz. maximoj dazniausiai pasitaiko sugede (arba arti to produktai), produktai, kuriu galiojimo laikas jau pasibaiges ir panashiai. Rimi dazniausiai perzaidzia su akcijomis: arba pamirsta nuimti akcijos palaktus jai pasibaigus… arba akcija taikoma tik vienai prekei.. nors is aprashimo atrodo kad visai ju seimai ir pan. Norfojj yra teke nusipirkti “praplestu” pakuociu (kai pvz komplekte ko nors truksta.. nors ishorishkai viskas atrodo kaip turi buti).
    Drabuzius dazniausiai perku per sezonunius ispardavimus… (stengiuosi tai daryti Vokietijoje). Cia jau vien del kainos.

    Beveik visa buitine technika susipirkau internetus… nes visi didieji prekybos buitines technikos centrai pilni pridurku.. kurie zalio supratimo neturi ka pardavineja (tinka tiek avitelai, tiek elektromarkt, tiek topocentrui. apie senukus net nekalbu :) o internetu keliais litais pigiau.

    P.S. jei netycia prisikomentuociau iki 1 vietos… tai manes auksines ziurkes knygos nedomina. Uzteko perskaityti pirmas tiekim grandines knygutes.. Geriau ja bibliotekai padovanokit 😀

    • kas dėl maximos pagedusiu produktu tai cia labai priklauso nuo konkrecios krautuves – netoli namu yra viena kurioj labai priziurima tatai, ir jauciu ieskodamas nesurastum pasibaigusio galiojimo prekiu, arba prekiu kuriu galiojimo laikas jau beveik ant ribos. o rimi su savo akcijom ir kainu atnaujinimu tai tikrai smarkiai klaidina..

  10. Paskaičius komentarus darosi panašu, kad Neriui teks užsakyti papildomų knygų 😉

    • Arba kazkas liks be knygos :)

  11. Tiesa, dar galiu papasakoti apie manipuliacijas kainomis. yra toks buitines technikos prekybos centras.. elektromarkt (ar panashiai. nemyliu tu anglishku pavadinimu).

    Jie prekiauja mano megstamu krepshiu firmos “Crumpler” produkcija. Kadangi as ju produkcija megstu.. tai prie progos vis kainas pasiziuriu. tai va: jie organizuota Crumpler “-60%” akcija atrode mazdaug taip:
    1. standartines kainos.
    2. -10%… -20% (akcija)
    3. kainos (nuo standariniu) +30% ajcija – 60%. (realiai apie -10% nuo ankstesnes akcijos)
    4. naujos standarines kainos -50% nuo senu standariniu…

    Su batu pirkimu LT yra aplamai unikali situacija: kadangi vienai kontorai priklauso daug skirtingu batu partuotuviu (pvz. reno, zygio batai, step top ir t.t. priklauso armitanai) tai ishsirinkes patinkancius batus… pereini per konkurentus (dazniausiai tame paciame prekybos centre) ir susirandi maziausia kaina. O kainos tarp tos pacios batu poros gali skirtis iki 30%…. O shi pavasari… (tikriausiai kai akcijos buvo blogai sukoordinuotos) zieminiu batu pora (kuria pirkau) tarp 2 tos pacios savininkes parduotuviu skyresi daugiau nei 2 kartus :)

  12. S

    Pnasios akcijos , kaip ir elektromarkte, buna ir sportlande:)
    kai prie standartines kainos uzmete + 30 procentu ir pritaike 40 proc nuolaida berods:)Kaina tokia pati arba didesne gaudavos nei standartine…bet geriausiai , kad naujos kainos suklijuotos ant standartiniu…nulupi…pasiziuri ir viskas aisku:)
    O rubus ir avalyne geriausiai pirkti uzsienyje, kaip sake Dali.us, nes cia ju kainos – mistika:)

  13. muchio

    Elektronikos pirkimas Lietuvoje.
    Absoliučiai žlugęs reikalas. Kaip ir didieji “elektronikos specialistų” ir “lyderių” tinklai. Visi pardavinėja viską ir absoliučiai jokios kompetencijos. Apie pridėtinę vertę galvojančių nerasta. Garantinio sistema iškreipta. Reputacijos “managemento” niekam nereikia. Užėjus į kokį Elektromarktą ar Topocentrą patenki į elektronikos muziejų… kur net dulkės nuo daiktų pamirštamos nuvalyti.

    Man kilo vienas klausimas, į kurį kol kas nesugebėjau rasti atsakymo. Kodėl tyli nedidelės Hiendi aparatūros parduotuvės? Juk akivaizdu, kad rinkoje trūksta specializuotų parduotuvių, kur viskas orientuota į pirkėjo poreikius. Ne daržinių su kalnais užpraeitų metų elektroninio mėšlo, o “elektronikos butikų”. Juk ne veltui, Apple parduotuvės kyla…

  14. Niukas

    Skirtingos prekės – skirtinga pirkimo taktika. Savaitgalio pirkimai ateinančiai savaitei – tik didžiuosiuose tinkluose. Kasdieniai pirkimai (duona, kitos smulkmenos) – beveik nesvarbu.
    Maisto ir kitos pirmo būtinumo prekės.
    1. Kokybės/kainos santykis. Viename čia labai plačiai nuskambėjusiame tinkle (5 raidės pavadinime:)) apsipirkinėdamas aptikau, kad bene 3 mano išsirinktų produktų galiojimo laikas baigėsi bent prieš savaitę. Nuo tada tame tinkle neapsipirkinėjame, nepriklausomai nuo to, kokios ten kainos.
    2. Availability. Manęs nejaudina, ar dabar krizė, ar ne. Jeigu man reikia produkto, o jūs jo neturit, screw you.
    Vieną savaitgalį šeima nusprendė, kad “šįvakar valgysim vištieną, pagamintą tėčio, pagal jo slaptą receptą”. Kad nepasišiukšlinčiau, užsukom į mano kokybiškiausiu laikyto tinklo (4 raidės pavadinime) parduotuvę Žirmūnuose. Kol šeimyna kuitėsi lentynose, patraukiau tiesiai prie atvėsintos vištienos lentynos. Pabandykite įsivaizduoti mano reakciją, kai didžiausioje rajono parduotuvėje voliojosi 2 įpokavimai mėlynai-raudonai-žalsvos spalvos vištienos ketvirčių. (Sekmadienio pavakarys). Dar pasiblaškiau tarp lentynų, kol supratau, kad niekur kitur ketvirčių nerasiu. Tai buvo prieš 4 mėn. Nuo tada *imi mano pinigų daugiau nematė. Ko ten eiti, jeigu kišenės dydžio parduotuvėlėje šalia namų tuos ketvirčius radau priimtinos spalvos ir kainos.
    Priedo – sūnus kažkurio sekmadienio vakare apsižiūrėjo, kad būtinai reikia sąsiuvinio langeliais. Galvoju, gi ne vištiena – bus. Nuvažiavau nupirkti. Radau tik linijomis. Išėjau, nenupirkęs nieko. Pinigus palikau “arkliapolyje”, nors iki jo ir toliau, ir nusigauti sunkiau.
    3 Lojalumo programos (protingos). Paperka. Jeigu tinklas siūlo puodus už 15.000 lipdukų (juokauju), klijuokitės juos patys žinot kur. Jeigu už nupirktas prekes gaunu 1% nuo pirkinių sumos, puikiai suprantu, kad tai š…., bet paperka labiau. Žinau, kad kitą savaitę pusę kažkurio smulkaus apsipirkimo galėsiu padengti tais pinigais.
    4. Sąžiningumas. “Panele, ar šios salotos šviežios? Taip, tik vakar išplautos” :) Nei vienas tinklas nepasiekia šalia esančios “kišenės” lygio. Joje pardavėja tyliai pašnabžda, kad “šitos dešros neimkite, geriau ana tos, ją tik šiandien atvežė”. Nei karto “nepasidūriau”. Užtai “kišenę” ir gerbiu. Ir kasdienius apsipirkimus, jeigu tik galiu, darau “kišenėje”.
    5. Atstumas. Pašonėje esanti kišenė, dėl aukščiau paminėtų dalykų, bei to, kad yra už 200m, kasdieniams apsipirkimams yra “Numero uno”. O šiaip, atstumas nelabai groja. Vistiek savaitgalį kur nors važiuojam. Pakeliui vis tiek pasitaikys kokia nors parduotuvė (tinka bet kokia, kad tik ne *orfa.
    Kitos prekės.
    Kuras automobiliui. Ir man, ir mano vienintelei, didžiausią vaidmenį čia groja:
    1. Availability. Svarbu, kad degalinę rastum bent 100Km spinduliu.
    Dėl to – mano pasirinkimas – rusoil (kitas *oil – kitame punkte)
    2. Kaina. Galima pripasakoti daug legendų apie vieno tinklo kuro patikimumą, o kito tinklo kuro vandeningumą, bet aš vairuoju per ilgai, kad tikėčiau tomis pasakomis. Kaip verslo atstovas aš labiau tikiu požiūriu į klientus. O šitoje vietoje skandinavų valdomo tinklo požiūriai privertė pasiieškoti kitų alternatyvų. Ir patikėkite – jos daug geresnės už tai, ką turėjom. Įmonė išsikraustė į lietuviško kapitalo partnerių tinklą, o aš su su brangiąja – į rusiško. Priežastis- žiūr. Nr.1.
    Kitos ne pirmo būtinumo prekės.
    Per paskutinius 2 metus pirkau šaldytuvą ir notebook’ą. dabar ieškau savo saulelei netbook’o. Pagal tai ir spręsim.
    Šaldytuvą pirkau pagal availability. Kaina pristatymo iš Vilniaus buvo žvėriška, o iš Elektrėnų – žiurkėniška. Kaina+pristatymo kaina = pasirinkimas.
    Notebook. Nežinojau, kokio gamintojo produktą rinktis. Prieš tai turėjau žinomo gamintojo žinomą produktą ir taip aiškiai žinojau, kad jis genda :) Pasirinkimas įvyko taip: vienoje parduotuvėje pardavėjas labai puikiai išaiškino visų žinomiausių gamintojų privalumus ir trūkumus, bet kainos pas juos buvo per didelės. Taigi info – iš vienos parduotuvės, o pasirinktas produktas – iš e-parduotuvės, siūliusios geriausią kainą.
    Šiais metais istorija kartojasi: nuvedžiau brangiąją į vieno didelio tinklo parduotuvę, kad išsirinktume netbook’ą. Pardavėjas labai puikiai išaiškino įvairių modelių privalumus ir trūkumus, išsirinkome modelį, o tada pardavėjas užvėmė, kad visoje Lietuvoje tėra keletas vienetų šio modelio ir, jeigu dar ilgai svarstysime, nupirks tai, ko norime. To užteko, kad su giliu pasiryžimu įjungčiau visus įmanomus stabdžius. Pirkimas neįvyko. Bent 2 e-parduotuvėse tą patį modelį radau bent 200Lt pigiau. Įdomumo dėlei šį sekmadienį vėl nuėjau į tą pačią parduotuvę. Mano pasirinkto modelio jau nebebuvo. Buvo tik tas pats pardavėjas, kuris patvirtino, kad norimas modelis buvo parduotas praėjus vos dienai po to, kai juo domėjausi ir kad dabar neaišku, KADA BUS PAKLAUSUSIS MODELIS. O kadangi aš buvau negeras ir NEPIRKAU, KAI LIEPĖ, dabar turiu pirkti tai, kas yra, arba laukti velniai žino kiek. SCREW YOU, aš jau žinau, kada bus mano modelis (plius – minus, nes e-shop’ai irgi ne tobulybės :))

  15. Labai įdomūs komentarai. Štai mano maisto produktų apsipirkimo sistema.

    Kokybė

    Aš visų pirma renkuosi ne prekybos centrą, o prekę. Žinau visų prekių, kurių man reikia, gamintojus, pastudijuoju sudėtį, perskaitau etiketes, paieškau, kad būtų be konservantų, („E“ priedų). Mėgstu nepriekaištingą kokybę. Dėl kokybės niekada neinu į kompromisus. Esu sugaišęs gana daug laiko bestudijuodamas prekių etiketes ir esu išsirinkęs „savo“ prekes.

    Lojalumas

    „Savo“ prekių sąrašo sudarymui sugaištą laiką labai branginu, todėl esu ištikimas ir lojalus „savo“ prekėms. Niekada neperku jokių akcijinių produktų, nebent akcija vyksta „mano“ prekei. Turiu savo mėgstamą dešrą, mėgstamą sviestą, kefyrą, jogurtą, alų, duoną, varškės sūrelį, mineralinį vandenį ir t.t ir t.t. Į kainą nežiūriu, moku tiek, kiek reikia. Tiksliau pasakius, į kainą pasižiūriu visada ir kainos bei kokybės santykis yra svarbu, bet vis tiek perku tą, ką noriu, ir moku tiek, kiek reikia. Jeigu bus per brangu – aš jau geriau nepirkiu visai, negu pirksiu prastesnę prekę. (Pavyzdžiui, šįvakar iš vis nepirkau pieno, nes nebuvo „mano“ 3% pieno, todėl rytoj pusryčiams neteks valgyti „savo“ miusli užgeriant „savo“ pienu.) Savo asortimentą keičiu retai. Labai pasimetu, kai parduotuvėje nebūna „mano“ prekių, todėl nemėgstu Norfos. Ten daug kitoniškų prekių, o aš tingiu gaišti laiką vėl iš naujo nagrinėdamas etiketes, tad einu ten, kur labiau tikėtina, kad bus „mano“ prekių.

    Eksperimentai

    Pasitaiko, kad „mano“ prekės nebūna ir įprastoje prekybos vietoje, tuomet tenka ieškoti kuo ją pakeisti. Aš nesibodžiu praleisti 5 minučių stovėdamas prie produktų lentynos ir skaityti etiketėse sudėtis, gamintojus, kilmės šalį ir t.t. Iš esmės man dažniausias būdas atrasti kažką naujo – kai nebūna įprastinio brando prekės ir tenka ieškoti kito brando. Kartais atrandu ką nors gero ir naujai atrastą prekę įtraukiu į „sąrašą“. Kitas mano būdas „atrasti“ naujas prekes – reklama. Jei pamatau reklamą, kurioje pristatomas naujas gaminys ir jei reklamoje akcentuojama gaminio kokybė, didelė tikimybė, kad aš naująjį gaminį išbandysiu ir, jei patiks, įtrauksiu į „savo“ prekių sąrašą. Bet tai turi būti naujas gaminys, nes jei senas gaminys reklamuojamas „naujai“, jis manęs veikiausiai nesugundys.

    Egzotika

    Aš irgi kaip ir „Karvė“, kuri rašė aukščiau, mėgstu sukiotis virtuvėje. Todėl Lietuvoje labai pasigendu egzotiškų produktų ir prieskonių. Daug ilgo galiojimo laiko indiškų/kiniškų produktų galima susitempti iš užsienio, bet norėtųsi galimybės įsigyti, pavyzdžiui, džiovinto nemalto žalio kardamono vaisių čia ir dabar. Šito mano poreikio egzotikai Šiauliuose kol kas dar joks prekybos centras nepatenkina.

    Perku mažai

    Perku tik tai ko man reikia ir kiek man reikia. Niekada neperku to, ko nereikia ir niekada neperku per daug. Per pastaruosius kelis metus esu tik vieną vienintelį kartą šaldytuve radęs sugedusį produktą. Tai atsitiko, kai kartą turėjau išskristi ir tiesiog užmiršau patikrinti. Mano šaldytuve niekas niekada nesugenda, nes viskas suvartojama laiku. Niekada neperku daugiau, negu realiai reikia. Jei perkant kyla įtarimų, kad galbūt nespėsiu gaminio suvartoti iki produkto galiojimo pabaigos, visada imu kad ir gerokai brangesnę, bet mažesnę pakuotę.

    Prekybos vieta

    Renkantis prekybos vietą man labai svarbu, kad ten būtų malonu pirkti. Be jau aukščiau komentaruose išvardintų malonaus bendravimo su darbuotojais, nenukankintų kasininkių ir prekybos salės švaros, man dar yra svarbūs 2 punktai. Tai tokie, sakyčiau, politiniai ar ideologiniai pirkimo vietos rinkimosi aspektai.

    Mažos krautuvėles

    Visų pirma stengiuosi remti smulkųjį verslą, todėl iš pradžių einu į mažą kratuvėlę šalia namų. Ten nusiperku viską, ką randu iš „savo“ prekių. Ir tik tada važiuoju į didyjį prekybos centrą. Dėl to dažnai mano pirkimas susideda iš dviejų parduotuvių aplankymo. Iš pradžių užsukdamas į mažą kratuvėlę, kurioje galbūt rasiu ne viską, aš sugaištu papildomas 5 minutes, bet man tų minučių negaila, nes aš jaučiuosi gerai, pirkdamas iš netoli esančios kratuvėlės ir paremdamas ją. Nesvabu, kad ten ne visko yra, o kas yra, tas keliais ar keliolika centų brangiau nei prekybos centre. Man smagu taip elgtis. Ir dar labai mėgstu apsipirkti turguose. Specialiai turgaus dienos nelaukiu, bet jei taip išpuola, kad būna turgaus diena, pradėsiu apsipirkimą nuo ten. Aš turgumi laikau lietuvių ūkininkų Lietuvoje išaugintą ir pačių pardavinėjamą produkciją. Dar patinka, kai ūkininkas būna pasidėjęs kortelę su savo vardu, pavarde ir adresu. Tai, kad jis už gaminius atsako savo geru vardu, skamba patikimai. Importinės slyvos iš Kenijos ir braškės iš Lenkijos man ne turgus.

    Dideli centrai

    Antras dalykas, dėl prekybos centrų. Aš stengiuosi vengti Maximos, t.y. boikotuoju ją ir joje niekada neperku, nebent esu kelionėje kitame mieste ar pan. Tai dėl politinių motyvų nuo LEO įkūrimo. Boikotuosiu Maximą iki LEO išardymo. Tarp RIMI ir IKI visada renkuosi IKI, nes ten daug daugiau kokybiškų prekių iš „mano“ sąrašo. Šiaip RIMI irgi lankausi, bet pirmenybę teikiu IKI vien dėl jos kur kas kokybiškesnių šviežių kepinių (IKI Šiauliuose prie seno turgaus) bei dėl visada šviežios šaldytos žuvies.

    • Siaip pastebejimas: islaikant ta pati pavadinima… prekiu sudetis linkus keistis :) Tiesa.. nezymiai ir, kiek pastebejau, tik i kokybes mazejimo ir E daugejimo puse.

    • Dovydai,

      nors ne į temą, bet ar tu ne tiksliukas? Toks įspūdis man susidarė, perskaičius tavo komentarą. :)

      O jei patinka ieškoti E priedų, tai tau į pagalbą ateina: http://www.sveikasvaikas.lt

    • Karvė

      Keistas dalykas, bet IKI tikrai yra geresnės kituose miestuose, pvz Šiauliuose ar Kėdainiuose, tačiau Vilniuje jos paprasčiausiai tragiškos… Buvo net keista pirmus kelis metus gyvenant Vilniuje :/

  16. asta

    jei kalbėsim apie kasdieninio vartojimo prekes, man svarbiausia “mano” prekės. kaip ir Dovydas, kažkada pasirinkau “savo” duoną, grietinę, makaronus ir tt. (net turėjau “savo” lašinių pardavėją, ir dabar gyvenam be lašinių, nes “mūsiškė” išsikraustė iš “mūsų” turgaus) :) taip kad akcijomis susigundau tik, jei jos yra “mano” prekėms. tiesa, tarkim, skalbimo priemonių nepamenu, kada pirkau ne akcijinių, nes užsiperku į priekį. užtat “pervilioti” mane gali paprasčiausios degustacijos :)

    o kadangi yra konkretus prekių sąrašas, tai prekybos centras nesvarbu: kuris yra patogiau pakeliui į namus, ten ir perku. vis tik turiu pasakyti, kad man klientų kortelės yra patrauklesnės nei “lipdukų akcijos”. vis tik jei nuėjus kelis kartus į vieną prekybos centrą ir neradus to, ko reikia, tas prekybos centras būna kelis mėnesius ignoruojamas (vėliau “pasišiukšlina” kitas prekybos centras, ir ratas sukasi toliau).

    kad geresnis ar blogesnis klientų aptarnavimas konkrečiame tinkle, pasakyti negaliu – greičiau tai galima taikyt konkrečioms parduotuvėms.

    vis tik myliu mažas krautuvėles. todėl arbata, kava, aliejus, alyvuogės perkamos būtent tokiose. lygiai kaip ir mėsa, rūkyta žuvis ar daržovės perkamos turguj (manau, kad ten tikrai geresnis kokybės/kainos santykis).

    vis tik man labai trūksta normalaus prieskoninių žolelių pasirinkimo. dažnai jų pirkimas primena loteriją: tai baziliko negausi, tai kalendro, tai rozmarino. jau pradedu galoti, kad pavasarį teks užsiimti “žemės ūkiu” :)

    nekasdieninių prekių kriterijus paprastas, bet tuo pačiu ir sunkus: 1) funkcija ir 2) kokybės/kainos santykis. todėl tenka nemažai pavargti, kol pasirenku kad ir elektrinį virdulį. jau nekalbant apie tokius “gudruolius” pardavėjus, kurie net kainos neskelbia internete – tada šansų, kad važiuosime pas juos ypatingai sumažėja. beje, teko ne kartą susidurti, kad perkant bet kokią techniką tenka pačiai viską išsiaiškinti iki smulkmenų, nes retai pasitaiko kvalifikuoti parduotuvių konsultantai – tai irgi gana erzinantis dalykas.

    o bendrai, jei galiu pirkti užsienyje ar internetu, taip ir darau.

  17. kac

    Kagi, svarbiausia yra
    1. prekiu asortimentas ( kas cia daug kalbejo apie egzotika ir siaip idomesni asortimenta isskirianti PC is kitu PC, tai cia iv. PC tinklai nelabai ka gali parodyti, issikirti gali nebent su savo privacias zenklais, , o tikroji egzotika paprastai tiekiama specializuotu tam tikroje srityje susikoncentravuisu tiekeju ir PC tinklui paciam importuotis pvz mineta nemalta zalia kardamona, niekada neapsimokes del nuperkamu jo kiekiu,is kitos puses PC neturedami pakankamai taip vadinamu neasortimentiniu prekiu (egzotika) praranda kleintus, kurie pirkdami ta pati nemalta kardamona papildomai gali papildyti savo prekiu krepseli iki tarkim 150 lt kitomis prekemis) ,
    2.kainos taipogi svarbu, cia diskutave apie jas nelabai daug kalba, manau todel kad priklauso vidutiniam, gal aukstesniam nei vidutinis soc sluoksniui su aukstesnemis pajamomis, jei pajamos butu zemesnes ( kaip didzioji dalis LT gyventoju) tai svarbiausi taptu Norfos ir Maxima tinklai, ir cia jau asortimentas tikrai nebebutu esminis dalykas, taipogi jautriau ziuretumete i
    4. atstuma iki PC. na o del kainu lygmens PC tinkluose, tai siai dienai jis daug maz vienodas arba skiriasi vienos dienos israiska( kol PC “nesusitvarko” savo kainu pagal kitus PC (cia vel gi besidubliuojancios ar atsikartojancios akcijos).Prie prekiu kainu dar daug galima kalbeti apie PC tinklu akcijas, kurios laaabai daznai buna neblogas isdurtukas (as nuolat stebiu akcijas :)
    5. apsipirkimo aplinka (patogumas apsipirkti, apsipirkimo greitis) vel gi manau svarbesne vidutines ir aukstesnes pajamas gaunantiems zmonems :)
    kagi, reziume manau, polinkis apsipirkineti viename ar kitame PC priklauso is esmes nuo jusu pajamu dydzio (apie apsipirkinejimo kieki cia nekalbama). enjoy your shopping 😉

  18. Noriu pasidalinti savo apsipirkimo įgūdžiais. Gera kaina tikrai nėra tas dalykas, verčiantis mane pirkti būtent pigesnį produktą. Priežastis paprasta – aš visada perku ne daug, todėl kad ir koks mano skirtingas apsilankymo asortimentas bebūtų, aš visąlaik sutelpu į 20 Lt sąskaitą. Taip, aš neturiu šeimos, neturiu automobilio, netgi neturiu pastovaus ir užtikrinto pajamų šaltinio. Priskirčiau save prie jauno segmento, kuris niekam neįsipareigoja ir perka nedidelėm sumom.
    Dažniausiai mano lankomi prekybos centrai, pagal kvitus, kuriuos aš kemšu į piniginę: Maxima (1), Rimi (2), Norfa (3), Iki (4).

    Nors Maximai XX mažiausiai simpatizuoju, tačiau ji dažniausiai būna „man pakeliui“ (aš nevairuoju! :). Čia randu būtiniausių maisto produktų. Vienintelė mano silpnybė jai – šviežios vietoj kepamos bandelės su obuoliais. Trukūmai nuolatinės eilės. Dažniausiai per pietų pertrauką arba vakarop.

    Savanorių Rimi įvairovė yra man pakankamai didelė, anksčiau ji buvo mano Nr. 1, dažnai ten lankiausi. Ir dabar kartais ten užsuku, tik kartais nepakeliui :). Ypatingai pamėgau parduotuvės gilumoje įrengtą kavinukę-valgyklėlę. Dažniausiai tai ir yra tas motyvas apsilankyti ten dar ir dar kartą. Po apsilankymo kavinėje 95% atveju būtinai įsigyju prekių, kol nueinu atstumą iki kasų.

    Man tikrai patinka Norfa dėl sulčių pasirinkimo: lietuviškos barborytės sultys, natūrali gira ir kartais elmenholster. Patinka bendra nuolaida visoms prekėms. Ji labiau nemotyvuoja mane pirkti, bet maloniai nudžiugina, kai po apsipirkimo smalsu sužinoti, kiek sutaupiau. Trukūmas: prastas bandelių ir duonos, glaistytų sūrelių, jogurtų pasirinkimas. Bei didžiausias minusas labai ne pakeliui, ypač kai neturi automobilio.

    Turiu kelias IKI kurias lankau. Dažniausiai tai būna spontaniškas pasirinkimas. Jeigu yra laiko visada norisi užsukti į šį prekybos centrą tam, kad apsipirkti Bitutė savitarnos kasose. Akcijomis, nuolaidomis, prancūzų batonais nesidomiu, todėl čia apsilankau retokai.

    Iš visų prekybos centrų kortelių turiu tik Norfos. Daugiausia ir domiuosiu šiuo PC, nes jis mano manymu yra mažasis brolis, kartais skriaudžiamas vyresnėlių, kartais džiuginantis savo eksperimentais, augantis ir ieškantis savo vietos po saule. :)

  19. Kažkada vasarą įskilo dušo padėklas. Naują kabiną pirkti brangu, todėl užteks nusipirkti naują padėklą. Bėda, kad reikia visiškai tokio pačio. Aplekiam specializuotas parduotuves – “Celsis” ir pan. Nerasta. “Senukai” – nerasta. “Ermitažas” – valio, turi. Stovi egzempliorius lentynoj. Bandom pirkti – neparduoda: “Paskutinis egzempliorius, vienas privalo likti ekspozicijoje”. Bet galima užsakyti. Lipam į antrą aukštą (Vilniaus “Akropoly”), užsakinėjam. Žiūriu, kaina keliais litais brangesnė, nei buvo ekspozicijoj apačioj. Įdomumo dėliai teiraujuos. “Tai čia, – sako, – skirtingos parduotuvės, dėl to ir kainos skiriasi”, – žiūri, ko čia stebiuosi.

    Duoda pasirašyt sutartį. Skaitau, pristatymo laikas – 2 mėn. Klausiu, iš kur vežat. “Iš Lenkijos”. Sakau (Neriaus žodžiais), gal pėsčiomis nešat?

    Sutarty parašyta, kad kai atveš (gali atvežti ir greičiau), teks per 5 dienas pasiimti. O kiekviena papildoma diena reikš, berods, 5 papildomus litus. Suma nedidelė, bet jei bus 10 dienų (vasara – atostogų metas), tai jau padorūs pietūs. Klausiu, ar galim tą sutarties punktą pataisyt? “Žinoma, ne”. Bet pažadėjo žodžiu, kad nebaus už vėlavimą atsiimti. Ir tesėjo, nes atsiėmiau vėluodamas ir be baudų. Valio 😉

  20. Dainius

    Temos pavadinimas “Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai?” išvis nesusijus su gvildenamu klausimu :). Prašoma pakomentuoti ar jūs patenkinti prekių asortimentu ir kainomis, ar viska randate ir t.t.. Visa tai priklauso nuo asmens formuojančio asortimentą ir kainodarą sugebėjimo tai daryti, tai minimaliai priklauso nuo parduotuvės ir tiekėjo tarpusavio santykių, nes kaip ir visur taip ir parduotuvė gali rinktis su kuriais tiekėjais dirbti, ir tik parduotuvė gali palaikyti tvarką, kad lentynos būtų visada pilnos ir klientai rastų tai ko pageidauja.

    • Dėl temos neatitikimo – nesutinku. Nes šis straipsnis tik pirmas iš visos serijos. Mano manymu, jei tiekėjas padėtų mažmenininkui spręsti bent dalį problemų, tuomet jie tikrai rastų daugiau priežasčių būti partneriais. Bet prieš gilinantis į (mažmenininko) problemų sprendimą reikia jas suprasti. Beje, kolkas mes šnekame tik apie simptomatiką, o ne gvildename kertines priežastis.
      O dėl prekių buvimo lentynose priklausymo tik nuo parduotuvės – visiškai nesutinku. Bet kaip sakoma serialų reklamose – laukite tęsinio :)

      • kac

        tai kad tiekejas daznai tampa mazmeninko problema :)

      • Dainius

        viskas priklauso nuo tiekėjo mastymo, kol tiekėjas nesupras, kad jo tikslas netik preke įvesti į tinklą, bet ir viską daryti, kad ji parsiduotu, tol niekas nepasikeis. Jeigu tiekėjas supranta, kad gavęs vietą lentynoje jis gauna šansą parduoti savo prekę, tai jis padarys viską, kad tik ta prekė parsiduotų.

    • Karvė

      Aš manau, kad rimta problema yra ir su prekes užsakančiais žmonėmis. Pvz Rimi anksčiau pirkdavau “Vichy” paprastą gazuotą mineralinį. Nemėgstu citrinų skonio, negazuoto nelabai matau prasmės gerti (geriau filtruotas vanduo iš krano). Maždaug 50% apsipirkimų lentyna lūždavo nuo citrinų skonio ir negazuoto mineralinio, o paprasto gazuoto rasti būdavo neįmanoma. Suprasčiau jei tai nutiktų su ekperimentine preke, bet taip buvo nuolat. Būtų sunku dabar pakeisti mano nuomonę, kad žmogus užsakantis “Vichy” mineralinį Savanorių Rimi nėra idiotas…

  21. morkunas

    o man labiausiai patinka pirkti turguje. Nezinau del ko, gal daug lemia toks savotiskas turgaus zavesys, bendravimo perkant faktorius, galimybe nusidereti. Mesa perku tik is tokio riebaus bico, visada sviezia, jokiu trukumu, kaina puiki. Zuvi irgi perku tik turguje, tokia Aldona visada mandagiai aptarnauja, irgi kol kas neteko nusivilti kokybe. Ilgainiui dejau ignore ant visu maximu, rimi, iki ir kitu didziuju, visokiu mulkinimu atsieit “akcijom”, ir viska ko reikia kasdienai pradejau pirkti turguje: nuo vaisiu, pieno, grietines iki torto. Kol kas visai patenkintas kokybe, aptarnavimu, kaina, o be to remiu smulkuji versla. O smulkusis verslas yra per mazas, kad butu kokiu nors nesutarimu su tiekejais. Labai daznai prekes pardavejas yra ir tos prekes gamintojas. Tai man labai patrauklu.

    • Remi smulku versla, kontrabandininkus ir dazniausiai pirkdamas mesa, darzoves ir pan. – lenku ukininkus.

      Prisipazinsiu – paskutini karta tikram turguj buvau pries beveik metus (keleta metu ten suniui mesa pirkdavau.. ir ne tik suniui). Neteko sutikti nei vieno zalios mesos pardavejo… kuris butu ja augines (visi sako kad nupirko is lietuvisku ukiu). Su rukyta mesa… visko buna: kartais ir patys uzaugine.

      • asta

        jei tenka rinktis tarp gražiai pažaliavusios mėsytės prekybos centre ir kontrabandinės turguj (bet nepažaliavusios), per daug nesvarstant rinksiuos turgų 😉

  22. Vaidas

    O tai aktyviausias, reiškia daugiausiai žodžių parašęs? :)

    Peržiūrėjus, kas čia parašyta, negali nesutikt. Bet… siūlyčiau, gerb. komentatoriai, nukeliauti į parduotuvę, ir pasižiūrėti kaip ten žmonės perka. Kadangi dirbu prekybos centre, žiūrėdamas iš balkono labai dažnai į tai atkreipiu dėmesį.

    Žmonių su sąrašėliais vaikšto vienetai. Taip kad nereikia čia pasakoti, kad labai planuojat pirkinius, neperkat akcinių prekių ir kt.

    Čia lygiai taip pat, kaip ir su taupymu. Žmonės apmąsto racionaliai, o kai ateina laikas leisti pinigus, emocijos ima viršų…

    • Vaidas

      Dar pamiršau vieną dalyką paminėt…

      Pakaitalus pirkėjai dažniausiai renkasi irgi autopilotu… Bet čia tik apie FMCG…

    • asta

      žmonių su sąrašais dabar matau gerokai daugiau nei, tarkim, prieš metus.

  23. BEEFCAKE

    Su straipsnio mintimi sutinku. Mano pirkimo įprotis – susidaryti prekių sąrašą ir negaištant laiko susirasti norimas prekes prekybcentry. Ir tikrai yra problema rasti tai, ko nori visuose lietuviškuose PC, nepriklausomai nuo jų dydžio. Keistai nuteikia nuėjus į trijų X Maximą kelių metrų ilgio lentynos, prikrautos vienos rūšies produkto, tuo tarpu kai norimo produkto nėra. Kvailai atrodo ir “karai” su tiekėjais – menu buvo su Kraft’u, buvo su alaus gamintojais, dėl kurių buvau priverstas arba eiti apsipirkti į man mažiau patogias parduotuves.
    Kita vertus, dar vienas kriterijus, lemiantis mano pasirinkimus lemia ir PC vieta – prie mano namų yra Rimi, joje, jei ateinu su bent 10 punktų siekiančiu pirkinių sąrašu, garantuotai ko nors negausiu, tačiau nors ir spjaudydamasis, vis tiek ten kartas nuo karto lankausi, nes arčiausiai namų.

  24. Pamirsote pirmuosius tris mazmenines prekybos faktorius.

    Vieta. Vieta. Vieta.

    Net pati vidutiniskiausia parduotuve gaus pirkejus, kuriems ji yra patogiausia ir kuriems tas patogumas – pagrindinis pasirinkimo kriterijus. Jei tu pirkeju uztenka pelningai dirbti – viskas gerai. Jei ne – reikia galvoti apie isskirtinuma ir budus pritraukti pirkejus, kurie ateitu ne del patogumo, o del kitu dalyku.

    • Ūgis

      Taip išeina, jei krenta pardavimai, reikia kreiptis į NT agentus, o ne į TOC konsultantus?

  25. Prisiminiau dar vieną dalyką, ko komentatoriai neminėjo: prekių grąžinimas. Amerikoje teko matyti, kai drabužių parduotuvės kasos dirba “dviem kryptim”. Vienos – aptarnauja eilę žmonių, kurie drabužius perka, kitos – kurie grąžina. Abi eilės daugmaž panašiai nutysusios.
    Asmeniškai prekių grąžinimo galimybės nepasigendu, nes tiesiog neturime tokios tradicijos. Tačiau būtų labai įdomu nugirsti amerikono ir Vilniaus senamiestyje dirbančios parduotuvės kasininkės pokalbį, kai amerikonas atneštų “nepatikusius” džinsus grąžinti po dviejų savaičių. Amerikoje net nereikia aiškinti, kodėl grąžini, kas nepatiko – grąžini ir tiek.

    • S

      Tai kad pas mus prekiu grazinimas yra tik del akiu:)Realiai sunkiai isivaizduoju, kaip reiktu grazinti koki telika ar panasiai:)Paprastai juk simtas milijonu papildomu salygu buna , del ko negali grazinti prekes:)O geriausia ta, kur prekes negeli grazinti, nes pazeidi pakuote, nors kitaip pasinaudoti preke ir issitikinti ar tau tiks ir patiks neiimanoma:)
      Kazkada Senukuose pirkau universalu valdymo pultelu TV.konsultanto klausiu – ar tiks?Konsultantas- nezinau.Klausiu – galesiu grazint jei netiks?Jei pakuote pazeista- ne…O supakuota taip , kad nepazeides pakuotes neiisitrauksi to nelemto distancinio:)

  26. Kai pardavimai krenta, reikia surasti motyvu, kaip pirkejus pakviesti i savo parduotuve ir kaip atejusiems daugiau parduoti.

    Jei parduotuve turi prasto (prekiu atsargu) valdymo problemu – reikia pradeti nuo ju. Neturint tinkamu prekiu gali kiek tik nori pirkeju prisikviesti, jie nepirks.

    O susitvarkius, reikia pirkejus atvesti. Tai jau marketinginis uzdavinys. Gali kiek nori tvarkyti prekes, jei pirkeju nebus, neparduosi nieko.

    O gera vieta tiesiog yra tas dalykas, kuris be dideliu marketinginiu lesu sukuria potencialiu pirkeju srauta. Nors as asmeniskai parduotuviu, esanciu judriose vietose, nuomos kainos premija vadinu tiesiog marketinginemis lesomis. Tada buna aisku, kad moki ne uz kvadratinius metrus, o uz pirkeju srauta.

  27. Dalia

    O štai aš susidūriau su labai neįprasta problema — jau gerą pusmetį ieškau dujinės viryklės su elektrine orkaite. Deja, pasiūla tokia, kad nėra iš ko rinktis. Nesitikėjau, kad negalėsiu nusipirkti, o reikalvimai ilabai elementarūs. Šiek tiek (tik šiek tiek) pasiūla įdomesnė e-parduotuvėse. Bet būna, kad tie patys modeliai skirtingai aprašomi, bet to, yra tokių dalykų, kuriuos galima įvertinti tik apžiūrėjus.

  28. azartas

    Tiek to, ne dėl knygos, o dėl statistikos atliksiu ir aš išpažintį :)
    Maistas: kadangi galima sakyti esu vegetaras, tai perku pačias elementariausias prekes – daržoves, vaisius, riešutus, visokias kruopas, t.y. beveik visi produktai, kurie yra vienodi visur. Dėl šios priežasties aptarnavimai, artumai ir kt. slenka į antrą planą ir automatiškai tampu Norfos “targetu“ – esu praktiškas :) Kainų atžvilgiu konkurentų jai nėra. Tik stengiuos dalį šių produktų bei pieno gaminius pagal galimybes pirkti ūkininkų turguje. Bet jie kažkokie keisti – kainas užsilankstę didesnes nei parduotuvėse, akcentuodami, kad tai natūralus produktas. Bet jei jie neturi jokio ekologiško ūkio sertifikato, tai iš kur aš galiu žinoti, ar jų produkcija sočiai nepalaistyta visokiais chemikalais, man toks įspūdis, kad šiuo klausimu niekas jų netikrina. Rimi ir Iki atkrenta dėl kainų, na negaliu savęs nugalėti ir mokėti kartais netgi 2 kartus brangiau nei Norfoje už tą pačią prekę, Maksimai – boikotas visam laikui.
    Drabužiai ir technika: perku nedaug ir retai, bet stengiuosi pirkti kokybiškus daiktus, atitinkamai jų kaina didelė. Panašu, kad su kainomis ir pasirinkimu LT darosi vis prasčiau, vis dažniau tenka užsisakinėti internetu iš užsienio.
    Beje, pastebėjote, kad ūkininkai suaktyvėjo? Visokios prekybos žuvimi, nauji turgūs, galų gale krizė privertė pasijudinti :) Mano požiūriu idealiausias variantas – priimtino dydžio turgavietė, kurioje galima įsigyti visų reikalingų “teisingų” produktų iš pirmų rankų. Pvz Vilniuje naujas ūkininkų turgus Ukmergės gatvėje eina į tą pusę – pieno produktai, daržovės, žuvis, mėsa tiesiai iš juos gaminančių žmonių.

  29. anon

    1. nedideles eiles.
    2. atstumas.
    3. asortimentas ir t.t.

  30. Dan

    O mane šis įrašas pagaliau paskatino prisiversti prisėsti ir perskaityti “Tikslą”. Tiesiog “prarijau” per 2 vakarus. Nė įsivaizduoti nebūčiau įsivaizdavęs, kad taip knyga gali “užkabinti”. Šeštadienį paskyriau “Tikslui 2”. Taip pat vienu kąsniu prarijau. O vakar “Kritinę grandinę” teko pradėti… Vėliau teks dar kartą prisėsti, Mastymo procesus pasinagrinėti. Gal ir pritaikysiu kur nors, bet šiaip, tai fantastiškas tas Goldrattas…

  31. Trumpai

    Sveiki,
    Norfa – todel, kad pakeliui.
    ne ilgiau 10 min, pagal sarasa. Jokiu pusfabrikatu. Jokiu kavu, alkoholio, sigareciu, limonadu, misrainiu, mesu, desru, vistu ir kitos sintetikos ir steroidu. Jokiu akciju – 70% tai mulkinimas – panasiai kaip su pampersais kazkas rase. Akcija daro toms prekems kuriu nera – o guli labai panasios prekes su kitu barkodu.

    geriausias maistas informacija! skaniausias – commonsense.lt!
    Geros visiems ateities!

    • kac

      o tai ka tada perkat????

  32. […] Laimę galima išmatuoti. Vadinasi, jos galima siektiEvaldas apie Dovanėlės LietuvaiTrumpai apie Ar tiekėjai ir parduotuvės gali gyventi draugiškai?Megejas apie Laimę galima išmatuoti. Vadinasi, jos galima siektiMegejas apie Vienos tiesos […]

  33. alvyda

    man svarbu kad parduotuveje butu ekologiski ir sviezus gaminiai. Isskirciau Arvi parduotuve, kurioje butent galima nusipirkti skania kalakutiena, ir aptarnavimas tai tikrai super.

  34. […] Pirmoje dalyje (ir jos komentaruose) aiškinomės, kas lemia klientų pasirinkimą renkantis parduotuves. Nežinau, kas paskatino (ar tai problemos aktualumas, ar visgi pažadėtasis prizas) tokią argumentuotų komentarų gausą, bet dauguma jų pritarė tam faktui, kad prekių asortimentas ir jo buvimas lentynoje smarkiai lemia, ar klientai ateis į parduotuves. […]

  35. […] 4. Nuolat tobulink įmonę – puoselėk konkurencinį pranašumą. […]

Jūsų komentaras