Common sense

Esė konkursui „Padovanok Lietuvai viziją“

SANTRAUKA

Šioje šalyje nėra vietos vaikams. Šalyje, kur tėvai vaikams vidutiniškai skiria 7 minutes per parą (pgl. UNICEF tyrimą), mažiesiems jos gyventojams gyvybiškai trūksta alternatyvos stokojamam tėvelių dėmesiui.

Ta alternatyva galėtų būti saugi ir ugdanti kultūrinė aplinka. Kai suaugusieji dirba dviejuose darbuose norėdami išlaikyti savo šeimas ir pavargę neberanda laiko pabūti su savo atžalomis, vietoje tėvų su jais galėtų „pabūti“ įvairiausios medijos.

Tėvų dėmesio alternatyvą vaikams privalo pasiūlyti valstybė. Valstybė turi remti kokybišką vaikų periodiką ir programas, kurios ugdytų jauną žmogų. Ugdytų, o ne bukintų ir emociškai skurdintų, kaip yra dabar.

Reikia pasiekti proveržį padedant tėvams auklėti ir šviesti krašto nepilnamečius. Dėl šio tikslo Vyriausybė galėtų įkurti atskirą Vaikų ministeriją, kuri taptu didele idėjų generavimo, auklėjimo programų įgyvendinimo, vaikų žiniasklaidos kūrimo aparatu ir tarpininku.

Vaikų ministerija turėtų grįžti ir grąžinti prie nuoširdaus rūpesčio mažaisiais, kuriuos šiuo skubančios Lietuvos laikmečiu nedovanotinai apleidome.

Išsigandusi trečiokė dar prasitarė, kad radusi kruviną mamą bėgo į kambarį pažiūrėti, ar nepavogtas jos kompiuteris.

(iš pasakojimo apie Kauno žudynes[1])

Negalime būti tiktai praeiviai, kurie nereaguoja į tai, ką mato.
(K. K. Šiaulytis[2])

Nors pats esu vakarykštis vaikas, jau spėjau patirti, kad Lietuvoje nieko iš esmės nepakeisi. Suaugusiųjų sąmonės veikia pagal sovietinius šablonus, o vakarykščiai vaikai paprasčiausiai perima vyresniųjų papročius.

Sovietmečiu patirtos traumos ir išmokti elgesio modeliai yra giliai įsišakniję ir kaip ta juodoji skylė susiurbia visą priartėjusią materiją – jaunųjų suaugusiųjų energiją, materializmą, šviežią kraują, svajones, idealus, susiurbia tai ir bloškia į tamsią lietuvišką realybę.

Keičiami tik fasadai ir dekoracijos.

Vakarykštis vaikas iš šios skylės gali ištrūkti tik per atgalinį išėjimą – emigruodamas. Didžiausias suaugusiųjų pasiekimas – narystė Europos Sąjungoje – suteikė bent tokią galimybę.

Kaip apsaugoti dabartinius vaikus – ateities vedlius, nuo šios alternatyvos? Kaip juos išugdyti, kad jiems perėmus valstybę iš savo tėvelių, jie šalies laivą plukdytų ne per korupcijos, melo, intrigų, vartojimo ir hedonizmo pelkę, o tiesesniu kursu, kuriame – gerovės valstybės horizontas?

Šioji vizija nepateiks atsakymo į tokius klausimus. Sugalvojau tik keletą užuominų. Tačiau esu tikras, kad ilgainiui neradus atsakymų, per artimiausius dešimtmečius nepasiekus lemiamo proveržio auklėjant vaikus, apie Lietuvos valstybę bus beprasmiška kalbėti. Liksime atšiauria Europos Sąjungos provincija, baldais aprūpinančią skandinavus, o mėlynakėmis – pietiečius.

***

Neseniai susipažinau su dviem 18 ir 20 metų Lietuvos pilietėmis. Tai buvo praturtinančios pažintys. Deja, spalį jiedvi jau nebegyvena Lietuvoje – pakėlė sparnus studijuoti į užsienį.

Supratau, kad šitaip netenku ne tik dviejų būsimų draugų, šitaip daug netenka ir Lietuva. Taip, žinoma, galbūt jos dar sugrįš, gal neįtrauks jų, jaunųjų, patrauklios visuomenės ir platūs horizontai, gal širdyse triukšmingu aidu atsilieps Tėvynės ilgesys… Norėčiau tuo tikėti, bet, pagal emigracijos tendencijas, 1/2 judviejų tikriausiai taip ir liks svetimame krašte.

Kiti neseni susitikimai su jaunais žmonėmis nebuvo tokie malonūs kaip minėtieji. Praėjusią vasarą kaip niekad dažnai gatvėje sulaukdavau klausimo: „Gal turite cigaretę?“ Klausimas taip nestebintų, jeigu manęs to teirautųsi ne pypliai, kuriems vos pradėjo kaltis ūsai ar formuotis krūtys. Akiplėšiška! Kiekvieno tokio interesanto iškart paklausdavau, o kiek jam metų. Vis pataikydavau ant penkiolikmečių arba tokio amžiaus save pristačiusiųjų, todėl apie vaišinimą cigarete pasiūlydavau pamiršti. Dar pridurdavau, jog nesipratintų, bei patikindavau, kad priklausomybė yra mėšlas, kad man pačiam rūkyti yra šlykštu ir nuo šios lėtinės savižudybės sunku išsivaduoti.

Turiu pabrėžti, kad viena mergaitė po tokio mano atsakymo pasijuto nepatogiai, tad ėmė maloniai bei mandagiai atsiprašinėti. Vadinasi, išauklėta. Tad kas ją verčia prašyti cigaretės? Pavyzdys, bendraamžių spaudimas? Ir ką būtų galima padaryti, kad jai pasidarytų gėda ne tik išgirdus suaugusiojo atsakymą, bet jau prieš pat tokį ketinimą – užsirūkyt?..

Galiausiai trečias praėjusios vasaros susitikimas buvo toks pribloškiantis, kad supratau vaikų sąmonėje esant pažeista kažką esmingo, fundamentalaus, gyvybiško. Man tas nutikimas buvo įrodymas. Įrodymas, kad vaikystė Lietuvoje, kur tėvai savo vaikams skiria vos 0,5 procento paros laiko, tampa fantomu.

Negaliu atpasakoti, kas tą vasaros pavakarę buvo pasakyta, nes tektų pavartoti riebų keiksmažodį. Pasakysiu tik tiek, kad šitokiais žodžiais baigti trijų nepilnamečių – dviejų merginų ir vaikino susitikimą – yra nenormalu. Mano pastebėjimai nėra davatkiški, tiesiog esu tikras, kad tai, ką po tarytumei įprasto trijų paauglių susitikimo ištarė vienas iš jų, yra nesveika. Tuose jaunuolio išsakytuose žodžiuose buvo tiek cinizmo, kiek užtektų visai politinei kadencijai, ir tiek gilios nešvankybės, kad tiek nerastum jokiame S. Coheno „Borato“ filme.

Neabejoju, kad taip mąstantis ir taip kalbantis jis nėra vienintelis. Tokių jaunuolių suskaičiuosime daug. Jie atstovauja greito maisto, greitos informacijos ir greitos karjeros kartai.

Aš pats esu ant šios kartos ribos – jau ne sovietinis žmogus, bet dar ir ne XXI amžiaus jaunuolis. Pastarasis turi mažiau skrupulų, bet didelę motyvaciją imti. Imti čia, dabar, viena kryptimi.

***

Kad ir kaip būtų, staigus kultūrinis virsmas kritus uždangai, paveikė ir mane. Sugrįšiu į kelis savo atsiminimus ir įvertinsiu jų poveikį, kad galėčiau svariau svarstyti, kuo pasižymi dabartiniai vaikai ir paaugliai.

Dabar jau sudegusiame Palangos Kurhauze praėjusio dešimtmečio pradžioje veikė toks tarytum kino teatras: per kelis televizoriaus ekranus iš vaizdo grotuvo buvo rodomi filmai. Tuomet Lietuvos televizija tokių dar netransliavo, todėl susimokėjus tam tikrą pinigą buvo galima pažiūrėti išsilaisvinusioje šalyje dar neregėtų pramogų. Tai buvo amerikietiškos juostos. Atsimenu, ateidavau, susimokėdavau kontrolierei ir, įsitaisęs pirmoje eilėje, mėgaudavausi kruvinais Holivudo industrijos kūriniais. Labiausiai mane žavėjo koviniai filmai su Bruce`u Lee ir Jean-Claude`u Van Damme`u. Atsimenu, būdavo, grįždavau po reginio toks įsikrovęs, kad atsistojęs prieš veidrodį bandydavau kartoti B. Lee judesius. Laimė, filmai greitai atsibodo, o gal kontora Kurkauze užsidarė, todėl kovotoju netapau. Nors jeigu ir būčiau tapęs, tai nieko čia dar blogo.

Mano manymu, blogiau yra tai, kokius pavyzdžius kopijuoja dabarties vaikai. Populiariojoje svetainėje „Youtube“ pateikiama šimtai vaizdo įrašų, kuriuose jaunos merginos mėgdžioja jų numylėtinę Lady Gagą – ne tik perdainuodamos jos šlagerius, bet ir kruopščiai kopijuodamos šios scenos pažibos makiažą. Jos kruopščiai pasidažo prieš kamerą ir savo išmone pasidalina su visu pasauliu. Dauguma pranešimų taip ir vadinami: Lady Gagos įkvėpta išvaizda („inspired look“ – angl.).

Mergaitės nori būti panašios į šia žvaigždę. Jų požiūrį dar pakursto visa pramogų industrija ir jai padlaižiaujanti žiniasklaida, aprašanti kiekvieną tokių megagarsenybių krypt ir šypt. Vien praėjusį rugsėjį „Delfi gatvėje“ apie aptariamą dainininkę buvo pateikti 7 pranešimai. Žodžiu, 7 tekstai apie nieką. Tiesa, viena žinutė išėjo su tokia antrašte: „Lady GaGos pasirodymai neigiamai veikia paauglių psichiką“.

Ar bereikia daugiau pastarojo teiginio įrodymų, kai kažkokios dvi marijampolietės seserys išėjo į sceną atlikti būtent šios atlikėjos kūrinį „Poker Face“, nors neturi nei balso, nei, regis, elementarios klausos? Kur buvo patyrusių saugusiųjų balsas, galėjęs jas sustabdyti nuo tokios kvailystės ir viešos pajuokos? Tiesa, dabar merginos jau yra pilnametės ir pačios sprendžia už save. Bet ar netrūksta joms vidujo skrupulo, turinčio atbaidyti sąmoningą žmogų nuo tokio beviltiško veiksmo? O jeigu ir trūksta, tai kur jis prapuolęs? Tikriausiai tas skrupulas liko paslėptas po šia „Poker Face“ kauke. Kauke, reprezentuojančią malonumą, pasitenkinimą, pripažinimą kaip aukščiausią vertybę.

Natūralu manyti, kad jeigu paauglės mėgdžioja savo dievaitę, tai ir sutinka su jos tekstuose ir vaizdo klipuose išsakoma filosofija, kurią paprasčiausiai galima apibūdinti vienu žodžiu – vulgarybė. Nei tuose tekstuose kokio polėkio, nei gero skonio – net tas pats mandrumas jau nuvalkiotas ir įsiėdęs.

Tačiau vaikams patinka.

***

Esu tikras, kad Lady Gagos reikšmės paauglių pasaulėžiūrai bei nuostatoms formuotis nepervertinu. Žinoma, viena pati šį amerikiečių scenos pamaiva nieko nelemtų, bet kad yra gausybės jos klonų, nuolat transliuojamų iš televizijos ekranų ir žurnalų puslapių. Antai giliaminčiam profesoriui Arvydui Šliogeriui „zvonkė“, atrodo, netgi tampa viena kertinių jo filosofijos kategorijų, nes vis pamini šią sąvoką savo viešuose pasisakymuose ir paskaitose: „[...] ant mūsų visų galvų yra užmauti ideologiniai šalmai. Beveik kiekvienas mūsų žodis perfiltruojamas per ideologines mašinas [...]. Kaip ta ideologija pateikiama? Sovietmečiu prieš ją buvo lengva atsilaikyti, nes ji buvo užrašyta ant tanko. O dabar ji užrašyta ant Zvonkės pasturgalio“[3].

Galiausiai ši „zvonkės“ ar „gagos“ išraišką turinti ideologija nėra transliuojama į beorę erdvę, ji pasiekia konkretų adresatą – dar besiformuojančios kartos protus. Šio mechanizmo veikimą, kai pranešimas („zvonkė“) tampa materialus (mergaitė nori tapti panaši į Nataliją Zvonkę), iliustruosiu pavyzdžiu iš asmeninės patirties.

Man buvo dvylika, kai į rankas pateko lipdukų albumas apie NBA krepšinio žvaigždes. Albumui užpildyti reikėjo pirkti pakuotes po šešis lipdukus, juos klijuoti, mainyti į dar neturimus ir galiausiai nepalikti nė vieno tuščio laukelio. Atsimenu, taip įsismaginau juos klijuoti, kad dėl tikslo užpildyti albumą išleisdavau visus kišenpinigius. Surinkęs daugiau kaip šimtą spalvotų lipdukų su žymiausiais pasaulio atletais jau turėjau visą kolekciją – anuometinio NBA sezono žvaigždžių komplektą. Viena nuotrauka buvo ir naujoko Arvydo Sabonio.

Sykiu tie krepšininkų atvaizdai mane įkvėpė būti panašų į juos. Tuo metu krepšinį žaidžiau apverktinai, bet iš kažkur atsirado stiprios vidinės energijos paimti kamuolį, nueiti į mokyklos aikštelę, ir vienam sau pačiam mėtyti, mėtyti, mėtyti. Iš pradžių iš po krepšio, po to – iš tolėliau. Mokiausi mesti nuo galvos, daryti verpstę, tarsi kopijuodamas tuos milžinus iš albumo. Buvo vasara.

Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, per kūno kultūros pamokas tarp klasės draugų ne tik tapau pastebimas, bet jau net ir gaudavau perdavimų.

Abejoju, ar būčiau išmokęs žaisti krepšinį, jeigu ne tas spalvingas ir brangus fotografijų su NBA žvaigždėmis albumas.

Tokių pavyzdžių, kai mane paveikė įvairiausios medijos, atsimenu apsčiai. Laimė, daugiau jų buvo teigiamų – kviečiančių kurti, domėtis, suprasti, o ne neigiamų – peršančių vartoti, praūžti, apsvaigti.

Antai kaip galingai žiniasklaida veikia nesusiformavusias sąmones, iškalbingai rodo ir tvirkinimo istorija viename Lietuvos kaime. Ten aštuonmetį berniuką prievartavęs septyniolikmetis paauglys teismui teigė, kad šiurpų nusikaltimą padarė paveiktas per televiziją rodomų erotinių laidų ir reklamų[4]… Neigiamą televizijos poveikį nebrandiems protams patvirtina ir ne vienas užsienyje atliktas tyrimas.

***

Kaip vieną iš tokių didelę įtaką mano „žaliai“ sąmonei padariusių medijų vertinu „Žaliąjį laikraštį“, gerbiamo dailininko Kazio Kęstučio Šiaulyčio leistą mėnesinį žurnalą vaikams. Savo vaikystę galėčiau vadinti laimingą vien todėl, kad tuo metu jį skaičiau. „Žaliajam laikraščiui“ negalėjo prilygti joks kitas žurnalas. Tačiau jis nebeina jau geras dešimtmetis. Galbūt nebūtų taip nostalgiškai gaila šio leidinio, jei XXI amžiuje 10–15 m. žmonės turėtų periodinį jo analogą, galėtų paskaitinėti kažko panašaus.

Ar turi? Ne. Iš dalies vaikus ir paauglius praturtinančios periodikos spragą užpildo „Bitutė“ ir „Pašvaistė“. Bet kiek moksleivių apie šiuos žurnalėlius bent girdėję?..

Užtat spaudos kioskai užgrūsti leidiniais, siūlančiais vien pramogą – nuo kompiuterinių žaidimų iki smulkių aprašymų apie madą ir kosmetiką. O kiek puslapių dar skiriama žvaigždėms, kurios užgestų akimirksniu, jeigu ne šis vaikų ir pramogų žiniasklaidos dėmesys.

Net pretenzingai pavadinta „Delfi gatvė“, į kurią iš pradžių dėjau dideles viltis, nuėjo lengviausiu, pigiausiu ir populiariausiu keliu. Štai šio kanalo jaunimui birželio 25-osios pirmojo puslapio, rodomo lankomiausio šalies portalo „Delfi“ dešinėje, turinys:

Pradžiamokslis: kaip tapti kerėtoja?

Nenusileisk žvaigždėms – pasitikėk savimi kaip garsenybė
10 natūralių afrodiziakų: sugundyk be pastangų
Rio De Jeneiro paplūdimio mados: užburiantis seksualumas

DELFI skaitytojai išrinko savo favoritę – geriausią modelį

Vėl tos pačios trivialios temos, kaip mantros kartojamos, išsakytos, perkalbėtos paauglių periodikoje… Ir kaip taip nepavargt? Solidesnės temos – apie subkultūras, psichologo patarimai ar interviu su turinčiais ką pasakyti jaunuoliais paklysta šios vienadienės sexy informacijos jūroje. Vasarą sutikau bendraamžę kolegę, dirbusia vieno tokios tematikos leidinio redaktore. Nevyniodama į vatą ji pripažino, kad kurti tokį turinį jai pačiai atrodo beprasmiška ir yra įgrisę.

Tai, kad maždaug 10–15 m. paauglių auditorija neturi nė vieno rimto, kviečiančio pagalvoti ir kurti leidinio, yra nacionalinė šios šalies nelaimė. Kai nėra atsvaros ir atsako hedonistiniam malonumo ir seksualumo kultui, per visus egzistuojančius kanalus diegiamam nuo pat mažumės, dažno vaiko sąmonė tampa kaip uragano, sausrų ir kitų stichijų nusiaubta dykra. Į jų tabula rasa įrašoma klaidinanti informacija.

„Nėra laikraščio, kuriame būtų kūrybingumą, reakciją, pilietiškumą skatinančių tekstų, pasvarstymų apie patyčių žalą ir pan. Ši niša laisva, todėl ją užpildo įvairūs smurtiniai tinklalapiai ir „kontraceptinė“ žiniasklaida“, – sako pasakų autorius Vytautas V. Landsbergis[5].

Man baugu, kad „Zvonkės užpakalio“ ideologijos adeptams – šiems pirmiausia imti linkusiems vaikams – vėliau turėsime patikėti Kuršių nerijos, Vilniaus senamiesčio apsaugą, parkų ir paežerių priežiūrą.

Todėl reikia stiprios atsvaros, krypties, kelrodžio. Dabar arba niekada. Ir tai nereikalauja milžiniškų pastangų. Kaip teigia K. K. Šiaulytis, įduoti leidinį vaikui į rankas nekainuotų daugiau nei iškepti jam kotletą. Ir tai – tik vieną kartą per mėnesį! „Tačiau išvirti pietus lengviau, nei suburti rimtą redakciją. Lengviau traškučių maišą sutriaukšti, nei žurnalą perskaityti“, – sako dailininkas[6].

***

Tad mano vizija Lietuvai su žiniasklaida vaikams pirmiausia ir susijusi: valstybė privalo rimčiau remti mažiesiems ir jauniesiems krašto gyventojams skirtą periodiką, radijo ir televizijos programas.

Dėl šio tikslo galėtų būti sukurta atskira Vaikų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerijai paliekant rūpintis „krepšeliais“ ir aukštuoju mokslu. Toks sprendimas iš karto duotų efektą, kaip kad atsitiko energetikos srityje, įsteigus Energetikos ministeriją.

Vadovauti Vaikui ministerijai turėtų žmogus iš pašalės – ne iš Seimo, ne iš biurokratų ir – ginkdie – ne iš liberalų. Toks tylus, bet dirbantis specialistas kaip energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Pavyzdžiui, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius arba kurios nors kitos mokyklos vadovas. Gal net pats V. V. Landsbergis. Juk ant šio žmogaus pečių Lietuvoje turbūt laikosi visas vaikams skirtas čia sukuriamas diskursas – jeigu ne jo genialūs tekstai, mažiesiems apskritai neliktų ką skaityti…

Taigi, Vaikų ministerija pirmiausia turėtų užkurti ir skatinti masišką laikraščių ir žurnalų vaikams leidybą. Tai turėtų būti leidiniai apie meną, kultūrą, psichologiją, kūrybą, pilietiškumą. Nuotraukų su plikomis bambomis juose nerastume, nes jie pirmiausia pasakotų apie jaunimo alternatyvią ir klasikinę muziką, apie vaikus dominančią literatūrą, kiną ir teatrą, apie mažuosius Lietuvos šaunuolius – poetus, grojikus ir piešėjus.

Maža to, leidinius kurtų patys moksleiviai – turėtų būti įsteigtos jų redakcinės kolegijos kiekviename didesniame mieste, o suaugusieji redakcijų nariai tik talkininkautų, klaidas taisytų ir vestų kuriančius jaunuolius už rankos.

Galop svarbiausia, kad šie leidiniai būtų dar patraukliau, spalvočiau ir išradingiau pateikiami už visas justes ir flintus, ir jie turėtų būti žymiai patogiau pasiekiami spaudos kioskuose. Bendrojo lavinimo mokyklos juos turėtų prenumeruoti privalomai, o prekybos vietoje tokie turėtų kainuoti ne daugiau 3 litų – dalį leidybos sąnaudų įsipareigotų dengti Vaikų ministerija.

Nejučia pradėtų keistis ir pati „Delfi gatvė“, „Flintas“ ar „Panelė“… Jų leidėjai ir redaktoriai ilgainiui praregėtų, kad vaikams grūdamas šlamštas neatsiperka. Juk ko tereikia rimtesnei vaikų periodikai – įdėti daugiau rūpesčio bei širdies ir bent kuriant turinį negalvoti apie pelną…

Vaikų ministerija remtų ne vien leidybą, originalias televizijos ir radijo programas bei interneto projektus. Ši įstaiga organizuotų, skatintų ir kūrybines stovyklas, nacionalinius vaikų suvažiavimus bei konferencijas aktualiais gamtosaugos, Tėvynės meilės, šeimos, tolerancijos, pilietinės visuomenės ir t. t. klausimais.

Tokios institucijos veikla būtų žymiai veiksmingesnė už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymą. Net Seimo nariai supranta, jog vaikus reikia saugoti nuo žalingų reginių, bet pasirenka neadekvačias priemones – vienintelį tokio pobūdžio įstatymą Europos Sąjungoje, kuriam taikyti reikia didelių biurokratinių išteklių. Maža to, įstatymo gali apskritai nepavykti įgyvendinti arba įgyvendinant pridaryti daugiau žalos nei naudos. Taigi ne draudimais reikia su žalinga informacija kovoti, o pateikiant galingą alternatyvą. Tai ir turėtų būti viena svarbiausių Vaikų ministerijos funkcijų.

Ji turėtų pradėti didelį judėjimą su iš vaikų lūpų skambančiu šūkiu: „Savo ateitį kuriame šiandien“. Pradėkime šį vyksmą jau dabar.

[1] Pareigūnų stumdoma byla paplūdo krauju. Lietuvos rytas. 2009 m. spalio 6 d.

[2] ŠILEIKA, Ričardas. Negalime būti tiktai praeiviai, kurie nereaguoja į tai, ką mato. Literatūra ir menas. 2003 m. rugpjūčio 22 d.

[3] LAUČIUS, Vladimiras. A. Šliogeris: visi mūsų „nacionaliniai projektai“ yra aferos [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <www.delfi.lt>.

[4] SINKEVIČIUS, Dainius. Mažametį našlaitį prievartavęs nepilnametis: mane paveikė televizija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <www.delfi.lt>.

[5] ŠIRVINSKAS, Marijus. Žiniasklaida vaikams – linksminti ar ugdyti? Lietuvos žinios. 2009 m. balandžio 18 d.,

[6] Ten pat.

Marijus Širvinskas

Share/Bookmark

Trackback URI | Comments RSS