Lap 26 2009
Su laiku išsigydo
Taip jau gavosi, kad buvau išvykęs ir neturėjau galimybių aktyviai dalyvauti diskusijoje. Todėl dali atsakymų sujungsiu į monologą, kuriame paliesiu tik viena vadybos aspektą.
Prieš nagrinėjant temą, visada reikia pasitikrinti klausytojų prielaidas. Bet kai rašai plačiai auditorijai, praktiškai nėra galimybių apimti visko, bet kai kuriuos momentus reikia akcentuoti. To išmoksti, tik rašydamas ir klysdamas.
Praktiškai mūsų studijų sistema sudalinta į tiksliuosius mokslus ir socialinius. Dėl tiksliųjų mokslų, kaip ir viskas aišku. Abiturientas turi šį bei tą mokėti ir tai lengvą patikrinti. Matematikas greitai atsakys, kiek bus du kart du, fizikas žinos kelis Niutono dėsnius, nu o programuotojas mokės įjungti kompiuterį. Beje tokių pačių sugebėjimų iš jų tikisi ir darbdaviai. Bet jeigu pradedam kalbėti apie socialinius dalykus – prasideda specifika. Gal ir vadyba nėra geriausias pavyzdys, todėl paimkime toki su kuriuo visi susidūrė. Mokytojai! Kiek jūs prisimenate gerų mokytojų, kurie jūs įkvėpė ir tikrai nepabijotumėte parašyti šalia šio žmogaus vardo žodis mokytojas iš didžiosios raidės. Aš nekalbu apie dalyką kuris buvo dėstomas, o būtent sugebėjimą valdyti klasę, ją sudominti, įkvėpti. Nejaugi manote, kad mokytojai teoriškai nėra susipažinę su geromis auditorijos valdymo metodikomis? Tik kažkaip teorija nuo praktikos būna labai nutolusi. Taip, visi mes gimėme nemokyti ir su laiku viską išmokstame. Ir jaunos mokytojos, su laiku tampa raganomis. Va tokių tai jau niekas neužmiršta ir per mokyklos susitikimus būna pagrindinėmis pasakojimų herojėmis. Aš suprantu, kad su vaikais nelengva, ir jų pastovus zyzimas gali iš proto išvaryti, bet kuri mokytoją.
Nejaugi joks universitetas praktiškai nebando suteikti praktinių įgūdžių absolventams. Manau, jeigu paieškotume, greitai rastume pavyzdžių. Pradėkime nuo karininkų. Kadangi su jų dresūros sistema esu praktiškai susidūręs, tai galiu tik pridurti, kad labai greitai išaiškinama kuriomis vertybėmis reikia remtis norint negauti kulkos į nugarą pirmame mūšyje. Nu jo tenai yra specifika, todėl pereikime prie gydytojų. Tenai mokslas lengvai gali tęstis 9 metus, bet kiek iš jų skiriama bendravimui su pacientais? Įdomu, kodėl tiek daug laiko skiriama? Gal tam, kad suprasti kuris iš jų bus geras gydytojas? Nes kiekvienas geras gydytojas žino, kad pusė paciento išgijimo sėkmės priklauso nuo ligonio nusiteikimo įveikti ligą. Gal todėl ir turi kiekvienas gydytojas parodyti, kad jam šis – šimtasis pacientas yra vienintelis ir nepakartojamas, ir kad jis tikrai gali pagyti.
Ir tada kažkaip pradedi suprasti kad tam, kad nuspręsti vieno žmogaus likimą reikia mokytis beveik ketvirtį viso savo darbingo laiko. O tam, kad nuspręsti dešimties žmonių likimą, užtenka keturis metus pastudentauti bendrabutyje ir pasivadinti vadybininku.
Gal mes tiesiog skirtingai suprantame žodį vadovauti? Mano supratimu, tai sugebėjimas kitus įtikinti daryti, tai ko jums reikia. Neveltui man karininkas mėgdavo sakyti: jeigu tapai didvyriui, reiškia tavo vadas buvo idiotas. Bet geras idiotas, nes mane įtikino rizikuoti savo kailiu.
Įvertinkite šį įrašą:
(įvertinimas +2, balsavo 2 skaitytojai
Loading ...Šio įrašo peržiūrų internete skaičius: 708 (taip pat galite skaityti per RSS)
“Nejaugi joks universitetas praktiškai nebando suteikti praktinių įgūdžių absolventams.” Apie tai galite padiskutuoti su KTUG direktoriumi ir KTU dėstytoju B.Burgiu. Pagal jį – praktikos mokoma kolegijose, o universitai moko …, kad nebūtum plebėjus.
[Atsakyti]
Rinkos salygomis veikia konkurencija, todėl įmonės su geresniais vadybininkais turėtų išstumti kitas įmones, ir tai pajus ir tie universitetai, kurie prastai rengia vadybininkus.
[Atsakyti]
Patiko.
[Atsakyti]
Kalbant apie mokytojus, buvo viena Mokytoja iš didžiosios M. Jokių auditorijos valdymo kursų ji, be abejo, nelankė, tik visa spindėjo charizma. Taip ir vadyboje – ne viek tik teorinės ir praktinės žinios, bet ir įgimtos žmogaus savybės yra labai, labai svarbios.
[Atsakyti]
Pedagogika yra menas ir tikrai retas mokytojas/dėstytojas tam skiria pakankamai dėmesio. Pamenu, kai mokiausi Danijoje, vienas dėstytojas buvo ne tik geras savo srities specialistas, bet ir daug dėmesio skyrė pačiam mokymo/mokymosi procesui suvokti ir suvaldyti. Koks tokių jo pastangų rezultatas? Kursas daugumos studentų buvo įsisavinamas nuolat, t.y. jokių atidėjimų paskutinei savaitei. Kai po 2 mėnesių pertraukos (yra ten taip, kad kursai baigiasi gerokai prieš sesiją) reikėjo ruoštis egzaminui, supratau, kad beveik viską žinau ir bereikia tik pasikartoti, o egzamino rezultatai buvo geriausi, kokių tose studijose man buvo pavykę pasiekti…
[Atsakyti]
“Kiek jūs prisimenate gerų mokytojų, kurie jūs įkvėpė ir tikrai nepabijotumėte parašyti šalia šio žmogaus vardo žodis mokytojas iš didžiosios raidės”
Gal čia daug priklauso ir nuo mokinio? Kiek prisimenu, turėjau (ir turiu) labai mažai pretenzijų mokytojams ir dėstytojams. Labai nedaug vidurinės mokyklos mokytojų pavadinčiau “iš mažosios”. Gal tik porą.
[Atsakyti]
[...] įraše apie vadybininkus paliečiau socialinių santykių temą. Bet liko kita tema, kurios vystymu labai didžiuojasi universitetai. Tai visokių vadybinių [...]