Bir 25 2009
Kiek vertas, tiek gauni, ar tiek gauni, kiek vertas?
Beveik kiekvienas vadovas susiduria su dilema. Ar visiems mokėti po lygiai ir visi apie tai viešai žinotų, nes taip butų socialiai teisinga, ar mokėti kiekvienam priklausomai nuo ko nors ir geriau, kad bendradarbiai apie tai nežinotų? Bet kokiu atveju žmonės nori žinoti. Tiesiog nueikite į “Verslo žinių” puslapį ir paieškokite straipsnių, pasakojančių apie naujausias tendencijas atlyginimo kėlimo fronte.
Beje, kad niekas nenori atskleisti informacijos apie atlyginimas, buvo rašyta ne kartą spaudoje, bet niekada nebuvo bandyta pasiaiškinti šio reiškinio priežasčių. Pirmiausia,reiktų prisiminti, už ką žmogus norėtų gauti atlyginimą: tai už pasiektus rezultatus ir pastangas, kurias įdėjo. Na, rezultatus tai galima išmatuoti, o pastangas, deja, ne.
Tada ir prasideda visas įdomumas: jeigu visiems moki vienodai ir visi žino visų atlyginimus, greitai pastebi, kad našumas pradeda mažėti. Logika labai paprasta, kam stengtis daugiau negu kolegos. Kadangi visi taip nesistengia, tai laikui bėgant viskas sustoja.
Ką gi, atrodytų, logiškas sprendimas – kiekvienam mokėti tik nuo rezultatų. Viskas būtų paprasta gamykloje, bet kaip tą padaryti paslaugų įmonėje? Jeigu vieną klientą aptarnavo keli darbuotojai, kaip vertinti jų darbą. Nes jeigu nors vienas būtų blogai atlikęs darbą, klientas būtų pabėgęs. Reiškia, visų darbai vienodai svarbūs, bet jeigu vienas dirbo tik minutę, o kitas – visą dieną, ar galime pasakyti, kad kiekvienas įdėjo vienodą kiekį pastangų? Ir todėl kiekvienam mokėti skirtingai? O jeigu mokėsiu kiekvienam skirtingai, ar kitą kartą visi darbuotojai dirbs kaip viena komanda? Nes jeigu nepasikviečiau kolegos, tai daugiau pastangų įdėčiau aptarnaudamas klientą, o tai reiškia ir didesnį atlyginimą. Bet vadovas žino, kad yra užsakymų pikai, ir su jais gali susitvarkyti tik komandos. Gauname visiškai kitokią elgseną, negu norėtume.
Ir tada atrodytų, kad geriausias sprendimas – niekam nesakyti, koks kieno atlyginimas, nes kitaip visi sukils ir pradės tiesos ieškoti. Bet tiesa yra tokia, kad kiekvienas gauna tokį atlyginimą, kurio yra vertas. Neskubėkite, ir perskaitykite prieš tai buvusi sakinį dar kartą. Deja, ne rezultatai ar pastangos nulemia atlyginimo dydį, o vertė, kurią darbuotojas atneša. Todėl kai kas nors klausia manęs, kaip aš galiu gauti didesnį atlyginimą, aš turiu tik vieną atsakymą: o kas jūsų įmonėje kelia vertę? Nors praktiškai žinau atsakymą: tai našumas ir sugebėjimas išspręsti problemas.
Jeigu orientuojatės į našumą, tai mes kalbame apie specialisto karjerą. Beje, žmogaus našumo didinimo galimybės yra ribotos, o, be to, ir didelė konkurencija. Jeigu orientuojatės į problemų sprendimą, reiškia norite tapti vadovais. O problemų dydžiai gali būti pasauliniai, todėl ir sukurta vertė bus didelė. O jeigu jūs nuo tos vertės gaunate tik kokį procentą, tai kodėl stebimės didesniais atlyginimais?
Beje, vadovas procentaliai gauna mažiau nuo sukurtos vertės negu specialistas. Dažnai specialistas gauna daugiau negu 50% nuo sukurtos vertės, o va vadovams taip gerai nesigauna, bet jie nesiskundžia, kad mažai.
Įvertinkite šį įrašą:
(įvertinimas +7, balsavo 7 skaitytojai
Loading ...Šio įrašo peržiūrų internete skaičius: 2,274 (taip pat galite skaityti per RSS)
Kad darbuotojo alga priklauso nuo jo sukurtos vertės, visiškai sutinku.
Tik nelabai suprantu, kodėl darbuotojo sukuriama vertė nepriklauso nuo jo pastangų. Tada klausimas, nuo ko jinai priklauso?
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Birželis 25th, 2009, 22:57
Mes visai neseniai diskutavom, ko reikia, kad sukurti sekminga versla: ekonomines situacijos, idejos kuri pritampa prie ekonomines situacijos ir nuostatu arba dar kitaip mastymo budo. Jeigu pirmu dvieju negali itakoti, tai va savo mastymo buda gali keisti. Ir tam reikia valios daryti, ka manai teisinga ir pastangu veiksmams igyvendinti. Taigi gaunasi, kad pastangu reikia, bet jos daugiau atnesa naudos ne dirbant tiesiogini darba, bet tobulinant savo mastymo, suvokimo buda. Beje ismintis ateina tik su patirtimi. Todel reikia ideti pastangas susirinkti patirti. Va ir gaunasi, kad pastangu reikia, bet ne taip kaip mes iprate suprasti – daug dirbk ir tau bus atlyginta, reiktu perfrazuoti, tobulink save, kad darba padarytum greiciau, negu kiti.
[Atsakyti]
Paulius atsakymas:
Birželis 26th, 2009, 09:02
Galiu pridurti tik tiek, kad darbas su savimi ir yra pats sunkiausias bei didžiausias iššūkis žmogui.
Work harder on yourself than you do on your job. If you work hard on your job, you can make a living. But if you work hard on yourself, you can make a fortune. (J. Rohn).
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Birželis 26th, 2009, 10:09
Geriau nepasakysi!
Na va, kai be politikos ir su gera intencija tai puikus straipsnis gavosi
Sveikinu ir einu draugui parodysiu
[Atsakyti]
Labai atsiprašau už pastebėjimą, bet darbuotojas algos šiaip jau gauna tiek, kokia yra jo rinkos kaina. Vertė ir panašūs dalykai gali būti papildomai įvertinami bonusais. Jūs čia kažkokias naujoves kontempliuojate, gal pavyktu apsidairyti aplinkui?
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Birželis 26th, 2009, 10:39
Bijau, kad rinkos kaina ir verte siuo atveju beveik sutampa. Tarkim jums reikia darbininko. Jus paskaiciuojate, kiek jis gali per diena padaryti. Toliau nustatote, koki procenta nuo sukurtos vertes sumokate ir tai pavadinate rinkos kaina. Isprincipo gaunasi, kad darbo vieta darbdaviu yra verte kuri bus sukurta, o va darbuotojui tai rinkos kaina kuria jis gali uzdirbti. Mes kalbame apie ta pati daikta, tik priklausomai nuo to kas kalba, akcentuoja skirtingas jo savybes, ir todel naudoja skirtingus terminus. Bet rezultate, darbdavys gaus nauda arba verte, o darbuotojas gaus rinkoje nustatyta kaina uz sukurta verte. Jeigu apsiriboti tik siuo straipsniu, tai siuos terminus as interpretuociau tokiu budu. Beabejo jeigu ziureti visais atvejais, tai butu galima surasti, kada verte ir rinkos kaina yra visiskai skirtingi dalykai. Tarkim as visiskai nelieciau valstybes tarnautoju atlyginimo sistemos. Nes tai visai kita istorija.
[Atsakyti]
Būtų įdomu išgirsti tinklaraščio autorių nuomonę apie darbuotojo kuriamos vertės/rinkos santykį azartinių lošimų rinkoje.
2003-2007 metais sparčiai augant azartinių lošimų rinkai, augo krupjė paklausa. Krupjė darbas ir jo sukuriama vertė yra vesti žaidimą, nedaryti klaidų, dalinti kortas, sukti ruletę, išmokėti laimėjimą ir maloniai bendrauti. Esantis nuolatinis krupjė trūkumas (neprestižinis, sunkus darbas + nereguliarus grafikas + emigracija į ES šalis) į viršų šovė jų atlyginimais, kurie netruko peršokti kvalifikuotų specialistų atlyginimus (pvz. IT).
Krupjė baziniai kursai trunka apie 3 mėnesius, tačiau laikoma, kad reikia kokių 1-2 metų pasiekti optimalų įgūdžių lygį.
Ir atėjo krizė.
Lošimo namams užsidarant arba mažinant etatus, apsivertė krupjė paklausos/pasiūlos svarstyklės ir atitinkamai priplojo šios profesijos atstovų atlyginimus taip pat staigiai, kaip jie ir kilo. Nors jų įgūdžiai ir sugebėjimai atlikti būtent tą darbą tik pagerėjo. Kaip čia galima nevertinti rinkos svyravimų?
O pasikasus galima rasti ir daugiau pavyzdžių.
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Birželis 26th, 2009, 19:57
Tam tikra prasme lengva ir sunku atsakyti. Lengva, nes cia dirba vienas zmogus, ir jis visus pinigus atnesa. Todel lengva paskaiciuoti kiek jis vertingas. Formule gali buti labai paprasta, kiek krupje per vakara atnese piginu losimo namams. O toliau, jau viskas priklauso nuo savininko, bet jis nori ne per moketi, todel pastoviai dairosi kiek moka kitiems ir atitinkamai reaguoja. Nes zmogui pabegus jam teks daryti mokymus. Taigi darbuotojo netekimo nuostoliai yra mokymai. Aisku atlyginimas neturetu buti didesnis negu nustatytas viduje atlyginimo norma nuo atnestu pinigu.
O sunku, nes kaip gerai pastebejote normaliai visus ruletes statymus ir skaiciavimus darbuotojas isikala tik per koki pusmeti, o tai ir ilgiau. Todel priklausomai nuo profesionalumo galima ir daugiau statymu padaryti per ta pati laika, o reiskia daugiau ir piginu losimo namams atnesti. Todel kaip ir turetu tokio darbuotojo atlyginimas buti didesnis, negu kitu. Bet realybeje teisybe buna kazkur per viduri. Kai kam moka uz nuopelnus, o kai kam uz grazias akis.
Taigi, kai tik losimo namuose pradejo trukti loseju, tai iskarto atsiliepe krupje atnesamiems pinigams per diena, automatiskai toks sumazejimas buvo pernestas i krupje atlyginima. Beabejo nereikia atmesti ir situacijos, kai truko krupje, tada jie diktavo savo salygas, o dabar losimo namai, tiesiog nera pikti, bet atkersys ir uzmirs arba atleis is darbo.
[Atsakyti]
Na, kažkaip supainiojot tiesą ir retoriką į vieną krūvą. Žinau iš praktikos visus variantus, kaip iš darbuotojo, taip ir darbdavio pusės. Taigi analizė:
“Kiekvienas gauna tokį atlyginimą, kurio yra vertas” – Taip.
“Jeigu visiems moki vienodai ir visi žino visų atlyginimus, greitai pastebi, kad našumas pradeda mažėti.” – Ne.
Visu pirma tai 2 skirtingi dalykai “vienodai” ir “žino”. “Vienodi” atlyginimai tai tipo socializmas? Dirbk, nedirbk – gausi 100 rublių? Nu, tuomet našumas mažės. Tačiau “žinojimas” kompanijoje nustatytų atlyginimų lygių (būtent LYGIŲ, o ne tiksliai iki lito), kurie skiriasi pagal pareigas ir kompetencijas, kaip tik labai motyvuoja darbuotojus. Taip eliminuojami pagrįsti/nepagrįsti įtarimai, kad kažkas šalia uždirba žymiai daugiau nei aš, dirbant tą patį. Taip kuriama teisingumo atmosfera. Taip pat turi būti aišku, kaip judėti tarp algų lygių, kokią vertę turi atnešti ir nešti toliau, kad pereitum į kitą lygį.
“Niekam nesakyti, koks kieno atlyginimas, nes kitaip visi sukils ir pradės tiesos ieškoti.” – Ne.
Come on. Niekas nesukils. Nebus tos geros atmosferos. Bus lokalūs konfliktai ir nuoskriaudos. Bet niekas nesukils.
[Atsakyti]
Nerius atsakymas:
Birželis 29th, 2009, 21:54
Na cia nuo zmoniu priklauso. Esu turejes situaciju, kai ateidavo ‘tiesos ieskoti’. Zinoma, tai ne sukilimas, bet tikrai placiau uz lokalias nuoskriaudas
[Atsakyti]
Ir tada atrodytų, kad geriausias sprendimas – niekam nesakyti, koks kieno atlyginimas, nes kitaip visi sukils ir pradės tiesos ieškoti. Bet tiesa yra tokia, kad kiekvienas gauna tokį atlyginimą, kurio yra vertas.
ATSIGAUK, retas darbdavys moka tiek , kiek is tikro darbuotojas vertas ,nes priesingu atveju jo tiesiog nelaikytu. Nepakeiciamu nera, svarbu kad kuo pigiau ir gerai dirbtu TAU.
AČIŪ!
[Atsakyti]
Nerius atsakymas:
Birželis 30th, 2009, 09:22
Jei zmogus tikrai daugiau vertas negu moka darbdavys, tuomet jis lengvai ras darba kitur. Bet jei neranda lengvai darbo kitur, tai matyt nera tiek vertas.
As manau, kad darbo rinkoje, kaip ir kitose rinkose veikia paklausos-pasiulos desnis. Pvz, nieks nediskutuoja, ar keitesi naftos VERTE per pastaruosius metus, juk uz ta pati bareli nafts kaina keitesi nuo 40 iki 140. Taciau nafta (fizinis produktas) visiskai nesikeite.
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Birželis 30th, 2009, 09:24
Turbut reikejo labiau akcentuoti, kad moka ne kiek darbuotojas vertas, o kiek darbas yra vertas kuri dirbti. Darbuotojas kuris daugiau padaro negu kiti, jie padaro daugiau vertingu darbu negu kiti ir tada, GALBUT, mokes tiek kiek esi vertas. Kaip matome yra keli etapai kai moka tiek kiek esi vertas.
O del pakeiciamumo, tai yra darbai kuriai turi labai didelia konkurencija, t.y. gali padaryti, bet kas tai ir ju verte yra labai maza. Todel ir atrodo, kad viskas turi buti padaryti kuo pigiau, nes vartotojas nori pirkti, kuo pigiau. Cia jau prasideda vistos ir kiausinio klausimas. Ar mazai moka todel, kad pirkejas uz mazai perka, ar pirkejas uz mazai perka, nes mazas atlyginimas?
[Atsakyti]
Bet tiesa yra tokia, kad kiekvienas gauna tokį atlyginimą, kurio yra vertas.
NETIESA. Ypač lietuviškose didesnėse korporacijose, kur vis dar gajus nepotizmas
[Atsakyti]
Nerius atsakymas:
Birželis 30th, 2009, 16:39
Jei gali gauti daugiau, tai eik ten kur mokes daugiau. O jei negali, tai matyt nesi vertas ?
[Atsakyti]
Pirma firma iš antros perka paslaugas – antroji pirmąjai progamuoja. Antrosios įmonės programuotojai buvo įvertinti, tarkim, 60 lt už valandą (grubiai tariant, tiek programuotojas uždirba savo įmonei). Atėjo krizė, firmos pasiderėjo, antrosios įmonės programuotojo darbas vertinamas 45 lt. Žinant, kad programuotojams tikrai darbo nesumažėjo, pats darbas nesupaprastėjo, na niekaip netikiu, kad žmogus kiek vertas, tiek ir gauna. Na niekaip.
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Liepa 4th, 2009, 20:30
Nu ka as galiu pasakyti, gali nedirbti uz tuos 45 litus, bet tada prisimink sena anekdota.
Lenkas pabego i USA, ir tenai susirado darbo – restorane indus plauti. Gauna 2 USD uz valanda. Koki menesi padirbes suzino, kad salia stovintis afroamerikietis gauna 4 USD uz valanda, o va tikras baltaodis, net 8 USD uz valanda. Taigi jis ateina pas savininka ir sako, klausyk as gerai dirbu? O jeigu taip tai padidink, man alga. Pagailo vargso imigranto, ir siulo savininkas 4 USD per valanda. Supyko lenkas ir atrezia, kad jis ne negras. Va ir gauna, kaip lenkas.
O siaip ne vienas as taip manau, galiu tik pasiulyti mastymo procesa pratesti http://www.nezinau.lt/zinojimas-%e2%80%93-jega
[Atsakyti]
Senas įrašas, bet paklausiu, gal kas dar stebi komentarus
Mokėti pagal vertė, kurią darbuotojas atneša skamba labai teisingai ir gražiai, bet kaip paskaičiuoti tą atnešta vertę?
Nes daugeliu atveju vertė suprantama, kaip atnešti pinigai, bet kaip tada paskaičiuot “supportinančių” darbuotojų atnešamą vertę? Arba “pigius” darbus pas klientą, kurie lems kitų metų “brangius” darbus?
Patarimai, nuorodos į literatūrą ar internetinius tekstus apie mokėtinus pinigus už atnešamą vertę, tos vertės pamatavimą labai laukiami
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Sausis 21st, 2011, 09:34
Manau, kiek zmoniu, tiek bus nuomoniu. Tiesiog noreciau panagrineti, visu uzmirstama atveji su pagalbininkais (support) zmonemis.
Kokia pagal atnesa gaisrininkai? Kol gaisro nera, tai vien tik islaidos, o va kai gaisras prasidejo tai kokia is ju nauda? Jie jokios naudos neatnese pagal klasikinius ekonomikos desnius, jie tiesiog sumazino nuostolius. Todel ir reikia skirtingai vertinti tuos kurie tiesiogiai atnesa pinigus ir tuos kurie sumazina, galimus nuostolius.
O toliau, mokejimo sistema priklauso nuo imones vidines kulturos. Nes atlyginimas gali priklausyti ne tik nuo sukurtos pridetines vertes, bet ir lojalumo, sugebejimo greitai igauti naujas kompetencijas. Bet visvien kuriant versla, mazdaug sudaromos tam tikros taisykles kiek kiekviena darbo vieta atnesa pridetines vertes ir pasitikrinama kiek rinkoje kainuoja tokia darbo vieta. Jeigu brangiau negu atnesama pridetine verte, tai tada skriausime kita darbo vieta. O toliau didina arba mazina si atlyginima konkurencija rinkoje. Jeigu sunku surasti specialista, tai atlyginimas bus didesnis negu vidutinis. Jeigu uztenka 2-3 men apmokymo, kad toje vietoje dirbtu eilinis darbuotojas, tai atlyginimas bus tikrai mazesnis negu vidutinis.
Is to ka as pasakiau mes galime pasakyti, kad visada visos darbo vietos rinkoje lyginamos. Tarkim mes galime pasakyti, kad programuotojo vid. atlyginimas bus didesnis negu kasininkes. Programuotoju nera labai daug rinkoje, ir gero programuotojo apmokymas reikalauja iki 3 metu. Tuo tarpu kasininkams nera dideliu reikalavimu ir apmokymas trunka iki keliu savaiciu.
Ir cia mes gauname savaime issipildancia pranasyste. Kadangi brangu paruosti programuotoja, tai ir klientas uz jo darba turi moketi daug, tada ir jam galima moketi didesni atlyginima.
Kaip matote nera vienos taisykles kaip galima tiksliai paskaiciuoti atlyginima. Kol kas yra tik koreliacija su apmokymo trukme.
Kai kuriu specialybiu apmokymas toks brangus, kad gali tai sau leisti, tik valstybe. Bet jos atlyginimu sistema nepaklusta rinkos desniams.
[Atsakyti]
Šilas atsakymas:
Sausis 21st, 2011, 10:36
Ačiū. Tikrai įdomios mintys.
O kaip geriau paskaičiuoti atnešamą vertę tos pačios pozicijos darbuotojų. Pvz. konsultantai. Visi dirba, uždirba skirtingai, nors aiškiai jaučiasi, kad indėlis į įmonės sėkmę tai nelygus “išrašytoms faktūroms”. Kur geriau žiūrėti ir į ką atkreipti dėmesį planuojant jų algas nuo vertės?
[Atsakyti]
audrius atsakymas:
Sausis 21st, 2011, 11:15
Galima nusileisti i visokius HR isveziojimus, bet man patiko MS sistema, kuri vienokio arba kitokioje formoje naudojama visur. Taigi konsultantai gauna bazini atlyginima plius kintama. Bazinis pas visus vienodas. O kintamas priklauso nuo darbo ivertinimo. Ivertinimai gali buti tiek individualus, tiek grupiniai (tipo apklausa, kolektyvo taryba ir t.t.) Bet visame sitame esme, yra tame, kad MS pasiskaiciavusi, kiek visas konsultantu kolektyvas atnesa vertes ir pagal tai skiria pinigu pool’a. Is ju ismokama fix dalis. O kintama, priklausomai nuo vertinimu.
Jeigu visi konsultantai kartu sudejus mazai pinigu atnese i imone, tai mazai ir dalinasi. Jeigu daug, tai dideli kieki ir dalinasi. Tik jeigu kalbame apie konsultantus, geriau nesinaudoti socialistinais paskirstymo budais. Tipo visiems po lygiai. Tiesiog turi top 10% pasidalinti apie 60% premiju fondo. Kitose specialybese galima pazaisti su sitais procentais, bet esme, kad tie kurie geriausi turi gauti 2-3 kartus didesnias premijas.
Su tokia sistema ir geriausi darbuotojai laimingi, nes gauna didesni atlyginima negu gali gauti rinkoje, ir imone nepermoka uz darbo vietas. O kitiems labai aiskus pasirinkimas. Arba sutinki dirbti uz kiek gaunasi, arba irodai, kad esi vertingas ir tampi TOP 10%.