Common sense

Turbūt visi sutiksime su tuo, ką pastaruoju metu ne kartą įvairiose auditorijose kalbėjo ir A. Kubilius, ir I. Šimonytė: Lietuvą išgelbės eksportas. Jei mes, visuomenė, norime gyventi turtingai, turime gaminti tai, ką galėtume parduoti užsienio rinkose. Pageidautina jau dabar ir ateityje.

Šį trumpalaikį ir ilgalaikį Lietuvos TIKSLĄ (dėl kurio, kaip minėjau, niekas nesiginčija) prisiminiau netyčia nugirdęs TV diskusiją (LRT “Paskutinis klausimas”). Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pasakė, kad populiariausios šiemet specialybės tarp pirmakursių buvo (ne eilės tvarka):

• vadyba,
• medicina,
• teisė,
• politikos mokslai.

Man tai buvo naujiena, nes šių metų poreforminių pirmakursių stojimo rezultatų neteko matyti (gal ką praleidom?).

Ar nėra prieštaravimo tarp to, kad “reikia ką nors eksportuoti”, ir tarp to, kad “lai studijų reikalingumą apsprendžia rinka”?

Tarkime, kad dalis būsimų medikų dirbs vaistų/sveikatos įrangos gamybos srityje, valio. Tarkime, dalis vadybininkų užkurs biznius, kurie gamins kažką užsieniui, valio valio. Tarkime, kad įvyks stebuklas ir aukštosios mokyklos, iki šiol gaminusios vadybininkus biurams ir darbo biržoms, staiga ims juos gaminti gamykloms. Duokdie. Tačiau kaip eksportą (Lietuvos konkurencingumą) didins teisininkai ir diplomatai/valdininkai? Raštais ir kalbomis?

Ką mes eksportuosime? URM’o diplomatus su jų šeimos nariais?

“Jeigu verslas nesuranda sau sėkmingų verslo sričių, rinkų, jei verslas nesugeba pasinaudoti priemonėmis, mes už verslą to nepadarysime” (A. Kubilius, 2009-09-09)

Tikrai už verslą rinkų nesurasite, Premjere, ir nebeieškokite. Jei patys naujų rasim, tuomet galėsite įteikti kokį prestižinį apdovanojimą, pagerbti. Į iškilmingą konferenciją galės sugužėti iškilūs teisininkai, diplomatai, visokio plauko valdiškų departamentų direktoriai ir kiti svarbūs Lietuvai asmenys. Svarbiausia, prestižiškai išsilavinę.

Kaip žinia, Premjeras yra išsakęs siekį – valstybę valdyti kaip pasaulinio lygmens privataus verslo kompaniją. O privačioje kompanijoje, net ir ne pasaulinio lygio, vadovas nekiš pinigų į tas sritis, kurios įmonei neneša naudos. Leis žmones tik į tuos seminarus, mokymus, kurie padės užkamšyti kompetencijos spragas, kurios trukdo uždirbinėti dabar arba gali trukdyti ateityje. Nebent dalis mokymų bus finansuojama ES lėšomis… Bet valdininkai, diplomatai, teisininkai univerkėse yra kepami troškinami, deja, už litus, ne eurus.

Ir dar. Privačioje kompanijoje visi veiksmai idealiu atveju yra subordinuojami į įmonės pagrindinį tikslą. Kai atsiranda dilema ir tenka rinktis, žiūrima į pagrindinį tikslą. Kitas žingsnis – matavimai… TV laidoje buvo gražu žiūrėti, kaip skirtingose barikadų pusėse stovintys pašnekovai bandė aiškintis, ar pavyko švietimo reforma, ar nepavyko. Visi teisūs, nes kaip matuoti reformos pasiekimus, susitarta nebuvo.

Su švietimo reforma, panašu, gavosi taip: priėmė A. Kubiliaus bendrovė praktikantą G. Steponavičių personalo vadybininku, tai šis paklausė, ko darbuotojai norėtų mokytis, ir išleido visus už “valdiškus” pinigus plėsti jerundicijos. Dabar  smulkieji akcininkai (Seimo opozicija) bando tą praktikantą atleisti, bet ir tūpam aišku, kad neklystančio menedžmento nepajudinsi. Juk nei nužudė ką, nei papjovė, nei išprievartavo.

Vienas gerbiamas tinklaraščio skaitytojas atsiuntė interneto tautosakos gabaliuką apie common sense. Neina nepublikuot savaitgalio proga

По бокам космического корабля “Кеннеди” размещаются два двигателя по 5 футов шириной. Конструкторы корабля хотели бы сделать эти двигатели еще шире, но не смогли. Почему?

Дело в том, что двигатели эти доставлялись по железной дороге, которая проходит по узкому туннелю. Расстояние между рельсами стандартное: 4 фута 8.5 дюйма, поэтому конструкторы могли сделать двигатели только шириной 5 футов.

Возникает вопрос: почему расстояние между рельсами 4 фута 8.5 дюйма? Откуда взялась эта цифра?

Оказывается, что железную дорогу в Штатах делали такую же, как и в Англии, а в Англии делали железнодорожные вагоны по тому же принципу, что и трамвайные, а первые трамваи производились в Англии по образу и подобию конки. А длина оси конки составляла как раз 4 фута 8.5 дюйма! Но почему?

Потому что конки делали с тем расчетом, чтобы их оси попадали в колеи на английских дорогах, чтобы колеса меньше изнашивались, а расстояние между колеями в Англии как раз 4 фута 8.5 дюйма! Отчего так?

Да просто дороги в Великобритании стали делать римляне, подводя их под размер своих боевых колесниц, и длина оси стандартной римской колесницы равнялась… правильно, 4 футам 8.5 дюймам! Ну вот теперь мы докопались, откуда взялся этот размер, но все же почему римлянам вздумалось делать свои колесницы с осями именно такой длины?

А вот почему: в такую колесницу запрягали обычно двух лошадей. А 4 фута 8.5 дюйма – это был как раз размер двух лошадиных задниц! Делать ось колесницы длиннее было неудобно, так как это нарушало бы равновесие колесницы.

Следовательно, вот и ответ на самый первый вопрос: даже теперь, когда человек вышел в космос, его наивысшие технические достижения напрямую зависят от РАЗМЕРА ЛОШАДИНОЙ ЗАДНИЦЫ ДВЕ ТЫСЯЧИ ЛЕТ НАЗАД.

Pradėjęs mokytis groti gitara rašiau, kad turiu du pasiteisinimus, kodėl sunkiai einasi:

1. per trumpi pirštai,

2. neturiu talento.

Praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmosios pamokos pirštų trumpumas nebetrukdo, talentas neatsirado, bet ankstesnius du pasiteisinimus nurungė trečiasis:

3. neturiu laiko.

Darbo per akis (nesiskundžiu): šiemet norint uždirbti panašiai kaip pernai reikia dėti triskart daugiau pastangų, daug dirbti “į priekį”, atitinkamai ir laisvo laiko praktiškai nelieka. Tiesą sakant, ir pernai jo ne per daugiausia buvo. Be to, dvi rugsėjo savaites laisvesnes akimirkas suvalgė krepšinio transliacijos.

Šiaip, gitarai reikia nedaug – RAMAUS pusvalandžio kasdien. Pusvalandžiai vairuojant automobilį netinka. O man geriausiu atveju pavyksta išspausti 1,5 ramaus pusvalandžio per savaitę. Todėl ir rezultatai yra gerokai prastesni, nei kad atskleidžia Darius, mano mokytojas. Stebuklų nebūna. Su gitara nepamultitaskinsi, turi atsidėti. Mokantiems idealiai planuoti laiką (ir laikytis plano) turėtų būti lengviau. Beje, mieli kolegos verslininkai, jei norite prasitestuoti, kaip jums sekasi planuoti savo laiką, rekomenduoju pradėti mokytis groti gitara. Darius dar turi vietos savo grafike!

Tiesa, pastebėjau, kad bendras laikas, praleidžiamas grojant bandant groti gitara, labai priklauso nuo to, kur toji gitara yra laikoma. Su sąlyga, kad gitara dar neturi savo vietos, ji mėtosi po visą chatą. Tačiau dažniausiai ją paimu į rankas, kai ji pasitaiko svetainėje-valgomajame. Uždėjai makaronus virt, o laukimo pauzę išnaudoji pasičiupdamas šalia pasitaikusią gitarą

Čia kaip ir gamyboje (sorry, pritempimas nukrypimas). Jei nori padidinti darbininko efektyvumą (sumažinti darbo imitavimą), pasirūpink, kad jam nereikėtų klaidžioti tampantis įrankius ir medžiagas. Mano brolis, inžinierius, vieną tokio veltėdžiavimo elementą statybos aikštelėje išsprendė prikabinėjęs konstrukcijų planus ant kiekvienos kolonos. Kur darbininkas pasisuka, visur mato projekto kopijas. Iki tol darbininkai  su projektu galėjo susipažinti tik statybininkų būdelėje. Pakeliui, žinoma, susitikdavo bendražygių, tuo pačiu ir parūkydavo, šnekteldavo. Juk be projekto dirbti negalima.

Beje, kai Nerius pernai (o gal užpernai) darė vieną iš savo seminarų apie TOC, pro “Reval Hotel Lietuva” konferencijų salės langą matėsi apačioje, duobėje, triūsiantys statybininkai (dabar toje vietoje iškilo skardinis bildingas). Kokie trys-keturi dirba, o kokie aštuoni žiūri arba, liaudiškai tariant, mala šš. Atėjus viršininkui tie š-malikai ima blaškytis, kažką nešti, kažką prilaikyti – reikia ar nereikia. Kvatojomės balsu.

Bet kitų klaidas pastebėti lengviau, nei taisyti savo, ar ne taip? Ta proga einu pusvalandį pagadinti namiškiams nervų.

Jei žmonės sugeba namą pastatyti, išmokyti mešką važinėti dviračiu, tai dėl gitaros prašau manęs dar nenurašyti

Tarkuoja šiandien visi tuos vargšus Seimo narius, išleidžiančius po kelis tūkstančius per mėnesį automobiliams. Pasirodysiu nepopuliarus, bet manau, kad Seimo nariai turi važinėti saugiai. Atsimenu bent kelis rimtus incidentus keliuose, kuriuose dalyvavo tuometiniai Seimo nariai. Juozas Olekas su “Vokswagen Golf” 1999 m. partrenkė 2 pensijinio amžiaus konservatorius, vėliau, 2002 m. žuvo Rimantas Ruzas, nes buvo neprisirišęs keleivio sėdynėje (Seimo vairuotojas vairavo “Audi 100″). 2005 m. Vytautas Šustauskas (tiesa, jau baigęs Seimo nario kadenciją) su savo “Chrysler 300c” pasivartė, nes buvo gerokai įkaušęs. Matosi štai čia:

Taigi važinėti Seimo nariams tikrai nesaugu. Gal ne visi važinėja įkalę kaip Šustauskas, Vidžiūnas ar Vareikis, tačiau Seimo nariai kelyje praleidžia daug laiko, todėl jie turėtų būti maksimaliai apsaugoti. Negailėkime to beveik milijono per ketvirtį.

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šis parlamentarų elgesys valstybei kainuoja tik milijoną per ketvirtį. Kelios citatos iš žinutės:

“Nemanau, jog šiuo metu nuomotis automobilį yra per brangu. Parlamentinės išlaidos tai leidžia. Jei jos būtų mažesnės, nuomočiausi pigesnę“, – BNS teigė Liberalų ir centro sąjungos atstovas Žilvinas Šilgalis.

„Jei būtų kita sistema, padengianti išlaidas važinėjant savo automobiliu, tuomet gal būtų pigiau. Tačiau dabar savo mašina važinėti yra per brangu. O į tą sumą lėšų, kurios yra numatytos, aš telpu“, – sakė socialdemokratas Rimantas Sinkevičius.

„Buvau išsirinkęs šį automobilį ir moku tiek, kiek už jį prašo. Aš išsitenku į skiriamą (parlamentinei veiklai – BNS) sumą“, – teigė J. Karosas.

Taigi išleisti visus pinigus, kiek yra skirta tai eilutei, yra normalu. Taip mano įstatymų leidėjai. Tuomet klausimas, kodėl kitaip turėtų manyti visų biudžetinių įstaigų (valdiškų įstaigų, ligoninių, mokyklų, vaikų darželių, savivaldybių, etc.) vadovai? Ar galima reikalauti, kad jie taupytų (neišleistų visų pinigų, numatytų įvairioms priemonėms), kai netaupo įstatymų leidėjai?

Priminsiu, kad per 2008 m. biudžetinis sektorius viešiesiems pirkimams išleido 13,5 mlrd. Lt…

Ir kaip manote, ar šių metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, įstaigos stengsis neišleisti subiudžetuotų pinigų? Nematau priežasčių, kodėl jos turėtų taupyti. Todėl manau, kad šie Seimo narių lexusai ir BMW mums kainuos mažiausiai kelis šimtus milijonų. Ir ne per ketvirtį, o per paskutinį metų mėnesį. Kai reiks skubėti “tilpti į lėšas”. Manau, kad tilpsime.

Rašydami straipsnelius apie vienos ar kitos kompanijos teikiamų paslaugų (ne)kokybę nesiekiame paskatinti nebesinaudoti tos kompanijos (pvz Statoil ar Swedbank)  paslaugomis. Mūsų tikslas – atkreipti į dėmesį į tai, kas daroma (mūsų nuomone) ne visai teisingai. Kodėl paliekame pavadinimus? Be pavadinimų iliustracijos atrodytų dirbtinos ir teoretinės.

Todėl Gerbiamus Skaitytojus kviesčiau ‘nepriimti asmeniškai’ vienos ar kitos įmonės pavadinimo ir kritikos jų atžvilgiu. Pasimokykime iš svetimų klaidų ir jų nekartokime.

Kai kas (1, 2, who’s next?) ima ir dedasi štai tokius skydelius. Įsidėjome ir mes. Kai išimsime, tai bus ženklas, kad krizė jau baigėsi.

“Verslo klasė” man labai patinka, nežinau, ar kuris nors žurnalas Lietuvoje gali jam prilygti. Liepos (2009 m.) numeryje buvo publikuotas kol kas vienintelis mano tekstas apie šventas karves. Jei dar neskaitėte, jį galite rasti čia. Prieš tai nebuvau įdėjęs pilno teksto (sąmoningai, kad pirktumėte VK ), tik ištrauką (sorry, nuskriaudžiau RSS srauto skaitytojus) – gal dėl to skurdoka komentarų. Tema nesenstanti, tad būtų įdomu išgirsti ir jūsų nuomonę.

Beje, po truputį rengiu antrą tekstą VK. Noriu parodyti, kokias neišnaudotas galimybes turi mūsų gamintojai. Prieš tai rašiau apie distributoriaus situaciją, o dabar tiekimo grandine nusileisiu apačion iki gamintojo. Raginimų, kad reikia dirbti kitaip, girdime daug. O aš nieko neraginsiu, tik aprašysiu, kaip KONKREČIAI galima uždirbti daugiau. Čia, Lietuvoje. Jei turite pasiūlymų – negailėkite. Jei tekstas gausis geras – gal išspausdins VK, jei ne – publikuosime tinklaraštyje

Taigi, ar tu jau užsiprenumeravai “Verslo klasę”?

Labiau žinomas pasakymas: “Moviau į krūmus“, bet aš to daryti nepatariu, nes tenai yra tikrai daug mašalų. Dviratininkai sako, kad daug mašalų yra tuomet, kai kol išspjauni vieną, du įlekia. Bet čia buvo atvejis, kai įvažiavus į mašalų debesį teko nosį užsikimšti ir kvėpuoti per ausis. Va tokia dviratininkų tautosaka, o motociklininkų ji dar riebesnė.

Savaitgalį žiūrėjau laidą „Ne vienas kelyje“. Laida buvo skirta dviratininkams. Kadangi paskutinį kartą eismo taisykles skaičiau prieš kokius dešimt metų, tai tikrai nelabai ką pamenu. Keletą faktų, kurie mano fantaziją papenėjo bežiūrint laidą.

Dviratininkas eidamas per perėją turi nulipti ir prasistumti. Bet jeigu joji ant arklio, tai nuo jo nereikia nulipti? Ir dviratis ne vežimas, kad jį stumdytum, o skirtas, kad ant jo važinėtumei. O jeigu aš įsimesiu į kišenę vieno kubinio centimetro vidaus degimo variklį, ar galėsiu vadintis mopedu ir nežaisti žaidimo: lipk – nulipk?

Buvo priminta, kad pėstieji turėtų nevaikščioti dviratininkams skirtais takais. Bet kadangi ką tik minėjome, kad dviratį reikia stumdyti, tai visos mamos, kurios stumdo vaikų vėžimėlius, nuo šito reikalavimo turėtu būti atleistos. Ką gali žinoti, įšoks į vėžimėlį ir nudums.

Visi dviračiai turi turėti dviračio skambutį. O įdomu kam jis reikalingas? Jeigu pėstieji į jį vis vien nereaguoja. Jie reaguoja tik į cypinčias padangas. Aš tik tokiu būdu sugebu prasimušti pro pėsčiuosius dviračių keliukuose.

Dviratininkas turi praleisti mašinas į/išvažiuojančias iš kiemo. Beveik sutikčiau su tuo, nes tarp mano pažįstamų nors vienas per metus palygina kokiai nors mašinai šoną. Ir kitas reikalavimas netikėtai tampa prieštaraujančiu. Ten kur nėra dviračių tako, dviratininkas turi važiuoti plentu. Ei, tai jau dabar nesu pėstysis su ratais, o transporto priemonė? Ir man net išskirta vienas metras kelio.

Ir čia prasideda visi įdomumai. Tarkim, aš važiuoju gatve kokiu 40 km/h greičiu. Aišku, kad man iš paskos kas nors velkasi ir prie tokio transporto kiekio negali aplenkti, nes iš priekio visada kas nors važiuoja. Ir tada aš pamatau iš kiemo išvažiuojantį automobilį. Jeigu stabdysiu, tai mane tikrai sutraiškys, nes dviratis stop signalų neturi ir aš negaliu niekaip perspėti apie savo veiksmus. Jeigu toliau lėksiu, tai pažeisiu taisykles, o gal net automobilio šono stiprumą patikrinsiu. Beje, aš dar užmiršau paminėti, kad turėčiau sustoti sankryžoje ir dviratį persistumti. Manau, po tokio veiksmo, mane pervažiuotų iš pasigailėjimo.

Laidoje nuskambėjo frazė, kad jeigu nori suprasti pėstyjį, turi vienus batus prastovėti prie šviesoforo. Galim drąsiai sakyti, kad tarp taisyklių sudarytojų nebuvo dviratininkų atstovų, bet tikrai buvo tų, kurie jau priėmė smūgį į šoną. Todėl ir gavosi taisyklės tokios, kad dviratininkas – nei pėstysis, nei transporto priemonė. Ir išvis labai sunku būtų surasti tą aukso vidurį, kai turi sugalvoti taisykles penkiamečiui, važiuojančiam 1 km/h greičiu, ir beveik sportininkams, skriejantiems iki 60 km/h. Aš esu optimistas, nes taisyklės pas mus keičiasi kas keleri metai, ir po kokių 10 metų bus surastas tas balansas.

Bet pats baisiausias laidos vedėjo išgyvenimas buvo važiuoti plentu, kur skrieja fūros. Šiaip tai dažniausiai jau pasirenki kelius, kur fūros nevažinėja, bet tai tikrai nėra baisiausia. Baisiausia, kai iš priekio atskrieja džigitas ir lenkia mašiną. Greitis jau daugiau nei 100 km/h ir tavo 1 m kelio jis nepalieka. Va man taip atsitiko, tai sprendimas buvo tik vienas, nėriau į griovį. Ir sėkmingai – nieko nesulaužiau ir nesusižalojau. O va nuo tokių atvejų jau taisyklės neišgelbės. Tačiau šitas atvejis išsprendė mano dilemą. Kokį dviratį pirkti: plentinį ar krosinį. Jeigu plentinis dviratis turi būti visada pasiruošęs off road, tai gaunasi krosinis. Ir dviračio kaina turėtų būti priklausoma nuo to, kiek kilometrų per sezoną nuvažiuoji. Jeigu 300 km, tai dviračio kaina bus 300 Lt. O jeigu 5000 km tai ir dviračio kaina atitinkama. Daugokai gaunasi, o gal skaičiuoti kilometro kainą po pusę lito?

Kaip ir mintyse buvau sudėliojąs įrašą, ėmė ir nuleido padangą. Tai jau trečias kartas per du mėnesius, todėl iš karto smegenyse įvyko trumpas sujungimas. Kai sujungimas pasibaigė. Nusprendžiau, kad įrašas nevertas publikacijos, kol neprivažiavau avarijos.

Kaltas automobilio vairuotojas, išvažiuodamas iš šalutinio kelio nepraleido motociklo (liudininkų versija). Hmm, gal vis dėlto reiks stumti dviratį per sankryžas, nes, pasirodo, net motociklo su šviesomis nemato.

Antraštę ne aš sugalvojau, o nukopijavau nuo SEB banko eilės lapelio. Perskaitęs šią frazę aš supratau, kad darau vieną keistą dalyką, kurio šiaip neturėčiau daryti.

Man dažnai tenka vykti į šalis, kur kreditinė kortelė dažniau yra plastmasės gabalas, o ne pinigai. Todėl tenka vežtis laisvai konvertuojamą valiutą. Bankai sukūrė tokią sistemą, kad jeigu grynus litus keiti į valiutą, bus pigiau, negu šią operaciją apmokėti kortele. Todėl aš žygiuoju į “Swedbank” (tenai artimiausias bankomatas). Nusiimu litus, pereinu gatvę ir SEB‘e išsikeičiu į eurus. Kodėl žygiuoju į SEB? Nes tenai prie langelio aš papuolu per 1-2 minutes, o tuo tarpu “Swedbank’e” beveik visada tenka laukti iki 10 minučių.

Va, ir niekaip negaliu suprasti, ar “Swedbank” nori parodyti, kiek daug klientų turi, ar tiesiog prasčiau organizuotas klientų aptarnavimo darbas. Bet kokiu atveju, klientas viską vertina. Ir taip gaunasi, kad aš kol kas savo pinigais balsuoju už SEB.

Mano atvejis – tiesiog prarasti pardavimai. Bet bankai turbūt šito neskaičiuoja, nors, manau, būtent ir reiktų tą daryti. Ir daryti būtų labai lengva – tiesiog paimti skaičių lapelių, kurie buvo neaptarnauti, nes klientas nesulaukė eilės. O toliau padauginus iš vidutinio kliento pelno ir gausime praleistus pardavimus. Manau, kad “Swedbank” yra skaičiavęs ir gavęs kokius 2-3%. Bet aš tokiais mažais procentais dažniausiai netikiu, realybėje jie būna žymiai didesni. Nes kiek klientų net neišsimušė talonėlio, kai pamatė eiles?

Pateiksiu realų pavyzdį iš mano konsultavimo praktikos. Vienam distribucijos klientui mes paskaičiavom, kad dėl to, kad ne visada jo prekės guli ant lentynos, jis praranda apie 10% pardavimų. Kadangi mūsų skaičiavimais nenorėjo tikėti, o, be to, ir apyvartinės lėšos yra problema, tai klientas sutiko padaryti eksperimentą tik su tam tikra grupe prekių. Jam praeitais metais pardavimai smuko apie 20%, ir tokia tendencija buvo šiais metais. Bet užteko vieną mėnesį mūsų eksperimentinėje grupėje užtikrinti  >97% prekių buvimą lentynose ir pardavimai išaugo beveik 30%.

Beje, kitose prekių grupėse augimo nebuvo. Mes praktiškai atstatėme praeitų metų pardavimus. Taigi skaičiavimai rodė tik 10% praleistų pardavimų, o realybėje buvo gerokai daugiau. Aišku, mes dabar turime įtarimą, kad pardavimų kritimas buvo paties distributoriaus kaltė. Visi šaukė “Krizė”, “truputis atsargos gėdos nedaro”, todėl truputį pataupė, užpirko didesnę partiją, truputį pigiau ir kelias dienas prekių nebuvo ant lentynų. O toliau įvyko tai, ką mes vadiname savaime išsipildoma pranašyste. Žmonės pamatė, kad trūksta prekių, ir patraukė pas konkurentą, o tai jau realiai sumažino pardavimus. Tada distributorius pradėjo dar labiau taupyti ir dar labiau suprastėjo lentynų užpildymas prekėmis. Ir ratas užsisuko.

Beje, RIMI nėra mūsų klientas, bet panašų lentynų tuštėjimo efektą matau tenai, nors ten tikiuosi kitą efektą pamatyti. Kai vėl pradės pilnėti lentynos, galėsiu sakyti, kad dugną pasiekėm.

Apie tai, kaip STATOIL atsikratė dalies pastovių klientų, jau rašė Audrius

Aš suprantu, kad kreditų draudimo kompanijoms nutraukus/sumažinus lietuviškų įmonių draudimą, natūrali reakcija – nekredituoti nei vieno kliento. Tačiau rinkoje yra ir kitokių kreditų rizikos valdymo įrankių, kurie palengvina rizikos valdymą. Galiu tik spėti, kodėl STATOIL’as nesinaudoja tokiomis paslaugomis – gal todėl, kad vidinis “ekspertas” žino geriau…

Tačiau aš norėjau parašyti ne apie tai.

Nors mūsų STATOIL kortelės jau nebegalioja, penktadienį ryte užvažiavau (įpročio galia) užsipilti į Žirmūnuose (prie TELE2 biuro) esančią degalinę. Tačiau ten laukė staigmena – “Banko kortelių laikinai neaptarnaujame”.

Pamaniau, kad Lietuvos bankai ne tik kreditų nebeduoda, bet ir jau savo sistemų nesusitvarko. Bet išaiškėjo, kad “kortelinių” klientų neaptarnauja dėl daug paprastesnės priežasties – pasibaigė kortelių skaitytuvo-spausdintuvo popieriaus juosta. Tokios juostos rulonėlio kaina mažiau nei 1 Lt, bankai juos duoda nemokamai už kortelių skaitytuvo aptarnavimo mokestį.

Per tas 10 min kol sukinėjausi kolonėlėje suskaičiavau ne mažiau 4 automobilių, kurių vairuotojai pamatę užrašą “Banko kortelių laikinai neaptarnaujame” išvažiavo neužsipylę – tai tikrai praleisti pardavimai (ir uždarbis). Atrodytų, kad STATOIL nusprendė atsikratyti didžiosios dalies klientų.

Įdomu, kai “STATOIL Lietuva” vadovai pateikinės kritusių apyvartų komentarus savo akcininkams, kokias priežastis priežastis nurodys – krizę (aplinka kalta), ar visgi prisiims atsakomybę?

Ėmė finansų ministrė ir parašė straipsnį įvairiems portalams. Tikslas pasiektas – dauguma internautų norom nenorom perskaitė tą straipsnį: ministrė užsidėjo pliusą ties užduotimi, ką jai buvo prigrąsiusi Prezidentė (daugiau laiko skirti žmonių švietimui ir sprendimų aiškinimui).

Ministrės laiko straipsnio rašymas atėmė nemažai, o štai aiškumo ir šviesos – bent jau aš – gavau nedaug. Nes taip ir nesupratau, ką konkrečiai ministrė norėjo pasakyti – kad viską Vyriausybė darė gerai? Ko gero, čia yra kertinės straipsnio tezės:

Todėl apsimesti, kad buvo kitas veikimo būdas, nei bandyti kuo labiau sumažinti grėsmingai besiveriantį pajamų ir išlaidų atotrūkį, yra negarbinga – tokiai mažai šaliai pasiskolinti 20 mlrd. litų bet kokia kaina vien tam, kad laikinai pamaitintų bebliūkštantį burbulą, būtų savižudiška, nes tai būtų vien kompreso pridėjimas prie operuotinos vietos – trumpam padeda, bet negydo, o dažniausiai dar ir kenkia. (…)

Todėl teisingausia būtų matyti konkrečiai savo problemas ir bandyti spręsti būtent jas, t.y. gydytis mūsų ligoms gydyti tinkamais vaistais, užuot gėraliojus viską, tikintis, gal padės. Manau, kad mūsų pagrindinę ligą (augančius deficitus, kurie nevaldomi sukeltų skolos vėžį) ir gydome, o santūraus pagrindo tikėtis, kad pirmieji stabilizavimosi ar atsigavimo ženklai pasaulyje netruks pasiekti ir mus, yra.

Taigi “augantys deficitai” yra pagrindinė, pasak I. Šimonytės, Lietuvos liga. Jei jos negydysime, bus “skolos vėžys”.

Galima tik apgailestauti, kad biudžeto subalansavimą mūsų valdžia laiko pagrindiniu savo tikslu. Kol valdžia balansuoja biudžetą, mūsuose sėkmingai mažėja darbo vietų. Ministrė parašė tokį ilgą straipsnį, tačiau jame nerasite nieko apie “bedarbystę”, “darbo vietas”, “užimtumą”. Apie tai šneka visa Europa, bet tik ne mūsų valdžia. Ministre, jei Jūs subalansuosite biudžetą, o bedarbystė bus 30 proc., ar tikslą būsite pasiekusi, ligą pagydžiusi?

Taigi pažiūrėkime, kaip atrodo toji mūsų “pagrindinė liga”:

Atsidarę lentelę, visų pirma, tikiuosi, įvertinsite tą laiką, kurį sugaišau suvesdamas duomenis iš įvairių EUROSTATo šaltinių (pagrindinis čia, dar parankiojau EA16 ir EU27 vidurkius). Duomenys pravers diskutuojant.

Taigi matome, kad ta liga, kuri varo vėžį I. Šimonytei (biudžeto deficitas), vos viršija 3% Mastrichto kriterijų, o jį taip pat viršija vengrai, lenkai, rumunai, britai. Iš Euro zonos šalių šį kriterijų viršija dar 7 valstybės.

Turiu pasiūlymą p. Šimonytei: kai kitą kartą ponas eurokomisaras Almunia atvyks į Lietuvą, paklauskite jo, kodėl jo gimtosios Ispanijos biudžeto deficitas 2008 m. buvo -3.8? Lietuvos, kaip žinia, -3.2.

Kita vėžį varanti mūsų valdžios baimė – valstybės skola. Pagal Mastrichto kriterijus, valstybės skola neturi viršyti 60% bendrojo vidaus produkto (BVP) praėjusiųjų fiskalinių metų pabaigoje. Mes turim 15,6%, čekai ir danai po ~30%, lenkai 47,1%, Švedai 38% ir t.t. Euro zonos, į kurią mes taip norime patekti, šalių vidurkis siekia 69,6% !!!

Ką p. Šimonytė nori pralenkti? Ir dėl ko ji lenktyniauja? Žiūrint į visus skaičius man kyla pagrįstas klausimas, ar tikrai “augantys deficitai” sukelia “nevaldomų skolų vėžį”? Jei taip, kaip galėtume pavadinti ligą, kuria serga italai (skola siekia 105.8% BVP) ar graikai (97.6%)?

Kadangi žmogus elgiasi taip, kaip jį matuoji, akivaizdu, kad biudžeto subalansavimas yra pagrindinis kriterijus, lemiantis I. Šimonytės, o prieš tai ir A. Šemetos, elgesį. Pastarasis tarnybą Briuselyje jau gavo, ar tik ne panašus likimas sėkmės atveju yra pažadėtas ir jo įpėdinei?

Bet juk valdžią rinko ir ministrę skyrė ne Briuselis, o lietuviai. Ir mums, dar neemigravusiems, yra įdomus praktiškai tik vienas rodiklis – žmonių užimtumas. Jei turime darbą, reiškiasi, esame laimingi. Mokam mokesčius ir t.t. O jei finansų ministrės darbas būtų matuojamas pagal užimtumą (nedarbo lygis Lietuvoje yra beveik pats didžiausias ES)? Almunija ir kiti briuseliniai dogmatikai neturėtų įrankio, kuriuo galima gerinti europinius vidurkius. Bet užtat Lietuvoje būtų geriau gyventi. Tebūnie sergant suomišku ar švedišku vėžiu.