Common sense

Tokiai diskusijai kviečia visus LPVA. Bet jeigu manęs naktį paklaustų, kokios tos naudos, tai nieko nemastęs atsakyčiau: apsiginti nuo konkurentų konkursuose, arba tai tik ženklas, kad žmogus supras panašiai tuos pačius terminus.

Jeigu visur sertifikavimas reiškia tam tikrą kompetenciją ir žmogaus galimybes atlikti kvalifikuotai darbą, tai, deja, projektų valdyme aš nepastebėjau ryšio tarp sertifikavimo ir žmogaus gebėjimo užbaigti projektą sėkmingai.

Kažkada mane labai aktyviai tardė, koks turėtų būti projektų vadovas, ir aš leptelėjau, kad sumanus plepys paranojikas. Ir tik tada pagalvojau, ką pasakiau. Oi, vieną kartą kentės mano kakta dėl ilgo liežuvio. Bet apie viską iš lėto.

Projekto vadovui reikia visada žiūrėti į priekį. T.y. planuoti, nes planas – vienintelis įrodymas, kad mes kažkaip pasieksime tikslą. Ir reikia sumanumo, kad jame būtų visi reikalingi daiktai. Jeigu ką nors pražiopsosi, vis vien tai neišnyks, o atsiras projekto pabaigoje. Kada nėra laiko nei papildomiems darbams, nei taisymams.

Gerai, sumanumą kaip nors galima ir ištestuoti, t.y. duoti kažkokią hipotetinę situaciją ir pažiūrėti, kas iš to gausis. Jeigu bus panašu į tiesą, galim uždėti pliusą. Bet jau kažkaip akademiškai gaunasi, nes realybėje mes žinome, kad planas – tai ateities spėjimas. Mes dabar gerai matome, kaip mūsų mylimi politikai bando spėti, kas gausis. O vėliau paaiškina, kodėl nesigavo. Gal todėl jie ir politikai, nes už tokius rezultatus projekto vadovas jau senai būtų susipažinęs su darbo biržos sistema.

O kam reikalinga paranoja? Iš principo: viską planuok optimistiškai, o vertink pesimistiškai. Neveltui pirmos trys projekto vadovo taisyklės skamba taip: būk paranojiškas, būk paranojiškas, bet nebūk isteriškas. Pirmas dėsnis sako, kad kas nors blogo gali atsitikti. Antras – tikrai kas nors blogo atsitiks. O trečias – ne viskas, ką blogo prigalvojai, atsitiks vienu metu, todėl nekelk isterijos. Realiai šis dėsniai sako, kad projekto vadovas turi valdyti rizikas ir visada turėti planą B. O dabar pasakykite, kaip šią savybę sertifikuoti? Tiksliau pasakius, kaip ją išmatuoti?

O kaip apie plepumą? Pats projektas nepasidarys, todėl jam ir reikalingas vadovas, kuris koordinuotų visus veiksmus. Tiksliau koordinuotų žmonių pastangas, o tam reikia gerų komunikacijos įgūdžių. Nes projekte visokių situacijų atsitinka: kartais reikia ir žmones paguosti, įkvėpti, nuraminti, išsiderėti, ar tiesiog aprėkti (atlikti mativaciją, nemaišykite su motyvacija). O kaip sertifikuoti tokius įgūdžius?

Bet šitoje situacijoje baisiausia yra tai, kad reikia visų įgūdžių viename žmoguje. Ir mes gauname prieštaravimą. Nes tam, kad gerai planą sudėliotum, reikia inžinierinio mąstymo. O kaip jūs įsivaizduojate inžinierių? Tai žmogus, kuris bendrauja su knygomis arba kompiuteriu. Gal ir nieko blogo, kad laviną protą, bet kaip su socialiniais įgūdžiais? Tas pats gaunasi ir su tais, kurie tik lavina savo sugebėjimą bendrauti. Ir gaunasi, kad PV sertifikatas patvirtina, kad žmogus gali sukurti planą pagal procedūras, bet ar sugebės projekto komandą priversti dirbti pagal planą, lieka didelis klaustukas. Tai tada kokia dar gali būti nauda iš PV sertifikato?

Share/Bookmark

Trackback URI | Comments RSS