Common sense

Būna dienos, kaip naktys – žmonių su žiburių nerasi, tik su alaus buteliu. O bankų ekspertai ieško ekonomikos atsigavimo požymių ne tik kavos tirščiuose, bet ir prostitučių įkainiuose. Na, kaip banko ekspertai renkasi kainas, aš dar galiu įsivaizduoti. Bet ką daryti ekspertėms? Gal ir visai nieko būtų sužinoti žigolo įkainius. Pasirodys, visuotinio nedarbo fone gali būti ir nebloga išeitis.

Galima rasti ir paprastesnių būdų. Aš dažniausiai, kol važiuoju nuo oro uosto iki kliento, suskaičiuoju, kiek mačiau tuščių reklaminių skydų. Ir galiu pasakyti, kiek nukrito pardavimai.

Gal skaitytojai gali pasidalinti savo ekonomikos sveikatos sekimo būdais?

Vienas žmogus, piktas ant degalinių, kad jos laiko pernelyg dideles degalų kainas, sugalvojo atkeršyti. Jis apsisprendė visą likusį gyvenimą degalinėse nebepirkti jokių kitų prekių, išskyrus degalus. Jo paskaičiavimais, jei taip pasielgtų dar 24.999 bendraminčiai, tai per 10 metų jie visi kartu nuskurdintų Lietuvos degalines “ant” 60 milijonų.

Beliko surasti dar ~24.760 bendraminčių.

Vienintelis dalykas dėl kurio mes kantriai metų metus permokame už degalus, tai mūsų negebėjimas susiorganizuoti. Tikrai žinau, kad kiekvienas jūsų pildamas degalus giliai viduje skaudžiai nuryjate kartėlį, tačiau pasiguodžiate, kad visvien nieko negalite padaryti. Tačiau GALITE, trūksta tik solidarumo ir geros idėjos.

Bet aš turiu kitą, paprastesnį siūlymą. Tiesiog atidaryti naują degalinę, ir pardavinėti ten degalus pigiau! Būti kitokia degaline. Manau, užtektų žmones paraginti visą gyvenimą piltis degalus toje kitokioje degalinėje, ir jie tai darytų. Nereiktų peticijų ir piketų.

Dar viena citata iš įpykusio žmogaus raginimo:

Broliai, lietuviai, NEVERKIM, NESISKŲSKIM ir NEBĖKIM į užsienį, čia stručio mentalitetas – kišti galvą į smėlį ir nieko nedaryti.

Tiesą sakant nesu tikras, ar teisingai supratau “Blogatono” taisykles, bet bėgam ir mes. Nors paprastai būname tie, kurie – atvirkščiai – stabteli ir užduoda klausimą “Kodėl?”. Šiandien nebūsime kitokie ir bėgame lekiame su visais

Mano kasdieninė duona, nors ir ne visada kasdien patiekiama:

www.apiereklama.lt – jeigu kada nors įgausiu spragų web reklamos srityje, tai žinosiu ką kaltinti.

www.racas.lt – kadangi neįperku BNS prenumeratos, tai esmę gaunu čia.

www.dansu.lt – kartais kolegos patinginiauja, praplaukia paviršium, bet ačiū nors ir už tas marketingo dozes.

urbokida.private.lt – jaučiu kažkokį idėjinį artumą.

www.naminisalus.lt – kadangi pats jau kurį laiką esu būsenoje “benusiperkąs alaus virimo įrangą”, tai kol jos dar realiai nėra, seilę varvinu skaitydamas šį tinklaraštį.

Ką skaito Audrius ir Nerius, gal jie parašys atskirai

P.S. Estafetę, jei spėjau, perėmiau iš komfako.

Viskas gyvenime priklauso nuo prioritetų. Tarkim, mes galime ginčytis mėnesius, kur geriau gyventi: bute ar name? Man labiau patinka tyla ir asmeninė erdvė, o va mano kolegai reikia, kad 5 minučių atstume būtų 5 vietos, kur galima „du alaus ir tris po šimtą“. Todėl aš gyvenu nuosavame namuke Vilniaus pakraštyje, o kolega – bute miesto centre. Man iki darbo kasdien trunka nuo 45 iki 75 minučių nukeliauti automobiliu, o kolegai tik 10 minučių pėstute. Ir abu laimingi, nes šiuo atveju, ne privalumuose slypi laimė, o prioritetuose.

Kadangi niekam ne paslaptis, kad dabar egzaminų metas, tai netiesiogiai tenka susidurti su studentais. Ir tada prasideda įdomūs pokalbiai (D – dėstytojas, S – studentas):

S: Žinote, aš nespėjau, nes dabar dirbu.

D: Nepatikėsite, bet aš taip pat dirbu.

S: Aš nežinojau, kad tai reikės atlikti.

D: Be abejo, juk jūs nebuvote nė vienoje mano paskaitoje. Aš turiu įsipareigojimą jums suteikti žinias paskaitų metu, o jūs turite įsipareigojimą dalyvauti (nemiegoti!) 75% mano paskaitų.

S: Man gimė sūnus.

D: Sveikinu, o man – dvynukai.

Ir jau visiškoje panikoje studentas bando sugraudinti dėstytoją.

S: Aš neturėjau laiko.

D: O jeigu jūs norėtume labai į tualetą, ir taip stipriai, kad jau smegenis semtų ir negalėtumėte dirbti? Tada irgi neturėtumėt laiko subėgioti?

S: Na, ką jūs, dėstytojau, tikrai nueičiau. Juk niekas nenori avarijos.

D: Reiškia, viskas slypi prioritetuose! (liūdna išvada) Bet aš jus praleisiu, nes man konkurentų nereikia (linksma išvada – nesakysiu, kam).

Iš tokio hipotetinio pokalbio galime padaryti dvi išvadas: nemokamas daiktas turi mažiausią prioritetą. Antra, mokamas mokslas dar labiau sumažins konkurenciją. Jeigu dar nesupratote, kaip tai atsitiks, pabandysiu trumpai pristatyti.

Tiesiog studentams mokslams įgyti reiks dar daugiau  pinigų. O praktika sako, kad kai trūksta pinigų, visa kita ne problema. Kai pinigų yra, visa kita yra problema. Taigi pinigai tampa prioritetu, ir studentas dirba, bet ne studijuoja (ne prioritetas, nes studijos yra ne pajamos, o išlaidos). Dėstytojams reikia pinigų, todėl jie praleidžia studentus, kurie negalės rinkoje konkuruoti savo žiniomis. Ir gaunasi, kad studentas be reikalo išmetė pinigų krūvą, nes naudos taip ir nesugebėjo įsisavinti – nes studijos ne prioritetas.

Važiuojant iš Santariškių iki centro, Kalvarijų gatve visada reikia pagerbti šviesoforus. Kadangi veikti vis vien nėra ką. Tai vėpsai, o vėliau pradedi mąstyti, kodėl vis tik aš turiu sustoti prie kiekvieno šviesoforo?

Po kelių bandymų buvo atrasta, kad „žalia banga“ vis dėlto egzistuoja. Tiesa, važiuoti reikia kokiu 70-80 km. per valandą greičiu. Kad taip važiuotum, reikia išspręsti dvi problemas: policiją ir „stabdžius“. Štai „stabdžių“ problemos sprendimą galima pasižiūrėti Antakalnio gatvėje. Nors gal geriau nežiūrėti, nes tenai tokie slalomai vyksta! O su policija problema neskausmingai nesisprendžia. Taigi toliau sėdim prie šviesoforo. Mąstom toliau.

Reikia nuvažiuoti nuo taško A iki taško B. Tarpe yra taškas C, tiksliau, sankryža su šviesoforu. Tai kaip jį sureguliuoti, kad abiem kryptim važiuojant gautųsi „žalia banga“?

Teoriškai, sureguliuoti galima ir tik tada, kai taškas C yra per vidurį (dar galima, jeigu yra tam tikri kartotiniai skaičiai), bet praktiškai gali gautis tik į vieną pusę. Va, dabar suprantu, kodėl nuo centro iki Santariškių Kalvarijų gatve gerokai greičiau važiuoju, negu priešinga krypti. Ir tada į galvą šauna geneali mintis (gerai, kad nepataikė, o tai dar vienas vingis smegenyse būtų atsiradęs). Mintis tokia: galima „žalią bangą“ pareguliuoti priklausomai nuo to, kuria kryptimi dabar yra pagrindinis srautas. Pradedu dairytis ir pamatau, kad nuo Santariškių iki “Kuro aparatūros” dauguma šviesoforų yra akli, t.y. be video kamerų. O būtent tenai ir yra didžiausi kamščiai.

Dabar aš visiškai suprantu, kodėl vėluoja „žalių koridorių“ paleidimas. Kaip galima reguliuoti šviesoforų veikimą nematant situacijos prie jų? Tiesa, galima bandyti surinkti statistiką, bet kažin ar tai geras valdymo būdas. Nes visi mūsų sinoptikai turi oro statistiką per pastaruosius 100 metų, o vis vien prognozių tikslumas ne pats geriausias. Norėjom kaip geriau, o visi pradėjo krizenti.

Teks pradėti nuo labai toli, net labai. Pirmiausia teks susakyti tiesas, kuriomis viskas remiasi.

• Niekas negimė mokytas, ir visko per gyvenimą neišmoksi.
• Mokintis galima dviem būdais: beždžioniaujant arba iš klaidų, geriausiai – svetimų.
• Mokslas – tai šviesa.
• Žmogaus smegenys stengiasi rasti paaiškinimą nežinomiems daiktams.

Ir kas čia tokio? Ogi nieko, nebent smegenys neranda paaiškinimo, ką reikia daryti nežinomoje situacijoje. Ir tada atsiranda baimė, tiksliau – nežinojimas sukelia baimę. O baimė sukelia smegenų paralyžių, kuris dabar vadinamas stresu. Apie stresą truputį vėliau, o dabar – apie baimę.

Buvo atliktas labai elementarus eksperimentas. Paimta grupė ir padalinta į dvi dalis, toliau grupes nuvedė į susisiejančias olas pernakvoti. Grupės apie savo kaimynus nieko nežinojo ir ugnį užkurti buvo leista tik vienai grupei. Be abejo, ta grupė, kuri užkūrė laužą, suorganizavo dar ir šokius. Jokių baimės požymių, o va antra grupė supanikavo ir buvo pasiruošusi bėgti, nes garsai, kurie juos pasiekdavo, bei laužo atšvaistai labai gąsdino. Ir tik tada, kai buvo pranešta, kad tai kita grupė linksminasi, baimė dingo. Dingo nežinojimas, o su juo ir baimė.

Jeigu pakeistume nežinomus garsus ir laužo šviesas į situaciją, kurioje dabar yra daugumas mūsų vadovų, pamatytume, kad streso lygis kaip niekada aukštas. Beje, nežinomoje situacijoje reiktų surasti sprendimą ir tada – veikiame. Be abejo, klysti žmoniška, tik versle klaidos baigiasi nuostoliais, o didelės klaidos – bankrotais. Todėl geriausiais variantas versle yra beždžioniauti, t.y. kopijuoti. Ir čia atsiranda galimybė rinktis iš daugumos variantų. O niekas už mokslą geriau neapibendrina tų visų variantų. Gautųsi visiškai logiškas sprendimas. Jeigu nežinai, ką daryti, eik mokykis. O dabar atspėkite, kiek šiuo metu vadovų mokosi? Kada čia dabar mokytis? Netrukdyk, reikia eiti darbuotojus mažinti (leidžiamos įvairios interpretacijos), tiksliau – daryti ką žinau, o ne ieškoti išeities.

Dauguma pripažįsta, kad mažas stresas yra gerai. Aš irgi su tuo sutinku, bet tik tuo atveju, kai žinai, ką darai ir gali nepavykti tik todėl, kad pritrūko laiko ar įgūdžių. O va, kai stresas yra dėl nežinojimo, tai nemanau, kad yra gerai. Tai, beje, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tiek mažai jaunimo nori imtis savo verslo. Tiesiog niekas nesuteikė žinių, kas tai yra. O tai, ko nežinai, visada baugina. Intuityviai neapibrėžtų situacijų žmogus vengia. Norisi jaustis saugiai.

Pavyzdžių, kai protas ieško paaiškinimo, galime rasti ir daugiau. Tarkim, kaip atsirado žmogus. Kiekviena religija turi savo versiją. O va netikintys ilgai neturėjo jokios versijos, kol Darvinas nepasiūlė. Dabar ir netikintieji nestresuoja dėl žmogaus atsiradimo.

Noras žinoti tikriausiai suka galvą. Žinios – geriausias antistresantas!

Šiandien visą dieną daugybė draugų Facebook’e dalinasi šia puikia “Statoil” dešrelės nuotrauka. Dienos virusas, taip sakant.

Įdomiausia tai, kad prieš kokią valandą šis reklaminis skydelis dingo iš www.statoil.lt. Akivaizdu, kad “Statoil” nesitikėjo TOKIOS reakcijos, ją palaikė neigiamu dalyku ir padarė atitinkamą sprendimą (išėmė skydelį).

Pažiūrėkime į šį veiksmą iš verslo pusės.

Dilema:

1. Jei paliksime skydelį, iš mūsų šaipysis ir toliau. Negalime palikti skydelio.

2. Jei skydelį išimsime, sakys, kad mes apsikvailinome ir lochiškai neriame į krūmus. Skydelį reikia palikti.

Taigi turime prieštaravimą. Einant sveiko proto mąstymo keliu, norint rasti dilemos sprendimą, reikia pašalinti klaidingą prielaidą. Ieškome…. Ieškome… hm???

Įstrigus, visuomet padeda prisiminti, koks gi buvo tikslas. O taip – padidinti dešrelių žinomumą ir pardavimus! Kadangi www.statoil.lt lankomumas, neabejoju, šiandien yra rekordinis, ir kadangi visi tie lankytojai išėmus skandalingą skydelį neranda dešrelės (“gal “Statoil” nustojo jomis prekiauti?”), ir kadangi mes vis dar norime pardavinėti tas dešreles, tačiau negalime palikti ANO skydelio – bingo: pakeisime ankstesnį skydelį nauju!

Variantai (ekspromtu):

“Dešrelių naujas veidas” (nauja foto)

“Ar vis dar manęs ieškai/nori?” (nauja foto)

“Taip, čia aš” (nauja foto)

“Kai išduoda akys (sena foto), išgelbsti skonis (nauja foto)”

Ir t.t.

Ką daryti? Staigiai priimti sprendimą dėl šūkio, nusifotkinti tą dešrelę ir įmesti naują skydelį. Seną laikyti tol, kol pasirodys naujas. Jei vėluojame su nauju, sename tiesiog įdedame naują kadrą: Laukite naujienų, jau rytoj!

Kas kaltas, kas sugalvojo, patvirtino ir t.t. – bus galima išsiaiškinti ir kitą dieną.

Mano mėgstamas politikas Česlovas Juršėnas mėgsta sakyti: “Juokis iš savęs ir būsi laimingas”. Manau, čia tas atvejis, kai Juršėnas nurodo sprendimo kryptį.

Žinoma, yra ir kitų būdų. Tačiau aš klientui (tokioje krizinėje situacijoje), ko gero, rekomenduočiau šiandien pasielgti taip. O jūs?

Praeitą vasarą viešint pas uošvę teko valgyti daug pomidorų. Čia buvo tie pomidorai iš vaikystės – sultingi, pomidorų skonio ir kvepiantys kaip pomidorai. Mes su žmona pomidorus valgėm nesustodami, o va vaikai pareiškė, kad pomidorai smirdi ir visiškai neskanūs. Kažkaip tas užsifiksavo mano smegenyse, nors didelio dėmesio tuokart neteikiau.

Prieš kokį mėnesį, teko skaityti straipsnį apie gėles. Ir tenai nuskambėjo frazė, kuri tiksliai apibrėžė našumą. Olandai Lietuvos gėlių augintojams pareiškė, kad jie neišgyvens, nes jų gėlės kvepia. Lietuviai nustebo, kaip tai gali būti? Jūsų našumas per mažas. Visai neseniai užėjau gėlių nupirkti, ir iš karto atkreipiau dėmėsi, kad gėlės tai nekvepia. Seniau galva sukdavosi nuo kvapų.

Įsivaizduokite, po kokių 500 metų koks nors archeologas atkas mūsų bendraamžį. Ras gerai išsilaikiusį ir be kvapo. Gal vis dėlto nereikia didelio našumo maisto auginimo pramonėje? Nes mes visi greitai būsime be skonio, be kvapo, be nieko, tik tuščias apvalkalas.

Viską matote patys. Video čia (03:17).

O štai čia biuletenio pavyzdys.

Updated (23:29) – dar viens screen-shot’as:

Turbūt visi pamanėte, kad dabar pateiksiu dilemos sprendimą, kurią mes kiekvieną kartą sprendžiam įėję į alkoholio skyrių. Prisiminkime, kad visada pritrūksta, todėl galime apvalinti į didžiąją pusę, bet aš norėjau perkelti fokusą į gamybą. Kaip tik šiuo metu tenai vyksta didieji pasikeitimai. Tiksliau, didieji darbuotojų mažinimai. Ir tada atsitinka tokia situacija… Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų pasakoti, todėl siūlau pažiūrėti animaciją.

Taigi grįžtame prie situacijos gamyboje. Daugumoje vietų atleisti darbuotojai ir todėl susidarė veiklos srautuose disbalansai.  Konkrečiai pateiktoje animacijoje reiktų 1.4 darbuotojo, kad sistema pagamintų daugiau. Bet mes negalime turėti pusantro duobkasio, kaip taip atsitiko multiplikaciniame filmuke.

Ką tokiu atveju daryti? Pridedam papildomai darbuotojų? Negalim, nes mes taupom. Gerai, tada tie kurie, neturi ką veikti, tegul padeda vėluojančiam. Mano patirtis sako, kad dažniausiai našumas dėl to dar labiau nukrenta, bet problema slypi dar giliau. Jeigu mes pridedam laikinai darbuotoją, tai tada darbuotojas, kuriam padedam, iš viso nieko neuždirbs, nes apmokėjimas yra vienetinis. Ir jis tyliai užsiims jam laikinai paskirtų darbuotojų engimu, kol naujokai pasiduos ir pabėgs.

Atrodytų, vienintelis normalus sprendimas būtų – pakelti šios vietos darbo našumą. Bet kaip? Mokymais – bet mes gi žinome, kad nieko tai neduoda. Per daug teorinės žinios eiliniam darbuotojui tik tušti žodžiai. Pertvarkyti darbo vietą? Neprireiks ir savaitės, kol darbuotojas viską sugražins į senas vėžias.

Va tokios nuotaikos dabar tvyro gamybinėse įmonės. Reikalingi darbuotojai, kurie galėtų dirbti bet kurioje srauto vietoje ir padėtų išlyginti našumus. Deja, dažniausi iešantieji darbo reikalauja pastovios darbo vietos ir pastovių pajamų, tad tokių darbuotojų dabar nereikia.

Labiausiai stebina tai, kad sprendimas guli po nosim. Mes patys įvedėm vienetinį apmokėjimą, kad darbuotojai labiau stengtųsi. Ir šis sprendimas kuo puikiausiai pasiteisino, kol įmonė augo. Bet kai įmonė mažėja, vienetinis mokėjimas atneša daugiau žalos negu naudos. Darbuotojai, kurie daugiau uždirba (tarkim, staklininkai), nesitrauks nuo savo darbo vietos. Neduok dieve, kas nors užims tuščią darbo vietą. Pakeiskime apmokėjimą į pastovų ir viskas išsispręstų! Ir kiekvienas vadovas su patirtimi pasakys, kad tai savižudybė. Toks pakeitimas turėtų pakeisti visą darbo kultūrą. O tai neįmanoma greitai, na, nebent visus atleidžiam ir priimam naujom sąlygom. Tokį atvejį esu matęs pas verslininką, kuris perimdavo verslus ir juos parduodavo. Tada man tai atrodė nežmoniška, bet dabar atrodo, kad gali veikti tik nežmoniški sprendimai.