Common sense

Tai, kad nuolaidos nėra vienareikšmiškas gėris, supranta net policininkai.

Spauskite ant vaizdelio, kad pasididintumėte straipsnį.

Ačiū Aušrai

Taip jau gavosi, kad su Nerium, nesuderinę abu ta pačią temą užkabinom. Tik šiuo atveju aš truputi apie lentynų bado ‚virtuvę‘ pakalbėsiu. Iš principo mažmenos verslas yra labai paprastas. Reikia tik dviejų taisyklių laikytis:

• Prekė turi būti lentynoje.
• Prekė turi judėti iš lentynos. Dabar visi žino, kaip padaryti, kad prekė judėtų iš lentynos. Užrašai nuolaida iki 90% ir jautiesi partizaninio marketingo guru.

 Bet ar viskas padaroma, kad prekė būtų lentynoje. Toliau pateikiami duomenys yra iš realių įmonių, todėl ir rezultatai realus. Pirma įmonė, prekiauja prekėmis, kurių galiojimo laikas 3-12 mėnesių, ir mes jas perkam maždaug kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau. Taigi 2008 metų vidurvasaryje pardavimai pradėjo mažėti, tiksliau krito 20%. Nepadėjo ir naujų pardavimo taškų atidarymas. Mes užmetėm akį. Identifikavom problemą – praleisti pardavimai, t.y. greitai judančių prekių nėra lentynose. Pasiūlėm matavimą ir 6 pasiūlymus, kaip situaciją pagerinti. Iš šių pasiūlymų realizavo tik vieną – pertvarkė sandėlio darbą. Dabar sandėlis atveža prekes ne iki 15:00 valandos, bet iki 11:00. Ir netikėtai pardavimai ir pelnas ėmė augti. Kadangi prekės yra importuojamos, tai labai lengva sužinoti kokia situacija rinkoje – bendras šalies importas sumažėjo. Įmonė produktus pardavinėja pagal rinkos vidutinę kainą. Vidurkis sumažėjo ir nežiūrint to pardavimai padidėjo. Maždaug 10% lyginant su tuo pačiu praeitų metų mėnesiu. Bet jeigu lyginti su mėnesį prieš pertvarkant sandėlį ir praėjus dviem mėnesiams tai augimas gaunasi apie 26%. Apie 20-30% prarastų pardavimų, vien todėl, kad reikiamos prekės nėra lentynoje.

Kita įmonė, turi du sezonus: vasaros ir žiemos. Prekės galiojimo trukmė nuo 1 iki 5 metų. Asortimento kiekis tik apie 7000 pavadinimų. Bet greitai pasirodė, kad tik 3000 prekių apyvartumas yra mažesnis negu metai, visa kita galima pavadinti lentynos ‚paminklais‘. Pažiūrėjom Pareto dėsnį pagal apyvartas ir pelną. Rezultate, 380 asortimento vienetų sudaro apie 80% įmonės pardavimų. Beje šios prekės dar ir greitai judančios, tai nustatėm pagal jų apyvartumą. Pabandėm įvertinti prarastus pardavimus. Po kelių diskusijų pasirinkome šią metodiką. Paėmėm tik tas 380 prekes, ir pažiūrėjom, kada pardavimo taške jų buvo nulis. Tada paėmėm šio periodo pardavimus ir pasakėm, kad maždaug tiek pat galėjome dar parduoti, jeigu būtume turėję prekių. Ir gavosi visai nedaug, tik 9 mln., kai įmonės mėnesinė apyvarta yra apie 10 mln. Beje aš manau, kad yra didesni praradimai nei 10%, bet tai jau diskusijų klausimas.

Va taip ir gyvenam, o gyventi nėra su kuo, tai ir gyveni su kuo papuola.

Tik prasidėjus krizei kažkas iš komentatorių pasakė, kad iki krizės toli, nes nėra nei masinio bado, nei skurdo. Tačiau šią savaitę aš pats asmeniskai susidūriau vienoje iš „IKI“ tinklo parduotuvių – mėsa tampa deficitu (žr. iliustraciją). Tai ir badas matyt šalia…

Pasirodo, trūksta ne tik maisto prekių, bet ir klaviatūrų bei pelių, nors elektronikos pardavėjai verkia dėl sumažėjusių pardavimų bei daro “super išpardavimus“.

Tačiau ekonominė krizė nėra pagrindinė tokių reiškinių priežastis. Dabartinė krizė tik paaštrina šias problemas, nes kreditinės lėšos tampa sunkiau pasiekiamos (ar ribotos). Todėl per didelės vienų prekių (nelikvidų) atsargos tampa kliūtimi užtikrinti paklausių prekių atsargas.

Šios situacijos mano detalesnį komentarą galite rasti balsas.lt

Taip pat tokia pati situacija vaizdžiai pateikta trumpame filmuke.

Šiandien VZ.lt paskelbė vieną įdomią žinią, kurią kiti portalai, regis, praignoravo.

Oficialioji žinios versija skambėjo taip:

Penkios skirtingose srityse veikiančios šalies kompanijos susijungė į konsorciumą, padėsiantį su sunkumais susidūrusioms bendrovėms ir rasti sprendimus, ir juos įgyvendinti.

“Avanti” vardu pasivadinusį konsorciumą sudaro apskaitos ir finansų valdymo įmonė “M-Finance”, viena didžiausių Baltijos šalyse advokatų kontorų grupė “Raidla, Lejins & Norcous”, įmonių valdymo bei investicijų konsultavimo bendrovė “AIM invest”, reklamos ir komunikacijos agentūros “Milk” ir “PR Service/Edelman Affiliate”.

Idėją susiburti padiktavo dabartinis laikmetis. Pastebėję, kad šiuo metu tiek privačioms bendrovėms, tiek ir valstybinėms institucijoms, labiausiai reikia ne teorinius samprotavimus teikiančių konsultantų, bet praktinius sprendimus konstruojančių ir įgyvendinti padedančių ekspertų, į bendrą darbo grupę susijungė minėtų kompanijų vadovai Eladijus Kirijanovas, Irmantas Norkus, Algimantas Vinauskas, Mindaugas Vaičiulis, Marius Petrukaitis ir Linas Kontrimas.

Konsorciumo steigėjai pabrėžia, kad būtent praktiniai sprendimai, įmonių vadybos taktiniai planai bei jų įgyvendinimas šiuo metu yra aktualūs sunkumų patiriančioms įmonėms. Vienoje vietoje sutelkta įvairių sričių specialistų kompetencija padės klientams ne tik taupyti laiką, bet ir sumažinti išlaidas ieškant išeičių dabartinėmis ekonomikos sąlygomis.

Nemažiau svarbu ir tai, kad “Avanti” komandą sudaro verslo praktikai, aktyviai dirbantys šalies rinkoje ir įgiję reikšmingos patirties įgyvendinant tiek vietinius, tiek tarptautinius projektus.

„Jeigu advokatai pastaruosius penkerius metus dalyvavo kuriant, plėtojant klientų verslą, dabar klientai ateina su klausimais ir rūpesčiais, kaip tą verslą išsaugoti. Matome, kad tai ne tik teisinis klausimas, o klausimas, dažnai susijęs su valdymu, su finansais arba netgi psichologija“, – dėstė p. Norkus. (…) Advokatai, nors ir išmano įstatymus, bet jaučia, kad stinga kompetencijos vadybiniais klausimais, žmonių, finansų ir rinkų procesų valdymo išmanymo.

„Samdydamas penkias ar daugiau įmonių atskirai, moki sumą X kart penki. Šiuo atveju kaina yra tiktai X. Penkis kartus sumažinamos išlaidos ir penkis kartus padidintas greitis“, – apie galimą paslaugų kainą kalbėjo p. Kontrimas.

Akivaizdu yra tai, kad specializuoti konsultantai veikdami atskirai nebegali padėti įmonėms išspręsti esminės problemos – uždirbti pinigus. Jie gali apginti teisme, gali parašyti pranešimą spaudai, bet negali padaryti taip (ir prisiimti atsakomybę), kad kliento sąskaitoje pradėtų daugėti grynųjų.

Daugelis, turintys savo verslą, esame pastebėję, kad esminės problemos būna tik viena-dvi, na, gal trys. Visa kita – arba simptomai, arba tų esminių problemų pasekmės. Taigi išsprendus tas esmines problemas yra eliminuojamos ir visos iš jų išplaukiančios nepageidaujamos pasekmės. Tačiau identifikuoti tas esmines problemas yra gana sudėtinga ir dėl to dažnai pasirenkame “lengvesnį” būdą – sprendžiame visas problemas “iš eilės”.

Taigi skaitydamas VZ.lt žinutę mąsčiau būtent taip: konsorciumo 5 galvos suremia savo žiles ir plikes ir kartu su savininkais dėlioja, lukštena problemas, pakol atranda esmines. Tuomet tos esminės problemos išsprendžiamos – labai dažnai tai gali padaryti pati įmonė (konsorciumo klientas), tereikia konsultantams tarsi treneriams visuomet būti šalia ir patarti.

Tačiau, pasirodo, “reagavimo būrys” ketina veikti ne tik kaip konsultantai-treneriai, bet kaip paslaugų teikėjai. Ši aplinkybė mažina tikimybę, kad būrys spręs esmines problemas. Norėdami patys dirbti pelningai jie siūlys “taktinius planus”, pritemptus prie savo meniu, ir mielai kovos su pasekmėmis. Tarkime, užuot pakeitę ydingą atsargų valdymo procesą (žiauriai sudėtingas dalykas), jie kurs viral klipus, reklamuojančius išpardavimus (tai mes mokame). Esminės problemos išsprendimas sumažina visų kitų iš jos išplaukiančių problemų skaičių, taigi tuo pačiu nupjauna savo pačių šaką.

Štai kuo man ši VZ.lt žinutė pasirodė įdomi. Labai norėčiau išgirsti blog’o skaitytojų nuomonę apie šią dilemą: (1) ar spręsti esmines kliento problemas ir susimažinti darbo, (2) ar spręsti neesmines, turėti daug darbo (ir pinigų), bet nepasiekti tokio rezultato klientui, kaip pirmuoju atveju. Pakomentuokite, prašau.

Beje, paslaugų tiekėjų būrys savo paslaugas teiktų kiekvienas su 80 proc. nuolaida. Kitaip tariant, užuot samdę vien advokatų kontorą, nuo šiol už tą pačią sumą galės pasamdyti dar 4 agentūras. Puiki žinia visiems esamiems tų agentūrų klientams ;D

Bet manau, kad savo klientams konsorciumo nariai nori pasiųsti kiek kitokią žinią: “Ei, mes turime partnerius, kurie kaip tik galėtų sukurti jums reklaminį klipą”. Kitaip tariant, tai vienas iš būdų padaryti “cross sales”. Mano asmeninė patirtis su “cross sales” Lietuvoje: labai sudėtingas dalykas. Kažkada dirbau IT paslaugų įmonėje, bandydavome interneto ryšio klientams įsiūlyti kompiuterių priežiūrą (ir atvirkščiai), pastariesiems – įvairias IT sistemas (ir atvirkščiai) ir t.t. Išbandėme bendrą kainodarą, dedikuotus “account manager’ius”, keitėme bonusavimo sistemą, organizavome pirteles ir t.t. – rezultatai nebuvo itin sėkmingi. Pagrindinė priežastis – nepavyko perlaužti departamentų (business line) savanaudiškumo ir orientacijos į save

Žinoma, tai, kad mums kažkada nepyko, nereiškia, kad nepavyks konsorciumui. Gal.

Bet grįžkime prie tos pasimetusios nūdien įmonės, kuri susidūrė, pasak Irmanto Norkaus, su kitokiomis nei anksčiau problemomis. Ar tai įmonei reikia daugiau kompleksinių paslaugų? Ko gero, jai reikia sprendimo. Išeities. Tikiu, kad sveikai mąstančios 5 galvos gali rasti išeitį iš bet kokios padėties. Tik ar tos galvos ieškos sprendimų esminėms priežastims, ar siūlys kompleksinius “taktinius planus” kovai su simptomais ir pasekmėmis? Iki šiol greitojo reagavimo būriai – ugniagesiai, išminuotojai, II pulkas, “ambulance” ir pan. – reaguodavo tik į pasekmes. Gal šis būrys bus kitoks.

Nors iš konsorciumo retorikos spėju, kad bus antrasis variantas. Išlaidų mažinimas yra pasekmė to, kad neuždirbi pakankamai pinigų. “Vienoje vietoje susitelkę įvairių sričių specialistai” nepozicionuotų savo pasiūlymo kaip padedančio sumažinti išlaidas, jei jis padėtų uždirbti pinigus. Ar sutiktumėte duoti man 100.000, jei realiai padėčiau jums uždirbti milijonu daugiau? O gal prašytumėte nuolaidos?

Dėsnis yra labai paprastas: jeigu turi purviną langą ir paimi švarią baltą medžiagą, tai po valymo turi purviną langą ir purviną medžiagą. Energijos tvarumo dėsnis irgi gerai žinomas: kiek duosi, tiek ir gausi atgal.

Šie du dėsniai reikalingi, kad paaiškintų paklausos-pasiūlos aksiomą. Oi, aksiomų nereikia įrodinėti. O gal vis dėlto pažiūrėkime atidžiau? Iki 1980 metų pasiūlos-paklausos dėsnis veikė idealiai. Jeigu tik pagaminai daugiau negu reikia, tiesiog reikia surasti pasaulyje rinką, kurioje paklausa didesnė negu pasiūla. Bet 1980 atėjo kompiuteris ir jis sugadino du dalykus.

• Apie trukumus rinkoje buvo galima sužinoti akimirksniu. Ir apie tai sužino jūsų konkurentai taip pat greitai, kaip ir jūs.
• Robotų naudojimas leido darbo našumą pakelti dešimtis kartų. Ir dabar kaip pasekmę turime faktą, kad gamybos neišnaudoti našumai yra 30-70% lygyje (priklausomai nuo metodikos). Trumpai kalbant, įmonės gali dirbti 4 pamainomis, o jeigu dirbate tik viena, reiškia, išnaudojate tik 25% galimo našumo.

Galime padaryti išvadą, kad pasiūlos nebeliko. Viską valdo tik paklausa. Jau girdžiu, kaip ekonomikos guru ruošiasi mane viešai nukryžiuoti. Bet palaukite, pasakykite, ko jums trūksta. …Timeout… Ok. Kitaip tariant pinigų. Ar ne? Taigi bankai išrado, kaip daryti pinigus iš oro ir visiems pradėjo dalinti. Kas atsitiko su gamyba? Gamyba aplenkė realu pinigų augimo greitį. Tai buvo paprasta, tiesiog reikėjo įjungti nepanaudotus našumus. Kai pradėjo trūkti net virtualių pinigų, suveikė pinigų tvarumo dėsnis.

Kaip stipriai? Kiek bankų bankrutavo arba paskelbė stipriai sumažėjusius pelnus? Gerai, jau supratome, kad per didelis ir per greitas pinigų pumpavimas į rinką gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Be abejo, laiko periodas yra labai svarbus. Trumpalaikiame periode viskas pagerės, bet kažkada reiks grąžinti skolas.

O dabar panagrinėkime, kaip sumažėjimas vienoje tiekimo grandyje veikia kitus. Tarkime, mažmenoje sumažėjo pardavimai 10%. Klausimas yra toks, kiek sumažins užsakymus mažmena didmenai? Neužmirškite, kad reikia skaičių padauginti iš baimės faktoriaus ir pridėkite panikos faktorių, kad gali likti su atsargomis, kurių neišparduosi. Didmenoje sumažės užsakymų kokiais 30%. O didmena sumažins užsakymų 50% gamybai, gamyba žaliavų užsakymą sumažins kokiais 80%. Ir gauname, kad purvo tvermės dėsnis suveikė puikiai ir sukėlė mažą krizę.

Kada baigsis krizė? Viskas priklauso nuo to, apie kokį produktą kalbame. Jeigu apie maistą, tai reikia vertinti, kiek sumažėjo ir koks galiojimo laikas. Tarkime, tos prekės, kurių galiojimo laikas trumpas, jau iš sandėlių išsivalė, ir visi dirba truputį mažesniu tempu. Bet gamyba niekada nedirbo pilnu tempu, taigi jai nieko naujo.

O tos sritys, kur galiojimo terminas yra ilgas? Atsigaudinės gerokai lėčiau. Reikia išparduoti sandėlius. Kaip greitai išparduos sandėlius? Tai priklauso nuo sukaupto atsargų kiekio ir pirkimų kritimų. Jeigu pirkimų kritimus dar galime pamatuoti, tai kiek guli sandėliuose – vienas dievas žino. Ir lieka atskira produktų grupė – perkama su banko paskolomis. Pinigų bankai turi, tik dabar geriau juos paskolinti valstybei, negu kitiems. O kai baigs valstybė skolintis, tada ateis ir vartotojų eilė. Turėsime trumpą šansą nusipirkti pigiai sandėliuose užsistovėjusių prekių, o už naujas vėl mokėsime nepigiai.

Gentys, gentys, visur, kur tik pažvelgsi, gentys. Aš ne apie aborigenus, kurie į gyvenimą žiūri labai paprastai – jeigu ne su mumis, tai tinkamas maistui. Nors dauguma iš mūsų būtent taip ir elgiasi.

Vienas iš labiausiai visiems žinomų genčių pavyzdžių yra viengungių-šeimyninių žmonių genčių santykiai. Kai tik viengungių bendraamžių pažįstamų būrys tampa mažuma, prasideda moralinis spaudimas, kada gi atiduosi duoklę prie altoriaus. Ir tol šeimyninių gentys daro spaudimą, kol tampi šeimos genties žmogumi.

Bet jeigu manote, kad įstojimas į naują gentį jus išgelbėjo nuo kitų genčių spaudimo, tai labai klystate. Dabar yra kita gentis – tai šeimynos su vaikais. Ką gi, dabar bevaikėms šeimoms su reikalu ir be bus priminta, kad jie dar nepriklauso genčiai su vaikais. Kai bus laikas, bus ir vaikas! Bet ne čia esmė. Tiesiog tie, kurie turi savo vaikus, nori kitus priversti pajusti malonumą miegoti po penkias valandas per naktį, keliantis kas pusantros valandos. Be to, dieną reikia atrodyti laimingu ir garsiai reikšti džiaugsmą dygstančiais naujagimio dantimis. Galu gale ir į šitą gentį mes įstojame. Bet tai ne pabaiga keliaujant per gentis.

Bet yra ir kitokių visuomeninių genčių. Vieną iš tokių galima suformuoti pagal tai: skolingas bankui ar ne? Dabar visi neskolingi bankams pikdžiugiškai primena, kad nereikėjo imti paskolos ir galvoti kažkuo esančiu tarp ausų. Šie priminimai, tai sena grąža. Nes prieš metus kiekvienas save gerbiantis verslininkas buvo prasiskolinęs ir prisipirkęs NT. Visada nepamiršdavo pabrėžti, kiek uždirbo iš NT kainų augimo.

Bus laikas, ir kiekvienai genčiai ateis laimės valanda, kada bus galima kitiems priminti, kad mes galingesni ir laikas prisijungti prie mūsų. O jeigu ne su mumis, tai … Ne nemušime, bet tikrai pasistengsime priminti, kokie jūs nevykėliai.

Ateina darbdavys į darbo biržą ir domisi ką DB galėtų pasiūlyti?

-          Kiek šiandien užsiregistravo?

-          Apie du šimtus!

-          Man reiktų vairuotojo.

-          Deja, šiandien blaivų nebuvo. Ateikite rytoj.

Tinklaraštininkas Karolis sureagavo į blogosferoje plėtojamą temą apie rektorių didelius atlyginimus. Suprask, jie didesni nei Prezidento, ministrų ar net Seimo narių. Beje, dėl pastarųjų, tai, mano nuomone, būtų solidaru šiuo metu grįžti prie ~4.000 atlyginimo, kuris buvo visai padorus iki paskutinio pasididinimo.

Bet kalba eina apie universitetų rektorius, kurie dabar užkliuvo taupančiai visuomenei. Jei tikėsime spauda, tai (visos sumos “ant popieriaus”):

• Prof. Romualdas Ginevičius (VGTU) -- 22.604 Lt/mėn.
• Prof. Benediktas Juodka (VU) -- 14.151 Lt/mėn.
• Prof. Valdas Žulkus (KU) -- 12.733 Lt/mėn.
• Prof. Raimundas Šiaučiūnas (KTU) -- 12.276 Lt/mėn.

Jų ir jų kolegų veideliai šmėsteli šiame video:

Visų pirma dėl VGTU rektoriaus: nemanau, kad žmonės turėtų būti baudžiami už darbštumą. Jei kažkas sugeba dirbti vadovaujamą darbą (už tai gauti atlyginimą) ir kartu vykdyti mokslinę veiklą (už tai gauti kitą atlyginimą), tai nematau absoliučiai jokios problemos. Kiekvienas iš mūsų, kuris kas rytą kulniuojame į darbą, turime teisę prisidurti dalyvaudami kokiuose nors moksliniuose projektuose, jei nieks nekviečia -- galime juos rengti ir vykdyti patys, galime skaityti paskaitas ir t.t. Žinoma, visur galima įžvelgti niuansų, bet ginu esminę vertybę -- žmogus turi teisę dirbti daugiau nei kuris nors kitas ir atitinkamai daugiau uždirbti.

Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis, mano žiniomis, nevykdo jokios mokslinės veiklos -- jo šiame blogiukų sąraše nematome. Arba atlyginimas neįspūdingas, arba jis jį kol kas slepia

Antra, nemanau, kad 8.000-9.000 Lt “į rankas” TOP menedžeriui yra kažkas įspūdingai daug. Lietuvos vidurkis tarp įmonių vadovų -- gerokai didesnis. Tai, kad rektoriumi gali būti renkamas tik profesorius (pataisykite, jei klystu. Kai kurie universitetai turi net amžiaus cenzą), gerokai sumažina pasirinkimą. Tad Roberto Dargio ar Neriaus Jasinavičiaus ir norėdami nepasamdytų Čia kur kas daugiau šansų ateityje turi Uspaskich

Taigi šiame rektorių atlyginimų “skandale” man kur kas įdomiau būtų sužinoti, kokie tikslai jiems buvo keliami bei kaip kiekvienam sekėsi juos asmeniškai įgyvendinti. Ir būtų idealu, jei vykdant švietimo reformą rektorių atlyginimus kaip nors būtų galima susieti su tos reformos tarpiniais rezultatais.

Dabar tiek daug ekspertų, kalbančių apie ekonomikos ateitį, kad susidaro įspūdis – finansų analitikai yra pranašų tauta. Šiaip tai, ateities aš negaliu nuspėti, todėl pakalbėsiu apie praeitį. Mane visada domino, prie kokių sąlygų auga ekonomika. Turbūt yra daug variantų, bet aš pasirinkau tris, mano nuomone, svarbiausius kriterijus:

• Vartotojų kiekis
• Infliacija
• Vartotojo noras išlaidauti

Dėl vartotojų kiekio augimo turbūt nesiginčysime. Taigi kiekvienas vartotojas turi auginti pasaulinę ekonomiką. Infliacija irgi paskutinį šimtmetį buvo teigiama. O pinigų nuvertėjimas visada skatina juos versti prekėmis, t.y. išlaidavimą, todėl irgi turėtų skatinti augti ekonomiką. Vartotojų lūkesčiai yra visada suvartoti daugiau negu prieš tai buvusį periodą. Visi kriterijai rodo, kad ekonomika visada turėtų augti. Bet kažkodėl mes susiduriam su ekonominėmis krizėmis?

Turbūt jau atspėjote, kad jeigu vartotojas sumažina savo išlaidavimą, tai ekonomikos augimas labai sumažėja. O kada vartotojas sumažina vartojimą? Kada nėra tikras dėl ateities, ir pasirenka investuoti į labiausiai likvidžią prekę, t.y. pinigus. Ko reikia, kad vartotojas nebūtų tikras dėl ateities – gerai įbauginti, ir tada prasideda užburtas ratas. Paklausai mažėjant, reikia ir pasiūlą mažinti, t.y. atleisti darbuotojus. Bedarbiai sumažina savo vartojimo lūkesčius iki minimumo – mažiau vartoja, o kai sumažėja vartojimas, reikia vėl mažinti pasiūlą. Ir taip mes sukūrėme save išpildančią pranašystę. Jeigu pakankamai ilgai sakysime, kad mūsų ekonomikoje yra burbulas, tai taip ir atsitiks, jeigu ilgai aiškinsime, kad nėra jokios krizės ir pateiksime tik teigiamus pavyzdžius, tai ekonomika augs. O gal Kirkilas buvo teisus? Pas mus nėra jokios krizės!

“Vaikšto liūdnas, lyg žemės prisipirkęs.”