Common sense

Lazda du galus turi, bet Sodra tik vieną mato.

Šiuo savo komentaru Urbokida pamėtėjo mintį, kuri verta atskiro paplėtojimo. Bet ne apie “Sodrą”.

Apie Vilniaus miesto valdžią šįkart. (Kadangi mūsų tinklaraštį pradėjo monitorinti žiniasklaidos stebėtojai “Cision”, tikiuosi, sostinės administracija yra jų klientas ir ryte Vilniaus vadovybė gaus šį įrašą į savo emeilus.)

Retas ratuotas vilnietis nežino, kad šiuo metu mieste neveikia nė vienas stacionarus greičio matuoklis. Yra problema, ir ją reikia spręsti. Ryžtingai. Štai antradienį Vilniaus savivaldybė išplatina oficialų pranešimą:

Vilniaus miesto savivaldybė praneša nutraukianti sutartį su UAB „Urbico“ dėl greičio matavimo matuoklių paslaugos. Artimiausiu metu Savivaldybė ketina skelbti naują konkursą šiai paslaugai pirkti. Dėl finansinių sunkumų bendrovė „Urbico“ nuo šių metų vasario greičio matavimo paslaugą teikė paviršutiniškai, nuo gegužės mėnesio Vilniuje nebebuvo veikiančių greičio matavimo prietaisų, o liepą bendrovė Savivaldybei ketino pateikti sąskaitas už nesuteiktas paslaugas.

Žodžiu, įmonė nesuteikė paslaugos arba ją suteikė blogai (matuoklių viduriai išmontuoti jau kurį laiką) ir štai geroji miesto valdžią kerta iš peties ir puola ieškoti geresnio tiekėjo.

Hm, klausimas Jums: jei turėtumėte sutartį su savivaldybe, būtumėte investavęs į įrangą, ar leistumėte sau šiais neramiais laikais “paslaugą teikti paviršutiniškai”? Atsakymą mums pateikia VZ.lt, nepatingėję prie savivaldybės pranešimo pridėti vieną sakinį savarankiškai:

VZ.LT rašė, jog greičio matuoklius prižiūrinčiai įmonei „Urbico“ kas mėnesį už greičio matuoklių priežiūrą iš biudžeto turėtų būti mokama po 70.000-80.000 Lt. Tačiau įmonės vadovai tikina, kad savivaldybė įmonei skolinga už įvairias paslaugas.

Pasigooglinęs randu ir dar platesnį paaiškinimą:

Greičio matuoklius prižiūrinčios įmonės “Urbico” vadovai tikino, kad sostinės savivaldybė neatsiskaito už matuoklių priežiūrą bei yra skolinga ir už kitas suteiktas paslaugas. Vien už 300 vaikų žaidimų aikštelių įrengimą ir priežiūrą metų pradžioje valdžia įmonei buvo skolinga 7,8 milijono litų. (…) Milijoninių skolų iš savivaldybės neatgaunanti „Urbico” dar vasario mėnesį perspėjo, kad mieste gali būti išjungti ne tik greičio matuokliai, bet ir šviesoforai.

Taigi situacija paprasta: kai man kurį laiką nemoka, aš dar kenčiu, teikiu paslaugas, t.y. vykdau savo įsipareigojimus. Tačiau kitame įsipareigojimų lazdos gale turi būti už tas paslaugas atsiskaityta. Taigi klausimas toks: kiek ilgai aš galiu teikti paslaugas negaudamas už tai pinigų? Tačiau tuomet, kai tiekėjas neapsikentęs susivynioja meškeres, jį apkaltina įsipareigojimų nevykdymu. Ir skolininkas viešai atskleidžia sunkią tiekėjo finansinę situaciją – šis momentas vienas juokingiausių. Reikalai, įtariu, sprendžiasi teisme (jei “Urbico” skaito, gal galėtų pakomentuoti?). Tačiau lygiagrečiai savivaldybė ryžtingai leidžia pranešimus spaudai.

Panaši situacija yra ir kituose miesto tvarkymo reikaluose. Pavyzdžiui, šiukšlių vežėjai atvirai sako nemokėsiantys savivaldybei tol, kol patys negaus iš savivaldybės pinigų. Kai vaikystėje atsikalbinėdavau, mano močiutė sakydavo: “Kai “imk” – girdžiu, kai “duok” – negirdžiu”. Ar galima reikalauti iš tiekėjo, kad jis vykdytų visus įsipareigojimus, jei pats nemoki už paslaugas?

Jei esi Vilniaus savivaldybė – tau tai galima. Nes skola ne tavo, o ankstesnės miesto valdžios. Tos, kuri jau nuversta. Bet įdomiausia yra tai, kad nepaisant skolų, tiekėjai vis tiek teikia paslaugas. Ne visi juk gali susivynioti meškeres.

Štai utyra.lt rašo:

„Naujamiesčio būstui” savivaldybė skolinga 3,5 mln. litų, „Rasų valdai“ ir „Naujininkų ūkiui“ – 1,2 mln. litų, „Stebulei“, „Vilniaus zundai“, „Šilėjai“ – 6 mln. litų…

Turime paradoksą: savivaldybė neatsiskaito (ar atsiskaito po piketo numesdama kaip šunems kaulą), tačiau žolė vis tiek šienaujama, gatvės plaunamos, šiukšlės išvežinėjamos, elektra tiekiama. Yra tokių įmonių, kurioms savivaldybė nemoka jau 7 mėnesius, tačiau jos (nors ir su plakatais “Skola – ne žaizda – neužgis!”) vis tiek teikia Vilniaus savivaldybei paslaugas. Nes kito užsakovo šiame mieste nebus.

Kur išsikraustyti “Šilėjai” – gal į Kauną?

Taigi, kurio lazdos galo, apie kurią užsiminė Urbokida, nemato Vilniaus savivaldybė – bent jau man akivaizdu. Ir aš savivaldybę visiškai suprantu: kai visi tiekėjai teikia paslaugas be pinigų, vienas iš jų – išsimontavęs greičio matuoklius – gali ne juokais sunervinti. Reikia kuo greičiau pakeisti tokį tiekėją, taip pat visus kitus, kurie išdrįsta priminti savivaldybės skolas.

Matyt, kai savivaldybė prasiskolinusi verslui šimtus milijonų, vienintelė sąlyga nebijoti būti pakeistam – būti didesniu monopolininku už savivaldybę:

“Vilniaus energijos” Komercijos direktorius Rimantas Germanas pabrėžė, kad pati bendrovė buvo suinteresuota pasirašyti taikos sutartį ir nežlugdyti skolose skendinčio miesto.

Taigi susitikimas su Rimantu Žyliumi įvyko. Per tą valandą suspėjome aptarti tris temas. Visų pirma, mano straipsnį „Verslo Žiniose“ , kokie galėtų būti Ūkio ministerijos darbo sėkmės kriterijai ir pagrindines kliūtis siekiant permainų valstybėje.

Taigi www.skatinimoplanas.lt interneto portalo atsiradimo istorija yra visai nepaprasta ir jau turbūt kokia dvidešimta versija. Portalo savininkai labai greitai mokosi ir progresuoja, todėl jeigu turite pasiūlymų – siųskite juos, pagal galimybes koreguos. Beje, buvo įdomi frazė, kad dauguma tarnautojų mano, kad toks viešumas labai palengvina žurnalistams gyvenimą. Dabar net nereikia į tarnautojus kreiptis, kad sužinotų, kas yra blogai.

Ukmin‘o veikla yra labai plati ir visada kyla klausimas: o kaip ją vertinti? Tai labai panašu į gyvenimo vertinimą. Jeigu pažiūrėti iš filosofijos taško, reiktų viską vertinti per vertybes. Beje, man krikščioniškosios vertybės pradeda po truputį nepatikti. Jos visai nekalba apie tai, kad tik dirbdamas pasieksi tikslą. Bet užtat sako, kad per kančias į dausas, gal todėl ir kalbama, kad sukandus dantis veržtis diržus. Vertybės nereikalauja, kad žmogus būtų garbingas visiems, o tik kažkam išskirtinai. “Nemeluok” – tai nereiškia, kad turi atsakyti už savo žodžius. Bet Ukmin ne religinė organizacija ir jei reikia kažko labiau apčiuopiamo. Trumpai diskutavom, ar pridėtines vertės kūrimas galėtų būti tas matavimas, į kurį reiktų ministerijai orientuotis. Kaip ir taip, ir jį galima išmatuoti, nes PVM mokestis yra sukurtos pridėtines vertės atspindys. Bet, deja, dėl mokesčių kaitos būtų sunku pasakyti, kokią įtaką turėjo Ūkio ministeirjos veikla. Dar vienas iš paminėtų variantų buvo gyvenimo kokybė. Aišku, ir čia ne viskas aišku, kaip daryti, bet statistika gali viską.

Taigi ir paskutinė tema: kur slypi didžiausias skirtumas tarp verslo ir tarnybos valstybei? Realiai greitai sutarėme, kad versle už klaidas nebaudžiama, o dažnai net gi skatinama klysti. Nes vienas pasiekimas gali tris klaidas atpirkti. O va tarnautojams klysti yra draudžiama. Todėl jie visais būdais stengiasi neprisiimti atsakomybės ir nieko nedaryti. Nes neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Čia panašiai, kaip su gydytojais. Didžiausios kapinės yra geriausio gydytojo. Visi žino, kad klaida yra tol, kol jos neištaisei. Todėl net tarnautojai, kurie dirba, nenori viešinti informacijos. Gali atsitikti taip, kad iš pirmo karto ir nesigaus. O dabar tik duok priežastį, kad tave apdovanotų bedarbio lapeliu.

Kaip ir tam kartui susitikimo laikas pasibaigė. Sutarėm, kad aš prie vieno projekto prisidėsiu ir pažiūrėsim, kuo galiu būti naudingas. Taigi studijuoju dokumentus ir jaučiu, kad sunkiai sekasi. Atskirus žodžius suprantu, o, va, sakinio – nelabai.

Ir jau išbėgant iš kabinėto netikėtai vėl įsiplieskė diskusija – kas yra žmogaus varomoji jėga? Mano įsitikinimu, žmogų stumia į priekį siekis būti saugiu ir pasitenkinimas. Du žodžiai, turintys per daug reikšmių. Nes klausimas tikrai įdomus. Valstybės tarnyboje yra žmonių, kurie iš tikro puikiai dirba. O kas juos sulaiko nuo išėjimo į verslo aplinką? Nes versle, darbuotojai mokantys dirbti, visada vertinami.

Skaitau DELFI.lt, kaip į teismą papuolė algą pasididinusi nėščia bendrovės vadovė. Ji prieš trejus metus rugsėjo pabaigoje nusprendė mokėti sau vietoje darbo sutartyje numatyto pusantro tūkstančio litų 87 proc. didesnį atlyginimą – 2800 litų.

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Nerijus Gružauskas teigia, kad bendrovės savininkė ir direktorė įtariama pasinaudojusi tuo metu galiojusio įstatymo nuostatomis – tuo metu motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo apskaičiuojamos pagal paskutiniųjų trijų mėnesių užmokestį ir siekusi savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą – valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas.

Prokuroras nustatė, kad padarytoje nusikalstamoje veikoje yra požymių nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso straipsnyje dėl sukčiavimo.

Spragas palieka įstatymų leidėjai, o mes, paprasti piliečiai, naudojamės tik įstatymais, ar ne taip?

Štai Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikus valdę VP veikėjai 1997 m. pasinaudojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo spraga, kad įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmenis galima legaliai išvengti mokesčių. Kaip žinia, nepažeisdama įstatymų “Vilniaus prekyba” nesumokėjo į biudžetą beveik 45 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio.

2002 m. gegužę iš neįgaliesiems priklausiusios UAB “Optimalios investicijos”, kuri anksčiau priklausė “VP Market” akcininkams, ta pati “VP Market” nupirko penkis nekilnojamojo turto kompleksus, tarp jų Vilniuje esančią “Maxima bazę”, bei Klaipėdoje esančią “Hyper Maximą”. Pagal tuomet galiojusią PVM įstatymo lengvatą “Optimali investicija” buvo atleista nuo pareigos pervesti valstybei 18 proc. PVM mokestį nuo sandorio sumos – 79 mln. Lt, nes 100 proc. jos akcijų priklausė invalidų organizacijai.

O gal atsimenate 4 metų senumo įstoriją, kai “Registrų centro” vadovas gaudavo 18k Lt atlyginimą? Na, jo alga buvo mažesnė (ją reglamentavo įstatymai), o štai priedai ir premijos buvo “europinio” dydžio. Nes pastarųjų įstatymas nereglamentavo. Nežinau, kaip dabar, bet faktas, kad ponas direktorius pareigas eina iki šiol. O šia įstatymų spraga dėl priedų ir premijų nereglamentavo naudojosi oi kiek daug įvairių įstaigų vadovų, oi.

O gal reikėtų teisti visus piliečius – taip vadinamuosius nuomininkus, kurie pasinaudojo įstatymais ir galimybe gauti piniginę kompensaciją ir už ją patiems įsigyti naujas gyvenamąsias patalpas. Vien vilniečiams iš viso išmokėta beveik 33 milijonai litų.

O gal reikėtų teisti ir tuos, kurie vietoj grąžintinos žemės paėmė piniginę kompensaciją?

Pavyzdžių šimtai.

O gal reikėtų teisti tuos, kurie kadaise pasinaudojo žemu VILIBOR’u ir ilgam užfiksavo savo palūkanas? O gal, priešingai, reikėtų pasidomėti, ar nesukčiauja bankai, nustatydami tą VILIBOR‘ą, kur vienas iš lubų paimtas procentas žmogeliui per išsimokėjimo periodą atsieina šimtus tūkstančių?

O gal reikėtų patikrinti visas Lietuvos pilietes, kurioms pastaruosius metus buvo padidinti atlyginimai? Juk:

Pasak prokurorų, vadovė, nepaisydama neigiamų bendrovės ekonominės veiklos rezultatų, nepagrįstai padidino sau darbo užmokestį, nors nepasikeitė darbo sutartyje numatytos apmokėjimo sąlygos, nepakito darbo pobūdis, krūvis ir apimtys.

Vadinasi, jei darbuotojas sulindo direktoriui be muilo į vieną vietą, tai atlyginimą padidinti galima (nenuteis). O jei pilve atsirado gyvybė, tai čia jau ne motyvas? O kas man, įmonės vadovui, gali nustatyti, kas yra motyvas, o kas ne?

O gal ta proga pažiūrėkime, kaip koreliavosi prokurorų atlyginimai su darbo pobūdžio ir krūvio pasikeitimais? Ir jei atlyginimus didino didėjęs prokurorų darbo krūvis, tai gal sumažinkime tą krūvį?

Prieš kokią savaitę žmonai užsiminiau, kad visai norėčiau išmokti groti gitara. Vaikystėje grojau blok fleita (moku vieną lopšinę, du gaidelius ir “Mažam kambarėly”) ir triūba (moku gamą), tačiau kompetencijos neįgavau tiek, kad galėčiau užgroti per balių. Taigi tuokart mano brangiausioji patvirtino mano kaprizą/užgaidą/svajonę ir būčiau ją beveik pamiršęs…

Ir štai vienas bičiulis ką tik atsiuntė man nuorodą į kito savo bičiulio tinklaraštį, kuriame autorius žada nemokamai mokyti groti gitara:

Niekada muzikos nenorėjau paversti rutina, darbu, groti bet ko. Tačiau atėjo laikas, kai turiu skubiai gelbėti savo kailį ir galbūt muzika man tame reikale padės.

Kaip?

Ogi individualiai ir nemokamai (Vilniuje) mokysiu 6 stygų jogos tą, kas man pasiūlys nemažiau vertingą paslaugą mainais. Jokių pinigų! Pakeiskim vertės matą ir pažiūrėkim kas iš to išeis.

Nereikia už pamokas plauti langų arba suteikti nuolaidos prekei, kurios neketinau pirkti. Pirmiausia man rūpi naujos perspektyvos ir pažintys.

Štai kam mokytojas teikia pirmenybę:

# naudingoms profesinėms pažintims
# efektyviam šio blog‘o populiarinimui
# simpatiškoms ir protingoms merginoms

Hm, paskutinę sąlygą atmetu kaip sunkiai įgyvendinamą. Jei mikrochirurgai dar ir turi teorinių galimybių iš manęs padaryti simpatiškąją, bet daugiau proto niekas nebeįkrės

Dėl pirmosios sąlygos irgi turiu abejonių, nes net nebuvau pakviestas į Uspaskich jubiliejų. Vadinasi, galimybės ribotos.

O štai dėl tinklaraščio populiarinimo mainais į pamokas gitara – tai jau įmanoma Žinoma, dar reikia gauti Neriaus ir Audriaus sutikimą, tačiau čia šansų daugiau nei pasikeisti lytį ar patekti pas Uspaskich.

Variantai – reklaminis skydelis, antraščių widget’as, gal dar kas. Pasiūlymai laukiami

O jei tiesiog galite tam mano bičiulio bičiuliui padėti, tai padėkite. Gal taip susiklostys, kad į gitaros pamokas vaikščiosime kartu

Jau turbūt visi išgirdo naujieną. Mūsų mylimi bankai turi didelius nuostolius. Beje, prieš metus turėjo nemažus pelnus. Aš niekaip nesuprantu, kaip per ketvirtį galimą išvaistyti pusę milijardo? Gal aš ribotos fantazijos?

O pasirodo galima, jeigu užsiimi kūrybine buhalterija. Pagrindinis elementas toje buhalterijoje yra nekilnojamasis turtas. Kad truputį aiškiau taptų, aš pabandysiu paaiškinti “ant pirštų”. Pavyzdys bus buhalteriškai netikslus, bet tam, kad paaiškinčiau principą – tiks.

Tarkim, Jūsų įmonė dirbo ir uždirbo pelno. O dabar 20% pelno mokestis, kaip ir gaila tiesiog šiaip sau juos atiduoti. Reiškia, reikia padaryti nuostolį, bet taip, kad tam neišleistum nė kapeikos. Pasižiūrim balansą, o tiksliau į ilgalaikį turtą. Hmm, jeigu jo vertę sumažinsime, mes galėsime sumažinti ir pelną.

O dabar realus pavyzdys. Įmonė lapkričio mėnesį pamatė, kad bus apie 3 mln. pelno. Hmm, atiduoti valstybei 0,6 mln. savininkams nepasirodė gera perspektyva. Taigi NT sąraše buvo sandėlis, kurio vertė siekė 3 mln. Kadangi sandėlis jau seniai buvo nenaudojamas, tai pervertinus turtą jo buhalterinė vertė tapo 0,3 mln. Perskaičiavus balansą gavosi, kad įmonės pelnas dabar tik 0,3 mln.

Atitinkamai padidinus NT vertę – nuostolius galima paversti pelnu. Tai bankai labai gerai žino ir todėl plačiai naudojasi, tik… Tik yra vienas niuansas. Kai turimas nepiniginis pelnas (kitaip nepavadinsi, nes tai yra gryna skaičių manipuliacija), pelnas yra išmokamas realiais pinigais. O va, kai būna nuostoliai, kas tada atsitinka? Bankai turėtų didinti įstatinį kapitalą? O iš kur gaus pinigų? Gal akcijos, gal obligacijos, gal dar koks nors būdas. Bet kokiu atveju kažkieno, tiksliau – svetimi, realūs pinigai. O jeigu jų nesurenka, tai visai realus bankrotas. Ir niekas už tai neatsakingas, nebent per daug akivaizdžiai tokia kūrybine buhalterija piktnaudžiavo.

Kaip ir gaunasi, bankas gal ir visai geras, turi teigiamą pinigų srautą, bet kūrybinė apskaita jį tai į dangų iškelia, tai su purvais sumaišo. Bet kaip sako mano bosas, įmonės tikslas ne pelną uždirbti, o pinigus. Jeigu kas nori pelno, tegul nueina pas buhalterį ir paprašo, kad gabaliuką duotų. Galės atplėšti pelno-nuostolio ataskaitos kamputį. Įdomu, ar parduotuvėje už jį ką nors nusipirktum? O man geriausia, kai pelnas išmokamas pinigais. Taigi, kai kalbame apie įmones, geriau žiūrėti į pinigų srautą ir atsargų lygius, o ne pelną.

Na va, kaip ir buvo tema paliežuvauti, bet kaip ir nėra apie ką.

Vakar į mano straipsnį VZ.lt apie skatinimo plano matavimus atsiliepė ūkio viceministras Rimantas Žylius.

Parašęs išsamų komentarą prie straipsnio, pasiūlė susitikti ir pasitarti, gal galėtume prisidėti prie geresnių valstybės veikimo matavimo būdų:

Esu Rimantas Žylius, Ūkio viceministras – daug prisidėjau prie skatinimoplanas.lt pradinės minties ir įgyvendinimo, tad šio pastabos didele dalimi skirtos ir man.

Mūsų pradinis užmojis buvo dvejopas.

Pirma, sukurti matavimų sistemą, kur galėtume bent dalinai pamatuoti tai, ką darome. Pavyzdžiui, skatinimo plano viena vienas pagrindinių siekių buvo – “pinigai rinkai”. Tad ir matuojame kaip sekasi pinigus pateikti rinkai. Kol kas nesiėmėme matuoti kokį poveikį jie padaro.

Antra, su užduotimis ir etapų matavimais norėjome parodyti, kad didelė dalis darbų vyksta nematant jų rezultatų. Tai akivaizdu Saulėtekyje, kaip ir kitose priemonėse. Tad mūsų tikslas buvo parodyti viešai darbus kuriuos turi atlikti ministerijų žmonės. Čia siekėme, kad jie jaudintųsi dėl vėluojančių darbų ir, turiu pasakyti iš to ką matau, jie asmeniškai labai stengiasi.

Bendrai paėmus norėjome duoti viešą pažadą ir parodyti kaip mums sekasi jį įgyvendinti – net jei ir prastai. Bent jau palengvinam darbą žurnalistams kai jie ieško “kokių įsipareigojimų Vyriasuybė neįvykdė”. Norime būti vyriausybe, kuri nesislepia.

Jums spręsti kaip mums pavyksta.

Bendrai ginčyčiausi su kai kuriais komentuotojo teiginiais – kaip pavyzdžiui 30% naštos mažinimas yra normaliai racionaliai pagrįstas – kalbama apie biurokratinės naštos piniginės išraiškos mažinimą (t.y. išraiška kiek įmonių kiek dažnai ir kokio dydžio naštą patiria paverstą į litus). Tačiau sutinku, kad tinklalapyje nėra tinkamai išaiškintas.

Dar noriu pabrėžti, kad atviromis ausimis klausomės ką sakote. Mūsų užmojis buvo sukurti netobulą tinklalapį labai greitai (jį paleidome berods per dvi savaites), o paskui nuolatos žiūrėti ką reikia pakeisti, patobulint. Tad jis keičiamas kas kelias savaites.

O straipsnio autoriaus norėčiau paprašyti atsiųsti savo kontaktus ir savo įžvalgomis prisidėti prie to ką darome.

Pagarbiai,

rimantas

Kiek netikėtas kvietimas. Susitikimo laiką jau suderinome.

Užkliuvo mūsų Prezidentės pasakymas: “Ministrai gal ne tokie šaunūs, bet nors nevagia”. Mano reakcija buvo paprasta: o gal reikėtų? Bet apie viską nuo pradžių.

Buvo toks Karla Marla, ir sumąstė, kad verslo gaunamas pelnas yra socialiai neteisingas ir tai reiktų vadinti vagyste. Taigi sovietmečiu buvo imtasi žmonių selekcijos, po kurios realiai liko tik sąžiningi piliečiai arba tie, kurie „nevagia“. Ką tai reiškia „nevagia“ – patys nemoka gyventi ir kitiems neduoda.

Tarkim, mes visi pradedam dirbti. Be pelno. Taigi už kiek pirkau, už tiek ir pardaviau. Kas gautųsi? Aš neturėčiau iš ko gyventi ir mokėti mokesčių. Tarkim, išmokau gyventi vien tik oru, bet mokesčius tai reikia mokėti, todėl turiu „truputį užsimesti“, arba truputį pirkėją apvogti. Taigi, kai profsąjungos šaukia, kad visi darbdaviai yra vagys, jos yra teisios. Bet verslininkai vagia gi ne sau, o valstybei. Kuo daugiau verslininkai privagia, tuo daugiau mokesčių sumoka ir valstybė geriau gyvena. Na, ir atvirkščiai nesigauna su tuo vogimu, nes jei mažai vagi, tai baigiasi turto konfiskacija.

Aišku, valstybės tarnautojui toks požiūris yra netinkamas. Jis turi visą sumą, kurią gavo, išleisti tautos labui. Eee, o kaip su atlyginimu? Tai reiškia, kad ne visą sumą tautai išleido, bet truputį ir sau nugnybo. Reiškia, jis irgi yra vagis! Nors galbūt tiek jau to, tegul atlyginimą pasilieka.

O jeigu iš tikro, valstybė irgi turi išleisti pinigus taip, kad vėliau surinktų daugiau mokesčių. T.y. kurti pelną, bet kaip tik šito ir neleidžiama valstybės tarnautojams, jiems leidžiam tik surinkti daugiau mokesčių. Ir tada galite įsivaizduoti, kaip būna pavydu, kai jums neleidžia vogti, o va čia už sienos legaliai vagia ir dar tai vadina pelnu. Atsiranda didelis noras šita betvarkę sutvarkyti. O gal aš neteisus, gal vis dėlto leidžia daugiau vogti, tereikia daugiau mokesčių. Bet turbūt neilgai liko laukti, kad sužinotume, ar tikrai nauji ministrai nevagia?

Kažkada sutikau žmogų kuris mėgdavo sakyti: „Negi į minkštą daiktą atsiremsi“. Jis šį posakį naudodavo, kada kitu žmogumi labai stipriai nusivildavo. Ir tai dažniausiai būdavo žinoma iš anksto. Taigi aš šį Prezidentės pasakymą būtent išgirdau šiame kontekste. Panašu, kad aplinka jau apstatė Prezidentę „ne šauniais, ir nevagiančiais“, jeigu tik iš tokių liko pasirinkimas.

Viešumas yra kaip narkotikai. Kai tik duoda vieną dozę, po kiek laiko norisi kitos. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai.

Šiandien Lietuvos bankas pradėjo skelbti VILIBORą ir darys tai kiekvieną darbo dieną.

VZ.lt palygino pirmąsias paskelbtas palūkanų normas ir pranešė, kad brangiausiai skolina “Nordea”.

Tačiau kažkaip pamiršo, kad 2009 m. sausio pradžioje būtent šis bankas buvo išmestas iš barščių:

„Pirmą kartą sumažėjo (palūkanos – aut. past.), kai sumažinom privalomas atsargas, o dabar peržiūrėjom tuos bankus. Faktiškai buvo remiamasi šešių bankų kotiruotėmis, kurias jie skelbdavo. Mes peržiūrėjom tą sąrašą ir iš jo išjungėm vieną banką, kuris skelbdavo pačias aukščiausias palūkanas, bet nedalyvaudavo toje rinkoje“, – teigė R.Šarkinas.

Sausio pradžioje VILIBOR (6 mėn.) sumažėjo apie 1,5 proc., kai Lietuvos bankas iš VILIBOR bankų „krepšelio“ pašalino paskolų neteikusį, tačiau aukštas palūkanas nustačiusį „Nordea“.

Po trijų mėnesių, 2009 m. balandį, “Nordea” į barščius grįžo. Buvo pakartotas ankstesnio išmetimo motyvas:

„Nordea praktiškai tik skolinosi. Formaliai mes žiūrime, ar užima 5% rinkos. Tačiau yra ir kitas filtras: žiūrime, ar skelbiamos kotiruotės atitinka rinkos sąlygas, ar bankas skolino“, -  primena p. Kregždė.

Taigi skolinimas yra būtina sąlyga, jei nori būti žaidime.

Praeina dar pora mėnesių ir birželį mes visi skaitome:

VILIBOR penktadienį sumušė pusmečio rekordą. Komercinių bankų atstovai tvirtina, kad palūkanas litais didina kalbos apie galimą kaimyninės Latvijos valiutos lato devalvavimą (…).

„Čia gal atskirais momentais kai kurie bankai, siekdami kažkokių tikslų, padidina savo kotiruotes – ar metų, ar pusės metų ar panašiai, bet jis (VILIBOR) turėtų mažėti“, – teigia Reinoldijus Šarkinas, Lietuvos banko pirmininkas (…).

Komercinių bankų atstovai neigia kalbas, kad dirbtinai kelia VILIBOR. Jų teigimu, paskolų litais pabrangimui įtakos daro spekuliacijos apie kaimyninės šalies Latvijos valiutos – lato – galimą devalvavimą.

Taigi įtaką daro spekuliacijos arba, kitaip tariant, spekuliantų nervinė būsena. Jeigu jie vartotų daugiau valerijono, tai didžioji Lietuvos gyventojų dalis už būsto kreditus mokėtų gerokai mažiau. Aš manau, paprasti žmonės netgi būtų linkę apmokėti tabletes, o kai kurie netgi kiekvieną rytą darytų atpalaiduojančius masažus tiems konkretiems spekuliantams, kurie nustato tuos tarpbankinio “pageidavimo skolinti” indeksus savo banke.

Tačiau visa ši nervinė atmosfera turi racionalių žodžių makalošės pagrindimą. Apie tai parašė tinklaraštininkas Mr-Script, dirbantis “Nordea”, o kadangi aš iš pirmo karto neįsikertu, tad ir vadinu tai makaloše (šiame žodyje daug savikritikos).

Kaip žinia, VILIBORas yra sudaromas pagal bankų indeksų vidurkį pagal tokią formulę:

Kiekvieno termino VILIBOR apskaičiuojamos taip: didžiausia ir mažiausia užfiksuotos atitinkamo termino palūkanų normos atmetamos, o iš likusių atitinkamo termino palūkanų normų apskaičiuojamas aritmetinis vidurkis.

O Mr-Script netgi padarė lentelę:

Žiūriu į šios dienos vidurkius, kuriuos pateikia Lietuvos bankas (LB), ir nesuprantu, kodėl 6 mėn. vidurkis, LB skaičiavimais yra 9,14, o man (pagal formulę atmetus MAX ir MIN) gaunasi 9,25.

Pasirodo:

VILIBOR apskaičiavimui naudojamos minėtų terminų ne mažiau kaip 5 bankų skelbiamos palūkanų normos.

Taigi, jei du (ar daugiau) bankai padaro tą patį indeksą, jie abu nebeatminusuojami. Tik kažkaip tas labai neakcentuojama. Netgi Mr-Script šį momentą pamiršo. Tačiau turiu įtarimą, kad bankams patogu tai pamiršti. Ypač, kai ieškomi partneriai MAX lubose.

Bet, kaip sakant, ближе к делу:

• Kadangi LB pradėjo skelbti bankų taikomas tarpbankinių paskolų palūkanas, tai aš, kaip viešumo narkomanas, norėčiau žinoti ir realią sumą, kiek pagal tą indeksą buvo paskolinta. Juolab, kaip duoda suprasti LB vyrai, skolinimas yra būtina sąlyga, norint būti tarp VILIBOR išrinktųjų.
• Tuomet mes žinotume ne pageidajamą lito kainą spekuliacinėje tarpbankinėje rinkoje, bet REALIĄ kainą. Jei devalvacinis bailys paskolino kitam bankui vos vieną litą trims mėnesiams už 10,2 proc. palūkanas, tai gal kokia dvidešimtinė tą dieną buvo prasukta už 7,6 proc. Nes dabartinė VILIBOR formulė skaičiuoja ne paskolinto lito kainos vidurkį, bet tarpbankinėje rinkoje dirbančių spekuliantų nervinę būklę.
• Vieno banko “išjungimas”, sumažinęs VILIBORą pusantro procento, reiškė +1.500 Lt (piniginėje) per metus tam žmogeliui, kuris turi pasiėmęs 100.000 Lt paskolėlę litais. O kas pasakys, kiek tam žmogeliui atnešė minuso to ar kito banko “neišjungimas”? O kokia suma stovi prie to minuso, jei įvertinsime visus litais paimtus kreditus pastaruosius keletą metų?
• Puikiai suprantu, kad mūsų ‘BORas’ skaičiuojamas pagal kokį nors best practice modelį, kad kitose šalyse yra panašiai. Abejoju, kad šioje srityje mes taptume kitokie. Bet ir nesiūlau nieko keisti – net formulės. Aš tik staiga labai užsimaniau sužinoti, kaip koreliuojasi mano banko spekulianto nervai su realiai paskolinamais pinigais. Ar jis tik tuščiai myžčioja, o gal vis tik ir šį bei tą sugeba paskolinti.

Tikiuosi, dauguma mūsų skaitytojų išgyveno šį karštą savaitgalį. Aš nelabai galiu dirbti tokiame karštyje, todėl su vaikas nuvažiavau prie ežero. Kadangi gyvenu netoli Žaliųjų ežerų, tai iki jų važiuojam dviračiais. Atvykom pakankamai anksti, apie dvyliktą valandą. Bet vietą surasti buvo sunkoka. Bet kokiu atveju mano sūnums tai nebuvo problema ir jie greitai sulindo į vandenį.

Apie antrą valandą dienos vandenyje plaukioti jau buvo neįmanoma. Tik stovėti susispaudus, kaip silkėms. Kadangi aš neplanavau ilgai būti prie ežero, tai pasiėmiau tik vandens. O alkis jau pradėjo stuksenti į pilvą. Taigi pradėjau dairytis, ką čia butų galima suvalgyti. Beje, trauktis nuo ežero negalėjau, nes mano vaikai jau susirado draugų ir vyko aktyvus vandens taškymas, bei nardymas. OK, pastebėjau, kad apie trečią valandą atidarė giros tašką. Hmmm, keturios valandos prarastų pardavimų. Geriau vėliau negu niekada. Beje, pardavimai pakankamai guviai vyko.

Bet valgyti norėjosi, jokių vaikščiojančių vaikėzų ir siūlančių ledų nebuvo. Su ledais aš nors vaikus į krantą bučiau išviliojęs, o dabar, pasirodo, toks smulkus savaitgalinis versliukas jau niekam neįdomus. Beje, kažkaip sumažėjo laikraščių pardavėjų sankryžose. Toks įspūdis, kad bedarbių Lietuvoje nėra ir visi atostogauti į Turkiją išvažiavo.

Ne, aš neteisus. Ne viskas dar taip blogai su verslumu Lietuvoje – apie penktą pasirodė butelių surinkėjai…

Mes džiaugėmės, kai pabėgome iš socializmo ir persikraustėm į kapitalizmą. Bet kodėl taip buvo blogai prie socializmo? Nežinau kaip jums, o man tiesiog trūko pasirinkimo. Ne tik politinio, bet ir kasdieniniame gyvenime. Gal kai kas pasakys, kad aš pankuoti noriu, bet vis vien geriau, kai turi kažkokia išeitį, negu jokios.

Kas yra monopolija, pasakys kiekvienas. Dažniausiai, tai didelė rinkos dalis ir todėl monopolija gali diktuoti sąlygas. Bet kodėl neatsiranda konkurentų, nes kapitalizmo esmė yra sukurti konkurenciją? O todėl, kad monopolijas dažniausiai saugo įstatymai. Kodėl tokie įstatymai priimami? Ogi todėl, kad monopolijos vyriausybėms yra tikrasis gėris. Jos iš karto suplanuoja, kiek sumokės mokesčių, ir tiek sumoka. Net jeigu ir kris pardavimai, visada galės pakelti kainas. Taigi vyriausybės globoja monopolijas, o kad rinkėjai nekeltų triukšmo, laikas nuo laiko suvaidina spektaklį „Kainų nustatymas“. Todėl visada kyla klausimas, kaip savo monopoliją įstatymiškai apginti nuo konkurentų, ir neturėti valstybės kišimosi į jos reikalus.

Tam buvo sugalvotos oligopolijos. Beje, Vikipedija gerai pastebi, kad įėjimas į rinką turi didelius barjerus. Dažniausiai įstatymų formoje. Taip oligopolijos save apsaugo nuo konkurentų ir sukuria socializmą. Netiesa, socializme kainas nustato vyriausybė, todėl mes gauname korumpuotą socializmą. Oligopolijos pasiruošusios palaikyti valdžią tol, kol ji nesikiš į jų veiklą. Kažkaip primena LEO.

Taigi kokias oligopolijas ar jau monopolijas galime pavardinti? Ar galime pasirinkti elektros tiekėją? Kaip ir ne, net įstatymiškai butų sunku. Ar galime pasirinkti šildymo tiekėją? Irgi ne, bet šioje vietoje daugiausia spaudžia savivaldybės. Beje, ar galime pasirinkti ne Lietuvoje veikianti banką paskolai gauti? Aš suprantu, kad dabar palūkanos tik Latvijoje yra didesnės, bet vis vien mes kalbame apie pasirinkimo galimybę lygiavertėmis sąlygomis. Verslo įmonės iš karto paminės papildomus mokesčius, kuriuos reikia mokėti. Va, dabar ir mokytojų jau negalėsime pasirinkti.

Aš suprantu, kad viskas daroma mūsų gerovei didinti. Reikia didinti mokymų kokybę. Bet nejaugi dabar darbų mokytojas irgi turės būti su aukštuoju? Ir kaip aukštasis mokslas padės mokinant vaiką įkalti vinį. Ką, bus galima moksliškai paaiškinti, kad įkalus dešimt vinių tikimybė susimušti pirštą sumažėja 5%? Bet palikime ramybėje tuos darbų mokytojus, o prisiminkime kalbų mokytojus. Ar irgi reiks užsieniečiams pabaigti aukštąjį, kad galėtų Lietuvius mokinti savo gimtosios kalbos?

Tokio įstatymo priėmimas aiškiai apibrėžia situaciją, kai universitetai užsigarantuoja sau pajamas ir tuo pačiu konkurentams sukuria įėjimo į rinką barjerą, t.y. tampa oligopolijomis.

Aš sutinku su tuo, kad dabar mokytojauja visi, kas papuola. Bet kiek man žinoma, yra mokytojo atestacija, kuri ir turėtu atsijoti “tinkamus” ir “netinkamus”. Būtent todėl ir nesuprantu naujo įstatymo, nes visiškai nejaučiu naudos sau, bet aiškiai galiu pasakyti, kam bus naudinga, ir taip pat suprantu, kad mano pasirinkimas susiaurintas iki tokio, kurį turėjau socializmo laikais.