Nežiūrint visų draudimų ir krizės, savo duoklę gėrimams visada atiduodi. Kažkaip gėrimai nuveda ne ten kur reikia, ir sujungia nesujungiamus dalykus.
Kam reikalinga spauda? Turbūt kiekvienas turi savo versiją, bet apie 90% jų susives į tai, kad mėgstame naujienas (t.y. mums naujienas, nors gal tai jau pasaulyje ir seniena), kurios mums sukelia įvairias emocijas. Kuo emocijos stipresnės, tuo labiau mums spauda patinka. Gal todėl ir susidaro įvaizdis, kad be žudynių ir muštynių nieko įdomaus pasaulyje nevyksta.
Bet kaip naujienos pasiekdavo klausytojus prieš tūkstančius metų? Na, tais laikais buvo keliaujantys dainorėliai, dar kitaip vadinami bardais. Ir visiems už maistą ir nakvynę pasakodavo naujienas. Valstybines žinias nešiodavo šaukliai. Bet po to pradėjo vystytis paštas, dar pridėkime visuotinę LIKBEZ (beraščių naikinimas) programą ir gauname, kad bardai liko be darbo. Bardai, aišku, piktinosi dėl autorinių teisų apmokestinimo, bet ištikimi klientai jų nepalaikė, nes jiems jau reikėjo…
O tikrai, ko gi tiems klientams gali reikėti iš spaudos? Dviejų dalykų: greičio ir personalizacijos. Bardas į kaimą užsukdavo kartą per metus, o va spaudą gaunu kas mėnesį, savaitę, kasdien ir net turiu vakarinę spaudą. Naujiena pasiekia mane per 12 valandų. Be to, spaudos tokia galybė, kad galiu rinktis, kokios naujienos daugiausiai sukels man emocijų. Jeigu nepatinka rinkos grafikai, tai galiu juos pasikabinti aukštyn kojom, ar tokios spaudos iš vis neskaityti.
Bet atsirado televizija, kuri ir dalį reklamos atėmė, ir gerokai greitesnė pasirodė esanti. Galiu matyti viską realiu laiku. Beje, ir kanalų daug, todėl galiu pasirinkti tą, kurio diktorė manęs savo šnekom neerzina. Bet vis vien norisi didesnių emocijų, geriausia, jeigu naujienos autorius pats pasiūlytų ar sutirštintų emocijas. Be to, prasideda alergija politiškai korektiškom kalbom. Ir tada atsiranda tinklaraščiai, kuriuose gali rasti paskutines naujienas ir apie natrio gliutomatą (E621 – skonio stipriklis).
Beje, kai kas teigia, kad prie E621 galima priprasti, o tai jau narkomanijos požymis. Taigi, jeigu aš jau narkomanas ir priklausau nuo blogoneto, tai kam man tada spauda reikalinga. Tuo labiau, kad kol kas emocines naujienas dalina už dyką – aaa, sodina ant adatos…
Ankstesniame įrašeAudrius rekomendavo pardavinėjant nesukelti asociacijų, kad siūloma prekė yra bevertė – ypač nepatartina to daryti krizės metu. Ir štai prisiminiau padaręs keletą nuotraukų, kaip šiuo atveju Hondure (viršuje) ar Amerikoje (apačioje) motyvuojamos nuolaidos ar išpardavimai.
Gal ir variantas, žinant, kad šiemet gegužės 17 d. nusimato Prezidento rinkimai ir pas mus. Agitacijos pradžios nuolaida. Pirmo turo nuolaida (10%). Antro turo nuolaida (20%). Na ir, žinoma, inauguracijos dienos nuolaida, praktiškai “best practice”
O batų parduotuvėms siūlyčiau pardavimus skatinti tokiais ar panašiais plakatais (kandidatų į herojus turime ir savų):
Mano verslo modelis – pardavinėti šiltą orą. Gal atrodytų keista, bet rezultatas toks, kad už kliento pinigus parduodu jam jo paties pinigus. Atrodytų keista, ir tikrai už tai niekas nemokėtų. Bet ką padarysi, deja, praktiškai niekas nemokina, kaip surasti, kur įmonėje pinigai guli. Todėl pagalba šiame procese yra vertinama. Bet ar tikrai jį yra vertinga?
Vertę iš tikro labai sunku nustatyti, gerai jeigu tai lengva išmatuoti “padidėjusiais” pinigais. O krizės metu faktą, kad pinigų nesumažėjo, ar galime laikyti verte? Net jeigu kažkaip įrodėte savo vertę, visada žmogus, kuris priima sprendimą, nori įvertinti kaštus. Kaip galime įvertinti kaštus visiškai naujo daikto, paslaugos? Žmogus empyriškai bando lyginti su kuo nors, ką gerai pažįsta. Todėl dažnai man tenka stebėti pardavėjų ginčus, kad kaina yra lemiantis faktorius.
Nesigilinsiu į analizės metodiką, bet pateiksiu pagrindinius principus. Jeigu jums reiktų greitai sugalvoti skaičių tarp vieno ir trijų, tai būtų … du. Gal jūs konkrečiai ir nesugalvojote šio skaičiaus, bet statistika rodo, kad apie 70% žmonių pasirenka skaičių du. Aš tą, gerai žinau, nes viena stipriaisiais gėrimais prekiaujanti įmonė netgi pabandė patikrinti šį teiginį ir iš tos pačios statinės į tokius pačius butelius pylė degtinę. Skyrėsi pavadinimai ir, be abejo, kaina. Kaip mes ir teigėm, daugiausia parsidavė vidutinę kainą turintis gėrimas. Buvo labai įdomu klausyti barmenų pasakojimus apie klientų ginčus kuri degtinė iš šių trijų “rūšių” yra geriausia.
Kaip matote, vertė su kaina (kuri yra mokama, kad gautume vertę) nelabai jau yra aiškiai susieta. Kaina daugiau susieta su aplinkos kaina. O kas iš to seka?
Statistika visada meluoja. Ji operuoja vidutiniais skaičiais, ir pagal ją ligoninė yra sveikiausių žmonių sambūris, nes vidutinė temperatūra yra 36.6 laipsnio. Tiesa, kai kurių gal yra didesnė negu 39 laipsniai, o kai kurių yra jau pasiekusiu šaldytuvų temperatūrą. Tas pats man atsitiko ir su NT rinkos analize. Vidutiniškai kainos sumažėjo, bet kadangi aš žiūrėjau tik namus, ir tik prestižiniuose Vilniaus rajonuose, ir tik tam tikrose kainos rėžiuose, tai gavosi, kad tie trys namai, kurie atitiko reikalavimus, pabrango. Bet atvirai pasakius, man trijų namų nereikia. Taigi gavosi, kad tas konkretus namas pabrango 15% . Ir kaip aš dabar galiu tikėti statistika!
Kitas efektas yra tai, kad nuolaidos užtuot atnešusios naudą atneša žalos. Sakykime, kad dėl nuolaidų jūsų ir konkurentų produktas nieko nekainuoja. Tai kaip tada juos sulyginti? Kurio kaštai yra mažesni? Beje, tokia situacija yra IT rinkoje. Linux vis dar reklamuojasi, kaip nieko nekainuojantis, bet kainuojančios versijos yra populiaresnės už nemokamas. Be to, visi žinom, kad už dyką gauto daikto nevertiname. Todėl visada už savo paslaugas imu pinigus. BET… Visada turi būti BET. Stengiuosi, kad būtų vidutinė kaina, nes maža kaina asocijuojasi su nekokybiškais arba jau panaudotais daiktais, o per didelė – nesukelia vertės ir kainos optimalaus santykio pojūčio. Be to, visada norisi daug, o mokant brangiai daug negausi.
Išvada: niekada nieko neduokite už dyką, nes pateikęs tokį pasiūlymą ką tik parodėte, kad jis yra bevertis. Gal todėl Linux taip ir nepavyko užkariauti rinkos, nes klientams tai iš tos pačios statinės (programuotojų), tam pačiam butelyje (kompiuteryje) įpiltas gėralas, bet kadangi nieko nekainuojantis, tai ir asocijuojasi su antrarūšiu produktu. O kas nori naudoti antrarūšį produktą? Niekada nesukelkite beverčio asociacijų, ypač krizės metu.
Pasklaidykite šiandien mūsų mėgstamas “Verslo žinias” – nė vienos reklamos…
Mieli kolegos verslininkai, jei nebedadate į VŽ reklamos, tai bent neatsisakinėkite prenumeratos… Jei nustojote aktyviai pardavinėti, tai bent taupykite ne “ant” kavos ir laikraščių prenumeratos… Negi keli šimtai litų (per metus) pakeis jūsų įprotį “rytinė kava + VŽ” į “tik rytinė kava”. O gal ir kavos rytais nebegeriat (-iam)?
Apie progresinius mokesčius prirašyta daug, ir dar daugiau bus įvairių nuomonių paskelbta ateityje. Bet yra keletas dalykų, kurie man baisiai nepatinka, kai kalbama apie progresinius mokesčius.
Socialinis teisingumas – visų pirma, kas nors žino, kas tai yra? Bent aš tai suprantu socialistiškai, kai iš kiekvieno reikalaujama pagal sugebėjimus ir kiekvienam duodama pagal poreikius. Bet jeigu jau žiūrėti teisingumo, tai turime suprasti, kad atlyginimų sistema yra progresinė, ir visai neblogai nukenksmina kiekvieną darbuotoją. Pateiksiu pavyzdį. Kas dirba su programuotojais, žino, kad ką tik iškepto ir patyrusio programuotojo darbo našumas gali skirtis dešimtis kartų. Bet va, kažkaip atlyginimas nesiskiria dešimt kartų. Kitaip tariant, tai, kad padarai dvigubai daugiau, nereiškia, kad uždirbti dvigubai daugiau. Mes jau čia turime “atvirkštinę” progresiją darbuotojų atžvilgiu. O jeigu dar pridedam progresinius mokesčius, tai iš viso dingsta noras plėšytis. Gal todėl daugumoje progresinių mokesčių šalių vis garsiau vyksta diskusijos apie neigiamą šio sprendimo pusę.
Reikia, kad daugiau uždirbantys pasidalintų su mažiau. Kažkokia nesąmonė. Dekabristai norėjo, kad nebūtų nepasiturinčių, o mes norime, kad nebūtų turtingų. Aš noriu gyventi turtingoje Lietuvoje, o ne bombžinėje! Turtingesni netapsime atimdami iš kitų. Nors gal aš ir neteisus. Yra visa sukurta sistema, kuri gyvena iš to, kad atima pinigus iš kitų. Būtent ji ir nori progresinių mokesčių – kuo daugiau atimsime, tuo daugiau galėsime paskirstyti. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl manęs niekas neįtikins, kad progresiniai mokesčiai yra gėris.
Beje, beveik visada užmirštama, kad turtingi žmonės sau atlyginimų nemoka, o tai reiškia, kad progresiniai mokesčiai, susieti su atlyginimais, skurdins tik vidutines pajamas gaunančius gyventojus. Ir tikrai tokia prievartinė labdara nedidins socialinio teisingumo.
Jie tikrai daug valgo!!! Tai yra pagrindinė žinia, kurią parsivežiau iš amerikietiškų atostogų. Kartu su draugais savaitei savo noru užsidarėme laive, kuris Majamyje surinko 3,5k keleivių (dauguma -- vidurinės klasės amerikiečių) ir išplukdė po Karibų jūrą kartkartėmis sustodamas keliose Centrinės Amerikos valstybėse išleisti poilsiautojus pasiganyti.
Kad jie daug valgo -- jokia naujiena. Iš Amerikos grįžę tautiečiai labai dažnai pabrėžia amerikiečių kūno formų gigantiškumą, galiausiai, tai prasprūsta ir į TV. Sakė ir man. Tačiau viena yra girdėti, tarkime, apie gėjus, o kita -- pakliūti į jų laivą. Tiesa, mums sąlyginai pasisekė, nes pakliuvome į mažiau komplikuotą, tačiau vis tiek lietuviškam poilsiautojui neįprastą -- storulių -- laivą.
Turbūt replikuosite, kad aš beširdis, netolerantiškas ir t.t. Anaiptol. Mano močiutė mėgdavo sakyti, kad “gero žmogaus turi būti daug”. Ir vietoj vieno kotleto, kraudavo man du ar tris. Mylėjau savo močiutę, galbūt dėl to mane darželyje vadindavo “Storu”. Vėliau reikalai pasitaisė, grįžau į standartinę figūrinę būseną, pravardžiavimui nebebuvo pagrindo, nors močiutės mylėti nenustojau, o ir kotletų kiekiai nemažėjo. Kaip ir dauguma asfalto vaikų augau kieme, karstėmės po medžius, kasėm urvus, žiemą nenusimaudavome slidžių, o vasarą iš rankų nepaleisdavome krepšinio kamuolio. Tačiau tolerancija apkūniems žmonėms išliko visam gyvenimui.
Todėl rašydamas apie storulių laivą turiu minty ne atskirus žmones, kurie “yra kitokie”. Turiu minty visą sistemą, tas vertybes, kurios ne tik toleruoja nutukimą, bet netgi jį skatina. Jei būčiau gimęs toje aplinkoje, Pensilvanijoje ar Kentukyje (jokio skirtumo), ko gero, dabar rašyčiau apie keistai siauras kėdes Europoje ir perkarusius žmogystas.
Ir apskritai šios temos nebūčiau gvildenęs tinklaraštyje, jei ne laivo kapitonas. Po ekranizuotos prezentacijos apie laivą (čia vietoje kino filmo) per klausimų-atsakymų sesiją viena kruizo keleivė pasiteiravo, ar kapitonas nemanąs, kad reikėtų įvesti kokias nors taisykles, apribojimus, kad žmonėms būtų uždrausta krautis į lėkštes be saiko daug maisto ir vėliau pusę jo (geriausiu atveju) palikti. Kapitonas (beje, švedas) atsakydamas išreiškė apgailestavimą, kad tokių taisyklių negalima nustatyti, ir pabrėžė, kad kiek krautis ir kiek valgyti, turėtų būti kiekvieno common sense.
Tačiau patekus į storulių laivą imi tuo savuoju common sense abejoti. Neįtikėtinai didelių žmonių yra neįtikėtinai daug. Bet kuriame iš restoranų kėdės yra tokio pločio, kad ant vienos kėdės komfortiškai įsitaisytų abi -- Goda Sabutytė ir Nijolė Pareigytė. Restorane keli šimtai vietų, restoranų laive keliolika ir visur kėdės, foteliai atitinkami. Juokavom, kad ir liftai pritaikyti kelti arba 4 žmones, arba 600 kg…
Valgyk, žmogau! Tai skatina visi “all inclusive” tipo viešbučiai, siūlantys kimšti, kiek nori. Tačiau čia ne Turkija ar Graikija, kur atvyksta išbadėję poilsiautojai iš Rytų Europos. Čia, į Majamio laivą, suguža mažiausiai pora tūkstančių amerikiečių, kurie panašiai kemša ir namuose. Puota tęsiasi visą savaitę. Ją aptarnauja daugiau nei tūkstantis įgulos narių.
Denyje yra įrengta ir krepšinio/teniso/mini futbolo aikštelė. Deja, 16 val. pareiginga prižiūrėtoja surenka visus kamuolius, idant bumbsintys sportininkai nepažeistų kitų keleivių teisės į ramų valgymą apačioje esančiame restorane (viename iš keliolikos). Sisteminiai prioritetai aiškūs.
Ir jei jūroje prie stalo visi lygūs -- ir tie, kurie knaibo Cezario salotas, ir tie, kurie tvarko trečią mėsainį, -- tai sausumoje, išlipus į krantą, poilsiautojų skirtumai išryškėja visu gražumu. “Tie, kurie gali eiti dešimt minučių, sekite paskui mane. Kiti, laukite traukinuko!”, -- kelis kartus pakartoja gidas Meksikos stotelėje ir pusė mano autobuso keleivių lieka laukti traukinuko. Jis padės kai kam įveikti beveik kilometro ilgio trasą iki Majų piramidžių liekanų. Kita turistų pusė, išdrįsusi įveikti šį ištvermės iššūkį, bežygiuodami bent kelis kartus išgirstame gido teiravimąsi, ar viskas visiems gerai, ar nekilo kokių problemų.
Iš tiesų tai problemų kilo kitą dieną. Numetėme inkarą prie vienos iš privačių Bahamų salyno salų. Į ją keleivius iš laivo kelia dviem laiveliais. Kadangi gultų skaičius tame vieninteliame salos paplūdimyje ribotas, reikia būtinai skubėti užsiimti savuosius saviesiems. Juk visi nori kaitintis krūvoje su draugais. Laiveliui pasiekus krantą minia bėga skuodžia užsiiimti gultų. Vaizdelis -- nuostabus (juk bėga ir tie, kurie šiaip jau važinėja traukinukais).
Tiesa, dalis traukinukininkų turi judėjimo alternatyvą ir paplūdimyje. Čia jų laukia spec. vežimėliai su “Good Year” padangomis ir keturiais varomais ratais, įtariu (nebandžiau). Su tokiu gali tave vežioti po paplūdimį, nuvežti prie maisto ir atgal. Kelis kartus, žinoma (dėl gėrimų nereikia vargintis, atneša į gultą, reikia tik atsilenkti). Apskritai maisto gamyba ir tiekimas galutiniams klientams net ir toje negyvenamoje saloje organizuotas idealiai. Kaip “McDonald’se”. 3k žmonių pavalgo be eilių, viską gauna tiesiai nuo keptuvės ir t.t.
Eilių nėra ir paplūdimio tinklinio aikštelių prieigose. Tokių aikšteklių čia cielos dvi. Teoriškai, vienu metu gali žaisti 20 žmonių -- praktiškai, tiek norinčiųjų turbūt niekada nebuvo. Dėl gultų konkurencija kur kas didesnė.
Ir kai grįžę į laivą kajutėse gukšnodami kontrabandinį romą (griežta apsauga neleidžia įsinešti alkoholio, nebent susipili į mineralinio buteliukus) atsitiktinai įsijungėme animacinį filmą “WALL-E“, supratome, kad iki fantastikos išsipildymo visai netoli. Artėjame pakankamai sparčiai. Tempas nemaža dalimi priklauso ir nuo to, kaip šį savo tautiečių sukurtą filmuką suprato mūsų laivo keleiviai.
