Common sense

Visai neseniai teko susidurti su dviem įdomiais atvejais įmonių valdyme. Viena iš jų remiasi nustatytomis taisyklėmis, tam tikrais atvejais biurokratija, kita įmonė orientuojasi į situaciją ir priima sprendimus priklausomai nuo situacijos. Abu verslo modeliai turi savų pliusų ir minusų.

Įmonė, kuri pakankamai griežtai laikosi procedūrų, su visa palaikoma dokumentacija yra labai nelanksti. Norite tuo įsitikinti, pabandykite nueiti į banką ir paprašykite ko nors nestandartinio. Nežiūrint, kad bankas yra verslo įstaiga ir per šimtmečius turėtų žinoti visas schemas, vis vien gali jums atsakyti, kad jie negali taip padaryti, nes to nenumato procedūros.

Įmonė, kuri labai orientuojasi į problemų sprendimą arba į situacijų valdymą, dažnai yra labai nepatikima. Vieną kartą viskas gaunasi puikiai, o kitą kartą geriau būtum iš viso nieko nedaręs. Kas susidūrė su programinės įrangos kūrimu, žino, kaip geri norai gali pasisukti visai ne ta linkme, kuria tikėjaisi.

Bet kodėl šis klausimas yra aktualus. Todėl, kad dabar labai daug įmonių keičia vadovus kaip kojines. Kaip ir atrodytų, kad nori tik gero įmonėms, bet yra vienas įdomus niuansas. Vienaip ar kitaip visas sistemas sukūrė žmogus pagal save. O tiksliau – pagal savo taisykles. Taigi naujas vadovas tų taisyklių nežino ir jas keičia. Keičia ne tik blogas, bet ir geras. Man būnant direktoriumi, ne kartą teko girdėti: “O prie seno direktoriaus buvo taip…“.

Tarkim, paskutinis mano pavyzdys buvo, kad aš ilgai negalėjau suprasti, kodėl procese dalyvauja 5 darbuotojai, nors galėjo viską padaryti 2. Tuomet susitikau įmonės valdybos pirmininką ir nusistebėjęs papasakojau situaciją jis šyptelėjo. “Žinau, apie ką kalbi, bet kitaip neveiks, nes…” Kodėl taip veikia, žinojo tik sistemos kūrėjas. O pakeisti visą sistemą yra tikrai nelengva, ypač kai nežinai, ką reikia keisti.

O dabar atspėkite, kurioje įmonei lengviau prisitaikyti prie rinkos pokyčių? Galite nustebti, bet lengviau tai nelanksčiai biurokratinei. Viskas yra labai paprasta, tiesiog pakeitei procesą ir pakankamai greitai privertei paklusti. Kai turi procesą, labai lengvą pamatuoti, ar darbuotojai dirba pagal jį. O va įmonės, kurios šito neturėjo, pasižymi tuo, kad prie jų vairo grįžta įmonių kūrėjai.

Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad tokiose įmonėse visi įpratę vykdyti vadovybės nurodymus. Viskas gerai, jeigu vadovybė neklysta ir turi laiko aiškiai suformuluoti nurodymus. O jeigu vadovams trūksta laiko, darbuotojai daro, ką nori, o tiksliau – nieko nedaro. Todėl įmonė po truputį grimzta, rezultatai blogėja ir vėl keičiamas vadovas. Vidutiniškai reikia iki 2 metų, kad pakeistum procesus ir išgaudytum klaidas. Reikia dar duoti metus, kad vadovas pasimėgautų rezultatais, ir vėl viską pradėti iš naujo.

Kai kursite savo verslus, visada dalį veiksmų paverskite procesais, kad juos būtų lengviau kontroliuoti ir keisti. Rankinis valdymas jums duos labai didelį pasitenkinimą, kad jūs buvote pagrindinis didvyris sprendžiant problemas, bet ir pareikalaus aukos. Niekada negalėsite pasitraukti, nei atostogų, nei nusamdyti kitą darbuotoją į savo vietą. Galu gale darbas taps rutina ir atsiras noras visus …

Share/Bookmark

Nedarysiu įvado, o tiesiog pateiksiu nuorodą į VŽ.

Share/Bookmark

Kas lemia pelną distribuciniame versle?

Iki šiol galvojau, kad prekių apyvartumas + prekių turėjimas (availability). Jei turiu tai, ką žmonės perka, tai stengiuosi tos paklausios prekės parduoti kuo daugiau per tam tikrą laiką. Jei žmonės svaigsta dėl crocksų, pardavinėju jiems crocs’us, lai paspringsta. Jei žmonės nori paremti a.a. Maiklo Džeksono artimuosius, naudojuosiu proga ir pardavinėju beleką su pop karaliaus atvaizdu, nors ir gaila iškeliavusio žmogaus.

Bėda tik, kad ir kiti stengiasi daryti tą patį (ne dėl Džeksono, bet dėl pataikymo į paklausą). Todėl reakcija į menkiausią paklausos padidėjimą (pvz., į parduotuvę užsukus lenkų autobusui) būtent ir reiškia pelną bet kuriame (ypač distribuciniame) versle. Jei turi lenkams parduoti tų gintaro karolių, kur gidė ką tik parekomendavo, tai uždirbai. O jei neturi, tai neuždirbai. O uždirbo šalie esanti parduotuvė.

Taip galvojau iki šiol. Ir tuomet štai netyčia skaitau  vienos el. parduotuvės pranešimą spaudai. Šviežut šviežutėlis, vakarop paskleistas.

“Krizės metu žmonės kaip niekada ankščiau taupo pinigus. Reikia taupyti ir mums. Nuo šiol didžiąją dalį prekių į savo centrinį sandėlį Lietuvoje iš partnerių užsienyje užsakysime tik gavę užsakymus iš klientų. Tai padės mums skirti mažiau apyvartinių pinigų elektroninei išparduotuvei ir labiau susikoncentruoti ties realiomis, turimomis, išparduotuvėmis”.

Taigi trūksta cash’o (o kam jo nūdien netrūksta?), nepataikom į paklausą, todėl nuo šiol taikysime metodą “dengi v periot“. Ir iš tikrųjų, kodėl pardavėjas turi kredituoti pirkėją? Nori prekės – atvešim. Liuboj kapriz za vašy dengi.

Tačiau įdomiausia štai čia:

“Vienintelė iškilusi problema – galbūt per ilgas pristatymo laikas. Šiuo metu naujai papildytos prekės pristatomos iki 2 savaičių, tačiau padaugėjus užsakymų sieksime šį terminą kiek įgalėdami sumažinti” (…). Vos prieš kelias dienas priimta nauja strategija, pasak vadovo, jau pradeda duoti vaisius. “Rezultatai jau jaučiami. Tikimės, kad užsakymų skaičius padidės bent 2-3 kartus”.

Sugalvojome nebekredituoti pirkėjų ir čia netikėtai iškilo pristatymo laiko pailgėjimo problema… Anksčiau buvo 2-5 dienos, o dabar jau 14. Problemą spręsime, kai padaugės užsakymų. O padaugės jų, tikimės, 2-3 kartus. Neblogai.

Ką mes norim apgauti? Iš kur padaugės užsakymų? Iš to, kad pristatymo laikas pailgėjo? Iki šiol visi mažmenininkai iš inercijos, matyt, vis stengdavosi trumpinti pristatymo laiką, o čia, pasirodo, reikia jį sąmoningai ilginti.

Pažiūrim, ką gi toji parduotuvė turi gero. Drabužiai ir avalynė. Maigom, matom – ir croksų, ir trumpikių teks laukti 14 dienų. Kokios turi būti trumpikės, kad laukčiau jų lyg savo atostogų? Ar ne geriau šiandien pat nusipirkti ką nors panašaus (koks skirtumas?) artimiausioje “Maximoje”?

Taigi koks tokios el. parduotuvės konkurencinis pranašumas? Kad turime prekių, tokių kaip kiti? Gal kad pristatymo terminai maksimalūs? Ir kad susimokėti reikia į priekį?

Tarkime, kad “Nike” kepurė yra kažkiek pigesnė, nei įprastoje parduotuvėje. Vadinasi, taikomasi į kainai jautrius vartotojus. Kurie, turiu įtarimą, norėdami sutaupyti, paprasčiausiai nepirks jokios kepurės.

Keturiolikos dienų pristatymo terminas verčia – nori, nenori – planuoti pirkinį. Taip galėčiau pirkti knygą ir šaldytuvą, bet ne treningus. Gal dėl to, kad gimiau, augau parapijoje, kur klebonas prašė neiti į bažnyčią taip sportiškai apsirengus, o gal dėl to, kad vienus treningus jau turiu.

Tačiau. Šią aprašomą el. parduotuvę galima būtų pasveikinti už atvirumą. Tie patys simptomai ir pasekmės yra jaučiami daugumoje lietuviškų el. parduotuvių, tiesiog kiti tą bando išgyventi (jei dar išgyveno) tyliai. Kur kas geriau deklaruoti, kad prekes pristatai per 2 savaites ir vykdyti pažadus, nei sakyti, kad pristatai per 5 d., o vis tiek pristatyti per 2 savaites.

Bet būtų labai šaunu, jei patys prekiautojai pakomentuotų stebuklingą ryšį tarp pristatymo laiko pailginimo ir užsakymų daugėjimo.

Share/Bookmark

Šiandien Vidaus reikalų ministerija paskelbė patikslintus skaičius, kiek gi tarnautojų sumažėjo/padidėjo nuo metų pradžios. Taigi jų iš tiesų sumažėjo!!! Net 327,58 (tik man neaišku, ką reiškia skaičiai po kablelio…) dūšiomis. Arba 0,42 procento…

Žiūrim lentelę. Ir iškart važiuojam į apačią, bottom line. Keletas matematinių veiksmų ir turime:

- Bendras tarnautojų skaičius nuo 2008.12.31 iki 2009.06.01 (pirmus 5 mėn.) padidėjo 88 vnt. Tuomet “Verslo žinios” parašo skandalą sukėlusį straipsnį, ir po jo darbo netenka 240 (apvalinu kablelius) vnt. tarnautojų (iš jų 159 “sutartininkai”). Pirma mintis – galėjo VŽ tą straipsnį parašyti keliais mėnesiais anksčiau, būtų didesnis taupymo efektas.

- Iki tol, kol apie tai parašė VŽ, per pirmus 5 mėn. karjeros tarnautojų padaugėjo 321 vnt. Tuo tarpu dirbančių pagal darbo sutartis sumažėjo 677 vnt. Išvada (ne tik matematinė, bet ir pasiklausinėjus pažįstamų tarnautojų) – nesaugūs etatai (dirbančių pagal darbo sutartis) panaikinti ir  ten dirbusius žmones suskubta įdarbinti į saugesnes pozicijas – karjeros tarnautojų. Kas antrą.

2009 m. vasario 2 d., cituoju Saulėlydžio lyderį Valentiną Milaknį:

Kitas uždavinys, kuris turėtų būti įgyvendinamas artimiausiu metu, – valstybės tarnautojų ar darbuotojų pareigybių, kurios lieka neužimtos ilgiau nei šešis mėnesius, naikinimas. Tokių šiuo metu yra apie 2 tūkst.

Aš neturiu info, ar tie 2.000 laisvų etatų buvo panaikinti, tačiau kad 321 iš tų laisvų buvo suskubta užimti – faktas. Tai yra natūrali optimizavimo pasekmė. Apie tai rašė Nerius “Verslo klasėje”: “Tą pačią sekundę, kai jūs optimizuodami atleidote kelis savo darbuotojus, likę optimizavosi savarankiškai”. Taigi gudresnės įstaigos, išgirdusios apie planus naikinti laisvus etatus, juos ėmė ir užpildė. Cause and effect.

Tai, kad VRM šiuos skaičius skelbs kiekvieną mėnesį – super dalykas. Daugybę kartų šiame tinklaraštyje (kad ir čia) esame rašę – žmonės elgiasi taip, kaip juos matuoji. Jei matuosime progresą kas mėnesį, tai ir pokyčių galima tikėtis kas mėnesį. Šiuo atveju viešumas yra labai gerai.

Tačiau ne paslaptis, kad prisidengiant optimizavimu (kažką atleidžiam, kažką priimam) yra daromas žmonių valymas. Išmetami blogi (paprastai – blogos partijos) ir priimami geresni (geros partijos) kadrai. Taigi VRM, žengusi vieną žingsnį, galėtų žengti ir kitą: skelbti priimtų ir atleistų žmonių pavardes. Ta informacija bet kokiu atveju yra skelbiama – keičiant kontaktinius duomenis įstaigų tinklapiuose. Tad kodėl negalėtume matyti pavardžių (ex ir naujų) vienoje vietoje? Tuomet nekiltų abejonių, kad optimizavimas “valdymo tobulinimas” vyksta ne pagal partinę spalvą.

Ir dar vienas pasiūlymas Vidaus reikalų ministerijai. Tik prieš tai klausimas: “Kodėl norima sumažinti tarnautojų skaičių?”. Atsakymas, neabejoju – siekiant sutaupyti. Taigi žiūriu į bottom line ir galvoju – o tai kiek sutaupėm? Gal vertėtų įvesti dar vieną eilutę tos lentelės pačioje pabaigoje, kur figūruotų reikšmė litais? Juk jei matuosime dūšias, tai ir atleidinės “duchus”, ar ne taip?

O pabaigai klausimas, į kurį nerandu atsakymo: 0,42 proc. tarnautojų sumažėjimas per pusmetį – čia daug ar mažai? Žinant, kad tarnautojų (be statutinių ir “sutartininkų”) nuo 2002 iki 2008 m. išaugo nuo ~20.000 iki ~30.000 (augimas ~50 proc.), tai vien situacijos stabilizavimas, atrodytų, jau yra nemažas pasiekimas. Kita vertus, žinant diržų veržimosi vajaus pasekmes, panašu, kad biurokratija iki šiol sėkmingai atsilaikė. Kaip jūs vertinate šį 0,42 proc. pasiekimą?

Share/Bookmark

Šiandien Ūkio ministerija paskelbė, kad nuo kitų metų pradžios ji vadinsis Verslo, inovacijų ir darbo ministerija. ‘Verslo’ žodelio atsiradimas yra labai svarbus pokytis ir puiki žinia. Bent jau mane tai nuteikia kažkaip optimistiškai.

Ta proga dovanojami du laisvi domenai. Norintys šio prizo, turėtų suskubti pateikti atitinkamą el. paraišką (kad ir tam pačiam  tiekėjui HOSTEX, kur hostin’amas ir commonsense.lt).

D. Kreivio teigimu, egzistuojanti struktūra ir veiklos organizavimas yra nelankstūs, sunkiai pasiduoda šiuolaikinės vadybos ir efektyvaus darbo organizavimo principams, tuo tarpu ministerijoje siekiama darbo tempais pasivyti verslą.

Taigi ryt pasimatys, kieno tempai greitesni

Share/Bookmark

Įkalbėjo kalbėjimo būdu – kalbėjo, kalbėjo ir įkalbėjo.

Tokį paaiškinimą portalui VZ.lt pateikė naujoji finansų ministrė, atsakydama į klausimą, kaip gi Premjerui A. Kubiliui pavyko įkalbėti ją užimti šį postą.

Sveikiname Premjerą. Liežuvis jam šį kartą padėjo. Vienas bičiulis šiandien ta proga išsakė apgailestavimą, kad šis politikų gebėjimas “kalbėti, kalbėti ir įkalbėti”, deja, nebuvo panaudotas derantis su EK dėl IAE darbo pratęsimo. Tačiau nenusiminkime, Lietuvoje malkų priskaldyta iki soties.

Prieš šią visa griaunančią politikų liežuvio galią yra toks mažytis mažytis ginkliukas. Juo labai lengva manipuoliuoti, nes iš viešumoje priskaldytų malkų gali sudėlioti kokios tik nori formos vežimą.

Bet juk norėtųsi, kad politikai nevaidmainiautų, ar ne taip?

Pradėkime nuo šito:

Esame pasiryžę kalbėti ir dirbti atvirai, sąžiningai ir atsakingai. Netiesos, demagogijos ir cinizmo laikas valdžioje baigiasi. (…) Tai gali pasiekti tik sąžininga, nesavanaudiška ir nekorumpuota valdžia. Nebijanti sakyti tiesos ir nebijanti išgirsti tiesą.

Tai buvo citata iš A. Kubiliaus kalbos Seime pristatant Vyriausybės programą.

O štai kaip tiesos sakymą mato google:

2009.04.20 – Vyriausybė nesvarsto pensijų ir motinystės išmokų mažinimo

2009.06.22 – A. Kubilius nebeatmeta pensijų mažinimo

2009.07.07 – A. Kubilius: pensijų mažinimas neišvengiamas

Googlinam toliau. Štai kaip A. Kubiliaus Vyriausybė kalė ankstesnę valdžią teikdama savo ataskaitą už kelias dirbtas dienas 2008 metais:

Keturioliktoji Vyriausybė, nepaisydama perspėjimų apie artėjančią krizę ir būtinybę formuoti valstybės sektoriaus perteklių 2008 metais, sąmoningai, net ir pažeisdama galiojančius įstatymus, prieš 2008 metų rinkimus didino viešojo sektoriaus išlaidas. Tai ypač ryškiai pastebima vertinant socialinių išmokų politiką 2008 metais. (…) Vyriausybei [turimas minty G. Kirkilo kabinetas] nutarus padidinti socialines pensijas (…) „Sodros“ sistemoje buvo sukurta ilgalaikio finansinio deficito problema…

Neapkarpytas originalas – čia.

Tačiau dar prieš pusmetį iki valdžios vairo perėmimo (2008-06-16) A. Kubilius apie tuometines pensijas šnekėjo kiek kitaip:

Norint atsakyti į klausimą, ar žmogaus gerovė augo tiek, kiek gerėjo (stiprėjo) ekonomika ir ar tos gerovės “nesuvalgė” augančios kainos, turi nagrinėti ne absoliučius atlyginimų ar pensijų dydžius, bet tai, ką tenka pavadinti “realia gerove”. (…) 2007 m., lyginant su 2000-aisiais, dirbantysis ar pensininkas realiame gyvenime galėjo naudotis tik 30% mažesne “realia gerove”, nei ta gerovė, kurią jam turėjo sukurti auganti šalies ekonomika, kurios augimu niekada neužmiršta pasigirti socialdemokratų vyriausybės. Taigi bendra išvada yra tokia – valdant socialdemokratams šalies ekonomika augo, tačiau šis augimas aplenkė tiek dirbantįjį, tiek pensininką”.

O dabar pateiksiu mįslę. Kodėl šiuos žodžius apie būtinybę pjauti motinystės pašalpas (arba per lubas, arba trumpinti laikotarpį) viešai pasakė ne Premjeras Kubilius, o jo patarėjas M. Majauskas?

Motinystės išmokos drastiškai didėjo. 2004 metais buvo 179 mln. litų, dabar yra daugiau kaip milijardas litų. Tai labai dideli skaičiai, kurie negali būti tvarūs. Išmokos didėja, tarifas lieka toks pat. Biudžetas tampa minusinis. (…) Jo teigimu, motinystės išmokų laikotarpis Lietuvoje yra vienas ilgiausių ES. Tai dar viena priežastis imtis pokyčių šioje srityje.

Ogi todėl, kad A. Kubiliaus ankstesnioji pozicija (siūlymas didinti atostogų trukmę net iki 3 metų) įstrigo ne tik google paieškos serveriuose, bet ir, matyt, pačioje A. Kubiliaus atmintyje.

A. Kubilius, 2007-11-06, Seime svarstant mamų soc. draudimo įstatymo pataisas, šnekėjo į mikrofoną:

Gerbiamieji kolegos, norėjau atkreipti dėmesį į vieną aiškų faktą. Lygiai tokius pat dalykus ir tai, ką pasiūlė Vyriausybė dėl to, kad motinystės atostogos būtų pratęstos dvejiem metams, mes siūlėme turbūt prieš ketverius metus. Prabėgo ketveri metai, dabar pati Vyriausybė ateina štai su šiais pasiūlymais. Mes tikrai sveikiname Vyriausybę, keičiasi į gerąją pusę.

Dėl trejų metų. Mes irgi siūlėme prieš kurį laiką, kad reikėtų pratęsti iki trejų metų, ir A.Sysas dabar prieštarauja. Aš tiesiog noriu pasakyti ir paklausti A.Syso, kiek dar reikia laiko, kad jis suvoktų, jog tai, ką pasiūlo konservatoriai, reikia priimti greičiau ir mažiau skaudės. Tada bus einama į priekį, nes šį dalyką, kas dabar yra pasiūlyta G.Šileikio, vis tiek reikės priimti, tiktai jūs visi tam dar priešinatės. Aš siūlau tiesiog paklausti A.Syso, kiek laiko jam reikia, kad suvoktų ir nebesipriešintų. Jeigu savaitę, galime dar palaukti, jeigu ilgiau, tai gal tada abejojame.

O štai kaip tas paminėtas Algirdas Sysas (iš tų raudonų blogiečių, kurie tuo metu buvo valdžioje ir visaip kaip didino biudžeto deficitą) tą pačią dieną bandė priešintis:

Pirmiausia kalbėsiu dėl esminių dalykų, dėl termino pratęsti vaiko priežiūros atostogas. Vyriausybė siūlė iki pusantrų, Seimo nariai siūlė iki 2 ir 3, komitete buvo apsispręsta dėl 2 metų. Pats principas lyg ir visai neblogas, bet jeigu mes žiūrime Europos kontekste, tai ilgiausios atostogos kitose Europos Sąjungos valstybėse yra 15 mėnesių. Kitose valstybėse yra 3, 6, 9, 12 mėnesių, įvairiai. Todėl siūlymas iš karto dvigubinti, kaip nusprendė komitetas, šį laikotarpį, manau, ydingas keliais aspektais, nes visada prisiminkime, pažadėti, duoti yra kur kas lengviau negu atimti arba po to mažinti. Aš abejoju, kad šis sprendimas geriausias, nes, manau, jis daugiausiai susijęs su jaunomis merginomis ir moterimis, kurios paprasčiausiai ilgiau bus namie ir iš dalies praras savo kvalifikaciją, savo įgūdžius konkuruoti darbo rinkoje. Mes turime matyti ir šį variantą, ir šias problemas. Aš, palaikydamas kitus kolegas, visiškai pritariu, kad paprasčiausiai šioms šeimoms nėra pasirinkimo. Jie sako: taip, mes pritariame tokiom pailgintom atostogom, bet, aš manau, būtų visai kitokia situacija, jeigu mes daug daugiau jėgų skirtume ir siektume, kad pas mus atsirastų pakankamai lopšelių, darželių, kad jaunos šeimos galėtų įpirkti auklių paslaugas. Taigi mes einame visiškai kitu keliu: mes iš rinkos ištraukiame specialistus, užuot valstybė sugebėtų siūlyti paslaugas ir tie, kam to reikia, jomis pasinaudotų.

Jau atsižvelgdamas į tas pastabas, aš teikiau savo pasiūlymą, kuriam komitetas irgi nepritarė. Jeigu mes siekiame, kad vyras ir moteris vienodai prisidėtų prie būsimos šeimos, tai aš ir siūlau savo pataisa leisti atostogų iki metų vieną iš šeimos narių, po metų turi naudotis kitas. Nesvarbu, kaip jie dalinsis, po 6 mėnesius, po 3, bet, kad ir tėvas…. Statistika rodo, kad tik 3% Lietuvos tėvelių eina vaiko priežiūros atostogų, viską atlieka motinos, arba mamos. Taigi mes moteris… iš principo pasisakome už lygias teises, kovojame, kad šeima paprasčiausiai būtų darnesnė, bet savo įstatymais įtvirtiname nevisiškai vienodas sąlygas. Komitete daugiau moterys nusprendė, kad vyrai neturi rūpintis šeima, tai tikiuosi, gal Seimas, kuriame daugiau vyrų, nuspręs, kad vyrai daugiau rūpintųsi šeima.

Googlinu ir galvoju, o kodėl A. Kubilius nepasikvietė A. Syso savo patarėju (bent visuomeniniu), a? Juk M. Majauskui prireikė net pusantrų metų, kad sugromuliuotų tą patarimą, kurį A. Sysas kartojo užpernai rudenį. Juk dabartinei valdžiai nelabai yra ką kaltinti, kai susidūrė su A. Syso pranašyste: “Pažadėti, duoti yra kur kas lengviau negu atimti arba po to mažinti”.

Ir dar svarstau, o kodėl politikai, prieš kalbėdami, nepasigooglina savęs pačių? Juk mes visi suprantam, kad gan sunku išlaikyti tą pačią kryptį ilgiau kaip porą metų, bet gi tam yra google!

Share/Bookmark

Praktiškai kiekvienas nors kartą gyvenime pagalvojame, kad norėtume savo verslo, bet taip jau gaunasi, kad neaišku, nuo ko pradėti. Todėl toliau galvojimo niekas nenueina. Bet kokiu atveju, pasiūlysiu savo receptą verslumui susikurti. Kaip atrodytų keista, bet pirmiausiai reikia susikurti įprotį… skaičiuoti pinigus. Pradžiai nors savus. Tas, kas šitą dalyką pramoksta, visa kita – tai jau centas prie cento ir milijonas gaunasi.

Taigi viskas nuo pradžių. Įpročiui susikurti reikia tą pati veiksmą pakartoti dvidešimt vieną kartą – tokia japonų išmintis. Darau prielaidą, kad dauguma skaitytojų gyvena iš atlyginimo, kuris jus pasiekia kas mėnesį. Reiškia, reiks 21 mėnesio, kol viskas vyks automatiškai be jokių pastangų. Kaip mes tą laiką padalinsime?

Pirmiausia, reikia išmokti kontroliuoti išlaidas ir kuo nors save pamaloninti. Taigi pirmus metus mes taupysime. Negerai pasakiau, nes iš karto pakvipo „Kur dingo mūsų pinigai“ reklama. Iš tikro, mes turėsime atsidėti kiekvieną mėnesį tam tikrą sumą, kurią išleisime su dideliu malonumu. Taigi tikriau reikėtu sakyti, kad kaupsime.

Bet nepulkite iš karto, o viską pradėkite po truputį. Taigi per metus mes norim sukaupti apie 4000 litų. Kam atrodo tai maža suma, galės kaupti kelis mėnesius daugiau. Taigi pirmą mėnesį į taupyklę padėsime 1 litą, antrą – 2, trečią – 4, ir taip sumą dvigubinsim, kol dvyliktą mėnesį padėsime 2048 litus. Beje, tam momentui tikriausiai jau dėsite santaupas į ką nors, kas duoda palūkanas. Pinigai turi ir patys truputį užsidirbti ir taip gintis nuo infliacijos.

Taigi per metus išmoksite kontroliuoti išlaidas, galėsite labai greitai sumažinti savo įsipareigojimus, jeigu gyvenimas nuėjo savo keliu, o ne pagal jūsų planą. Taupyti gali kiekvienas, bet dabar ateina laikas, kai reikia padidinti jūsų mėnesines pajamas 3 kartus. Aš žinau, kad tai galima. Sunku, net labai sunku, bet galima. Todėl visus kitus metus jūs turėsite investuoti savo pinigus į save, kad galėtume uždirbti daugiau.

Taigi ką reikia daryti pirmus metus? Praktiškai nieko, dėti pinigus į taupykle ir vesti savo buhalteriją. Kiekvieną diena suvesti, kur išleidote pinigus, ir nuspręsti, kiek kitą mėnesį jums prireiks pinigų gerai pagyventi. Bet tai taip nuobodu, beveik visas įmonės valdymas susideda iš tokių nuobodžių veiklų. Jeigu nesugebėsite vesti tvarkyti savo asmeninės buhalterijos, tai nesugebėsite vesti tvarkyti ir įmonės finansų. O tai reiškia, kad kada nors ji tikrai susidurs su rimtais finansiniais sunkumais ir bankrutuos. O mes kuriam įmonę ne tam, kad ją uždarytume. Taigi imkite ir susiraskite internete asmeninių finansų valdymo programą ir kasdien suveskite sąskaitas bei analizuokite ataskaitas, kol suprasite, kur dingsta jūsų 10%.

Nuo kokios literatūros pradėti? Tai jau klasika tapusios Kijosakio knygos. Praktiškai, jei perskaitei vieną šio autorio knygą, tai reiškia, perskaitei visas. Skyrių sukeitimai vietomis knygos vertės nekeičia.

Kadangi šio autoriaus patarimai labai jau amerikoniški, tai siūlau persiskaityti kitą autorių. Toks kiekis patarimų gali visiškai paralyžiuoti, todėl laikas truputį motyvacinės kavos įkaltį. Pasijautėte geriau ir norisi suprasti, kaip versle pelnai uždirbami? Nuo tokios gausos būdų gali galva apsisukti. Todėl gal pradėkime nuo skolų susimokėjimo? Išduosiu paslaptį, patarimas yra knygos pabaigoje, todėl teks visą perskaityti. Jeigu jau esate šeimos žmogus, tai teks dar ir mokslinį veikalą prisiversti suskaityti.

Visos šitos pastangos jums leis turėti pajamas truputį didesnes negu vidutinės ir jaustis vidutinio sluoksnio atstovu. O tam, kad judėtumėte toliau, reikia tik išmokti – pardavinėti. Reikia mokėti pardavinėti viską: pirmiausia save, savo paslaugas, idėjas aplinkiniams ir taip priversti aplinkinius su malonumu padaryti tai, ko jums reikia.

Kaip visada paslaptis buvo tokia, kurią visi žino – reikia stengtis būti geresniam negu aplinka ir tada viskas pavyks.

Share/Bookmark

Šį savaitgalį buvau aviacijos šventėje. Teko stebėti akrobatinius pasirodymus, tarp jų – ir Jurgio Kairio. Visus pasirodymus linksmai pristatinėjo komentatorius: “Jūs pamatėte statinę, suktuką, … abrakadabrą!?” Abrakadabra – tai, kai kažką padariau, o dabar jūs bandykite suprasti, ką.

Ar pastebėjote, kad Vilniaus gatvėse padaugėjo automobilių su latviškais arba estiškais numeriais. Nemanykite, kad į Lietuvą pasidavė mūsų kaimynai uždarbiauti. Tiesiog įmonės optimizuoją mokesčius. Beje, seimūnai irgi mėgsta automobilius su užsienietiškais numeriais – optimizuoja kanceliarines išlaidas.

Valstybės pilietis turi laikytis įstatymų, bent taip jau manė, o dabar dar teks laikytis ir įsakymų, nors Lietuvoje niekas diktatūros neįvedė. Prieš pusmetį Vyriausybė pabandė apmokestinti automobilius, pakeisdama įstatymus. Deja, tada šis planas nepavyko. Todėl nuspręsta antrą kartą tos pačios klaidos nedaryti ir išleistas įsakymas. Jeigu manote, kad nereiks laikytis įsakymų, tai labai klystate. Lietuvoje įstatymai priklauso nuo taikytojo nuotaikos. Jeigu yra įsakymas, tai suras ir įstatymą jam pagrįsti.

Beje, tai jau antras mokestis už tą pati daiktą. Pirmas yra PVM.

Čia truputį reikia daugiau informacijos. PVM moka galutinis naudos gavėjas. Dažniausiai fizinis asmuo. Bet kadangi automobilius masiškai perka įmonės, tai nuspręsta, kad galutinę naudą gauna įmonė. Todėl jai PVM negrąžinamas, t.y. įmonė sumoka mokesčius kaip galutinis naudos gavėjas. Bet dabar galutinis naudos gavėjas yra fizinis asmuo, t.y. darbuotojas. Ir nereikia piktintis, nes tai ne pirmas atvejis, kai tas pats daiktas apmokestinamas po du kartus. Sakote, kad ir kitur toks mokestis yra? Bet tenai su PVM grąžinimu viskas aišku. Jeigu automobilis gali būti ne komercinės paskirties, tai moki arba PVM, arba automobilio mokestį, bet ne abu iš karto.

Taip jau atsitiko, kad dalį kelio aš važiuoju kartu su Seimo Pirmininku. Ne, ne kartu su juo, bet tuo pačiu keliu, iš namų į darbą ir atgal. Bet jeigu Seimo Pirmininkas važiuoja tarnybiniu automobiliu namo, tai reiškia, kad naudojasi savo reikmėm ir turi susimokėti mokesčius. Matau jį važiuojant BMW 7 modelio automobiliu. Koks jis naujas ir kiek priedais apkrautas, aš nežinau, bet galima nuspėti minimalią tokio automobilio kainą. Pats pigiausias yra už 271 tūkstantį litų. Taigi 0.75% sudarys 2031 litą, o mokesčiai nuo šitos sumos sudarys virš 1000 litų. Norite sutaupyti, Seimo Pirmininke, nusisamdykite taksi už pusę kainos, kuri jus ir namo perveš, ir į darbą atveš, ir dar didelį AČIŪ pasakys už duotą darbą.

Bet labiausiai nepavydžiu buhalteriams, kurie dabar turi suprasti visą šitą abrakadabrą. O kadangi klaidų padarys, tai galime atsidėti dar pinigėlių, kad galėtume susimokėti baudas „už netvarkingai“ vestą apskaitą.

O gal geriau nelaukti ir užsikabinti kaimyninės valstybės numerius?

Share/Bookmark

Tinklaraščio skaitytojas, pasivadinęs Karve, pasigedo tiesos aname reprezentaciniame filme apie Lietuvą.
Visada galime rinktis ir užsieniečiams parodyti štai šitą (būtinai pažiūrėkite):

Čia – nieko nesumeluoto, kadrai tik dokumentiniai. “Filme” atskleidžiamos sėkmingo Lietuvos konkurencingumo priežastys, per tūkstantmetį susiformavusios tradicijos, aukštos moralės paveldas, lietuvių drąsa ir atvirumas. Na, dar šoklumas (šį kartą ne dedant iš viršaus į krepšį, bet šokant porą metrų žemyn nuo tvoros).

Share/Bookmark