Common sense

Iš Petro Kudaro sužinojau, kad teigiami žmonės pradėjo rašyti tinklaraštį apie geras naujienas.

Lietuvoje įsigalėjus ekonominiam sunkmečiui, o neigiamų naujienų srautui užtvindžius žiniasklaidą, nusprendėme sukurti atsvarą tokiam rašymo stiliui ir kas dieną pateikti po teigiamą naujieną iš Lietuvos.

Užsiprenumeravau, ir susimąsčiau: negi mes iš tiesų rašome daugiausia neigiamus dalykus, kad atsirado poreikis tokiam tinklaraščiui? Bent jau paskaičius commonsense.lt, panašu, kad taip. Kodėl taip gaunasi?

Tarkime, “Statoil’as” neskuba spręsti neveikiančio kortelių skaitytuvo problemos. Arba parduotuvės lentynose trūksta mėsos. Arba restorano lauke staliukai yra, o užrašo, kad jie neaptarnaujami – nėra. Neigiamų istorijų prirašėm bent keliasdešimt. Visos jos apie tai, kaip verslas, dirbantis labai įvairiose srityse, praradinėja pinigus lygioje vietoje. Iš tiesų negatyvas…

Man atrodo, toks stilius ar įprotis kyla iš verslininko/savininko mąstymo. Pastoviai ieškoti apribojimų (“kas negerai? kas trukdo?”) ir keisti. Kai randi apribojimą ir jį įvardini – gaunasi “neigiama naujiena”. Bet problemos išsprendimas jau yra “teigiama naujiena”. Be pirmo nebus antro. Todėl savo tinklaraštyje atkreipdami dėmesį į tam tikrus verslo aplinkos niuansus, įvardindami problemas, atrodo, kuriame negatyvų foną. Bet jei tiksliai nenustatysi problemos, tai ir sprendimo teisingo nerasi. Vadinasi, nebus ir pozityvo.

Todėl, sveikindamas naujųjų tinklaraštininkų iniciatyvą, palinkėčiau, kad optimizmas neuždengtų akių. Tarkime, į tą pačią rinką galime žiūrėti dvejopai. Skaičiuoti ir džiaugtis, kad mano pardavimai išaugo 20 proc. (teigiama naujiena). Arba svarstyti, kodėl atsikandau tik 1 proc. potencialios rinkos (neigiama naujiena). Man rodos, antrasis variantas yra didesnis progreso variklis.

Beje, jei norite tik teigiamų naujienų, skaitykite bendrovių ir valdžios įstaigų pranešimus spaudai. Ten tikrai viskas labai gražu . Todėl ateity jei pamatysiu, kad vykdydami savo įsipareigojimą kasdien pateikti po teigiamą naujieną http://teigiamai.blogspot.com/ pradės copy-paste’inti tokio pobūdžio teigiamybes, bus nusivylimas.

Tačiau šiandien – sveikinu, reklamuoju ir linkiu daug gerų naujienų!

Share/Bookmark

Verslo Žiniose (2009 m. spalio 8 d. Nr. 193) “Nacionalinio susitarimo burbulas sprogsta nepripūstas“ komentaruose ponas Tautvydas Barštys, „KG Group“ vadovas: „… Lietuvoje 800.000 dirbančiųjų turi išlaikyti 900.000 gyventojų. Tokie skaičiai kertasi su sveiku protu.”

Na jo, ką čia ir bepridursi. Nors ne, demokratinėje valstybėje dauguma diktuoja savo valią mažumai, todėl tikrai, kam čia vyriausybė turi tartis su tais verslininkais ir profsąjungomis. O teisūs tie, kurie sako, kad tai tik geras PR projektas. Kita vertus, kur tie trys milijonai? Turbūt likęs milijonas iš „Barclays“ surastų išeivių susidarytų?

Share/Bookmark

Esame ne vieną kartą rašę, kad taisyklės, kurios kažkada nustatė elgseną ir buvo iš esmės geros, ilgainiui gali virsti apribojimu. Tarkime, kai nebuvo interneto, gauti duomenis iš nutolusių prekybos taškų užimdavo daug laiko. Todėl tokios pardavimo ataskaitos buvo mėnesinės, ir tai buvo gerai. Tačiau dabar, kai viską galima sužinoti realiuoju laiku, kasmėnesinis matavimas tampa apribojimu, nes neleidžia staigiai reaguoti į paklausos svyravimus.

Arba kam, po velnių, reikalinga valdiškai įstaigai dokumentų valdymo sistema, jei ją įsidiegus į piliečių užklausas atsakoma kaip ir iki tol per 20 darbo dienų? Juk lengvesnis būdas sutrumpinti šį terminą yra tiesiog pakeisti įstatymą (taisykles). O jeigu norite, kad automobiliai keliu važiuotų greičiau, nebūtinai turite lyginti duobes – užteks greitį ribojantį ženklą (60) pakeisti į (80).

Prie reikalo. Visi kartais pažiūrim TV. Ypač, turbūt, pastarosiomis dienomis. Ar nemanote, kad teisinis imunitetas (Teisėjų, Seimo narių, Respublikos Prezidento, Vyriausybės narių, kandidatų) kažkada buvo gal ir gera idėja, reikalinga, bet dabar tapo apribojimu? Ribojančiu rezonansinių bylų ir skandalų ištyrimo greitį.

Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti.

Nemanau, kad audriai butkevičiai, baukutės, vidžiūnai-andriukaičiai-martišauskai, furmanavičiai ir t.t. ar Andrius Kubilius su Antanu Nedzinsku savo pareigas atlikinės blogiau, jei neturės to imuniteto. Jei jūsų argumentas – “Imunitetas yra kitose šalyse/tokia tradicija/tokia praktika”, tai užbėgdamas už akių pasakysiu, kad tokie pateisinimai yra pirmasis simptomas, jog apribojimas iš tikrųjų egzistuoja ir yra teisingai identifikuotas.

Neturiu didelės teisminės praktikos, gal dėl to niekaip nesugalvoju, kokiais atvejais ir kam tas teisinis imunitetas galėjo padėti “tinkamai atlikti pareigas”? Kas čia per taisyklė?

Share/Bookmark

Gerb. Kliente,

Pranešame, kad nuo š.m. lapkričio mėn. vėl brangs elektra. Žinome, jog tai sukels nemažai nepatogumų jums, tačiau jūs čia nieko nepadarysite.

Mes esame didelė kompanija, be kurios paslaugų jūs kitos išeities ir neturite. Mes darome tai, ką mes norime. Mes keliame kainas, kiek norime.

Malonios jums dienos. Kad būtų aiškiau, pridedame nuotrauką, kuri išreiškia mūsų nuomonę apie susidariusią situaciją

Nuoširdžiai
“Skirstomieji pinigų tinklai”

Share/Bookmark

Žmogus dėl saugumo gali kalnus nuversti. Saugumas gali būti įvairiose srityse, tame tarpe ir saugumas nuo streso. Deja, bet nežinojimas arba abejonės dėl ateities yra didžiausios streso šaknys. Ir žmogus prisigalvoja daug dalykų, kurie paaiškina nežinomus reiškinius. O kadangi pagrįsti negali, tai vadina tikėjimu. Priklausomai nuo savo tikėjimo, gali pasirinkti žmogaus atsiradimo versiją. Kai kam patinka Darvino, o kai kam Biblijoje išdėstytas variantas.

Apie vieno tokią, kuri jau tapo gamybininkų biblija, aš ir užsiminsiu. Kadangi dažnai tenka paminėti, kad pakankamai neblogai žinau Apribojimų teoriją, tai beveik visi prisimena butelio kakliukus. Į klausimą, ar knyga tinkamai aprašo jūsų versle esančias problemas, visada gauni teigiamą atsakymą. Bet ar jūs ką nors padarėte, kad išspręstumėte problemas? Atsakymas dažniausiai neigiamas. Visi skaitė, bet niekas nieko nedarė – praktiškai Biblija. O jeigu rimtai, tai kodėl nieko nepritaikėte? “Pas mus specifika”, – va toks standartinis atsakymas. Nejaugi jūs manote, kad jūsų problema yra unikali ir niekas jau pasaulyje nebandė jos spręsti? Ir turbūt išsprendė pakankamai efektyviai. Kodėl visada pateikti pavyzdžiai uždeda šabloną mąstymui?

Pabandykime pažiūrėti, kas yra tas butelio kakliukas – tai ribojantis faktorius uždirbti pinigus. O kokie jie yra?

1. Rinka – tuo gali pasigirti didelės arba specializuotos nišinės įmonės. Turite užimti nemažiau negu 50% pasaulinės rinkos. Lietuvoje tokios įmonės gal būtų trys.

2. Pardavimai – kai visus (>99%) užsakymus įvykdome laiku ir pilnai. Praktiškai dabar visos Lietuvos įmonės  susiduria su būtent tokia situacija. O dabar pasakykite, kokia gali būti pardavimuose specifika? Tiktai techninė dalis, o va pardavimų organizavimas yra visur vienodas. Ir tai turi veikti kaip geras fabrikėlis, o tam reikia aiškaus pardavimų proceso. Jeigu jo nėra, tai… jau ne specifika, o KVV.

3. Veikla apribojimu gali būti tik tada, kai nespėjame vykdyti užsakymų laiku, nes dirbame 24×7 ir turime įrengimų, kurių apkrovimas didesnis negu 85%. Va tada galime kalbėti apie apribojimą įmonės viduje. Bet man ne kartą teko matyti, kai švaistomas laikas ir susitvarkius vidaus procesus, vis vien pardavimai nespėja nešti užsakymų.

4. Apyvartinės lėšos, kai yra užsakymų, yra laisvų išteklių užsakymams atlikti, bet vėluojama, nes laiku neatsiskaitoma su tiekėjais.

Ir tada yra tik vienas sprendimas – gerinti pinigai-pinigai ciklą. Visi kiti matavimai tik klaidina priimant sprendimus. Į ką reikia koncentruotis?

1. Trumpinti kliento susimokėjimo laiką, dar kitaip atidėjimus.

2. Trumpinti gamybos laiką.

3. Trumpinti tiekėjų pristatymo laiką.

Nors ir sutariam, kad tai pagrindiniai veiksmai, kuriuos reikia atlikti, bet jau kitą minutę daromos grubios klaidos:

1. Užsakoma daugiau negu reikia. Kam man tą nuolaida, jeigu aš neturiu jai pinigų.

2. Gaminama daugiau, negu buvo užsakytą, nes tada geresni našumo rodikliai. Dabar reikia ne našumo rodiklių, o grynų pinigų, o perteklinė gamyba užšaldė pinigus ir pailgino pinigų gavimo laiką. Dviguba žala!

3. Atsivežant mažas partijas medžiagų iš tiekėjų stengiamasi užpildyti fūras. Bet koks papildomas pirkimas vėl suvalgo pinigus, kurių mes ir taip neturime. Jau geriau sumokėti truputį brangiau už pustuštę fūrą, negu prisipirkti nereikalingų medžiagų.

4. Neišparduoti nereikalingų medžiagų mažesne kainą, negu buvo įsigyta. Mums reikia pinigų ir reikia parduoti viską, ką galima. Na, nebent tai jau užstatyta bankui. Bet tai vis vien gauti pinigai.

Visai nesenai parduotuvėje mačiau pardavinėjamas durpes, kurios skirtos … neatspėsite, kam? Ogi kapinėms tvarkyti. Šiaip tai durpės naudojamos sodininkystei, bet durpių pardavėjai nusprendė pateikti daugiau pavyzdžių, kur galima naudoti durpes, kad žmonės neapsiribotų šablonišku mąstymu.

Taigi pateikiau pavyzdį, kai knygoje pateikti principai gali išgelbėti keletą įmonių iš patekimo į kapines. Nors jeigu problemos kyla su pinigų srautais, tai dažniausiai vadovai bėga skolintis į bankus. Nes tai padaryti lengviau, negu sutrumpinti gamybos laiką arba sumažinti investicijas į žaliavas. O kai ateina laikas gražinti skolą, ją perskolina kitame banke. Taip daro prasilošę azartinių lošimų lošėjai, o tokia sistema dažniausiai užsibaigia kapinėmis.

Va, ir gaunasi, kad kai įmonei trūksta apyvartinių lėšų, tai teoriškai – arklys, bet praktiškai – miręs.

Share/Bookmark

“Niekas negali pasiūlyti kitokių sprendimo būdų be tų, kuriuos siūlo Vyriausybė.”

Pasakė Premjeras. Kadangi nūdien daug reikalų mūsų šalyje sukasi apie Premjerą, tai iš dalies atsispindi ir mūsų tinklaraštyje. Taigi ketvirtadienį ryte tupėdamas kamštyje ir klausydamas “Žinių radijo” eilinį kartą išgirdau Premjero pakartojimą, kad tie iš-kur-gauti-pinigų būdai yra trys:

1. Mažinti išmokas

2. Didinti mokesčius

3. Skolintis

O finansų ministrė laikraštyje pridūrė:

“Sakoma, kad “reikia taupyti, bet ne čia”. Tai pasakykit, kur, mieli ponai. Reikia nustoti meluoti. Jeigu kas nors išrašytų receptą, kaip gauti 10 mlrd., manau, iškart gautų Nobelio premiją.”

Užuomina dėl Nobelio premijos privertė mane suklusti. Juolab ketvirtadienio “Verslo žinių” vedamajame buvo labai aiškiai parašyta, iš kur tų pinigų paimti:

VŽ norėtų dar kartą priminti p. Kubiliui – premjere, esate minėjęs, kad sutvarkius viešuosius pirkimus valstybė galėtų sutaupyti apie 4 mlrd. Lt. Kas pasikeitė, kad tų milijardų nebereikia?

Beje, VŽ nebuvo labai originalios (juolab šį siūlymą prisipažino išsakiusios ne pirmą kartą), nes šią sumą savo mokesčių mokėtojo laiške minėjo ir Jurgis. Žinoma, su tais 4 mlrd. iki Šimonytės-Nobelio premijos netraukiam, bet užtat netraukiam ir pensininkų, mamų ir t.t.

Kad būtų konkrečiau įsivaizduoti apie ką kalba: pagal kurpiamą Nacionalinį susitarimą, žemiau išvardintos priemonės bendroje sumoje 2010 m. padės valstybei sutaupyti (planuojama) ~3,5 mlrd. Lt:

• PVM didinimas 2%,
• Valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas 10%,
• biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimas 8%,
• Valstybės tarnautojų pareigybių skaičiaus mažinamas 20%,
• Išmokų vaikams pertvarka,
• Tabako akcizo restruktūrizavimas,
• Nekilnojamojo turto mokestis,
• Dirbančių pensininkų pensijų mažinimas 50%,
• Valstybinių pensijų ir rentų mažinimas 20%,
• Draudžiamųjų pajamų mažinimas,  apsaugant mažiausias pensijas ir socialines išmokas  (mažinimo efektas – 5 %),
• Pensinio amžiaus ilginimas,
• Motinystės socialinio draudimo išmokų pertvarka,
• Socialinio draudimo įmokų didinimas 3% (2%).

Logiškai galvojant, jei lietuvišką viešųjų pirkimų sistema būtų skaidri ir efektyvi, visų aukščiau paminėtų karpymų nereikėtų. Nes tų 4.000.000.000 litų (kurie 2008 m., pasak A. Kubiliaus, buvo iššvaistyti), pakaktų jiems kompensuoti. Nereikėtų jokių nacionalinių susitarimų, nes tiesiog nebūtų jokių piketų. Manau, biudžetinėse įstaigose tupintys kyšininkai, otkatčikai ir protekcionistai streikuoti neišdrįstų.

Žinoma, valdžia sakys, kad 2009 m. viešiesiems pirkimams bus išleista gerokai mažiau nei pernai, taigi savaime šešėlinė dalis pinigine išraiška bus mažesnė nei minėti 4.000.000.000. Tebūnie. Mes neprieštarausime, jei sutaupyta bus 2.000.000.000-3.000.000.000, vis tiek tai įspūdingos sumos, kurios turėtų iškaidrinimo klausimą pinigų paieškose statyti prioritetiniu.

Taigi akivaizdu, kad yra ketvirtas iš-kur-gauti-pinigų būdas. Deja, Nobelio premijos niekas iš mūsų negausime, nes tą sprendimą dar pavasarį pasakė pats Andrius Kubilius (video atkirpom iš čia):

Ir labai gaila, kad pasakęs pamiršo. Gal ta proga tinklažmogiai galėtume realizuoti valdžios kvietimą solidarizuotis, ir suprasdami, kaip valdžiai sunku ieškoti pinigų, padėkime jai -- įsidėdami šitą video į savo saitus saitukus. Tam, kad A. Kubilius, I. Šimonytė ir kiti valdžiažmogiai žinotų, jog palaikome belekokius jų veiksmus, kai pinigų ieškoma ne paprastų žmonių, mokesčių mokėtojų kišenėse, bet visų pirma valdžios piniginėje.

Share/Bookmark