Common sense

VVS naudos paskaičiavimas sukėlė diskusijas. Todėl teks truputį apžvelgti sunkumus, kurie iškyla norint įvertinti IT naudą.

1. IT gali padėti sutrumpinti laiką. Bet kur? Į tai labai gerai atsako TPS tėvas Ohno Taiichi: „All we are doing is looking at the time line from the moment the customer gives us an order to the point when we collect the cash. And we are reducing that time line…“. Dabar rimtai: ar kas nors tiki, kad įmonėje, kur už šį procesą atsako penki žmonės, drastiškai įmanoma sutrumpinti laiką? Kai tai supranti, pasidaro aišku, kad bet kokie minučių skaičiavimai tampa beprasmiai.
2. Gali sutaupyti. Dauguma atvejų mes kalbame apie atsargų valdymą (ne vien sandėlio). Bet jeigu peržvelgsite savo klientus, pamatysite, kad dauguma jų yra paslaugų įmonės. Įdomu, kas pas juos yra atsargos? Turbūt klientai, ir kaip mes juos ruošiamės taupyti? Be abejo, net ir Lietuvoje galima rasti pakankamai didelę įmonę, kurios padalinių vadovai geriau užsisakys reikiamų medžiagų, negu paieškos jų kito padalinio sandėlyje, bet čia mes jau daugiau šnekame apie trečią naudą.
3. Tvarka. Visi žinome, kad kiekvienas tą pati darbą padaro truputį kitaip. Ir kai tokį patį darbą daro trys skirtingi žmonės, mes turime kūrybinę netvarką, bet jeigu tai daro dvidešimt žmonių, tada jau gaunasi chaosas. Pabandykite surasti reikiamą dokumentą trijų žmonių kolektyve. Tai užims gerą pusvalandį, o va tarp 20 žmonių net neieškosite – bus lengviau ir greičiau iš naujo parašyti. Būtent tokiuose smulkiuose dalykuose ir turėtų pagelbėti VVS, jeigu toji įmonė yra maža. Bet kaip paskaičiuoti tvarkos naudą? Dabartinė statistika gali sumeluoti ką tik nori, bet kas galėtų paneigti šį teiginį: jeigu jūsų pardavimai siekia 0.5 milijardo USD, tai VVS diegimas atsipirks vien dėl tvarkos įvedimo.

Va ir gavosi, kad Lietuvoje yra gal koks desėtkas įmonių, kurioms yra prasmė skaičiuoti ir gauti atsakymą į klausimą: „Kiek aš daugiau uždirbsiu?“. O visiems kitiems galima tik šypsantis pasakyti: „Mane įtikinėjo jūsų konkurentai, kad tai jums bus per brangu“.

Kad šiuo metu Lietuvoje karaliauja ‘KRIZĖ’, retas kuris ginčysis. Dauguma įmonių bei valstybinių įstaigų imasi aktyvaus kaštų mažinimo. Galvazmogupuosia puikiai tą iliustravo pateikdamas “Verslo Žinių” be reklamos pavyzdį, taip pat pasokodamas apie mažėjančias porcijas. Tačiau neretai kaštų mažinimas tampa puikiu Minedizmo pavyzdžiu.

Ta tema visai neseniai gavau iš savo draugo (didelės įmonės IT vadovo) tokį rašinėlį, kuris labai tinkamai tęsia galvazmogupuosia pradėtą straipsnių ciklą apie kaštų mažinimą. (Laiško kalba netaisyta)

Kaštų taupymo vajus krizės metu

Žmonės sako, kad atėjo krizė. Daugelio įmonių vadovai pradėjo įgyvendinti “kaštų taupymo programas”. Kiekvienoje įmonėje tos programos skirtingos: vienoje atleidžia darbuotojus, kitoje mažina algas darbuotojams, trečioje mažina išlaidas (pvz.: kabinete išsuka pusę lempučių). Variantų ir kombinacijų yra labai daug.   Tačiau man kilo klausimas: ko vertas vadovas, pradėjęs tokius veiksmus? Mano įsivaizdavimu tarp daugelio kasdieninių vadovo pareigų turėtų ir būti tokia: kontroliuoti kaštus. Būtent – kasdieninių, o ne tada, kai ateina krizė. Pradėjęs taupyti kaštus, vadovas aiškiai parodo, kad įmonė buvo išpūsta ir gerais laikais galėjo uždirbti daugiau pelno. T.y. parodo savo kompetencijos nebuvimą kaštų valdymo klausimuose. O jei vadovas jau yra nekompetetingas, tai kaip jis gali padėti sunkiu įmonei metu?

Ši krizė nėra pirma… ir turbūt ne paskutinė. Tačiau kiekvieną kartą tas pats vaizdelis: kaštų mažinimas. Juk jei kaštai buvo gerai valdomi iki krizės, tai nėra ką mažinti.

Taigi krizė turi ir gerų savybių – parodo tikrus vadovų sugebėjimus. Gal veikia žmogiška prigimtis? – žmogus sveikata nesirūpina, kol nesuserga… po to gydosi… ir tik tam, kad vėl galėtų nesirūpinti?

Štai kaip atrodo “Omnitel” laiškas klientui, kurį artimiausiu metu gaus dauguma mūsų. Akivaizdu, kad “Omnitel” rinkodarininkai neskaito mūsų tinklaraščio, antraip būtų paklausę Audriaus niekada nieko neduoti už dyką, nes taip pasiūlymas tampa beverčiu.

Taigi “Omnitel” motyvai aiškūs – išlaikyti praėjusių metų pajamų lygį. Savo ruožtu, siūlau visiems “Omnitel” tiekėjams pasielgti analogiškai, ir pateikti savo klientui atitinkamą pasiūlymą: “Mes teiksime Jums, mielas “Omnitel”, paslaugas (elektros, vandens, PR, reklamos, dizaino, transportavimo, pašto, kilimėlių keitimo, valymo, teisinių paslaugų, patalpų nuomos, etc.) pagal praėjusių metų vidutines mėnesio kainas. Mes norime, kad nepaisant sunkmečio Jūs neribotumėte savęs (pasirinkite – reklamavimosi, kilimėlių, patalpų nuomos ir t.t.) srityse. Jūsų  – tiekėjas”.

Man nereikia papildomų minučių, juolab SMS. Aš įpratęs mokėti už tai, ką suvartoju ir man nereikia nemokamų dalykų. Norėsiu – nusipirksiu. Dar vieną kilogramą šašlykų “Norfoje“, ar dar vieną knygą. Kažkada rašiau apie poreikį abonentinei sutarčiai dėl kanalizacijos išsiurbimo, bet pastaroji paslauga, priešingai nei mobilusis ryšys, išsprendžia mano poreikį nekaišioti pagalio į šulinį ir atsitikus bėdai neraudonuoti prieš kaimynus. O ką man išsprendžia nemokamos “Omnitel” minutės šiais laikais, kai “Skype” account’e turiu ~150 draugų, o “Facebook’e” ~250?

Visi žinome, kad naudą suteikia tik apribojimo praplėtimas. Nėra prasmės daryti patobulinimą ne siauriausioje grandyje. O pokalbiai jau seniai nėra joks apribojimas. O matyt gal “Omnitel” nieko nebesugalvoja, kaip sukurti verslui daugiau pridėtinės vertės ir pajamas didinti būtent didinant vertę?

Žodžiu, “Omnitel” pjauna šaką, ant kurios tupi daug klientų. Vienintelis šansas nepasidaryti charakiri – viltis arba jau egzistuojantis kartelinis susitarimas su kitais mobiliaisiais operatoriais (sujungimo mokesčio įvedimas ir pan.). O prieš kartelį ir monopolijas sveiku protu nepakovosi, tik – įstatymais.

Tik nepagalvokite, kad skleidžiu tarybinę propagandą. Tačiau rytinis įvykis visgi priminė man vaikų darželio laikų eilėraštį ir paskatino susimastyti, kiek gi mumyse glūdi “šventų karvių”. O viskas prasidėjo nuo to, kad ryte įsijungęs kompiuterį  sulaukiau sveikinimo vyrų dienos proga iš Moldovos kolegių. Iš pradžių nelabai supratau kas prie ko, bet greit prisiminiau vaikystėje deklamuotą eileraštį apie armiją, kuriai nebaisūs jokie priešai ar karo sukūriai…

Visoje šioje istorijoje nustebino tai, moldavams tai šventė.  Moldovos istorija (pasirodo) turi šį tą bendro su Lietuvos istorija – juos irgi pasidalino (Molotovo-Ribentropo paktas). Juos irgi trėmė. Juos irgi bandė rusifikuoti (beje, daug sėkmingiau nei Lietuvą). Mane sveikinusios moteriškės tėvas gimęs tremtyje. Jos mama irgi ragavusi represijų, tačiau… Okupacinės armijos įkūrimo diena – jiems  šventė. Kodėl?  Pasirodo, ji niekada nesusimąstė, kas tai per šventė. Tiesiog taip buvo įprasta nuo darželio laikų. Visi šventė, tai ir dabar švenčiame…

Dirbdamas verslo konsultantu neretai susiduriu su panašiais atvejais ir įmonių vadyboje, kuomet vadovai vadovaujasi kažkokiomis nuostatomis net neįsigilindami, kokios priežastys sąlygojo tų nuostatų atsiradimą.  O po to stebisi, kad rezultatai būna visiškai ne tokie, kokių tikėjosi.

Tai gal pradėkime nuo to, ką gerai mokėjome vaikystėje – uždavinėkime klausimą “KODĖL?”, ir tuomet nebus tokių nonsensų kaip 23 vasario.

Šiandien Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė žinią apie “taupymo vajų” ministerijoje. Reziumuoju:

-33 proc. išlaidų komandiruotėms,

-80 proc. išlaidų spaudos leidinių prenumeratai,

-20 proc. išlaidų degalams.

Atsiverčiame naujausią rastą ministerijos ataskaitą ir pamatome, kad ministerijos metinis biudžetas 2007 m. buvo ~1,8 mlrd. Lt. Darykime prielaidą, kad panašaus dydžio jis buvo ir pernai.

Skaitome toliau: “Be kita ko, ministro nurodymu buvo apkarpytos ir reprezentacinėms reikmėms skiriamos lėšos. Ministerija anksčiau galėjo skirti net iki 3 proc. lėšų iš savo biudžeto. Nuo šiol reprezentacijai bus galima išleisti beveik 3,5 karto mažiau – iki 0,7 proc. biudžeto pinigų.”

Taigi anksčiau reprezentacijai jie skirdavo ~54 mln. Lt, o dabar skirs ~12,6 mln. Lt. Tikrai reikšmingas nupjovimas, ir šioje vietoje ministeriją galima pasveikinti. (Nors beveik neabejoju, kad pirmadienį po savaitgalio į darbą grįžusi spauda gali padusinti ir už tuos likusius “iššvaistyti” ~12,6 mln. Lt.)

Rašau norėdamas atkreipti dėmesį, kad tikrovėje taupome ne procentus, bet pinigus. Gal galėtų ministerija pateikti paskaičiavimus, kiek litų sutaupė atsisakiusi prenumeratos ir palyginti juos su litais išreikšta suma, kiek būtų sutaupyta papildomai, jei reprezentacinės lėšos būtų buvusios nupjautos ne iki 0,7 proc., o iki 0,69 proc.?

Apie taupymą esu rašęs čia ir čia, buvome užkabinę ir “Pačiolio” ideologiją, ir mudakiškus įpročius.

Taigi akivaizdu, kad norint šienauti dalgiu daug proto nereikia. Pasiimi balansą ir pasakai, kad to ir to nebepirksime. Degalai, laikraščiai, komandiruotės, reprezentacija – keista, kad ministerija nieko neužsiminė apie išlaidas mobiliajam telefonui – būtų pilnas standartinis “taupymo vajaus” paketas, kurį, atleiskite, gali įvykdyti ir vaikų darželio direktorius. Tam nereikia kas ketverius metus organizuoti rinkimų ir vaidinti pokyčius.

Ką daryti?

Pripažinti, kad gali egzistuoti tokia galimybė, kad ministerijos finansuojamos programos (žr. ataskaitos priešpaskutinį psl.) vykdomos neefektyviai. Peržiūrėti visus procesus ir procedūras, pagal kurias administruojamos tos programos, peržiūrėti rodiklius, eliminuoti darbo imitavimą ir dubliavimą, automatizuoti rutininius darbus ir atleisti žmones arba paskirti juos dirbti kitus reikalingus darbus, išnaikinti visas vertės nekuriančias veiklas. Nereikės finansuoti to, kas yra bereikalingai daroma. Apie tai rašė Nerius ir mintį savo tinklaraštyje tęsė Kęstutis Gabšys, kaip suprantu, priklausantis tai pačiai partijai, kaip ir minimos ministerijos ministras

Beje, įgyvendinti tokius esminius pokyčius yra labai sudėtinga. Žmonės iš principo priešinasi permainoms. Nebent greitai pamato jiems asmeniškai naudingą rezultatą. Štai čia ir pasireiškia vadovo gebėjimai – tiek vadybos suvokimas, tiek lyderio savybės. Kiekvienas naujasis ministras turi puikią progą pasireikšti ir padaryti esmines permainas. O mosikuoti dalgiu gali ir Minedas.

Turtas ir lėšos, likusios po visų mokesčių sumokėjimo, laikomos nuslėptomis ir privalo būti konfiskuotos.

Taip Nerius parašė ankstesniame įraše, ir šią jau mintinai išmoktą frazę prisimenu kiekvieną kartą, kai išgirstu ar pamatau jų vardus. Šis tinklaraštis buvo įkurtas diskusijai apie sveiką protą ir pelno siekimą, o nūdien tarp eilučių arba tiesiai kalbame, netgi juokaujame apie išgyvenimą. Ankstesnės valdžios irgi darė nesąmonių, bet niekada nebuvo taip, kad trukdytų dirbti. Jie darė nesąmones, bet tai daugiau buvo jų pačių reikalas, nes kiekvienas verslas, net ir smulkusis ar startup’as, galėjo verstis savo galva. Dabar gi gali verstis nors ir per galvą – ant kaklo užveržta kilpa neduoda padaryti jokio kūlversčio.

Tai – ne tik apie verslą. Sutinku, kad reikia didinti perskirstymą per biudžetą, nes jis mažiausias tarp ES šalių (o visuomenės lūkesčiai dėl viešųjų paslaugų tikrai ne mažiausi). Suprantu ir tai, kad reikia mažinti valdymo išlaidas. Bet nesuprantu, kodėl mes atimame priedą iš ugniagesio, kuris ir taip nedaug uždirba rizikuodamas savo gyvybe. Kodėl negrąžiname įmonėms PVM. Milijonas kodėl. O atsakymas vienas – taip valdžia supranta (ir deklaruoja) solidarumą: “Susiveržti diržus turime visi”.

Aš solidarumą suprantu kitaip. Aš noriu, kad ugniagesys uždirbtų daug. Žiemą buvo gaisras kaimynų name. Užteko kelių minučių, ir išpleškėjo visas vidus. Tik ugnegiasių operatyvumo dėka namas nesudegė visai. Dabar šiems žmonėms, kurie dėl mažų algų niurzgėdavo ir ekonomikos kilimo laikais, atlyginimai sumažinti “kaip ir visiems kitiems”. (Net nenoriu rašyti apie Seimo narių algų kėlimo absurdą.) Taigi turime tokį iškastruotą solidarumą. Kai politikai, patys būdami neįgalūs,  nupjauna kiaušius visiems. Neįgalumo priežastys (pasiteisinimai, tokie kaip “ankstesnė bloga valdžia”, “mažai laiko”, etc.) nepaneigia neįgalumo fakto.

Grįžkime prie Apribojimų teorijos. Situacijos pagerinimas vietiniame optimume (vienoje grandyje) nebūtinai pagerina situaciją visoje grandinėje. Ponas Milaknis tai puikiai žino ir duokdie jam turėti daugiau laiko Premjero darbotvarkėje, kad šį dalyką išaiškintų savo šefui, kuris prisiėmė atsakomybę už visos Lietuvos grandinę. Kai man, kaip verslininkui, tenka rinktis, ar pelnas, ar kiaušiai – aš renkuosi pastaruosius ir jie man rūpi labiausiai. Ir mąstymą bei energiją kreipiu vėlgi į kiaušius. Taip ir žiūrime rinkose vieni kitiems į klynus, stebėdamiesi, jei atsiranda koks (dar) įgalus fenomenas. Vadinasi, jį pakirs kiek vėliau (kiek savaičių duodate, pvz., “Snaigei”?). O kažkada žiūrėjome į galutinį pirkėją ir tikėjome, kad kol jis nenusipirko, tol niekas grandinėje nepardavė. Kada ugniagesys paskutinį kartą Lietuvos istorijoje pirko šaldytuvą?

Klausimų ir siūlymų valdžiai turime daug. Bet ar yra prasmė juos konkretizuoti, o jei taip – kokia forma perduoti aukščiausiesiems taip, kad jie išgirstų?

P.S. Į komentarus žemiau įdedu vieno bičiulio, vadovaujančio vienai didelei kompanijai, naktinį e-mailą, kurį gavau praeitą savaitę. Temai papildyti.

Turtas ir lėšos, likusios po visų mokesčių sumokėjimo, laikomos nuslėptomis ir privalo būti konfiskuotos.

VVS – tai verslo valdymo sistema arba dar kitaip ERP, MRP ar dar koks nors sutrumpinimas, “tipo’: Axapta, Navision, SAP… Beje, problema ne VVS, o kaip ji diegiama, arba kam ji diegiama. Apie diegimus mes galėtume daug kalbėti, bet Lietuvoje dažniausiai atsitinka kaip visada. Kadangi bet koks IT diegimas yra gera proga sutvarkyti procesus, o procesų tvarkymas – tai pasikeitimai darbo veikloje. O mes gerai žinome, kaip tokius pasikeitimus mėgsta darbuotojai. Taigi pagrindinis užsakovo prašymas – nieko nekeisti procesuose. Ir tada gaunasi, kad kai IT diegėjai atėjo, buvo chaosas, o kai išėjo, gavosi kompiuterizuotas chaosas.

Bet tai tik viena IT sistemų diegimo pusė. Yra dar ir kita. O kokia naudą atneša IT sistemos? Galima pasiklausyti įvairių pasakų apie, tarkime, geresnį matomumą (visibility). Hmm, šiaip tai aš regėjimu nesiskundžiu, tai ką aš geriau pamatysiu? Duomenys. O kas man iš to? Kiek aš daugiau pinigų uždirbsiu? Šiuo klausimu galima nužudyti bet kurį IT sistemų pardavėją.

Taigi IT naudos:

• Greitis – tiksliau greitai atliekami paprasti matematiniai skaičiavimai. Tarkime, veido atpažinimas vis dar priskiriamas prie sudėtingų skaičiavimų. Beje, paieška – tai vienas iš labiausiai laiką taupančių algoritmų.
• Duomenų kiekis – pabandykite viską, ką turite savo nešiojamame kompiuteryje, atspausdinti ir nešiotis kartu su savim. O jeigu dar prijungsime internetą…

Taigi, jeigu jūs negaunate abiejų šių naudų kartu, tai galite sakyti, kad pinigus išmetėte veltui. Pabandykime panagrinėti keletą pavyzdžių. Kadangi Amazon jau išnagrinėtas, tai imkimės Google. Tai, kad Google turi daug duomenų, ir jos paieška sutaupo begalę laiko, turbūt nereikia ginčytis. Yra padaryti tyrimai JAV, kad jeigu projekto biudžetas mažesnis negu 20 tūkstančių USD, tai neapsimoka ieškoti informacijos apie analogišką projektą, o geriau jį atlikti pačiam. Beje, jau atsirado žmonės, kurie specializuojasi informacijos paieškoje naudojantis Google. Ir tai mokama paslauga.

Bet man visada kildavo klausimas dėl duomenų. Kiek jie kainuoja? Duomenų apsaugos įmonės mini tokį skaičių, kad vidutiniškai viena prarasta kompiuterinė byla kainuoja apie 200 USD. Taigi Google indeksuoja milijardus bylų, tai padauginus iš 200 USD … vienu žodžiu DAUG. Gal todėl Google ir yra lyderis paieškos sistemose.  Google aš suprantu, ši kompanija savo prakaitu duomenis surinko, o va Youtube arba Facebook duomenims surinkti įdarbino savo vartotojus. Kaip tai atsitiko, kad milijonai vartotojų, kaip skruzdėlės, sunešė kažkam turtus? Tai gal vis dėlto ne visas IT naudas išnagrinėjome?

Ne veltui sakoma, kad pinigai ir valdžia yra absoliuti vertybė, o apie IT suteikiamą valdžią panagrinėsime kituose įrašuose.

Vėlai vakare “vieną iš trijų“, grįžtantį po eilinio naktinio posėdžio, prie namų patykojo keturi kaukėti užpuolikai. Netardami nė žodžio jie po kartą spyrė savo aukai į minkštą vietą ir pasišalino. Policijai pavyko sulaikyti keturis įtariamuosius: Pramonininkų konfederacijos atstovą, Pensininkų sąjungos atstovą, Laisvosios rinkos instituto ekspertą ir Policijos profesinės sąjungos atstovą. Pastarasis po pirminės apklausos, nepasitvirtinus įtarimams, buvo paleistas.