Progresiniai mokesčiai – didžiausias našumo priešas komentarai

Autorius: Sapnai

Sapnai — Mon, 09 Feb 2009 21:07:16 +0000

Progresinius mokescius ivedus dar reikia ir moketi juos tinkamai administruoti bei noreti paskirstyti saziningai.

Autorius: audrius

audrius — Thu, 05 Feb 2009 08:28:30 +0000

Progresyviniai mokesciai gali atsirasti dviem budais.
1. Kuris pas mus populiarausias, tai kuo daugiau gauni, tuo didesni mokesciai. Bet tai baudziamasis budas, ir skatina skurduma
2. Kuo maziau uzdirbi, tuo maziau moki mokesciu – tai reguliuojama per NPD. T.y. skurdumo naikinimas. Beje toje pacioje Svedijoje mokescius gali susimazinti kelis kartus, jeigu priziuri savo pensininkus tevus, aukoji vaiku organizacijom. Kodel Lietuvoje manoma, kad valdininkai geriau padalins pinigus vargsams? Matote Svedijoje, jeigu zmogus dalinasi, tai valstybe ji remia, nes jis yra socialiai atsakingas.

Manau, kad esme ne progresyviniuose mokesciuse, o poziuryje, kam jie ivedami, bei kas toliau su tai pinigais daroma. Buten tuo mes ir skiriames nuo kitu saliu.

Autorius: Urbokida

Urbokida — Thu, 05 Feb 2009 07:10:41 +0000

to hehbes
palygink istatymus ir socialines garantijas Danijoj ir LT. Darbo valandu skaiciu, minimalu atlyginima ir pan. Pas mus lengviausiai gyvena tie, kurie nenori dirbti, o is zmogaus, kuris nori uzsidirbti – valstybe ima viska ka gali.
PS: norejau parasyt komentara, gavos straipsnis, kam idomu – uzeikit urbokida.private.lt/

Autorius: hehbes

hehbes — Wed, 04 Feb 2009 22:07:37 +0000

Tai tokios salys kaip Danija, Svedija ar Norvegija turetu buti labai nenasios, nes ten progresniai mokesciai ir apskritai socializmas? Wait a minute… jos yra vienos nasiausiu saliu pasaulyje. Kazkas cia nesirisa.

Autorius: Neblogai uzdirbanti

Neblogai uzdirbanti — Wed, 04 Feb 2009 21:36:16 +0000

Paziurekim is kitos puses – jei biudzeta reikia kazkai surinkti, tai juk teisingiau paimti pinigus is turtingo, o ne is vargso. As – uz mokesciu progresyvuma. Kai pamatai tikra skurda, tikrai nesinori is ju atimti, ir mielai pasidalinciau. Skurdus zmogus gali buti juk nebutinai del savo kaltes. Tai ir liga, ir ivairios gyvenimiskos situacijos. O turtingi darboholikai nebutinai yra patys geriausi zmones. Ir nelaime gali istikti kiekviena musu…

Autorius: Blogorama #514 : nežinau.lt

Blogorama #514 : nežinau.lt — Wed, 04 Feb 2009 17:45:32 +0000

[...] Egoizmas valdo pasaulį ir kuria BVP. Jei egoizmo neskatinsime mokesčiais, nebus BVP. Jei nebus BVP, teks paleisti iš kalėjimo banditėlius, kad nebūtų valstybės [...]

Autorius: moto

moto — Wed, 04 Feb 2009 03:31:04 +0000

Kaip matuoti vienovių ar kitokių mokesčių gerovę? Kažkaip iki 1980-90ųjų mokesčiai beveik visur buvo progresyviniai – ekonomikos augo gražiai, be ypatingų sunkumų “superdarbštiems” milijonieriams ir be ypatingų krizių. O štai nuo 1990ųjų (ar dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo, ar dėl Reigano-Tečer “revoliucijų”) vis daugiau valstybių dėmesio buvo skiriama verslo skatinimui, “konkurencingumo” lenktynėmis. Mokesčiai buvo ir lyginami, ir mažinami; įvairūs apribojimai paskoloms ar tarptautinei prekybai buvo naikinami. Ir ką gi, toks žaidimas tesėsi palyginus neilgai, o štai jau ir gili krizė.

Koks gi vis dėto yra ryšys tarp to gerojo inovacinio darbštumo ir piniginio atlyginimo? Didžiaja dalimi ryšys lyg ir yra, bet matyt ne visiškai “teisingas” ir ne bet kuriomis salygomis. Pastarųjų dešimtmečių kapitalistinio spurto problema yra ta, kad jis labai jau panašus buvo i didelį “Monopolio” žaidimą. O “Monopolio” žaidimai baigiasi tuo, kad dauguma žaidėjų iškrenta, lieka tik vienas (ar keli, jei nusibosta žaisti) laimėtojų. Realiame gyvenime “žaidėjų” iškritimas negražiai atrodo. O kai žaidimas įsismagina, dauguma “žaidėjų” atsiduria prie iškritimo ribos – o tai jau visai nesmagu. Kas tai per ekonominė ekologija, jei beveik visi turi “išmirti”? Ir kas gi tada lieka “darbštiesiems” laimėtojams? Kapitalizmas niekad netesia pažado patogios gerovės visiems darbštiesiems – arba vis daugiau žaidėjų turi iškritsti, arba viską reikia pradėti iš pradžių. Revoliucijos gi vyko ne dėl feodalų ar vergvaldžių laisvės.

Galime įtartinai žiūrėti į našumo ar “bendro nacionalinio produkto” statistikas (3a melo rūšis!). Ir net vėsiau žiūrėti i galimus teisingumus. Vis dėlto svarbu, kaip visa ekonominių santykių ekologija funkcionuoja – kiek žmonių pilnavertiškai žaidžia, kiek piniginiai srautai tam padeda (ar trukdo). Išskirtinė laisvė kapitalo valdytojams kaip ir nepriveda prie ilgalaikės sveikos ekologijos. Kai tik pinigų “darymas” tampa vienintelė besalygiška vertybė, daug gerų žmonių vis dėlto “turi” atsilikti. Progresyvus įsikišimas į mokesčių lygybę vis dėlto stabilizuoja ekologinę dinamiką – sutrukdoma “Monopolijos” žaidimams beprasmiškai įsibėgėti, mažesni verslininkai pasaugomi nuo gniuždančios galiūnų konkurencijos. Gyvenimas ir visuomenė yra sudėtingesni nei vien savų materialinių poreikių infliacija. Ir nors teoriškai labai neapsimoka padėti “tinginiams”, praktiškai problemų su tinginiais būna daugiau būtent tada, kai dėl jų daugiau jaudinamasi.