Tomas Maliauka. Ką daryti, kad ekonominių krizių Lietuvoje daugiau nebūtų

Trumpa santrauka

Šiame straipsnyje aš kalbėsiu apie tai, kad reikia spręsti ne tik esamos krizės sukeltas problemas, nes tai tik pasekmės „gydymas“, padrąsinsiu paieškoti visų ekonomikos krizių priežasties ir „rauti“ bėdą su visomis „šaknimis“. Pasakosiu ne tik apie šią ekonominę krizę, bet ir bandysiu supažindinti su visų pasaulyje vykusių ekonominių krizių priežastimi – ydingu ekonominiu modeliu. Supažindinsiu su ekonomikos modelio pagrindine krizių priežastimi – ydinga pinigų sistema. Straipsnio gale pateiksiu keletą pasiūlymų kaip galima būtų spręsti visų ekonominių krizių problemą pakeitus ekonomikos modelį. Sudarysiu preliminarų ekonomikos modelio keitimo planą, į kurį, žinoma, reikėtų geriau įsigilinti ir patobulinus įgyvendinti.

1. Įvadas

Ši krizė – nėra pirma krizė pasaulio istorijoje ir jei mes nesiryšime padaryti išsamaus pinigų ir ekonomikos sistemos tyrimo, nenustatysime ir neišsiaiškinsime kodėl pasaulį „kankina“ periodinės ekonominės krizės, tai ši krizė nebus paskutinė ir ji nebus pati „skaudžiausia“. „Skaudžiausios“ krizės mūsų laukia ateityje, bet mes dar galime tam užkirsti kelią. Bet tam mums visiems reikia atsakyti į kelis svarbiausius klausimus:
1. Ar mums jau pakankamai atsibodo ekonominės krizės, kad išdrįstume sužinoti tiesą apie sisteminę klaidą šiuolaikiniame pinigų ir ekonomikos modelyje?
2. Ar jau esame pakankamai išsilavinusi visuomenė, kad patys patikrintume gautą informaciją? Sumodeliuotumėme ekonomikos modelį ir patys įsitikintumėme, kad krizės yra neišvengiama modelio dalis?
3. Ar mes jau pakankamai pribrendome pokyčiams, kad parodytume savo valią, ryžtą ir bendradarbiautumėme su valdžia už būtinus ekonomikos modelio pokyčius?

Jeigu taip, tai aš jumis didžiuojuosi ir kviečiu susipažinti su dabartiniu ekonomikos modeliu, bei rekomenduojamu planu kaip jį patobulinti, kad Lietuvai krizės daugiau nebebūtų baisios.

2. Dabartinis ekonomikos modelis

2.1. Ekonomikos istorija

Viena iš didžiausių žmonijos problemų yra „trumpa“ žmonių atmintis ir mąstymo inercija arba mąstymas pagal aplinkos suformuotą mąstymo stereotipą. Vienintelis geriausias būdas prisiminti kas buvo praeityje yra studijuoti istoriją. Tačiau istoriją galimą perrašyti, pakeisti faktus, kai kuriuos faktus galima specialiai praleisti ar klaidinančiai juos interpretuoti. Todėl žmonės, neprisimindami kas buvo praeityje ir priimdami tam tikrą informaciją iš aplinkos kaip absoliučią tiesą, ima mąstyti tų tiesų ribose. Tik vienas kitas žmogus pralaužia mąstymo ribas ir geba mąstyti plačiau nei leidžia jo mąstymo stereotipai. Dėl to kai kurias temas žmonės laiko savaime suprantamomis ir net nebando gilintis į jas. Viena tokių temų yra ir pinigų tema.

Ar jūs esate kada nors gerai įsigilinę kas yra pinigai? Kaip jie atsirado? Kam jie buvo sukurti? Kokia tikroji jų funkcija? Kaip ir už ką pinigai buvo gaunami praeityje? Kaip ir už ką pinigai yra gaunami dabar? Į ką pinigai pavirto šiais laikais?

Jei šiuos klausimus jau esate gerai išsistudijavę, tai jūs suprasite apie ką yra rašoma šiame straipsnyje. O jei niekada net nesusimąstėte apie tai, tai siūlau pinigų temą išstudijuoti pirmu numeriu, nes pinigai ir yra visos ekonomikos „gyvybė“.

Trumpai papasakosiu pinigų ir ekonomikos istoriją. Anksčiau kai dar pinigų nebuvo, pinigų funkciją – mainytis vertingais daiktais – atliko daugelis smulkių daiktų. Svarbu, kad jie būtų lengvi, nedideli ir kad žmonės tikėtų, jog juos vėliau bus galima iškeisti į tikrą vertę turinčius daiktus tokius kaip maistą, rūbus, būstą ir pan. Pinigų funkciją atlikdavo mažos kriauklytės, kakavos pupelės, gražūs akmenėliai ir net plunksnos. Vėliau kai buvo atrasti auksas ir sidabras, bei išmokta juos apdoroti, imta eksperimentuoti su jais. Auksakaliai mokėdavo išlydyti auksą ar sidabrą ir išlieti jį į apvalias formeles, kurios tapo pirmaisiais pinigais – monetomis. Nuo pat tų laikų kai tik buvo sukurti pirmieji pinigai, žmonės kovojo už išskirtinę teisę gaminti pinigus. Pagalvosite kodėl verta kovoti už išskirtinę teisę gaminti pinigus? Todėl, kad pinigai yra kaip universali prekė, kuri visada ir visiems yra reikalinga. O jei tik vienas žmogus ar viena grupė žmonių gali juos gaminti, tai jie turi galimybę įsigyti visą pasaulio turtą. Tas kas gamina pinigus, gali iškeisti juos į bet kokią kitą tikrą fizinę vertybę, maistą, rūbus, namus, žemes, techniką ir pan. O jei turi visus turtus, tai nesunkiai gali paveikti kitų žmonių gyvenimus, t. y. turi valdžią.

Seniausi žinomi žmonės spekuliavę su pinigais ir jų leidyba buvo taip vadinami „pinigų keitėjai“ (angl. moneychangers). Pinigų keitėjai skolino pinigus už pinigus, taip kontroliuodami pinigų kiekį. 200 metų prieš Kristų Romos Imperija turėjo problemų su pinigų keitėjais. Du ankstyvieji Romos imperatoriai stengėsi sumažinti pinigų keitėjų perkamąją galią, reformuodami taip vadinamus „naudotojų“ įstatymus (angl. usery laws), kurie reguliavo pinigų skolinimą už pinigus. Taip pat ribodami privačios žemės plotus iki 500 akrų. Jie abu buvo nužudyti. 48 metais prieš Kristų Romos imperatorius Julijus Cezaris uždraudė pinigų skolintojams skolinti pinigus už pinigus ir kaldinti savo pinigus. Taip jis susigrąžino teisę vienintelis juos kaldinti ir kaldino juos dėl visuomenės gėrio. Tuo metu visuomenei pinigų netrūko. Romos Imperija labai suklestėjo. Žmonės mylėjo savo imperatorių, bet pinigų keitėjai jo nekentė. Yra manoma, kad tai svarbus faktorius Julijaus Cezario žmogžudystėje. Viena aišku, kad po Cezario žmogžudystės pinigų vėl ėmė stigti, buvo pakelti mokesčiai, padidėjo valdžios korupcija, monetų vertė ėmė kristi, pinigų keitėjai vėl ėmėsi savo verslo. Galiausiai Romos Imperijos pinigų masė sumažėjo 90%, to pasekmėje daugelis Romos piliečių prarado savo žemes ir savo namus. Esant tokiai situacijai Romos piliečiai prarado pasitikėjimą savo valdžia ir atsisakė ją palaikyti sunkiu momentu. Romos Imperija sužlugo.
Biblijoje taip pat rašoma, kad prieš 2000 metų Jėzus išvarė pinigų keitėjus iš šventyklos. Tai buvo vienintelis atvejis kai Jėzus per savo gyvenimą panaudojo jėgą. Kai Jėzus atėjo į Jeruzalę susimokėti šventyklos mokesčių, jis galėjo sumokėti juos tik specialiomis monetomis. Tai buvo tokios monetos kurių buvo galima įsigyti tik iš pinigų keitėjų. Pinigų keitėjai buvo užkėlę jų kainą, nes kontroliavo visą tų monetų rinką. Jėzus turėjo sumokėti tokią kainą, kokią tik pinigų keitėjai įsigeidė. Tai Jėzui buvo visiškas Dievo šventyklos paniekinimas, o tokia neteisinga pinigų keitėjų pasipelnymo sistema buvo tikra nuodėmė.

Apie 1000 metus po Kristaus pinigų keitėjai buvo labai aktyvūs viduramžių Anglijoje. Jie buvo tokie aktyvūs, kad dirbdami kartu, jie valdė visą Anglijos ekonomiką. Anglijos pinigų keitėjai daugiausia buvo auksakaliai (angl. goldsmith), jie ir buvo pirmieji bankininkai, nes pradėjo laikyti kitų žmonių auksą savo aukso saugyklose. Štai kaip tai įvyko. Auksakaliai dažniausiai būdavo turtingi piliečiai, o norėdami apsaugoti savo auksą sugalvojo įkurti savo namuose saugyklas, kur auksas būtų apsaugotas nuo vagysčių. Labai greitai kiti, ne tokie turtingi, žmonės ėmė prašyti auksakalių pasaugoti savo saugyklose ir jų auksą. Auksakaliai sutiko išnuomoti dalį savo saugyklų kitų žmonių aukso saugojimui. Greitai auksakaliai pastebėjo, kad žmonės, kurie saugojo pas juos auksą beveik nebeateidavo pas jį susigrąžinti savo aukso, o tuo labiau neateidavo visi vienu metu. Taip buvo todėl, kad auksakalys žmonėms, kurie laikydavo pas jį auksą, išrašydavo popierinius raštelius, kuriuose įrašydavo saugojamo aukso kiekį arba vertę. O žmonės tuos raštelius prekybos vietose ėmė naudoti kaip patį auksą, perleisdami raštelį už prekes. Šie popieriniai rašteliai buvo žymiai patogesni ir lengvesni, nei pats auksas. Be to raštelyje galėjo būti paprasčiausiai parašytas aukso kiekis, vietoje to, kad skaičiuoti auksines monetas. Taip gimė pirmieji popieriniai pinigai – banknotai (angl. banknote, vert. Banko raštelis). Tuo metu auksakaliai turėjo ir kitą verslą. Jis skolindavo savo auksines monetas su palūkanomis. Kai auksakalių popieriniai rašteliai paplito, žmonės ateidami skolintis auksinių monetų ėmė prašyti patogesnių popierinių raštelių su aukso verte vietoje tikrų auksinių monetų. Kai ekonomika augo, vis daugiau ir daugiau žmonių ėmė auksakalių prašyti paskolinti pinigų. Taip auksakaliai sugalvojo geresnį verslą. Jie žinojo, kad niekas pas jį jau senai neina atsiimti savo aukso, todėl nusprendė skolinti ne tik savo auksą, bet ir auksą kurį kiti žmonės atnešė į jo saugyklą, t. y. rašyti popierinius pinigų raštelius už savo ir už saugomą auksą. Taip jis gautų daugiau pelno iš auksinių pinigų skolinimo, nei skolindamas tik savo auksinius pinigus. Taip auksakaliai tapo dar turtingesni ir žmonėms ėmė kilti įtarimas, kad auksakaliai leidžia ne tik savo auksinius pinigus, bet ir jų saugomus auksinius. Žmonės susirinko ir nuėjo pas auksakalį. Atėję pagrasino, kad atsiims visus auksinius, jei auksakalys nepaaiškins kaip jis tapo tokiu turtingu. Žmonių nuostabai jų auksas vis dar buvo saugykloje. Tada žmonės, vietoje to, kad atsiimtų savo indėlius pareikalavo, kad auksakalys, dabar jau jų bankininkas, pasidalintų su jais savo gaunamu pelnu. Taip atsirado pirmieji bankai. Bankininkai imdavo iš žmonių jų pinigus saugojimui su mažesnėmis palūkanomis, o perskolindavo juos kitiems su didesnėmis palūkanomis. Palūkanų skirtumas buvo bankininko pelnas. Taip buvo užtikrinta, kad vieni žmonės galės gauti paskolas, o kiti gauti pinigų apsaugą. Tačiau bankininkai buvo nebepatenkinti savo pelnu, po pasidalijimo su savo depozitoriais. Taip pat Europai plečiantis po pasaulį paskolų žmonėms reikėjo vis daugiau. Bet bankininko galimybė skolinti buvo apribota paties auksinių kiekiu ir žmonių depozitais. Taigi jis sugalvojo dar geresnį verslą. Kadangi niekas nežinojo kiek auksinių yra jo banko saugyklose, jis galėjo išrašyti ir skolinti popierinius pinigų raštelius už auksinius pinigus kurių iš tikro net nebuvo banko saugykloje. O jei žmonės neateis visi vienu metu atsiimti savo depozitų, tai niekas to ir nesužinos. Taip bankininkai pasidarė ypatingai turtingi gaudami palūkanas už auksinius pinigus, kurie net neegzistuoja. Ši bankininkų idėja buvo tokia neįtikinama, kad kurį laiką žmonės nieko neįtarė, tik stebėjosi bankininkų turtingumu. Bet kai kurie žmonės jau ėmė įtarti bankininkus ir ateidami atsiimti savo pinigus ėmė prašyti ne popierinių pinigų raštelių, o auksinių monetų. Ėmė sklisti gandai ir netrukus patys turtingiausi depozitoriai jau buvo prie banko durų atsiimti savo auksinių pinigų. Dabar bankininkas jau nebegalėjo visiems atiduoti to aukso, kurio niekada ir neturėjo. Tai, galima sakyti, buvo pirmoji ekonominė krizė. Ši žinia apie bankų nesugebėjimą padengti popieriniu raštelių realiu auksu pasklido kaip žaibas ir žmonės ėmė nebepasitikėti bankais. Tai buvo gera proga uždrausti bankams daryti pinigus „iš oro“. Bet kadangi bankai nebebūtų galėję skolinti tiek daug pinigų kaip anksčiau, o pinigų skolinimas buvo būtinas užtikrinti sėkmingai Europos komercinei ekspansijai į pasaulį, tai bankams buvo leista daryti pinigus „iš oro“, tik buvo nurodytas santykis tarp skolinamų pinigų ir realaus aukso depozito. Taip buvo sukurtas dalinis bankų rezervas kur dažniausiai netikrų pinigų santykis su realių auksinių pinigų santykiu buvo 9 prie 1. Taip pat buvo užtikrinta, kad valstybinis centrinis bankas suteiks realių auksinių pinigų privačiam komerciniam bankui, jei jie pritruktų auksinių pinigų. Bet jei visiems komerciniams bankams vienu metu pritruktų auksinių pinigų, visa pinigų sistema sužlugtų. Bėgant laikui komercinių bankų tinklas prižiūrimas centrinio banko paplito po visą pasaulį. Netikrų pinigų santykis su tikraisiais auksiniais pinigais pasaulyje labai išaugo. Pinigai pakeitė savo principinę reikšmę. Anksčiau pinigai atitiko tam tikrą vertę, o dabar pinigai atitinka tam tikrą skolą. Anksčiau pinigus banke buvo galima iškeisti į auksą, o pinigus galima padengti tik kitais pinigais.

2.2. Dabartinis ekonomikos modelis

Niekam ne paslaptis, kad mes kopijuojame vakarų Europos ekonominį modelį. Su pavydu žiūrime į JAV kaip į svajonių šalį. Bet ar iš tikrųjų JAV yra tokia jau svajonių šalis? Pabandykime paanalizuoti.
Nuo 1864 metų JAV įvesta skola pagrįsta bankų veikimo sistema. Nuo to laiko visi JAV pinigai yra pagrįsti valdžios skola bankams. Nuo to laiko JAV piliečiai nebegali tikėtis kada nors išmokėti JAV valdžios ir savo pačių skolą bankams. Nuo to laiko fiziškai ir matematiškai tapo neįmanoma išmokėti JAV valdžios skolos bankams tuo pačiu metu nesunaikinant pinigų tiekimo iš tų pačių bankų, kuriems JAV valdžia yra skolinga.
Šiuo metu JAV valdžia skolinasi pinigus iš „Federalinio rezervo“, kuris buvo įsteigtas 1913 metais. „Federalinis rezervas“ yra privatus komercinis bankas, o ne valstybinis JAV centrinis bankas, kaip kad kai kas gali pamanyti. Kaip ir visų komercinių bankų, taip ir „Federalinio rezervo“ pagrindinis tikslas yra maksimizuoti savo pelną, gautą naudojant JAV piliečių pinigus. Kadangi „Federalinis rezervas“ yra pagrindinis JAV valdžios pinigų skolintojas, tai turbūt nereikia ir aiškinti, kad skolininkai visada dirba skolintojui. „Federalinio rezervo“ įkūrėjai gerai žinojo apie tokio privataus centrinio banko ydingą veikimo sistemą. Pirmiausia jie tokią ydingą sistemą nusižiūrėjo nuo Britų privataus centrinio banko – „Anglijos banko“. Jie žinojo, kad privatus „Anglijos bankas“ nacionalinę britų skolą pakėlė iki tokios didelės vertės, kad valdžia nebeturėjo kitos išeities kaip tik užkrauti milžiniškus, neteisingus mokesčius savo Amerikos kolonijoms. Yra manoma, kad Amerikos kolonijos sukilo prieš Britaniją būtent dėl šios priežasties.

Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) rašė: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankinės institucijos yra labiau pavojingos mūsų laisvei, nei armijų įgulos. Pinigų leidybos galia turėtų būti atimta iš bankų ir sugrąžinta žmonėms, kuriems deramai ta galia priklauso“.

Nuo 1764 metų iki pirmojo pasaulinio karo, kova už teisę kas JAV turės pinigų leidimo galią pasikeitė net 8 kartus. Bet po pirmojo pasaulinio karo, dėl savo turto, privatūs bankai įgijo ryškią persvarą ir nuo to laiko jau niekas nesikeičia. Argi nekeista, kad šiuo metu liko tiek mažai istorinių knygų apie kas kovas? Argi nekeista, kad tokia įdomi ir svarbi pinigų tema visiškai nediskutuojama viešai? Apie pinigus nieko nemokina ir mokyklose, ir universitetuose? Žmonės apskritai mažai žino apie pinigus, jų atsiradimo istoriją, jų prasmę ir pan.
Šiuo metu JAV valiuta yra „Federalinio rezervo“, privataus komercinio banko, atspausdinti banknotai, kurie nėra padengti jokiomis fizinėmis vertybėmis. Kaip jau ir minėjau, „Federalinio rezervo“ banknotai yra padengti JAV valdžios ir JAV piliečių įsiskolinimo pažadais. Todėl jei JAV valdžia ir visi JAV piliečiai išmokėtų savo skolas, tai įsiskolinimo nebeliktų, nebeliktų ir „Federalinio rezervo“ banknotų, t. y. nebeliktų JAV pinigų. Taigi JAV pati yra beviltiškoje padėtyje. Norėdami, kad pinigų būtų, jie privalo būti amžinai įsiskolinę ir dirbti ar greičiau vergauti bankams. Kiekvienas JAV pilietis norėtų kada nors išmokėti visas savo skolas. Bet jei ir norėtų vienu metu visi kartu išmokėti savo skolas bankui, tai paaiškėtų, kad tiek pinigų paprasčiausiai iš viso nėra. Todėl vienintelis būdas kaip jie gali išspręsti amžiną įsiskolinimą yra pakeisti bankų veikimo sistemą.
Panašiai yra ir Lietuvoje, nes mes esame to paties pasaulio dalis. Todėl ir pas mus ekonominė krizė ir yra toks, bankų nustatytas laikas, kai jie niekam nebeduoda paskolų ir dar gali pareikalauti kai kurių arba net visų skolininkų sugrąžinti paskolas. Tada viskas vyksta panašiai kaip ir dabar Lietuvoje. Pinigai iš apyvartos ima „tekėti“ į bankus ir apyvartoje, t. y. pas žmones, tame tarpe ir valdžią ir privačias įmones, tų pinigų masė ima mažėti.
Paprastai kalbant žmonės vis mažiau turi pinigų, nes kiekvieną mėnesį visi turi įnešti į banką paskolos įnašą. Žmonės ima taupyti, mažinti savo išlaidas, o tai atsiliepia verslui, kuris teikia žmonėms prekes ir paslaugas. Žmonės taupo, nebeperka tiek prekių ir paslaugų, tai įmonės pardavimai krenta, pradeda mažiau uždirbti pinigų.
Įmonės taip pat uždirba pinigus ir prekiaudamos prekėmis ir paslaugomis tarpusavyje tarp įmonių, tačiau pinigų jos negamina, t. y. jos dalinasi tik apyvartos pinigus, kaip ir kiti žmonės. Priminsiu, kad apyvartos pinigai krizės metų ima „tekėti“ į bankus, todėl apyvartoje pinigų kiekis mažėja. Taigi įmonės vis mažiau ir mažiau turi pinigų, kuriuos gali sumokėti kaip mokesčius ir kaip atlyginimus darbuotojams. Įmonės taip pat kas mėnesį turi įnešti paskolos įnašus bankams, o naujų paskolų nebegauna. Todėl nebesugeba mokėti darbuotojams atlyginimų, ima juos mažinti, atleidinėti darbuotojus iš darbo, mažinti darbo dienų skaičių ir pan. Taip stengiasi sutaupyti kiek galima daugiau pinigų, kad turėtų ką sumokėti bankams sekantį mėnesį.
Valdžia irgi turi kas mėnesį mokėti įmokas bankams, bet tuo pačiu metu ji turi įsipareigojimų ir visuomenei. Valdžia yra įsipareigojusi mokėti pensijas seniesiems visuomenės nariams, mokėti pašalpas socialiai remtiniems visuomenės nariams, mokėti bedarbiams, kurių krizės metu sparčiai daugėja. Taip pat valdžia turi mokėti atlyginimus biudžetinėms įstaigoms, t. y. švietimo sistemos darbuotojams, teisėsaugos darbuotojams, sveikatos apsaugos darbuotojams ir pan. Taigi tuo pačiu metu kai žmonėms ir įmonėms pradeda stigti pinigų, valdžiai reikia surinkti vis daugiau ir daugiau pinigų į biudžetą, kad jų užtektų sumokėti visus įsipareigojimus bankams ir visuomenei. Taigi valdžia gali bandyti užpildyti biudžeto „skylę“ bandydama surinkti daugiau mokesčių iš žmonių ir įmonių, t. y. iš apyvartos, gali dar pasiskolinti pinigų iš bankų arba gali prispausdinti naujų pinigų „iš oro“. Jei valdžia bandys kelti mokesčius ir surinkti pinigus iš apyvartos, tai žmonėms liks dar mažiau pinigų ir jie turės dar labiau „susiveržti diržus“, kaip dabar madinga sakyti. Jeigu valdžia dar skolinsis pinigų iš bankų, tai ji ir tuo pačiu Lietuvos valstybė dar labiau įsiskolins bankams. Naują skolą taip pat reikėtų padengti iš biudžeto, kurį turės mokesčių pavidalu sunešti Lietuvos žmonės. Taip mes visi dar labiau įsiskolintume bankams ir dar ilgiau turėtume dirbti, kol atiduosime valstybės skolą. Lieka vienintelis būdas prispausdinti naujų pinigų „iš oro“ ir padengti atsiradusią biudžeto skylę. Kyla klausimas ar Lietuvos valstybės valdžia šiuo metu turi teisę spausdinti naujus pinigus „iš oro“ ir jų spausdinti tiek kiek reikia Lietuvos visuomenės interesams? Šį naujų pinigų spausdinimą ir jų vertės reguliavimą, t. y. infliacijos ar defliacijos reguliavimą, turėtų atlikti Lietuvos centrinis bankas – „Lietuvos bankas“. Tačiau Lietuvos bankas šiuo metu yra valdomas Europos centrinio banko, o ne Lietuvos valdžios. Be to Lietuvos valdžia kažkodėl nori įsivesti eurą, kurio spausdinimo mes iš viso negalsime kontroliuoti. Taigi klausimas lieka atviras.
Kai mes nustosime kalbėti apie mistines ekonomines krizes, apie biudžeto „skyles“, valdžios skolas, būtinumą valdžiai taupyti, būtinumą pakelti mokesčius ar būtinumą padidinti pensijas ir panašius nereikšmingus dalykus, ir pradėsime diskutuoti apie tai kas turi teisę į pinigų leidybą ir kaip tai turėtų būti reguliuojama, tol visos mūsų kalbos ir diskusijos bus tik didelis šou atitraukiantis mūsų visų dėmesį nuo akivaizdžios tiesos. Reikia „išrauti“ ydingą bankų veikimo sistemą ir atgaivinti pinigams jų tikrąją paskirtį, tiesiog būti fizinių vertybių apsikeitimo etalonu.

3. Dabartinio ekonomikos modelio keitimo planas

1. Supažindinti visą visuomenę su esama ekonomikos situacija, kad visuomenė, supratusi ekonomikos modelio ydas, visiškai palaikytų valdžią keičiant ekonomikos modelį Lietuvoje. Be visuomenės palaikymo bankų savininkai neleis valdžiai daryti pokyčių, kurie sugriautų bankų moraliai nepateisinamo verslo plano.
1.1. Pradėti diskutuoti pinigų, bankų ir ekonominių krizių temas per masinės informacijos priemones.
1.2. Pasiekti, kad beveik kiekvienas visuomenės narys žinotų kaip veikia dabartinis ekonominis modelis ir kaip veikia pinigai.
1.3. Pasiekti, kad visuomenė ir visuomeninės organizacijos plačiai aptarinėtų pinigų ir bankų temas, būtų pasiryžusi keisti ekonomikos modelį ir būtų pasiryžusi kovoti už pokyčius.
2. Išleisti įstatymą draudžiantį Lietuvos valstybėje spausdinti, elektroniškai ar dar kitaip gaminti pinigus. Ta teisė turi priklausyti tik Lietuvos valstybei, prižiūrint valdžiai ir visuomenei.
2.1. Išleisti įstatymą draudžiantį Lietuvos valstybėje bankams skolinti daugiau, nei jie turi realiai, t. y. uždrausti bankų dalinį rezervą.
2.2. Išleisti įstatymą draudžiantį Lietuvos valstybėje skolinti pinigus su palūkanomis. Turėtų būti galima tik duoti pinigus kitam asmeniui susitariant su juo pasidalinti būsimu pelnu ir nuostoliais, t. y. investuoti su bendrai pasidalinta rizika. Tada jei bus pelnas uždirbs abu, o jei bus nuostolis praras abu. Svarbiausia nebebus bankrutavusių skolininku, skolingų iki „gyvos galvos“. Bankai bus suinteresuoti, kad įmonės, į kurias buvo investuota, būtų gyvybingos ir gautų pelną, nes jei įmonė bankrutuotų bankas prarastų savo pinigus.
3. Susigrąžinti Lietuvos centrinį banką į Lietuvos valdžios „rankas“, kuris dirbtų Lietuvos visuomenės labui.
4. Niekada neprarasti Lietuvos piniginio vieneto – lito. Praradę litą, mes prarasime ekonominę nepriklausomybę. Negalėsime efektyviai reguliuoti Lietuvos valstybės ekonomikos.
5. Leisti visuomenei pačiai išdiskutuoti ir parinkti Lietuvos valstybės tolesnės raidos gaires ir artimiausius planus, kuriuos valdžia galėtų laikyti kaip grubų ateities darbų planą. Žmonės geriau žino kokią Lietuvą nori matyti ateityje.
6. Valdžią ir teisėsaugą kviečiu labiau bendradarbiauti su visuomene. Sudaryti efektyvesnį grįžtamąjį ryšį tarp Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir kitų visuomenės narių, tai užtikrintų didesnį visuomenės pasitikėjimą valdžia ir teisėsauga.

Manau, reikia padrąsinti valdžią priimti tokius teisingus pokyčius ir įstatymus, bei priminti, kad nuspręsti kokie įstatymai yra teisingi ir turi būti priimti, o kokie neteisingi ir „trukdantys“ įstatymai turi būti panaikinti, priklauso tik Lietuvos visuomenei, o t. y. ją atstovaujančiai Lietuvos valdžiai. Nuspręsti kas teisinga, o kas ne neturi teisės privatūs, pavieniai asmenys, kad ir kokie turtingi jie bebūtų. Reikia prisiminti, kad teisingumas yra subjektyvus dalykas, todėl tai, kas vienam atrodo teisinga, kitam gali būti neteisinga. Vienintelis būdas priartėti prie objektyvaus teisingumo yra turėti daugumos teisingumą. Taigi teisinga turėtų būti tai, kas atrodo teisinga daugumai žmonių. Tokių gairių turėtų laikytis ir Lietuvos teisingumas, nes dabar žmogiškas teisingumas ir įstatymų teisingumas – teisėtumas yra du visiškai skirtingi dalykai, kai idealiu atveju daugumos žmonių teisingumas turėtų visiškai atitikti valstybės teisėtumą – įstatymus.

4. Padrąsinimas Lietuvos valdžiai bendradarbiauti su visuomene

Man labai nemalonu tai pripažinti, bet iš daugelio pavyzdžių matosi, jog mūsų Lietuvos valstybės valdžia yra per daug susiskaldžiusi, tarpusavyje nepasidalina valdžios, nesutaria dėl valstybės vystymo strategijos ir kartais atrodo, kad patys neturi supratimo kur link veda Lietuvos valstybę. O gal jie ir visai neturi jokios Lietuvos vizijos ir jokio strateginio plano. Labai gaila, kad žmonės esantys prie Lietuvos „vairo“ patys nepasitiki savimi ir Lietuvos valstybe tiek, kad negali net pabandyti įsivaizduoti, jog Lietuva gali būti sutvarkyta taip, kad būtų pavyzdžiu kitoms pasaulio šalims.
Viena kartą valdžia turi suvokti visiems laikams, kad jie patys yra Lietuvos visuomenės dalimi. Kad jie yra valdžioje tol, kol likusi visuomenės dalis jais pasitiki ir patiki jiems valdyti visų bendrą valstybę. Visuomenė išrinko dalį savo narių atstovauti visos visuomenės daugumos valią, todėl ta, išrinktoji dalis visuomenės ir turi valdžią, o ne dėl kokios nors kitos priežasties. Valstybė yra kaip didžiulė įmonė, kurios savininkais esame mes visi, o valdžia yra tos įmonės savininkų, – Lietuvos žmonių, pasamdyti darbuotojai – valstybės tarnautojai. Todėl kaip ir visose įmonėse, valstybės tarnautojai turi būti atskaitingi savininkams – Lietuvos žmonėms. Jei tik valdžia galutinai praras visuomenės, t. y. samdytojų pasitikėjimą, tai žmonės atims tą teisę juos atstovauti ir nubaus valdžią už išdavystę. Todėl Lietuvos valdžia turėtų būti pati suinteresuota pastoviai sekti ko nori pati visuomenė, daryti apklausas, referendumus ir pan. Taip sužinojusi visuomenės norus ir lūkesčius valdžia turėtų suvokimą kur link reikia vesti Lietuvos valstybę. Galėtų išanalizuoti kokie yra galimi variantai padaryti taip, kaip nori visuomenės dauguma, pasirinkti teisingiausią „kelią“.

Lietuvoje, juk, gali būti taip gera gyventi, jog ne tik Lietuvos emigrantai grįš į Lietuvą, bet ir kitos tautos „belsis“ į Lietuvos „vartus“, norėdamos gyventi „svajonių šalyje“. Tačiau dažnai matome, kad Lietuvos valdžios atstovai žingsnis po žingsnio, padrikai ir nesusimąstydami apie galimas pasekmes, pasitenkina tik „eiti“ iš paskos kitų pasaulio valstybių ir kopijuoti jų veiksmus. Stengiasi Lietuvoje įvesti tokius pat mokesčius, tokius pat įstatymus, tokias pat etikos normas ir net tokias pat moralines normas kaip kažkur Europoje ar kitur pasaulyje, net nepagalvodami ar tai tinka Lietuvos visuomenei, Lietuvos situacijai ir net neatsiklausdami Lietuvos gyventojų nuomonės. Argi mes visi, o kartu ir Lietuvos valdžia, negalime atsitraukti nuo kasdienybės darbų, reikalų ir pažvelgti į visą tai kas vyksta tarsi iš „paukščio skrydžio“? Taip geriau matytume kas vyksta iš tikrųjų. Pamatytume savo šalies ir kitų šalių klaidas, pasistengtume pirmieji pasaulyje ištaisyti klaidas sukurti naują geresnę valstybę. Taip galėtume pakeisti mūsų visų, Lietuvos gyventojų, likimą iš esmės, pagerindami situaciją visiems mums dabartyje ir mūsų ateinančioms kartoms ateityje. Argi mes kokie nors proto invalidai, argi mes prastesni už bet kuriuos kitus pasaulio gyventojus, kad net nesvarstome tokios galimybės? Aš tikiu, kad mes galime viską, jei tik būsime vieningi, siekdami užsibrėžto tikslo sukurti geresnę, gražesnę Lietuvos valstybę, kurioje bus gera ir saugu gyventi mums ir mūsų vaikams. Siūlau ir jums tuo patikėti, nes tikėjimas didelė jėga, kuri mums padės Lietuvos valstybę padaryti pavyzdžiu visoms likusioms pasaulio valstybėms.

5. Kitų žmonių informacijos šaltiniai tolesnėms studijoms

http://www.themoneymasters.com/
http://www.moneyasdebt.net/
http://www.zeitgeistmovie.com/

Pagarbiai,
Tomas Maliauka 2009-10-20 (C),
Judėjimo „Aš Lietuvai“ tarybos narys

Komentarų dar nėra, tad jūsiškis bus pirmasis.

Jūsų komentaras