Common sense

Kadaise linkėjom sveikatos p. Milakniui, o dabar atėjo laikas sveikatos ir energijos palinkėti teisingumo ministrui p. Šimašiui.

Kad dabartinė įstaigų vadovų vertinimo ir įstaigos biudžetavimo sistemos neskatina taupymo – visi tą žinojome. Įvykdyti planą, reiškia, išleisti visus suplanuotus pinigus. Jie neišleisi, kitąmet tiek nebeduos. Todėl metų pabaigoje, jei esi daugiau mažiau užsirekomendavęs tiekėjas, tik spėk dalyvauti pirkimų konkursuose ar apklausose.

Štai p. Šimašius išdėstė 6 punktus, kaip reikėtų keisti valdišką biudžetavimą, o aš norėčiau pridėti dar keletą (apačioje). Nepatingėkite parašyti ir savo siūlymus, kaip įstaigos galėtų sutaupyti. Turiu viltį, kad p. Šimašiui gali pavykti.

Teisingumo ministro siūlymai:

1. Išlaidas mažinti galima netgi daugiau nei numatyta. (Beje, tam neretai reikia kai kurių sisteminių pakeitimų. Pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso, Teismų įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso.. Dalies šių pakeitimų projektus jau turiu).

2. Asignavimų valdytojus informuoti ne tik apie trumpalaikius biudžeto (mažinimo) kontrolinius dydžius, bet informuoti ir apie tolimesnę perspektyvą. Tai leistų geriau pasiruošti sunkiam ekonominiam laikotarpiui.

3. Nustatyti motyvaciją kiekvienam asignavimų valdytojui mažinti savo biudžetą ir valstybės tarnautojų.

Pavyzdžiui skaičiuojant 2010 metų biudžeto išlaidas darbo užmokesčiui neimti kaip pagrindo 2009 metais dirbančių darbuotojų skaičius, nes tokiu atveju bus parodoma, kad nei vienam asignavimų valdytojui neapsimoka mažinti darbuotojų skaičių. Jei finansų ministerija neturi galimybės nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai, siūlau nustatyti visiems vienodą darbo užmokesčio fondo mažinimą palyginus su 2008 metais ir konsultacijose su asignavimų valdytojais išsisaiškinti problemas, kurios jiems iškiltų siekiant šių tikslų. Po konsultacijų priimti sprendimą palikti nustatytą darbo užmokesčio fondo mažinimą, mažinti jį labiau ar mažiau, taip pat, reikalui esant, apsispręsti dėl darbo užmokesčio fondo mažinimo 2011 metų biudžete.

Kitas pavyzdys kaip didinti motyvaciją - nustatyti, kad 50 procentų darbo užmokesčio fondo, sutaupyto dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo (palyginus su nustatyta baze, tarkime, 2009 metais) būtų galima panaudoti liekančių darbuotojų premijavimui, o 30 procentų šios sumos – darbuotojų premijavimui kitais (2011) biudžetiniais metais.

4. Nustatyti galimybę panaudoti darbo užmokesčio fondą kitoms reikmėms finansuoti. Tai leistų geriau pasiekti strateginius tikslus pasitelkiant išorės pajėgas bei leistų išvengti sutrikimų mokėjimuose.

5. Nustatyti sistemą, pagal kurią biudžetiniais metais nepanaudotos lėšos (jei tai vyko dėl objektyvių priežasčių) galėtų būti perkeliamos kitiems biudžetiniams metams tų pačių strateginių tikslų vykdymui. Tokiam perkėlimui būtina nustatyti principus, kriterijus ir sprendimų priėmimo mechanizmą.

6. Aiškiai deklaruoti ir realizuoti nuostatą, kad ministerijoms pateikti kontroliniai asignavimų dydžiai biudžete galės būti didesni tik dviem atvejais: pirma, kai papildomas finansavimas reikalingas įgyvendinti reformoms, kurios užtikrintų mažesnį finansavimą 2011 ir vėlesniais metais, antra, jei visiškai neįmanoma pasiekti 2010 metais numatyto taupymo.

Sąrašiuką pratęskime:

7. Planuojamus viešuosius pirkimus išskaidyti į dvi grupes – tipines prekes/paslaugas (kompiuteriai, ryšys, kanceliarinės, baldai, tualetinis popierius, gaivikliai, ketc.) ir netipines (IT sistemos, nestandartinė techninė įranga, kūrybinės paslaugos (visokie tyrimai, viešinimas), mokymai, pan.). Tipines leisti įsigyti tik centralizuotai, o netipines traktuoti kaip investicijas – t.y. privalomai viešai nurodyti planuojamą naudą tikslo vienetais.

8. Įstaigos vadovui ir jo pavaduotojams priedus (kvalifikacinė klasė, stažas, krūvis, etc.) išmokėti tik tuomet, kai toji įstaiga arba neturi įsiskolinimų, arba turi sudariusi skolos grąžinimo grafikus su visais kreditoriais visoms skoloms. Atsiradus skoloms, sustabdyti priedų mokėjimą įstaigų vadovams tol, kol nėra sudarytas grąžinimo grafikas.

9. Įstaiga, negalinti pertvarkyti savo veiklos, kad tilptų į mažinamą kitų metų biudžetą, apie tai turi įspėti Vyriausybę iki, tarkime, 2009-11-01. Visoms tokios įstaigoms iki 2010-04-01 Valstybės kontrolė padarys giluminį auditą (finansai + procesai). Svarstant biudžetą ir žinant realų poreikį Valstybės kontrolei padidinti finansavimą, kad auditorių skaičius netaptų butelio kakliuku. Paraleliai reikėtų sugriežtinti įstaigų vadovų atsakomybę už biudžeto lėšų neefektyvų naudojimą (dabar blogiausiu atveju gali tik atleisti), pvz., uždrausti dirbti valdišką darbą 10 m.

10. Kitas variantas. Jei įstaigos vadovas pareiškia, kad nežino, kaip tilpti į -55%, ir nežinos – atleisti tokį vadovą. Skelbiant naują konkursą į įstaigos vadovo vietą, konkurso metu turi spręsti ne testus, bet pateikti pokyčių planą. Konkurso dalyviams pateikti visą įmanomą info (tame tarpe ir visas kainas, už kurias įstaiga perka paslaugas), kad jie galėtų tokius planus parengti.

Nagi, galvočiai, padėkime ministrui

Share/Bookmark

Žmones galima sudalinti į tuos kurie mokosi iš savo klaidų, yra kurie mokosi iš svetimų klaidų, bet pasitaiko ir tokių kurie mano, kad yra išskirtiniai ir lipdami ant grėblių tikisi kitokio rezultato. Kadangi rytoj bus rugsėjo pirmoji tai visus pasveikiname su pasibaigusiom atostogomis, prasidėjusiai kamščiais ir Statoil‘o akcija.

Visi prisimena, kad Omnitelis padarė tik vieną klaidą. Tai buvo korektiškos komunikacijos klaida. Omnitelio klientai neturėjo pasirinkimo ir todėl prasidėjo didžioji migracija. Dabar tą pati bando prasukti ir Statoil‘as netempsiu gumos ir pateiksiu pasveikinimo tekstas.

INFORMACINIS PRANEŠIMAS
APIE KREDITO LIMITO SUVARTOJIMĄ
2009-08-31
Vilnius

Gerb. kliente,

Informuojame, kad Jūsų įmonės turimas mėnesio limitas Statoil kreditinėms kortelėms (kliento numeris xyzxyz) yra: 3500Lt.
Jūs iki 2009-08-31 dienos išnaudojote 3482,03Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt du Lt., 03 ct. ).

Atliekant avansinį mokėjimą, maloniai prašome mokėjimo paskirtyje nurodyti žodį „Avansas“ ir kliento numerį bei atsiųsti pavedimo kopiją el. paštu ltcards@statoil.com

Kilus klausimams skambinkite klientų aptarnavimo linija 8-800 22931 arba 1877.

Dėkojame už bendradarbiavimą.

Pagarbiai,
UAB “Lietuva Statoil”

 Viskas, kreditinės kortelės tampa debetinėmis. Ir jokio pasirinkimo, mokėk avansą arba mums tu esi nebeįdomus kaip klientas. Taigi, sekantis laiškas kuri aš perskaičiau, tai vieno iš mūsų kliento, kuris pranešė, kad jau nešdinasi į EMSI, o mes gavom pasiūlymą iš Lukoil‘o. Ir manau, sprendimas pereiti pas konkurentus bus ne finansinis, o tai kad penkis metus buvome Statoil‘ klientai yra vienas didelis niekas. Mums davė pasirinkimą – atsistoti prie sienos ir sutikti su sąlygom be jokių derybų ar pereinamojo laikotarpio.

Skambina vienas suvalkietis kitam, ir klausia: „Klausyk, tu vakar mano auksinio kavos šaukštelio nepaėmei. Nes aš niekaip negaliu surasti“. „O tu tirščiuose ieškojai?“. Po pauzės atsakymas: „Radau, bet nuoskauda liko“.

Aš galiu suprasti, kad visiems yra sunku ir imti avansinius mokėjimus yra normali verslo praktika, bet nuoskauda liko.

Share/Bookmark

Krizė baigėsi, ar ji dar tęsiasi, reikia pradėti po truputį apibendrinti pamokas, kurias jau išmokom.

Keletas mitų sugriuvo. Ir tai yra bloga naujiena finansų patarėjams ar visokioms laidoms apie pinigus. Beje, labai keista, kad jų nerodo vasaros metu. Lyg per atostogas pinigų poreikio nebūtų?

Pirmas mitas, kuris sugriuvo, tai “pirkite nekilnojamąjį turtą”. Jis visada brangs. Kaip kažkas pasakė, tas „visada“ kažkodėl pasibaigė po 40 metų JAV, o Lietuvoje po 7-8 metų. Man tai primena juokelį, kai programuotojo paklausė, ar begalybė yra daug? Na jo, daug, kažkur aštuoni. Dauguma patikėjusių šiuo mitu dabar sėdi su skolomis artimiausiems 30 metų. Pagal pajamas gal ir galės vadintis vidutine klase, bet pagal pragyvenimo lygį…

Antras mitas irgi neatlaikė realybės išbandymo. Galima išgyventi iš investicijų. Daug kam investicijos nuvertėjo 80% ir tada prasidėjo visokie finansiniai nemalonumai. Taigi teko parduoti ir likusias investicijas. Dabar sėdime be nieko. Kas buvo labai protingas ir užrepavo, tai dar maloniau pasiekė dugną. Na ką gi, prarasti pinigai, kurie buvo kaupiami paskutinius 10 metų. Bloga naujiena yra ta, kad lengvi pinigai pasibaigė. Iš kapitalo dabar jau nebeuždirbsi greitai ir lengvai (išimtis tik tiems kurie prie „lovio“). Dabar gali uždirbti tik iš proceso. Pageidautina – geresnio negu McDonalds.

Ir paskutinis mitas – “turėk pinigų atsargas kokiems 3-6 mėnesiams”. Tai, kad viskas tik po tokio laikotarpio prasideda, ir atsigavimo dar tikrai nesijaučia. Nesvarbu, ką skelbia statistika, bet man kaip nestatistiniui vienetui aišku tik tiek. Jau praėjo 9 mėnesiai, ir nors bankai visur spausdina, kad indėlių padaugėjo, aš galiu konstatuoti, kad šiukšlių konteineriai dabar tikrinami kas valandą. Tokiu dažnumu tik prezidento apsauga aplink prezidentūrą apsuka ratą.

Kokius mitus dar galėtumėte paminėti, kurie neatlaikė patikrinimo?

Share/Bookmark

Man papuolė labai įdomus straipsnis apie skirtingus korupcijos tipus. Tikrai siūlau pasiskaityti.

Bet kokiu atveju norėčiau dar kelis pridėti. Tai buitinis korupcijos tipas. Tai labai paprastas tipas, kai Lietuvoje visi yra arba švogeriai, arba dirba šeimos principu. Viskas būna gerai, kol neįsijungia principas “reikia giminei padėti”.

Atrodytų, kad korupcijos sistema yra labai gaji, nes net vadybos kursuose sako, kad jeigu apie viešai skelbiamą konkursą sužinojai iš laikraščių, tai yra tik 10% tikimybė, kad jį laimėsi. Bej,e priežasčių gali būti daug, tame tarpe ir korupcinių. Bet dažniausiai būna labai paprastos. Konkursas – tai jau rezultatas kažkieno darbo. Kokio darbo? Ogi pardavimų, ėjo įmonės pardavėjai į viešą sektorių. Įrodinėjo, kad jiems reikia ano, ar kito. Kad iš to bus nauda visiems. Ir kai tai padarė, pasirodo, kad norint įvykdyti pirkimą, reikia daryti viešąjį pirkimą. Va tada ir pradeda ryškėti, kad įmonė, kuri viską prastūmė, gali būti išmesta iš barsčių. Taigi, jeigu yra įstatymas, tai yra ir apstatymas. Rašomos konkurso sąlygos, pagal kurias gali praeiti tik idėją pardavusi įmonė. Kadangi turi būti net trys rinkoje konkurentai, tai organizuojami statistai.

Pagal apibrėžimą, toks pardavimas buvo korupcinis, nes nebuvo realios konkurencijos. Bet ar tie, kurie sugebėjo parduoti, yra visada susiję su korupcija? Ar korupcija yra neadekvataus reguliavimo pasekmė? Kaip žinia, gyvenime už vieną muštaą dešimt nemuštų duoda. Turbūt mažesnė blogybė yra visada vaidinti viešą pardavimą, negu iš tikro išparceliuoti valstybinį turtą.

Share/Bookmark

Mieli žurnalistai, susirūpinę mokesčių mokėtojai, sąžiningi verslininkai ir šiaip skaidruoliai,

kai kitą kartą susidursite su faktu, kad kažkokia valdiška įstaiga (tebūnie ji kokia garbinga ministerija ar šiaip vaikų lopšelis-darželis) jums paprašius neatskleidžia kainų, kuriomis jos iš mokesčių mokėtojų pinigų perka belekokias prekes ar paslaugas, nenuleiskite rankų. Nes Lietuvos teisės aktai bent jau kol kas turi viršenybę prieš komercines sutartis.

Štai šiandien skaitome, kad Valstybinė mokesčių inspekcija už patalpas „Nord Star“ komplekse moka po maždaug 220.000 Lt per mėnesį, t.y. 45 Lt už 1 kv. m:

„Sutarties sąlygos šiuo metu neleidžia atskleisti nuomos įkainių“, – aiškina Dainoras Bradauskas, Vilniaus apskrities VMI viršininko pavaduotojas. Šiuo metu deramasi dėl mažesnės nuomos kainos.

Užvakar buvo nuskambėjusi panaši baisios paslapties istorija:

Valdininkai vis dar neatskleidžia, kokio dydžio patalpas nuomojasi “Vilniaus vartuose” ir kiek už jas moka per mėnesį. Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Vytautas Lenkutis LŽ pareiškė, kad ministeriją saisto su verslininkais pasirašyta sutartis, neleidžianti viešinti šių duomenų.

Dabar truputėlį pasigooglinam, pasiklausinėjam pažįstamų teisininkų ir padarom išvadą: konfidencialumas negali būti apribojimas (motyvas) atskleisti viešojo pirkimo sutarties kainą. Kiekvienu atveju, kai valdininkai gina priešingai, bedame jiems pirštu į keletą teisės aktų.

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 str. 1 d. apibrėžta sąvoka: „Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą“. Konfidencialia informacija negali būti tokia informacija, kuri pagal įstatymą turi būti paskelbta viešai.

2. Viešųjų pirkimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtina, kad perkančioji organizacija teikia ataskaitą Viešųjų pirkimų tarnybai prie LRV apie sutarties kainą. Šią informaciją turėtų taip pat pateikti kiekvienam jos paprašiusiam asmeniui, kadangi ją perkančioji organizacija (valdiška įstaiga) skelbia viešai skelbime apie pirkimą, o tai, kas yra vieša, negali būti konfidencialu.

3. Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis („Teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų“): „Kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį.“

Jei vaikų lopšelis-darželis dar gali motyvuoti savo paslaptis prisidengdamas priklausymu savivaldybei, tai vyriausybinėms institucijoms tas nelabai pavyktų. Skaitome šios Vyriausybės programą:

…28. Maksimaliai centralizuosime ir padarysime skaidrius viešuosius pirkimus.(…)

36. Imsimės ryžtingų priemonių, kad viešieji pirkimai vyktų kuo efektyviau ir skaidriau. (…)

37. Nedelsdami įgyvendinsime viešųjų pirkimų informacijos sklaidos priemones. Viešųjų pirkimų informacija ir procedūrų eigos svarbūs aspektai taps prieinami viešam stebėjimui ir analizei.

O gal Vyriausybės programos vykdymui yra numatytos slaptos išlygos, taikomos vaikų lopšelio-darželio ar kokios garbingos ministerijos susitarimams su tam tikromis privačiomis kompanijomis? Tos išlygos, reikia manyti, irgi konfidencialios…

Taigi būtų toks geroniškas siūlymams visiems žurnalistams, verslininkams-konkurentams ir kitiems suinteresuotiems skaidrumu – imti įstaigas už vienos vietos ir lai jos nepypypyp apie konfidencialumą.

Share/Bookmark

Pastaruoju metu vis tenka susidurti su tuo, kaip reikia sujungti du nesujungiamus dalykus. Tiksliau, ryšys yra, bet labai jau transatlantinis. Tarkim, sukuriama įmonės strategija, ir vėliau reikia parodyti, kaip kažkoks konkretus veiksmas padeda strategijai. Dauguma strategų juokauja, kad tarp konkrečių veiksmų ir strategijos yra jungiamoji dalis, vadinamu magijos miražu.

Kaip toks pavyzdys? Klientas prašo parašyti verslo planą, kaip per 5 metus pasiekti pusės milijardo apyvartą, ir tuo pačiu pasižiūrėti, kodėl jo IT sistema pateikia neteisingas ataskaitas. Koks ryšys tarp šių dviejų veiksmų? Vienas kalba apie „miškus“, o kitas apie „medžius“. Neveltui sako, kad per medžius miško nemato. T.y. kasdieniniai darbai taip įtraukia, kad niekas nenori kalbėti apie naujas galimybes, naujų verslų auginimą. Ir kita vertus, tenka girdėti, kad „padangėse skrajoja“. Gal yra ir daug idėjų, kaip dar kitaip uždirbti pinigus, bet jeigu dėl elementarios netvarkos biure vėluoja užsakymų vykdymas, nebus to „rožinio pasaulio“. Taigi reikia kažkaip rožines svajones sujungti su kasdienine rutina, ir čia vėl ateina miražo vaizdas į galvą.

Po truputį pradedame suprasti, kad yra darbai, kurie vadinasi sukurti naują sistemą (strategiją), ir sukurtos sistemos naudojimas (taktika). Beje, dauguma žmonių pagal savo tipą arba kuria naujas sistemas (programuotojai, mokslininkai), arba jas naudoja ir nelabai domisi, kaip jos veikia (automobilių vairuotojai).

Kažkada man papuolė tyrimas apie tai, kuo skiriasi futbolo ir krepšinio sirgaliai. Pasirodo, skiriasi kantrybės ir momentiniu laimės kiekiu. Futbole visi kantriai laukia įvarčio, o kai sulaukia, tai laimė liejasi per kraštus ir ilgiau negu krepšinyje. O, va, krepšinyje visi nori greitų metimų ir trumpai pasidžiaugę rezultatu pereina prie alaus. Kas, beje, irgi neblogai linksmina.

Kurti sistemą reikia kantrybės, ir tik jeigu pavyks, turėsi daug pasitenkinimo ir laimės. O, va, naudotis sistemos suteikiamais privalumais, tai tiesiog dažnai save papildyti laimės saldainiukais. Gyvenime reikia įvairių žmonių, o štai iš konsultantų reikalaujama, kad būtų ir sistemų kūrėjai, ir vėliau – sistemų palaikytojai.  Norint surasti tokius žmones reikia ieškoti sirgalių, kurie mėgtų žaidimą, kuris būtų futbolo ir krepšinio hibridas – kažkas gautųsi labai miražiško. Gal todėl konsultantai – kaip miražai. Tai atsiranda, tai vėl pradingsta. O kokia konsultantų veiksmų įtaka galutiniam rezultatui? Turbūt transatlantinė. Va, ir gavau trumpą konsultacijų sąvokos apibrėžimą: transatlantinis miražas.

Share/Bookmark

Visai neseniai, nagrinėdami verslo santykius, diskutavome apie vieną atvejį: kai verslui pasiūlymas tikrai atrodo kaip gera simbiozė, bet po to, kaip elgiasi paslaugos tiekėjas, tai tampa daugiau panašu į parazitavimą. Skirtumas tarp simbiozės ir parazitavimo dažnai būna toks mažas. Gal tiksliau gavosi, kad mes, sakydami “simbiozė”, turėjome omenyje mutualizmą.

Keleto paskutinių dienų pavyzdžiai parodo, kad gyvenimas nėra nei juodas, nei baltas – tiesiog dryžuotas.

Man dažnai tenka susidurti su registruotais siuntiniais. Tiesiog dauguma mano vaikų drabužių yra nudownloadinama iš interneto. Taigi beveik visada paštas prašo atvykti pasiimti siuntinio iki pietų. Viena kartą aš paklausiau, kodėl jų toks prašymas? “Matote, mums trūksta žmonių, todėl dažniausiai po pietų mes einame rūšiuoti siuntinių arba išnešioti paštą – pavaduojam susirgusias paštininkes. Ir jeigu ateisite po pietų, gali tekti palaukti, nes dirbs tik vienas langelis”. Ką gi, toks paaiškinimas yra sąžiningas, ir stengiuosi atvykti į paštą iki pietų.

Kitas atvejis. Mėgstu trintis dviračiu po miškus, dar ir kartais su telefonu kokį gražesnį kadrą pagauti. Ne visada važinėdamas miškais naudojuosi keliais, neretai tai būna žvėrių takeliai. Todėl visko atsitinka, ir rankos nubrozdintos, ir kojos dilgėlių paragauja. Bet paskutiniu metu po Verkių parką pradėjo keturačiai motociklai tuntais važinėtis. Ten, kur keliai buvo užaugę žole, krūmais ar užvirtusiai medžiais, po keturačių reido galima ir dviračiais prasimušti. Man tai didelis pliusas, o va kur buvo supluktos žemės provėžos, tenai viskas išarta ir dviračiu važiavimas tampa viena kančia. O jeigu nuokalnėje toks arimas pasitaiko, tai gali ir priekiniu ratu „į smėlį smigti“, o tai gali pasibaigti kūlversčiu per vairą. Va tokios perspektyvos visai manęs nedžiugina. Todėl niekaip negaliu apsispręsti, kokia čia dabar man gaunasi simbiozė su keturčiais.

Taip jau atsitiko, kad aš irgi nusprendžiau prisidėti prie krizės ir uždariau individualią veiklą. Taigi teko pasivaikščioti iki mokesčių inspekcijos. Na, pirmas nesusipratimas buvo dėl to, kad jį tiesiog persikėlė. Nieko neliko, kaip tik „įsistatyti kiaulės akis“ ir vietoje vaikščiojančių žmonių klausinėti tol, kol man nupiešė kelią iki naujos vietos. Pastatas įdomus, todėl ne iš pirmo karto pataikiau, kur man reikia. Tiesa pasakius, aš ir nežinojau, kur man reikia.

Taigi sėdžiu laukiu savo eilės ir girdžiu, žmonės skundžiasi. Šie žmonės irgi padarė tą patį kiaulių ratą, kaip ir aš. T.y. aplankė neveikianti mokesčių inspekcijos skyrių. Tada atvažiavę 11:45 buvo nustebę, kad kabinetas, į kurį turi kreiptis, jau buvo užrakintas. 12:40 iš užrakinto kabinėto išgužėjo moteriškės bandelių pirkti. Realiai pietūs pasibaigė tik 13:20.

Beje, ar žinote, kodėl mokesčių inspekcija dirba penktadienį iki 15:45. Ogi kiekvieną dieną jie nuo pietų sutaupo po penkiolika minučių ir todėl 40 darbo valandų savaitė baigiasi kaip tik 15:45 penktadienį. Įstatymo pažeisti negalima, bet ar yra įstatymas, kuris nusako, kaip turi atidirbti darbuotojai, jeigu jie nedirbo 40 valandų? Kai šie žmogeliai paklausė inspektorės, kodėl liepė būtinai atvažiuoti iki pietų, buvo atsakyta, kad nėra čia ko po pietų vaikščioti, kai viską galima ryte susitvarkyti. Toks atsakymas tik patvirtino mano patirtį, kad penktadienį po pietų į valstybines institucijas neverta veržtis. Tikimybė, Kad sutvarkysi reikalus, lygi tokiai pačiai, kaip ir laimėti loterijoje. Įdomu, ar mokesčių inspekcija sutiktų, kad jie ne bebrai?

Ir pabaigai, mokesčių inspekcijos tarpduryje nugirstas pokalbis:

-          Tai dabar „vokelius“ imsi?

-          Ne, kam man ta tara, o be to taupyti reikia.

Share/Bookmark

Sėdžiu šiandien vyrų kirpykloje, laukiu savo eilės. Vienas vyras kirpėjos kėdėje, dar du berniukai laukia, laukiu ir aš. Ir skaitinėju telefone šį bei tą. Ir štai perskaitau dansu.lt įrašą apie tai, kaip nūdien darbuotojai neturi motyvacijos ir deda per mažai asmeninių pastangų, kad pakeistų situaciją ir padėtų savo įmonėms kapanotis iš krizės.

Bet kodėl dažnai nieko nevyksta galvose? Kodėl akys neatsivėrė? Kodėl biurai po 17 val. staigiai pradeda tuštėti? Kai kas sako – “padariau darbą, todėl galiu eiti”. Bet taip buvo ir vadinamojo klestėjimo laikais. Kas pasikeitė dabar? O padaryti dar vieną papildomą darbą, kad įmonė įgautų konkurencinio pranašumo? Kad atsirastų dar daugiau pirkėjų?

Įrašas mane užkabina, ypač toji vieta, kur pabraukiau.

Žiūriu į savo kirpėją ir galvoju: “Ką ji turėtų tokio papildomo padaryti, kad įgautų konkurencinio pranašumo?”. Prailginti darbo laiką? O gal paankstinti? O gal pagreitinti vidutinį apkirpimo laiką? Kirpėja dirba “ant savęs”, tad lyg ir turėtų būti pakankamai motyvuota, nemanau, kad krapštinėtų nosį.

Sulig šiomis mintimis į kirpyklėlę galvą kyštelį dar vienas klientas. Išgirsta atsakymą, kad “baigsim po geros pusantros valandos, ateikit tuomet”. Dingsta, spėju, į kitą kirpyklą. Užeina dar vienas. Atsakymas tas pats, tačiau jis nusprendžia palaukti. Taigi, laukiam jau keturiese (telefoną browsinu tik aš vienas . Ateina dar vienas, praveria duris, pamato 4 apšepusius bachūrus (iš kurių vienas su telefonu) ir jam net nekyla klausimų, mauna lauk.

Grįžtu prie dansu.lt minties apie motyvacijos trūkumą. Prisimenu Neriaus straipsnį “Verslo klasėje”, kur jis aprašė kaip darbuotojai sureaguoja į optimizaciją – pradeda taupyti darbą. Ir apskritai – kaltinti darbuotojus dėl to, kad jie kažko nedaro ar daro negerai… aš tokiais atvejais linkęs kaltę prisiimti pats.

Mano kirpėja yra man ne kartą minėjusi, kad žmonės į kirpyklą eina bangomis. Vieną dieną eilės, kitą – tuščia. Arba visą dieną tyku ramu, o paskutinę valandą ateina pusė futbolo komandos iš karto. Jau turiu temą pokalbiui, kai mane kirps.

Svetlana, o kodėl neužrašinėjate savo klientų, nepaskiriate jiems konkretaus laiko?

O tai ką aš žinau, kada jie norės kirptis.

O kas kiek laiko rekomenduotumėte kirptis?

Jums – kas mėnesį.

Bet aš nebuvau pas jus jau du mėnesius.

Na va, matot.

Bet jūs dėl to praradote 25 litus.

Taip, taip…

Bet jūs galėjote man paskambinti ir užrašyti.

Bet gi ir jūs turite mano telefoną, kartais užsirašote.

Taip, bet neužšsirašiau du mėnesius. Jūs praradote 25 Lt/mėn., o aš ilgą laiką vaikščiojau apšepęs kaip kaliausė (erzinu).

Jūs norite, kad jums paskambinčiau?

O kodėl gi ne. Mano žmonai manikiūrininkė tai skambina.

Tai už manikiūrą turbūt prašo ne po 25 Lt, o po kokius 70.

O tai koks skirtumas?

Jiems labiau apsimoka skambinti.

O kiek kainuoja skambutis/SMS?

(…pauzė…)

Kol šiandien laukiau savo eilės, išėjo 2 vyrai. Jūs praradote 50 Lt (erzinu toliau).

Jie gal dar ateis.

Jūs juos pažįstate?

Jie kartais ateina… Jaučiu, nuėjo į aną kirpyklą (mosteli ranka).

Kiek “padarote” per dieną?

Skaičiavome neseniai. Šiaip vidutiniškai 5 klientai per dieną. 100-125 Lt. Šiandien išskirtinai labai daug klientų. Pas mus bangom. Gal čia dėl artėjančių mokslo metų, aš nežinau.

Tai užrašinėkite savo klientus, statykite juos į eilę. Kaip gydytojai.

Kaip pas dantistą? Tai kad dabar visiems tik kaina rūpi, yra tokių klientų, kurie dėl vieno lito skirtumo eina į kitą kirpyklą.

Kiek tokių?

Pasitaiko.

Tai tiems, kurie ateina pagal “grafiką”, padarykite kainą 23 Lt.

Bet ką tie mūsų du litai…

Būtent, juk 50 Lt jau išėjo.

Aš neturiu laiko, kada skambinėti.

Bet gi sakėt, kad bangom pas jus. Kiek laiko mane kerpat? Pusvalandį? Vadinasi, vidutiniai penki klientai užima dvi su puse valandos. Ką veikiate likusią dienos dalį? Pagalvokite, užtenka turėti 15 min. pauzę dienoje, kad perskambintumėte primindama klientams jų rytojaus laiką.

O jeigu jie atsisakys, atsiras skylė.

Taip. Į ją užrašysite tuos, kurie skambins užsirašyti dieną prieš ar tą pačią dieną.

Hm. Tai reiškia, kad pas mane visada bus užimta. Ir tai reiškia, kad atėję iš gatvės klientai niekada nepataikys į tuščią vietą.

O koks jūsų tikslas? Aptarnauti žmones iš gatvės? Gal iš savivaldybės kokią subsidiją gaunat? (erzinu)

Blogiausiu atveju palauks, jūs teisus.

Būtent. Praėjus dviems mėnesiams, kai pas jus jau bus apsilankę didžioji dalis stabilesnių klientų, kiti jų apsilankymai jau bus pagal grafiką.

Na taip.

Kiek uždirbtumėte papildomai, jei per dieną aptarnautumėte vidutiniškai ne 5, bet 7 klientus?

Maždaug 50 Lt.

O per mėnesį?

Apie tūkstantį papildomai.

O jei aptarnautumėte 10 per dieną?

Na baikit, taip nebus.

Kodėl? Juk per pikus taip būna. Tarkime, šeštadieniais. Kiek žmonių gyvena jūsų rajone? Kiek vyrų? Kiek pensininkų, vaikų, kurie gali ateiti ir dienos metu, ryte?

Bet aplinkui yra ir daugiau kirpyklų.

Bet jos nestato klientų į eilę, nesudaro grafikų. Neskambina jiems priminti, nerodo išskirtinio dėmesio. Be to, ten irgi susidaro eilės, kurios žmonėms nepatinka.

O iš kūr jūs žinot, jei pas mane 10 metų kerpatės?

Spėju… Tai ar užrašysite mane kitam kartui? Kitoje savo vizitinės kortelės pusėje užrašykite man laiką, rugsėjo 24 d., 11 val.

Dabar neturiu su kuo rašyti. Be to, reiktų kažkur ir man pasižymėti. Davai nuo kito karto pradėkime, aš pagalvosiu.

OK, pagalvokite.

Grįžtant prie dansu.lt minties apie motyvaciją. Nemanau, kad jei samdinys kažką padarys truputį geriau, truputį daugiau, tai gali turėti reikšmingos įtakos. Jeigu nori įgauti konkurencinį pranašumą (dansu.lt frazė), turi dirbti iš principo kitaip (geriau), nei tavo konkurentas.

Garantuoju, kad po mėnesio apsilankęs savo kirpykloje ten rasiu tokią pačią tvarką, kaip iki šiol. Nes mano kirpėjai pritrūks ne motyvacijos, bet drąsos pamėginti daryti kitaip nei kiti, ir kitaip, nei ji darė pastarąjį dešimtmetį. Nemanau, kad reikėtų kaltinti darbuotojus, jei vadovai nesugalvoja naujų sistemų, nepajėgūs įgyvendinti esminių pokyčių, kaip uždirbti pinigus pasikeitusioje situacijoje.

Share/Bookmark

Panašu, kad “investavimas į akcijas” turi naują reikšmę.

“Populiaresnės tampa prekės, kurioms taikomos nuolaidos arba jos yra pigiausios savo kategorijoje. Nuo metų pradžios investuodami į akcijas pirkėjams padėjome sutaupyti daugiau kaip 30 mln. litų.”, – citata iš IKI atstovo Valdo Lopetos pasisakymo.

Ir ROI čia skaičiuojamas naujoviškai – ne pagal grąžą investuotojui, bet pagal naudą visiems mums

Share/Bookmark

Ar galima tą pati produktą parduoti skirtingomis kainomis? “Žinoma, jei pirkėjas, perkantis brangiau, nežino apie mažesnę kainą”, – atsakys daugelis.

O ar galima parduoti tą patį produktą brangiau, jei pirkėjas žino apie mažesnę kainą ?

Aišku, kad galima. Kaip pavyzdys galėtų būti lietuviškas pasas.  Juk pats pasas nesiskiria, ar perki jį už 100, ar už 200 litų. Taip pat aviakompanijos tai daro – jei pirksi bilietą labai iš anksto, sumokėsi mažiau nei paskutinę dieną. Nesvarbu, kada (ir už kiek) nusipirkai bilietą, bet gausi tą patį lėktuvą, stiuardesę ir lakūną.

Bet minėtais atvejais, nors pats produktas buvo toks pats, tačiau visame pakete kažkas skyrėsi, todėl logiškai galima paaiškinti kainų skirtumą.

Tačiau savaitgalį susidūriau su atveju, kai parduotuvės lentynoje (RIMI) toks pats produktas pateikimas 2 skirtingomis kainomis (žr. foto). Kadangi alkoholio versle praleidau ne vienerius metus, tai esu įsitikinęs, kad vienintelis tų produktų skirtumas – barkodo numeris. Tiek litražas, tiek stiprumas visiškai vienodi. Net gamintojas tas pats (kitaip ir būti negali).

Nors kainos skirtumas labai nedidelis, kodėl tokiu atveju klientas rinksis (?) brangesnę prekę, tikrai nežinau. Bet atvejis įdomus.

Share/Bookmark