Archive for Spalis, 2009

Spa 20 2009

Ona Andriušienė-Kuzminskaitė. Pasiūlymas

PASIŪLYMAS

Marijampolė, 2009 m. spalio 19 d.

Įvadas : Jau greitai bus 20 metų, kai negrąžinamos jau laisvoje Lietuvoje buvę gyventojų santaupos valstybiniame banke (Taupomosiose kasose)

I. Pasiūlymas

R. Šarkinas “Respublikoje”aiskino, kad rubliai turėjo dengimą nejudamomis aukso atsargomis, kurias “rusai neišvežė”. Tiksliau – net Prunskienė pirko už rublius aukso papuošalus, kuriuos grąžino į Šarkino banką. Reikėtų pasielgti pagal Norvegijos pavyzdį: -nejudamų atsargų dalį, tiek kiek valstybė skolinga žmonėms, paversti Šemėtos obligacijomis ir išduoti žmonėms. Kad gyventojai jų nepravalgytų, obligacijas keisti į prioritetinių verslo šakų vystymą: būsto renovaciją, naujo verslo kūrimą, apmokėti už mokslą, pagaliau-nusipirkti invalido vežimėlį.

II. Skaičiavimas

Buvę indėliai turi būti perskaičiuojami bent jau su 2% palūkanomis

III. Asmeninis prašymas

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, mūsų šeima labai džiaugėsi, stovėjo gyvoje grandinėje. Tuomet Vagnorius pasakė, kad gyventojai, kuriems nėra būtinybės pasiimti santaupų, pasitikėti valstybiniu banku ir leisti jaunai valstybei sustiprėti, neimti visų santaupų. Tuomet metinis valstybės biudžetas buvo tik 1,5 mld lt. Aš (Sibiro tremtinė) atkalbėjau vyrą, kad jis neimtų visų santaupų. Dėja…Dėja..Kai vyras mirė 2004 m, man bankas davė paminklui paskolą su 10% palūkanų. Be to man neišdavė net vyro vardu būvusių santaupų įrašo, nes 6000 lt jam grąžino, o likusi suma (apie 19000 rub) išgaravo. Net Stalinas už paskolas išdavinėjo obligacijas, o čia – net įrašo gaila. Norėčiau atgauti įrašą, paveldėjimo dokumentai sutvarkyti..

IV. Tiesiog nesuvokiama

Kaip gali Kubilius žadėti žydams grąžinti prieškario turtą, o savus visiškai nenori prisiminti.

Ona Andriušienė-Kuzminskaitė, pensininkė, našlė, 3 vaikų mama ir 4 anūkų močiūtė, inžinierė su 45 metų darbo stažu, gaunanti 1224 lt pensijos

Dar nėra komentarų

Spa 20 2009

Paulius Putna. Lietuva – lelijų sodas

Anotacija

Mano vizija – tai lelijų sodas, pražydęs ant naujų – dvasios šaknų…

…Lietuvos širdyje, lyjant gaiviam draugystės lietui, išaugo pirmas baltas lelijos žiedas.

Svarbu ne vieta, ne pastatai, svarbu jame gyvenantys, besidžiaugiantys, besidarbuojantys žmonės. Jie kitokie nei šiandien, paprastesni, gyvybingi draugai su šypsenomis veiduose. Šypsenos atsiranda, nes ten gera būti…

Atsisiųsti vizijos .pdf failą.

Paulius Putna

Dar nėra komentarų

Spa 20 2009

Tomas Maliauka. Ką daryti, kad ekonominių krizių Lietuvoje daugiau nebūtų

Trumpa santrauka

Šiame straipsnyje aš kalbėsiu apie tai, kad reikia spręsti ne tik esamos krizės sukeltas problemas, nes tai tik pasekmės „gydymas“, padrąsinsiu paieškoti visų ekonomikos krizių priežasties ir „rauti“ bėdą su visomis „šaknimis“. Pasakosiu ne tik apie šią ekonominę krizę, bet ir bandysiu supažindinti su visų pasaulyje vykusių ekonominių krizių priežastimi – ydingu ekonominiu modeliu. Supažindinsiu su ekonomikos modelio pagrindine krizių priežastimi – ydinga pinigų sistema. Straipsnio gale pateiksiu keletą pasiūlymų kaip galima būtų spręsti visų ekonominių krizių problemą pakeitus ekonomikos modelį. Sudarysiu preliminarų ekonomikos modelio keitimo planą, į kurį, žinoma, reikėtų geriau įsigilinti ir patobulinus įgyvendinti.

1. Įvadas

Ši krizė – nėra pirma krizė pasaulio istorijoje ir jei mes nesiryšime padaryti išsamaus pinigų ir ekonomikos sistemos tyrimo, nenustatysime ir neišsiaiškinsime kodėl pasaulį „kankina“ periodinės ekonominės krizės, tai ši krizė nebus paskutinė ir ji nebus pati „skaudžiausia“. „Skaudžiausios“ krizės mūsų laukia ateityje, bet mes dar galime tam užkirsti kelią. Bet tam mums visiems reikia atsakyti į kelis svarbiausius klausimus:
1. Ar mums jau pakankamai atsibodo ekonominės krizės, kad išdrįstume sužinoti tiesą apie sisteminę klaidą šiuolaikiniame pinigų ir ekonomikos modelyje?
2. Ar jau esame pakankamai išsilavinusi visuomenė, kad patys patikrintume gautą informaciją? Sumodeliuotumėme ekonomikos modelį ir patys įsitikintumėme, kad krizės yra neišvengiama modelio dalis?
3. Ar mes jau pakankamai pribrendome pokyčiams, kad parodytume savo valią, ryžtą ir bendradarbiautumėme su valdžia už būtinus ekonomikos modelio pokyčius?

Jeigu taip, tai aš jumis didžiuojuosi ir kviečiu susipažinti su dabartiniu ekonomikos modeliu, bei rekomenduojamu planu kaip jį patobulinti, kad Lietuvai krizės daugiau nebebūtų baisios.

2. Dabartinis ekonomikos modelis

2.1. Ekonomikos istorija

Viena iš didžiausių žmonijos problemų yra „trumpa“ žmonių atmintis ir mąstymo inercija arba mąstymas pagal aplinkos suformuotą mąstymo stereotipą. Vienintelis geriausias būdas prisiminti kas buvo praeityje yra studijuoti istoriją. Tačiau istoriją galimą perrašyti, pakeisti faktus, kai kuriuos faktus galima specialiai praleisti ar klaidinančiai juos interpretuoti. Todėl žmonės, neprisimindami kas buvo praeityje ir priimdami tam tikrą informaciją iš aplinkos kaip absoliučią tiesą, ima mąstyti tų tiesų ribose. Tik vienas kitas žmogus pralaužia mąstymo ribas ir geba mąstyti plačiau nei leidžia jo mąstymo stereotipai. Dėl to kai kurias temas žmonės laiko savaime suprantamomis ir net nebando gilintis į jas. Viena tokių temų yra ir pinigų tema.

Ar jūs esate kada nors gerai įsigilinę kas yra pinigai? Kaip jie atsirado? Kam jie buvo sukurti? Kokia tikroji jų funkcija? Kaip ir už ką pinigai buvo gaunami praeityje? Kaip ir už ką pinigai yra gaunami dabar? Į ką pinigai pavirto šiais laikais?

Jei šiuos klausimus jau esate gerai išsistudijavę, tai jūs suprasite apie ką yra rašoma šiame straipsnyje. O jei niekada net nesusimąstėte apie tai, tai siūlau pinigų temą išstudijuoti pirmu numeriu, nes pinigai ir yra visos ekonomikos „gyvybė“.

Trumpai papasakosiu pinigų ir ekonomikos istoriją. Anksčiau kai dar pinigų nebuvo, pinigų funkciją – mainytis vertingais daiktais – atliko daugelis smulkių daiktų. Svarbu, kad jie būtų lengvi, nedideli ir kad žmonės tikėtų, jog juos vėliau bus galima iškeisti į tikrą vertę turinčius daiktus tokius kaip maistą, rūbus, būstą ir pan. Pinigų funkciją atlikdavo mažos kriauklytės, kakavos pupelės, gražūs akmenėliai ir net plunksnos. Vėliau kai buvo atrasti auksas ir sidabras, bei išmokta juos apdoroti, imta eksperimentuoti su jais. Auksakaliai mokėdavo išlydyti auksą ar sidabrą ir išlieti jį į apvalias formeles, kurios tapo pirmaisiais pinigais – monetomis. Nuo pat tų laikų kai tik buvo sukurti pirmieji pinigai, žmonės kovojo už išskirtinę teisę gaminti pinigus. Pagalvosite kodėl verta kovoti už išskirtinę teisę gaminti pinigus? Todėl, kad pinigai yra kaip universali prekė, kuri visada ir visiems yra reikalinga. O jei tik vienas žmogus ar viena grupė žmonių gali juos gaminti, tai jie turi galimybę įsigyti visą pasaulio turtą. Tas kas gamina pinigus, gali iškeisti juos į bet kokią kitą tikrą fizinę vertybę, maistą, rūbus, namus, žemes, techniką ir pan. O jei turi visus turtus, tai nesunkiai gali paveikti kitų žmonių gyvenimus, t. y. turi valdžią.

Seniausi žinomi žmonės spekuliavę su pinigais ir jų leidyba buvo taip vadinami „pinigų keitėjai“ (angl. moneychangers). Pinigų keitėjai skolino pinigus už pinigus, taip kontroliuodami pinigų kiekį. 200 metų prieš Kristų Romos Imperija turėjo problemų su pinigų keitėjais. Du ankstyvieji Romos imperatoriai stengėsi sumažinti pinigų keitėjų perkamąją galią, reformuodami taip vadinamus „naudotojų“ įstatymus (angl. usery laws), kurie reguliavo pinigų skolinimą už pinigus. Taip pat ribodami privačios žemės plotus iki 500 akrų. Jie abu buvo nužudyti. 48 metais prieš Kristų Romos imperatorius Julijus Cezaris uždraudė pinigų skolintojams skolinti pinigus už pinigus ir kaldinti savo pinigus. Taip jis susigrąžino teisę vienintelis juos kaldinti ir kaldino juos dėl visuomenės gėrio. Tuo metu visuomenei pinigų netrūko. Romos Imperija labai suklestėjo. Žmonės mylėjo savo imperatorių, bet pinigų keitėjai jo nekentė. Yra manoma, kad tai svarbus faktorius Julijaus Cezario žmogžudystėje. Viena aišku, kad po Cezario žmogžudystės pinigų vėl ėmė stigti, buvo pakelti mokesčiai, padidėjo valdžios korupcija, monetų vertė ėmė kristi, pinigų keitėjai vėl ėmėsi savo verslo. Galiausiai Romos Imperijos pinigų masė sumažėjo 90%, to pasekmėje daugelis Romos piliečių prarado savo žemes ir savo namus. Esant tokiai situacijai Romos piliečiai prarado pasitikėjimą savo valdžia ir atsisakė ją palaikyti sunkiu momentu. Romos Imperija sužlugo.
Biblijoje taip pat rašoma, kad prieš 2000 metų Jėzus išvarė pinigų keitėjus iš šventyklos. Tai buvo vienintelis atvejis kai Jėzus per savo gyvenimą panaudojo jėgą. Kai Jėzus atėjo į Jeruzalę susimokėti šventyklos mokesčių, jis galėjo sumokėti juos tik specialiomis monetomis. Tai buvo tokios monetos kurių buvo galima įsigyti tik iš pinigų keitėjų. Pinigų keitėjai buvo užkėlę jų kainą, nes kontroliavo visą tų monetų rinką. Jėzus turėjo sumokėti tokią kainą, kokią tik pinigų keitėjai įsigeidė. Tai Jėzui buvo visiškas Dievo šventyklos paniekinimas, o tokia neteisinga pinigų keitėjų pasipelnymo sistema buvo tikra nuodėmė.

Apie 1000 metus po Kristaus pinigų keitėjai buvo labai aktyvūs viduramžių Anglijoje. Jie buvo tokie aktyvūs, kad dirbdami kartu, jie valdė visą Anglijos ekonomiką. Anglijos pinigų keitėjai daugiausia buvo auksakaliai (angl. goldsmith), jie ir buvo pirmieji bankininkai, nes pradėjo laikyti kitų žmonių auksą savo aukso saugyklose. Štai kaip tai įvyko. Auksakaliai dažniausiai būdavo turtingi piliečiai, o norėdami apsaugoti savo auksą sugalvojo įkurti savo namuose saugyklas, kur auksas būtų apsaugotas nuo vagysčių. Labai greitai kiti, ne tokie turtingi, žmonės ėmė prašyti auksakalių pasaugoti savo saugyklose ir jų auksą. Auksakaliai sutiko išnuomoti dalį savo saugyklų kitų žmonių aukso saugojimui. Greitai auksakaliai pastebėjo, kad žmonės, kurie saugojo pas juos auksą beveik nebeateidavo pas jį susigrąžinti savo aukso, o tuo labiau neateidavo visi vienu metu. Taip buvo todėl, kad auksakalys žmonėms, kurie laikydavo pas jį auksą, išrašydavo popierinius raštelius, kuriuose įrašydavo saugojamo aukso kiekį arba vertę. O žmonės tuos raštelius prekybos vietose ėmė naudoti kaip patį auksą, perleisdami raštelį už prekes. Šie popieriniai rašteliai buvo žymiai patogesni ir lengvesni, nei pats auksas. Be to raštelyje galėjo būti paprasčiausiai parašytas aukso kiekis, vietoje to, kad skaičiuoti auksines monetas. Taip gimė pirmieji popieriniai pinigai – banknotai (angl. banknote, vert. Banko raštelis). Tuo metu auksakaliai turėjo ir kitą verslą. Jis skolindavo savo auksines monetas su palūkanomis. Kai auksakalių popieriniai rašteliai paplito, žmonės ateidami skolintis auksinių monetų ėmė prašyti patogesnių popierinių raštelių su aukso verte vietoje tikrų auksinių monetų. Kai ekonomika augo, vis daugiau ir daugiau žmonių ėmė auksakalių prašyti paskolinti pinigų. Taip auksakaliai sugalvojo geresnį verslą. Jie žinojo, kad niekas pas jį jau senai neina atsiimti savo aukso, todėl nusprendė skolinti ne tik savo auksą, bet ir auksą kurį kiti žmonės atnešė į jo saugyklą, t. y. rašyti popierinius pinigų raštelius už savo ir už saugomą auksą. Taip jis gautų daugiau pelno iš auksinių pinigų skolinimo, nei skolindamas tik savo auksinius pinigus. Taip auksakaliai tapo dar turtingesni ir žmonėms ėmė kilti įtarimas, kad auksakaliai leidžia ne tik savo auksinius pinigus, bet ir jų saugomus auksinius. Žmonės susirinko ir nuėjo pas auksakalį. Atėję pagrasino, kad atsiims visus auksinius, jei auksakalys nepaaiškins kaip jis tapo tokiu turtingu. Žmonių nuostabai jų auksas vis dar buvo saugykloje. Tada žmonės, vietoje to, kad atsiimtų savo indėlius pareikalavo, kad auksakalys, dabar jau jų bankininkas, pasidalintų su jais savo gaunamu pelnu. Taip atsirado pirmieji bankai. Bankininkai imdavo iš žmonių jų pinigus saugojimui su mažesnėmis palūkanomis, o perskolindavo juos kitiems su didesnėmis palūkanomis. Palūkanų skirtumas buvo bankininko pelnas. Taip buvo užtikrinta, kad vieni žmonės galės gauti paskolas, o kiti gauti pinigų apsaugą. Tačiau bankininkai buvo nebepatenkinti savo pelnu, po pasidalijimo su savo depozitoriais. Taip pat Europai plečiantis po pasaulį paskolų žmonėms reikėjo vis daugiau. Bet bankininko galimybė skolinti buvo apribota paties auksinių kiekiu ir žmonių depozitais. Taigi jis sugalvojo dar geresnį verslą. Kadangi niekas nežinojo kiek auksinių yra jo banko saugyklose, jis galėjo išrašyti ir skolinti popierinius pinigų raštelius už auksinius pinigus kurių iš tikro net nebuvo banko saugykloje. O jei žmonės neateis visi vienu metu atsiimti savo depozitų, tai niekas to ir nesužinos. Taip bankininkai pasidarė ypatingai turtingi gaudami palūkanas už auksinius pinigus, kurie net neegzistuoja. Ši bankininkų idėja buvo tokia neįtikinama, kad kurį laiką žmonės nieko neįtarė, tik stebėjosi bankininkų turtingumu. Bet kai kurie žmonės jau ėmė įtarti bankininkus ir ateidami atsiimti savo pinigus ėmė prašyti ne popierinių pinigų raštelių, o auksinių monetų. Ėmė sklisti gandai ir netrukus patys turtingiausi depozitoriai jau buvo prie banko durų atsiimti savo auksinių pinigų. Dabar bankininkas jau nebegalėjo visiems atiduoti to aukso, kurio niekada ir neturėjo. Tai, galima sakyti, buvo pirmoji ekonominė krizė. Ši žinia apie bankų nesugebėjimą padengti popieriniu raštelių realiu auksu pasklido kaip žaibas ir žmonės ėmė nebepasitikėti bankais. Tai buvo gera proga uždrausti bankams daryti pinigus „iš oro“. Bet kadangi bankai nebebūtų galėję skolinti tiek daug pinigų kaip anksčiau, o pinigų skolinimas buvo būtinas užtikrinti sėkmingai Europos komercinei ekspansijai į pasaulį, tai bankams buvo leista daryti pinigus „iš oro“, tik buvo nurodytas santykis tarp skolinamų pinigų ir realaus aukso depozito. Taip buvo sukurtas dalinis bankų rezervas kur dažniausiai netikrų pinigų santykis su realių auksinių pinigų santykiu buvo 9 prie 1. Taip pat buvo užtikrinta, kad valstybinis centrinis bankas suteiks realių auksinių pinigų privačiam komerciniam bankui, jei jie pritruktų auksinių pinigų. Bet jei visiems komerciniams bankams vienu metu pritruktų auksinių pinigų, visa pinigų sistema sužlugtų. Bėgant laikui komercinių bankų tinklas prižiūrimas centrinio banko paplito po visą pasaulį. Netikrų pinigų santykis su tikraisiais auksiniais pinigais pasaulyje labai išaugo. Pinigai pakeitė savo principinę reikšmę. Anksčiau pinigai atitiko tam tikrą vertę, o dabar pinigai atitinka tam tikrą skolą. Anksčiau pinigus banke buvo galima iškeisti į auksą, o pinigus galima padengti tik kitais pinigais.

2.2. Dabartinis ekonomikos modelis

Niekam ne paslaptis, kad mes kopijuojame vakarų Europos ekonominį modelį. Su pavydu žiūrime į JAV kaip į svajonių šalį. Bet ar iš tikrųjų JAV yra tokia jau svajonių šalis? Pabandykime paanalizuoti.
Nuo 1864 metų JAV įvesta skola pagrįsta bankų veikimo sistema. Nuo to laiko visi JAV pinigai yra pagrįsti valdžios skola bankams. Nuo to laiko JAV piliečiai nebegali tikėtis kada nors išmokėti JAV valdžios ir savo pačių skolą bankams. Nuo to laiko fiziškai ir matematiškai tapo neįmanoma išmokėti JAV valdžios skolos bankams tuo pačiu metu nesunaikinant pinigų tiekimo iš tų pačių bankų, kuriems JAV valdžia yra skolinga.
Šiuo metu JAV valdžia skolinasi pinigus iš „Federalinio rezervo“, kuris buvo įsteigtas 1913 metais. „Federalinis rezervas“ yra privatus komercinis bankas, o ne valstybinis JAV centrinis bankas, kaip kad kai kas gali pamanyti. Kaip ir visų komercinių bankų, taip ir „Federalinio rezervo“ pagrindinis tikslas yra maksimizuoti savo pelną, gautą naudojant JAV piliečių pinigus. Kadangi „Federalinis rezervas“ yra pagrindinis JAV valdžios pinigų skolintojas, tai turbūt nereikia ir aiškinti, kad skolininkai visada dirba skolintojui. „Federalinio rezervo“ įkūrėjai gerai žinojo apie tokio privataus centrinio banko ydingą veikimo sistemą. Pirmiausia jie tokią ydingą sistemą nusižiūrėjo nuo Britų privataus centrinio banko – „Anglijos banko“. Jie žinojo, kad privatus „Anglijos bankas“ nacionalinę britų skolą pakėlė iki tokios didelės vertės, kad valdžia nebeturėjo kitos išeities kaip tik užkrauti milžiniškus, neteisingus mokesčius savo Amerikos kolonijoms. Yra manoma, kad Amerikos kolonijos sukilo prieš Britaniją būtent dėl šios priežasties.

Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) rašė: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankinės institucijos yra labiau pavojingos mūsų laisvei, nei armijų įgulos. Pinigų leidybos galia turėtų būti atimta iš bankų ir sugrąžinta žmonėms, kuriems deramai ta galia priklauso“.

Nuo 1764 metų iki pirmojo pasaulinio karo, kova už teisę kas JAV turės pinigų leidimo galią pasikeitė net 8 kartus. Bet po pirmojo pasaulinio karo, dėl savo turto, privatūs bankai įgijo ryškią persvarą ir nuo to laiko jau niekas nesikeičia. Argi nekeista, kad šiuo metu liko tiek mažai istorinių knygų apie kas kovas? Argi nekeista, kad tokia įdomi ir svarbi pinigų tema visiškai nediskutuojama viešai? Apie pinigus nieko nemokina ir mokyklose, ir universitetuose? Žmonės apskritai mažai žino apie pinigus, jų atsiradimo istoriją, jų prasmę ir pan.
Šiuo metu JAV valiuta yra „Federalinio rezervo“, privataus komercinio banko, atspausdinti banknotai, kurie nėra padengti jokiomis fizinėmis vertybėmis. Kaip jau ir minėjau, „Federalinio rezervo“ banknotai yra padengti JAV valdžios ir JAV piliečių įsiskolinimo pažadais. Todėl jei JAV valdžia ir visi JAV piliečiai išmokėtų savo skolas, tai įsiskolinimo nebeliktų, nebeliktų ir „Federalinio rezervo“ banknotų, t. y. nebeliktų JAV pinigų. Taigi JAV pati yra beviltiškoje padėtyje. Norėdami, kad pinigų būtų, jie privalo būti amžinai įsiskolinę ir dirbti ar greičiau vergauti bankams. Kiekvienas JAV pilietis norėtų kada nors išmokėti visas savo skolas. Bet jei ir norėtų vienu metu visi kartu išmokėti savo skolas bankui, tai paaiškėtų, kad tiek pinigų paprasčiausiai iš viso nėra. Todėl vienintelis būdas kaip jie gali išspręsti amžiną įsiskolinimą yra pakeisti bankų veikimo sistemą.
Panašiai yra ir Lietuvoje, nes mes esame to paties pasaulio dalis. Todėl ir pas mus ekonominė krizė ir yra toks, bankų nustatytas laikas, kai jie niekam nebeduoda paskolų ir dar gali pareikalauti kai kurių arba net visų skolininkų sugrąžinti paskolas. Tada viskas vyksta panašiai kaip ir dabar Lietuvoje. Pinigai iš apyvartos ima „tekėti“ į bankus ir apyvartoje, t. y. pas žmones, tame tarpe ir valdžią ir privačias įmones, tų pinigų masė ima mažėti.
Paprastai kalbant žmonės vis mažiau turi pinigų, nes kiekvieną mėnesį visi turi įnešti į banką paskolos įnašą. Žmonės ima taupyti, mažinti savo išlaidas, o tai atsiliepia verslui, kuris teikia žmonėms prekes ir paslaugas. Žmonės taupo, nebeperka tiek prekių ir paslaugų, tai įmonės pardavimai krenta, pradeda mažiau uždirbti pinigų.
Įmonės taip pat uždirba pinigus ir prekiaudamos prekėmis ir paslaugomis tarpusavyje tarp įmonių, tačiau pinigų jos negamina, t. y. jos dalinasi tik apyvartos pinigus, kaip ir kiti žmonės. Priminsiu, kad apyvartos pinigai krizės metų ima „tekėti“ į bankus, todėl apyvartoje pinigų kiekis mažėja. Taigi įmonės vis mažiau ir mažiau turi pinigų, kuriuos gali sumokėti kaip mokesčius ir kaip atlyginimus darbuotojams. Įmonės taip pat kas mėnesį turi įnešti paskolos įnašus bankams, o naujų paskolų nebegauna. Todėl nebesugeba mokėti darbuotojams atlyginimų, ima juos mažinti, atleidinėti darbuotojus iš darbo, mažinti darbo dienų skaičių ir pan. Taip stengiasi sutaupyti kiek galima daugiau pinigų, kad turėtų ką sumokėti bankams sekantį mėnesį.
Valdžia irgi turi kas mėnesį mokėti įmokas bankams, bet tuo pačiu metu ji turi įsipareigojimų ir visuomenei. Valdžia yra įsipareigojusi mokėti pensijas seniesiems visuomenės nariams, mokėti pašalpas socialiai remtiniems visuomenės nariams, mokėti bedarbiams, kurių krizės metu sparčiai daugėja. Taip pat valdžia turi mokėti atlyginimus biudžetinėms įstaigoms, t. y. švietimo sistemos darbuotojams, teisėsaugos darbuotojams, sveikatos apsaugos darbuotojams ir pan. Taigi tuo pačiu metu kai žmonėms ir įmonėms pradeda stigti pinigų, valdžiai reikia surinkti vis daugiau ir daugiau pinigų į biudžetą, kad jų užtektų sumokėti visus įsipareigojimus bankams ir visuomenei. Taigi valdžia gali bandyti užpildyti biudžeto „skylę“ bandydama surinkti daugiau mokesčių iš žmonių ir įmonių, t. y. iš apyvartos, gali dar pasiskolinti pinigų iš bankų arba gali prispausdinti naujų pinigų „iš oro“. Jei valdžia bandys kelti mokesčius ir surinkti pinigus iš apyvartos, tai žmonėms liks dar mažiau pinigų ir jie turės dar labiau „susiveržti diržus“, kaip dabar madinga sakyti. Jeigu valdžia dar skolinsis pinigų iš bankų, tai ji ir tuo pačiu Lietuvos valstybė dar labiau įsiskolins bankams. Naują skolą taip pat reikėtų padengti iš biudžeto, kurį turės mokesčių pavidalu sunešti Lietuvos žmonės. Taip mes visi dar labiau įsiskolintume bankams ir dar ilgiau turėtume dirbti, kol atiduosime valstybės skolą. Lieka vienintelis būdas prispausdinti naujų pinigų „iš oro“ ir padengti atsiradusią biudžeto skylę. Kyla klausimas ar Lietuvos valstybės valdžia šiuo metu turi teisę spausdinti naujus pinigus „iš oro“ ir jų spausdinti tiek kiek reikia Lietuvos visuomenės interesams? Šį naujų pinigų spausdinimą ir jų vertės reguliavimą, t. y. infliacijos ar defliacijos reguliavimą, turėtų atlikti Lietuvos centrinis bankas – „Lietuvos bankas“. Tačiau Lietuvos bankas šiuo metu yra valdomas Europos centrinio banko, o ne Lietuvos valdžios. Be to Lietuvos valdžia kažkodėl nori įsivesti eurą, kurio spausdinimo mes iš viso negalsime kontroliuoti. Taigi klausimas lieka atviras.
Kai mes nustosime kalbėti apie mistines ekonomines krizes, apie biudžeto „skyles“, valdžios skolas, būtinumą valdžiai taupyti, būtinumą pakelti mokesčius ar būtinumą padidinti pensijas ir panašius nereikšmingus dalykus, ir pradėsime diskutuoti apie tai kas turi teisę į pinigų leidybą ir kaip tai turėtų būti reguliuojama, tol visos mūsų kalbos ir diskusijos bus tik didelis šou atitraukiantis mūsų visų dėmesį nuo akivaizdžios tiesos. Reikia „išrauti“ ydingą bankų veikimo sistemą ir atgaivinti pinigams jų tikrąją paskirtį, tiesiog būti fizinių vertybių apsikeitimo etalonu.

3. Dabartinio ekonomikos modelio keitimo planas

1. Supažindinti visą visuomenę su esama ekonomikos situacija, kad visuomenė, supratusi ekonomikos modelio ydas, visiškai palaikytų valdžią keičiant ekonomikos modelį Lietuvoje. Be visuomenės palaikymo bankų savininkai neleis valdžiai daryti pokyčių, kurie sugriautų bankų moraliai nepateisinamo verslo plano.
1.1. Pradėti diskutuoti pinigų, bankų ir ekonominių krizių temas per masinės informacijos priemones.
1.2. Pasiekti, kad beveik kiekvienas visuomenės narys žinotų kaip veikia dabartinis ekonominis modelis ir kaip veikia pinigai.
1.3. Pasiekti, kad visuomenė ir visuomeninės organizacijos plačiai aptarinėtų pinigų ir bankų temas, būtų pasiryžusi keisti ekonomikos modelį ir būtų pasiryžusi kovoti už pokyčius.
2. Išleisti įstatymą draudžiantį Lietuvos valstybėje spausdinti, elektroniškai ar dar kitaip gaminti pinigus. Ta teisė turi priklausyti tik Lietuvos valstybei, prižiūrint valdžiai ir visuomenei.
2.1. Išleisti įstatymą draudžiantį Lietuvos valstybėje bankams skolinti daugiau, nei jie turi realiai, t. y. uždrausti bankų dalinį rezervą.
2.2. Išleisti įstatymą draudžiantį Lietuvos valstybėje skolinti pinigus su palūkanomis. Turėtų būti galima tik duoti pinigus kitam asmeniui susitariant su juo pasidalinti būsimu pelnu ir nuostoliais, t. y. investuoti su bendrai pasidalinta rizika. Tada jei bus pelnas uždirbs abu, o jei bus nuostolis praras abu. Svarbiausia nebebus bankrutavusių skolininku, skolingų iki „gyvos galvos“. Bankai bus suinteresuoti, kad įmonės, į kurias buvo investuota, būtų gyvybingos ir gautų pelną, nes jei įmonė bankrutuotų bankas prarastų savo pinigus.
3. Susigrąžinti Lietuvos centrinį banką į Lietuvos valdžios „rankas“, kuris dirbtų Lietuvos visuomenės labui.
4. Niekada neprarasti Lietuvos piniginio vieneto – lito. Praradę litą, mes prarasime ekonominę nepriklausomybę. Negalėsime efektyviai reguliuoti Lietuvos valstybės ekonomikos.
5. Leisti visuomenei pačiai išdiskutuoti ir parinkti Lietuvos valstybės tolesnės raidos gaires ir artimiausius planus, kuriuos valdžia galėtų laikyti kaip grubų ateities darbų planą. Žmonės geriau žino kokią Lietuvą nori matyti ateityje.
6. Valdžią ir teisėsaugą kviečiu labiau bendradarbiauti su visuomene. Sudaryti efektyvesnį grįžtamąjį ryšį tarp Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir kitų visuomenės narių, tai užtikrintų didesnį visuomenės pasitikėjimą valdžia ir teisėsauga.

Manau, reikia padrąsinti valdžią priimti tokius teisingus pokyčius ir įstatymus, bei priminti, kad nuspręsti kokie įstatymai yra teisingi ir turi būti priimti, o kokie neteisingi ir „trukdantys“ įstatymai turi būti panaikinti, priklauso tik Lietuvos visuomenei, o t. y. ją atstovaujančiai Lietuvos valdžiai. Nuspręsti kas teisinga, o kas ne neturi teisės privatūs, pavieniai asmenys, kad ir kokie turtingi jie bebūtų. Reikia prisiminti, kad teisingumas yra subjektyvus dalykas, todėl tai, kas vienam atrodo teisinga, kitam gali būti neteisinga. Vienintelis būdas priartėti prie objektyvaus teisingumo yra turėti daugumos teisingumą. Taigi teisinga turėtų būti tai, kas atrodo teisinga daugumai žmonių. Tokių gairių turėtų laikytis ir Lietuvos teisingumas, nes dabar žmogiškas teisingumas ir įstatymų teisingumas – teisėtumas yra du visiškai skirtingi dalykai, kai idealiu atveju daugumos žmonių teisingumas turėtų visiškai atitikti valstybės teisėtumą – įstatymus.

4. Padrąsinimas Lietuvos valdžiai bendradarbiauti su visuomene

Man labai nemalonu tai pripažinti, bet iš daugelio pavyzdžių matosi, jog mūsų Lietuvos valstybės valdžia yra per daug susiskaldžiusi, tarpusavyje nepasidalina valdžios, nesutaria dėl valstybės vystymo strategijos ir kartais atrodo, kad patys neturi supratimo kur link veda Lietuvos valstybę. O gal jie ir visai neturi jokios Lietuvos vizijos ir jokio strateginio plano. Labai gaila, kad žmonės esantys prie Lietuvos „vairo“ patys nepasitiki savimi ir Lietuvos valstybe tiek, kad negali net pabandyti įsivaizduoti, jog Lietuva gali būti sutvarkyta taip, kad būtų pavyzdžiu kitoms pasaulio šalims.
Viena kartą valdžia turi suvokti visiems laikams, kad jie patys yra Lietuvos visuomenės dalimi. Kad jie yra valdžioje tol, kol likusi visuomenės dalis jais pasitiki ir patiki jiems valdyti visų bendrą valstybę. Visuomenė išrinko dalį savo narių atstovauti visos visuomenės daugumos valią, todėl ta, išrinktoji dalis visuomenės ir turi valdžią, o ne dėl kokios nors kitos priežasties. Valstybė yra kaip didžiulė įmonė, kurios savininkais esame mes visi, o valdžia yra tos įmonės savininkų, – Lietuvos žmonių, pasamdyti darbuotojai – valstybės tarnautojai. Todėl kaip ir visose įmonėse, valstybės tarnautojai turi būti atskaitingi savininkams – Lietuvos žmonėms. Jei tik valdžia galutinai praras visuomenės, t. y. samdytojų pasitikėjimą, tai žmonės atims tą teisę juos atstovauti ir nubaus valdžią už išdavystę. Todėl Lietuvos valdžia turėtų būti pati suinteresuota pastoviai sekti ko nori pati visuomenė, daryti apklausas, referendumus ir pan. Taip sužinojusi visuomenės norus ir lūkesčius valdžia turėtų suvokimą kur link reikia vesti Lietuvos valstybę. Galėtų išanalizuoti kokie yra galimi variantai padaryti taip, kaip nori visuomenės dauguma, pasirinkti teisingiausią „kelią“.

Lietuvoje, juk, gali būti taip gera gyventi, jog ne tik Lietuvos emigrantai grįš į Lietuvą, bet ir kitos tautos „belsis“ į Lietuvos „vartus“, norėdamos gyventi „svajonių šalyje“. Tačiau dažnai matome, kad Lietuvos valdžios atstovai žingsnis po žingsnio, padrikai ir nesusimąstydami apie galimas pasekmes, pasitenkina tik „eiti“ iš paskos kitų pasaulio valstybių ir kopijuoti jų veiksmus. Stengiasi Lietuvoje įvesti tokius pat mokesčius, tokius pat įstatymus, tokias pat etikos normas ir net tokias pat moralines normas kaip kažkur Europoje ar kitur pasaulyje, net nepagalvodami ar tai tinka Lietuvos visuomenei, Lietuvos situacijai ir net neatsiklausdami Lietuvos gyventojų nuomonės. Argi mes visi, o kartu ir Lietuvos valdžia, negalime atsitraukti nuo kasdienybės darbų, reikalų ir pažvelgti į visą tai kas vyksta tarsi iš „paukščio skrydžio“? Taip geriau matytume kas vyksta iš tikrųjų. Pamatytume savo šalies ir kitų šalių klaidas, pasistengtume pirmieji pasaulyje ištaisyti klaidas sukurti naują geresnę valstybę. Taip galėtume pakeisti mūsų visų, Lietuvos gyventojų, likimą iš esmės, pagerindami situaciją visiems mums dabartyje ir mūsų ateinančioms kartoms ateityje. Argi mes kokie nors proto invalidai, argi mes prastesni už bet kuriuos kitus pasaulio gyventojus, kad net nesvarstome tokios galimybės? Aš tikiu, kad mes galime viską, jei tik būsime vieningi, siekdami užsibrėžto tikslo sukurti geresnę, gražesnę Lietuvos valstybę, kurioje bus gera ir saugu gyventi mums ir mūsų vaikams. Siūlau ir jums tuo patikėti, nes tikėjimas didelė jėga, kuri mums padės Lietuvos valstybę padaryti pavyzdžiu visoms likusioms pasaulio valstybėms.

5. Kitų žmonių informacijos šaltiniai tolesnėms studijoms

http://www.themoneymasters.com/

http://www.moneyasdebt.net/

http://www.zeitgeistmovie.com/

Pagarbiai,
Tomas Maliauka 2009-10-20 (C),
Judėjimo „Aš Lietuvai“ tarybos narys

Dar nėra komentarų

Spa 20 2009

Šarūnas Vimbaras. Lietuvos iššūkis krizei – Tavo veiksmų planas valstybei

ĮVADAS

Šiame darbe daug nerašysiu, kad valstybės vadovai nesugeba vadovauti, kad visa sistema yra jau pasenus ir neneša jokios naudos. Situacija tikrai yra bloga ir visi tai mato ir žino. Šią susidariusią situaciją galima pakeisti greitai ir neskausmingai. Neskausmingai – turiu omenyje eilinius Lietuvos piliečius, kurie dirba sunkų darbą, moka didelius mokesčius (nežinia už ką) ir bando pragyvent iš centų, kurie lieka grįžus iš maisto prekių parduotuvės. Skausminga būtų tiems, kurie sėdi vadinamam viršuje ar kitaip dar vadinami oligarchais. Oligarchai tai visų pirma žmonės, kurie valdo bankus, monopolines įmones, jie ir padarė tą krizę, nes mūsų ,,protingieji valstybės vadovai“ nesugebėjo arba nenorėjo pamatyti kas vyksta Lietuvoje, nors paprasti piliečiai jau buvo pradėję šnekėti apie neadekvačias nekilnojamo turto kainas ir bankų teikiamas paskolas. Kyla klausimas, ar tikrai valstybės vadovai yra įžvalgūs ir verti, kad dirbtų tokį atsakingą darbą? Susidaro įspūdis, kad valstybės vadovai nevadovauja mūsų valstybei. Jie pataikauja tiems, kurie moka didelius pinigus, kad aukščiausia valdžia vykdytų monopolistų interesus. Kas toliau?

Iškyla klausimas, kodėl yra priiminėjami įstatymai, poįstatyminiai aktai, pataisos, kurie didina biurokratizmą. Teisinė sistema yra nesureguliuota, nors ji turėtų būti nepriekaištinga. Tai yra tikrai sunkus darbas ir reikalaujantis daug žinių, daug patirties ir nepriklausomybės nuo niekieno pinigų. Svarbiausia, kad įstatymus priiminėtų tie žmonės, kurie yra atsidavę mūsų valstybei ir jos ateičiai.

Mes nesinaudojame, tuo ką gauname dykai, aš kalbu apie gamtinius išteklius, apie žalią energiją, kuri mus ir išvestų iš šios krizės, ji sunaikintų tas įsisenėjusias monopolistines šaknis, neliktų skolų už elektrą, už dujas, už benziną, už anglį ir t.t.

Mes vis ieškome pavyzdžių iš kitų valstybių, vis bandom taikyti ir daryti, ką daro dauguma. Kodėl nieks nedaro ką daro mažuma, kodėl būtinai reikia elgtis, kaip beždžionėms? Visi labai nori būti panašūs į JAV, nes jau seniai ,,Amerika“ vadinama svajonių išsipildymo kraštas. Aš sutinku tuo aspektu, kad dirbdamas JAV žmogus gali pragyventi, bet niekas nesigilina kodėl. Visi galvoja, kad JAV turi stipriausią ekonomiką, stipriausią armiją ir t.t. JAV visa tai turi tik dėl to, kad ji vienintelė valstybė pasaulyje, kuri po II pasaulinio karo pabaigos nežinia kodėl, gali spausdinti neribotą kiekį pinigų ir leisti juos į apyvartą. Kai visos kitos valstybės to daryti negali ir skolinasi iš pasaulinio banko, kuris yra JAV. Ar gi tai normalu?

MANO VEIKSMŲ PLANAS

Įstatymai
Mano veiksmų planas prasidėtų nuo vieno įstatymo priėmimo, kuris padarytų pradžią susidorojimui su oligarchais ir žmonėm, kurie susiję su nusikalstamu pasauliu. Šis įstatymas labai gerai veikia Suomijoje. Kalba eina apie kelių eismo taisyklių pažeidimus, jų dydis nustatomas remiantis prasižengusio asmens uždarbio dydžiu. ,, Suomijos leidinys “Savon Sanomat” pranešė, kad vienas šios šalies pilietis gavo net 111 888 eurų baudą už greičio viršijimą. Suomijoje baudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus dydis nustatomas remiantis prasižengusio žmogaus uždarbio dydžiu. Šiuo atveju greitį viršijo milijonierius Jaris Baras, kurio pajamos 2007 metais kas mėnesį buvo 570 tūkst. eurų. Eismo taisykles jis pažeidė sausį Silijarvio vietovėje“. [1] Tai būtu labai geras pavyzdys mūsų teisiniai sistemai. Visi vairuotojai taptų lygūs kelyje, nebebūtų skraidančių prabangių mašinų už kurių vairų sėdi arogantiški asmenys. Pagalvokite, kiek galima būtų surinkti pinigų, kiek galima būtų išaiškinti mokesčių slėpimų ir nusikalstamo pasaulio atstovų. Dabar galime įsivaizduoti tokią situaciją. Pvz.; sustabdomas prabangaus automobilio savininkas už greičio viršijimą. Jis pateikia dokumentus automobilio ir pareigūnai užsirašo pažeidėjo duomenys ir siunčia į mokesčių inspekciją, kad būtų nustatyta informacija apie pažeidėjo pajamas. Jei pažeidėjo pajamos didelės nustatoma ir atitinkama bauda, o jei pažeidėjas niekur nedirba ir jokių pajamų neturi, tada jau galima pradėti tyrimą iš kur pas pažeidėją prabangus automobilis ir t.t.

Mirties bausmė, viešieji darbai
Gyvename XXI a., bet nusikaltimai daromi, kaip viduramžiais. Kalėjimai perpildyti, nusikalstamumas auga, nes įstatymai ir jų nuobaudos juokingos. Už žmogžudystę duoda 14 metų, ar tai ne per maža bausmė? Suprantama reikia atsižvelgti į tai ar tyčinė žmogžudystė ar nelaimingas atsitikimas. Aš kalbu apie tyčines ir baisias žmogžudystes, kurias padarė, maniakai, recidivistai ir kitos visuomenės atmatos. Kaliniams yra skiriama 244 mln. Lt per metus.[2] Kodėl žmonės turi išlaikyti kalinius, kurie sėdi už žiaurius nusikaltimus. Mano siūlymas būtų atnaujinti mirties bausmę. Tai padėtų sumažinti nusikalstamumo augimą, padėtų sumažinti išlaidas kalinių išlaikymui. Nereikia išlaikyti nepataisomo žmogaus, jį reikia ,,utilizuoti“, tai būtų pavyzdys kitiems, kurie pagalvotų prieš darant nusikaltimą. Gyvybė yra svarbi kiekvienam žmogui ir ne kiekvienas rizikuotų ją prarasti.

Kaliniams galėtų būti skiriama daugiau viešųjų darbų, tvarkyt aplinką, rinkti šiukšles ir kitų naudingų visuomenei darbų. Tai naudinga visai valstybei, galima sutaupyti nemažai pinigų ir aplinka būtų švaresnė. Kaliniai, kaip kiti Lietuvos piliečiai, turėtų dirbti ir mokėti mokesčius.

Policija
Policijos darbui ir kontrolei reikia skirti didelį dėmesį, nes VRM šiuo metu to padaryti nelabai sugeba. Vadinamoji prevencija yra tik tai pavadinimas, kurį dažnai vartoja žiniasklaida. Kalbant apie kelių policiją, situacija tikrai prasta. Vyrauja korupcija, savivaliavimas, o apie prevenciją net nėra ką kalbėti. Bet čia nėra vien policijos kaltė, nes policininkų algos mažos, jų veiksmai esant nusikalstamai situacijai yra suvaržyti, nelogiškais procedūriniais įgaliojimais. Jis negali jiems nusižengti, nes bus apkaltintas įgaliojimų viršijimu ir savivaliavimu. Daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių policininkai yra gerbiami, nes visi žmonės žino, kad policija be reikalo nesustabdys, kad policininkas nereikalaus kyšio, o jei padarei smulkų nusižengimą, policija tave įspėja. Lietuvoje to nėra. Iš šono pažiūrėjus atrodo, kad policininkai taip ir laukia, kad būtų padarytas nusižengimas, tada iš to galima pasipelnyti ar parodyti, kad policija dirba. Kitas pavyzdys, jei policija sustabdo kokį įtakingą asmenį, jie bijo jį nubausti, nes žino, kad gali netekti darbo. Policijos nereik bijoti, ją reikia gerbti, bet Lietuvoje yra atvirkščiai.

Siūlyčiau kiek įmanoma padidinti finansavimą policijai, sugriežtinti darbo stebėjimą, įvesti pataisų įstatymuose, kurie padėtų policijai lengviau ir greičiau atlikti savo pareigą. Policininkas turi žinoti, kad jam suteikiamos visos socialinės garantijos ir pakankamas atlyginimas. Uždrausti naudoti pasenusius ir naujesnius radarus, kurie nepateikia jokių įrodymų apie nusižengimą. Pastatyti daugiau fotokamerų, tai sumažintų kyšininkavimą.
Mokesčiai
Valdžia pradėjo mokesčių kėlimą, matome, kad pirmas pusmetis nedavė jokių rezultatų. Bet jie nepasiduoda ir galvoja, kad jei dar pakels mokesčius tai viskas išsispręs. Klaidingas mąstymas, nes mokesčių kėlimas niekada nepasitvirtino ir nepasitvirtins. Norint, kad ekonomika atsigautų ir atsistatytų, reikia suteikti mažam ir vidutiniam verslui galimybę augti ir plėstis. Lietuvoje nėra nieko panašaus į paramą mažam ir vidutiniam verslui, kaip kituose užsienio šalyse. Reikia sumažinti mokesčius naujam verslui, jam suteikti galimybę įsitvirtinti rinkoje, kad jis galėtų plėstis. Suteikti 6 mėnesių laikotarpį veiklos plėtimui. Šiuo metu pradėjus naują verslą, tave iškart pradeda atakuoti mokesčiai dar net nepradėjus ,,įsivažiuoti“. Verslas kuriam būtų suteikta tokia galimybė, po metų ar dviejų atneštų daug daugiau pinigų į valstybės biudžetą.

Elektra
Žmonės naudojo ir naudos elektrą, tik ne visi už ją gali ar nori susimokėti. Tai didelė problema, bet ją galima išspręsti. Galime paimti pavyzdį iš kitų šalių, pavyzdžiui iš Didžiosios Britanijos. Ten elektra pildoma kortelėmis, nes daugumoje namų pastatyti aparatai, kurie išjungia namuose elektros tiekimą kai baigiasi papildymas. Nėra skolų elektros tiekėjams, kiekvienas žmogus žino, kad elektros vartojimas tiesiogiai priklauso nuo jo paties. Mano manymu tai būtų efektyvu ir Lietuvoje.

Mūsų Kariuomenė
Kiekviena valstybė privalo turėti savo kariuomenę, bet jos išlaikymas ir finansavimas turi būti apskaičiuojamas pagal valstybės išgales ir kariuomenės naudą pačiai valstybei. Lietuva kas metus skiria apie milijardą litų kariuomenės išlaikymui. Visas ginklavimasis ir kariuomenės aprūpinimas yra išpūstas ,,oro burbulas“, nes perkama nereikalingi brangūs daiktai. Turime pavyzdį, kai buvo nupirktas transportas, kurio paskirtis gabenti balistines raketas. Mes tokių neturim ir neturėsim, nes jų mums nereikės. Ar tas atvejis su dviem 25 metų senumo laivais. Dar vienas įdomus atvejis, kuris nelabai afišuojamas informacinėse priemonėse. Mūsų kariuomenė perka šovinius iš Lietuvos, nors Čekai tokius pat šovinius pardavinėja dvigubai pigiau. Kas įdomiausia, kad kareiviai neiššaudo visų šovinių per treniruotes, tada tuos šovinius iššaudo i orą, kad vėl būtų užsakyta nauja partija. Dabar pagalvokite, kur logika? Lietuvai nėra prieš ką kariauti, o nebent prieš latvius, (vieni į kitus batus ir kepures bemėtydami).
Mano pasiūlymas būtų apkarpyt kariuomenės biudžetą, smarkiai sumažinti etatus, nes penktadalis iš jų neatneša jokios naudos mūsų valstybei. Lietuvai kariuomenė reikalinga tik tam, kad palaikytų tvarką valstybės viduje ir suteiktų pagalbą ekstra atvejais, tokiais kaip gamtos stichijų padarytoms žaloms stvarkyti, riaušių numalšinimams, policijos pagalbai… Mums reikia tik profesionalios kariuomenės, kur tarnautų žmonės, kurie atsidavę ir paskyrę savo gyvenimą kariuomenei. Reikalingas žmogus, kuris prižiūrėtų KAM išlaidas ir jų poreikį Lietuvai. Jis būtų atsakingas tik prezidentui.

Neoficialiais duomenimis buvo paskaičiuota, kad jei nebūtų karinės pramonės žmonės galėtų dirbti tris kart per savaitę.

Švari energija
Pats svarbiausias dalykas kiekvienai valstybei yra energija ir jos gavimas. Visos išsivysčiusios valstybės eina link švarios ir nieko nekainuojančios energijos. Mūsų Valstybė net nepažiūri į tokią galimybę, nes tada būtų suduotas labai didelis smūgis monopolistams, tokiems kaip ,,Mažeikių nafta“, ,,Lietuvos energija“, ,,NDX energija“, VST …

Lietuvos klimatas yra tinkamas vystyti daugumai atsinaujinančių energijos šaltinių rūšių:
· saulės energija;
· vėjo energija;
· geoterminė energija;
· jūros bangų energija;
· biokuro auginimas.

Pateiksiu internete publikuojamus skaičiavimus, kurie parodo mūsų valstybės realias galimybes gyventi naudojant švarią ir nebrangią energiją.

Vidutinės metinės saulės spindulinės energijos ekspozicijos vidurkis Europoje yra labai artimas Lietuvos vidurkiui ir sudaro apie 1000 kWh/m2 (apie ekvatorių – 2000 – 2500 kW/m2 per metus). Nepaisant to, fotoelektrai Europos Sąjungos direktyvose skiriama didelė reikšmė. 2020 m. vien tik ES-15 (senosiose ES šalyse) iš šio šaltinio numatoma pagaminti 42 TWh elektros energijos, kas sudarytų apie 5 % nuo visos ES pagamintos elektros ir apie 25 % nuo visame pasaulyje iš saulės pagamintos elektros. [3]

Bet kurios vietovės metiniai saulės energijos ištekliai įvertinami vidutinėmis daugiametėmis metinėmis saulės ekspozicijomis konvencinėse saulės energinės erdvės plokštumose. Įvertinus saulės energijos išteklius visose šalies vietovėse, sudaromos šalies metinių (arba kito laikotarpio) saulės energijos išteklių lentelės ir žemėlapiai.

Kai kurie reikšmingesni Lietuvos saulės energijos išteklių duomenys pateikti 1, 2 ir 3 lentelėse, o vidutinė daugiametė saulės ekspozicija horizontalioje plokštumoje per laikotarpį nuo balandžio 1d. iki spalio 31 d. pateikta žemėlapyje (1 pav.).

1 lentelė. Daugiametė vidutinė pilnutinė saulės ekspozicija kWh/m2, tenkanti horizontaliam paviršiui kiekvieną mėnesį ir per visus metus Lietuvos HMS

Vietovė

(HSM)

01
mėn.
02
mėn.

03
mėn.

04
mėn.
05mėn.

06mėn.

07
mėn.
08mėn.

09mėn.

10
mėn.
11mėn.

12mėn.

Per
metus
Šilutė 15 33 72 106 154 169 161 143 96 55 16 9 1029
Nida 14 31 72 108 155 171 165 148 97 54 17 10 1042
Kaunas 16 33 70 99 146 155 150 138 90 52 16 19 976
Vilnius 16 34 69 93 142 146 142 136 84 50 17 10 939
Telšiai 14 32 69 104 154 168 156 141 96 55 19 11 1018
Šiauliai 13 31 68 100 154 163 153 142 94 53 17 9 996
Klaipėda 12 31 67 102 155 168 161 147 94 53 16 8 1013
Vėžaičiai 13 32 67 104 153 154 155 140 94 53 14 8 988
Utena 15 33 67 96 145 151 147 133 84 50 16 8 946
Biržai 8 27 65 96 148 156 151 135 83 46 9 2 926
Dotnuva 10 29 70 103 154 164 158 145 92 50 11 3 989
Dūkštas 9 28 65 97 150 157 153 137 84 47 10 1 938
Kybartai 20 37 74 103 148 157 152 140 93 56 21 14 1015
Lazdijai 19 37 74 103 150 159 153 142 94 56 20 13 1021
Varėna 11 31 68 94 147 152 147 142 85 48 11 3 939

2 lentelė. Saulės spindėjimo trukmė Lietuvos HMS

Vietovė

(HMS)

01
mėn.
02

mėn.

03

mėn.

04
mėn.
05

mėn.

06

mėn.

07
mėn.
08

mėn.

09

mėn.

10
mėn.
11

mėn.

12

mėn.

Metai
Šilutė 39 68 131 185 263 287 274 246 169 103 41 30 1836
Nida 37 65 131 189 265 290 281 254 171 102 42 30 1857
Kaunas 40 68 128 175 251 265 256 238 160 99 41 30 1751
Vilnius 41 70 126 165 243 250 243 234 150 96 42 30 1690
Telšiai 37 66 126 182 263 286 266 242 169 104 45 32 1818
Šiauliai 36 65 125 176 263 277 261 243 167 100 42 29 1784
Klaipėda 34 65 122 180 264 285 274 252 167 100 40 28 1811
Vėžaičiai 35 66 123 182 262 263 265 241 166 101 38 28 1790
Utena 39 68 123 170 248 259 252 229 151 95 40 28 1702
Biržai 28 59 119 170 254 266 258 233 149 89 29 16 1670
Dotnuva 31 62 128 180 263 279 269 249 163 96 32 20 1772
Dūkštas 29 60 120 171 256 268 261 236 151 90 30 17 1689
Kybartai 47 75 134 180 254 268 260 241 165 105 48 38 1815
Lazdijai 46 74 134 181 257 271 262 244 166 105 47 36 1823
Varėna 32 64 125 167 252 260 252 243 151 92 33 20 1681

1 pav. Vidutinės daugiametės pilnutinės spindulinės saulės energijos kWh /m2, gaunamos Lietuvoje horizontalioje plokštumoje per laikotarpį nuo 04 01 d. iki 10 31 d., pasiskirstymas šalies teritorijoje. 4

Išanalizavus lentelėse pateiktus duomenis, galima nustatyti perspektyviausias, vidutinio perspektyvumo ir mažiau perspektyvias Lietuvos sritis saulės energetikai plėtoti. Nesunku nustatyti, kad prie perspektyviausių sričių priklauso Vakarų Lietuva: Nida, Šilutė, Lazdijai, Kybartai, Klaipėda, kur vidutinė daugiametė saulės ekspozicija per metus horizontaliojoje plokštumoje yra tarp 1042 kWh/m2 (Nida) ir 1013 kWh /m2 (Klaipėda), o plokštumoje, statmenoje saulės spinduliui – atitinkamai 1439 kWh /m2 ir 1402 kWh /m2.

Vidutinio perspektyvumo sritis yra Vidurio Lietuva: Šiauliai, Dotnuva, Vėžaičiai, Kaunas, kur tokia pati ekspozicija horizontaliojoje plokštumoje yra tarp 996 kWh /m2 (Šiauliai) ir 976 kWh /m2 (Kaunas), o plokštumoje, statmenoje saulės spinduliui – atitinkamai 1380 kWh /m2 ir 1354 kWh /m2.
Šiek tiek mažiau perspektyvi sritis yra Rytų Lietuva: Utena, Varėna, Vilnius, Dūkštas, Biržai, kur šie skaičiai horizontaliajai plokštumai yra 946 (Utena) – 926 kWh /m2 (Biržai), o statmenai saulės spinduliui plokštumai – 1316 (Utena) – 1290 kWh /m2 (Biržai). 5

Šie duomenys apibendrinti 3 lentelėje.

3 lentelė. Lietuvos regionų perspektyvumas pagal saulės energijos išteklius

Lietuvos
HMS
Pilnutinė spindulinė
energija per metus
Eh, kWh/m2
Pilnutinė spindulinė
energija per metus

En, kWn/m2

Perspektyvumas
Klaipėda,
Kybartai, Telšiai, Lazdijai, Šilutė, Nida
1015 – 1042 1405 – 1439 Didžiausiais
Utena, Kaunas,
Vėžaičiai, Dotnuva, Šiauliai
946 – 1042 1316 – 1380 Vidutinis
Biržai,
Varėna, Dūkštas, Vilnius
926 – 939 1290 – 1306 Mažiausias

Kadangi Lietuva yra nedidelė šalis, tai skirtumai tarp ekspozicijų atskirose HMS nėra dideli. Apibendrinus pateiktą informaciją, galima teigti, kad pagrindiniai saulės energijos išteklių pasiskirstymo dėsningumai šalies teritorijoje yra šie:

* didžiausi saulės energijos ištekliai yra vakarinėje šalies dalyje prie jūros (maksimali metinė ekspozicija horizontaliojoje plokštumoje Nidoje 1042 kWh/m2),
* mažiausi saulės energijos ištekliai yra šiaurės rytinėje ir rytinėje šalies dalyje (minimali metinė ekspozicija horizontaliojoje plokštumoje Biržuose 926 kWh/m2),
* vidutinė metinė ekspozicija horizontaliojoje plokštumoje Lietuvoje yra apytiksliai 1000 kWh/m2 (984 kWh/m2),
* galima didžiausia vidutinės metinės ekspozicijos horizontaliojoje plokštumoje nuokrypa nuo šalies vidurkio bet kuriame Lietuvos teritorijos taške sudaro ne daugiau, kaip 5,9 %.

Palyginimui galima pateikti Lietuvos ir kai kurių Europos šalių, kurios remia ir plėtoja saulės energetiką, daugiametes vidutines pilnutines saulės ekspozicijas horizontaliojoje plokštumoje:
* Vokietijoje – 967 – 1212 (pietinėje dalyje) kWh/m2,
* Austrijoje – 1106 kWh/m2 (Vienoje),
* Anglijoje – 700 kWh/m2,
* Lietuvoje – 926 – 1042 kWh/m2. 6

Mūsų valstybė gali be jokių abejonių tapti energetiškai nepriklausoma, nuo kitų šalių iš kurių mes perkame energiją. Viską pakeistume švaria energija, namai šildytų patys save, elektra gamintųsi pati, transportas taptų tylesnis ir švaresnis, nereikėtų kvėpuoti nuodingom dujom, nustotume naudoti dujas, anglį, medieną. Siūlyčiau skatinti privačius asmenis, statančius savo būstą, įrengti saulės energiją naudojančius įrenginius, dalinai kompensuojant šiems įrenginiams panaudotas lėšas.

Svarbiausia žmonėm nebereikėtų mokėt mokesčių už šilumą ir elektrą. Suprantama, kad reikia nemažai pinigų investuoti į tokius projektus, bet palaipsniui jie atsipirktų, nes energiją galima parduoti ir kitoms šalims. Taip pat išsaugotume mūsų gražią gamtą. Čia buvo tik apie saulės energijos panaudojimą, dar liko vėjas, biokuras, jūra, geoterminė energija….

Tikiuosi, kad suteiksiu naujų minčių ir vilčių Lietuvai.

Šarūnas Vimbaras

Dar nėra komentarų

Spa 20 2009

Edgaras Adomaitis. Kūrybinga Lietuva

Mano vizija paprasta: reikia įvertinti, tai ką turime, ką reikia pridėti, kad būtume lyderiai, ir kaip tai padaryti. Mano manymu, Lietuva turi būti versli, kūrybinga, inovatyvi, unikali. Apie pastarąją savybę kalbant, galima ginčytis: esame unikalūs ar ne? Tačiau jei ir esame, tai ar apie mūsų unikalumą žino kiti? O gal unikalūs esame tik patys sau? Apie šiuos keturis bruožus ir kalbėsiu, tačiau didžiausia dėmesį skirsiu – kūrybingumui. Kodėl kūrybingumui? Todėl, kad norint sukurti inovatyvų produktą, kuris savaime bus unikalus, reikia būti kūrybingam, o norint tą produktą parduoti – ir versliam. Tad kviečiu susipažinti su Kūrybingos Lietuvos idėja.

Pilnos vizijos failas (.pdf) – čia.

Apie viziją autoriaus tinklaraštyje – čia.

Edgaras Adomaitis

Dar nėra komentarų

Spa 20 2009

Saulius Spudas. Lietuva 1009-2009. Kas toliau?

Santrauka

Tam kad kalbėt kas bus, reikia kalbėt kas yra.

Tam kad kažką statyt, reikia pagalvot ką turim.

Nes kartais naujo kūrimas negalimas be taisymo seno.

Bet juk prie seno greit priprantama, ir manoma kad taip ir turi būti.

Ir kartais reikia mažo vaiko, kad tas pareikštų kad karalius – nuogas.

O Valstybės pagrindų pagrindas – Konstitucija, tad pažiūrėkim kaip ji galėtų atrodyt.

Ir kaip galėtų atrodyt Šalis, jei Konstitucija būtų nors kiek keičiama.

Na ir taip pat – kokie galėtų būt pagrindiniai kitų vizijų momentai.

Ir pagaliau – kas tolimesnėj ateity bus (galėtų būt) su Pasauliu ir Lietuva joje.

Kur mes esame ir ko norim

Tūkstantis metų – gražus skaičius Valstybei. Tuo labiau, kad buvo ir pasiekimų didžių, ir praradimų skaudžių. Taip, mes turim kuom didžiuotis, taip, mes turim iš ko mokytis.

Bet praeitis – labiau istorikų rūpestis, mums reikia žiūrėt į ateitį, mums reikia galvot apie naują tūkstantmetį (nors tai ir labai nerimtai iš pirmo žvilgsnio atrodo).

Tačiau žvelkim kiek kukliau – kas Lietuvos laukia per artimiausius 100 metų? O jei klausimą dar labiau susiaurinus – ar išliks mūsų Konstitucija tuos artimiausius 100 metų? Kiek joje bus padaryta pakeitimų?

Nes kaip ten bebūtų, Lietuva girias viena pirmųjų konstitucijų Pasauly – Lietuvos Statutu, ir būtent tai užtikrino jos ilgalaikį klestėjimą (reikia atkreipt dėmesį, kad stabili Konstitucija užtikrina ir stabilumą pačioje Valstybėje).

Deja, nors dabartinė mūsų Konstitucija pakankamai pažangi, tačiau vis tik buvo priiminėjama ne visai stabiliomis sąlygomis, tai ir nėra pilnai išbalansuota; dar blogiau – visi dabar daromi pakeitimai ją tik dar labiau ardo, griauna jos vientisumą.

Bet nežiūrint į tai, Konstitucija veikia, ji turi savo dvasią (kaip kad yra pareiškęs Konstitucinis teismas – KT).

Tačiau čia verta pastebėt, kad pačios Konstitucijos dvasia – tai antrinis dalykas, kur kas svarbiau – Tautos, Valstybės dvasia. Ir tik tuom remiantis galima daryt Konstitucijos pakeitimus (juk ir Statutai buvo keičiami), negalima Konstitucijos kaitaliot remiantis kitais teisiniais dokumentais (kokie jie bebūtų geri, jie vis tik žmonių sudaryti, o pagal savo esmę yra žemesni nei Konstitucija).

Mūsų Tautos dvasia reikalauja save gerbiančios savarankiškos Valstybės, ir dar labiau – Demokratinės valstybės, kur kiekvienas žmogus būtų už ją atsakingas, ir tuo pačiu – turėtų savęs vertą Vadovą, kuris savo autoritetu (ir sugebėjimu mus pajaust) galėtų stabilizuot kartais per didelius mūsų norus.

Ir šiuo požiūriu galim kalbėt apie tokią vertikalę: Žmogus (Tauta) è Valstybė (Valdžia) è Prezidentas.

Bet tai tik formali vertikalė, labiau pabrėžianti faktą, kad lemiamu atveju viską nulems mūsų išrinktas ir turintis autoritetą Žmogus, siekiant kad begalinės parlamentinės rietenos (kurios esant demokratijai neišvengiamos) neparalyžuotų visos Šalies.

Tad dabar pakalbėkim apie Valdžią – horizontalę, kuri atskirus žmones apjungia į vieningą Tautą ir nukreipia mus garbingiems darbams siekti.

Ir štai čia mes ir vėl galim aiškiai išskirt tris sudėtines Valdžios dalis: Seimas ó Vyriausybė (Prezidentas) ó Teismas (šiame horizontaliame lygy atsiduria ir Prezidentas, tuom pabrėžiant kad kiek jis bebūtų moraliniu autoritetu, faktiškai jis nėra aukščiau valdžios; beje, tai pažymėta ir esamos Konstitucijos 5 str. 1 d.).

(šioje vietoje reikia pažymėt, kad kaip fiksuojam Prezidentą Vyriausybės vadovu, lygiai taip pat turi būt fiksuojami ir Seimo bei Teismo vadovai, ir lygiai taip pat kaip ir Prezidentas jie turi būt renkami Tautos).

Ar tai apie ką kalbu, yra kažkas kardinaliai naujo? Kad kaip ir nėra. Tiesiog verta atkreipt dėmesį kad veikiančioj Konstitucijoj (VK), jos įžangoj yra pabrėžtas Tautos absoliutas Valstybei, o VK 77 str. pasakyta „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“, o visos kitos Valdžios įstaigos veikia Konstitucijos ribose ir tarnauja žmonėms (VK 5 str.), t.y., Tautai.

Taip kad šis vertikalus lygis yra Tautos dvasia ir Konstitucijos raidė, tad ir visa kita turi bazuotis ant šios vertikalės.

Lygiai taip pat Konstitucijoj aprašomas ir horizontalus valdžios lygis Seimas – Vyriausybė – Teismas, tik va jų galios (ir renkamumas) nėra tinkamai subalansuoti; akivaizdu, kad demokratinėj visuomenėj joks Valdžios vadovas negali būt parenkamas tik iš uždaros ‘draugų grupės’ be Tautos pritarimo. Va kad ir Seimo Pirmininkas – kodėl jį renka patys seimūnai, kodėl neatsiklausia Tautos nuomonės? Nes juk aišku, kad Seimo Pirmininkas, išrinktas Tautos, turės daugiau galių nei parinktas Seimo, kuris gali jį rintis iš sau palankesnių (ir adekvačiai – be jokių skrupulų gali atstatydint sau nepalankų pirmininką – matom kaip Seimas sunkiai mažina savo atlyginimus).

Dar blogesnė padėtis su teismais, kurie savo vadovu renkas tik iš savo aplinkos (‘ložės’) atstovų (Seimo Pirmininku bent jau tampa vienas iš mūsų išrinktų).

Tad: VISI aukščiausi Valdžios vadovai turi renkami tiesiogiai Tautos! (atsižvelgiant į jų statusą/kvalifikaciją).

Verta atkreipt dėmesį, kad veikiančioje Konstitucijoje nėra tinkamai atidalinti įgaliojimai tarp skirtingų Valdžios įstaigų (Seimas, Vyriausybė, Teismas) – štai naujai išrinktas Seimas paleidžia Vyriausybę (na, formuoja naują ankstesnei atsistatydinus), o štai Teismai egzistuoja nepriklausomai nuo jokių rinkimų ir nėra niekam atskaitingi – formaliai Seimas turi teisę atleist teisėjus (VK 74 str.), tačiau teisinis mechanizmas tam neaiškus, ir prie visa to – net Seimo kontrolieriai neturi teisės tirti teisėjų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo (VK 73 str.).

O to demokratinėje visuomenėje būt negali, bet kuri uždara grupuotė be kontrolės iš išorės su laiku išsigimsta (ką ir matom dabar kilusiame pedofilijos skandale).

O iš kitos pusės bet kokios įstaigos efektyviam darbui labai reikalingas stabilumas ir ilgalaikės perspektyvos numatymas. Ogi pas mus – Vyriausybė išvis negali nieko ilgalaikio planuot (bet kuriuo momentu Seimas jai gali reikšt nepasitikėjimą), o ir pats Seimas pusmetį prieš rinkimus yra absoliučiai nedarbingas (o ir po rinkimų panašiai – įstatymų leidyba vis tik labai specifinis darbas, kurio niekas nemoko).

Ar tai naudinga Lietuvai, ar tai yra Tautos dvasioje, nejau nestabilumo reikalavimas gali būt įrašytas į Konstituciją?

(įdomiai Vyriausybė sprendė savo stabilumo klausimą leisdama seimūnams tapti ministrais; VK 60 str. 2d. kalbama tik apie tokio skyrimo galimumą, kai tuo tarpu galimumą likti Seimo nariu imperatyviai neigia VK 63.7 str.)

Kaip turėtų būti

Būdami Valstybės suverenu (VK 1 str.) mes turim teisę reikalaut kad Valstybės įstaigų galios būtų subalansuotos (bei tinkamai atskirtos) ir tuo pačiu turėtų ilgalaikės veiklos perspektyvą.

Tam mes turim siekti:

a) Seimas – permanentinis.

b) Vyriausybė – stabili (sudaryta iš profesionalų).

c) Teismų pirmininkai – renkami.

Visi šie reikalavimai nepažeidžia nei Tautos, nei Konstitucijos dvasios, tik nekuriose vietose kertasi su Konstitucijos raide.

Va, VK 55 str. kalbama apie Seimo narius renkamus ketveriems metams (paryškinta mano), bet vos prabylama apie pakartotinius rinkimus, kažkodėl tai naujai išrinkto Seimo nario įgaliojimai sutrumpėja. (beje, Konstitucijos keitėjai pažeidė Konstitucijos dvasią ir fiksuodami Seimo rinkimų datą (VK 57 str.), ypač atžvilgiu pirmalaikių Seimo rinkimų). O taip vis tik pažeidžiamos naujai išrinkto Seimo nario konstitucinės teisės, o ir – tokia padėtis žeidžia Rinkėjus – Tautos suverenus (ar tik ne dėl to mes rinkimus imam ignoruot?)

O juk pakanka aiškiai užfiksuot, kad Seimo nariai (akcentuojamas turi būt žmogus, o ne institucija!) renkami ketveriems metams, ir tada viskas įgyja savo pirminę prasmę – tuo labiau, kad Seimas laikomas veiksniu „kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių“ (VK 55 str. 2d.).

(šioje vietoje reiktų kalbėt apie naujus Seimo (pirmininko?) įgaliojimus pasikeitus daugiau kaip 3/5 Seimo narių: VK 55 str. 2d.)

Ši elementari VK raidės korekcija grąžintų orumą rinkėjams ir eliminuotų Seimo pusmečio priešrinkiminį neveiklumą. (beje, tuo pačiu prapultų ir naujai išrinkto Seimo pusmečio ‘debilumas’ kol naujieji nariai mokytųs dirbti – vienas nepatyręs seimūnas viso Seimo darbo iš esmės netrukdys).

Panaši situacija ir su Vyriausybe, tik čia situacija sudėtingesnė: iš vienos pusės VK 5 str. 3 d. akcentuoja kad „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, o štai toliau (VK 92 str. 4 d.) duodama suprast kad Vyriausybė yra Seimo ar/ir Prezidento tarnaitė (beje, šioje vietoje pasidaro nebeaišku, kodėl vienu atveju tie įgaliojimų grąžinimai yra formalūs, o kitu – ne).

O kadangi „Tautos ūkis ir darbas“ (Konstitucijos IV skirsnis) yra pirmiau nei „Lietuvos Respublikos Vyriausybė“ (VII skirsnis), akivaizdu kad profesionalai Vyriausybėj yra svarbesni nei visokios politinės struktūros. Tad aišku, kad kitų Valdžios įstaigų pasikeitimas niekaip negali tiesiogiai įtakot Vyriausybės, ji gali būt keičiama tik bendra pasitikėjimo (ne)praradimo tvarka.

(šioje vietoje verta dar kartą pacituot VK 5 str. 1 d.: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“ (‘ir’ paryškinta mano) – akivaizdu kad konstituciniame lygmeny Vyriausybė sutapatinta su Prezidentu!)

Šiuo požiūriu panaši situacija ir su Teismais – jie irgi sudaryti iš profesionalų, tik! Jie niekam neatskaitingi, jų niekas nekontroliuoja ir neteisia, jų niekaip neįtakoja nei Tautos suverenas, nei kokia Valdžios įstaiga. Taip kad: būtina įvest Teismų atsiskaitomybę kitoms Valdžios įstaigoms (bent jau Seimo kontrolieriams), o ir numatyt galimybę Tautai (suverenui) rinkt bei atšaukt teisėjus (tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai; vykstant rinkiminei kompanijai nė vienos Valdžios nei vienas pareigūnas negali būt absoliučiai ramus ir nekritikuotinas).

Rinkimų problemos

Konstitucijos 4 str. sakoma: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Matome kiek yra išaukštinamas Rinkėjas, jam netgi yra suteikiama teisė tiesiogiai vykdyt savo galią! (ypač tada, kai ‘demokratiškai išrinkti atstovai’ nepatenkina to pasitikėjimo).

O ką mes turim… deja, tai kas yra galima įvardyt vienu žodžiu: „cinizmas“ – rinkėjas vienąkart nubalsavo (nesvarbu ar už alaus butelį ar sriubos lėkštę), o toliau tas ‘išrinktasis’ atvirai ignoruoja rinkėjo nuomonę (nors dalis (!!?) išrinktųjų lyg ir važinėja susitikt su buvusiais rinkėjais… bet kokia iš to nauda?)

Dar viena didžiulė rinkimų bėda – partiniai sąrašai. Nors bandoma teigt, kad proporciniai rinkimai geriau, bet taip galima buvo bandyt sakyt tik nebrandžios demokratijos sąlygomis, kai partijos išties buvo reikalingos žmonių atstovavimui valdžioje (kad ir garsusis 6 straipsnis sovietinėse konstitucijose). Tuo tarpu stiprėjant žmonių sąmoningumui jie save gali išreikšt tiesiogiai be jokių partijų-tarpininkių.

Šiuo požiūriu mūsų Konstitucija pažangi – partijos pažymėtos tik vienoje vietoje, jų neišskiriant kartu su bendrijomis ir asociacijomis. Tačiau kodėl Rinkimų įstatyme bendrijos ir asociacijos liko praignoruotos – neaišku. Kaip ir neaišku kodėl šiuo įstatymu būtent partijoms atiduota pusė Seimo vietų, ir prie visa to – grubiausiu būdu pažeidžiant VK? Nes Konstitucijoj kalbama apie rinkimus „remiantis lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“ (VK 55 str. 1d.), o partiniai sąrašai sudaromi neaiškiais kriterijais (neatmestina ir korupcija), o ir asmenys, įtraukti į partinius sąrašus tampa ‘lygesniais’ nei kiti kandidatai (asmuo, turintis pinigų, gali save išsikelt pats, ir dar įsitraukt kad ir į visus partinius sąrašus). Ir šiuo požiūriu net ir reitingavimas nieko nekeičia: balsuodamas už charizmatišką partijos lyderį (gal jis pats ir yra vertas būt Seimo nariu, o gal be kitų asmenybių (gal net įrašytų paskutinėje sąrašo eilutėje) išvis nebūtų išrinktas) aš neišvengiamai balsuoju ir už visą jo sudarytą sąrašą, neturiu teisės nieko iš jo išbraukt, galiu tik nekuriems suteikt vargiai juntamą pirmumą.

Ir tokiu būdu partinių sąrašų sudarytojas paneigia rinkimų lygumą, tiesiogiškumą ir slaptumą, sąrašiniai kandidatai naudojas kitų kandidatų privalumais (jau nekalbant kad po rinkimų galima ‘įkalbėt’ aukščiau stovinčius ‘išrinktuosius’ atsiimt savo kandidatūras).

Dar viena Rinkimų įstatymo yda – kandidatai įgyja teisinę neliečiamybę be pasižadėjimo būt sąžiningais, laikytis įstatymų ir po rinkimų būtinai dirbti mums. Nes jei rinkėjas tokiu kandidatu pasitiki ir jį išrenka, o šis paskui atsisako vykdyt rinkėjams duotus priesakus, atsisako jiems atstovaut – tai juk akivaizdu, kad iš rinkėjo pasitikėjimo buvo žiauriausiu būdu išsityčiota, o pats ‘išrinktasis’ dėl tokio savo cinizmo niekaip nėra baudžiamas.

Tai nejau po visa to rinkėjas eis į kitus rinkimus?

Bet kam tai naudinga?

Tad! – būtina kad prieš registruojant kandidatą šis prisiektų, o jau paskui jei jis tą priesaiką sulaužytų – prarastų teisę vėliau būt renkamas (precedentas jau yra).

Diskutuotinas klausimas kiek procentų rinkėjų turi dalyvaut kad rinkimai būtų laikomi įvykusiais, bet pilnai priimtina nuostata kad išrinktu laikomas gavęs daugiau kaip 50% balsavusiųjų balsų. Tačiau kardinaliai keistina tvarka dėl pakartotinių rinkimų. Pirm, reikia neribot tokių rinkimų skaičiaus, antr – į sekantį rinkimų etapą turi patekt tiek kandidatų, kad jų gautų balsų suma sudarytų bent 50% balsavusiųjų – kad pirmame etape galėtumėm būt laisvi savo pasirinkimuose, o sekančiuose – turėtume iš ko rinktis.

Ir dar būtina kiek galint greičiau įteisint išrinktųjų atšaukimo įstatymą – tai, beje, įpareigoja VK 5 str. 3d.: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“: valdžios įstaigas juk sudaro atskiri asmenys, tad geriau atšaukt juos, nei laukt kol Tauta pasinaudos VK 3 str. 2 d. ir bandys ‘paneigt’ pačias įstaigas.

Referendumų būtinybė

VK 9 str. teigia: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. O realiai – mes priversti gyvent pagal kažkieno ‘naktinius sprendimus’. Ir vėl klausimas – kodėl valdantieji taip nepasitiki Tauta? Ir ko jie taip sulauks?

O juk kur kas būtų geriau jei visais rimtesniais klausimais būtų skelbiami referendumai – kuom gi blogas Šveicarijos pavyzdys? Tuo labiau, kad tam net ir Konstitucijos keisti nereikia: VK 9 str. 2d. teigia: „Įstatymo numatytais atvejais referendumą skelbia Seimas“.

O juk tokių neaiškių klausimų Valstybėje – tiek ir tiek, kodėl Seimas priima tokius sprendimus, kuriuos paskui būna priverstas atšaukt dėl Tautos nepritarimo, negi būtų buvę blogai Jos pasiklaust iškart?

(o pagaliau – kodėl taip dažnai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, kai tuo tarpu Tauta net ir pačią Konstituciją gali keisti, kodėl seimūnai taip Tauta nepasitiki?).

Konstitucijoj numatyta, kad „Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas“ (VK 64 str. 1 d.), tai kodėl neįvedus geros tvarkos sesiją pradėt ir baigt referendumu? Tokiu būdu turėtume 4 kasmetinius referendumus, kurie kaip tradiciniai (pastovūs) daug lėšų nepareikalautų. Dar labiau – juos suderinus su rinkimais dar galima būtų kažkiek ir pataupyt.

O prie visa to – tai būtų labai gera priemonė pilietinei visuomenei vystytis.

Tiesiog – jei tokie rinkimai/balsavimai vyks dažnai, tai išrinktieji bus verčiami išties rimtai dirbti, nes tada ir jų atšaukimas nebebūtų problematiškas.

Bet juk kažkam tai būtų neparanku? Bet čia jau jų asmeninė bėda, mums (Tautai) reikia kad išrinktieji dirbtų rimtai. Ir nereikia gąsdint Valdžios nepastovumu – jei Valdžia gerbs Rinkėją, tai ir rinkėjas gerbs savo išrinktą Valdžią.

Seimas, Seimo nariai

Konstitucijoj numatyta, kad įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas būtų sudaryta iš 141 nario (VK 55 str.), tačiau pasižiūrėjus į Seimo posėdžių lankomumą akivaizdu kad jų tiek akivaizdžiai per daug, įstatymus priiminėja žymiai mažesnė seimūnų grupelė. Aišku, kad kaip atsvara monarchijai kuo daugiau piliečių nori dalyvaut Valstybės valdyme, bet juk akivaizdu, kad mažesniame kolektyve lengviau galima pasiekt susitarimą.

Tuo labiau kad siekiamybė yra ne įstatymų kiekybė, o jų kokybė, o Tautos atstovavimą geriausiai galima užtikrint būtent referendumais (tai juk vienas pagrindinių Konstitucijos straipsnių).

Tad šiuo požiūriu tikrai galima būtų apsiribot 71 Seimo nariu – tiek kiek yra numatyta rinkiminių apygardų, atsisakant būtent ’sąrašinių’ kandidatų. Nes apygardose išrinkti Seimo nariai akivaizdžiai atstovauja žmones vietose, o štai tie ’sąrašiniai’ – jie juk realiai yra kažkurios grupuotės statytiniai (beje, dar blogiau, kadangi Konstitucijoj numatyta kad Seimo narys nuo nieko nepriklauso (sic! jis priklausomas nuo rinkėjų!), tai toks ’statytinis’ gali spjaut į jį iškėlusią grupuotę ir tapti visai nevaldomu – ar ne tą mes dabar Seime turim?).

Kažkuria prasme galima teigt, kad ’sąrašiniai’ seimūnai yra antikonstituciniai – Konstitucijoj pasakyta, kad „Seimą sudaro Tautos atstovai“ (VK 55 str.), bet partinius sąrašus sudarinėja pakankamai uždaros žmonių grupelės pagal jiems asmeniškai naudingus kriterijus, ir tie kriterijai nebūtinai turi atitikt Tautos lūkesčius.

Glaudžiai su ’sąrašiniais’ seimūnais susijęs ir Seimo narių atšaukimo įstatymas (o jis – būtinas): kadangi „Suverenitetas priklauso Tautai“ (VK 2 str.), tai akivaizdu kad Tauta, iškėlusi savo atstovą, turi lygiai tokią pačią teisę jį ir atšaukti (nes „niekas negali savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, VK 3 str. 1d.). Tik va: rinkiminėj apygardoj išrinktas atstovas yra atskaitingas savo Rinkėjams, jie jį gali (turi galėti!) ir atšaukti, o štai ’sąrašinis’… gal tokį gali atšaukt jį iškėlusi partija? Tuo labiau, kad buvo balsuota būtent už partiją, už jos programą, o ne asmeniškai už kandidatą? Tačiau tokiu atveju gaunas, kad toks seimūnas vykdo ne Tautos, o tos uždaros grupuotės valią, kas prieštarauja VK 59 str. 4 d.

Bet jei toks narys nebeatstovauja jį į sąrašus įtraukusiai grupuotei, jis nebeatstovauja niekam! Ką atstovauja seimūnas, išrinktas konservatorių sąraše, bet perėjęs pas socialdemokratus, kurios partijos atstovas turėtų būt paskirtas į Seimą, jei toks ’sąrašinis’ atsisako mandato ar numiršta? O jei toks dar kartą užsimanys pakeist partiją – toks juk parsiduodantis (kas galit paneigt), kokia tokių parsidavimų kaina?

Taip kad – daug kazuistikos sukelia tie ’sąrašiniai’, ir vienintelis kelias tai išspręst – tiesiog jų atsisakyt (Gordijaus mazgo sprendimo būdas).

Tuo labiau kad vystantis pilietinei visuomenei nebereikia kažkokių tarpininkų, (esą) atstovaujančių rinkėjus. (Dar įdomiau, kad renkant Aukščiausiąją Šalies valdžią bent pusę savo atstovų Tauta gali išsirinkt tiesiogiai, Vietos savivaldoje visus 100% mandatų įstatymiškai uzurpuoja partijos, taip atimdamos gyventojams tiesiogiai išsirinkt savo atstovus).

Dar šioje vietoje verta pastebėt kad būtų gera praktika kai balsuodami už kandidatus į Seimo narius iškart žinotume jų būsimus padėjėjus (būtų pateiktas jų sąrašas), ir balsuodami galėtume juos reitinguot. Nes vis tik apie žmogų daug ką pasako ir jo pasirinkti draugai, Seimo nario Pirmasis padėjėjas nekuriais atvejais (liga, komandiruotė) galėtų pakeist patį seimūną.

Plius – tokiu būdu mes galėtume lengviau numatyt ir rezervą kitiems rinkimams.

Yra ir dar viena galimybė – rinkt 60 Seimo narių, po vieną iš kiekvienos Savivaldybių tarybų rinkimų apygardos, ir dar 11 – visos Respublikos mastu (kažkas panašaus į Aukštesnįjį ir Žemesnįjį Seimą), bet lygiai taip pat galima apsiribot ir tik 60 Seimo narių (plius Seimo Pirmininkas).

Prezidentas ir vyriausybė

Kasdienį žmonių gerbūvį užtikrina tiesioginė valdžia – Vyriausybė, ir tai turi būt specialistų vyriausybė.

Kaip jau buvo pastebėta, pagal VK Prezidentas su Vyriausybe yra suporuoti. Drįsčiau manyt, kad taip yra gerai: specialistų Vyriausybei vadovauja asmuo, išrinktas iš tos pačios Tautos ir turintis tiesioginį Tautos pasitikėjimą. Tokiu būdu Vyriausybė bus apsaugota nuo visokių politinių nestabilumų, o iš kitos pusės – kandidatai į prezidentus savo programose galės žadėt pakeist prastai dirbančius ministrus (tokią galią turėtų ir Seimas, bet galutinis žodis priklausytų Prezidentui).

Ministerijų skaičiaus būtinybę turėtų apspręst įstatymdaviai (Seimas) kartu su Prezidentu, ministrų kandidatūras parinktų Prezidentas (esant reikalui), lygiai taip pat – ir Ministrą Pirmininką (ar jį irgi turėtų tvirtint Tauta?)

Prezidentinę instituciją reiktų kiek pakeist, kandidatas turėtų pristatyt savo komandą (patarėjus), kurią rinkėjas galėtų reitinguot, aukščiausius balus gavęs komandos narys būtų skelbiamas viceprezidentu. (Reikia įteisint ir buvusių prezidentų vadinimą eksprezidentais – tai padėtų išvengt nemažai juridinių dviprasmybių).

Prezidentui būtų atskaitingi Seimo pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, jis tiesiogiai kontroliuotų VSD ir jėgos struktūrų darbą – tai vis tik vienintelis tiesiogiai Tautos išrinktas atstovas (galima, aišku, kalbėt ir apie tiesiogiai išrinktus Seimo atstovus, bet tai tik įneštų daugiau sumaišties).

Ir tuo pačiu – tiek Seimas, tiek ir Aukščiausiasis teismas turi turėt teisę inicijuot referendumą nepasitikėjimui Prezidentu pareikšt; tokio referendumo žlugimas reikštų nepasitikėjimą ta institucija (vadovu ir juos parėmusiais).

Teismai, Konstitucinis teismas.

Specifinė valdžios institucija – Teismas; akivaizdu kad ten turi dirbt aukštos moralės ir savos srities specialistai. Bet tam kad Teismus kontroliuot galima rimtai pagalvot apie Prisiekusiųjų teismą.

Bet tai – ne iškart (tuo labiau, kad Prisiekusieji – brangus malonumas), pradžioj pakanka įvest Aukščiausiojo Teismo pirmininko tiesioginę atsakomybę prieš Prezidentą, Prezidentui suteikt teisę reikšt nepasitikėjimą (skelbt referendumą) AT Pirmininku. Kaip ir su Vyriausybe kandidatai į prezidentus galėtų reikšt nepasitikėjimą atskirais teisėjais, išrinktasis Prezidentas per AT Pirmininką galėtų siekt tų teisėjų darbo nagrinėjimo (apkaltos).

Tuo pačiu būtina įvest teismuose vidinės kontrolės sistemą: jei aukštesnis teismas pakeičia žemesniojo sprendimą, tokio teisėjo darbas turėtų būt analizuojamas be eilės.

Nes kol kas tie teismų nutarimų apskundimai ne tiek tarnauja teisingumui kiek advokatų pasipelnijimui, jei teisėjas jaus savo atsakomybę, mažiau bus nepatenkintų, greičiau bus nagrinėjamos bylos. Ar ne perdaug valdžios galių atiduota teismams, ar daugelio funkcijų negalėtų atlikt kitos valdžios įstaigos?

(dar vienas būdas didint teismų efektyvumą (tiesa, tuo pačiu mažinant advokatų pelnus) – priimt nuostatą kad teisminio proceso metu senaties termino skaičiavimai stabdomi: kai nebebus galimybės prisidengt senatimi, nebebus prasmės ir vilkint teismo procesą).

Atskirai reikia pakalbėt apie Konstitucinį teismą (KT). Nors jam Konstitucijoj skiriamas visas skirsnis, tačiau realiai dabar susiklosčiusi KT veikla net ir labai nusipelno kritikos. Vien tai kad priimta manyt, kad KT sprendimai neskundžiami, pažeidžia Konstitucijos bei Tautos dvasią: vis tik galutinis suverenas yra Tauta.

Labai diskutuotina ir nuostata, kad ydingas įstatymas nustoja galios tik nuo KT sprendimo paskelbimo datos; reikia pastebėt, kad Konstitucija yra virš KT, o VK 7 str. teigia: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Tad: KT tik konstatuoja teisinės normos negaliojimo faktą, KT nekeičia pačios Konstitucijos (kaip kad ir įstatymų nekuria), tad kas yra neteisėta šiandien, pagal VK 7 str. buvo neteisėta ir vakar! (VK 107 str. kalba tik apie tokio įstatymo tolimesnio taikymo uždraudimą).

Ir dar vienas papildymas Konstituciniam Teismui: jis privalo nuolatos sekti įstatymų leidybą, neleistina kad Konstituciją pažeidžiantys teisiniai aktai galiotų iki kol koks ‘neišmanėlis’ jais suabejotų pareikšdamas kad karalius nuogas.

Aukščiausieji Valdžių vadovai ir nepasitikėjimas jais

Stabilumo Valstybėje užtikrinimui tikslinga įvest normą, kad visi aukščiausieji Valdžių vadovai būtų renkami tiesiogiai Šalies piliečių, tik turi skirtis jų iškėlimo principai.

Kandidatu į Prezidentus turėtų būt galima kelt bet kurį Šalies Pilietį, į Seimo Pirmininkus – bet kurį jau išrinktą Seimo narį (išrinkimas Seimo pirmininku jo mandato galiojimo nepratęsia), į AT pirmininkus – bet kurį iš teisėjų. Teisę kelt kandidatus suteikiama bet kuriai iš Valdžių bei organizuotoms ir registruotoms žmonių grupėms (paliekant formalią galimybę ir patiems žmonėms kelti savo kandidatūras).

Sudėtinga kalbėt apie Valdžių vadovų kadencijų trukmę, bet tikslinga įvest įgaliojimų pasitikrinimą pasikeitus jų vadovaujamos įstaigos 3/5 asmeninio sąstato (vertinant tiesioginio pavaldumo asmenis).

Atskirai reikia pakalbėt ir apie renkamų atstovų kadencijų skaičių. O tam reikia įvest normą, kad 3 ir tolimesnes nuosekliai kadencijas tas pats asmuo gali būt išrinktas tik pirmame rinkimų etape, gavęs ne mažiau kaip (50+10*(n-2)% visų rinkėjų balsų (n – nuoseklios kadencijos eilės numeris). Jei asmuo tiek % balsų negauna, į sekantį rinkimų etapą papuola likę kandidatai (jei tokiu būdu pažeidžiama >50% taisyklė, rinkimai skelbiami iš naujo.

Tokia pačia tvarka kaip ir keliant kandidatus, turi būt keliamas ir nepasitikėjimo Valdžios vadovais klausimas (galutinį sprendimą priima Rinkėjai referendumo būdu). Tik! – nepasitikėjimo iniciatoriai turi jaust asmeninę atsakomybę: jei rinkėjai atmeta nepasitikėjimą duotu vadovu, atsistatydint privalo jį iniciavusieji (piliečių grupei skiriama bauda su tos grupės išregistravimu).

Keliant nepasitikėjimo vadovu klausimą turi būt įvertinta ar dar tas Vadovas gali eit pareigas iki referendumo pabaigos, ar tam laikotarpiui pareigas turi perimt jo pirmasis padėjėjas, ar – kraštutiniu atveju (skelbiant nepaprastąją padėtį?) duotos Valdžios įgaliojimai išvis sustabdomi (valdymą perima kitos Valdžios institucijos).

Darbas su rinkėjais

Kadangi ”Suverenintetas priklauso Tautai“ (VK 2 str.), tai ir Seimo darbas turi būti viešas. Dar labiau – išrinktas Seimo narys privalo reguliariai atsiskaityt savo rinkėjams (ir vėl klausimas – kam atsiskaito ’sąrašiniai’ nariai?), bet ta atsiskaitymo tvarka nėra reglamentuota.

Tad – būtų tikslinga kad kiekvienoje rinkiminėje apylinkėje būtų įrengtos Seimo būstinės (atstovybės), kurioje pastoviai dirbtų vienas iš Seimo nario padėjėjų, ir į kurias nustatyta tvarka atvyktų Seimo nariai. Tokios atstovybės turėtų būt videotelekonferenciniu ryšiu sujungtos su Seimo posėdžių sale, kad Seimo narys galėtų dalyvaut posėdyje net ir būdamas rinkiminėje apygardoje.

Tuo pačiu tokių Seimo atstovybių būdu būtų supaprastinta ir eilinių rinkėjų galimybė stebėt Seimo darbą, valdžia būtų priartinta prie Tautos (netgi numatant galimybę Tautos atstovams tiesiogiai kreiptis į Seimą).

Na o iš kitos pusės – tokios atstovybės leistų organizuot Seimo išvažiuojamuosius posėdžius: kartais susidaro įspūdis, kad Seimo nariai nieko be Vilniaus nei mato, nei girdi.

Aišku, tokių Seimo atstovybių įrengimas kažkiek kainuotų, tačiau – demokratija nėra pigus malonumas, o savo biurų įrengimui ir išlaikymui Seimo nariai gauna nemažas išmokas, tai kodėl to nepanaudot centralizuotai, su nauda visiems?

Tuo labiau, kad po tokių Seimo atstovybių stogu galėtų glaustis ir kai kurios visuomeninės organizacijos bei centrinės valdžios filialai, tokios atstovybės galėtų būt atraminiais punktais vykdant rinkimus bei referendumus.

O pagaliau – vienas iš mūsų siekių yra sukurt pilietinę bei e’visuomenę, bet kaip tai padaryt neskatinant iniciatyvos vietose.

Artimiausi veiklos tikslai (gairės)

Tad po visų tokių pastebėjimų darytina tokia Lietuvos valdžios vizija, tokie pagrindiniai turėtų būt keliami uždaviniai (gairės):

1. Būtina Konstitucijoj įteisint teisių/pareigų/atsakomybės suderinimo principą (galima tai pradėt realizuot nuo įstatymų lygmens) – negalima asmenims suteikt teisinio imuniteto nesant jų pasižadėjimo laikytis įstatymų (būtinas priesaikos mechanizmas). Būtina visų pareigūnų veiklos kontrolė.

2. Piliečiai savo teises tiesiogiai išreiškia 4 kartus metuose (pavasaris-vasara-ruduo-žiema) vykstančiose apklausose/referendumuose. Su šiomis apklausomis yra suderinami ir Seimo narių bei Respublikos Prezidento rinkimai bei galimi nušalinimai.

3. Konstitucijoj reikia įtvirtint Viceprezidento pareigybę ir exPrezidento (buvusio Prezidento) sąvokas. Kandidatai į Prezidentus pateikia savo artimiausios aplinkos (viceprezidentas, patarėjai) sąrašą, programą, o taip pat – būtinų personalinių pakeitimų Vyriausybėje bei Teisme sąrašą.

4. Seimo nariai renkami tik vienmandatėse rinkiminėse apylinkėse (automatiškai Seimo narių skaičius sumažėja iki 71(ar 60)). Kiekvienas kandidatas pateikia savo 5 patarėjų sąrašą. Rinkėjai gali reitinguot šį sąrašą ar išvis nekuriuos išbraukt. Kandidatas negali būt išrenkamas Seimo nariu, jei po reitingavimų jam nebelieka 3 patarėjų. Vieną patarėjų Seimo narys paskiria Vyriausiuoju. Išrinktas kandidatas Seimo nariu gali būt patvirtintas tik tada, kai jis savo ir savo šeimos verslą (akcijas) parduoda per Turto fondą (pinigai padedami į banką ar investuojami į Valstybės paskolos obligacijas – akivaizdu, kad tuomet Seimo narys bus suinteresuotas Valstybės klestėjimu).

5. Seimo darbas – permanentinis (nenutrūkstamas), sesijos šaukiamos pagal poreikį (ne mažiau 2(4) metuose). Seimo nario dalyvavimas posėdžiuose – privalomas, išimtinais atvejais Seimo posėdyje gali dalyvaut Seimo nario Vyriausiasis patarėjas. Seimas veikia pagal savo paties paruoštą ir Tautos patvirtintą programą (gaires). Galimi Seimo išvažiuojamieji posėdžiai.

6. Vienas Seimo nario padėjėjų pastoviai dirba rinkiminėje apylinkėje, kurią ne rečiau kaip kartą savaitėj aplanko ir pats Seimo narys. Seimo nariui mirus (atsistatydinus, …) Seimo nario vietą laikinai, iki naujų rinkimų, užima jo Vyriausiasis patarėjas.

7. Baigiantis Seimo nario 4 metų kadencijai rinkiminėje apygardoje laiku skelbiami nauji rinkimai. Seimo narys, norintis kandidatuot antrai kadencijai, savo pareigas Seime turi pavest savo Vyriausiajam padėjėjui. Trečiąsyk paeiliui kandidatuot Seimo nariui neleidžiama (jis gali būt įtrauktas į kito kandidato patarėjus). Alternatyva – taikyt formulę (50+10*(n-2)% .

8. Jei po tokių rinkimų Seimo narių skaičius tampa atnaujintu daugiau nei perpus (atžvilgiu momento kai buvo patvirtinta Seimo veiklos programa), Seimas (ir kitos valdžios institucijos) teikia pasiūlymus naujam Seimo pirmininkui išrinkt ir ruošia naują (koreguoja seną) savo veiklos programą, kuriuos artimiausios Tautos apklausos/referendumo metu pateikia patvirtint. Tautai atmetus šią programą, Seimas (su naujai išrinktu Pirmininku) gali bandyt ją (pakoreguotą) teikt dar kartą. Atmetus ir šįkart – Seimas paleidžiamas.

9. Paleidžiant Seimą, paprastai jame lieka Seimo nariai, neišdirbę pilnų pusantrų metų. Konstitucinio Teismo sprendimu gali būt atstatydinti (paleisti) tik Seimo nariai, asmeniškai balsavę už teisės aktą, pažeidusį Konstituciją (jei nėra pagrindo skelbt jiems apkaltą).

10. Tiek Vyriausybė, tiek ir Teismas sudaryti iš savo srities profesionalų, už Vyriausybės asmeninę sudėtį tiesiogiai atsako Respublikos Prezidentas, už Teismo – Seimas (su Konstitucijoj numatytu pritarimu). Jei tokio pritarimo gaut nepavyksta – klausimo sprendimą Konstitucinis Teismas privalo pateikt Tautos referendumui.

11. Teisminėje sistemoje turi būt įteisintas piliečių atstovų dalyvavimas (prisiekusiųjų mechanizmas). Rinkimų metu rinkėjai gali kandidatus įpareigot atitinkamai keist teisėjų asmeninį sąstatą. Šiuos priesakus išrinktieji privalo vykdyt įstatymų numatyta tvarka.

12. Konstitucinis teismas vykdo pastovų priimamų teisinių aktų priežiūrą. Į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis tik Valdžios įstaigos (su Konstitucijoj numatytų teisinių aktų galiojimo sustabdymu). Piliečiai į Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik per savo rinktus atstovus.

Baigiant iškart noriu pastebėt, kad nekurios siūlomos nuostatos kertasi su įprasta pasauline praktika, bet to nereikia bijot: iš pasaulio mes turim perimt tik tai, kas jame yra geriausio ir atmest tai, kas netinka ir vienaip ar kitaip yra pasenę. Pagaliau ir pati pasaulio praktika keičias, tad kažkas turi būt pradininku – kaip kad kažkada Lietuva su savo Statutu.

Lietuvių Tauta prieš daugelį metų sukūrė Lietuvos valstybę, mūsų atsakomybėj ją ir toliau išsaugot savo ainiams.

Kitos vizijos

Kalbant apie ateities Lietuvą, kalbant kas bus toliau, būtina nors trumpai paminėt ir kitas Lietuvos vizijas, kitas Lietuvai aktualias temas.
Lietuvos iššūkis krizei

Šią krizę sukėlė pasaulinės ekonomikos ydos, bet ne Lietuvai tai išspręst. BET! Kažkas turi pradėt. Ir todėl:

Pirma, reikia atsisakyt pačio iš ydingiausių mokesčių – PVM. Nors verslininkai teigia kad tai ‘teisingas mokestis’, bet realiai taip nėra, jį visą moka galutinis vartotojas (verslininkai gi įgyja galimybę juo piktnaudžiaut, bankininkams – papildomi pelnai iš didesnių pinigų srautų, na o sukčiams…). Plius, jis labai skatina vyriausybes palaikyt finansinių burbulų pūtimąsi – tai juk lengvos įplaukos į biudžetą. Finansiniam burbului sprogus jo pūtėjai lieka su pelnu, vartotojai patiria didelių nuostolių, o Valstybę ištinka kolapsas: vartotojai puola taupyt, įplaukos į biudžetą drastiškai senka, o štai išmokos iš biudžeto nukentėjusiems paremt didėja… valstybė pradeda kolapsuot.

Antra – reikia nustatyt realų MGL, ir juo grįst visas išmokas, atlyginimus, pensijas, … Tokiu būdu gerėjant gyvenimui visos išmokos didės, o prasidėjus defliacijai sinchroniškai mažės išmokos, ir tai nieko neišskirs, niekas neatsidurs išskirtinėje padėtyje.

Na o trečia – reikia labai sugriežtint bankų priežiūrą.

Tik va – visa tai didžiulis iššūkis visam likusiam Pasauliui, ar Lietuva tam ryšis?
Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje

Liūdna, kad tiek lietuvių buvo priversti palikt savo Tėvynę. Tačiau Lietuvos kaip Valstybės interesai neleidžia kalbėt apie dvigubą pilietybę: pilietybė – tai įsipareigojimas Valstybei, ir jei kažkas turi prievolių kitai Valstybei, tai – mes turim tą Valstybę gerbt ir nesikėsint į tas prievoles. Pagaliau to reikalauja ir Valstybės saugumas – mes negalim būt garantuoti, kad tos prievolės kitai valstybei nėra nukreiptos prieš Lietuvą.

Tačiau savo tautiečius mes privalom gerbt, nes tai mus įpareigoja ir mūsų Konstitucija: „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“ (VK 32 str. 4 d.). Šis reikalavimas mus įpareigoja savo tautiečiams išduot tautybės pažymėjimus, o įstatymu numatyt ir pilietybės atstatymo tvarką.
Bendruomenių idėjos – visuomenės varomoji jėga

Konstitucijos 35 str. piliečiams laiduoja teisę vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, bet daugiau jokių specifinių teisių tokioms grupėms nėra numatyta. Tačiau šiuo požiūriu didelio prieštaravimo nėra, nes kiekvienas individas pats savaime turi suvereno teises.

Tačiau jei kalbam apie Seimo atstovybes rinkiminėse apygardose, tai gali būt ir tokių bendruomenių idėjų koncentravimo vieta, tuo labiau kad tokios atstovybės turės tiesioginį ryšį su pačiu Seimu.

Augink atsakingai! Vaikai – Lietuvos viltis

Konstitucija teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ (VK 38 str. 1 d.). Šiuo metu motinos nesiskundžia sudarytomis sąlygomis augint vaikus, tačiau ši tvarka keistina: vaikai negali būt moterų pragyvenimo šaltiniu (per pašalpas), o iš kitos pusės – jei kalbam apie paramą vaikui, tai juk akivaizdu, kad vaiko poreikiai nepriklauso nuo motinos buvusio atlyginimo. O štai iš kitos pusės – kiek besirūpintume šeima, vis tik rūpinimasis vaikais visų pirma tėvų rūpestis.

Tačiau šiuo atveju galimas pakankamai racionalus sprendimas per MGL: tiesiog negalima imt mokesčių nuo MGL, o MGL priklauso ir vaikams! O taip pat – reikia numatyt mokestines lengvatas ir verslininkams, sudarantiems sąlygas savo darbuotojams auginti vaikus.

XXI amžius ir mano sveikata

Nors Valstybė ir įsipareigojusi rūpintis žmonių sveikata (VK 53 str.), tačiau šis rūpinimasis nėra besąlygiškas. Tad – būtina įvest sveikatos pasus ir jų pagrindu diferencijuot sveikatos draudimą: gyvenantys sveikai nuo draudimo įmokų netgi turėtų būt atleidžiami. Iš kitos pusės už sveikatos pasus turėtų būt atsakingi ir Šeimos gydytojai – žmogus neturi patirt finansinių gydymosi nuostolių, jei Šeimos gydytojas laiku nepastebėjo kokios ligos.
e’Lietuva – kokios elektroninės Lietuvos mums reikia?

Šiuo metu per daug yra spekuliuojama tais priedėliukais e’, jais prisidengus iš Šalies biudžeto ‘išplaunamos’ didelės sumos pinigų. O iš kitos pusės – entuziastai be jokio atlygio padaro tiek, kad Lietuva išties neblogai atrodo e’erdvėje.

Čia labai plati tema, bet visų svarbiausia kad visos e’paslaugos būtų tiesiogiai prieinamos bet kuriame Lietuvos taške. Ir tai yra daroma!

Vienas iš e’Lietuvos katalizatorių galėtų būt siūlomos Seimo atstovybės rinkiminėse apygardose – nors ir netiesiogiai, bet žmonės matytų e’pažangos naudą.

Tačiau jokiu būdu negalima sutikt su e’balsavimu – nesant galimybės užtikrint pačio balsavimo slaptumo tai sąlygotų nežaboto masto prekybą balsais (‘Mirusios sielos’, negi sunku būtų jų prisirinkt?)

Ar Lietuva gali/turi būti ‘žalia’ valstybė

Pasaulį apėmęs globalizacijos virusas aiškiai nenorės palikt ramybėje ir Lietuvos. Kol kas Lietuva vystės pakankamai harmoningai, nesusiformavo joje hyper-miestai, bet… Vis tik žmogui geriau gyvent arčiau gamtos, tad būtina kiek galint sparčiau vystyt periferiją ir netgi pradėt skatint vienkiemių kūrimąsi: šiuolaikinės transporto ir telekomunikacinės priemonės leidžia ir tokiomis sąlygomis užtikrint tinkamo lygio socialinį gyvenimą.

O iš kitos pusės toks gyvenimas gali būt žymiai ekologiškesnis (ir ‘žalesnis’) nei kad gyvenimas miestuose.

Globaliosios vizijos

Visa kas buvo pasakyta, labiau buvo taikoma artimiausiai ateičiai ir Lietuvai konkrečiai, bet kaip turėtų atrodyt Lietuva pasaulio ir amžių akivaizdoj?

Bet tai jau sudėtinga – pasaulis taip greit keičiasi, kad jo neimanoma prognozuot net ir dešimčiai metų į priekį, o kalbant apie tūkstantmečius gali net ir patys žemynai pasikeist.

Na bet tačiau – ar galim prognozuot ES iširimą? Aišku, kas kuriama, tas ir ardoma, bet matyt kiek anksčiau Pasaulis turės iškęst JAV subyrėjimą, Aliaskos pardavimą Rusijai, Rusijos tolimesnį skaidymą. Lietuva tikėtina atgaus Karaliaučiaus sritį (tai mūsų artimiausias tikslas), o toliau (po ES skilimo) Lietuva pradės kurti naują sąjungą su Baltarusija, Ukraina – geriau kai bendrauja tų pačių platumų žmonės.

Ir tuo pačiu Lietuva bus tranzitinė Valstybė tarp Šiaurės ir Pietų, mums teks tapti patikimu ir visų gerbiamu partneriu, tikėtina, kad Lietuva savo pavyzdžiu padės ir kitoms valstybėms vienytis.

Visa tai bus, bet Pasauliui kils problema kaip suskaldyt Kiniją… tiksliau, kaip priverst ją tuom patikėt.

O Lietuva išliks ir po dar tūkstančio metų.

Tokios tad vizijos, tikėkim savimi ir STENKIMĖS.

Saulius Spudas

Dar nėra komentarų

Spa 20 2009

VU KHF studentai. Augink atsakingai! Vaikai – Lietuvos viltis

SANTRAUKA

Visiems, ko gero, jau nusibodusios politinės rietenos valdžioje, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi bei giliai įsišaknijusi korupcija. Galbūt tokią šiandieninę visuomenę suformavo blogas tėvų auklėjimas, galbūt buvusi okupantų priespauda, galbūt dar kažkas. Kad ir kokios to priežastys būtų, reikia esamą situaciją keisti, o norint ją pakeisti, reikia pradėti viską nuo pradžių… Mūsų nuomone, tinkamas vaikų auklėjimas bei rūpinimasis vaikystėje galėtų būti nauja pradžia Lietuvos istorijoje. Vaikai – Lietuvos viltis.

Savo šiame darbe, mes norime atkreipti dėmesį į tas problemas, kurios kyla auginat vaikutį pirmaisiais metais. Į tokius kartais nereikšmingus dalykus, kaip tėvams kuo lengviau prisitaikyti iki šiol buvusiame gyvenime, kad tiek jie, tiek vaikučiai jaustųsi patogiai ir viskuo aprūpinti. Galime pradėti nuo tokių detalių kaip vaiko pervystymas ir maitinimas įvairiose įstaigose. Kuriose visiškai nėra tam pritaikytų stalų, juk nekeisi vystyklų tualete šalia kriauklės. Tai tik parodo visuomenės supratimą ir rūpinimąsi augančia karta bei jos gerove. Kita labai svarbi problema yra vaiko priežiūra, kai tėvai dirba. Nes dabartiniais, krizės ištiktais, laikais yra didžiulė prabanga, kai vienas iš tėvų gali nedirbti ir auginti vaikelį arba pasisamdyti nuolatiniai vaiko priežiūrai auklę. O ir darželiai labai dažnai tampa ne be išeitimi, kai reikia dirbti darbą pamainomis, visą darbo dieną arba naktimis. Taip pat didelė problema yra ta, kad darželiuose ne visiems vaikams užtenka vietų, todėl tenka juos palikti nekvalifikuotoms auklėms ar prižiūrėtojoms.

VIZIJA

Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria tik maždaug 7 minutes dėmesio, o mažieji mūsų šalies gyventojai jaučiasi nelaimingiausi Europoje, praneša Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tokie duomenys buvo paskelbti po „UNICEF“ tyrimo.

Ką galime padaryti, kad šiandienos vaikai būtų laimingesni, jaučiantys tėvų dėmesį ir paramą, gerai išauklėti ir supratingi? Vaikai, kuriems šiuo metu tėvai skiria tiek mažai dėmesio, po keliasdešimties metų bus mūsų visų ateitis ir kaip mes juos auklėjame dabar, nulems kokia mūsų šalis bus ateityje.

Kiekvienas tėvas nori skirti kuo daugiau dėmesio savo vaikui, bet kaip tai padaryti, kai didžiąją dienos dalį praleidi darbe. Vienas iš sprendimų gali būti šeimos kambario įrengimas darbo vietoje. Šeimos kambarys, tai būtų vieta, į kurią tėvai galėtų atsivesti savo vaikus, bei pertraukėlių metu juos lankyti. Šeimos kambaryje turėtų būti auklė, kuri prižiūrėtu vaikus, kuomet nėra tėvų, galimybė paruošti ar bent pašildyti maistą, taip pat turėtų būti įvairūs baldai, žaislai, žaidimai, knygos, organizuojami įvairūs užsiėmimai, kad vaikai galėtų užsiimti įvairia veikla.

Šeimos kambario įrengimas darbo vietoje, tai nauda ir vaikam ir tėvam. Vaikai visuomet būtų prižiūrėti ir saugūs, galėtų lavintis užsiimant įvairia veikla, bendrauti su kitais vaikais, bei žmonėmis. Taip pat būdami tokioje aplinkoje, matydami tėvų darbą, vaikai augtų daug supratingesni, atsakingesni, nelinkę nusikalsi, tiesiog tokia vieta garantuotų geresnį vaikų išsiauklėjimą. Tėvams šeimos kambarys leistų sumažinti pravaikštas, susijusias su vaikų priežiūra, taip pat didintų gerą darbo klimatą, o tai leistų didinti darbo našumą, bei produktyvumą. Darbdavys taip pat turėtų naudos, nes darbo vieta, kurioje yra galimybė prižiūrėti vaikus, atrodytų daug patrauklesnė.

Šeimos kambarys būtų naudingas ir kitu atžvilgiu. Kaip jau minėjome, šeimos kambariuose dirbtų auklės, o šiais laikais jų poreikis yra išaugęs. Taip pat kvalifikuotų auklių paslaugos kainuoja didelius pinigus, tad daugelis tėvų renkasi nelegaliai įdarbinti žmogų, kuriam patiki, atsakingai prižiūrėti vaiką.

Niekam nėra paslaptis gan plačiai išpopuliarėjęs tinklapis http://www.aupair-world.net , kur šeimos ieškančios auklės, gali išsirinkti iš daugelio kandidačių iš įvairių pasaulių šalių ar žemynų. Šis tinklapis akcentuoja, kad tai leidžia žmonėms susipažinti su kita kultūra, pažinti kitą šalį, tačiau dažniausiai šios auklės dirba net nepasirašiusios jokių sutarčių, ir taip sukuria nelegalaus dirbo vietą. Šeimos kambariuose įdarbinus aukles būtų galima sukurti daugiau darbo vietų, o tai ypač aktuali tema kriziniu laikotarpiu, kai ženkliai padidėjęs nedarbingumas, taip pat tos darbo vietos būtų oficialiai įformintos ir sumažintume augančius nelegalaus įdarbinimo skaičius.

Tai būtų naudinga ir valstybei, kuri dabar skiria dideles lėšas išlaikyti vaikų darželius. Būtų finansiškai naudingiau ir daug paprasčiau įsteigti šeimos kambarius įstaigose, už kuriuos būtų atsakinga įmonė, o valstybė galėtų dalinai finansuoti šiuos vaikų kambarius.

Taip pat galime įžvelgti naudą ir įmonei, nes nepraranda darbuotojų, į kuriuos buvo investuota ir suteikta, pakelta kvalifikacija. Įmonei nereikia samdyti naujo žmogaus, kuris turi susipažinti su nauja darbo vieta, privalo susipažinti su naujo darbo specifika,nereikia įmonei siusti į apmokymus, bei kelti kvalifikacijos.

Naudinga būtų ir studentams, kuriems leistų atlikti praktiką įmonėse ir galėtų įgauti patirties. Iš kitos pusės būtų nauda ir įmonei, nes reikalautų minimalaus atlygio už studentų paslaugas.

Didelis indėlis ir pagalba tėveliams galėtų būti ir pervystymo stalai bei kūdikio maitinimo kambarėlis valstybinėse įstaigose, darbo vietose, kavinėse, bei degalinėse. Taip jau yra, kad kol netampi mama arba tėvu, nesusimąstai, kokios būtinos ir aktualios mažos detalės. Tik turint vaikelį pradedi suprati tikrąją tualetuose esančių vystymo stalų naudą ir svarbą, o ir kūdikiui maitinti skirtas kambarys neatrodo toks jau nereikalingas. Deja tokie privalumai nėra dažnas reiškinys Lietuvoje. Reta įstaiga, kavinė, restoranas ar degalinė gali pasiūlyti mamai ar tėčiui tokį komfortą. Peršasi mintis, jog geriausia ir patogiausia būtų tiesiog likti namuose, kur galima rūpintis vaikeliu be jokio streso. Juk ne kiekviena mama turi pakankamai drąsos maitinti kūdikį tiesiog gatvėje, ar keisti sauskelnes ant suolelio parke. Be to, keičiantis metų laikams tai taip pat tampa nelabai įmanoma ir toms, kurios ryžtasi. Bet ar galima ir ar nepikta save taip izoliuoti?

Daugelis jaunų žmonių bijo, kad atsiradęs vaikelis pakeis jų turimą padėtį ar gyvenimo būdą. Bet, deja, taip dažniausiai ir būna. O tokia smulkmena kaip galimybės nebuvimas pervystyti ar pamaitinti mažylį dar labiau apriboja šiuos žmones. Jie tėvystę nukelia vėlesniam laikui, o kai kurie galbūt net atsisako. Todėl, būtų puiku jei vaikų auginimas taptų patrauklesniu ne tik tiems, kurie šią akimirką patenka į nepatogias ir nepageidautinas situacijas, bet ir planuojantiems šeimą ateityje. Tai, kas kitose šalyse jau esti norma, pas mus kol kas dar retenybė, todėl siūlome palengvinti tėvystę.

VIZIJOS ĮGYVENDINIMAS

Norint įgyvendinti bet kokį projektą visuomet iškyla klausimas „Kas visa tai finansuos?“. Mūsų vizija yra įrengti kavinėse, degalinėse ir prekybos centruose vaiko pervystymo staliukus bei darbovietėse vaikų kambarius.

Kaip žinia Lietuvoje dar nėra įrengtų vaiko pervystymo lentų, todėl mamoms kyla daug nepatogumų, o juk Lietuva yra Europos sąjungoje, todėl būtų galima tobulėti ir kurti geresnę aplinką. Darželiuose trūksta vietų, jaunos šeimos neišgali susimokėti už savo vaikų priežiūrą, taip pat vasaromis darželiai nedirba, todėl manome, kad vaikų kambariai supaprastintų dirbančių tėvų rūpestį, kai jų vaikai būtų šalia ir prižiūrėti. Tuo pačiu bus sukuriamos naujos darbo vietos.

Norint įgyvendinti projektą, pirmiausia reikėtų suburti kompetentingų asmenų grupę, kuri apsvarstytų visas geriausias alternatyvas, priemones ir įgyvendinimo būdus. Mes aptarsime tik finansavimo galimybes.

O finansavimą galima gauti daugeliu būdų:

· Rašyti projektus (tuo gali užsiimti kūrybingi studentai, jiems už tai universitetuose užskaitant praktinius dalykus).

· Nuolatos ieškomi rėmėjai, jie iš to gauna reklamą (Kaip pavyzdį galėtume imti baldų ar žaislų įmones).

· Kambariams įrengti lėšos galėtų būti:

o Darbuotojai galėtų skirti 2% nuo atlyginimo vaikų kambario išlaikymui.

o Įmonių ir įstaigų savininkai (geriau apsimoka įrengti kambarius ir juos išlaikyti, negu skirti lėšas kvalifikacijos kėlimui grįžusiem po motinystės/tėvystės atostogų).

o Dalį finansavimo galėtų skirti ir patys darbuotojai, bet sumos būtų mažesnės nei mėnesinis mokestis darželiuose.

Kaip anksčiau minėta, įrengus vaikų kambarius atsirastų daugiau darbo vietų, galėtų dirbti ne tik kvalifikuotos auklės, mokytojos, bet ir savanoriai studentai. Vaikų kambariai palengvintų gyvenimą tėveliams, kaip pavyzdį būtų galima paminėti vaikų kambarį didžiuosiuose prekybos centruose, kuomet tėvai gali kelioms valandoms ramiai ir saugiai palinkti savo vaikus, o patys eiti apsipirkti, pavakarieniauti ar pramogauti.

Apibendrinant galima teigti, kad gauti pajamų yra daugelis būdų, tik reikia finansus paskirstyti protingai, atsižvelgiant į daugelį kriterijų: kokio dydžio yra vaiko kambarys, kiek auklių ar prižiūrėtojų jiems reikia, darbo laikas ir pan.

IŠVADOS

Taigi, vaikai – Lietuvos ateitis, tuo tarpu, sąlygos būti tėvais vis sunkėja. Ne vien piniginės išmokos užtikrina vaikystę bei dorovinį vaikų ugdymą. Kad ir kelios papildomos minutės, praleistos su vaiku, daro didelę įtaką jo pasaulėjautai. Todėl, šios vizijos privalumai būtų tokie:

· Vaikai nebūtų paliekami vieni ar nepažįstamiems žmonėms, nes nuolat būtų arti tėvų;

· Tėvai vaiką geriau parengs visuomeniniam gyvenimui;

· Bus užtikrintas vienas iš svarbiausių vaiko vystymosi poreikių – saugumas;

· Tėvams nereikės gaišti laiko vežant vaiką į darželį;

· Tėvai jausis ramiau, žinodami, kad vaikas šalia, todėl galės pilnai atsiduoti darbui;

· Nebeliks maitinančių motinų diskriminacijos;

· Tėvai, auginantys mažamečius vaikus, nebebus izoliuoti nuo kultūrinio-visuomeninio gyvenimo;

· Neteks rinktis tarp darbo ir šeimos;

· Gerės demografinė Lietuvos situacija.

Mūsų siūloma vizija yra reali ir finansiškai ją įmanoma įgyvendinti, o jos teikiama nauda būtų akivaizdi tėvams, vaikams, darbdaviams bei Lietuvos formuojamam įvaizdžiui pasaulyje. Be to, lietuviams trūksta tolerancijos. Viešoje vietoje maitinanti ar vaiką pervystanti mama jiems sukelia neigiamą reakciją, o kitokios sąlygos nekuriamos. Vieta motinoms maitinti vaikus, nors ir smulkmena, tačiau tai užtikrintų tėvų ir aplinkinių komfortabilumą. Vaiko auklėjimas, prasideda nuo tėvų, o tėvams taip pat reikia palaikymo ir supratimo.

Darbą atliko VU KHF studentai:

Gintarė Bosaitė

Ingrida Gabrytė

Elena Joneikytė

Vincas Mikutaitis

Austė Navašinskaitė

Kristina Pilkytė

Almantė Stakauskaitė

Karolina Mačiulaitytė

Toma Juškaitė

Kol kas yra tik 1 komentaras

Spa 20 2009

Marijus Širvinskas. Augink atsakingai! Vaikai – Lietuvos viltis

Esė konkursui „Padovanok Lietuvai viziją“

SANTRAUKA

Šioje šalyje nėra vietos vaikams. Šalyje, kur tėvai vaikams vidutiniškai skiria 7 minutes per parą (pgl. UNICEF tyrimą), mažiesiems jos gyventojams gyvybiškai trūksta alternatyvos stokojamam tėvelių dėmesiui.

Ta alternatyva galėtų būti saugi ir ugdanti kultūrinė aplinka. Kai suaugusieji dirba dviejuose darbuose norėdami išlaikyti savo šeimas ir pavargę neberanda laiko pabūti su savo atžalomis, vietoje tėvų su jais galėtų „pabūti“ įvairiausios medijos.

Tėvų dėmesio alternatyvą vaikams privalo pasiūlyti valstybė. Valstybė turi remti kokybišką vaikų periodiką ir programas, kurios ugdytų jauną žmogų. Ugdytų, o ne bukintų ir emociškai skurdintų, kaip yra dabar.

Reikia pasiekti proveržį padedant tėvams auklėti ir šviesti krašto nepilnamečius. Dėl šio tikslo Vyriausybė galėtų įkurti atskirą Vaikų ministeriją, kuri taptu didele idėjų generavimo, auklėjimo programų įgyvendinimo, vaikų žiniasklaidos kūrimo aparatu ir tarpininku.

Vaikų ministerija turėtų grįžti ir grąžinti prie nuoširdaus rūpesčio mažaisiais, kuriuos šiuo skubančios Lietuvos laikmečiu nedovanotinai apleidome.

Išsigandusi trečiokė dar prasitarė, kad radusi kruviną mamą bėgo į kambarį pažiūrėti, ar nepavogtas jos kompiuteris.

(iš pasakojimo apie Kauno žudynes[1])

Negalime būti tiktai praeiviai, kurie nereaguoja į tai, ką mato.
(K. K. Šiaulytis[2])

Nors pats esu vakarykštis vaikas, jau spėjau patirti, kad Lietuvoje nieko iš esmės nepakeisi. Suaugusiųjų sąmonės veikia pagal sovietinius šablonus, o vakarykščiai vaikai paprasčiausiai perima vyresniųjų papročius.

Sovietmečiu patirtos traumos ir išmokti elgesio modeliai yra giliai įsišakniję ir kaip ta juodoji skylė susiurbia visą priartėjusią materiją – jaunųjų suaugusiųjų energiją, materializmą, šviežią kraują, svajones, idealus, susiurbia tai ir bloškia į tamsią lietuvišką realybę.

Keičiami tik fasadai ir dekoracijos.

Vakarykštis vaikas iš šios skylės gali ištrūkti tik per atgalinį išėjimą – emigruodamas. Didžiausias suaugusiųjų pasiekimas – narystė Europos Sąjungoje – suteikė bent tokią galimybę.

Kaip apsaugoti dabartinius vaikus – ateities vedlius, nuo šios alternatyvos? Kaip juos išugdyti, kad jiems perėmus valstybę iš savo tėvelių, jie šalies laivą plukdytų ne per korupcijos, melo, intrigų, vartojimo ir hedonizmo pelkę, o tiesesniu kursu, kuriame – gerovės valstybės horizontas?

Šioji vizija nepateiks atsakymo į tokius klausimus. Sugalvojau tik keletą užuominų. Tačiau esu tikras, kad ilgainiui neradus atsakymų, per artimiausius dešimtmečius nepasiekus lemiamo proveržio auklėjant vaikus, apie Lietuvos valstybę bus beprasmiška kalbėti. Liksime atšiauria Europos Sąjungos provincija, baldais aprūpinančią skandinavus, o mėlynakėmis – pietiečius.

***

Neseniai susipažinau su dviem 18 ir 20 metų Lietuvos pilietėmis. Tai buvo praturtinančios pažintys. Deja, spalį jiedvi jau nebegyvena Lietuvoje – pakėlė sparnus studijuoti į užsienį.

Supratau, kad šitaip netenku ne tik dviejų būsimų draugų, šitaip daug netenka ir Lietuva. Taip, žinoma, galbūt jos dar sugrįš, gal neįtrauks jų, jaunųjų, patrauklios visuomenės ir platūs horizontai, gal širdyse triukšmingu aidu atsilieps Tėvynės ilgesys… Norėčiau tuo tikėti, bet, pagal emigracijos tendencijas, 1/2 judviejų tikriausiai taip ir liks svetimame krašte.

Kiti neseni susitikimai su jaunais žmonėmis nebuvo tokie malonūs kaip minėtieji. Praėjusią vasarą kaip niekad dažnai gatvėje sulaukdavau klausimo: „Gal turite cigaretę?“ Klausimas taip nestebintų, jeigu manęs to teirautųsi ne pypliai, kuriems vos pradėjo kaltis ūsai ar formuotis krūtys. Akiplėšiška! Kiekvieno tokio interesanto iškart paklausdavau, o kiek jam metų. Vis pataikydavau ant penkiolikmečių arba tokio amžiaus save pristačiusiųjų, todėl apie vaišinimą cigarete pasiūlydavau pamiršti. Dar pridurdavau, jog nesipratintų, bei patikindavau, kad priklausomybė yra mėšlas, kad man pačiam rūkyti yra šlykštu ir nuo šios lėtinės savižudybės sunku išsivaduoti.

Turiu pabrėžti, kad viena mergaitė po tokio mano atsakymo pasijuto nepatogiai, tad ėmė maloniai bei mandagiai atsiprašinėti. Vadinasi, išauklėta. Tad kas ją verčia prašyti cigaretės? Pavyzdys, bendraamžių spaudimas? Ir ką būtų galima padaryti, kad jai pasidarytų gėda ne tik išgirdus suaugusiojo atsakymą, bet jau prieš pat tokį ketinimą – užsirūkyt?..

Galiausiai trečias praėjusios vasaros susitikimas buvo toks pribloškiantis, kad supratau vaikų sąmonėje esant pažeista kažką esmingo, fundamentalaus, gyvybiško. Man tas nutikimas buvo įrodymas. Įrodymas, kad vaikystė Lietuvoje, kur tėvai savo vaikams skiria vos 0,5 procento paros laiko, tampa fantomu.

Negaliu atpasakoti, kas tą vasaros pavakarę buvo pasakyta, nes tektų pavartoti riebų keiksmažodį. Pasakysiu tik tiek, kad šitokiais žodžiais baigti trijų nepilnamečių – dviejų merginų ir vaikino susitikimą – yra nenormalu. Mano pastebėjimai nėra davatkiški, tiesiog esu tikras, kad tai, ką po tarytumei įprasto trijų paauglių susitikimo ištarė vienas iš jų, yra nesveika. Tuose jaunuolio išsakytuose žodžiuose buvo tiek cinizmo, kiek užtektų visai politinei kadencijai, ir tiek gilios nešvankybės, kad tiek nerastum jokiame S. Coheno „Borato“ filme.

Neabejoju, kad taip mąstantis ir taip kalbantis jis nėra vienintelis. Tokių jaunuolių suskaičiuosime daug. Jie atstovauja greito maisto, greitos informacijos ir greitos karjeros kartai.

Aš pats esu ant šios kartos ribos – jau ne sovietinis žmogus, bet dar ir ne XXI amžiaus jaunuolis. Pastarasis turi mažiau skrupulų, bet didelę motyvaciją imti. Imti čia, dabar, viena kryptimi.

***

Kad ir kaip būtų, staigus kultūrinis virsmas kritus uždangai, paveikė ir mane. Sugrįšiu į kelis savo atsiminimus ir įvertinsiu jų poveikį, kad galėčiau svariau svarstyti, kuo pasižymi dabartiniai vaikai ir paaugliai.

Dabar jau sudegusiame Palangos Kurhauze praėjusio dešimtmečio pradžioje veikė toks tarytum kino teatras: per kelis televizoriaus ekranus iš vaizdo grotuvo buvo rodomi filmai. Tuomet Lietuvos televizija tokių dar netransliavo, todėl susimokėjus tam tikrą pinigą buvo galima pažiūrėti išsilaisvinusioje šalyje dar neregėtų pramogų. Tai buvo amerikietiškos juostos. Atsimenu, ateidavau, susimokėdavau kontrolierei ir, įsitaisęs pirmoje eilėje, mėgaudavausi kruvinais Holivudo industrijos kūriniais. Labiausiai mane žavėjo koviniai filmai su Bruce`u Lee ir Jean-Claude`u Van Damme`u. Atsimenu, būdavo, grįždavau po reginio toks įsikrovęs, kad atsistojęs prieš veidrodį bandydavau kartoti B. Lee judesius. Laimė, filmai greitai atsibodo, o gal kontora Kurkauze užsidarė, todėl kovotoju netapau. Nors jeigu ir būčiau tapęs, tai nieko čia dar blogo.

Mano manymu, blogiau yra tai, kokius pavyzdžius kopijuoja dabarties vaikai. Populiariojoje svetainėje „Youtube“ pateikiama šimtai vaizdo įrašų, kuriuose jaunos merginos mėgdžioja jų numylėtinę Lady Gagą – ne tik perdainuodamos jos šlagerius, bet ir kruopščiai kopijuodamos šios scenos pažibos makiažą. Jos kruopščiai pasidažo prieš kamerą ir savo išmone pasidalina su visu pasauliu. Dauguma pranešimų taip ir vadinami: Lady Gagos įkvėpta išvaizda („inspired look“ – angl.).

Mergaitės nori būti panašios į šia žvaigždę. Jų požiūrį dar pakursto visa pramogų industrija ir jai padlaižiaujanti žiniasklaida, aprašanti kiekvieną tokių megagarsenybių krypt ir šypt. Vien praėjusį rugsėjį „Delfi gatvėje“ apie aptariamą dainininkę buvo pateikti 7 pranešimai. Žodžiu, 7 tekstai apie nieką. Tiesa, viena žinutė išėjo su tokia antrašte: „Lady GaGos pasirodymai neigiamai veikia paauglių psichiką“.

Ar bereikia daugiau pastarojo teiginio įrodymų, kai kažkokios dvi marijampolietės seserys išėjo į sceną atlikti būtent šios atlikėjos kūrinį „Poker Face“, nors neturi nei balso, nei, regis, elementarios klausos? Kur buvo patyrusių saugusiųjų balsas, galėjęs jas sustabdyti nuo tokios kvailystės ir viešos pajuokos? Tiesa, dabar merginos jau yra pilnametės ir pačios sprendžia už save. Bet ar netrūksta joms vidujo skrupulo, turinčio atbaidyti sąmoningą žmogų nuo tokio beviltiško veiksmo? O jeigu ir trūksta, tai kur jis prapuolęs? Tikriausiai tas skrupulas liko paslėptas po šia „Poker Face“ kauke. Kauke, reprezentuojančią malonumą, pasitenkinimą, pripažinimą kaip aukščiausią vertybę.

Natūralu manyti, kad jeigu paauglės mėgdžioja savo dievaitę, tai ir sutinka su jos tekstuose ir vaizdo klipuose išsakoma filosofija, kurią paprasčiausiai galima apibūdinti vienu žodžiu – vulgarybė. Nei tuose tekstuose kokio polėkio, nei gero skonio – net tas pats mandrumas jau nuvalkiotas ir įsiėdęs.

Tačiau vaikams patinka.

***

Esu tikras, kad Lady Gagos reikšmės paauglių pasaulėžiūrai bei nuostatoms formuotis nepervertinu. Žinoma, viena pati šį amerikiečių scenos pamaiva nieko nelemtų, bet kad yra gausybės jos klonų, nuolat transliuojamų iš televizijos ekranų ir žurnalų puslapių. Antai giliaminčiam profesoriui Arvydui Šliogeriui „zvonkė“, atrodo, netgi tampa viena kertinių jo filosofijos kategorijų, nes vis pamini šią sąvoką savo viešuose pasisakymuose ir paskaitose: „[...] ant mūsų visų galvų yra užmauti ideologiniai šalmai. Beveik kiekvienas mūsų žodis perfiltruojamas per ideologines mašinas [...]. Kaip ta ideologija pateikiama? Sovietmečiu prieš ją buvo lengva atsilaikyti, nes ji buvo užrašyta ant tanko. O dabar ji užrašyta ant Zvonkės pasturgalio“[3].

Galiausiai ši „zvonkės“ ar „gagos“ išraišką turinti ideologija nėra transliuojama į beorę erdvę, ji pasiekia konkretų adresatą – dar besiformuojančios kartos protus. Šio mechanizmo veikimą, kai pranešimas („zvonkė“) tampa materialus (mergaitė nori tapti panaši į Nataliją Zvonkę), iliustruosiu pavyzdžiu iš asmeninės patirties.

Man buvo dvylika, kai į rankas pateko lipdukų albumas apie NBA krepšinio žvaigždes. Albumui užpildyti reikėjo pirkti pakuotes po šešis lipdukus, juos klijuoti, mainyti į dar neturimus ir galiausiai nepalikti nė vieno tuščio laukelio. Atsimenu, taip įsismaginau juos klijuoti, kad dėl tikslo užpildyti albumą išleisdavau visus kišenpinigius. Surinkęs daugiau kaip šimtą spalvotų lipdukų su žymiausiais pasaulio atletais jau turėjau visą kolekciją – anuometinio NBA sezono žvaigždžių komplektą. Viena nuotrauka buvo ir naujoko Arvydo Sabonio.

Sykiu tie krepšininkų atvaizdai mane įkvėpė būti panašų į juos. Tuo metu krepšinį žaidžiau apverktinai, bet iš kažkur atsirado stiprios vidinės energijos paimti kamuolį, nueiti į mokyklos aikštelę, ir vienam sau pačiam mėtyti, mėtyti, mėtyti. Iš pradžių iš po krepšio, po to – iš tolėliau. Mokiausi mesti nuo galvos, daryti verpstę, tarsi kopijuodamas tuos milžinus iš albumo. Buvo vasara.

Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, per kūno kultūros pamokas tarp klasės draugų ne tik tapau pastebimas, bet jau net ir gaudavau perdavimų.

Abejoju, ar būčiau išmokęs žaisti krepšinį, jeigu ne tas spalvingas ir brangus fotografijų su NBA žvaigždėmis albumas.

Tokių pavyzdžių, kai mane paveikė įvairiausios medijos, atsimenu apsčiai. Laimė, daugiau jų buvo teigiamų – kviečiančių kurti, domėtis, suprasti, o ne neigiamų – peršančių vartoti, praūžti, apsvaigti.

Antai kaip galingai žiniasklaida veikia nesusiformavusias sąmones, iškalbingai rodo ir tvirkinimo istorija viename Lietuvos kaime. Ten aštuonmetį berniuką prievartavęs septyniolikmetis paauglys teismui teigė, kad šiurpų nusikaltimą padarė paveiktas per televiziją rodomų erotinių laidų ir reklamų[4]… Neigiamą televizijos poveikį nebrandiems protams patvirtina ir ne vienas užsienyje atliktas tyrimas.

***

Kaip vieną iš tokių didelę įtaką mano „žaliai“ sąmonei padariusių medijų vertinu „Žaliąjį laikraštį“, gerbiamo dailininko Kazio Kęstučio Šiaulyčio leistą mėnesinį žurnalą vaikams. Savo vaikystę galėčiau vadinti laimingą vien todėl, kad tuo metu jį skaičiau. „Žaliajam laikraščiui“ negalėjo prilygti joks kitas žurnalas. Tačiau jis nebeina jau geras dešimtmetis. Galbūt nebūtų taip nostalgiškai gaila šio leidinio, jei XXI amžiuje 10–15 m. žmonės turėtų periodinį jo analogą, galėtų paskaitinėti kažko panašaus.

Ar turi? Ne. Iš dalies vaikus ir paauglius praturtinančios periodikos spragą užpildo „Bitutė“ ir „Pašvaistė“. Bet kiek moksleivių apie šiuos žurnalėlius bent girdėję?..

Užtat spaudos kioskai užgrūsti leidiniais, siūlančiais vien pramogą – nuo kompiuterinių žaidimų iki smulkių aprašymų apie madą ir kosmetiką. O kiek puslapių dar skiriama žvaigždėms, kurios užgestų akimirksniu, jeigu ne šis vaikų ir pramogų žiniasklaidos dėmesys.

Net pretenzingai pavadinta „Delfi gatvė“, į kurią iš pradžių dėjau dideles viltis, nuėjo lengviausiu, pigiausiu ir populiariausiu keliu. Štai šio kanalo jaunimui birželio 25-osios pirmojo puslapio, rodomo lankomiausio šalies portalo „Delfi“ dešinėje, turinys:

Pradžiamokslis: kaip tapti kerėtoja?

Nenusileisk žvaigždėms – pasitikėk savimi kaip garsenybė
10 natūralių afrodiziakų: sugundyk be pastangų
Rio De Jeneiro paplūdimio mados: užburiantis seksualumas

DELFI skaitytojai išrinko savo favoritę – geriausią modelį

Vėl tos pačios trivialios temos, kaip mantros kartojamos, išsakytos, perkalbėtos paauglių periodikoje… Ir kaip taip nepavargt? Solidesnės temos – apie subkultūras, psichologo patarimai ar interviu su turinčiais ką pasakyti jaunuoliais paklysta šios vienadienės sexy informacijos jūroje. Vasarą sutikau bendraamžę kolegę, dirbusia vieno tokios tematikos leidinio redaktore. Nevyniodama į vatą ji pripažino, kad kurti tokį turinį jai pačiai atrodo beprasmiška ir yra įgrisę.

Tai, kad maždaug 10–15 m. paauglių auditorija neturi nė vieno rimto, kviečiančio pagalvoti ir kurti leidinio, yra nacionalinė šios šalies nelaimė. Kai nėra atsvaros ir atsako hedonistiniam malonumo ir seksualumo kultui, per visus egzistuojančius kanalus diegiamam nuo pat mažumės, dažno vaiko sąmonė tampa kaip uragano, sausrų ir kitų stichijų nusiaubta dykra. Į jų tabula rasa įrašoma klaidinanti informacija.

„Nėra laikraščio, kuriame būtų kūrybingumą, reakciją, pilietiškumą skatinančių tekstų, pasvarstymų apie patyčių žalą ir pan. Ši niša laisva, todėl ją užpildo įvairūs smurtiniai tinklalapiai ir „kontraceptinė“ žiniasklaida“, – sako pasakų autorius Vytautas V. Landsbergis[5].

Man baugu, kad „Zvonkės užpakalio“ ideologijos adeptams – šiems pirmiausia imti linkusiems vaikams – vėliau turėsime patikėti Kuršių nerijos, Vilniaus senamiesčio apsaugą, parkų ir paežerių priežiūrą.

Todėl reikia stiprios atsvaros, krypties, kelrodžio. Dabar arba niekada. Ir tai nereikalauja milžiniškų pastangų. Kaip teigia K. K. Šiaulytis, įduoti leidinį vaikui į rankas nekainuotų daugiau nei iškepti jam kotletą. Ir tai – tik vieną kartą per mėnesį! „Tačiau išvirti pietus lengviau, nei suburti rimtą redakciją. Lengviau traškučių maišą sutriaukšti, nei žurnalą perskaityti“, – sako dailininkas[6].

***

Tad mano vizija Lietuvai su žiniasklaida vaikams pirmiausia ir susijusi: valstybė privalo rimčiau remti mažiesiems ir jauniesiems krašto gyventojams skirtą periodiką, radijo ir televizijos programas.

Dėl šio tikslo galėtų būti sukurta atskira Vaikų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerijai paliekant rūpintis „krepšeliais“ ir aukštuoju mokslu. Toks sprendimas iš karto duotų efektą, kaip kad atsitiko energetikos srityje, įsteigus Energetikos ministeriją.

Vadovauti Vaikui ministerijai turėtų žmogus iš pašalės – ne iš Seimo, ne iš biurokratų ir – ginkdie – ne iš liberalų. Toks tylus, bet dirbantis specialistas kaip energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Pavyzdžiui, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius arba kurios nors kitos mokyklos vadovas. Gal net pats V. V. Landsbergis. Juk ant šio žmogaus pečių Lietuvoje turbūt laikosi visas vaikams skirtas čia sukuriamas diskursas – jeigu ne jo genialūs tekstai, mažiesiems apskritai neliktų ką skaityti…

Taigi, Vaikų ministerija pirmiausia turėtų užkurti ir skatinti masišką laikraščių ir žurnalų vaikams leidybą. Tai turėtų būti leidiniai apie meną, kultūrą, psichologiją, kūrybą, pilietiškumą. Nuotraukų su plikomis bambomis juose nerastume, nes jie pirmiausia pasakotų apie jaunimo alternatyvią ir klasikinę muziką, apie vaikus dominančią literatūrą, kiną ir teatrą, apie mažuosius Lietuvos šaunuolius – poetus, grojikus ir piešėjus.

Maža to, leidinius kurtų patys moksleiviai – turėtų būti įsteigtos jų redakcinės kolegijos kiekviename didesniame mieste, o suaugusieji redakcijų nariai tik talkininkautų, klaidas taisytų ir vestų kuriančius jaunuolius už rankos.

Galop svarbiausia, kad šie leidiniai būtų dar patraukliau, spalvočiau ir išradingiau pateikiami už visas justes ir flintus, ir jie turėtų būti žymiai patogiau pasiekiami spaudos kioskuose. Bendrojo lavinimo mokyklos juos turėtų prenumeruoti privalomai, o prekybos vietoje tokie turėtų kainuoti ne daugiau 3 litų – dalį leidybos sąnaudų įsipareigotų dengti Vaikų ministerija.

Nejučia pradėtų keistis ir pati „Delfi gatvė“, „Flintas“ ar „Panelė“… Jų leidėjai ir redaktoriai ilgainiui praregėtų, kad vaikams grūdamas šlamštas neatsiperka. Juk ko tereikia rimtesnei vaikų periodikai – įdėti daugiau rūpesčio bei širdies ir bent kuriant turinį negalvoti apie pelną…

Vaikų ministerija remtų ne vien leidybą, originalias televizijos ir radijo programas bei interneto projektus. Ši įstaiga organizuotų, skatintų ir kūrybines stovyklas, nacionalinius vaikų suvažiavimus bei konferencijas aktualiais gamtosaugos, Tėvynės meilės, šeimos, tolerancijos, pilietinės visuomenės ir t. t. klausimais.

Tokios institucijos veikla būtų žymiai veiksmingesnė už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymą. Net Seimo nariai supranta, jog vaikus reikia saugoti nuo žalingų reginių, bet pasirenka neadekvačias priemones – vienintelį tokio pobūdžio įstatymą Europos Sąjungoje, kuriam taikyti reikia didelių biurokratinių išteklių. Maža to, įstatymo gali apskritai nepavykti įgyvendinti arba įgyvendinant pridaryti daugiau žalos nei naudos. Taigi ne draudimais reikia su žalinga informacija kovoti, o pateikiant galingą alternatyvą. Tai ir turėtų būti viena svarbiausių Vaikų ministerijos funkcijų.

Ji turėtų pradėti didelį judėjimą su iš vaikų lūpų skambančiu šūkiu: „Savo ateitį kuriame šiandien“. Pradėkime šį vyksmą jau dabar.


[1] Pareigūnų stumdoma byla paplūdo krauju. Lietuvos rytas. 2009 m. spalio 6 d.

[2] ŠILEIKA, Ričardas. Negalime būti tiktai praeiviai, kurie nereaguoja į tai, ką mato. Literatūra ir menas. 2003 m. rugpjūčio 22 d.

[3] LAUČIUS, Vladimiras. A. Šliogeris: visi mūsų „nacionaliniai projektai“ yra aferos [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <www.delfi.lt>.

[4] SINKEVIČIUS, Dainius. Mažametį našlaitį prievartavęs nepilnametis: mane paveikė televizija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <www.delfi.lt>.

[5] ŠIRVINSKAS, Marijus. Žiniasklaida vaikams – linksminti ar ugdyti? Lietuvos žinios. 2009 m. balandžio 18 d.,

[6] Ten pat.


Marijus Širvinskas

Dar nėra komentarų

Spa 19 2009

Kiek to gyvenimo?

catsdogs

Skirta savaitgaliui užbaigti:

  • Kiek to gyvenimo? – Šeši metai iki mokyklos ir keli metai pensijos.
  • Visų gyvenimas vienodas – pradžiai klausinėji, kiek iš kontrolinio gavai, vėliau į kurį universitetą įstojai, kiek vaikų turi, pas kuri gydytoją lankaisi, pas ką laidotuvėse buvai…

8 komentarų

Spa 15 2009

Tinklaraštininkai primena, kur mėtosi pinigai

“Verslo žinios” šiandien paskutiniame puslapyje rašo apie netyčinę tinklaraštininkų iniciatyvą solidariai priminti Premjerui jo žodžius, iš kur galima paimti “3-4 milijardus litų”.

Straipsnyje paminėti dansu.lt, mes, ir darbasonline.lt. Gaila, kad netilpo į laikraštį nulis.lt, anarchistas.lt, dali.us, kuriuos iš straipsnio išstūmė “kita pusė” -- Premjero atstovas spaudai ir Viešųjų pirkimų tarnybos atstovas.

Nežinau, kaip kiti tinklaraščiai, bet mes šią viešumo dozę norėtume išnaudoti. Yra didelė tikimybė, kad dalis VŽ skaitytojų, paskaitę minėtą straipsnį, šiandien į mūsų tinklaraštį užklydo pirmą kartą. Todėl mes norėtume, kad jūs pasiliktumėte.

Kodėl turėtumėte?

  • Čia, commonsense.lt,  buriasi labai įdomūs žmonės. Komentaruose. Mes jų nepažįstame, bet jie turi ką pasakyti apie tai, kaip uždirbti pinigus.
  • Apie pinigų uždirbimą rašome ir mes. Gamyba, distribucija, pardavimai -- jokių teorinių paistalų ar copy-paste iš guru vadovėlių. Gyvų temų netrūks tol, kol tiesiogiai dirbsime su įvairiausio profilio įmonėmis Lietuvoje ir patys būsime vartotojai. Yra didelė tikimybė, kad susiduriate su panašiomis problemomis, laužote galvą, ieškote sprendimo. O mes tuo tarpu netyčia apie tai parašome čia. Pasitaiko.
  • Išsakome tai, ką jaučiame patys dirbdami Lietuvos rinkoje. Būna pasiūlymų ir valdžiai, tik ji nelabai klauso. Verslas turi geresnes ausis.
  • Nieko nereklamuojame (na, tik “Verslo klasę”), neproteguojame, nors pastaruoju metu ir gauname visokių pranešimų spaudai ir prašymų. Bet objektyvumo irgi nesivaikome, sakome, kaip mums atrodo. Objektyvumo ieškokite “Verslo žiniose”. Ten išklausomos visos pusės. Galbūt dėl to, kad popieriniame laikraštyje negalima komentuoti :)

Kodėl mes tai darome?

  • Norime, kad sveikas protas paplistų kuo plačiau po verslą (būtų gerai, jei ir po valdžią). Kuo jis bus populiaresnis, tuo lengviau verslo žmonės supras LEAN, 6Sigma, Apribojimų teorijos naudą ir mūsų, kaip konsultantų, galimybes padėti įmonėms uždirbti.
  • Mums tai patinka.

Kaip jūs galite pasilikti su commonsense.lt?

  • RSS. Lengviausia yra užsiprenumeruoti įrašų RSS. Jei naudojate naujausią “Microsoft Outlook”, ten galima numygti porą mygtukų ir įrašus gausite į programą. Jei naudojatės Apple, tai turbtūt ir RSS jau naudojatės :) Apie RSS naudą ir būdus juo naudotis trumpai-drūtai yra aprašęs vienastoks. Commonsense.lt srautas pasiekiamas adresu http://feeds.feedburner.com/commonsense/cSWC

    Kai užsiprenumeruosite, tą patį padarykite ir su dansu.lt, nulis.lt, urbokida.private.lt, racas.lt ir kt. Jei patiks, užsiprenumeruokite ir vertus dėmesio simasius.blogas.lt (teisingumo ministro tinklaraštis), kitukampu.blogspot.com (ūkio ministro tinklaraštis). www.kubilius.lt galite neprenumeruoti, nes Premjeras jau trys ketvirčiai nieko neparašo. Jau vėl žiema atėjo :)

    Manau, pagausite kablį ir atrasite dar daugybę įdomių tinklaraščių, kurie aukoja savo laisvą laiką (dažniausiai atimdami iš šeimos) vardan jūsų. Beje, per RSS galima skaityti netgi portalus, pavyzdžiui, balsas.lt, kuris karts nuo karto perpublikuoja ir mūsų įrašus.

  • El. paštu. Sekite šia nuoroda, įveskite savo el. pašto adresą ir kas rytą gausite mūsų įrašus į savo paštą. Žinoma, jei mes būsime ką nors parašę. Šiaip esame pakankamai užsiėmę, tai jei neturim ką, tai ir nerašom.
  • Tiesiog. Jūsų naršyklė turi “bookmark” arba “favorites” funkciją. Kartais padeda prisiminti patikusį tinklapį ;)

Pabaigoj grįžtu prie to, nuo ko pradėjau -- VŽ ir A. Kubiliaus. Korespondentei paprašius mano komentaro, papasakojau tokią “istoriją”. Apie tikrus bachūrus, kurie savo mobiliakuose turi tik du mygtukus:

1. ответить

2. ответить за базар

Taigi dar kartelį spaudžiam antrąjį mygtuką:

Beje, netyčinė tinklaraštininkų akcija nesibaigė. Jei įsidėsite šį video į savo tinklaraščius, paremsite Vyriausybės veiksmus, kuriais ji skaidrina ir efektyvina viešuosius pirkimus. Suprantame, kaip tai sudėtinga, todėl ir remiame.

10 komentarų

« Prev - Next »