Padejo albuma internete ir leido visiems siustis uz kokia tik nori kaina, iskaitant nemokamai. Jei atmintis nemeluoja, paciu muzakantu fraze buvo tokia: “is to albumo mes uzdirbome daugiau, nei is visu pries tai isleistu albumu kartu sudejus”. Nors dauguma siuntesi nemokamai, buvo fanu, kurie ir 100 svaru nepagailejo.

http://labs.timesonline.co.uk/blog/2009/11/12/do-music-artists-do-better-in-a-world-with-illegal-file-sharing/

Žinoma, niekas nedraudžia išbandyti.

Pirmos kregždės

Pamenu, įsijungiau, paklausiau penkias minutes, išjungiau..
Po to vėl įsijungiau ir perklausiau iki galo.

Ir kažkaip, pasirodė tos moteriškės (em, laidos vedėjos), labai kandūs klausimai buvo Augustinui )

Taip nuoširdžiai Augustinas megina atvęst visuomenę į doros kelią, et..nevisi Jį supranta

Realesnis atvejis- muzikos kūrinių prenumerata, nuoma. Tarkim, susimoki 10Lt/mėn už muziką, klausaisi ko nori. Susimoki 20Lt ir žiūri, ką nori. Mėnesio gale tavo kompiuteryje surinkta statistika išsiunčiama į LATGA, ir pagal ją paskirstomi pinigai atlikėjams.

Tiesa, jei mokėčiau pinigus, tai ir tikėčiausi gauti viską, ką pageidausiu. Todėl LATGA turėtų kooperuotis su tokio tipo servisu, kaip linkomanija, kad būtų užtikrintas turinys.

Čia išsprendžiama ne tik patogaus apmokėjimo problema (ir nereikia aiškinti, kad galima gauti sąskaitas, kur pervesti pinigus – pasistengus galima gi ir adresus turbūt susižinoti, kur juos nuvežti, bet tai palikim nepraktiškiems šio pasaulio gyventojams), bet ir subjektyvios tokio pobūdžio kūrinių vertės problema. Muzika, filmai, knygos, nuotraukaus ir pan. neturi jokių apčiuopiamų kokybinių vertinimo metodų, todėl negalima nustatyti vienareikšmiškos kainos, nes kiekvienam žmogui sukelia individualius jausmus, todėl turi individualią vertę. Vienam tai bus geriausia gyvenime knyga ir jis už ją sumokės 100 Lt, kitam gi po 5 bandymų pasibaigusių saldžiu miegu ta knyga pasirodys laiko švaistymas ir bet kokia mintis apie užmokestį už ją bus nepriimtina. Tas pats su muzikas, filmais, nuotraukomis – kai jų skaitmeninio kopijavimo galimybės neribotos, o vienos kopijos savikaina artėja prie 0 – natūralu, kad vartotojai nebus patenkinti XX a. vidurio kainodaros politika. Tikrai jau niekada nebus, o kol ekonomikoje (nors ir labai iškreiptais/pamintais laisvosios ekonomikos principais) dar galios turi ir paklausos-pasiūlos dėsnis, tol paklausa ir reguliuos, ką turi daryti pasiūla, o tol, kol paklausą sudarys ženkliai daugiau žmonių nei pasiūlą, tol ji turės labai rimtų argumentų reikalauti savo.