Rgs 12 2009
MAXIMOS bulviakasis
Šįryt važiuodamas žvejoti pamačiau vaizdelį, kuris privertė mane įsitikinti, kad MAXIMA iš tiesų prekiauja tik šviežiomis daržovėmis 
Archive for Rugsėjis, 2009
Rgs 09 2009
Receptūra
Kiekvienas geras virėjas turi savo receptų knygelę. O jeigu paskaitytum, tai tikrai daugumos komentarų nesuprastum. Panašu, kad kiekviena krizė irgi yra sudaryta pagal atskirą receptūrą, bet įdomu tai, kad visų krizių pagrindinis katalizatorius buvo vyriausybės. Jos priimdavo sprendimus, kurie veikia tik prie tam tikrų sąlygų. O, va, išimtimis iš karto pasinaudodavo begėdžiai piliečiai. Ir kuo ilgiau vyriausybė temdavo gumą su įstatymų skylių lopymu, tuo didesnė būdavo krizė. Reiktų pripažinti, kad vyriausybės labai ir neskubėdavo. Nes tas, kas gerai uždirba, nemažai mokesčių sumoka. Kam pjauti antį, dedančią aukso kiaušinį?
O šiaip – kas yra ta krizė? Tai kai mažiau dirbančių, o dirbantys dirba lėčiau. Todėl sprendimas, kad krizė greičiau pasibaigtų, atrodo labai akivaizdus. Reikia daugiau dirbančių, ir kad jie dirbtų greičiau, gal geriau, kad dirbtų efektyviau. O tai priveda prie visiškai paprasto sprendimo – reikia visus priimamus sprendimus lyginti tik su dviem matavimais: kiek darbo vietų yra papildomai sukurta ir kokią pridėtinę vertę kiekviena darbo vieta sukuria. Čia yra viena paslaptis: viešajame sektoriuje esančios darbo vietos neįskaičiuojamos (virėjo komentaras) ir jos pastoviai turėtų būti mažinamos. Nes jeigu mažiau mokesčių reikia administruoti, tai ir mažiau administruojančių reikia. Ir negali nesutikti su mūsų vyriausybės vadovu, kad visi turi gyventi pagal pajamas, tai liečia ir viešąjį sektorių.
Gerai, o kas labiausiai lemia darbo vietų kūrimą? Bijau, kad būsiu neoriginalus ir pakartosiu investuotojų reikalavimą – mums reikia mokesčių rojaus. Mokesčiai turi būti mažinami, kad jų būtų surinkta daugiau.
Kitas labiausiai lemiantis darbo vietų kūrimą aspektas yra ne darbo biržos sėkmingas darbas, o turimų pinigų kiekis investicijoms arba naujų darbo vietų kūrimui. Bet kai yra defliacija, pradedi suprasti, kad laisvų pinigų nėra. Gerai, kad valdžios moterys gali paaiškinti, kodėl pinigų rinkoje nėra. Bet lieka neaišku, kodėl nesprendžiama problema.
Aš, matyt, neteisus, ji yra sprendžiama – dalinami kreditai. Tik kažkaip norisi svetimus pinigus paskaičiuoti. Tarkime, valstybė nori padėti verslui ir paskolins 1.5 mlrd. Bet tokių pinigų neturi, todėl pasiskolina iš banko ir jam moka kokius 10% metinių palūkanų. Iš karto tuos 1.5 mlrd. atiduoda bankui, kad tas verslui išdalintų. Bet bankas neskuba to daryti. O kam jam skubėti, jeigu gali dar kartą už 10% paskolinti valstybei. Rizika minimali lyginant su verslu. Galim pagirti valdžią už gerus norus, o bankininkus, kad moka pinigus uždirbti. Tik verslas liko trečio brolio vietoje.
Ir lieka paskutinis elementas, kuris lemia greitį, kuriuo iš krizės išlipsime. Reikia darbo, kad žmonės pradėtų greitai dirbti, o ne užsiimtu KVV (Kunkuliuojančios Veiklos Vaizdavimas). O tam reikia, kad vyriausybė ne nutrauktų investicinius projektus, o pradėtų naujus.
Kai tokios mintys aplanko, pradedi suprasti, kodėl Vokietijos vyriausybė kompensuoja įmonės darbuotojo atlyginimą, ir kodėl dalina pinigus. Bet Lietuvoje yra specifika, va tik aš niekaip negaliu suprasti kur. Čia turbūt tas pats atvejis, kaip ir su receptų knygute.
Rgs 08 2009
Mane spaudžia, ir aš spaudžiu
“Nežinau, kaip dabar veiklą tęsia, pavyzdžiui, “Narbutas ir Ko”, kaip atrodys “Ranga IV” grupės įmonės po restruktūrizacijos. Esu beveik tikras, kad “Baldų rojus” pats savęs “nesuvalgė”. Jie greičiausiai irgi turi skolininkų, kurie su jais neatsiskaito. Čia gi yra ne davimas per snukį, čia yra savo pinigų atsiėmimo modelis. Man iš tikrųjų nėra jokio skirtumo (kas nutiks “Baldų rojui” – red. past.), mane tenkina, jeigu su manimi atsiskaito“, – aiškino E.Babenskas.
E. Babenskas vadovauja tokiai kompanijai “Lithill“, kuri dėl skolų paprašė teismą iškelti bankroto bylą “Baldų rojui“, o teismas taip ėmė ir padarė. Istorija fantastiškai aprašyta “Vilniaus dienoje“:
Babenskas dienraščiui teigė, esą įmonė nenorėjo atsidurti kreditorių sąrašo pabaigoje ir dėl to kreipėsi į teismą, kad būtų iškelta bankroto byla. Negana to, E.Babenskas prasitarė, esą “Lithill” nesitikėjo, kad teismas taip ims ir patenkins ieškinį. Neva ieškinys paduotas tik todėl, kad bendrovė norėjo paspausti prasiskolinusį “Baldų rojų” greičiau sumokėti pinigus.
Taigi nutiko, kaip nutiko. Man liūdniausia buvo perskaityti tą E. Babensko frazę, kur pabraukiau. Viskas logiška ir teisėta: įstatymai, įsipareigojimai, sumokėtas PVM ir t.t. – bet vis tiek labai liūdna. Kad B2B sektoriuje išsikerojęs toks poch... tokia netolerancija (tas nevartotinas žodis šioje vietoje, ko gero, nepakeičiamas).
Žodžiu, jei pardaviau savo klientui, tai jau pardaviau. Nesvarbu, kad klientas nepardavė. Nesvarbu, kad galutinis vartotojas nenusipirko. Aš gi pardaviau. Ir man dzin, švelniai tariant. Primena tuos narkomanus, kurie prie parduotuvės, belipant į automobilį, pradeda siūlyti įsigyti grąžtų rinkinį. Jiems biletik parduoti, neaišku, ar veikia ta drielė. Sakote, tiekėjas negali prisiimti atsakomybės už savo kliento veiklą ir sėkmę? Tai gal ir savo paslaugų verslui nebesiūlykite, vis tiek jūs uždirbti ar sutaupyti nepadedate.
Su mumis neatsiskaito – ir mes neatsiskaitome, mums dėl to daro spaudimą – ir mes darome spaudimą savo skolininkams. Verslo aplinka nervinga, ji viską komplikuoja. Visi elgiasi spontaniškai, ir tai tiktai blogina padėtį”, – skundėsi E.Babenskas.
O dabar pagalvokime, kas bus šioje E. Babensko grandinėje, kai joje “atsiras pinigų”. Pamirškim kas buvo? Pamirškim pokalbius pakeltu tonu, ultimatyvius emailus, galiausiai, pamirškime bankroto ieškinius teismui? “Žinai, sorry, kad tada per krizę, žinai, kažkaip spaudžiau. Mane spaudė, tai ir aš spaudžiau, žinai. Davai tą dalyką kažkaip pamirštam, davai toliau darykim biznį, ta prasme.”
Ne veltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi. Rinka – gal ir ne geriausia vieta draugų paieškai, suprantu. Tačiau taip smagu, kai tavo tiekėjas rūpinasi ne tik savo pardavimais, bet ir tavo. Ir galvoja ne tik kaip pačiam išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą, bet kad ir klientas išrašytų ją kuo didesnę (ar dažniau). O dar jei ir galutinis vartotojas lieka patenkintas, tuomet visi grandinės nariai – “Lithill”, “Baldų rojus” ir kt. – uždirbinėja daug.
Beje, aš nesakau, kad E. Babenskas blogas ar kažką. Matyt, buvo niuansai, gal jie bandė tartis, o skolininkas numetinėjo ragelius ir pan. – mes to nežinom ir, tiesą sakant, ne mūsų reikalas. Tiesiog toji frazė (“mane tenkina, jeigu su manimi atsiskaito”) apnuogino realybę, kurios mūsuose norėtųsi kuo mažiau.
Rgs 08 2009
Tikrai labai baisu
Mano trumpas įrašas sulaukė reakcijos ir privertė prisiminti vieną pokalbį.
Aš kalbėjaus su nuliūdusia mama, kuri pasakojo savo istoriją. Ką tik, prieš keletą valandų, praktiškai iš po ratų nepažįstamas žmogus ištraukė jos vaiką. Be abejo, vaikas gavo barti, kad yra neatsargus, ir kad galėjo net mirti papuolęs po mašina. Vaiko reakcija buvo labai paprasta: tai duos kitą mašiną, kiekvieną dieną dėdėms iš policijos duodą naują mašiną (“Kobra 11″). O ir avarijose susimuša tik chuliganai. Aš ne chuliganas, todėl nieko blogo neatsitiks.
Iš tikro visa serija filmų apie avarijas iššaukė visuomenės reakciją, bet nesumažino avarijų. Kodėl taip atsitiko? Yra daug sąmokslo teorijų, bet aš tiesiog manau, kad mes turime imunitetą rodomai per televiziją informacijai. Visą tai interpretuojame kaip dar vieną reklamą, holivudinį filmą ar kažką nerealaus ir visiškai nesutapatinam rodomų kadrų su savimi. Manau, toks atbukimas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl tokie filmukai nepasiekia savo tikslo.
Buvo avarija, ir aš vaikams rodžiau, kas atsitiks, jeigu per greitai važiuosime. Pirmas buvo klausimas, kodėl mašina nesprogo? Vaikų mąstysena nesiremia neapčiuopiamais daiktais, todėl perspėjantį filmą apie neprisisegusius vaikus suprato labai paprastai. Neprisisegsi – iškrisi ir pamesi batuką. O pamesti batuką tikrai yra labai labai labai baisu.
Rgs 07 2009
Kovoja su nelaimėmis keliuose
Rgs 04 2009
Raumenų motyvacija prieš smegenų motyvaciją
Tai, ką vadovai senai žinojo, bet nenorėjo garsiai išsakyti, pagaliau buvo pateikta trumpame pristatyme.
Kažkaip senai jaučiau, kad smegenų versle veikia taisyklė: kai darau darbus savo malonumui, visada atsiras pinigų, o kai dirbsi už pinigus – nebus darbo. Pagaliau, aš supratau, kur tai veikia, o kur ne.
Bet kokiu atveju siūlau pažiūrėti vadovams, kuriems tenka vadovauti smegenims, o ne raumenims. Beje, noriu dar atkreipti dėmesį, kad smegenys būna dviejų tipų: sistemos optimizatoriai ar palaikytojai ir sistemų kūrėjai. Dažniausiai sistemų palaikytojai nenori ką nors keisti ir iš pasakojimo matosi, kad nelabai suinteresuoti tai daryti, net už papildomas pajamas. O, va, sistemų kūrėjų kūrybiškumą dažniausiai nužudo per daug griežtas rezultatų matavimas ir pririšimas prie apdovanojimo.
O raumenų motyvacijoje kol kas nieko naujo.
Rgs 02 2009
Štai ji, metų biuro gražuolė
Šiemet laimėjo štai ši moteris.
O pernai nugalėjo štai ši:
Galime įžvelgti kelis dėsningumus. Jei nori laimėti tokį konkursėlį, grožio nepakanka. Reikia būtinai turėti:
- šviesią palaidinę ir tamsų sijoną,
- apyrankę (nesvarbu, ant kurios rankos),
- sulenktą ranką (nesvarbu kurią).
Tačiau metai įnešė ir reikšmingų pokyčių. Ikikriziniu laikotarpiu galėjai nugalėti ir kovodama vienumoje, o štai šiemet – ačiū trims vyrukams antrame plane. Kontrastai padeda išryškinti esmę. Be to, krizė kažkaip iškreipė šypseną, ji dabar, švelniai tariant, keistoka. Į akis taip pat nebežiūrima: arba pasimokyta iš valdžios, arba pagauta gili antikrizinio susimąstymo akimirka (vienas iš vyrukų irgi pagautas gilioje įtampoje).
Ką browsina vyrukai (cv.lt, commonsense.lt???), ir ką mąsto gražuolė – klausimas atviras 
Rgs 01 2009
Dovanotam arkliui į dantis nežiūrim
Dar rugpjūčio 28 dieną (penktadienį) sulaukiau idomaus skambučio, kurio rezultatas – man įteiktas raktas nuo kažkokioje parduotuvėje esančios saugojimo kameros. Ir užrašas ant rakto – rugpjūčio 31 dieną laukite e-laiško.
Taigi, atėjo toji žymioji rugpjūčio 31 -oji (beje, ar žinote, kad būtent šią dieną paskutinis tarybinės armijos kareivis paliko Lietuvos teritoriją?). Ir gaunu laišką su nuoroda:
Kadangi aš pats emigracijoje-komandiruotėje, tai mano bendrablogininkas (rašantis į tą patį tinklaraštį) Audrius nuvyksta ir …
Ačiū IKI už tortą !!!
Ir nors mes vadinamės cOmmonsense (o ne cAmmonsense), bet gi dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, ir tikrai neįsižeidėme.
Beje, PR’o požiūriu visai veiksminga akcija – daugelis tinklaraštininkų pasigyrė ir pasigirs gavę tortą iš IKI:
http://www.radiocool.lt/skani-priezastis-rayti-tinklarati/
http://www.marketer.lt/iki-sveikina-su-tinklarasciudiena-2556.htm
Smulkmena, ale malonu
