Eugenijus Pučekas. Lietuvos iššūkis krizei – Tavo veiksmų planas valstybei.

Konkursui „Padovanok Lietuvai viziją“.
Vizijos tema: “Lietuvos iššūkis krizei – Tavo veiksmų planas valstybei”.

Santrauka

Vizija – visuomet globalus dalykas, giminingas idealui. Daugelis mūsų turime savo vizijas, kaip Lietuva turėtų vystytis, kokia ji turėtų būti, kaip ji turėtų atrodyti. Visi linkime savo valstybei tik gero. Visi dėl to sutariame. Nesutarimai prasideda tada, kai pradedame siekti tos gerovės, nes tikslas yra vienas, o būdų, kaip pasiekti tikslą, yra begalė. Kurį pasirinkti, kuriuo keliu žengti, kuris kelias greičiausiai atves mus prie norimo rezultato, kuris kelias lengviausias? Čia ir prasideda didžiausi ginčai ir nesutarimai. Tačiau egzistuoja vienas būdas, vadinams sisteminiu, kuris leidžia įvesti daugiau tvarkos į šį chaosą. Sisteminis požiūris leidžia pažvelgti į valstybę, kaip į griežtą tarpusavyje sąveikaujančių elementų sistemą. O apie sistemas mes žinome, pirma, kad visi sistemos elementai tarpusavyje sujingti priežasties-pasėkmės ryšiais, antra, kad sistemas galima valdyti, o jų elgesį prognozuoti. Pasinaudoję šiuo požiūriu mes galime išmokti vesti valstybę vienais iš trumpiausių kelių jos užsibrėžto tikslo link.

Pasaulinė krizė užklupo nepasiruošusius tiek mūsų valstybės vadovus, tiek paprastus piliečius. Didėjantis nedarbas, bankrutuojančios įmonės, augantys mokesčiai verčia mus visus peržiūrėti prioritetus ir ieškoti išeičių iš susidariusios padėties bendromis pastangomis. Kovoje su krize priimami sprendimai didele dalimi nulems, ar artimiausiu metu Lietuva taip ir liks Europos užkampiu, ar pagaliau pateisins Baltijos tigro vardą.

Sveika, mano Lietuva! Padovanosiu Tau savo viziją. Joje Tu esi šalis, kuria didžiuojasi kiekvienas Tavo pilietis, kuria žavisi kiekvienas Tavo svečias, kurią gerbia visos pasaulio šalys. Joje Tu esi visiškai nepriklausoma nuo niekieno malonės, laisva, turtinga, Tavo piliečiai nežino, kas yra skurdas, Tu pati tenkini visus savo poreikius, tad niekam netarnauji už “aukso” gabalą. Tavo vaikai drąsiai žiūri į ateitį, nes ateitis jų nebaugina ir neneša nerimo. Atvirkščiai, ateitis žada vis daugiau naujų atradimų, pakelsiančių visą žmoniją dar vienu laipteliu aukščiau pasaulio evoliucijos piramidėje.

Tu nesi tokia šiuo metu. Ir kas? Kas pasakė, kad aš Tavęs tokios nepamatysiu?! Jau matau! Kol kas savo vizijoje. Tačiau, prabėgs metai, mes dirbsime, eisime kartu į priekį ir pamažu paversime viziją tikrove. Tad palinkėkime sau kuo didžiausios sėkmės ir gero vėjo!

Lietuvos iššūkis krizei. Kodėl būtent ši tema duoda impulsą mano vizijos materializacijai? Visų pirma, todėl, kad krizė, kaip reiškinys, visada veikia kaip katalizatorius, išstumia iš taip pamėgtos komforto zonos ir priverčia priiminėti netikėčiausius, radikaliausius bei drąsiausius sprendimus. Svarbiausia – ji skatina mastyti. Vizija yra kaip savotiškas didelis tikslas, kurio link mes einame. Ir šis didėlis tikslas susidaro iš daugybės mažesnių. Šių mažesnių tikslų pasiekimas, savo ruožtu, reikalaus aibės veiksmų, kurie turės būti įvykdyti kompleksiškai. O kompleksiniam veikimui visada reikės plačios bazės. Mūsų atveju tokios, kaip mano pasirinktoji tema.

Vizija, matymas, įsivaizdavimas… Vizija – tai gražus, saulėtas paveiksliukas, nupasakotas pirmuosiose šio darbo sakiniuose. Kiekvienas galime, netgi privalome turėti vizijų, tačiau vien tik turėjimo nepakanka. Tam, kad vizija taptų tikrove, reikia, visų pirma, veiksmų plano. Apie jį mes detaliau pakalbėsime, bet pradžiai sutarkime, kas gi yra toji valstybė. Esame įpratę suvokti valstybę, kaip trijų darinių: tautos, teritorijos ir valdžios – visumą. Išimkim nors vieną iš trijų ir valstybė nustos egzistavusi, tačiau svarbiausiu sudedamuoju, kaip ten bebūtų išlieka tauta. Dar geriau, jeigu pradėsime žvelgti į valstybę, kaip į veikiančią sistemą, kurios viduje sąveikauja jos elementai. O ką mes žinome apie sistemas? Apie jas žinome, kad, pirma, visi sistemos elementai tarpusavyje sujingti priežasties-pasėkmės ryšiais, antra, kad sistemas galima valdyti, o jų elgesį prognozuoti. Sutikime, jau gera pradžia. Juk tai reiškia, kad beviltiškų situacijų nebūna, ir kad kiekvienai situacijai galima rasti geriausiai tinkantį sprendimą.

Įsivaizduokime trumpam žmogaus kūną, kuris taipogi yra sistema. Kol žmogus yra sveikas, jo kūnas funkcionuoja nepriekaištingai. Bet netikėtai kažkas įvyksta, pasikeičia įprastas sistemos funkcionavimas. Sistemą pradeda varginti problemos – galvos skausmai, bendras silpnumas, skausmas sąnariuose, gerklės skausmas, aukšta kūno temperatūra ir t.t. Žmogus ateina pas gydytoją. Gydytojas užsirašo problemas ir imasi jų sprendimo. “Galvos skausmas. Gerai. Išrašysime jums nuskausminamųjų. Kas toliau. Bendras silpnumas. Rekomenduosime būti daugiau gryname ore, vartoti vitaminus, aktyviai judėti. Aukšta kūno temperatūra. Būtinas lovos režimas, kuo mažiau judėti, gerti temperatūrą numušančius vaistus. Skausmas sąnariuose. Mažiau judėjimo, vartoti sąnarių kaulo audinius atstatančius maisto papildus, nes matyt pasireiškia sąnarių “nusidėvėjimo” efektas. Gerklės skausmas. Išrašysimė nuskausminamųjų ir dezinfekuojančių vaistų. Sėkmės! Linkiu kuo greičiau pasveikti.” Sutikite, kad kažkas čia akivaizdžiai ne taip. Gydytojo patarimai prieštarauja vieni kitiems. Šiose patarimuose visi pasigendame sveiko proto. Paanalizuokime, kodėl taip atsitiko. Mūsų gydytojas pradėjo spręsti žmogaus-sistemos problemas atskirai, izoliuotai viena nuo kitos. Kiekvienai problemai jis pritaikė sprendimą, kuris atrodo visai logiškas, tinkamas ir teisingas konkrečiu atveju. Tačiau žmogus negali vienu metu laikytis lovos režimo ir aktyviai judėti gryname ore. Problemų sprendimo būdai sueina į konfliktą. Gydytojas neįvertino to, kad sistemoje viskas yra sujungta priežasties-pasėkmės ryšiais ir kad sistemos problemos yra kompleksinio pobūdžio. Jis pradėjo kovoti su aiškiai matomais simptomais, neišsiaiškinęs šių simptomų pagrindinės atsiradimo priežasties. O priežastimi buvo virusas. Jeigu mūsų gydytojas iš karto įvertintų problemas, kaip visumą, ir pritaikytų savo profesines žinias su tikslu nustatyti esminę sistemos problemą ir ją pašalinti, jis būtų, pirmiausia, paskiręs pacientui antibiotikų kursą, kas jau būtų pakama priemonė visoms sistemos problemoms pašalinti. Todėl pirmuoju gydymo atveju rezultate mes turime sutrikusį pacientą, nežinantį ką daryti, ar eiti į lauką pabėgioti, ar pasilikti lovoje, bei išleidusį daugybę pinigų vaistams, kurių net nereikia (maisto papildai sąnariams) arba kurie veikia ne itin efektyviai, slopindami tik simptomus, bet neveikdami viruso. Žmogaus organizmas sunaudojo daugybę energijos, pats kovodamas su virusu, nusilpo, o sveikimo procesas užtruko gana ilgai. Antruoju atveju, žmogus, vartodamas antibiotikus iš karto nukreipė visas pastangas kovai su pagrindine sistemos problema – virusu. Jis išleido mažiau lėšų vaistams, jis kovojo su problema efektyviausiu būdu ir pasveiko greičiau. Tad kurį iš šių dviejų sistemų valdymo (problemų sprendimo) būdų rinktumetės Jūs? Sveikas protas kužda, kad antras variantas geresnis, tačiau realybėje kažkodėl sveikas protas dažniausiai ignoruojamas. Ne išimtis, dėja, ir mūsų valstybės valdymo realijos.

Valstybė yra taipogi sistema, ir jos valdymas turi remtis lygiai tokiais pat sistemų valdymo principais. Visų pirma, sistema turi turėti aiškų, lengvai išmatuojamą tikslą. Antra, sistema turi turėti 2-3 matavimus, kurių pagalba mes galėtume vertinti, ar sistemos elementų elgesys priartina ją prie tikslo. Trečia, mes turime išanalizuoti sistemą ir tiksliai nustatyti esminį sistemos trukdį, iš kurio išplaukia kitos problemos-simptomai, kurie trukdo pasiekti daugiau sistemos tikslo vienetų bei apsunkina jos funkcionavimą. Toks trukdis turi būti pašalintas. Štai kas yra vadinama efektyviu sistemos valdymu.

Tikslą valstybei turi iškelti jos piliečiai, jos tauta. Tačiau tauta, kamuojama socialinių, ekonominių, moralės problemų, šiuo metu nesugebėtų tinkamai susidoroti su šia užduotimi. Todėl tarpiniu valstybės tikslu turėtų būti savo tautos paruošimas kokybiniam šuoliui, kad tauta galutinai pribrėstų ir galėtų pati vadovauti savo valstybei, remdamasi tikrosiomis bendražmogiškomis vertybėmis. Toks tautos paruošimas susideda iš visuotinio kokybiško piliečių išsilavinimo, leidžiančio kiekvienam suprasti valstybėje vykstančius procesus bei jų priežasties-pasekmės logiką, leidžiančio priiminėti sprendimus, iš naujos piliečių vertybinės-moralinės sistemos suformavimo, skatinančio nuolatos kurti ir tobulėti, iš ekonominių-socialinių problemų išsprendimo. Tik turėdama tokį pagrindą tauta galės pereiti į kokybiškai nają veikimo lygį ir iškelti savo valstybei tikruosius tikslus. O kol kas mes turėtume pritaikyti efektyvaus sistemų valdymo principus mano ką tik išvardintoms sritims: švietimo, ūkio, socialinės politikos. Grįžtant prie efektyvaus valdymo, manyčiau tai yra nusikaltimas tautai – eikvoti lėšas, laiką, kitus resursus kovai su simptomais, pagrindines šių simptomų problemas paliekant be dėmesio. Tačiau ar mes mokame taip valdyti sistemas? Ar sugebame, kaip geri gydytojai, išgaudyti simptomus-problemas, apjungti jas į loginę visumą, kuri parodytų mums, kas gi iš tikrųjų yra esminis trukdis konkrečios sistemos veikloje? Faktai rodo, kad nesugebame. Mes arba nenorime, arba nemokame. Jeigu mokame, bet nenorime, tai vadinasi kenkimu valstybei. Jeigu norime, bet nemokame – Valio! – galime to išmokti. Tai tėra sveikas protas ir logika. Labai gaila, tačiau mūsų šalies švietimo sistema nemoko vadovauti. Pasirodo, kad vadybos krypties mokslai ir pats vadovavimas yra du skirtingi dalykai. Tad kokios vadovavimo kokybės tokiu atveju galime tikėtis iš valdžios įstaigų? Retorinis klausimas.

Mano minėtus sistemų efektyvumo kėlimo bei efektyvaus valdymo principus naudoja verslas. Šiuo metu pažangiausiomis pasaulyje yra laikomos tokios sistemų valdymo metodikos, kaip “LEAN”, “Apribojimų teorija”, “TQM”, “6 sigmos”. Privatus sekorius išvardintų metodikų pagalba atlieka plačias studijas, kurių tikslas yra aptikti esmines sistemų problemas, trukdančias sistemoms pasiekti daugiau jų tikslo vienetų. Po to, esminės sistemų problemos yra eliminuojamos, o pačios sistemos yra pertvarkomos taip, kad minėtos problemos negalėtų sugrįžti ateityje. Verslas privalo veikti efektyviai, kitaip jis neišgyvens. Verslas, įmonės – tai melžiamos karvutės, kurios, turi išmaitinti piemenį (valstybę), savo šeimininkus (akcininkus) ir galiausiai pačios save (darbuotojus). Todėl būtent verslas yra tas pionierius, kuris atranda, pritaiko ir išbando naujausius bei efektyviausius sistemų valdymo būdus. O valstybė, savo ruožtu, privalo išmokti tuos būdus nukopijuoti ir pritaikyti sau.

Egzistuoja paprastos sprendimų priėmimo metodikos, leidžiančios logikos dėsnių pagalba apjungti pasirinktos sistemos problemas į visumą, nustatyti, kurios problemos yra priežastys, o kurios tiesiog išplaukia iš pirmųjų ir tampa pasėkmėmis. Tokiu būdu galima nustatyti esminę sistemos problemą, kuri duoda pradžią visoms kitoms. Atsekus pagrindinį “sistemos priešą”, į jį smūgiuojama koncentruotai, visomis pajėgomis, nesiblaškant. O pašalinus tą, kuris buvo priežastimi, kartu su juo dingsta ir visos kitos problemos, kurios buvo pasėkmėmis. Todėl ir valstybės strategija visose jos valdymo sferose turi siekti durti “problemų slibinui” tiesiai į širdį, o ne kapoti jam galvas, kurių vietose užauga po dvi naujos.

Mūsų nepriklausoma Lietuva yra dar labai jauna. Valstybė, kaip vaikas, jeigu kažko nemoka, pradžioje turi išmokti nukopijuoti. Vaikas nežino arogancijos. Ir valstybė neturi jos žinoti, ji turi mokytis iš geriausių pavyzdžių. Ir tik išmokus kopijuoti, viską perpratus ir sustiprėjus galima imtis tobulinimo veiksmų bei pradėti kurti kažką savo. Dažniausiai darbdavys, priimantis į darbą naują darbuotoją, reikalaują patirties analogiško darbo srityje. Tuomet pamastykim, pavyzdžiui, kiek naujai išrenkamų Seimo narių, priimamų dirbti valstybės vadovais, turi patirties valdant valstybę? Juk pripažinkim, klausimas kelia šypseną. Nelieka abejonių, mūsų valstybė, kartu su jos vadovais privalo mokytis. Mokytis loginių metodų spręsti problemas bei mokytis kopijuoti kitose šalyse išspręstų analogiškų problemų sprendimo būdus. Tai ir būtų esminės valstybės užduotys. Jas įrašysime, kaip pirmąjį ir antrąjį veiksmų plano punktus.

1. Visi valstybės bei valstybinių įstaigų vadovai turi išmokti sprendimų priėmimo procese naudoti struktūrizuotus loginio mąstymo būdus bei juos taikyti. Taip pat išmanyti pagrindinius sistemų valdymo principus. Tai bus naudinga, nes, pirma, galėsime pereiti prie esminių problemų sprendimo, o ne kovoti su pasekmėmis. Antra, logika neturi kompromisų. Logikoje galimi tik du atsakymo variantai: “taip” arba “ne”. Ir neegzistuoja jokio “gal būt”, kuris sudaro prielaidą manipuliacijoms bei korupcijai. Trečia, parodydama tautai, kokiu loginiu keliu buvo eita priimant vieną ar kitą sprendimą, valdžia gali atkurti pasitikėjimą savo institucijomis piliečių akyse, o piliečiai, matydami griežtą logiką, kurios pagalba stengiamasi užtikrinti bendrus tautos interesus, lengviau pritars netgi ne itin populiariems iš pirmo žvilgsnio sprendimams. Tai ryškiai palengvintų valstybės ir tautos dialogą, bei sudarytų sąlygas visuomenei aktyviau dalyvauti politikoje.

2. Kopijuoti kitų šalių sėkmingą patirtį valstybės valdymo klausimais. Daugelį mūsų žavi kitų šalių, tokių, kaip Švedijos, Suomijos, Japonijos ir kt., sugebėjimas tvarkyti savo valstybės reikalus. Nevalingai kiekvienas pagalvojame, kaip būtų gerai, jei ir Lietuva būtų pasiekusi tiek, kiek pasiekė šios šalys. Todėl prie kiekvienos ministerijos turi būti “realiai veikiantis” analitinis skyrius, užsiimantis kitų šalių patirties perkelimo ir panaudojimo klausimais mūsų šalyje. Tokie analitiniai skyriai turėtų taipogi veikti prie savivaldybių bei kitų biudžetinių įstaigų. Tai keltų mūsų šalies biurokratinio aparato veikimo efektyvumą. Daugelis užsienio valsybių jau naudoja viešojo sektoriaus valdyme metodikas, kurios buvo kuriamos būtent efektyviam verslo sistemų valdymui. Jos sėkmingai naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, valstybės saugumo ir kitose srityse, tuo patvirtindamos savo universalų taikomąjį pobūdį.

Priėjus bendrą sprendimą dėl esminės valstybės užduoties galime keliauti prie kitų veiksmų plano punktų. Šiuometinė ekonominė situacija reikalauja aktyvių veiksmų. Vieni jų turi būti nukreipti į ilgalaikės naudos gavimą, kiti – į padėties stabilizavimą bei trumpalaikę naudą. Noriu pažymėti, kad veiksmų planas valstybei turi apimti ne tik valdžios institucijų veiksmus. Prisiminkim, valstybė – lygu tauta plius valdžia, plius teritorija. Todėl veikti turi ir tauta. Nes šiuo metu situacija gaunasi tokia – tauta išsirenka vadovus, o po to susėda ir pradeda laukti, kada gi vadovai padarys stebuklą, kad visiems taptu geriau gyventi. Supraskim pagaliau, negali vienas ar saujelė žmonių padaryti taip, kad visiems būtų gerą. Veikti turime drauge, bendrai. Tai reiškia, kad turi pasikeisti piliečių požiūris į valstybę, valstybės valdymą, į savo vaidmenį valstybės valdyme. Piliečiai turi pradėti mąstyti bei vertinti savo gyvenimus, savo veiksmus kitomis kategorijomis. Turi atsirasti atsakomybės jausmas, savęs, kaip valstybės šeimininko suvokimas, pilietinis bei politinis aktyvumas. Tai turi eiti iš tautos. Šiuo metu to nėra. O valstybė dažniausiai traktuojama, kaip priešas.

Kaip jau minėjau ankščiau, svarbiausias valstybės požymis yra tauta. Politologijos mokslas apibrėžia tautą kaip etninę kultūrinę žmonių bendruomenę, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: savimonė dėl tautinės priklausomybės, bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Tai bendriniai požymiai, visiškai neužtiktinantys darnaus tautos ir valstybės santykio. Tokį santykį, visų pirma, užtikrina tautos vertybinių nuostatų sistema, tautos sveikata, tiek fizinė, tiek dvasinė bei jos išsilavinimo lygis. Norint valstybėje turėti sveiką, laimingą bei darnią visuomenę, būtina aktyviai formuoti jos užuomazgas per ugdymo bei švietimo institucijas. Taip pat per šeimos institutą. Ir taip mes pereiname prie sekančio veiksmų plano punkto.

3. Butina reformuoti švietimo sistemą taip, kad ji taptų orientuota į išsilavinusios, sveikos, veiklios, atsakingos, aktyvios, kritiškai mąstančios bei kūrybiškos jaunosios kartos formavimą. Istorijos lyginamosios studijos mums rodo, kad Japonija, nusiaubta Antrojo pasaulinio karo, sugebėjo gana greitai atsitiesti, atsistatyti bei tapti lydere technologijų bei socialinės gerovės kūrimo srityse. Japonų tautos sekmės receptas buvo prioritetinis dėmesys jaunųjų kartų ugdymo bei švietimo politikai. Būtent jaunimas yra šalies varomoji jėga, jos ateitis bei atrama senstančioms kartoms. Todėl gyvybiškai svarbu investuoti į šią ateitį. Investuoti tiek lėšas, tiek laiką, tiek geriausias žinias bei kompetenciją. Tą turime daryti ir mes Lietuvoje. Pirmiausia, turi būti efektyviai ugdoma kiekvieno vaiko vertybių sistemą. Kokios visuomenės mes norime po 20 metų? Pagalvokime, nes tas vertybes bei idealus reikia pradėti ugdyti jau dabar. Pagarba, meilė tėvams, gamtai, tevynei, atsakingumas, drąsa, žingeidumas, kritinis mąstymas, aktyvumas, kūrybiškumas. Pirmiausiai šiuos dalykus turi ugdyti jauname žmoguje švietimo sistema, o tik po to jau ji turi suteikti tam tikras specifines žinias apie mus supantį pasaulį. Jauni žmonės turi matyti vertus pagarbos pavyzdžius, bendrauti su autoritetingomis, charizmatiškomis asmenybėmis, jie visada šalia turi matyti sektiną pavyzdį. Ūgdymu turi užsiimti geriausi specialistai, turintys specialių šiuolaikinių psichologijos ir pedagogikos žinių, komunikacinių sugebėjimų, galintys ugdyti jaunąją kartą, o svarbiausią, norintys tai daryti. Vargu ar šalies Pedagoginis universitetas, besikapstantis tarp paskutiniųjų reitingo lentelės vietų, gali šiuo metu pasiūlyti šaliai tokių specialistų. Ugdymo įstaigos, mokyklos turi ruošti jaunąją kartą savarankiškam, aktyviam gyvenimui šalies visuomenėje. Jaunam žmogui turi būti suteiktos pagrindinės praktinės psichologijos žinios, turi būti išugdyti efektyvaus bendravimo, konfliktų sprendimo įgūdžiai, jis turi būti perpratęs efektyvaus sprendimų priėmimo bei tikslų pasiekimo metodus. Jaunimas nuo mažens turi būti supažindinamas su priežasties-pasėkmės logika, kad galėtų išmokti prognozuoti savo veiksmų pasekmes. Informacijos amžiuje turi būti mokoma, kaip efektyviai įsisavinti žinias, kaip kritiškai jas vertinti, kaip geriau įsiminti informaciją, kaip ją filtruoti, kaip apdoroti, kaip dirbti su dideliais informacijos kiekiais, turi būti mokoma, kaip efektyviai mokytis. To mūsų mokyklose, dėja, nemokoma. Kai nuolatos besikeičiantis gyvenimas lekia pirmyn, mokyklos bei mokymo programos juda iš paskos vėžlio griečiu. Labai toliaregiška, argi ne taip? O štai kitos pasaulio valstybės jau palyginti seniai naudoja pažangius Apribojimų teorijos mąstymo procesų metodikas (TOCFE) ką tik paminėtų tikslų pasiekimui, mokydami vaikus šių metodų jau nuo pradinių klasių. Kaip jau buvo minėta, nereikia išradinėti dviračio, imkim ir kopijuokim, kas geriausia.

Papildomai būtina užtikrinti jaunimo užimtumą ir kūribiškumo ugdymą, į pagalbą pasitelkiant įvairias skatinamąsias priemones, rengiant konkursus, remiant, priduodant renginiams viešumos, skatinant jaunimą varžytis, progresuoti. Taipogi labai svarbu remti įvairias jaunimo iniciatyvas, sudarinėti visas sąlygas tokioms iniciatyvoms plėtotis. Būtina leisti jaunimui prisidėti prie valstybės valdymo ir duoti pajausti, kad jie gali daryti įtaką, kad jie turi būti aktyvūs, nes valstybės gyvenimas – tai visų mūsų bendras gyvenimas, ir mes privalome dalyvauti valdant savo gyvenimus, kitaip juos valdys kažkas kitas.

Pagaliau, fizinis mokymas švietimo įstaigose turi nustoti būti formalumu, nes būtų pats laikas paneigti medikų pasisakymus, kad daugiau nei pusė šaukiamojo amžiaus jaunuolių yra netinkami tarnybai kariuomenėje dėl sveikatos problemų arba fizinio lavinimo stokos. Juk mes norime sveikos visuomenės ir sveikų palikuonių. Taip pat turi būti vykdoma žymiai griežtesnė valstybės politika alkocholio ir cigarečių prekybos srityje kartu su aktyviu sveiko gyvenimo būdo propogavimu. Kaip tai padaryti mums vėlgi galėtų parodyti kitų šalių patirtis. Tik aklas gali nepastebėti, kaip degraduoja visuomenė, ypač jaunimas, vartodamas svaigalus.

Ką tik aptarėme ilgalaikio pobūdžio priemonę, orientuotą į šalies jaunosios kartos ugdymą. Veiksmų, įvykdytų pagal šią priemonę, rezultatai pasimatytų po 15-20 metų, o ką gi daryti iki tol? Juk šalies ekomomika išgyveną itin sunkų laikotarpį ir sprendimų reikia dabar. Šiuos sprendimus mes puikiai žinome, pati gamta padiktavo mums juos prieš daugelį tūkstančių metų. Dar akmens amžiuje žmonės suprato, kad individų bendruomenė turi neginčytinai daugiau šansų užtikrinti savo grupės gerovę, sotų gyvenimą, apsaugą, išlikimą bei sėkmingą giminės pratęsimą, negu pavieniui gyvenantys individai. Mokslininkai pavadino šį faktą sinergija, kurios esmę lakoniškiausiai apibūdina keli skaičiai ir matematiniai veiksmai: 2 + 2 = 5. Štai ir pradeda aiškėti sekantis veiksmų plano punktas.

4. Šalies valdžios institucijos turi aktyviai skatinti pilietinių iniciatyvų atsiradimą bei bendruomenių kūrimąsi. Veikdami drauge žmonės be abejonių pasiekia žymiai daugiau, negu veikdami atskirai. Taip pat tikslai yra pasiekiami žymiai greičiau. Dažnas žmogus tai supranta, tačiau daugelis turime vidinį barjerą, kuris sulaiko mus nuo ėmimosi iniciatyvos nuo aktyvių veiksmų. Tai gali būti įsivaizduojama įgūdžių stoka, baimė atrodyti kvailai su savo pasiūlymais, įsitikinimas, kad tavo siūlymai nieko nesudomins, kad žmonės yra per daug užsiėmę kitais, svarbesniais dalykais. Rezultate, kiekvienas vargstame atskirai, kiekvienas kartojame savo pirmtakių klaidas, gaištame savo laiką ir gan dažnai net nepasiekiame savo numatytų tikslų. Savo ruožtu ekonominis sunkmetis atvaizduoja tokį laikotarpį, kuomet daugelis turi daugiau laisvo laiko, nes neteko darbo ar dėl kitokių priežasčių, ir kuomet ypač išryškėja tam tikros socialinės, ekonominės problemos. Daugelį problemų piliečiai sugebėtų išsprėsti savo jėgomis, suvienydami pastangas ir nelaukdami “malonės” iš valdžios institucijų, tačiau to neatsitinka. Trūksta paskatinimo, trūksta sėkmingų pavyzdžių, trūksta motyvacijos. Būtent į tai turi būti nukreipta valstybės politika šiuo klausimu. Valstybė turi aprūpinti visuomenę pilna informacija apie galimybes burtis į bendruomenes, apie tai, kokias problemas bendruomenės pajėgios spręsti savo jėgomis, kokią naudą duodą stipri bendruomenė savo nariams, kaip pasinaudoti ES bei vidaus valstybės suteikiamomis galimybėmis gauti paramą bendruomenės veiklai finansuoti, apie sėkmingus užsienio bei vietos bendruomenių veikimo pavyzdžius, ir apie tai, kokias problemas ir kokiais būdais šios bendruomenės jau sugebėjo išspręsti. Valstybė turi ruošti bendruomenių lyderius, skatinti juos, duoti startą bendruomenių kūrimosi procesui, kviesti bendruomenes kartu dalyvauti valdant valstybę bei spręsti visiems rūpimus klausimus. Būtina skatinti žmonių aktyvumą bei motyvaciją burtis, būtina paleisti bendruomenių kūrimosi procesą, kuris, vos gavęs teisingą pradinį impulsą bei tinkamą pagreitį, toliau riedės savarankiškai. Reikia tik duoti žmonėms pajausti bendruomenių veikimo privalumus ir naudą, kurią gauna kiekvienas bendruomenės narys. Šiuo metu daug kas mano, kad visas problemas turi išspręsti valdžia, o mes – piliečiai – tik sedėsimė ir lauksime, kol viskas pagerės. Svarbiausią, reikia pakeisti mūsų piliečių įsitikinimą, kad jie negali įtakoti savo gyvenimo kokybės, ir dėl to atsitveria nuo viso pasaulio ir keiksnoja pačių išrinktus valstybės vadovus. Valstybė turi imtis visų įmanomų veiksmų tokiam įsitikinimui pakeisti. Visuomenė, savo ruožtu, turi suprasti, kad spręsti pagrindines šalies problemas valdžia privalo, ir ji stengiasi, tačiau jai ne visada pavyksta arba pavyksta ne taip, kaip mes to norėtumėm, todėl turime jai padėti, nes ne visada mumis yra rūpinamasi taip, kaip mes to norėtume, dėl to kartais mes patys turime pasirūpinti savimi ir savo gerove.

O ką gi iš tikrųjų gali bendruomenės? Visų pirma, krizės akivaizdoje jos gali užtikrinti savo bendruomenės narių saugumą. Aš kalbu apie saugios kaiminystės programas bendruomenėse. Juk puikiai suprantame, kad policijos pareigūnai fiziškai negali vienu metu būti visur ir taip užkirsti kelią visiems nusikaltimams. Todėl bendruomenės galėtų rūpintis savo narių bei jų turto saugumu ir pranešinėti policijos pareigūnams apie įtartinus įvykius bei asmenis, apie daromus nusikaltimus. Kas taip pat aktualu, jos gali padėti namų ūkiams taupyti lėšas bei užsidirbti pragyvenimui. Ekonominis sunkmetis išsiskiria tuo, kad pasikeičia didžiojoje visuomenės dalyje balansas tarp piniginių ir laiko išteklių. Visuomenė turi mažiau pinigų ir daugiau laisvo laiko. O kaip žinia, Lietuva turi gilias agrarines tradicijas. Daugelis esame ragavę žemės ūkio darbų. Dažnas Lietuvoje turime sodus, žemės lopinėlius, paveldėtus iš senelių ir pan., kurių dabar nenaudojame, arba neišnaudojame pilnai. Susikūrusi bendruomenė galėtų bendromis narių jėgomis išnaudoti laiko perteklių ir prižiūrėti nedidėlį ūkį, kuriame būtų auginamas pagrindinius bendruomenės poreikus tenkinantis kiekis vaisių bei daržovių. Juk daugelis vis tiek neturi darbo, o laiko yra į valias, ir tas laikas nieko nekainuoja, be to darbas būtų tolygiai paskirstomas tarp bendruomenės narių lygybės bei teisingumo pagrindais. Štai puikus pavyzdys, kaip bendruomenė ekonominio sunkmečio metu gali apsirūpinti ekologiškais maisto produktais, rūpintis sveika mityba, taupyti bei išlaikyti lietuvišką kapitalą savo šalyje, neperkant iš kitų šalių importuotų žemės ūkio produktų. Ir tai tik vienas iš daugybės galimų pavyzdžių. Bendruomenių pastangomis gali būti tvarkoma aplinka, vietinė infrastruktūra, gali būti vykdoma komercinė veikla, propoguojamas sveiko gyvenimo būdas, sportas. Lietuvoje jau yra vėjo jėgaines įrengusių bendruomenių, kurių gaminama elektros energija parduodama elektros tinklams, o gautas pelnas panaudojamas bendruomenės problemoms spręsti. Bendruomenių veikimo galimybės yra beveik beribės. Nuo laisvalaikio organizavimo, kultūrinio savitumo ir tradicijų puoselėjimo iki aktyvaus lobizmo ir dalyvavimo valstybės valdyme. Tereikia sudaryti tam tinkamas sąlygas, o būtent, padėti formuotis mūsų visuomenėje naujai vertybių sistemai, kurį būtų orientuota į platų, nevaržomą, kūrybišką mąstymą, atsakomybę už savę ir savo aplinką, pilietinį, politinį aktyvumą, bendruomeniškumą bei suvokimą, kad visi mes kartu esame galinga jėga ir galime būti vieni kitiems labai labai naudingi.

5. Kitas neginčytinas valdžios uždavinys – smulkaus ir vidutinio verslo (svv) “realus” skatinimas. Tiek piliečiai, tiek valdymo institucijos pirmiausią turi gerai įsisąmoninti vieną esminį dalyką – svarbiausias veiksnys, lemiantis bet kurios valstybės ekonominės bei socialinės gerovės lygį yra smulkus ir vidutinis verslas bei realus jo paplitimo lygis valstybėje. Ir kuo daugiau sėkmingai veikiančių svv įmonių darbuojasi šalyje, tuo geriau yra valstybei, o kuo geriau yra valstybei, tuo geriau yra kiekvienam šios valstybės piliečiui, nes kiekvienas esame savo valstybės sudedamoji dalis. Lietuviškas smulkus ir vidutinis verslas yra visų mūsų laimingo ir sotaus gyvenimo pagrindas. Todėl verslumo ugdymas bei skatinimas turi būtų prioritetinis valdžios uždavinys. Lygiuotis šioje srityje būtų galima į Skandinavijos šalis, kurių sugebėjimais tvarkyti savo šalių ūkius žavisi daugybė valstybių. Turi būti skiriama pakankamai lėšų ir dėmesio, pirmiausią, verslumo, kaip žmogaus savybės, ugdymui bei verslo kultūros populiarinimui. Pradedantiems arba mąstantiems pradėti verslą turi būti sudaromos geriausios sąlygos gauti pilną reikalingą informaciją sėkmingam startui. Būtina palengvinti bei supaprastinti verslo subjektų teisinio įforminimo procedūras. Labai padėtų spartesne verslo inkubatorių plėtra. Itin opus klausimas besikuriančiam verslui yra mokesčiai ir mokestinės lengvatos. Idealiu sprendimu būtų visiškas naujai susikūrusios įmonės atleidimas nuo prievolės mokėti mokesčius pirmaisiais veiklos metais. Tai leistų jauniems verslininkams realiomis rinkos sąlygomis patikrinti savo idėjos gyvybingumą, įsivažiuoti į darbą, išmokti tvarkytis su įmonės buhalteriją bei perprasti daugelį su bendrovės funkcionavimu susijusių niuansų. Kitais žodžiais, pilietis, nusprendęs užsiimti verslu iš visuomenės ir valdžios atstovų turi sulaukti pagarbaus požiūrio, visokeriopos pagalbos, paramos ir pradinių starto sąlygų palengvinimo. Jau veikiančios svv įmonės turi turėti sąlygas gauti paramą verslo efektyvumo kėlimui. Kas leistų joms lengviau konkuruoti užsienio rinkose. Dar vienas svarbus dalykas – eksporto skatinimas, ir valstybes vaidmuo čia turi labai didelę reikšmę. Labai svarbu, kad pinigai iš užsienio tekėtų į mūsų valstybę, o ne atvirkščiai. Tą turi suvokti ir eiliniai Lietuvos piliečiai. Kiekvienas šalies pilietis krizės laikotarpiu privalo stengtis teikti pirmenybę lietuviškoms prekėms bei produktams, nes taip jis palaiko savo gimtąją šalį ir jos gamintojus, pinigai lieka valstybės viduje.

Kiti valstybės politikos aspektai į kuriuos itin jautriai reaguoja visuomenė yra sveikatos apsauga ir visuomenės saugumas. Jie formuluoja naują ir labai svarbią užduotį valdžiai.

6. Šalies valdžios institucijos privalo užtikrinti nepriekaištingą ir efektyvų sveikatos apsaugos sistemos veikimą, taip pat analogišką piliečių saugumo užtikrinimo sistemos veikimą. Sutinku, kad dabar ir taip jau skiriamos didžiulės pinigų sumos minėtų sistemų veikimo užtikrinimui, tačiau pabandykime ir čia išlikti logiškais ir remtis priežasties-pasėkmės logika. Juk jau seniai tapo aišku, kad kovoti reikia ne su pasėkmėmis. Šiuo atveju didžiausios pastangos turi būti kreipiamos į prevenciją. Nors ir negreitai, tačiau tokios investicijos ilgainiui atsiperka visuomenei su kaupu. Ir vėlgi atsiremiame į naujos vertybinės sistemos formavimą visuomenėje. Mankšta, sportas, saviugda, sveiko gyvenimo propagavimas turi tapti populiariu reiškiniu. Tai turi tapti įpročiu. Lygiai taip pat darbas su jaunimu, vertybinių nuostatų formavimas, užimtumas, socialinės garantijos ir kt. turi stoti į kovą su nusikalstamumu.

Štai, mes ir perėjome per pagrindines užduotis, kurios sudaro veiksmų planą mūsų valstybei, Tau, mūsų Lietuva. Kas svarbiausią, namų darbus gavo tiek šalies valdžios atstovai, tiek eiliniai mūsų piliečiai. Visi turime stengtis. Be abejo, darbų yra žymiai daugiau, negu čia aprašyta, tačiau aprašytieji darbai užduoda mums pagrindinę veikimo kryptį, o šalia įvardinti būdai, priemonės ir įrankiai, kurių pagalba mes efektyviai judėsime mūsų vizijos link. Sėkmės!

Eugenijus Pučekas

komentarų yra lygiai 0

Jūsų komentaras