Receptūra

recipies

Kiekvienas geras virėjas turi savo receptų knygelę. O jeigu paskaitytum, tai tikrai daugumos komentarų nesuprastum. Panašu, kad kiekviena krizė irgi yra sudaryta pagal atskirą receptūrą, bet įdomu tai, kad visų krizių pagrindinis katalizatorius buvo vyriausybės. Jos priimdavo sprendimus, kurie veikia tik prie tam tikrų sąlygų. O, va, išimtimis iš karto pasinaudodavo begėdžiai piliečiai. Ir kuo ilgiau vyriausybė temdavo gumą su įstatymų skylių lopymu, tuo didesnė būdavo krizė. Reiktų pripažinti, kad vyriausybės labai ir neskubėdavo. Nes tas, kas gerai uždirba, nemažai mokesčių sumoka. Kam pjauti antį, dedančią aukso kiaušinį?

O šiaip – kas yra ta krizė? Tai kai mažiau dirbančių, o dirbantys dirba lėčiau. Todėl sprendimas, kad krizė greičiau pasibaigtų, atrodo labai akivaizdus. Reikia daugiau dirbančių, ir kad jie dirbtų greičiau, gal geriau, kad dirbtų efektyviau. O tai priveda prie visiškai paprasto sprendimo – reikia visus priimamus sprendimus lyginti tik su dviem matavimais: kiek darbo vietų yra papildomai sukurta ir kokią pridėtinę vertę kiekviena darbo vieta sukuria. Čia yra viena paslaptis: viešajame sektoriuje esančios darbo vietos neįskaičiuojamos (virėjo komentaras) ir jos pastoviai turėtų būti mažinamos. Nes jeigu mažiau mokesčių reikia administruoti, tai ir mažiau administruojančių reikia. Ir negali nesutikti su mūsų vyriausybės vadovu, kad visi turi gyventi pagal pajamas, tai liečia ir viešąjį sektorių.

Gerai, o kas labiausiai lemia darbo vietų kūrimą? Bijau, kad būsiu neoriginalus ir pakartosiu investuotojų reikalavimą – mums reikia mokesčių rojaus. Mokesčiai turi būti mažinami, kad jų būtų surinkta daugiau.

Kitas labiausiai lemiantis darbo vietų kūrimą aspektas yra ne darbo biržos sėkmingas darbas, o turimų pinigų kiekis investicijoms arba naujų darbo vietų kūrimui. Bet kai yra defliacija, pradedi suprasti, kad laisvų pinigų nėra. Gerai, kad valdžios moterys gali paaiškinti, kodėl pinigų rinkoje nėra. Bet lieka neaišku, kodėl nesprendžiama problema.

Aš, matyt, neteisus, ji yra sprendžiama – dalinami kreditai. Tik kažkaip norisi svetimus pinigus paskaičiuoti. Tarkime, valstybė nori padėti verslui ir paskolins 1.5 mlrd. Bet tokių pinigų neturi, todėl pasiskolina iš banko ir jam moka kokius 10% metinių palūkanų. Iš karto tuos 1.5 mlrd. atiduoda bankui, kad tas verslui išdalintų. Bet bankas neskuba to daryti. O kam jam skubėti, jeigu gali dar kartą už 10% paskolinti valstybei. Rizika minimali lyginant su verslu. Galim pagirti valdžią už gerus norus, o bankininkus, kad moka pinigus uždirbti. Tik verslas liko trečio brolio vietoje.

Ir lieka paskutinis elementas, kuris lemia greitį, kuriuo iš krizės išlipsime. Reikia darbo, kad žmonės pradėtų greitai dirbti, o ne užsiimtu KVV (Kunkuliuojančios Veiklos Vaizdavimas). O tam reikia, kad vyriausybė ne nutrauktų investicinius projektus, o pradėtų naujus.

Kai tokios mintys aplanko, pradedi suprasti, kodėl Vokietijos vyriausybė kompensuoja įmonės darbuotojo atlyginimą, ir kodėl dalina pinigus. Bet Lietuvoje yra specifika, va tik aš niekaip negaliu suprasti kur. Čia turbūt tas pats atvejis, kaip ir su receptų knygute.

komentarų yra lygiai 10

  1. “O šiaip – kas yra ta krizė? Tai kai mažiau dirbančių, o dirbantys dirba lėčiau. Todėl sprendimas, kad krizė greičiau pasibaigtų, atrodo labai akivaizdus. Reikia daugiau dirbančių, ir kad jie dirbtų greičiau, gal geriau, kad dirbtų efektyviau. ” – viskas čia gražu, mažėja bedarbystė, dirbantieji moka mokesčius, na ir valstybei pildosi biudžetas …

    Tik va bėda: kokį darbą galima duoti žmogui Lietuvoje? Adamkaus plytų fabrikėlis savo laiku buvo geras pasiūlymas Lietuvos “užribio miesteliui”… Na plytos plytom, bet ką galime gaminti[sukurti], kad prekė būtų konkurencinga su preke pagaminta Kinijoje? Lietuva jau buvo pramoninė šalis ir tokia niekada nebebus …

    Mes galime “važiuoti į priekį” tik investuojant ir plėtojant informacines technologijas ir jauną žmogų, kas yra dar nesuvokta Lietuvoje. Jauni žmonės galėtų “ištempti” Lietuvą iš dugno, nes moka ir gilinasi į tai, bet jie priversti emigruoti. Ši problema įsisenėjusi, nes Lietuvoje niekada nebuvo normalios jaunimo užimtumo politikos, o tik pinigų kulto statybos.

    Jei šitas reikalas nebus suvoktas ir nebus padarytos išvados Lietuva taps pramogų valstybe, kas irgi nėra blogai ;]

    • Su darbu visada yra du etapai. Pirmas, jo truksta, o antras, kaip pasirinkti pelningiausia. Manau, kad siuo etapu, tiesiog truksta bet kokio darbo, jau nekalbant apie aukstasias technologijas.
      Kiek mes nesistengtumem deklaruoti, kad einame viename kryptimi, bet visvien reikia islaikyti, tam tikra balansa tarp fizinio ir protinio darbo. Todel gaminti plytas kurios tinka atominems elektrinems, gal but irgi butu neblogas biznis. Nes cia reikia ir proto ideti, ir darbo

  2. “Reikia darbo, kad žmonės pradėtų greitai dirbti, o ne užsiimtu KVV (Kunkuliuojančios Veiklos Vaizdavimas).”

    Sutinku, bet su viena sąlyga. Žmonės turėtų ne tik pradėti greitai dirbti bet ką, bet dirbti tokius darbus, už kuriuos kiti žmonės sutiktų laisva valia sumokėti, t.y. tokius darbus, kurių vaisius kiti žmonės vertina labiau nei kainą, kurią reikia už tai sumokėti.

    “O tam reikia, kad vyriausybė ne nutrauktų investicinius projektus, o pradėtų naujus.”

    Du aspektai:

    1) Vyriausybės gali vykdyti investicinius projektus tik prieš tai atėmę ribotus resursus iš žmonių jėga (arba jų pasiskolinę su tikslu atimti vėliau), kuriuos tie patys žmonės galėtų panaudoti (ir panaudotų) darbo vietų kūrimui.
    2) Kadangi visi be išimties vyriausybiniai projektai finansuojami pinigais, atimtais iš žmonių jėga, nėra jokio objektyvaus metodo kaip sužinoti ar jie išleidžiami tokiems projektams, už kuriuos žmonės sutiktų laisva valia sumokėti tiek, kiek vyriausybės išleidžia jų įgyvendinimui, todėl beveik visada tokių projektų įgyvendinimas yra turto švaistymas, o ne kūrimas.

    • Beabejo nereikia uzmirsti ir jusu isminetu aspektu. Bet yra darbai kurie visada lemia salies konkurencinguma – infrastruktura. Tai paruosti plotai gamykloms, labarotorijos, keliai ir dar simtai smulkiu daiktu uz kuriuos brangiai esame pasiruose moketi, kai reikia. O kai tu daiktu nereikia – neimtume ir uzdyka. Deja visi sie daiktai sukuriami tik per ilga laikotarpi ir yra globalus valstybes mastu. Todel jais gali uzsiimti tik valstybe. Bet tam reikia planuotai, ir pastoviai sia kryptimi dirbti. O kadangi Lietuvoje butent nera sito elemento, tai galime sakyti, kad visi infrastrukturai skirti pinigai tiesiog uzkasimi i zeme t.y. niekada neatsipirks

      • na na

        Infrastrukturos kurimu gali uzsiimti ir privatus verslas, bet istatymais valdzia riboja tokia veikla, arba mokesciu ir kitu “gerumu” pagalba padaro taip, kad privaciam verslui neapsimoka to daryti. Todel dabar yra daugumos klaidingas isitikinimas, kad tik valdzia mums gali padeti, pries tai atemusi didziaja dali musu sukurtos pridetines vertes.

      • Kol infrastruktūrą kuria valdžia, lygiai kaip ir bet kuriuo kitu centrinio planavimo atveju, yra net teoriškai neišsprendžiama problema – kokiais kriterijais vadovaujantis paskirstyti resursus konkuruojantiems projektams? Kaip žinoti, ko labiau reikia žmonėms – atominės elektrinės, naujų kelių, daugiau ligoninių, daugiau policininkų, daugiau mokyklų, ar dar kažko, ko valdžia net neįsivaizduoja, kad žmonėms galėtų reikti? Jei žmonėms neleidžiama balsuoti jų pinigais už jiems reikalingus projektus, o tiesiog pinigai atimami jėga ir panaudojami taip, kaip centro komitetas nusprendžia, negali būti net kalbos nei apie ribotų resursų panaudojimo efektyvumą, nei apie elementarų teisingumą.

  3. Edita

    Lietuva turi potencialo kurti, dirbti ir uždirbti. Tik… va čia autorius labai teisingai pastebėjo :)

    “Bet Lietuvoje yra specifika, va tik aš niekaip negaliu suprasti kur. Čia turbūt tas pats atvejis, kaip ir su receptų knygute.”

  4. “Kai tokios mintys aplanko, pradedi suprasti, kodėl Vokietijos vyriausybė kompensuoja įmonės darbuotojo atlyginimą, ir kodėl dalina pinigus. Bet Lietuvoje yra specifika, va tik aš niekaip negaliu suprasti kur.”
    Specifika paprasta – Vokietija yra labai patikima ir gali pigiai skolintis. Lietuvai pinigų kaina žymiai didesnė.

    • Bet tai netrukdo Lietuviams prisiskolinti milijardus. Taigi manau, kad suo ne cia pakastas

  5. Eziukas

    “Bet Lietuvoje yra specifika, va tik aš niekaip negaliu suprasti kur. Čia turbūt tas pats atvejis, kaip ir su receptų knygute.”

    paaiskinu paprastai. Jei lyginam su JAV, tai ju pagrindinis eksportuojamas produktas pastaruosius ~20 metu – dolcas. Zalias toks. Kiek spausdina, tik nuperka Kinija, Rusija ir siaip kas netingi. O perka mainydami i prekes, nafta etc.

    Vokieciams sunkiau, nes ECB grieztai reguliuoja pinigu pasiula ir vokieciai negali prispausdinti markiu, nes ju senai atsisake (o va UK svarus spausdina panasiai kaip USA). Bet kadangi jie yra didziausia ES ekonomika, tai jie skolinasu uz kokius 2-4% metiniu palukanu ir niekam jokiu blogu minciu nekyla. Kol nevirsys skolinimosi ribos. O jei pazeis, tai sumokes simboline bauda EK.

    Lietuva gi skolinasi brangiai, lito negali pristampuot, bo yra naudojamas valitu kontroles mechanizmas (suprask prie EUR prirista).

    O be to, jei LT vyriausybe pradetu i desine ir kaire metyti pinigus, tai LT kiltu toks skandalas, kad runkeliai iskart prismeigtu prie sienos.

    Kalbant apie ilgalaikes tokios pinigu dalybos pasekmes, tai belieka prisiminti 3 termodinamikos desni, kurio esme paprasta, amzinojo variklio buti negali. Taip ir su pinigais, jei juos naudoji ekonomikos skatinimui, tai vyriausybe nebesurenka tiek mokesciu, kiek reiketu. O nesurenka todel, kad smarkiai padidinus pinigu pasiula, kyla is esmes neefektyvaus darbo burbulai. Arba netikros vertes burbulai. Ka mes matem savo akim NT rinkoje (tik pinigai buvo ne is vyriausybes, bet is banku paskolu forma), ka JAV isgyveno su junk bondais ir NT ir t.t. Tad is esmes, pinigu emisijos didinimas, kai realios sukuriamos vertes didejimas yra letesnis, priveda prie burbulu kilimo, ju sprogimo ir kriziu.

    Tad su visais skatinimais ir pinigu dalinimais reikia labai atsargiai.

Jūsų komentaras