Common sense

Turbūt kaip ir daugelis skaitytojų visai neseniai turėjote malonumą pasikeisti padangas. O gal dar ne visi suskubo – bet kokiu atveju, manau, dar nevėlu pasakyti keletą žodžių šia tema.

Nesu didelis greičio mėgėjas, bet kaip ir kiekvienas save gerbiantis vairuotojas esu persirgęs tris ligos etapus:

1. Spaudžiu visus pedalus iš eilės – tas etapas labai greitai praeina
2. Moku važiuoti tik viena mašina, kol nenusiperku kitos
3. Ir bet koks greitis yra per mažas

Aš su greičiu nežaidžiu, bet mėgstu žiede kokiu 60 km greičiu pravažiuoti. Beje, tai sėkmingai galima padaryti ir su žieminėmis padangomis. Bet “Melgoje” pasikeičiau padangas, ir kaip visada, ryte, pravažinėjau žiedą. Apturėjau truputė adrenalino. Kas atsitiko automobiliui? Kadangi mano vairuotojo biografijoje ne kartą pavyko pataisyti automobilio pakabą, tinkamai pripūtus padangas, aš nuskubėjau į “Statoilą”. Skirtumas padangose buvo išsibarstęs 0.6 baro ribose. Ir visose skirtingai. Suvienodinus slėgį padangose, žiedo testas buvo sėkmingai įveiktas, bet nuoskaudos liko.

Gali būti keletas priežasčių, kodėl man taip atsitiko:

• “Statoil” įranga blogai rodė padangų spaudimą. Bet po padangų pripūtimo pagaliau vėl vairuoju automobilį, prie kurio pliusų ir minusų esu pripratęs.
• “Melgoje” aš keičiu ratus, t.y. man padangų nepermontuoja ant senų ratlankių, todėl galėjo tiesiog paimti ratus iš sandėlio ir juos uždėti. Mane taip ir išleido nepatikrinę padangose slėgio. Toks įtarimas man kilo iš karto, tik išvažiavus iš “Melgos”.

Nenorėčiau kaltinti “Melgos” už savo šūkio sulaužymą, nes pasielgė truputį neprofesionaliai. Bet kokiu atveju patariu pasikeitus padangas vis dėlto užvažiuoti į “Statoil’ą” ir pasitikrinti slėgį padangose.

Visiems vairuotojams sėkmingo velykinio kelio!

Share/Bookmark

Neveltui sakoma, kad kuo problema sudėtingesnė, tuo paprastesnis sprendimas

Lipdukas pastebėtas kabantis viename Karoliniškių dvylikaukščio lifte.

Share/Bookmark

Kadangi Artūras yra, mano supratimu, viešas asmuo, o Mykolas Katkus taip pat žymus verslininkas, ir kadangi mūsų tinklaraštis buvo paminėtas pusiau viešai (“Facebook’e” ir “blake.lt”), norėčiau pareplikuoti taip pat viešai. Atsiprašau Lino, kuris irgi papuolė į šį kontekstą: lai vietoje kompensacijos būna nuoroda į Lino tinklaraštį

Taigi nežinau, kas Artūrą patraukė už liežuvio, bet labai gerbiu šį žmogų ir žaviuosi jo gebėjimais marketingo srityje (teko dalyvauti keliuose jo rengtuose renginiuose) ir dėl to dvigubai trigubai smagu išgirsti gerą žodį tinklaraščio adresu. Tokie ir panašūs žodžiai palengvina dilemą, kam skirti laisvą laiką – šeimai ar tinklaraščiui

O pareplikuoti norėčiau Mykolui (pernai kartą jam jau replikavau), kuris mano, kad Goldrato metodika netinka paslaugų kompanijoms.

Kitaip tariant, mes kitokie.

Pamėginkime Mykolui pritarti:

• Paslaugų įmonėse nėra procesų.
• Paslaugų įmonių procesuose (jei tokie, žinoma, egzistuoja) nėra apribojimų.
• Paslaugų įmonės rinkoje veikia izoliuotos ir nesusaistytos tiekimo grandine su savo tiekėjais ir klientais.
• Paslaugų įmonės nevykdo projektų (tai toks daiktas, kuris turi pradžią, pabaigą, veiksmų seką ir biudžetą).
• Paslaugų įmonės nieko neparduoda.
• Paslaugų įmonės neorientuotos į pelno siekimą.
• Paslaugų įmonės nesirūpina apyvartinėmis lėšomis, nes jų tiesiog turi pakankamai.
• Paslaugų įmonių rinkoje nėra konkurencijos ir čia nebūtinas konkurencinis pranašumas.

Jei pritariate nors vienam iš šių teiginių, palaidokite Goldratą, kaip tai siūlo padaryti Mykolas.

Share/Bookmark

Pasaulyje vienodų žmonių nėra. Nors tuo mes norėtume tikėti! Ir iš tikro ne kiekvienam lempta tapti žymiu krepšininku. Tam reikalingi fiziniai duomenys ir geras treneris. Supratome, kad ne visi bus kilnus „Lietuvos Ryto“ komandos žaidėjai, bet tada kaip vadinti, tuos kurie niekada net nebandė žaisti krepšinio? Gal sirgaliais, nuo žodžio sirgti?

Jeigu yra balta turi būti ir juoda. Jeigu kas nors gerai rašo, tai turi būti ir beraščiai. Viena iš beraščių formų yra disgrafija (yra ir daugiau, bent aš tokia internete radau). Kadangi tam tikri požymiai šio sutrikimo buvo diagnozuoti mano sūnui, tai buvo lengva pasitikrinti ir yra tas pats ir pas mane. Tai užtruko mažiau nei valandą. Vidutiniškai 32 klaidos per puslapį, plius gebėjimas, bet kaip kirčiuoti žodžius greitai įtikino testuotoją. Mokslo baigimo atestatas testuotojo spėjimą tik patvirtino. Nes tik kalbos ir muzikos dalykuose turėjau trejetą – iš tikro dvejetus su minusu, bet mokytojos pasigailėdavo ir trimestruose išvesdavo trejetus, nes visuose kituose dalykuose buvo penketai.

Nebūtų rašymo, nebūtų ir ligos, bet deja mes labai daug informacijos perduodame raštu, todėl norime išmatuoti, kaip žmonės moka rašyti. Dėl blogų vertinimų žmonės su disgrafija išmetami už borto. Į universitetą neįstosi, diplomo nepabaigsi. Dabar man, net keista atrodo, kaip aš pabaigiau universitetą. Ačiū pedagogams kurie surasdavo taisyklėse išimtis ir neleido vienam trūkumui sugriauti viską.

Šiuo metu disgrafijų jau yra įvairių ir jos priskiriamos prie sutrikimų. Nors nesinori jaustis invalidu, tenka pripažinti, kad aplinkiniai neleidžia to užmiršti, vis nurodydami rašybos klaidas. Galbūt ateis laikas, kai galvosime ne tik apie patriotiškumą, bet ir žmoniškumą. Nes rašybos klaidų pirštų rodymas, tokiems žmonėms skamba kaip – „Tai ką akiniuoti, nematai“.

Zmonems su disgrafijos sutrikimu rasymas sveplai, buna vienintelis budas jaustis normaliems.

Aišku nereikia viską suabsoliutinti. Daugumas dabartinių verslininkų irgi rašo su klaidom. Tiesiog jie taip blogai mokėsi mokykloje, kad jų niekas nepriėmė į darbą ir todėl teko kurti savo verslą. O versle jie mokinosi gerokai daugiau negu mokykloje, tik deja ne rašybos

Share/Bookmark

Turbūt visi stebi, kuo čia baigsis situacija su NT rinka. Taip jau gavosi, kad paskutinius metus man tenka bendrauti su NT pardavėjais-tarpininkais. Taigi pasidalinsiu savo patirtimi pardavinėjant namus, apie butų rinką nieko negaliu pasakyti, nes ten patirties neturiu.

Per metus tarpininkų požiūris pasikeitė 180 laipsnių. Prieš metus, pardavėjui nusisamdžius tarpininką, galėjai būti tikras, kad tarpininkas atidirbs sąžiningai. Parodydavo visus parduodamo turto privalumus ir iš pirkėjo paimdavo viską kas įmanoma. Klasikinė frazė: „Aš viską papasakosiu, jūs tik tylėkite“.

O iš ko gyvendavo tarpininkas? Iš pardavimo kaip fakto ir procento nuo parduotos sumos. O dabar mes žinom, kad yra ..ize. Todėl tam, kad NT tarpininkas išgyventų, jam pirmiausiai reikia parduoti, o po to tik aiškintis, nuo kokios sumos gaus procentus. Net jeigu ir suma sumažėjo 20% tai vis vien daugiau negu nieko. Todėl dabar labai geras metas pirkėjams, nes NT tarpininkai pasiruošę suderėti geriausią kainą. Tiesa, reikia pasitikrinti, ar tikrai visa informacija pirkėjui buvo suteikta. O va pardavėjams, pasirodo, geriau jų paslaugų vengti. Tai galima padaryti labai paprastai, užtenka http://www.aruodas.lt/ padėti skelbimą su tiksliu adresu ir jūs jau NT tarpininkams nebeįdomus. O jeigu atvirai, tai pats didžiausias spaudimas dabar mažinti kainas yra iš NT tarpininkų, o ne pirkėjų.

Kas įdomiausia,  NT tarpininkai irgi turi turto. Pabandėme eksperimento tvarka numušti kainą. Iš karto palinkėjo gero kelio ieškant NT. Va ir gaunasi, kad tarpininkai ne visada atstovauja nusamdytos pusės interesams ir kalbos skiriasi nuo darbų. Toks įspūdis, kad tarpininkai tik suinteresuoti sudaryti sandorį, bet kokia kaina, kad gautų savo procentą ir kaip nors išgyventų. Tik ar to iš jų tikisi jų klientai?

Share/Bookmark

Dažnai tenka spręsti specifines klientų problemas ir beieškodamas įvairios informacijos, gali nuklysti į dausas. Bet šiuo atveju siūlau pasižiūrėti “What do consumers really want?” Mane labiausiai sudomino šį lentelė.

Kaip matome, klientui svarbu, kad visada būtų, bet verslas visada kalba apie problemas kurias jis nugalėjo pateikdamas jam žaliavas. Klientai kalba apie kainą, kainą, ir kainą, o verslas apie išlaidų kontrolę. Klientas šiandien buvo patenkintas kokybe, bet rytoj nori ko nors geresnio. Bet verslas jau nebekalba apie paslaugų pagerinimą. Verslui jau sukaupta patirtį reiktų paversti verte, bet klientas nori išskirtinumo. Kažkas atrodytų yra blogai, kad verslas ir klientai turi skirtingus prioritetus. Bet realiai, jeigu mes norime patenkinti klientą, mes turime viską atlikti. Nes klientas bus lojalus, tik tada, kai visada galės gauti paslaugą ar produktą už žemiausia kainą, su didžiausia kokybe, ir pasijusti išskirtiniu. Tam, kad tai pasiekti, verslas turi turėti išskirtinę tiekimo grandinę, kurios išlaikymo kaštai kasdien mažinami. Kadangi kliento lūkesčiai kasdien kylą, tai reikia pastoviai tobulėti ir sugebėti panaudoti savo patirtį išskirtinumui sukurti. Kaip ir viskas teisingai, tik klausimas kuria kalbą vartoti? Verslo ar kliento, kad tave išgirstu. Panašu, kad klausimas savaime išsispręs, nes jau verslo kalboje atsiranda trumpiniai, kaip MTA – Make To Availability (1,2).

Share/Bookmark

Ar niekada nenorėjote tapti sėkmingu žmogumi? Turbūt kvailas klausimas, visi norėtu būti sėkmingi, jeigu jau nors ne gyvenime, tai nors kokioje nors srityje. Dėl šio noro, einame ieškoti sėkmės paslapties internete. O tenai patarimų, net šunys nelesa. Kodėl jų tiek daug, gal niekas nežino kaip tą sėkmę už uodegos pagauti?

Niekam nepaslaptis, kad daugumoje kalbų yra posakis: „vienas, du, trys, daug…“ O kiek aš žinau, „daug“ neveikia, arba norima paslėpti, kad atsakymo nežino ir vis dar ieško atsakymo. Bando griebtis vieno, ar tai kito, va ir gaunasi visas sąrašas.

Kiek teko bendrauti su žmonėmis, kurie gyvenime pasiekė truputi daugiau negu vidutinis pilietis, jie turi viena savybe. Pas juos „palauk“ nebūna. Jeigu jie nusprendė ką nors padaryti, tai jau niekas jų nesustabdys. Net nežinau, kaip tokia savybę vadinti, bet kokiu atveju aš juos suprantu. Tarkim jūs kasdien išsprendžiate po vieną problemą. Tai per metus išsprendėte 365 problemas. Tiek dažniausiai nereikia, bet koks verslas turi apie 50 problemų, o po to prasideda galimybės. Gal darbą su galimybėmis ir reiktų vadinti sėkme, nes tai nerealiai motyvuoja pasiekti dar daugiau. Ech, panašu ir aš nuvažiavau į patarimus…

Share/Bookmark