Common sense

Yra sena pasaka apie tris naujoviškus žvirblius.

Sėdi trys žvirbliai ant tvoros. Matosi, kad veikti nėra ką, todėl stengiasi palaikyti įdomų pokalbį. „Žinai, šitas kiemas, tai viena didelė š… krūvą. Čia katės mus vaiko, ir vaikėzai iš ragatkių šaudo. Va, aš žinau gerą kiemą, ten pensininkai grūdų paberia. Nežinau, kaip jūs, bet aš tenai varau.“ Greitai ir antras pradėjo porinti, kad kartu su juo varo. O trečias kaip miegojo ant tvoros, taip ir toliau tęsė savo užsiėmimą. O dabar pats įdomumas – kiek žvirblių liko ant tvoros?

Teisingas atsakymas – trys. Pareiškimai nieko nereiškia, tik veiksmai pakeičia pasaulį. O šiais žvirbliais yra pavirtę … Saulėlydžio komisija, kuri daug jau pareiškimų pareiškusi. Vyriausybė vis poporina, kad ir ji sutinka su išvadomis, ir tada atiduoda trečiam žvirbliui viską padaryti. Dabar visi skeptikai galėtų pasakyti: “Ir vėl šnekate apie ta patį”, bet gal pagaliau panagrinėkime, kodėl niekas nesiima veiksmų?

Mes visada savo seminaro dalyvių klausiame, koks verslo tikslas? „Uždirbti pinigus dabar ir ateityje“, – atrodytų, akivaizdus atsakymas. Kam panaudoti pinigus, tai jau kitas klausimas. Galim kurti socialiai atsakingą verslą ar šviesų rytojų. Bet kokiu atveju, šiuos pinigų panaudojimo tikslus nustato verslo savininkai. O koks yra valstybinių institucijų tikslas, ir kaip jį išmatuoti?

Tarkim, koks yra armijos tikslas? Gal saugumas ar saugumo strategija, bet kaip mes jį išmatuosime? Tankų ir kareivių kiekiu? Arba koks yra švietimo sistemos tikslas? Gal šviesti? Už tai ir turime daugiausiai studentų ir aukštųjų. Buvo metai, kai į universitetus priimdavo daugiau studentų, negu mokyklos išleisdavo abiturientų. Gal todėl niekas rimtai nevertina aukštojo mokslo ir nori, kad jis būtų nemokamas, kaip ir vidurinis?

O koks yra sveikatos sistemos tikslas? Kuo daugiau pristatyti ubagiškų ligoninių. Ir taip dabar turime daugiausiai ES. Bet kažkodėl užsieniečiai nepuola pas mus gydytis. Gal reiktų truputį susimąstyti apie gydymo kokybę. Aš kalbu apie 80% prieinamą, o ne apie išimtis kaip Santariškės ar KAK. Ir paskutinis klausimas: koks darbo biržos tikslas? Įdarbinti kuo daugiau bedarbių, bet  jeigu visus įdarbinsiu, tai reiks darbo biržą uždaryti. Ir atleisti visus dirbančius. Ups…

Galime trumpai reziumuoti: dauguma valstybinių institucijų įkurtos išspręsti problemoms. Tai nėra paprasta pamatuoti, todėl tuo naudojamasi, ir nesistengiama išspręsti problemų, o tiesiog spręsti. O niekas nenori išspręsti, nes tai atlikęs darbuotojas bus atleistas. Va tokią mes turime sistemą, kur už puikų darbą apdovanoja atleidimo lapeliu, o už darbą pagal reglamentą – piniginėmis premijomis. Tarkim, nusprendė koki departamentą prijungti, tai kas nors įsivaizduoja, kam tai bus paskirta tai padaryti? O gi patiems departamento darbuotojams. Patiems save išsimesti iš darbo, tai panašiai skamba, kaip pačiam pasikarti. Todėl šio departamento darbuotojai padarys viską, kas yra leidžiama, kad tai neįvyktų, arba įvyktų kuo vėliau.

Manau, kad Vyriausybė yra nekvaila, ir kuo puikiausiai supranta, kad lengviau yra mokesčius padidinti, nes verslas neturi kur dingti – jis turės vykdyti visus valdžios nutarimus. O, va, Vyriausybės nutarimus, valdininkija gali ramiai numarinti visokiuose derinimuose.

Beje, Vyriausybė sukūrė daugumą valstybinių institucijų ir kaip jų savininkė turėtų nustatyti tikslus, darbo efektyvumo rodiklius, bei matavimo vienetus. Reiktų neužmiršti šių rodiklių viešinimo. Jeigu Saulėlydžio komisija nors šitą darbą padarytų, aš sakyčiau, kad mes padarėm perversmą valstybės valdymo politikoje. Bet, deja, tai utopija, nes paskirsime šitą darbą… jau turbūt atspėjote, kam. Todėl rezultatai tikrai bus - daug sugadinto popieriaus.

Share/Bookmark

Šiandien mums įšvirkštė naują dozę informacijos, kad Vyriausybė “svarsto galimybę 2-3 punktais didinti PVM tarifą”. Na, svarsto tai svarsto – jų darbas svarstyti, juolab svarstymas dar nereiškia sprendimo.

Taigi panikavimui, atrodytų, dar ne laikas. Tačiau lyg būtų maža vieno dūrio mums į minkštavietę, buvo įbesta ir antra adata:

Tvirtinama, kad šio mokesčio padidinimas būtų mažiausiai skausmingas verslui.

Kadangi pastarasis skiepas nebuvo išdezinfekuotas papildomais paaiškinimais, natūralu, prasideda pūliavimas. Į galvą lenda visokios mintys, ir kuo daugiau galvoji, tuo labiau ima siutas. Štai net toks ramus žmogus kaip Aurelijus iš “Verslo klasės” šiandien sutrūkčiojo, ir, regis, gan stipriai.

Jeigu PVM didinimas “mažiausiai skausmingas” verslui, klausimas, kam jis “skausmingas daugiausiai”? Aha, gyventojams. O kaip tas skausmas jiems pasireikš? Aha, prekės pabrangs. Kas iš to? Aha, pirks mažiau. Na, keliais procentais mažiau. Taigi, galvoja valdžios galvos, ir įtaka verslui tebus minus keli procentėliai.

O dabar pažiūrėkime ne į lenteles, o į rinką. Apie tai jau rašiau – visi verslai esame toje pačioje grandinėje. Kol galutinis vartotojas nenusipirko, tol niekas iš mūsų visoje grandinėje nepardavė. O kai atsiranda kritimas galutinėje grandyje (“Maximoje”, “IKI”, etc.), pasekmės yra ekstrapoliuojamos: kiekviena grandis linkusi apsisaugoti, todėl mažiau užsakinėja iš savo tiekėjų, t.y. žemiau esančios grandies. Taigi neišvengiamai gaunasi, kad tas verslas, kuris yra toliausiai nuo galutinio vartotojo, nukenčia labiausiai ir – akivaizdu – neadekvačiai pablogėjimui vartojimo grandyje.

Tai ne teorija, o kiekvieno iš mūsų – dirbančio ne biudžetinėje organizacijoje – nūdiena.

Taigi jei FinMin lentelės rodo, kad PVM didėjimas neturi reikšmės B2G B2B sektoriui, tai pasakysiu liūdną naujieną senieną – turi.

Prašau, padėkite lenteles ir visą kitą minkštąviečių badymo įrangą į savo odinius portfelius, ir išsitraukite baltą lapą, kaip kad siūlo Aurelijus. Ant balto lapo priežastys ir pasekmės paišosi kur kas lengviau, nei sprendžiant partinius rebusus ar kryžiažodžius.

Share/Bookmark

Kadangi mus iš dalies priskyrė ekonominiams tinklaraščiams, atėjo laikas giliai analizei.

Pradžiai situacija iš belekokios įmonės, kuri kažką pardavinėja, gyvenimo. Taigi sutariame su pardavimų vadybininku, kad jis pardavinės prekę, ir jei gerai pardavinės – gaus orų bonusą (reikėtų sakyti ‘premija’, bet kažkaip nesiverčia klavišai kalbant apie lietuviškąją pardavimų tradiciją). Dėl visa ko (bei dėl motyvacinių sumetimų) sodiname savo vienintelį vadybininką ant minimumo. Ir sutariame:

• Minimumą gaus, jei padarys bent 30 proc. pardavimų plano. Jei ne – tai bus paskutinis jo minimumas mūsų belekokioje įmonėje. Bo mūsų belekokios prekės yra geros ir einamos.
• Kadangi jos tokios geros ir einamos, jei vadybininkas padarys 50 proc., tai prie minimumo sumokėsime 200 Lt.
• Jei padarys 80 proc. tų einamų prekių, tai prie minimumo sumokėsime 500 Lt.
• O jei viršys planą (100 proc. +), kas mums yra labai svarbu, tai prie minimumo sumokėsime cielus 3.000 Lt (čia kad geriau motyvuotųsi). Už juos vadybininkas galės susimokėti būsto paskolos įmoką ir grąžinti keletą prisikaupusių nedidelių skolelių.

Kadangi esame belekokia įmonė, tradiciškai neturime apsirašę pardavimų proceso, tačiau užtat turime belekokių prekių ir motyvuotą vienintelį pardavimų vadybininką.

Ir štai į mėnesio galą ateina pas mus tas vadybininkas ir prašo sumažinti pardavimų planą, “nes niekas neperka”. Mes ir patys žinome, kad niekas neperka, bet tam ir pasamdėme tą vadybininką, kad iš jo pirktų. Taigi į vadybininko prašymą sumažinti pardavimų planą paliekant numatytus bonusus mes atsakome pasukiodami rodomąjį pirštą ties smilkiniu ir tolerantiškai nurodydami trumpiausią kelią iki durų.

Belekokioj įmonėje priežastis, vardu “Niekas neperka”, turi pasekmę, vardu “Mažesni bonusai”. Tiesa, ši pasekmė turi dar vieną priežastį – “Pardavimų proceso nebuvimas”, bet apie tai gal kada nors kitą kartą… Dabar gi svarbiausia, kad vadybininką, supratusį realią rinkos situaciją, mes privertėme tą rinkos situaciją ir pajusti.

Ir štai tas vadybininkas grįžta nuliūdęs namo ir bando guostis žmonai. Paaiškina jai situaciją, papasakoja apie pokalbį su darbdaviu ir apie tą pirštą prie smilkinio. O žmona ne veltui porą valandų tądien internete praleido. Pliaukšteli ji delnais ir atverčia savo mylimajam vieninteliam (vadybininkui) Finansų ministerijos žinutę: kapstomės iš dugno, biudžetas surenkamas pagal planą, netgi jį viršijant:

…per 2009 m. 5 mėn. į valstybės biudžetą surinkta 5 mlrd. 992,6 mln. litų, planuota – 5 mlrd. 956,3 mln. litų. Per  šių metų 5 mėn. į valstybės biudžetą įplaukė 36,3 mln. litų arba 0,6 proc. daugiau nei planuota…

Vadybininkas negali patikėti besitaisančiais reikalais, nes dar prieš kelias valandas sulaukė keleto pasiuntimų ant trijų raidžių, kai bandė pardavinėti belekokias prekes. Todėl ima ieškoti patikimos informacijos ekonomikos bloguose, o ten tądien neradęs to, ko ieškojo, atsidaro “Excelį” ir mėnesio senumo žinutę apie biudžeto (tuometinio plano) surinkimą.

Gaunasi taip:

Žiūri jis į tą perviršį ir galvoja: “Kaži, o jie gaus bonusus?”

Share/Bookmark

Sprendžiant iš komentarų, visiems maga pasidalinti įspūdžiais iš pokalbių su potencialiais darbdaviais. Taigi dabar papasakosiu, kas vyksta abiejose barikadų pusėse. Pirmiausiai pradėsiu nuo darbdavio.

Pirmiausia turime apsispręsti, kur dėsime. Ne apskritai, bet skelbimą. Kaip ir daug yra dienraščių, bet jų potencialūs kandidatai neskaito. O jeigu ir skaito, tai tikrai ne skiltį „Siūlo darbą“. Gerai, tarkim, paspaminom ir gavom … 400 CV per pirmą savaitę. Man teko tai patirti, ir galite man pasakoti, ką tik norit, bet CV detaliai neskaičiau, o dariau tik paviršutinišką skenavimą.

Tie, kurie pasirodė įdomūs – tuos atsidėjau. Va kodėl siūlomi www.cv.lt ar www.cvonline.lt šablonai buvo ‚nuleisti‘, nebent 100% atitiko reikalavimus. Taigi po dviejų savaičių iš 500 CV buvo atsirinkta koks 20, nes reikėjo 3 darbuotojų. Beje, nepasakosiu, kad į IT vietą pretendavo žmogus, kuris tiesiai šviesiai parašė, kad dirbo užsienyje suteneriu. Po to mačiau tokią pat CV ir pas mano klientus, taigi gali sulaukti ir juokdarių dėmesio, kuriems visiškai neįdomus jūsų laikas. Beje, klientas sumanė smalsumą numalšinti ir susitiko su žmogumi. Pasirodė normalus jaunuolis, bet dabar jį visi prisimena kaip partizaninio marketingo guru?

Reikia pasikviesti 20 žmonių. Laiko derinimas, susitikimai išsitempia kokiomis dviem savaitėmis. Nuo pokalbių pavargsti kaip šuo, todėl paskutiniai kandidatai gali būti auksiniai, vis vien jie erzins, ir galu gale jų nepriimsi. Todėl susitikimo metu pasitikslinkite, kuris jūs esate eilėje. Beje, jeigu nurodote @gmail.com adresą, turėkite mintyse, kad darbdavio laiško reikėtų ieškoti „SPAM“ kataloge.

Reikia kažkaip ištestuoti kandidatą. Todėl duokime neįmanomą užduotį ir pažiūrėkime, kaip kandidatas elgiasi, mąsto ir sugeba pritaikyti turimas žinias. Tarkim, kiek yra degalinių Vilniuje? Arba, per kiek laiko skruzdėlė nueis nuo Kauno iki Vilniaus? Beje, geriausiais atsakymas, kurį vis dar prisimenu, skambėjo taip: „Gyva ar mirusi?“. Blogiausia, kai pats kandidatą “užkalbi”. Jis taip ir nesugebėjo įsiterpti. Todėl dažniausiai iš atminties išsitrina. Jeigu koks nors kandidatas nepraėjo, tai atiduosime kitam skyriui. Tiesa, kandidatui teks viską iš naujo pakartoti, bet jau su kitu skyrvedžiu.

O kaip atrodo iš kandidato pusės? Visų pirma, paskambina netikėčiausiu laiku, kai negali kalbėti. Nes aplinkiniai supras, kad ieškai darbo. Beje, tinka tik pietų metas, kitu laiku ateiti negaliu. Todėl egzaminuotojas būna alkanas ir nekantrus. Duoda užduotis, kurių išspręsti neįmanoma. Atsisveikina taip ir nepasakęs, ar priims. Neaišku, kiek laiko laukti atsakymo. Ir galu gale pasikviečia vėl pasikalbėti, tik su kitu žmogumi. O tas viską vėl pakartoja iš naujo. Ir vėl po susitikimo liko neapibrėžtumas. Ar neapibrėžtis? Kaip dabar siūlo kalbininkai?

Taigi, įdarbinimo procesas kiekvienai pusei atrodo kaip vargo vakarienė. Todėl nuo ko pradėti? Pirmiausia, pasistenkite prisitaikyti prie darbdavio laiko ir neatidėliokite susitikimo. Susitikimo metu atsipalaiduokite, ir kai jūsų klausia – atsakinėkite. Kontroliuokite atsakymo laiką. Žmogaus trumpoji atmintis yra 2-3 minutės. Pasistenkite, kad atsakymas sutilptu į šį laiką.

Išeinant nusiteikite, kad tai tik didelė loterija ir jūs gal būt susipažinote su dar vienu žmogumi. Ar jis taps jūsų bendradarbiu, reiks nuspręsti jam pačiam. O kokiais kriterijais priimamas sprendimas, kartais būna paslaptis ir pačiam egzaminuotojui. Nes jis vertina dabartį (visa virtinė įrodymų ir rekomendacijų) ir vertiną jūsų potencialą. Dažnai galimas potencialas gali nusverti visus jūsų pasiekimus. Tai, kad buvote ‚žvaigždė‘ kažkur, dar nereiškia, kad tokia būsite naujam kolektyve. Todėl ir reikia sukelti pasitikėjimą, kad jūs ne krentanti ‚žvaigždė‘, o kylanti!

Share/Bookmark

Per Lietuvos blogosferą nuvilnijo ryški teminė banga, kuri vadinasi „Kodėl man (ne)patiko Login2009“. Netgi mano bendrablogininkas galvazmogupuosia parašė savo atsiliepimus. Kuomi aš blogesnis blogeris už kitus?

Pradėsiu savo vertinimus nuo organizacinės pusės. Per savo pakankamai ilgą darbinį gyvenimą teko ne tik dalyvauti ne vienoje konferencijoje, bet ir organizuotį keletą, todėl organizacija mane maloniai nustebino. Rašau organizatoriams stiprų ketvertą (penkiabalėje sistemoje). Ypač atsižvelgiant į faktą, kad dalyvavimo kaina tik 50-75 Lt. Aš suprantu, kad ne vienam dalyviui tai atrodo dideli pinigai, tačiau už tokią kainą organizacinė kokybė buvo tikrai gera. Žinoma, buvo šiokių tokių nesklandumų pradžioje su internetu, bei per paralelinį AdWordsų pranešimą nenorėjo veikti nuotolinis skaidrių valdymas. Tačiau tai tik smulkmenos.

Pranešimai. Pirmasis pranešimas buvo Styvas Chazin (kažkada dirbęs Apple). Jo pranešimas man buvo idomus gal ne tiek turinio (nes turinys jau buvo girdėtas kitomis aplinkybėmis), kiek pačios formos prasme. Jis galėtų būti paskaitos „Kaip reikia daryti pranešimus“ iliustracija. Paveiktas Styvo pranešimo, galvazmogupuosia po konferencijos „išniekino“ mano automobilį:

Google atstovo pranešimo nelabai supratau ir nieko neatsiminiau… Todėl net negaliu pasakyti, kad nepatiko.

Po pietų ir apdovanojimų įteikimo darbiniai-profesiniai interesai nustelbė hobį ir nusprendžiau paklausyti paskaitėlės apie AdWords‘us. Tiesa pasakius, tai mane paskatino detaliau pasinagrinėti šią reklamavimosi priemonę ir atlikti šiokius tokius mažabiudžetinius eksperimentus. Tačiau už šį akiračio praplėtimą „susimokėjau“ ganėtinai brangią kainą – negirdėjau Džiugo (nezinau.lt) pranešimo, kurį daugelis gyrė.

eGuru.lt pranešimas pristatė filmavimo abėcėlę, nenuobodžiai ir neįkyriai. Pranešimo metu rinko vizitines korteles tų, kurie norėjo gauti tą pačią informaciją el. paštu. Pasižiūrėsiu, ar gausiu žadėtąją info, ar tik spamą.

“Omnitel” pranešimas apie m-parašą buvo aiški organizatorių duoklė rėmėjui. Po šio pranešimo kažkaip užslinko mIRCo laikų nostalgija, todėl nuėjau gert arbatos, kuria mane pavaišino galvazmogupuosia, nors už tai turėjau jį konsultuoti nemokamai . Nemokamos arbatos, kaip ir pietų, nebūna.

Račo (racas.lt) pranešimas vėl grąžino į „suaugusiųjų“ pasaulį, ir dar kartą sau pasakiau ir pritariau, kad bloginu ne dėl tiesiogininės naudos.

Apie diena.lt pranešimą daugiau galite pasiskaityti čia. Aš nelabai turiu ką pridurti.

L.Donskio pranešimas buvo tuo pat metu labai vietoje ir labai ne vietoje. Vietoje, nes kaip ir apibendrino pagrindinę problemą – vieša ar privatu. Tačiau nemažai daliai klausytojų vartojami terminai ar autoriai buvo visiškai nežinomi, todėl tik kėlė „pionierišką krizenimą“.

Publika buvo labai įvairi – IT įmonių vadovai bei žvalgai, žiniasklaida, RsV, blogeriai, žalias jaunimėlis (besipiktinantis kad afterParty tik pilnamečiams)… Todėl ir įspūdis skirtingas. Šiukšlės pisuaruose ‚internetiniam jaunimėliui‘ garbės tikrai nedaro.

Informacijos sklaida. Spauda skyrė nemažai dėmesio, todėl informacijos buvo nemažai, galima uždėti pliusą organizatoriams (ir atsakingai už RsV).

AfterParty – geras, tik gal per garsi muzika neformaliam susibendravimui, bet pavyko sugerti ir pabendrauti su Metų Interneto Žmogumi.

Vienintelis dalykas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį organizatoriams – konferecijos metu reikia daryti 30 min pertraukas bent kas 2 valandas. Juk žmonės susirenka ne tik klausytis, bet ir „network‘inti“ (t.y. bendrauti), todėl suteikite jiems tokią galimybę.

Reziumuojant – renginys iš principo geras, ir tikrai sudalyvausiu ir ateityje, jei toks bus.

Share/Bookmark

Vakarykštis “Login2009” davė daug peno įvairiems apmąstymams. Dar daugiau jų davė diskusijos afterpartyje prie kokteilių viskio su ledu, bandant perrėkti bumbsintį didžėjų. Kaip sakė Nerius, “yra tiesioginis ryšys tarp muzikos garso ir bare parduodamo alkoholio kiekio”, o tokiomis sąlygomis šnekučiuojantis rėkiant atsiranda dar viena pasekmė – sakai tik esmę. O iš to dar viena – lengviau parašyti savo vertinimus. Taigi, kuo garsiau groja DJ, tuo lengviau vėliau rašyti

Ir nors su Džiugu neteko pabendrauti parėkti, jo įspūdžiai kone 100% atitinka tą nuomonę, kurią sukome savo ratelyje prie baro. Tik aš nebūsiu toks diplomatiškas ir Džiugo “Lovoje su svetimais” įvardinsiu tiesiau: žr. antraštę.

O padulkinti norinčiųjų buvo. Vienas iš jų – Vladas iš diena.lt web portalo. Pasak jo, portalai su tinklaraščiais nekonkuruoja, nes, man perfrazuojant, portalas yra dramblys, o tinklaraštis – musė: tai kokia čia tarp jų konkurencija? Portalai turi lankytojų srautą, apie kurį, anot pranešėjo, tinklaraščiai net negali pasvajoti. Ir pavyzdį pateikė – štai commonsense.lt pirmieji parašė apie Adamkaus balsavimą, bet ažiotažas kilo tik tuomet, kai apie tai parašė Vlado diena.lt (po to parašė vz.lt, delfi.lt, visi kas netingi ir galiausiai Adamkus pasakė, kad biuletenį parodė visiems tyčia).

Šioje visoje istorijoje yra viena nedidelė detalė, kuri technologiškai iliustruoja tą aroganciją, kuri spinduliavo ir nuo “Siemens” arenos scenos. Diena.lt neįdėjo jokios nuorodos į tinklaraštį kaip pirmąjį informacijos šaltinį, o iš tribūnos apie tai (kad neįdėjo) buvo pranešta netgi su tam tikru pasidžiavimu. Pridūrus, kad “mes [diena.lt] ir taip būtume [Adamkaus biuletenį] pastebėję”. Net neabejojam…

Po šitos frazės išskubėjau pasiklausyti Simono, o likusieji vėliau pasakojo, kad dramblys pranešimo pabaigoje musėms pasiūlė, kas norės, gali pasiprašyti ant diena.lt sprando. Bo jie gali duoti tą patį, ką dabar kai kuriems tinklaraščiams duoda balsas.lt ir atn.lt, atseit pasidalinti srautu (apskritai, manau, vakarykštė arogantiška Vlado kalba blogerių atžvilgiu daro gėdą “Diena Media” ar “Vilniaus dienai”. Nors tikiu, kad dauguma ten dirbančių žmonių ir vadovybė turi kitokią nuomonę, nei kad “Logine” išsakė jų kolega).

Ačiū, bet nereikia. Kaip pasakytų trečias asmuo, “jei taip – tai nafik”.

Visų pirma dėl to, kad nesam srauto vergai. Kartais užmetame akį į google analytics report’ą, bet nesimeldžiame CPM, GRP ar kitokiems XXX. Antra, mes skraidome, zyziame savo malonumui. Drambliai, kaip žinia, skraidyti negali. Trečia, mes neturime viršsvorio ir mums nereikia mažinti išlaidų.

Mes veikiau bitutės, kurios neša tokį medų, kokį pačios mėgstam. Ir jei čiaudėti mėgstančiam drambliui kartais į straublį įkišame kokią žiedadulkę, tai jis, būdamas garbingas dramblys, padės ir nuorodą, sakydamas: “Apči, muse bite”. O mes jam atsakysime: “Į sveikatą, drambly!”. Bet jei dramblys nori čiaudėti dulkindamas kitus, tai čia jau ne mūsų problema, mes tame, davai, nedalyvaujam.

Beje, bitutės nėra įžeidžios. Jei koks dramblys užmiršo padėkoti, tai paprastai neimam į savo mažą galvelę. Nebent apie tai dramblys pasigiria “Siemens” arenoje. Nors net ir tai ne bėda – yra pilna kitų, mandagesnių, dramblių. Pavyzdžiui, “Verslo žinios“, vz.lt ar balsas.lt, kurie niekada nepamiršo įdėti nuorodos į commonsense.lt (manau, deda ir į kitus tinklaraščius), jei jau kažką vertingesnio paėmė. Juk kai nekonkuruoji, tai ir daliniesi. Bet kai konkuruoji, tai sakai viena (kad nekonkuruoji), o elgiesi taip, kuo didžiavosi Vladas.

O dabar pakalbėkime apie pinigus. Bene daugiausiai iš tinklaraščio uždirbantis blogeris Artūras Račas, kaip pats vakar sakė, tuos kelis šimtus (per muzikos BUM BUM neišgirdau, kiek tiksliai) litų užsidirba turėdamas gan retą n-BUM-BUM-iolikos metų žurnalistikoje patirtį. Kitaip tariant, yra ir paprastesnių būdų uždirbti pinigus, užuot tikėjusis pralobti iš tinklaraščio. Viena alternatyvų – susirasti darbą Taigi nei mes turime iliuzijų, nei mes to siekiame. Tačiau mūsų gali būti daug, ir tai netrukdo mums dėti nuorodas vieniems į kitus.

O štai portalų Lietuvoje ateityje liks tik 3. Apie tai, beje, irgi buvo šnekėta tarpuose tarp BUM BUM. Dabar pelningi tik 2. Kiti varo į minusą. Taigi turime paradoksą: portalai siekia pelno ir turi minusą su daug nulių, o tinklaraščiai pelno nesiekia ir turi tik vieną nulį. Be minuso.

Taigi norėčiau priminti paprastą dalyką, kuriuo vadovaujuosi ir savo versle. Kai surandi dilemos sprendimą win-win, tuomet gali uždirbti labai daug. O jei, sustoję į grandinę, vieni kitus pradedame dulkinti, tai dažniausiai po to užpakalius skauda visiems.

P.S. Labai dėkoju “Login2009″ organizatoriams už tai, ką Jūs darote dėl blogosferos ir interneto Lietuvoje. Buvo išsakyta tiek daug minčių, kad begromuliuodami turėsime kuo pasidalinti kituose įrašuose.

Share/Bookmark

Egzaminai eina į pabaigą ir dauguma būsimų abiturientų susimąsto, o kas bus toliau? Ir tada prasideda darbo paieška. Darbo paieškos vaisingumą galima sulyginti su spermatozoidų kiekiu spermoje. Kuo daugiau spermatozoidų išleisi, tuo didesnis šansas būti pirmam. Tiesa, spermatozoidai turi būti kokybiški kaip ir Curriculum Vitae (CV), kuriuos išsiunčiate potencialiems darbdaviams.

Šiandien pasitikrinu elektroninį paštą ir randu keletą CV. Išrinkau jūsų teismui patį trumpiausią.

Vardas: Vardenis

Telefonas: 25555

Atlyginimas: 3000

Ir viskas! Net neaišku, iš kurio miesto kandidatas, nei kokia valiuta nori gauti atlyginimą ir kada? Kitas CV, tai maždaug 5 puslapių pasaka apie tai, koks aš gražus ir kiek kartų buvo pirštas sulenktas prie darbų. Ir pagaliau radau CV su motyvaciniu laišku. Kaip ir būtų galima pasidžiaugti, kad nors vienas iš siuntėjų paskaitė, kaip reikia rašyti CV, bet kadangi pasinaudojo šablonu…

Pirmiausiai susidaro įspūdis, kad dauguma nesupranta, koks CV tikslas? Kandidato tikslas yra susirasti darbą, o CV tikslas, kad jus pasikviestų pokalbiui. Todėl skaitydamas CV aš sprendžiu uždavinį, ar mano laikas skaitymui CV nešvaistomas, ir ar verta vargti susitinkant su kandidatu. Taigi mano CV filtravimo metodika padrika ir nevienintelė, bet:

• Atmetu CV, didesnius negu 2 puslapiai. Kandidatas nepasižiūrėjo kam siunčia, todėl be reikalingų daiktų, papildomai prirašė visokio šlamšto. Aš vertinu kaip atmestinai atliktą darbą ir mano laiko švaistymą.
• Atmetu CV, padarytus pagal gerai žinomų portalų šablonus. Jie teisingi, bet yra nuasmeninti. Jeigu priiminėčiau darbuotoją prie staklių, tai būtų idealus CV. Bet aš ieškau ne darbo rankų, o dirbančių smegenų. Jeigu smegenys tik tiek gali sugalvoti, tai ar tikrai jos dirba?
• Atmetu CV kuris yra tik faktų rinkinys apie jūsų pasiekimus. Aš ieškau informacijos apie išspręstas problemas, bei už ką buvote atsakingi. Ir puiku, jeigu sugebėjote trumpai parašyti kokias funkcijas atlikote. Mane domina, ne kiek žinote, o kaip mokate žinias pritaikyti. O istorijos migdo ir išsitrina iš atminties, kaip ir kandidatas.
• Motyvacinis laiškas yra labai didelis pliusas. Dažniausiai tai vienintelė priežastis dėl ko aš galiu nuspręsti su kandidatu susitikti. Bet mane domina kokią mano problemą kandidatas gali išspręsti, kokiais kriterijais remsis priimdamas sprendimą. Motivacinio laiško dydis – max dvi pastraipos, iki pusės puslapio.
• Mėgstu 11 arba 12 šifrą. Yra dar keletą kriterijų kurie priklauso nuo to, kiek laisvo laiko turiu.

Bet kokiu atveju, neužmirškite CV siuntimo tikslo! Jus pastebės tik tada, kai būsite truputi kitokie ir kalbėsite darbdavio kalba apie jų problemas. Ir paskutinis pastebėjimas, reikia visada žinoti, kas skaito jūsų CV. Jeigu skaito personalo vadovas, tai geriausiai paprašyti tos įmonės CV šablono. Jeigu direktorius, tai viską reikia pasakyti elektroniniam laiške kuri atsiuntėte, maksimaliai dviem sakiniais. Jeigu jūsų CV skaitys skyriaus vadovas, tuomet reikia paryškinti savo kompetenciją. Bet yra įmonių kur reikia praeiti visą priėmimo procesą ir kalbamasi su keletą žmonių. Ir čia jums nepadės diplomai ar patarimai perskaityti mūsų bloge, o padės tik mokėjimas save parduoti.

Share/Bookmark

Kaip ir žadėjau ankstesniame įraše, skiriu atskirą „straipsnį“ švietimo reformai. Kaip žinia, Lietuvoje vyksta Švietimo sistemos reforma. Apie ją tenka girdėti visokių atsiliepimų, tiek teigiamų (ypač iš valdžios atstovų), tiek ir neigiamų. Nesu nešališkas, todėl iš kai kurių akademinės profesūros nusiskundimų galiu spręsti, kad vyksta kažkas ir teigiamo. Visgi aš manau, kad  ši reforma pasmerkta žlugti.

Pradėkime nuo pradžių – švietimo sistemoje yra labai daug suinteresuotų šalių:

• Studentai
• Dėstytojai
• Mokymo įstaigų vadovai
• Darbdaviai
• Studentų tėvai
• Visuomenė
• Mokslo-tiriamąjį darbą atliekantys mokslininkai

Kiekviena iš šių šalių turi savo interesus, todėl prieš pradedant reformą reikia sutarti kokie reformos tikslai (kur gi mes eisime).

Atrodo dėl tikslų yra sutarta, ar bent jau ŠMM sau tokius pasisakiusi:

Taigi reformos tikslai:

• Kokybė ir efektyvumas
• Prieinamumas
• Galimybės studentams ir dėstytojams

Tikslai gražūs, bet kaip juos išmatuoti? Tokie tikslai skambai kaip komunizmas. Tačiau kokia dabar yra situacija? Kaip esama situacija pagerės per mėnesį, metus ar trejus?

Panagrinėkime pavyzdį. Tarkime, kad po metų daugiau studentų galės studijuoti teisę Vilniaus universitete, bet visi turės už mokslus susimokėti. Tai prieinamumas pagerėjo (juk daugiau gali studijuoti) ar pablogėjo (juk reikia mokėti)?

Kaip bus matuojama kokybė ir efektyvumas? Juk dabar sudarinėjamas universitetų reitingas yra juokingas. Mano kolega vaizdžiai iliustravo aukštųjų mokyklų reitingo (ne)logiškumą.

Niekaip negaliu suprast, kodėl tiek daug reformų pas mus daromos „per užpakalį“. Juk bet kokiame projektų valdymo (o reforma – tai projektas) vadovėlyje aiškiai pasakyta, kad aiškūs ir išmatuojami projekto tikslai yra būtini sėkmingam projektui.

Štai kodėl manau, kad ši reforma (kaip ir daugelis kitų) pasmerkta žlugti. 

Share/Bookmark

Lietuvos politinis gyvenimas senokai nematė tokios vienybės – D.Grybauskaitė surinko net 69 proc. prie balsadėžių atėjusių žmonių balsų, iš viso ji gavo daugiau kaip 0,9 mln. balsų (laimėjo be konkurencijos). Eilinis “mesijo” laukimas.

Bet prieš “pradedant gelbėti”, labai svarbu sutarti, kurgi ta problema, iš kurios mus reikia gelbėti, ir kaip mes matuosime, ar situacija gerėja. Juk skausmų pabaiga ligoniui nebūtinai reiškia išgijimą (iš medikų juodojo humoro: “Ligoniui palengvėjo, jis nustojo kvėpuoti”).

Jeigu nenustatysime „išgelbėjimo“ kriterijų, tuomet iki pažaliavimo galėsime ginčytis, ar išgelbėjo, ar ne. Stengdamasis nebūti užgožtas p. Grybauskaitės, A. Kubilius paskubėjo paskelbti apie krizės pabaigą – mat kažkoks CDS rodiklis (Credit Default Swap – angl. k.) gerėja. Tačiau visi analitikai vienu balsu kalba, kad vyriausybės nuopelnas tame labai mažas. Bet pensininkams (kurie yra galinga rinkiminė jėga) analitikai – ne autoritetas.

Aš valdžios pasiekimus vertinu pagal jų nuopelnus trijose srityse:

• Ekonomika
• Švietimas
• Sveikatos apsauga

Ekonomikoje valdžia nelabai gali teigiamo padaryti. Didžiausias nuopelnas, kaip jie gali prisidėti prie ekonomikos – tai netrukdyti verslui dirbti bei nesmaugti mokesčiais. Dar vienas svarbus indėlis – pritraukti dideles užsienio investicijas. Bet kuris dramblys maitina daug blusų. Jei Lietuvoje būtų bent keliolika „stambių dramblių“, tai daug smulkių įmonių turėtų darbo plaudamos, remontuodamos, mokydamos, maitindamos ir t.t. Kolkas šioje srityje p. Grybauskaitei tikrai bus ką nuveikti, juk po naktinės mokesčių reformos situacijos pablogint beveik neįmanoma (na, mokesčiai už automobilius, progresiniai mokesčiai, turto mokestis ir pan.). Tikėkimės, kad nustosime kastis gylyn ir imsime lipti į paviršių.

Švietimas: pagaliau pradėta daryti (o ne imituoti) reformą, tačiau ar ten mes pamatysime progresą? Šia tema bus atskiras įrašas.

Sveikatos apsauga: va čia tai nearti dirvonai. Ne todėl, kad Lietuvos daktarai blogi žmonės ar blogi specialistai. Ir net gi ne todėl, kad šios sferos finansavimas ribotas (o kur jis neribotas?). Mano galva, priežastis glūdi sveikatos apsaugai vadovaujančių žmonių kompetencijoje – jie tikrai geri gydytojai. Bet gydyti ir vadovauti – du skirtingi dalykai. Gerų vadovų išugdymas ryškiai pagerintų šios srities rezultatus.

Taigi, gerb. p. Grybauskaite, prieš pradėdama gelbėti, pasakykite, kaip mums žinoti, ar (kada) Jūs mus išgelbėjote ?

Share/Bookmark

Skaitau, ir savo akimis netikiu. Tuomet perskaitau dar kartą. Raimondas Kuodis, politikuojantis ekonomistas, viename partiniame sambūryje pareiškė:

Priekaištai [Vyriausybei] yra didžiulė logikos klaida.

Nes, kaip cituojama straipsnyje, pasak R. Kuodžio, nelogiška manyti, kad “jei kažkas įvyko po sprendimo – vadinasi, dėl to sprendimo”.

Taip R. Kuodis bando pateisinti naktinius mokesčių pakeitimus, vadindamas juos “gana nereikšmingais” ir stebėdamasis oponentų bandymais suversti šiems “nereikšmingiems mokesčių pakeitimams” visas problemas atskiruose ūkio sektoriuose.

Jo nuomone, pvz., neteisinga tvirtinti, jog paklausa knygoms krito 40 proc. vien dėl padidinto pridėtinės vertės mokesčio, „kuris jas pabrangino keliasdešimt centų ar litu – lyg nebūtų kitų priežasčių, kurie mažintų tą paklausą“.

Na, jūs paskaitykite patys.

Ir labai norėčiau, kad pats R. Kuodis paskaitytų savo kalbos pradžią. Tą vietą, kur pats šneka apie žmonių lūkesčius ir “optimizmo ir pesimizmo pliūpsnius”, dėl kurių “nedidelės krizės virsta didelėmis depresijomis”.

Štai kaip tai nutinka. Padidėjęs PVM truputėlį pabrangina prekes, tarkime, televizorius. Tai truputėlį sumažina paklausą, truputėlį. Parduotuvė (tinklas) į nedidelį paklausos sumažėjimą reaguoja užsakinėdamas mažiau prekių, nes bijo likti su dumblu. Didmenininkas, matydamas, kad tinklas užsakė mažiau, reaguoja adekvačiai – mažiau užsako iš gamintojo. Tačiau “atsargumo dėlei” didmenininkas užsako truputėlį mažiau, nei užsakymus susimažino mažmenininkas, nes “maža kas”, jis irgi nenori likti su dumblu. Gamintojas mato, kad užsakymai mažėja, todėl “adekvačiai” mažina gamybą. “Adekvatumas” pasireiškia atsargesniu sudedamųjų dalių užsakymu, nes “reikia ruoštis mažėjantiems pardavimams”. Toks “su atsarga” sumažintas užsakymas atkeliauja iki kineskopų gamintojo. Pastarasis, realiai įvertinęs situaciją, iš savo tiekėjų užsako irgi mažiau. Bet gerokai mažiau, nes “puikiai mato, kas vyksta”. Galiausiai, praleidus dar kelias tiekimo grandis, aptinkame kokį nors varžtelių gamintoją, kurio produkcijos paklausa nukrito 60 proc. Nors reali paklausa mažmeninėje prekyboje sumažėjo tik keliais procentais. Mokestis tik procentėliu į viršų, o verslininkas pyst su šlapiu skuduru per makaulę. Hm? O gal WTF?

Pagal R. Kuodžio logiką, kiekviena grandis į paklausą galutinėje grandyje (parduotuvėje) turėjo sureaguoti sumažindama užsakymus lygiai tiek, kiek sumažėjo reali paklausa. Ar kam nors keista, kodėl taip neįvyko?

Taip, atskirose tiekimo grandinės grandyse vis dar dirba žmonės (!), kurie, pasirodo, turi nervus ir atsargumo jausmą. Pastarasis pasireiškia būtent ruošimusi blogiausiam. Klientas susimažino biudžetą, aš atleidau žmogų. Gal dar galėjau neatleisti, bet “dėl viso pikto”. Reiks, priimsiu vėl. Reiks daugiau varžtelių – ne bėda, tą pačią akimirką užsakysiu daugiau. Tačiau dabar elgsiuos atsargiai… Ir galiu galvą guldyti, kad kuo toliau esi nuo galutinio vartotojo, tuo labiau krito tavo paklausa. Bankuose pilna analitikų, galite šį dėsningumą patikrinti.

Štai jums priežasties-pasekmės ryšys, kurio R. Kuodžio geležinė logika neįžvelgia. Ir aš tuo negaliu atsistebėti.

Galiausiai, jei R. Kuodis ir jo remiama Vyriausybė supranta žmonių lūkesčių svarbą (žr. straipsnio antrą pastraipą), tai kodėl jų nepuoselėja? Gal “nežymus” mokesčių sumažinimas būtų turėjęs tokio paties masto tik atvirkštinį efektą dabartiniam?

P.S. Jei kažkas įvyko “po sprendimo” ir tas pasėkmes sukėlė “ne sprendimas”, tuomet arba suraskite kitą priežastį, arba sužinokite to sprendimo tikrąsias pasėkmes.

Share/Bookmark