Raminamieji VILIBOR spekuliantams

Viešumas yra kaip narkotikai. Kai tik duoda vieną dozę, po kiek laiko norisi kitos. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai.

Šiandien Lietuvos bankas pradėjo skelbti VILIBORą ir darys tai kiekvieną darbo dieną.

VZ.lt palygino pirmąsias paskelbtas palūkanų normas ir pranešė, kad brangiausiai skolina “Nordea”.

Tačiau kažkaip pamiršo, kad 2009 m. sausio pradžioje būtent šis bankas buvo išmestas iš barščių:

„Pirmą kartą sumažėjo (palūkanos – aut. past.), kai sumažinom privalomas atsargas, o dabar peržiūrėjom tuos bankus. Faktiškai buvo remiamasi šešių bankų kotiruotėmis, kurias jie skelbdavo. Mes peržiūrėjom tą sąrašą ir iš jo išjungėm vieną banką, kuris skelbdavo pačias aukščiausias palūkanas, bet nedalyvaudavo toje rinkoje“, – teigė R.Šarkinas.

Sausio pradžioje VILIBOR (6 mėn.) sumažėjo apie 1,5 proc., kai Lietuvos bankas iš VILIBOR bankų „krepšelio“ pašalino paskolų neteikusį, tačiau aukštas palūkanas nustačiusį „Nordea“.

Po trijų mėnesių, 2009 m. balandį, “Nordea” į barščius grįžo. Buvo pakartotas ankstesnio išmetimo motyvas:

„Nordea praktiškai tik skolinosi. Formaliai mes žiūrime, ar užima 5% rinkos. Tačiau yra ir kitas filtras: žiūrime, ar skelbiamos kotiruotės atitinka rinkos sąlygas, ar bankas skolino“, –  primena p. Kregždė.

Taigi skolinimas yra būtina sąlyga, jei nori būti žaidime.

Praeina dar pora mėnesių ir birželį mes visi skaitome:

VILIBOR penktadienį sumušė pusmečio rekordą. Komercinių bankų atstovai tvirtina, kad palūkanas litais didina kalbos apie galimą kaimyninės Latvijos valiutos lato devalvavimą (…).

„Čia gal atskirais momentais kai kurie bankai, siekdami kažkokių tikslų, padidina savo kotiruotes – ar metų, ar pusės metų ar panašiai, bet jis (VILIBOR) turėtų mažėti“, – teigia Reinoldijus Šarkinas, Lietuvos banko pirmininkas (…).

Komercinių bankų atstovai neigia kalbas, kad dirbtinai kelia VILIBOR. Jų teigimu, paskolų litais pabrangimui įtakos daro spekuliacijos apie kaimyninės šalies Latvijos valiutos – lato – galimą devalvavimą.

Taigi įtaką daro spekuliacijos arba, kitaip tariant, spekuliantų nervinė būsena. Jeigu jie vartotų daugiau valerijono, tai didžioji Lietuvos gyventojų dalis už būsto kreditus mokėtų gerokai mažiau. Aš manau, paprasti žmonės netgi būtų linkę apmokėti tabletes, o kai kurie netgi kiekvieną rytą darytų atpalaiduojančius masažus tiems konkretiems spekuliantams, kurie nustato tuos tarpbankinio “pageidavimo skolinti” indeksus savo banke.

Tačiau visa ši nervinė atmosfera turi racionalių žodžių makalošės pagrindimą. Apie tai parašė tinklaraštininkas Mr-Script, dirbantis “Nordea”, o kadangi aš iš pirmo karto neįsikertu, tad ir vadinu tai makaloše (šiame žodyje daug savikritikos).

Kaip žinia, VILIBORas yra sudaromas pagal bankų indeksų vidurkį pagal tokią formulę:

Kiekvieno termino VILIBOR apskaičiuojamos taip: didžiausia ir mažiausia užfiksuotos atitinkamo termino palūkanų normos atmetamos, o iš likusių atitinkamo termino palūkanų normų apskaičiuojamas aritmetinis vidurkis.

O Mr-Script netgi padarė lentelę:

Žiūriu į šios dienos vidurkius, kuriuos pateikia Lietuvos bankas (LB), ir nesuprantu, kodėl 6 mėn. vidurkis, LB skaičiavimais yra 9,14, o man (pagal formulę atmetus MAX ir MIN) gaunasi 9,25.

Pasirodo:

VILIBOR apskaičiavimui naudojamos minėtų terminų ne mažiau kaip 5 bankų skelbiamos palūkanų normos.

Taigi, jei du (ar daugiau) bankai padaro tą patį indeksą, jie abu nebeatminusuojami. Tik kažkaip tas labai neakcentuojama. Netgi Mr-Script šį momentą pamiršo. Tačiau turiu įtarimą, kad bankams patogu tai pamiršti. Ypač, kai ieškomi partneriai MAX lubose.

Bet, kaip sakant, ближе к делу:

  • Kadangi LB pradėjo skelbti bankų taikomas tarpbankinių paskolų palūkanas, tai aš, kaip viešumo narkomanas, norėčiau žinoti ir realią sumą, kiek pagal tą indeksą buvo paskolinta. Juolab, kaip duoda suprasti LB vyrai, skolinimas yra būtina sąlyga, norint būti tarp VILIBOR išrinktųjų.
  • Tuomet mes žinotume ne pageidajamą lito kainą spekuliacinėje tarpbankinėje rinkoje, bet REALIĄ kainą. Jei devalvacinis bailys paskolino kitam bankui vos vieną litą trims mėnesiams už 10,2 proc. palūkanas, tai gal kokia dvidešimtinė tą dieną buvo prasukta už 7,6 proc. Nes dabartinė VILIBOR formulė skaičiuoja ne paskolinto lito kainos vidurkį, bet tarpbankinėje rinkoje dirbančių spekuliantų nervinę būklę.
  • Vieno banko “išjungimas”, sumažinęs VILIBORą pusantro procento, reiškė +1.500 Lt (piniginėje) per metus tam žmogeliui, kuris turi pasiėmęs 100.000 Lt paskolėlę litais. O kas pasakys, kiek tam žmogeliui atnešė minuso to ar kito banko “neišjungimas”? O kokia suma stovi prie to minuso, jei įvertinsime visus litais paimtus kreditus pastaruosius keletą metų?
  • Puikiai suprantu, kad mūsų ‘BORas’ skaičiuojamas pagal kokį nors best practice modelį, kad kitose šalyse yra panašiai. Abejoju, kad šioje srityje mes taptume kitokie. Bet ir nesiūlau nieko keisti – net formulės. Aš tik staiga labai užsimaniau sužinoti, kaip koreliuojasi mano banko spekulianto nervai su realiai paskolinamais pinigais. Ar jis tik tuščiai myžčioja, o gal vis tik ir šį bei tą sugeba paskolinti.

komentarų yra lygiai 4

  1. Sutinku su tavo mintimis, bet problema tame, kad bankai LABAI retai skolinasi tarp savęs ilgesniam nei 3mėn laikotarpiui, tad nėra ką ir skelbti…

    • Žinant, kad populariausias VILIBOR terminas būsto paskolų kainodaroje yra 6 mėn., tai gaunasi, kad šis dydis yra dar labiau virtualus. Nuliai – taip pat informacija 😉

  2. kandis

    Virtualumas gali būti dar didesnis, nes visi mūsų viliboro krepšelio megabankai turi užsienio bankus-motinas, iš kur ateina didžioji lėšų dalis, ir kurie dievagojasi palaikysiantis savo filialų likvidumą ir yra pasiruošę viskam. Tad mūsų bankams net nereikalingi dabar pabrangę ar visai uždaryti kiti kredito šaltiniai užsienyje, šiaip jau visada pigesni nei skolinimasis LT viduje vienam iš kito pagal tą viliborą (nes tai juk yra perskolinimas). Taigi viliboras neturi loginio pagrindo iš viso egzistuoti… Kita vertus, kaip visiems jų teiginiams apie likvidumo palaikymą prieštarauja mlrd’ų litų grąžinimas motininiams bankams. Pinigai labai brangūs, suprask, jų trūksta, v-boras didelis, bet jie juos siunčia atgal… Todėl peršasi išvada, kad dabar ne bankų “motinų” ištekliai ir tarpbankinis skolinimasis nustato v-borą, o tai, kiek mūsų bobutės iškratys savo kojines ir nuneš jų turinį į kurį nors “megabanką”…

    • Labai įdomi mintis!

      Pamėginsiu ją paplėtoti. Banko nustatoma palūkanų norma (už kurią jis sutiktų skolinti) pagal savo požylius yra ne kas kita kaip tam tikras apribojimas. Jis turi du būtinus apribojimui dydžius – tikslo vienetus (palūkanas) ir laiką (skolinimo laikotarpį). “Neskolinsiu pigiau nei…”. Tačiau, tęsiant Kandžio mintį, jei teisingai ją supratau, šis apribojimas nėra pirminis. Jis yra potencialus, t.y. teorinis, nes jis neriboja bankų likvidumo tol, kol yra ne iki galo išnaudotas kitas apribojimas – motininių bankų pagalba. Čia nepasakiau nieko naujo, nes pačiame VILIBORo apibrėžime užkoduota jo teorinė būsena: pasirengimas paskolinti.

      Jei norite, gamyboje tai būtų tarsi backup’inis įrenginys, kuris stovi “ant šucherio” tam atvejui, jei išeitų iš rikiuotės pagrindins įrenginys. Bankai tą įrenginį įjungia tiek kiek yra būtina “apkatkei” pagal Lietuvos banko taisykles.

      Kandis rašė: “Taigi viliboras neturi loginio pagrindo iš viso egzistuoti…”, o aš pridėsiu – mes turime kreditavimo sistemą, kurioje didžioji dalis (tie, kurie apskaitomi pagal VILIBORą) dalyvių yra subordinuoti į backup’inį įrenginį.

  3. […] savo palūkanas? O gal, priešingai, reikėtų pasidomėti, ar nesukčiauja bankai, nustatydami tą VILIBOR‘ą, kur vienas iš lubų paimtas procentas žmogeliui per išsimokėjimo periodą atsieina […]

Jūsų komentaras