Common sense

“Aš turiu labai gražų pasiūlymą: tegu tie, kuriems iš tiesų gėda, kad A. Valinskas ir jo su mafija susijusi partija juos atitempė į Seimą – Laimontas Dinius, Aleksandras Sacharukas, Saulius Stoma, Ligitas Kernagis ir kiti “krištolinio tyrumo žmonės”, padeda mandatus, ir aš tą pačią dieną padėsiu savąjį, atsisakęs ne tik Seimo nario, bet ir Seimo Pirmininko pareigų, tą patį padarys ir Inga Valinskienė, tą patį padarys ir mūsų partijos deleguoti ministrai”, – sakė A. Valinskas.

Jei įvyktų stebuklas, ir minėta krištolinio tyrumo chebra (turiu minty 6 paminėtas pavardes) išeitų, tuomet Seimas pasipildytų štai šiais veikėjais:

Andrius BURBA

Mečislovas SUBELIS

Renata KAZLAUSKIENĖ (kaip suprantu, aplinkos ministro žmona)

Regina ZASIENĖ

Kęstutis RUPULEVIČIUS (Astos Baukutės vyras, jei ką)

Ingrida JOČIENĖ

(…) “Ąžuolo” frakcija yra atvira visiems, kurie gali prisijungti ir tęsti darbus dėl idėjų, dėl kurių atėjome, tačiau trims žmonėms kelias yra uždaras, nes jie yra parazitai. Tai yra Sacharukas, Kernagis ir Varaška”, – sakė A. Valinskas.

Taigi, jei pridėsime (atimsime) “krištolinio tyrumo parazitą” Varašką (nepatekusį į pirminį Valinsko sudarytą išeinančiųjų TOP6 sąrašą), gausis, kad į Seimą pakliūva dar tokia pilietė:

Rasa PETRAUSKIENĖ

Esminis klausimas: ar tarp skirtingų parazitų yra didelis skirtumas?

Man kažkodėl atrodo, kad nelabai. Ir tik laiko klausimas, kada politikoje nuo parazitų lygio pakilsime iki dibilų. Komentaruose galime eiti lažybų (statymą siūlau ketvirčiais, pradedant 2009Q4).

Štai ką ta tema rašo Vikipedija (o dar yra teigiančių, kad Vikipedijoje pasitaiko netikslumų…):

Parazitizmo istorija

Parazitizmo atsiradimas apima ilgą evoliucijos tarpsnį. Gal būt kai kurie gyvūnai pradėjo parazituoti atsitiktinai patekę į kitų gyvūnų organizmą, kur rado palankias sąlygas. Čia jie yra aprūpinti maistu, o ryšį su išorine aplinka palaiko per šeimininko organizmą. Dėl to daugelio parazitų sandara supaprastėjo, susiredukavo arba visai išnyko kai kurie organai. Tačiau parazitai turi gerai išvystytą dauginimosi sistemą, kuri užtikrina jų išlikimą net ir nepalankiomis sąlygomis. Be to jie nepaprastai vislūs. Veikiant gamtinei atrankai, išgyvena tik tie parazitai, kurie sugeba intensyviai daugintis, nes daug gemalų neišgyvena dėl šeimininkų kaitos. Be to, helmintų kiaušiniai ir pirmuonių cistos gana atsparios nepalankioms aplinkos sąlygoms.

Parazitai turi gerai išvystytus prisitvirtinimo organus: siurbikės – siurbtukus, kaspinuočiai – siurbtukus, kabliukus, botrijas, kai kurie parazitiniai nariuotakojai – kibias galūnes ir t.t.

Kitos parazitizmo formos

Parazitas gali naudoti šeimininko grobį. Parazitizmo forma, kai parazitas pavagia šeimininko sugautą ar sumedžiotą grobį vadinamas kleptoparazitizmu.

Taippat parazitas šeimininką gali naudoti kaip transporto priemonę, kiaušinių perėjimui ir jauniklių auginimui (pvz., gegutės ir lizdinis parazitizmas)

Share/Bookmark

Šie metai kaip diena ir naktis skiriasi nuo 2008-ųjų…

Daugiau nuotraukų ir info apie “Biuro gražuolės” konkursą – www.verslosavaite.lt

Share/Bookmark

Deja, tiems, kurie tikėjosi, kad aš rašysiu, ką vėl blogai padarė mūsų mylima valdžia, teks nusivilti. Nes atvirai pasakius, aš dar nesu atsakęs sau į šį klausimą vienareikšmiškai. Bet noriu pasidalinti, kaip šiuo metu interpretuoju, kas yra politikavimas, o kas – ne.

Jeigu remtis Vikipedija, tai “politikoje” mus domintų penktas būdas. Bet kol kas neaišku, kas yra politikavimas? Įvedus šitą žodį į Vikipedijos paieška, ji siūlo pasidomėti “plėšikavimu”. Dėkui už tokia asociaciją, mes tai žinome ne teoriškai. Taigi perverčiau keletą žodynų ir jie tokio žodžio nežino.

Taigi, kaip darbe išvengti politikavimo?

Dažnai politika reiškia, kad remi tam tikras idėjas ir vertybes. Jos neturėtų keistis per metus kelis kartus, arba apie jas neturėtų bųti prisimenama tik per rinkimus. Taigi kai pradedi remti vertybes, nori to ar nenori, prisijungi prie bendraminčių. Kaip ir kol kas nieko blogo priklausyti kokiai nors genčiai. Geriausia, kad ta gentis būtų stipresnė ir asimiliuotų silpnesnes gentis.

Bet asimiliacijos metu reikia priimti sprendimus, kurie ne visada sutampa su deklaruojamomis vertybėmis. Todėl tokius sprendimus geriau kad priimtų genties vadovas arba lyderis. Bet ar tai reiškia, kad mes tada pradedame remti konkretų žmogų, su jo gerais ir blogais darbais?

Beveik visada galime atsakyti – TAIP. Va ir priėjome prie mano apibrėžimo, kas yra politikavimas. Politikavimas yra, kai remiamas lyderis su gerais ir blogais darbais. Jums bus gerai, kai lyderis laimės mūšį, ir visiškai striuka, kai praloš. Nenorite įsivelti į politinius žaidimus darbe, niekada neremkite konkretaus žmogaus. Remkite tik konkrečius darbus, kurie nesikerta su jūsų vertybėmis. Taip pat aiškiai deklaruokite, kad jus nesate nei jūsų ar mūsų, ir kad remiate konkrečius darbus, kurie neprieštarauja jūsų įsitikinimams. Ir čia pats sunkiausias darbas yra būti nuosekliam ir nesuvalgytam didesnės žmonių grupės.

Purvina yra ne politika, nes politikos esmė yra aiškios žaidimo taisyklės (saugumo, kokybės ir t.t.), o politikavimas. Kada taisyklėmis tampa žmogus-lyderis. Kokias nori taisykles tokias ir kuria aplinkiniams, nes jam asmeniškai tai netaikoma. Norite pavyzdžių … nesakysiu, nes žadėjau apie tai nerašyti.

Share/Bookmark

Yra toks anekdotas apie valdininkus:

Trise kabinete, vienas dirba. Kas? Ventiliatorius.

Prisiminiau, paskaitęs, ką leptelėjo Kauno meras:

„Kai kurie kolegos mane atkalbinėjo nuo šios naujovės. Neva geriau tegul valdininkai naršo internete ir būna darbo vietose negu trinasi koridoriuose. Bet manau, kad sumanymas turėtų pasiteisinti“, – sako Kauno meras.

Čia A.Kupčinskas pasakoja apie naujos programos, kuri užduoda klausimą „Ar jūsų darbui tikrai reikalinga ši interneto svetainė?“ įdiegimą Kauno savivaldybės kompiuteriuose.

Kadangi Kauno meras tikrai skaito mūsų tinklaraštį, tai turime jam dar keletą pasiūlymų, kaip sumažinti Kauno valdininkų trynimosi mastą koridoriuose:

- ant kiekvienų durų savivaldybėje pakabinti užrašus: iš kabineto vidaus – “Ar tikrai reikia nešti tą popierių, gal išsiųsk emailu, a?”, iš koridoriaus pusės – “Ar tikrai nori rizikuoti savo sveikata perdozuodamas kavos?”,

- įrengti spąstų, kad šliaužiodami įkliūtų,

- išteplioti sienas, kad atsirėmę išsiteptų…

Be šių, yra ir kitų būdų, bet juos įgyvendinti žymiai sudėtingiau:

- liepti kiekvienam valdininkui kasdien darbo dienos pabaigoje parašyti all@kaunas.lt mailing list’ui, esminius punktus, ką šiandien jis/ji nuveikė, į minėtą list’ą įtraukti visus Kauno sav. darbuotojus. Jei ataskaitos neparašo, jam pasiūloma pasiimti vieną dienelę neapmokamos išeiginės,

- parašyti skript’ą, kuris atsitiktine tvarka 5 tokias el. ataskaitas su nurodytais autoriais kasdien publikuotų tinklapyje www.kaunas.lt

- kiekvienas lai pasirašo einamojo mėnesio užduočių sąrašą ir pirmą mėnesio dieną lai papostina į minėtą all@kaunas.lt mailing list’ą. Mėnesio pabaigoje laisvos formos ataskaita, taip pat su pasiūlymais, ką reikėtų tobulinti, kad padidėtų savivaldybės pralaidumas (suderinamų dokumentų, išduodamų leidimų, atsakomų raštų, įvertinamų projektų, etc.). Jei nėra pasiūlymų, žmogus išleidžiamas mėnesio nemokamų atostogų. Jei kuris nors sakosi, kad neturi užduočių, o tik funkcijas – irgi išleidžiamas neapmokamų atostogų, iš kurių sugrįžta tik tuomet, jei tos funkcijos (o ne kavos sugėrovo) kas nors pasigedo.

- meras vieną dieną per mėnesį paskiria tam, kad su savo komanda įvertintų gautus siūlymus ir priimtų sprendimus jiems realizuoti.

Garantuotas teigiamas efektas po dviejų mėnesių:

- valdininkų apsisukimų padidėjimas (pvz., sutrumpėjęs atsakymų į interesantų raštus laikas),

- www.kaunas.lt lankomumo padidėjimas

- pokyčių pralaidumui didinti realizavimas.

Ir visa tai – dar net nesusitarus, koks yra pagrindinis savivaldybės tikslas, ir nenustačius į jį orientuotų matavimų…

Ir atleisti nė vieno nereikia (juk mes norim geresnių/greitesnių paslaugų, ar ne?), užteks tik sugalvoti, kaip suderinti skatinamąjį išleidimą neapmokamų atostogų su Valstybės tarnybos įstatymu…

Share/Bookmark

Praeita savaitgalį US indeksai šoktelėjo aukštyn, nes bedarbių buvo užregistruota  mažiau, negu buvo tikėtasi. Mūsų biure kilo diskusija, o kas būtų Lietuvoje. Pirmiausia, reiktų paminėti mūsų tinklaraščio skaitytoją, kuris mus pataisė ir įtikino, kad statistika nemeluoja, ji tik manipuliuoja skaičiais. Taigi nutarėm, kad bedarbių kiekis, kaip statistinis rodiklis, nieko nesako, nes Lietuvoje yra sezoniškumas. Ir, be abejo, vasaros metu visada yra mažiau bedarbių. Tęsdami diskusiją greitai priėjome išvados, kad bedarbystę galima matuoti lyginant ją su darbystę. T.y. imti ir pažiūrėti, kiek mokesčių sumokėjo darbuotojai. Natūralu, kad jeigu yra daug darbo, tai daugėja dirbančiųjų, o įsisotinus rinkai pradeda didėti atlyginimai, taigi sumokama gerokai daugiau mokesčių. Ir, jeigu nėra darbo, tai pirmiausiai nukenčia premijos su atlyginimais, o vėliau ir darbuotojai atleidžiami - sumokama mažiau mokesčių.

Kur galim gauti tokią informaciją? Aišku, Statistikos departamente. Pirmas nusivylimas, kad visos ataskaitos pateikiamos kas ketvirtį. O gal aš nemoku ieškoti? Bet ką radom ir tas tiks. Taigi randame ataskaitas apie  mokesčius. Vienintelė tinkama ataskaita atrodo yra „Įmonių ir gyventojų sumokėti mokesčiai“. Žiūrim į „Gyventojų pajamų mokestis“ ir pirmas nustebimas. Lyginant 2008Q4 su 2009Q1 skirtumas daugiau negu du kartus 2008 metų naudai. Kodėl taip galėjo atsitikti? Gal mokesčio sumažinimas turėjo įtakos? Bet aš tikrai abejoju, kad net du kartus, nes procentaliai mokesčius sumažino mažiau. Gerai, tada pažiūrim į „Pridėtinės vertės mokestis“, nes jis parodo, kiek pridėtinės vertės sukūrėme arba dar kitaip, kiek dirbome. Lyginant tuos pačius ketvirčius kritimas yra apie 15%. Galėtume sakyti, kad nieko tokio, nes tokie pasikeitimai stebimi ir kituose ketvirčiuose. Bet yra vienas BET – PVM dydis buvo pakeistas. Reiškia, kritimas dar didesnis. Ir mums kaip rodiklis, deja, netinka. Nebent gautume mėnesines ataskaitas.

Vadinasi, turime statistiką, bet negalime pasakyti, ar pasikeitimas yra dėl skaičių manipuliavimo ar dėl kitų priežasčių. Ir tada netikėtai prisiminėm, kad įmokos į “Sodrą” juk praktiškai nesikeitė. Reiškia, teliko surasti statistiką, kiek buvo sumokėtą į “Sodrą”, ir galėsime atsakyti, ar bedarbystė augo, ar mažėjo.

Ir tada trenkė antras nusivylimas. Pasirodo, “Sodros” mokesčiai yra ne mokesčiai. Na, bent jau taip mano Statistikos departamentas, nes jų pateiktoje mokesčių ataskaitoje aš neradau „Valstybinio socialinio draudimo įmokos“. Gerai, nesu įnoringas, todėl pavartysiu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir “Sodros” puslapius. Taigi, iš “Sodros” pavyko gauti informaciją, kuri sugulė į lentelę.

Kaip ir reikėjo tikėtis, naujienų yra: vasaros sezono metu žmonės randa truputį daugiau darbo, bet ne tiek, kad bedarbystė pradėtų mažėti.

Tik po geros valandos pagaliau suradau “Sodros” biudžetą. Keista 2008 ataskaitos yra tik viršelis, o pačios ataskaitos nėra Ataskaita yra, tik reikia turėti programą, rodančią puslapiuotus TIFF formato paveiksliukus. Bet kuo ilgiau varčiau 2007 metų ataskaitą, tuo daugiau klausimų kilo.

Gaila, kad su verslo supratimu negalima lįsti į valstybės biudžeto planavimą. Nes tada kiltų klausimai, o kur tie milijardiniai rezervai, kurių kaip ir iš principo neturėtų būti? Nes kiek “Sodra” surinko, tiek ir padalino. Arba ketvirtis milijardo ilgalaikiame turte. Gal jūs galite pasakyti kokią nors verslo įmonę, kuri neužsiima statybomis ir turi balanse tiek ilgalaikio turto? Gal tik “Achema” su “Mažeikių nafta” galėtu tuo pasigirti, bet “Sodra” neperdirba naftos ir negamina trąšų. Bankai, kurie iš principo daro ta patį ką ir “Sodra” – daliną pinigus, gyvena iš viso be ilgalaikio turto.

Bet, kaip minėjau, jeigu nesupranti mistikos, tai geriau nelįsti su savo šakėm į tokius įdomius derinius.

Share/Bookmark

Štai taip atrodo mano gitara. Įsigijau prieš tris dienas. Praėjus savaitei po pirmosios ir kol kas vienintelės mano pamokos pas Mokytoją – Darių, bičiulio bičiulį. Draugiškai nuvykome į muzikos prekių parduotuvę Subačiaus gatvėje ir išrinkome šitą daiktą (330 Lt, jei ką). Beje, panašu, kad muzikos prekių parduotuvė neturi jokių problemų su asortimentu, priešingai nei kiti mažmenininkai nūdien. Jei pavyks išsiaiškinti, kaip jiems pavyksta – būtinai parašysiu.

Taigi aš iš tikrųjų pradėjau mokytis groti gitara, nors kol kas apie tai daugiau laiko kalbu, nei repetuoju. Jei atvirai, susiduriu su visais simptomais, su kuriais susiduria žmonės, kai reikia dėti dideles pastangas, kad padarytų kažkokį pokytį.

- Man atrodo, kad neišmoksiu.

- Norėčiau ką nors pasamdyti, kas išmoktų už mane.

- Dabar neturiu laiko, pamėginsiu vėliau.

- Kur kas smagiau kalbėti apie tai, kaip aš kada nors išmoksiu, nei mokytis realiai, nes man iš tikrųjų atrodo, kad aš neišmoksiu.

- Turiu du labai rimtus pasiteisinimus: 1. per trumpi pirštai, 2. neturiu talento

Kadangi Darius už pamokas iš manęs neima (matyt, kol kas) nė lito, esu priverstas susigalvoti kitą priemonę, kuri verstų mane tobulėti. Kitaip tariant, kažkas turi spardyti man į minkštą vietą. Jei mokėčiau po 300 Lt/val., papildomų spardymų nereikėtų. Taigi karts nuo karto parašysiu į commonsense.lt, kaip man einasi progresas. Jei su Dariumi, bičiulio bičiuliu, sutarsime matavimus, tyčia juos paskelbsiu – kaip minėjau, tai bus spardymo į mano sėdynę pakaitalas.

O jei išmoksiu groti gitara (man atrodo, kad neišmoksiu), tai bus gera žinia ne tik mano sugėrovams, bet ir tiems, kurie susiduria su panašiais, aukščiau paminėtais, simptomais susidūrę su pokyčiais. Aš žinau, kad gitara groja tūkstančiai, o gal milijonai žmonių – bet kažkodėl, pradėjus asmeniškai čiupinėti akordus, man atrodo, kad darau kažkokį žygdarbį. O tie tūkstančiai ar milijonai groti išmoko todėl, kad jie buvo kitokie (turėjo ilgesnius pirštus ir talentą).

Share/Bookmark

Beveik nuolat su savimi žaidžiu tokį žaidimą. Vadinasi jis “O kaip daryčiau aš?”. Tarkime, skaitau laikraštį, bendrauju su kokiais nors žmonėmis, keliauju – probleminių situacijų nors vežimu vešk. Jei geriau pasigilinus, gyvenimas susideda iš daugybės įvairiausių problemų, o minėtas žaidimas, nors ir vyksta mintyse, padeda ne tik puoselėti win-win mąstymą, bet ir realiai išspręsti bent jau tas problemas dalį problemų, kurios supa mane patį.

Taigi prieš dvi savaites besilankydamas Žemaitijoje netyčia susiduriu su vienu ūkininku. Tiksliau, su ūkininko kaimynais. Augina tasai kaimynas ūkininkas šilauoges, tai tokios kultūriškai patiuninguotos mėlynės. Dilema – uogos gražios, gardžios, tačiau pardavinėti nesiseka, nes “ne visi žmonės ir mėsai randa pinigų, ką ten uogoms” (RIMI kaina siekia ~20 Lt/kg). Taigi jeigu nepavyksta sutarti su prekybos tinklu, tai prisirinkęs uogų (ir susimokėjęs rinkėjams, o jei dar legaliai…) gali būti netyčia pasmerktas pats jas ir valgyti. Žodžiu, krizė.

Pradedu žaisti tą žaidimą. Pirma mintis – užsienio rinkos. Gal švedai mėgsta šilauoges, gal suomiai. Bet laiko rinkų paieškai nelabai yra, uogos jau prisirpusios. Antra mintis – mokėti uogų rinkėjams juodais. Bet, mąstau, šį sąnaudų optimizacijos būdą ūkininkas, neabejotinai, žino geriau už mane. Nagi, mąstyk. Trečia mintis – gaminti galutinį produktą (uogienes) ir mėginti jį pardavinėti. Hm, jei žmonės neįperka šviežių uogų, ar įpirks uogienes? Be to, mes gi su prekybos centrais nedraugaujam. Kokie dar variantai? Ketvirta mintis – kitąmet auginti rugius ir virti samagoną, jei krizė dar tęsis – paklausa garantuota. Žodžiu, pasiduodu, žaidimą pralošiau. Tokiais atvejais visada turiu pasiteisinimą – “nepakako informacijos geram sprendimui sugalvoti”.

Tačiau dzūkai, matyt, labiau tikėjo, kad šį žaidimą galima laimėti:

Veiksmas vyksta Dargužių kaimo apylinkėse. Įėjimas nemokamas, užėjus galima rinktis ir valgyti kiek nori. Išėjus iš lauko pasveriamas prisirinktų uogų kiekis. Kaina – 8 Lt/kg.

Ar tai sprendimas? Sprendžiant iš to, kad vienas pažįstamas, prisirinkęs čia šilauogių, tiesiog tryško teigiamomis emocijomis Facebook’e, matyt, nueita teisingu keliu. Kodėl aš to nesugalvojau? Matyt, pritrūko informacijos

P.S. Ištrauka iš draugo laiško:

Adreso tikslaus nėra, bet rasti labai paprasta.
Važiuoji iš Vilniaus link Druskininkų, kol maždaug 45 km privažiuoji ženklą (Dargužiai – 1 km), čia yra tarp Pirčiupių ir Valkininkų, be to tenai yra geltonas reklaminis stendas su informacija.
Indus galima atsivežti savo, galima nusipirkti ir tenai.
Taip pat galima nusipirkti jau priskintų uogų. Kaina – 12 Lt/kg.

Rinkti labai paprasta ir greita.

Tiesa, šilauogės baigsis už kokių dviejų savaičių, maždaug iki rugpjūčio 20 d.”

Ramūno Matonio nuotraukos

Share/Bookmark

Įrašas skirtas tiems kurie dar neatostogavo ir svajojate apie atostogas.

Įdomu, o kur tualetas?

Share/Bookmark

Kiekvienas žmogus nori gyvenimą pragyventi prasmingai. O prasmę suteikia savo užsibrėžtų tikslų pasiekimas. Turiu tikslus penkmečiui, bet turiu tikslus kuriuos aš turiu pasiekti kiekvienais metais.

Vienas iš tokių tikslų yra nuvažiuoti dviračiu 1000 km. Žinau, kas važinėja plentu, tai tiesiog penkių savaitgalių išvyka, kadangi aš važiuoju su savo vaikais, tai retai vidutinis greitis viršija 15 km/h. Kartais ir 3 km važiuoji pusantros valandos. Kol visas mėlynes išvalgai, žiogus išgaudai ir varles palydi iki balos… Bet kokiu atveju galima greitai paskaičiuoti, kad mano minkšta vieta ant dviračio sėdynės zulinas ne mažiau kaip 70 valandų per sezoną. Aš jau praeitais metais supratau, kad mazolio tenai neužsiauginsi, o va mėlynę – tai be problemų. Todėl nusprendžiau pamaloninti savo minkštą vietą ir nusipirkti dviratininko šortus. Tai tokie šorta,i kurie viduje turi Always ir aš ieškau ne aptemtukių, nes su savo kompleksija įžeidinėčiau sportuojančius ir atrodyčiau kaip pilvotas balerūnas.

Taigi aišku, ko noriu, liko tik nusipirkti. Praėjau per: Hawaii Express, Instinktas, Umarai, Geras Dviratis, Dviratis Tau, Dviratis Plius, FujiBikes ir dar keletą kitų. Ir kaip manote, ar nusipirkau sau šortus? Turbūt jau supratote, kad ne. Nes nebūčiau tiek parduotuvių aplankęs. Bet už tai turėjau įdomius pokalbius.

Pokalbis visada prasidėdavo vienodai:
- Ar turite šortų? Neee, ne aptemtukių, bet normalių šortų.
- Turėjome, kai buvo sezonas.
- O kada pas jus sezonas?
- Gegužę, beje šortus seniai išpardavėme.
- O šiemet vešite prekių?
- Neplanuojame.
- Tai ką, man šortų laukti iki gegužės? (Gaila nenufotografavau tos pardavėjos veido išraiškos)

Arba taip:
- Gerai išsipardavė. Tai ar planuojate atsivežti?
- Taip, kitą savaitę gausime siuntą, bet šortų nebus. Bus nauja vasaros kolekcija.
- Tai kodėl neatsivežėte einamų prekių? Juk pinigus uždirbate iš pardavimų, o ne naujų kolekcijų?
- Eeee, hmmm… (greitai sprunkam ir aš pardavėjo, jau kitu klausimu, nesugebėjau pagauti)

Arba dar šitaip:
- Tai kad šortai labai brangus.
- Na, man spręsti, ar jie brangūs, ar ne. Supratau, kad neturite.
- O gal norite dviračio, duosiu 3000 Lt nuolaidą.

Pagaliau vienoje parduotuvėje radau. Pasimatavau ir kažkaip aš negaliu rinktis daiktą iš vieno. Nes man tai visada primena vienmandatę rinkiminę apygardą. Niekaip nesuprantu, kam tas spektaklis.

Bet grįžtant prie parduotuvių, aš kažkaip visada įsivaizdavau, kad parduotuvių verslas yra labai paprastas. Jos turi turėti to, kas parsiduoda, ir neturi turėti šlamšto, kurio net su 50% niekam nereikia. O čia man visos parduotuvės aiškina, kaip ši prekė yra paklausi ir nieko nedaro, kai jos trūksta. Kokie dideli gali būti praleisti pardavimai? Nes greičiausiai aš bučiau ne vien šortus iš šios parduotuvės pirkęs. O pasakos apie vieno mėnesio sezoną mane galutinai supykdė. Tai užsidarykite sezonui pasibaigus ir neerzinkite pirkėjų.

Turbūt teks iš interneto nusidownloadinti. Gaila, kad anglų moku, tai vėl teks su UK pardavėjais koliotis ir aiškinti, kad Lietuva yra ES dalis.

Iš pradžių straipsnį pavadinau vyriški Tampax. Bet kadangi nesu šių prekių specialistas, tai pasikonsultavau su Google ir supratau, kad vyrai Tampax panaudoti gali, tik dėl naudos turiu abejonių. Nesinori lyginti parduotuvių su vyriškais Tampax…

Share/Bookmark

Visą savaitę viename portale kabo tokio politiko Ligito Kernagio straipsnis. Apie valinskininkus, ąžuolus, vidines jų perturbacijas ir šiaip politinį hemarojų.

Nepaisant autoriaus atvirumo, straipsnelis visiškai neįdomus (negaiškit laiko). Išskyrus vieną (priešpaskutinę) pastraipą:

Visos partijos turėjo ir sprendė vidaus konfliktus, visos dalijosi postus ir derino savo pozicijas kurdamos koalicijas. Šiuo požiūriu TPP nėra išskirtinė. Neišskirtinė ji, kaip minėta, ir savo narių kompetencija ar korupcijos apraiškomis, tačiau kam tai įdomu?

Manau, kad korupcijos apraiškos, apie kurias žino Ligitas, galėtų būti įdomios prokurorams. Nebent jie labai užsiėmę mamų bylomis ir neturi kada skaityti DELFI.

Share/Bookmark