Archive for Gegužė, 2009

Geg 13 2009

“Aš“ evoliucija

Parašė audrius temai Pastebėjimai

employee-retention

Beveik visus darbuotojus galima suskirstyti į:

  • „Aš“ auka – atpažinsime labai paprastai. Darbuotojas jaučiasi sistemos auka. Kaltina kitus dėl jo problemų. Jaučiasi bejėgis ką nors pakeisti. Dažniausiai yra priklausomas nuo aplinkybių. Pasyvus ir reaguoja tik į didelius dirgiklius.
  • „Aš“ individas – tai darbuotojas, kuris jaučiasi įmonės dalimi, gerai išmano atliekamą darbą. Turi savo nuomonę, bet savo „aš“ iškelia aukščiau visų kitų ir todėl visiškai nėra komandos narys.
  • „Aš“ vertingas darbuotojas – tai darbuotojas, kuris padeda bendradarbiams, klientams. Yra orientuotas į komandos gerovę. Stiprus individas ir gerai žino, kas naudinga įmonei.

Įmonės priimdamos darbuotojus tikrai turėtų atsijoti darbuotojus, kurie jaučiasi aukomis, nes dažniausiai jie aukos ne tik darbe, bet ir gyvenime. Bet nežiūrint visko, turbūt kiekvienas galėtų paminėti bendradarbį su „aukos“ sindromu. Kas gali būti blogai, kai dirba tokie darbuotojai įmonėje?

Jeigu tai paslaugų įmonė, tai galime iš karto pasakyti, kad praktiškai visi darbuotojai bendrauja su klientais. O klientai ateina pas jus ne tik paslaugų gauti, bet kad paslaugų tiekėjas ir problemas išspręstų. O paslaugų tiekėjas turi darbuotojus, kurie patys jaučiasi aukomis. Klientas tikrai antra kartą negrįš. Net jeigu jūs, galų gale, ir išsprendėte problemą. Jis tiesiog pajuto, kad yra negeidžiamas ir jam buvo nemalonu.

Jeigu esate gamybinė įmonė, tai tiesiog darbuotojams su aukos sindromu niekas neįdomu. Net neįdomu, ar jų bendradarbis į darbą atėjo girtas. Kaip visada, girtas darbuotojas susižeidė. Problemos visiems, bet ką gi pastebėjęs darbuotojas galėjo padaryti?

Jeigu esate distribucinė įmonė, tai beveik iš karto reiškia prarastus pardavimus. Pritrūko prekės, ir ką gi toks darbuotojas galėjo padaryti. Tiesiog nieko, net pasiūlyti, kad atveš vėliau, buvo ne jo jėgoms.

Atrodytų, visiems būtų geriau, kad tokie darbuotojai nedirbtų jūsų įmonėje. Norėtųsi nueiti pas vadovus ir jiems pasakyti visą tiesą. Bet kas aš toks, kad spręsčiau už vadovus? Bet turbūt čia ir yra skirtumas tarp „vertingo darbuotojo“ ir „aukos“.

Dar nėra komentarų

Geg 12 2009

Nesusipratimas ar sąmoningas kenkimas?

Parašė audrius temai Pastebėjimai

251_cartoon_rich_government_poor_people_small_over

Kuo toliau į mišką, tuo storesni partizanai. Gerai žinomas posakis, kuris gali greitai mutuoti į kitokį. Kuo visiems sunkiau su pinigais, tuo turtingesni bankininkai. Nesinori nagrinėti bankininkų verslo, nes kaip čia besuksi – jų verslas kurti pinigus iš oro. Bet kokiu atveju, be klientų tas neįmanoma, todėl geriau pažiūrėkime į klientų daržą. Dar geriau – į tokį smulkų klientą kaip vyriausybė.

Man visada buvo įdomu, iš kur gaunami pinigai. Juk ne Vytautas Didysis atėjo ir mums prispausdintų popierių davė. Turbūt visi suprantame, kad pinigus spausdina valstybė pagal savo poreikius. O dabar poreikis tikrai yra. O kai jų nereikia, ta pati valstybė juos išima iš apyvartos ir sunaikina.

Kaip išima iš apyvartos? Padidino mokesčius – daugiau pinigų išėmė iš apyvartos, sumažino mokesčius – daugiau pinigų vartotojai išleidžia suvartojimui. Reikia neužmiršti, kad niekam nemokam jokių palūkanų. Atrodytų idealus variantas, vienintelis šalutinis poveikis – infliacija. Nors dabar infliacija išgelbėtų daugumą skolininkų, ypač NT sferoje. Beje, infliacija – tai pinigų nuvertėjimas. Mokesčių pakėlimas irgi turi tokį pat efektą – sumažiną pinigų vertę.

Bet, matyt, vyriausybė žino kažką daugiau negu aš ir ji nusprendė skolintis. Beje, grąžinti reiks, ir dar su procentais. O kas apmokės tuos procentus? Jau turbūt atspėjote – tai mes visi kartu turėsime sumokėti tas palūkanas. O koks neigiamas poveikis tokio sprendimo? Ilgą laiką būsime priklausomi nuo skolintojo ir ilgą laiką skirsime pinigus palūkanoms mokėti, o ne valstybei vystyti. O kaip apokaliptinį variantą siūlau įsivaizduoti situaciją: baigiasi mūsų pinigai, o skolos vis dar didelės. Iš kur pinigų gauti? Ką tada daryti? Kelti mokesčius, bankrutuoti ar skolintis dar?

Vienintelį skirtumą matau, kad skolinimosi variantu pinigai tikrai nusės kažkieno piniginėje. Gal todėl posakis: „Dirbu bankams“, man jau nebeatrodo juokingas. Norėtųsi dirbti Lietuvai, ne, geriau Seime. Juk neveltui papuolė į geidžiamiausių darbdavių sąrašą.

13 komentarų

Geg 07 2009

Reitingo viršūnėje – pomidorai

Parašė galvazmogupuosia temai Mes kitokie

siltnamis

Šiandien “Verslo žinios” paskelbė mūsų universitetų reitingą. Tyrimą atliko Demokratinės politikos institutas, ir rezultatus matome štai čia:

universitetu_reitingas

Šių reitingų įkvėpėjas Mantas Adomėnas, dabar jau Seimo narys, VŽ šį reitingą pakomentavo taip: “Nepriklausomas, objektyvus reitingas tampa vienu iš svarbiausių dalykų abiturientams renkantis, kur stoti, kokį karjeros ar profesinės raidos kelią pasirinkti.”

Pamačius Vilniaus universitetą pirmoje vietoje man, kaip baigusiam ten vienos profesijos bakalauro studijas, toptelėjo vienintelė mintis: “Negi kituose dar blogiau?”. Mano žmona, kuriai pavyko baigti pedagoginį, taip pat nustebo, kad josios universitetas užima pernelyg garbingą 7 vietą iš 14. Kaip nekeista, toptelėjo ta pati mintis.

Nenorėdami nieko kritikuoti, juolab – Manto Adomėno, kuris kaip politikas man labai patinka (jei būtų mano apygardoje – gal netgi balsuočiau), su žmona sugalvojome, kad derėtų pasekti DPI pavyzdžiui ir ką nors sureitinguoti. Vidurkiai yra puiki pelkė, užmaskuojanti esmę ir paskandinanti tikslą.

Ėmėme ir sureitingavome savo šiltnamio augalus – daržoves ir visokio plauko žoles (žr. paveiksliuką. Dar ne viskas išdygę, bet reitinguoti jau galima). Rezultatus matote lentelėje žemiau. Mūsų manymu, tai galėtų būti “vienas svarbiausių dalykų sodininkams renkantis, ką sėti, ką sodinti ir kokius augalus savo šiltnamiui parinkti”.

darzoviu_lentele

Reikia pastebėti, kad kiti – ne šiltnamyje augantys mūsų daržo gyventojai – nepateko į reitingą: agurkai, svogūnai, petražolės, porai, krapai, šparaginės pupelės, cukinijos, žirniai, braškės, žemuogės, šilauogės, avietės, obelys, slyvos, vyšnios, kriaušės.

Taigi jeigu sodininkai-ekokulinarai ketina rinktis daržoves pagal mūsų reitingą, tuomet:

  • Ridikėlių, morkų ir kinkopų siūlome nesodinti. Jie velkasi reitingo gale ir nėra verti dėmesio.
  • Visiems siūlome susikoncentruoti į pomidorus. Jie yra reitingo viršūnėje ir visi, galvojantys apie špinatų auginimą, turėtų gerai pagalvoti, ar verta jiems skirti vietą šiltnamyje.
  • Salotos ir salotinės sultenės (tiesą sakant, primą kartą sodinam, dar dorai nežinau, kas iš jų išaugs) yra skirtos vidutiniams sodininkams ir vidutiniams kulinarams.
  • Siūlome visiems auginti tik pomidorus. Iš jų geriausiai gaunasi kečupas. Kurį ir rekomenduojame, pagal reitingus, naudoti ruošiant valgį.

Taip, žinau, mūsų daržovių reitingas yra kitoks. Čia kitokie kriterijai. Be to, gal kiti labiau mėgstate morkas. Galvojome įvesti užimamo ploto kriterijų, bet su žmona nesutarėme: aš sakiau, kad kuo daugiau daržovė užima ploto, tuo geriau (plotu išreiškiamas sąlyginis prioritetas), o žmona ginčijo, kad plotas yra blogai, nes daug ravėti. Todėl šito kriterijaus atsisakėme.

Apie agurkus nėra ką šnekėti, nes jie išvis mūsų šiltnamyje neauginami.

Beje, nesakau, kad mūsų kriterijai yra tinkamiausi. Jei žinote kitų, pagal kuriuos galima būtų geriau sureitinguoti daržoves, pirmyn – laukiu komentarų. Tik jūsų dėka pavyktų sudaryti nacionalinį daržovių reitingą.

Žinoma, jei neturite daržo, galite pamėginti sureitinguoti perkamus vaisius. Būtų labai įdomu sužinoti, kaip sekasi bananams palyginti su apelsinais ir vynuogėmis.

21 komentarų

Geg 07 2009

Interneto užrašai: kiek tereikia, kad įveiktum krizę :)

Parašė audrius temai Krizė...

begger1

*Į miestuką atvažiavo turtingas turistas. Užsukęs į miestelio viešbutį jis savininkui kaip užstatą padavė 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.*

*Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti seną skolą.*

*Mėsininkas – irgi padorus žmogus – net nenusišluostąs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam prasikolinęs už gyvulius.*

*Ūkininkas, nedelsęs nė sekundės, nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairiausias prekes.*

*Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitriną, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame matyti vandens ženklai, kai staiga pastebi gatve pėdinančią miestelio paleistuvę, kuri jam neseniai davė “skolon”. Tad atsidusęs vyras išeina laukan ir pašaukęs merginą grąžina jai skolą.*

*Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų – už kambarius veišbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo

rankose.*

*Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet viską sumaišė netikėtas “mobiliako” skambutis – dėl krizės sujukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grįžti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir

išvažiuoja.*

*Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateitį žvelgia su optimizmu!*

28 komentarų

Geg 05 2009

Į parduotuvę už paskolą

Ar įsivaizduojate tokią alkoholinio gėrimo reklamą?

Gurkštelėjus šlakelį atšaldytos degtinėlės visą kūną užlieja palaiminga šiluma. Staiga pagerėja nuotaika, atsiranda šypsena, o iš atminties iškyla keletas šmaikščių anekdotų. Tęsdamas mėgavimąsi šiuo pasakišku gėrimu tampi ne tik šmaikštus, bet ir išmintingas, ilgainiui įgyji draugijos autoritetą ir išpuoselėji visokiariopą abipusę pagarbą su savęs vertais bičiuliais. Taurė, sklidina tyros tarsi ašara ledinės svajonės, suteiks tau naujų jėgų ištvertį šią sudėtingą realybės kelionę.

O gal pateisintumėte tokią kazino alternatyvą?

Ir tuomet lošimų automato zvimbesys tarsi susilieja su tavo kvėpavimu, supranti esąs savo sėkmės kalvis. Mintys tampa aštresnės, pašaliniai dirgikliai nuslopinti, susikoncentravimas pasiekia kulminaciją! Ilgiau lošdamas didini savo galimybes laimėti, jauti tai su kiekvienu pakartotinu paspaudimu, kuris artina tavo pergalę ir finansinę nepriklausomybę.

O kaip jums štai toksai PR’as:

Tiek didelė dalis maisto, tiek pramonės prekių Lenkijoje perpus pigesnės nei Lietuvoje, tad sutaupyti siekiantys žmonės važiuodami ten nevengia naudotis net trumpalaikėmis paskolomis. (…) Greitojo kredito palūkanos nors ir nemažos, tačiau vis tiek yra sutaupoma. „Lenkijoje tokios palankios sąlygos apsipirkinėti, kad net daiktas, pirktas Suvalkų turguje už trumpalaikę paskolą, atidavus palūkanas kainuoja mažiau nei pirktas Lietuvoje“, – stebisi savaitgaliais Lenkijoje apsipirkinėjantis kaunietis. (…) Vykstančius į Lenkiją pasinaudoti greituoju kreditu skatina ir patrauklios sąlygos. Trumpalaikes paskolas teikianti bendrovė „SMScredit.lt“ siūlo užsiregistruoti tinklalapyje www.smscredit.lt ir Lenkijoje pritrūkus pinigų siųsti žinutę. Pinigai į sąskaitą pervedami per 10 minučių. Pasak G. Veličkos, bendrovė siekia prisitaikyti prie savo klientų poreikių ir dabartinės situacijos, todėl stengiasi pasiūlyti geriausią sprendimą. „Tiesiog suteikiame galimybę jaustis saugiai, t.y. žinoti, kad net kebliausiai padėčiai esant netrūks pinigų. Toje teritorijoje, į kurią vyksta didžioji dalis lietuvių, veikia Lietuvos operatorių ryšys, kas leidžia be vargo surinkti trumpąjį numerį ir akimirksniu gauti paskolą“, – tvirtina greitojo kredito bendrovės direktorius.

Skirtumas tarp šių trijų citatų yra tai, kad pirmos dvi yra išgalvotos. Trečioji paimta iš čia.

Darbdaviams pirmadienį prabilus apie griežtesenę tokių skolintojų-greitukų kontrolę, mano kasdieninis skaitalas dansu.lt jų pareiškimą įvertino štai taip: Kažkodėl visada atsiranda tokių, kurių niekas nerinko ir neįgaliojo, bet kurie už mus žino geriau, arba neatsiklausę žino mūsų nuomonę, arba teigia ginantys mistinį viešąjį interesą”. Būtent pastarąjį norėčiau apginti ir aš.

Viešasis interesas yra siekti, kad visuomenės nariai būtų socialiai saugūs. Kai retsykiais kitą dieną man skauda galvą, pernelyg nesisieloju. Kaip sakoma, galima gerti po darbo, prieš darbą, netgi per darbą. Tačiau niekada – vietoje darbo. Deja, kiekvienas pažįstame tokių, kurie nesustojo. Atstumas iki ašaros tyrumo ledinės svajonės tapo pernelyg trumpas, be to, einantis ratu.

Tas pats su kazino. Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių lošėjų, kurie nesisieloja dėl praloštos šimtinės ir suvokia ją kaip kainą už kitokią pramogą nei kinas, teatras ar “Vichy” vandens parkas. Tačiau yra ir tokių, kurie užsikabino ir liko be namų. Viešasis interesas, sutiksite, nėra ‘mistinis’. Niekam nekyla abejonių, kodėl kažkas riboja azartinių lošimų reklamą, kodėl bando apsaugoti nepilnamečius, kodėl mokami mokesčiai už kiekvieną automatą, ruletę ar lošimo stalą. Galiausiai, kodėl kažkada atsirado tokių, kurių dėka šiandien į kiekvieno “Sobieski” butelio kainą įskaičiuoti akcizai.

Todėl esu linkęs palaikyti belekokias iniciatyvas pažaboti tuos piniginius-greitukus. Kalbu apie visus – SMS, ir visokius 123 su kosminėmis palūkanomis. Taip, kažkas ryt išvyksta į kelionę ir lyg tyčia porą dienų vėluoja atlyginimas. Kitam, neduokdie, laidotuvės. OK. Bet iš kreditų pirkti kasdienes prekes? Imti kreditą pampersams, kiaušiniams ir “Gallina Blanca” kubeliams? Golfuko lietnykams gal dar? O gal imkime vartojimo greituosius kreditus dėžei “Sobieski” ir pabandymui ant ruletės?

Taigi pareplikuosiu Filui pritardamas LVDK nuomonei, kad mūsų vartotojų finansinis išsilavinimas yra menkas. Ir jį menkina ne LVDK, bet patys gerbiamiausi ar save taip pristatantys verslo lyderiai. Štai MAXIMA vardan pirkėjų darė naktinį išpardavimą, o “Topo centras” padarė dėl jų dieninį. O štai čia p. Zabulis iš “Omnitel” porina, kad jų kainos yra mažiausios, nes minutės kaina taigi mažiausia! Kuo daugiau sutaupysi, tuo daugiau uždirbsi!

O kad velniams reikėjo bagažinės lenkiškų pampersų ir kubo “Gallina Blanca”, tai čia už viešojo intereso ribų išeinantis retorinis klausimas. Kurti lengvų pinigų iliuziją Lietuvoje nedraudžiama (išskyrus dirbantiems kazino rinkoje).

pyst

Taikliai pastebėta, kad tikras kapitalistas norinčiam pasidaryti galą sugebės parduoti virvę. Su nuolaida, žinoma.

36 komentarų

Geg 04 2009

Pinigų svertas

defineleverage

Vienas iš blog’o komentatorių užsiminė, kad viskas versle priklauso nuo sverto. Tikiuosi, komentatorius ne Archimedą turėjo mintyse. Tiesa pasakius, Archimedas ieškojo taško, kad žemę kilnoti galėtų, o mums reiktų pakalbėti apie svertus versle.

Gal pats dėkingiausias pavyzdys būtų bankai, nes dabar visi šalia statybų tapome ir bankų ekspertais. Bankuose yra vienas įdomus faktas. Jeigu jūs atnešėte indėlį ir jį palikote saugoti, tai realiai jis saugo tik 4%. Tai nėra visiškai tikslu, bet mums užteks, kad suprastume, ką reiškia svertas. Taigi, jeigu jūs atnešėte indėlį 100 litų, tai bankas suteiks 96 litų paskolą.

Skolintojas atiduos tuos litus pirkėjui, o šis juos padės į banką, ir bankas vėl gali paskolinti, bet jau apie 92 litus. Greitai paskaičiavę gauname, kad jūsų atneštas 100 litų bankui leido paskolinti, apie 2400 litų (mažiau cento jau neskolinam). Taigi bankas iš oro sukūrė 2300 pinigų. Man neapsiverčia liežuvis šios virtualios kūrybos pavadinti pinigais. Bet kokiu atveju, neužmirškime, kad bankas palūkanas gaus nuo 2400 pinigų, o jums mokės tik nuo 100 litų. Va čia tai svertas, kai vienas litas duoda 24 dirbančius piginus.

Deja, mes ne bankai, ir negalim sukurti dar vieno tokio pelningo verslo. Tiksliau galim, bet jis jau bus nelegalus. Todėl kiekvienam verslaujančiam tenka ieškoti kitokių svertų. Tarkime, distributoriai skaičiuoja, kiek gauna nuo kiekvieno įdėto lito. Bet čia tik dalis tiesos, nes distributorių visada klausiu: 1,5% antkainis, tai daug ar mažai? Man beveik visada bando įrodyti, kad mažai, o vidutiniškai maisto prekėms jis turėtų būti ne mažesnis negu 15%.

Bet jeigu aš papildyčiau, kad cigaretės išparduodamos per savaitę? Tai labai greitai suprasime, kad per metus gausime apie 78%. Nė vienas bankas neduoda tokių palūkanų. Todėl pagrindinis distributoriuų svertas yra apyvartumas, padaugintas iš maržos. Distributorius teikdamas, kad jo antkainis mažiausias, sako tik tiesą ir nieko daugiau, bet ne visą ir ne visiems.

O kuriant savo verslą, kas galėtų būti svertu? Sutinkate, kad mažame kolektyve kiekvienas žmogus turi uždirbti pinigus, ne tik savo atlyginimui, mokesčiams, investicijos, bet ir savininkui. Gal todėl daugumoje gamybinių įmonių matuojamos pajamos per darbuotoją. Gamyboje beveik visada yra koreliacija tarp uždirbtų pinigų ir darbininkų kiekio. Iš to galima padaryti išvadą, kad, tarkim, aš esu labai ‘socialiai atsakingas’ ir noriu, kad savininkams kiekvienas darbuotojas uždirbtų tik 10 litų. Tai nėra daug, a ne?

Tada lieka paskutinis mane kankinantis klausimas: 60 tūkstančių litų pajamos per metus – tai daug ar mažai? Kaip samdomam darbuotojui, tai tikrai padorus atlyginimas. O jeigu esi savininkais, tai kokios metinės pajamos būtų padorios?

8 komentarų

« Prev